Civilinė byla Nr. 3K-3-455/2014 (S)
Teisminio proceso Nr. 2-50-3-01191-2011-6
Procesinio sprendimo kategorijos:
77.4.2; 78.2.1; 93.2.5; 93.2.7
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. spalio 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Rimvydo Norkaus (pranešėjas) ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės I. B. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 18 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. I. ieškinį atsakovei I. B. dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo ir išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo bei atsakovės priešieškinį ieškovui dėl nepilnamečiam vaikui priteisto išlaikymo dydžio pakeitimo; institucija, teikianti išvadą, – Utenos rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas pakeisti Utenos rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1786-356/2006 nustatytą kartu su atsakove nepilnamečio sūnaus L. I. gyvenamąją vietą ir nustatyti jo nuolatinę gyvenamąją vietą kartu su ieškovu; taip pat sprendimo dalį dėl išlaikymo nepilnamečiam sūnui iš jo priteisimo ir priteisti iš atsakovės 400 Lt periodinių išmokų sūnui kas mėnesį nuo 2011 m. birželio 1 d. iki vaiko pilnametystės, išlaikymo sumą kasmet indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka. Ieškovas nurodė, kad, nutraukus santuoką, atsakovė tinkamai neprižiūrėjo sūnaus, nuolat keitė gyvenamąją vietą ir gyvenimo draugus, kurie jį skriaudė, 2011 m. vasarą išvyko į užsienį ir paliko vaiką savo motinos priežiūrai, vėliau be tėvo sutikimo išsivežė sūnų gyventi į užsienį, kliudė bendrauti. Ieškovas pageidauja vaiką auginti pats, nes yra sudaręs tinkamas sąlygas augti ir tobulėti, mokytis, taip jis augtų kartu su seserimi.
Atsakovė 2011 m. rugsėjo 14 d. pateikė priešieškinį, prašydama pakeisti Utenos rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1786-356/2006 iš ieškovo nepilnamečiam sūnui L. I. priteisto išlaikymo dydį, jį padidinti iki 400 Lt kas mėnesį mokamų periodinių išmokų nuo priešieškinio padavimo dienos iki vaiko pilnametystės, išlaikymo sumą kasmet indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją. Atsakovė teigė, kad nėra pagrindo keisti vaiko gyvenamąją vietą, nes ji vaiką augina ir auklėja nuo gimimo. Vaiką savo motinos priežiūrai paliko vasaros metu, kol užsienio valstybėje susiras darbą, įsikurs, suras mokyklą. Atsakovė turi nuolatinį darbą ir darbo pajamas, yra sudariusi geras sąlygas vaikui kartu su ja gyventi, jos gyvenimo draugas neprieštarauja, kad vaikas gyventų kartu. Kadangi ieškovas mokėjo tik minimalų 125 Lt išlaikymą vaikui, kurio nuo 2006 m. padidėjus vaiko poreikiams neužtenka, tai ji prašė išlaikymą padidinti iki 400 Lt.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Utenos rajono apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies, pakeitė Utenos rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1786-356/2006 dalį dėl iš ieškovo nepilnamečiam sūnui priteisto išlaikymo dydžio ir nustatė, kad ieškovas sūnui išlaikyti kas mėnesį privalo mokėti 400 Lt periodinių išmokų iki vaiko pilnametystės, išlaikymo sumą kasmet indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją, priteisė iš ieškovo 1705 Lt skolos nepilnamečiam sūnui išlaikyti už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 27 d. iki 2012 m. balandžio 2 d.; iš atsakovės nepilnamečiam sūnui išlaikyti po 400 Lt periodinių išmokų už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 3 d. iki sūnaus jai perdavimo pagal šį teismo sprendimą dienos ir išlaikymo skolą 440 Lt už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 23 d. iki 2011 m. rugsėjo 26 d.; kitą ieškinio ir priešieškinio dalį atmetė. Teismas pakeitė Utenos rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimo dalį dėl bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarkos nustatymo ir nustatė ieškovo bendravimo su sūnumi ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką, taikytiną nuo sūnaus perdavimo pagal šį teismo sprendimą motinai dienos.
Teismas nustatė, kad santuoka sudaryta 2003 m. rugpjūčio 30 d., sūnus L. gimė 2004 m. kovo 11 d., santuoka nutraukta abiejų sutuoktinių bendru sutikimu 2006 m. lapkričio 15 d. teismo sprendimu; kartu šiuo sprendimu išspręstas klausimas dėl nepilnamečio sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo (su motina). Teismas sprendė, kad po 2006 m. teismo sprendimo pasikeitė faktinės aplinkybės (atsakovė išvyko į užsienio valstybę), kurios sudaro pagrindą spręsti dėl teismo sprendimu nustatytos vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, tačiau ieškovo nurodytas aplinkybes dėl vaiko nepriežiūros, gyvenimo sąlygų nesudarymo laikė neįrodytomis. Sprendimą dėl gyvenamosios vietos su motina nustatymo teismas priėmė atsižvelgęs į vaiko norą. Teismas sprendė, kad yra pagrindas išeiti už ieškinio ir priešieškinio ribų ir pakeisti 2006 m. lapkričio 15 d. teismo sprendimu civilinėje byloje nustatytą bendravimo ir dalyvavimo auklėjant vaiką tvarką.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. birželio 18 d. nutartimi tenkino ieškovo apeliacinį skundą, panaikino Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir priėmė naują – ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė: pakeitė Utenos rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimu patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo padarinių 2.1 punktą dėl nepilnamečio sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo ir vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą nustatė kartu su tėvu; taip pat sprendimo dalį dėl išlaikymo dydžio ir nustatė, jog atsakovė sūnui išlaikyti kas mėnesį nuo 2011 m. rugpjūčio 23 d. iki 2011 m. rugsėjo 26 d. ir nuo 2012 m. balandžio 4 d. iki jo pilnametystės moka po 400 Lt periodinių išmokų kas mėnesį; pavedė ieškovui tvarkyti sūnui priklausantį išlaikymą uzufrukto teise; priteisė iš ieškovo nepilnamečiam sūnui išlaikymą 400 Lt periodinių išmokų už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 27 d. iki 2012 m. balandžio 3 d.; pakeitė Utenos rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimo dalį dėl bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarkos nustatymo ir nustatė atsakovės bendravimo su sūnumi ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką; perskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Kolegija sprendime nurodė, kad faktinės aplinkybės ir duomenys patvirtina, jog atsakovė su sūnumi 2008 m. išvyko gyventi į Klaipėdą; ten ji dirbo, o vaikas lankė ikimokyklinio ugdymo įstaigą; atsakovė susipažino su T. R., su juo pradėjo kartu gyventi 2011 m. sausio pabaigoje ir gyvena iki šiol; 2011 m. pavasarį atsakovė nuvežė sūnų savo motinai G. B., kuri sudarė sutartį su mokykla, kad nuo 2011 m. rugsėjo nepilnametis L. lankytų Aukštakalnio pradinę mokyklą. Kolegija pažymėjo, kad atsakovė vaiką paliko ne tėvo, o savo motinos (močiutės) globai, neinformavo ieškovo apie savo išvykimą. Byloje nustatyta, kad ieškovo prašymu buvo taikyta laikinoji apsaugos priemonė – nustatyta laikinoji vaiko gyvenamoji vieta kartu su juo, bet atsakovė, nepaisydama šios teismo nutarties, dar iki jos įsiteisėjimo išvyko su vaiku į užsienį ir tik 2012 m. kovo 29 d. Aukštajam teisingumo teismui byloje dėl vaiko pagrobimo nutarus, jog motina privalo vaiką grąžinti iki 2012 m. balandžio 2 d., grąžino jį tėvui. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovė, nepranešusi ieškovui, neišklausiusi jo nuomonės ir negavusi pritarimo, savavališkai išsivežė vaiką. Kolegijos nuomone, tokios aplinkybės ir atsakovės siekis išsivežti vaiką gyventi į kitą valstybę sudaro pagrindą peržiūrėti vaiko gyvenamosios vietos klausimą. Kolegija, remdamasi ekspertizės akto išvadomis, nurodė, kad abu tėvai sūnui gali sudaryti tinkamas sąlygas gyventi kartu, augti ir lavintis, jų turtinė padėtis nekelia abejonių dėl galimybės išlaikyti vaiką, sūnus vienodai prisirišęs prie abiejų tėvų, abu jam vienodai svarbūs, jis juos abu myli. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagal bylos duomenis iš esmės negalima nustatyti ir identifikuoti, su kuriuo tėvų vaiką sieja artimesni ir stipresni tarpusavio santykiai ir prie kurio iš tėvų šalių nepilnametis vaikas yra labiau prisirišęs. Dėl to kolegija padarė išvadą, kad vaikas vienodai prisirišęs prie abiejų, vienodai svarbūs santykiai su kiekvienu tėvų. Nors pirmosios instancijos teismas rėmėsi neva išreikštu vaiko noru gyventi su motina, tačiau Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvadoje kategoriškai nenurodyta, jog vaikas norėtų gyventi tik su atsakove. Dėl to kolegija konstatavo, kad vaiko motyvas pasirinkti nulemtas aplinkybės, jog jis ilgisi mamos, kai jos nemato ilgesnį laiką, bet vaiko būsenoje, elgesyje nestebimos neigiamos emocijos, išgyvenimai dėl dabartinės gyvenamosios vietos su tėvu. Kolegijos nuomone, vaiko nepakankamai motyvuotas noras gyventi su motina negali būti pripažintas pagrindu neginčijamai spręsti dėl gyvenamosios vietos su motina, nes, nors į vaiko norus reikia atsižvelgti, tačiau jie teismui nėra privalomi ir kiekvienos bylos atveju sprendžiama individualiai. Atsižvelgusi į geriausiai atitinkančius nepilnamečio interesus, kolegija pasisakė už šeimoje susiklosčiusios situacijos išsaugojimą, jos stabilizavimo būdą (t. y. kad vaikas liktų gyventi su tėvu Lietuvoje). Byloje nustatytos aplinkybės (atsakovė išvykdama į Jungtinę Karalystę, vaiką paliko savo motinai, apie tai ieškovo neinformavo, vėliau, nepranešusi ieškovui, savavališkai vaiką išsivežė gyventi į užsienį, nors buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės) patvirtina atsakovės neatsakingumą, savanaudiškumą ieškovo ir vaiko atžvilgiu. Kolegija, spręsdamas dėl vaikos gyvenamosios vietos nustatymo pakeitimo, įvertino nepilnamečio L. ir jo jaunesnės sesers tarpusavio ryšį, taip pat į glaudų jo ryšį su senele (atsakovės motina), gyvenančia Utenos mieste, kuri rūpinasi vaikaičiu, jis pas ją dažnai svečiuojasi, dviem tetomis (ieškovo seserimis), seneliu, prosenele, tai, jog jis lanko krepšinio treniruotes, dalyvauja varžybose. Kolegija atkreipė dėmesį į atsakovės atstovės nurodytą aplinkybę, kad vaikas dažnai laiką leidžia tėvo darbo vietoje (garaže), ir ją vertino kaip įrodančią sūnaus glaudų ryšį su tėvu. Kolegijos nuomone, gyvenamosios vietos nustatymas su motina ir jo išvežimas į kitą valstybę trikdytų vaiko rimtį, prisirišimą prie esamos aplinkos, būtų apribota galimybė vaikui matytis ne tik su artimais giminėmis, bet ir su esamais draugais.
Kolegija pažymėjo, kad ieškovas atsakingas, pareigingas, nuolat rūpinasi sūnumi, nepalieka vieno be priežiūros (namuose būna ieškovo sutuoktinė). Kolegija kritiškai vertino atsakovės galimybę tinkamai pasirūpinti sūnumi Anglijoje, akcentavo tai, jog tėvų lytis negali suteikti vienam jų privilegijų. Kolegija svarbia pripažino aplinkybę, kad nuo 2012 m. balandžio mėnesio šalių sūnus gyvena kartu su ieškovu, o aplinkos, kurioje gyvena vaikas, stabilumas yra reikšmingas vaiko psichologinei būklei veiksnys, todėl kai vaikas daugiau kaip vienerius metus gyvena tam tikroje aplinkoje, jos pakeitimo galimybė turi būti įvertinama ypač atidžiai, atsakovės nenorą visus klausimus dėl vaiko spręsti bendradarbiavimo, abipusio sutarimo keliu. Įvertinusi visus bylos aspektus, kolegija padarė išvadą, kad vaiko interesus geriausiai atitiktų jo gyvenamosios vietos nustatymas su tėvu.
Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vaiko poreikiai yra išaugę, o abiejų šalių turtinė padėtis leidžia teikti didesnį išlaikymą vaikui. Kadangi vaiko gyvenamoji vieta pakeista su tėvu, kolegija priteisė iš atsakovės po 400 Lt vaikui išlaikyti. Byloje nustatyta, kad vaikas kartu su tėvu apsigyveno nuo 2011 m. rugpjūčio 23 d., iki tol gyveno kartu su senele, todėl išlaikymas vaikui iš atsakovės priteisiamas nuo 2011 m. rugpjūčio 23 d. iki 2011 m. rugsėjo 26 d. (kol gyveno kartu su ieškovu) ir nuo 2012 m. balandžio 4 d. iki vaiko pilnametystės. Be to, kolegija priteisė padidintą išlaikymą iš ieškovo už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 27 d. iki 2012 m. balandžio 3 d. (kol sūnus gyveno kartu su atsakove).
Konstatavusi pagrindą pakeisti šalių nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą ir nustatęs ją su ieškovu, kolegija pakeitė pirmosios instancijos teismo nustatytą bendravimo su vaiku tvarką.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 18 d. sprendimą ir palikti galioti Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 3.169 straipsnio 3 dalies, 3.174 straipsnio 2 dalies, 3.177 straipsnio nuostatas. Esminė sąlyga CK 3.169 straipsnio 3 dalies normai taikyti – pasikeitusios aplinkybės arba atidavus vaiką auginti ir gyventi kartu su kitais asmenimis, tačiau teismas nenurodė, kokiu pagrindu nustatė vaiko gyvenamąją vietą su tėvu. Kasatorė mano, kad, nustatydamas vaiko gyvenamąją vietą, teismas netinkamai taikė CK 3.174 straipsnio 2 dalį, t. y. neatsižvelgė į vaiko norą. Į norus neatsižvelgiama tik tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja vaiko interesams. Nagrinėjant bylą, vaikas buvo išklausytas tris kartus (du kartus apklaustas teisme, taip pat atliekant teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę). Kasatorė nurodo, kad vaiko noru turi būti vadovaujamasi visais atvejais, kai vaikas, sugebantis išreikšti savo pažiūras ir norus, juos išsako ir tai neprieštarauja jo interesams. Apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo vaiko noru, tokio sprendimo nemotyvavo, tiesiog formaliai nurodė, kad vaiko noras yra nepakankamai motyvuotas. Kasatorė mano, kad ekspertizės išvada sudarė prielaidas vadovautis vaiko noru. Kasacinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad teismas, spręsdamas vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, turi išklausyti vaiką teisme, o jei to neįmanoma – padaryti per atstovą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenurodė nė vieno aspekto, kad kasatorės sūnaus noras gyventi su motina prieštarauja vaiko interesams.
2. Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė išlaikymo skolos priteisimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Kasatorė teismo priteisto išlaikymo dydžio nekvestionuoja, tačiau nesutinka su apeliacinės instancijos teismo sprendimu priteisiant ieškovo išlaikymo sūnui skolą už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 27 d. iki 2012 m. balandžio 3 d., kai jis gyveno su motina. Kasatorė teigia, kad šiuo laikotarpiu ji visapusiškai išlaikė sūnų, o tėvas išlaikymo neteikė, t. y. ji išlaikymą sūnui teikė už abu tėvus. Dėl to skola už šį laikotarpį priteistina motinai, o ne pačiam vaikui. Kasatorė atkreipia dėmesį ir į kitą aspektą, kad, teismui nustačius, jog ieškovas uzufrukto teise tvarko sūnaus lėšas, faktiškai tėvas negrąžins išlaikymo skolos sūnui. Remdamasi kasacinio teismo praktika, kasatorė nurodo, kad kai vienas tėvų teikia išlaikymą vaikui už abu tėvus, išlaikymo prievolė vaikui laikoma tinkamai įvykdyta, o išlaikymą teikęs vienas tėvų įgyja teisę į teikto išlaikymo atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-39/2010).
3. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė proceso teisės normų pažeidimą. Ji mano, kad apeliacinės instancijos teismas, padarydamas priešingą išvadą nei pirmosios instancijos teismas, pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, t. y. neįvertino jos sūnaus dviejų apklausų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ekspertizės rezultatų, kuriuose išsakytas vaiko noras gyventi su motina. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrindė būtinybės keisti nustatytą vaiko gyvenamąją vietą. Kasatorės vertinimu, neegzistavo pagrindo pakeisti teismo sprendimu nustatytą nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą, nes neįvyko faktų, sudarančių pagrindą pakeisti gyvenamąją vietą. Kasatorei nusprendus išvykti gyventi į Jungtinę Karalystę, turėjo būti nustatyta skyrium gyvenančio tėvo ir sūnaus bendravimo tvarka. Gyvenamosios vietos pakeitimas per se nesudaro pagrindo keisti teismo sprendimu nustatytą nepilnamečio gyvenamąją vietą. Kasatorė pažymi, kad abu teismai akcentavo lygiavertę tiek motinos, tiek tėvo materialinę padėtį, gerus vaiko santykius su abiem tėvais. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nepakankamai analizavo ir vertino jos sūnaus ir ieškovo sutuoktinė ir dukters santykius. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ignoravo aiškų ir nedviprasmišką vaiko apsisprendimą gyventi su motina. Kadangi nebuvo pateikta duomenų dėl to, kad nepilnamečio noras, požiūris ir valia prieštarauja jo interesams, tai apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl vaiko interesų, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.
4. Kasatorė kelia pernelyg ilgo proceso trukmės klausimą. Ji nurodo, kad procesas dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo pirmosios instancijos teisme užtruko daugiau kaip dvejus metus (nuo 2011 m. rugpjūčio iki 2013 m. gruodžio 23 d.); apeliacinės instancijos teisme – apie pusę metų. Kasatorės nuomone, ši byla nepatenka į itin sudėtingų ar didelės apimties bylų kategoriją, joje sprendžiami su nepilnamečiu vaiku susiję klausimai, todėl kasatorė daro prielaidą, kad buvo padarytas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio pažeidimas.
Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo atsakovės kasacinį skundą atmesti, o skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Ieškovas, nesutikdamas su kasaciniame skunde nurodytais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis, pažymi, kad kasatorė pažeidinėjo įsipareigojimą, trukdė bendrauti su sūnumi, slėpė vaiko gyvenamąją vietą, dažnai ją keitė. Esant tokiai situacijai, ieškovas ne kartą kreipėsi į Utenos rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrių. Be to, ieškovė, ketindama išvežti sūnų į kitą valstybę, nederino vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo klausimo su ieškovu, neprašė jo sutikimo; palikdama vaiką auklėti savo motinai, o ne ieškovui, kasatorė šiurkščiai pažeidė vaiko interesus; pagal Utenos rajono apylinkės teismui 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi nustatytas laikinąsias apsaugos priemones sūnaus gyvenamoji vieta nustatyta su ieškovu, tačiau kasatorė, jam nežinant ir nepranešus, 2011 m. rugsėjo 26 d. savavališkai pasiėmė sūnų iš mokyklos ir išvežė į Angliją; nuo 2011 m. sūnui gyvenant pas ieškovą, kasatorė su juo nebendravo, neteikė jam išlaikymo. Vaiko gyvenamosios vietos pasikeitimas gali būti esminė aplinkybė teismo sprendimu nustatytai vaiko gyvenamajai vietai pakeisti. Ieškovas atkreipia dėmesį į teismų praktikoje akcentuojamą ilgesnį kaip vienerių metų gyvenimo vaiko poreikius atitinkančioje aplinkoje terminą – tokios aplinkos pakeitimas turi būti pateisinamas ir būtinas. Ieškovas mano, kad kasatorės argumentas, jog teismas neskyrė dėmesio vaiko norams, prieštarauja byloje esantiems įrodymams – apeliacinės instancijos teismas vaiko norams skyrė labai didelį dėmesį ir vaiko norus įvertino atsižvelgęs į kitas bylos aplinkybes, ypač į tai, ar vaiko norai atitinka jo interesus. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino vaiko teisę į individualybę ir jos išsaugojimą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnyje, Vaiko teisių konvencijos 8, 30 straipsniuose. Šios teisės turinį sudaro vaiko teisė į tautybę, pilietybę, vardą, pavardę, šeimos ryšių išsaugojimą. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad kriterijai, lemiantys sprendimą nekeisti vaiko aplinkos, yra laikotarpis, kurį vaikas gyvena jo poreikius patenkinančioje aplinkoje, užtikrinant jo teisę į būstą, būsto sąlygos, vaiko poreikių tenkinimas, bendravimo ryšių susiformavimas, nuolatinis emocinis ryšis su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas jau gyvena kartu, ryšiai su kitais šeimos nariais ir kitos aplinkybės, kurių pripažinimas svarbiomis sprendžiamas kiekvienoje konkrečioje byloje. Tėvas ar motina, su kuriuo gyvena nepilnametis vaikas, keisdamas gyvenamosios vietos valstybę, kėsinasi pažeisti ir esmines vaiko teises: teisę nuolat bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, ar šie gyvena kartu (CK 3.161 straipsnio 3 dalis, 3.165 straipsnis, 3.170 straipsnis; Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 9 straipsnio 3 dalis; Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 9 straipsnis); teisę bendrauti su giminaičiais (CK 3.161 straipsnis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis); teisę į tautybę, teisę doroviškai vystytis ir dalyvauti visuomenės gyvenime (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4, 9 straipsniai). Kasatorė šias sūnaus teises pažeidė. Ieškovas mano, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, jog sūnus L. turi seserį, į glaudžius jų tarpusavio santykius, todėl skirtingų gyvenamųjų vietų nustatymas pažeistų brolio ir sesers interesą gyventi ir bendrauti vienam su kitu. Ieškovas nurodo, kad sūnus išsako skirtingą nuomonę kalbėdamas vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojais ir apklausiamas teisme, bet jo gyvenamosios vietos nustatymas su tėvu, su kuriuo gyvena dabar, užtikrina jo intereso įgyvendinimą.
2. Ieškovas nurodo, kad kasaciniame skunde keliamas pernelyg ilgo proceso trukmės klausimas iš esmės kilęs dėl pačios kasatorės kaltės, nes ji vangiai teikė įrodymus. Vaikas visą laiką buvo saugus, ieškovas užtikrino tinkamas sąlygas gyventi ir mokytis, todėl negalima teigti, kad vaikas ilgą laikotarpį gyveno laikinoje gyvenamojoje vietoje. Iš esmės vaikas daugiau kaip trejus metus gyvena su ieškovu šeimoje, jam įprastoje aplinkoje ir šiuo metu keisti jo kasdienį gyvenimą nėra pagrindo. Ieškovas pažymi, kad kasatorė apeliacinės instancijos teisme nekėlė klausimo dėl per ilgo proceso, nors tokią teisę turėjo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl pagrindo pakeisti nustatytą vaiko gyvenamąją vietą ir vaiko noro reikšmės sprendžiant šį klausimą
Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.169 straipsnio 3 dalies nuostatą, t. y. nepagrindė šios normos taikymo. Kasatorės nuomone, teismas nenurodė, kokios aplinkybės lėmė teismo sprendimu nustatytos vaiko gyvenamosios vietos pakeitimą.
Kasacinio teismo praktikoje dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo nurodyta, kad, pareiškus tokį ieškinį, reikia įrodyti, jog iš esmės pasikeitė aplinkybės, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų ar vaikas atiduotas gyventi kartu su kitais asmenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. M. v. I. M., bylos Nr. 3K-3-207/2003; 2003 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. C. v. Ž. C., bylos Nr. 3K-3-334/2003; 2005 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-3-242/2005). Kokios aplinkybės vertintinos kaip esminės, t. y. sudarančios pakankamą pagrindą spręsti vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo klausimą, kasacinio teismo praktikoje konkrečiai nenurodomos, bet pateikiama jų pavyzdžių: tėvo, su kuriuo gyvena vaikas, elgesio, materialiosios padėties pasikeitimas, pablogėjęs vaiko auklėjimas, kito iš tėvų materialiosios padėties pagerėjimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. N. v. A. D., bylos Nr. 3K-3-334/2001); vaiko norų pasikeitimas (atsižvelgiant į vaiko amžių ir brandumą) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. vasario 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. M. v. I. M., bylos Nr. 3K-3-207/2003); skyrium gyvenančio tėvo sveikatos pagerėjimas, nustatytos bendravimo su vaiku tvarkos nesilaikymas, emocinių ryšių su skyrium gyvenančiu tėvu formavimosi ir palaikymo neužtikrinimas bei vaiko noro pasikeitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. M. v. M. M., bylos Nr. 3K-3-269/2013); kitos aplinkybės, dėl kurių esminio pasikeitimo sprendžiama kiekvienoje konkrečioje byloje.
Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į dvi byloje nustatytas aplinkybes: į tai, kad kasatorė išvykdama dirbti į užsienį, vaiką paliko ne vaiko tėvo, o savo motinos (senelės) globai, apie tai vaiko tėvo neinformuodama, taip pat į tai, kad teismui taikius laikinąją apsaugos priemonę – nustačius laikiną vaiko gyvenamąją vietą su tėvu, kasatorė išsivežė vaiką į užsienio valstybę nuolat gyventi ir tik teismo sprendimo pagrindu jį grąžino į Lietuvą. Apeliacinės instancijos teismas šias aplinkybes pripažino sudarančiomis pagrindą CK 3.169 straipsnio 3 dalies normai taikyti. Teisėjų kolegija pripažįsta tokią apeliacinės instancijos teismo išvadą pagrįsta. Konstatavęs pagrindą pakartotinai spręsti vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, apeliacinės instancijos teismas iš naujo vertino visas vaiko gyvenamosios vietos nustatymui svarbias aplinkybe ir veiksnius.
Kasaciniame skunde nesutinkant su teismo vertintų aplinkybių visuma, teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas vaiko gyvenamąją vietą ir ją nustatydamas su tėvu, nesivadovavo aiškiai ir nedviprasmiškai išreikštu jo noru gyventi su motina, iš esmės nurodydamas, kad vaiko noras nepakankamai motyvuotas. Nors kasatorė, ginčydama teismo sprendimą pakeisti teismo sprendimu nustatytą vaiko gyvenamąją vietą, tiesiogiai nekelia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) taikymo klausimo, tačiau skunde įvardijamų klausimų pobūdis patenka į Konvencijos 8 straipsnio (teisės į šeimos gyvenimo gerbimą) taikymo sritį.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą pažymėjęs, kad nacionaliniu lygiu taikomos priemonės, pasunkinančios netrukdomą naudojimąsi teise į šeimos gyvenimo gerbimą (pvz., sprendimas suteikti vienam iš tėvų vaiko globą), reiškia teisės į šeimos gyvenimo gerbimą apribojimą, kuris gali nulemti Konvencijos 8 straipsnio pažeidimą, jei suvaržymas atliktas ne pagal įstatymą, neturi teisėto tikslo pagal šio straipsnio 2 dalį ir nėra „būtinas demokratinėje visuomenėje“ (pvz., Diamanate and Pelliconi v. San Marino, no. 32250/08, 27 September 2011, § 171-172). Kartu pažymėtinas ir bendrasis EŽTT jurisprudencijos dėl Konvencijos 8 straipsnio taikymo principas, kad valstybė, spręsdama globos klausimus, naudojasi plačiomis vertinimo laisvės ribomis, tačiau šios ribos siaurėja sprendžiant dėl bendravimo nustatymo klausimų (nes egzistuoja pavojus nutrūkti tėvų ir jauno amžiaus vaiko santykiams) (žr., Diamanate and Pelliconi v. San Marino, no. 32250/08, 27 September 2011, § 175 ir kt.). Bet kuriuo atveju esminę reikšmę šio pobūdžio bylose turi geriausių vaiko interesų įvertinimas.
Taigi, šio aspekto analizė apima vaiko nuomonės (gebančio ją pareikšti tiesiogiai ar per atstovą) apsvarstymą. EŽTT praktikoje akcentuojama vaiko nuomonės svarba – kuo vaikas vyresnis, brandesnis, tuo didesnė reikšmė priimant sprendimą dėl su vaiku susijusių klausimų teikiama jo pareikštam norui (pvz., cituotoje byloje Hokkanen v. Finland, nusprendė, kad dvylikos metų mergaitė pakankamai brandi, kad būtų atsižvelgta į jos nuomonę). Nuoseklus, stiprus vaiko noro reiškimas taip pat gali būti svarbus vertinant nacionalinio teismo motyvų pakankamumą ir svarbumą Konvencijos 8 straipsnio prasme. Tačiau šio Teismo praktikoje kartu pažymima, kad vaiko noras yra tik vienas reikšmingų įrodymų, būtina įvertinti ir kitas svarbias aplinkybes (pvz., Gineitienė v. Lithuania, no. 20739/05, 27 July 2010, § 38).
Analogiškos nuostatos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje: vertinant vaiko norus, turi būti atsižvelgta ne vien į vaiko amžių, bet ir į jo brandumą, taip pat į kitas reikšmingas aplinkybes, kurios gali turėti įtakos vaiko išreikštam norui dėl jo gyvenamosios vietos, pvz., prisirišimą prie asmens, su kuriuo jis gyvena, šio suteikiamas materialines sąlygas, saugumo pojūtį ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. S. v. N. V., bylos Nr. 3K-7-114/2013); vaiko nuomonė yra viena iš vertintinų aplinkybių visumos, tačiau nereiškianti, kad galutinį sprendimą priima vaikas; į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tuo atveju, kai jo noras prieštarauja jo interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. M. v. M. M., bylos Nr. 3K-3-269/2013; 2014 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. V. P., bylos Nr. 3K-3-308/2014). Taigi, kiekvienoje byloje būtina individualizuoti vaiko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. P. v. V. P., bylos Nr. 3K-3-49/2009).
Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis ekspertizės aktu, padarė išvadą, kad šalių vaikas vienodai prisirišęs tiek prie ieškovo, tiek prie kasatorės, taip pat pažymėjo, jog teismo ekspertų kategoriškai nenurodyta, kad vaikas norėtų gyventi tik su motina. Tačiau kasatorė akcentuoja kelis kartus išsakyto vaiko noro gyventi su motina ypatingą svarbą. Dėl to nagrinėjamu atveju sprendžiant, ar nuosekliai (tris kartus) išsakytas vaiko noras gyventi su motina vertintinas kaip svarbus, tvirtas, turi būti atsižvelgiama į šį norą išsakiusio vaiko amžių – ekspertizė atlikta ir vaikas apklaustas teisme tuo metu, kai jam buvo apie aštuonerius metus. Šiuo atveju svarbi ir eksperto įvertinta aplinkybė, kad šalių vaikas dar negali reikšti savarankiškos nuomonės dėl nuolatinio gyvenimo su vienu tėvų, jo noras gyventi su motina grįstas emociniu pagrindu. Tokios aplinkybės leido apeliacinės instancijos teismui nagrinėjamu atveju vaiko norą laikyti svarbiu, bet ne lemiančiu jo gyvenamosios vietos nustatymą. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vaiko norą vertino kitų vaiko interesams svarbių veiksnių kontekste.
Apeliacinės instancijos teismas geriausių vaiko interesų atitikčiai įvertinti rėmėsi tokiomis nustatytomis aplinkybėmis: faktu, kad motina vaiką paliko senelės, o ne tėvo globai, vėliau išsivežė gyventi vaiką į užsienį be vaiko tėvo sutikimo ir esant priimtai teismo nutarčiai taikyti laikinąsias apsaugos priemones; vaiko itin glaudžiu ryšiu su kasatorės motina, gyvenančia tame pačiame kaip ir ieškovas Utenos mieste, pas kurią vaikas dažnai svečiuojasi, daug bendrauja; taip pat jo ryšiu su penkeriais metais jaunesne seserimi, dviem tetomis (ieškovo seserimis); seneliu ir prosenele, kurie visi yra jam artimi ir svarbūs. Teisėjų kolegija pažymi, kad šeimos gyvenimas Konvencijos 8 straipsnio siauriausia prasme apima ryšius tarp artimųjų giminaičių, kaip, pavyzdžiui, tarp senelių ir vaikaičių, nes tokie giminaičiai gali užimti svarbią vietą šeimos gyvenime. Pagarba šeimos gyvenimui įpareigoja valstybę veikti taip, kad būtų sudarytos galimybės tokiems ryšiams normaliai plėtotis (žr. cituotą sprendimą Marckx v. Belgium, § 45, Scozzari and Giunta v. Italy, no. 39221/98, judgment of 13 July 2000). Apeliacinės instancijos teismas taip pat atsižvelgė ir į stiprų jo ryšį su tėvu: vaikas nestokoja jo dėmesio, domisi tėvo veikla, užsiėmimu, tėvas užtikrina nuolatinę priežiūrą (nepaliekamas namuose vienas be priežiūros, rūpinamasi vaiko sveikata); motinos darbo grafiką (keturios darbo dienos per savaitę), kuris lemtų poreikį ieškoti kito asmens vaikui prižiūrėti; teigiamą vaiko požiūrį į tėvo sutuoktinę ir motinos sugyventinį, kuris teismo posėdžio metu nurodė, jog dar nėra įforminęs ankstesnės santuokos nutraukimo; tai, kad, kasatorei gyvenant su vaiku užsienyje, sunkiau būtų užtikrinti tinkamą vaiko bendravimą su tėvu, seneliais; lygiavertę tėvų materialinę padėtį, gerus vaikos santykius su abiem tėvais. Reikšmės turėjo ir aktyvus vaiko gyvenimas po pamokų (lankomos krepšinio treniruotės, dalyvavimas varžybose). Pažymėtina, kad tai yra svarbios aplinkybės, į kurias EŽTT atsižvelgia, analizuodamas globos pobūdžio sprendimų suderinamumą EŽTK reikalavimams (žr., mutatis mutandis, Nanning v. Germany, no. 39741/02, 12 July 2007; cituotą Hokkanen v. Finland, kt.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į vaiko gyvenimo stabilumo veiksnį: byloje taikius laikinąsias apsaugos priemones, vaikas nuo 2012 m. balandžio 4 d. (t. y. jau daugiau kaip vienerius metus) gyvena tėvo namuose. Dėl to faktiškai jau pasikeitusi vaiko gyvenamoji vieta laikytina svariu argumentu pateisinti vaikos gyvenamosios vietos pakeitimą teismo procesiniu sprendimu, t. y. pagrįsti būtinybę keisti nustatytą vaiko gyvenamąją vietą.
Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į tėvų geranoriškumą, bendradarbiavimą, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus. Asmens didesnis geranoriškumas, užtikrinant vaiko bendravimą su skyrium gyvenančiu tėvu, polinkis ne tik savo nuožiūra priimti sprendimus vaiko gyvenimo klausimais taip pat gali būti svarus argumentas, nustatant vaiko gyvenamąją vietą būtent su šiuo asmeniu. EŽTT sprendime, priimtame byloje Diamante ir Pelliccioni, kurioje nustatytas didelis tėvų tarpusavio konfliktiškumas ir motinos polinkis neleisti tėvui bendrauti su vaiku, taip pažeidžiant nustatytą bendravimo tvarką, atsižvelgus į geriausių vaiko interesų paisymo aspektą, nuspręsta, kad tėvas yra tas asmuo, kuris geriau užtikrintų vaiko ir skyrium gyvenančio kito tėvo bendravimą. Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nepatvirtintas kasatorės geranoriškumas bendraujant su ieškovu: kasatorė, gyvendama Klaipėdoje, neužtikrino vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu ieškovu, šis informacijos apie vaiko būklę prašydavo per vaiko teisių apsaugos tarnybą; kasatorė neinformavo ieškovo apie savo išvykimą į užsienį ir vaiko palikimą senelės globai; išsiveždama vaiką gyventi į užsienį, neturėjo tėvo leidimo; vykstant teismo procesui kasatorė ne kartą kreipėsi į teismą dėl bendravimo su vaiku tvarkos jai esant Lietuvoje nustatymo, nors byloje nebuvo duomenų, jog ieškovas būtų dėl to daręs kliūčių (priešingai, bylos duomenimis patvirtinta, kad ieškovas netrukdomai leido vaikui bendrauti su kasatore, kai ji atvykdavo į Lietuvą, išleido vaiką atostogų pas motiną į Angliją). Kitos teismo nustatytos aplinkybės (vaiko išvežimas į užsienį, kai ieškovas kreipėsi į teismą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo ir teismas priėmė nutartį taikyti laikinąsias apsaugos priemones nustatyti laikiną vaiko gyvenamąją vietą su tėvu, įvykęs procesas dėl vaiko grąžinimo 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų kontekste) taip pat leidžia daryti išvadą apie motinos tam tikrą neatsakingumą, savanaudiškumą ir vaiko geriausių interesų (bendrauti, matytis su abiem tėvais) užtikrinimo ignoravimą, bendradarbiavimo su skyrium gyvenančiu tėvu stoką.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas atidžiai vertino vaiko norą gyventi su vienu iš tėvų ir pripažino jį šiuo metu nelemiančiu jo gyvenamosios vietos nustatymo, todėl pagrįstai vaiko interesų svarbą vertino kitų vaiko gyvenamosios vietos nustatymui svarbių veiksnių kontekste. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šalių sūnaus gyvenamosios vietos šiuo metu pakeitimas labiau atitiks jo, kaip vaiko, interesus, atitinka EŽTT, kasacinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, padaryta išsamiai išanalizavus bei įvertinus visas bylos aplinkybes ir tinkamai joms taikius materialiosios teisės normas. Dėl to kasacinio skundo argumentas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymą reglamentuojančių materialiosios teisės normų netinkamo taikymo atmestinas kaip nesudarantis pagrindo pakeiti teismo procesinį sprendimą. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad keičiantis vaiko interesams gali keistis ir vaikų gyvenamoji vieta, todėl teismo sprendimas dėl vaiko gyvenamosios vietos neįgyja res judicata galios; skyrium gyvenantis tėvas iš esmės pasikeitus aplinkybėms turi teisę dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo kreiptis į teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. V. P., bylos Nr. 3K-3-308/2014; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. M. v. M. M., bylos Nr. 3K-3-269/2013; 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. V. v. J. V., bylos Nr. 3K-3-24/2010; kt.).
Dėl proceso trukmės
Kasaciniame skunde keliamas nepagrįstos proceso trukmės klausimas, kuris taip pat gali kelti atskirą Konvencijos 6 straipsnio pažeidimo klausimą. Įvardijamą pažeidimą kasatorė grindžia iš esmės per ilgu bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme procesu.
Vienas iš civilinio proceso tikslų – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių (CPK 2 straipsnis). Šiam tikslui pasiekti CPK 7, 8, 159, kitų straipsnių nuostatose įtvirtinta tiek teismo, tiek šalių pareiga veikti taip, kad byla būtų išnagrinėta per kiek įmanoma trumpesnį laiką. Procesui vadovauja teismas. Kasacinio teismo išaiškinta, kad teismo darbas turi būti racionalus ir veiksmingas, šalims negali būti leidžiama netinkamai naudotis savo procesinėmis teisėmis, vilkinti procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. ir kt. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-4/2014; 2009 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. T., UAB „Drevida“ v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-5/2009). Aptariamomis civilinio proceso teisės normomis įgyvendinama iš Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies kylanti valstybės pareiga organizuoti savo teismų sistemą taip, kad kompetentingos valstybės institucijos darytų viską, jog procesas vyktų be nereikalingo delsimo ar pertraukų (pvz., Makarenko v. Ukraine, no. 43482/02, judgment of 1 February 2007, § 37). Taigi, civilinio proceso trukmės atitiktį Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatoms lemia ne laiko, kurį jis tęsiasi, trukmė, bet neadekvati bylos nagrinėjimo trukmei civilinio proceso eiga, kai procesas buvo nepagrįstai sustabdytas ar vilkintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. T., UAB „Drevida“ v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-5/2009). Pirmiau nurodytoje byloje Diamante ir Pelliccioni, kur pareiškėja motina skundėsi dėl pernelyg ilgai užsitęsusio globos proceso (šioje byloje procesas dar nesibaigęs, o vien tik apeliacinis procesas užtruko 3 metus), EŽTT neįžvelgė proceso trukmės nepagrįstumo, nes byloje nenustatyta aiškių teismo neveikimo periodų ar bylos nagrinėjimo atidėjimų, susijusių su proceso vidiniu organizavimu. Nors teismai turėjo spręsti daugybę papildomų klausimų, kurie ne visai derinosi su reikalaujamu globos procesų spartumu (per šį laikotarpį priimta daugybė įsakymų, patvarkymų dėl bendravimo su vaiku ir kitų klausimų, motinos bendravimo teisės buvo nuolat užtikrinamos, vaiko lankymo kalendoriai buvo nuolat keičiami šalių susitarimu), tai vis dėlto pripažinta reikiamai kruopščiu bylos nagrinėjimo organizavimu (žr., a contrario, Veljkov v. Serbia, no. 23087/07, § 88, 19 April 2011; Wildgruber v. Germany, no. 42402/05, § 61, 21 January 2010).
Teisėjų kolegija sutinka su kasatorės argumentu, kad nagrinėjama civilinė byla nebuvo itin sudėtinga, tačiau bylos esmė lėmė būtinybę atlikti vaiko psichologinę ekspertizę, išsiaiškinti kasatorės gyvenimo sąlygas kitoje valstybėje (poreikį kreiptis dėl teisinės pagalbos): kasatorės prašymu teismo 2012 m. liepos 31 d. nutartimi paskirta teismo psichologijos ekspertizė, kuri atlikta ir jos išvados bei byla teismui grąžinta 2013 m. sausio 18 d.; 2013 m. kovo 27 d. kasatorės prašymu teismas kreipėsi teisinės pagalbos į Jungtinę Karalystę, prašydamas ištirti jos gyvenimo ir buities sąlygas Anglijoje; 2013 m. liepos 29 d. pateiktas Karališkųjų teisingumo rūmų civilinių bylų teismo tyrimas. Šiuo atveju procesas byloje užtruko ir dėl kasatorės siekio naudotis jai suteiktomis proceso teisėmis (nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių ginčijimas, prašymas pakeisti teismo taikytas laikinąsias apsaugos priemones, taip pat išreikalauti duomenis apie ieškovo, jo sutuoktinės, kasatorės sugyventinio elgesį), taip pat jos pačios elgesio: prasidėjus procesui, kasatorė išsivežė vaiką į užsienio valstybę, todėl teismas negalėjo jų apklausti; grąžinus vaiką tėvo globai, kasatorė itin daug kartų kreipėsi į teismą dėl laikinos tvarkos (bendravimo ir gyvenimo su vaiku) nustatymo, taip pat teismo leidimu išsivežė vaiką beveik mėnesiui atostogų į Jungtinę Karalystę. Kasatorės veiksmai įgyvendinant jos teisę bendrauti su vaiku nelaikytini nepagrįstais delsimais, bet pripažintini turėjusiais įtakos proceso trukmei. Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti pirmosios instancijos teisme žymių proceso organizavimo, vykdymo klaidų, priskirtinų valstybei, nes nagrinėjamos bylos trukmę lėmė tiek objektyvus poreikis atlikti ekspertizę, gauti būtinus duomenis, tiek šalių elgesys, naudojimasis joms suteiktomis proceso teisėmis. Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimą organizavo reikiamai kruopščiai, todėl šiuo aspektu galimų Konvencijos pažeidimų neįžvelgia.
Dėl išlaikymo skolos priteisimo
Kasatorė kelia netinkamo išlaikymo skolos priteisimo klausimą. Kasatorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo sprendimu priteista išlaikymo vaikui skola už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 27 d. iki 2012 m. balandžio 3 d., kai jis gyveno su kasatore, ir mano, jog skola turėtų būti priteista ne vaikui, o motinai, kuri tuo metu vaiką visiškai išlaikė.
Teisėjų kolegija pažymi, kad tėvai turi pareigą išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, o šie turi teisę į išlaikymą (CK 3.192 straipsnis). Jeigu tėvai ar vienas iš jų prievolės nevykdo, tai atsiranda vaiko teisė į pažeistos teisės teisminį gynimą, pareiškiant ieškinį teisme. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teisė gauti išlaikymą yra nepilnamečio vaiko, todėl materialine teisine prasme ieškovas yra nepilnametis vaikas, o jo procesinę teisę pareikšti ieškinį įgyvendina CK 3.194 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys ar įstatymų nustatyti kiti asmenys. Kai yra pagrindas, išlaikymas priteisiamas ieškovui nepilnamečiam vaikui. Nepilnamečio vaiko išlaikymo prievolė yra vykdoma vaikui, o ne kitam sutuoktiniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. D. v. Z. D., bylos Nr. 3K-3-39/2010). Kasacinis teismas šioje nutartyje taip pat nurodė, kad jeigu tinkamas išlaikymas nepilnamečiam vaikui buvo teikiamas vieno iš tėvų, tai kreditoriaus nepilnamečio vaiko interesas gauti išlaikymą nepažeidžiamas, bet kartu tai reiškia, kad vienas iš tėvų vykdė savo ir dar kito asmens prievoles (CK 6.50 straipsnis). Tai sudaro pagrindą išvadai, kad šio asmens, kuris faktiškai visa apimtimi vienas teikė išlaikymą nepilnamečiam vaikui, interesai yra pažeisti. Tam iš tėvų, kuris vykdo savo paties ir kito iš tėvų nepilnamečio vaiko išlaikymo prievoles, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku – nepilnamečio vaiko išlaikymo neteikusiu ir neteikiančiu vienu iš tėvų (CK 6.50 straipsnio 3 dalis). Nepilnamečio vaiko išlaikymo prievolėje tai yra teisė atgauti už kitą tėvą įvykdytą nepilnamečio vaiko išlaikymo dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. D. v. Z. D., bylos Nr. 3K-3-39/2010).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad vaikas su ieškovu gyveno nuo 2011 m. rugpjūčio 23 d. iki 2011 m. rugsėjo 26 d. bei nuo 2012 m. balandžio 4 d. iki šiol; su kasatore vaikas gyveno nuo 2011 m. rugsėjo 27 d. iki 2012 m. balandžio 3 d. Byloje nenustatyta, kad šiais periodais skyrium gyvenantis tėvas būtų teikęs vaikui išlaikymą (ieškovas atsiliepime į kasacinį skundą pažymėjo, kad visą laikotarpį, kai sūnus gyvena su juo, kasatorė neteikė išlaikymo vaikui, šį faktą iš esmės pripažino ir kasatorė, teigdama, jog viena išlaikė sūnų tik tuo metu, kai jis gyveno su ja Jungtinėje Karalystėje). Apeliacinės instancijos teismas priteisė nepilnamečio vaiko naudai skolą už šiuos periodus ir iš kasatorės, ir iš ieškovo. Kasatorė nesutinka su tokia išvada, nes mano, kad už šį periodą jai perėjo kreditoriaus teisės į už kitą tėvą teiktą išlaikymą. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju susiklostė tokia situacija, jog tam tikrais periodais (kasatorė nuo 2011 m. rugsėjo 26 d. iki 2012 m. balandžio 3 d.; ieškovas – nuo 2011 m. rugpjūčio 23 d. iki 2011 m. rugsėjo 26 d. bei nuo 2012 m. balandžio 4 d. iki šiol) vienas tėvas vykdė savo ir kito tėvo nepilnamečio vaiko išlaikymo prievoles. Taigi tiek kasatorė, tiek ieškovas yra vienas kito kreditoriai už tam tikrus išlaikymo periodus. Atsižvelgdama į tai, kad išlaikymas vis dėlto priteisiamas vaikui, o ne tėvams, bei siekiant išvengti, jog tam tikrais periodais nebūtų iš tėvų priteisiamas dvigubas išlaikymas vaikui – tas, kurį skyrium esančiam tėvui neteikiant kompensavo kitas tėvas, ir tas, kurį teismas priteisia kaip skolą, teisėjų kolegija sprendžia, jog yra pagrindas atlikti įskaitymą ir išlaikymo skolos iš ieškovo už periodą nuo 2011 m. rugsėjo 27 d. iki 2012 m. balandžio 3 d. nepriteisti, o iš kasatorės priteistą išlaikymą sumažinti 6 mėn. ir 8 d., t. y. iš kasatorės priteisti po 400 Lt periodinių išmokų kas mėnesį vaikui išlaikyti nuo 2012 m. rugsėjo 9 d. Dėl to teisėjų kolegija nusprendžia patikslinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį ir nurodyti, kad kasatorė sūnui išlaikyti kas mėnesį nuo 2012 m. rugsėjo 9 d. iki jo pilnametystės moka po 400 Lt periodinių išmokų kas mėnesį, o iš ieškovo už periodą nuo 2011 m. rugsėjo 27 d. iki 2012 m. balandžio 3 d. išlaikymas vaikui nepriteisiamas.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė vaiko gyvenamosios vietos pakeitimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, spręsdamas dėl vaiko interesų svarbos nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų, todėl padarė teisiškai ir faktiškai pagrįstą išvadą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo ir nustatymo su tėvu. Dėl to kasacinio skundo argumentai dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir proceso trukmės atmestini kaip nesudarantys pagrindo pakeisti apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Taigi iš esmės apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas paliktinas nepakeistas, tik patikslintina šio sprendimo rezoliucinė dalis, kuria nustatyta, kad iš kasatorės vaikui išlaikyti kas mėnesį nuo 2011 m. rugpjūčio 23 d. iki 2011 m. rugsėjo 26 d. ir nuo 2012 m. balandžio 4 d. iki vaiko pilnametystės priteisiama po 400 Lt, o iš ieškovo priteisiamas išlaikymas periodinėmis išmokomis nuo 2011 m. rugsėjo 27 d. iki 2012 m. balandžio 3 d., nurodant, jog kasatorė sūnui išlaikyti kas mėnesį nuo 2012 m. rugsėjo 9 d. iki jo pilnametystės moka po 400 Lt periodinių išmokų kas mėnesį, o iš ieškovo už periodą nuo 2011 m. rugsėjo 27 d. iki 2012 m. balandžio 3 d. išlaikymas nepriteisiamas.
Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo
Kadangi apeliacinės instancijos teismo sprendimas iš esmės paliktas nepakeistas, patikslinta tik sprendimo rezoliucinė dalis, todėl apeliacinės instancijos teismo paskirstytos bylinėjimosi išlaidos paliktinos nepakeistos.
Kasacinis skundas iš esmės yra atmestas, todėl iš kasatorės ieškovo naudai priteistinos bylinėjimosi išlaidos. Ieškovas kasacinės instancijos teisme patyrė 1000 Lt atstovavimo išlaidų, todėl jos priteistinos iš kasatorės.
Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 20,25 Lt. Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 18 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.
Patikslinti sprendimo rezoliucinę dalį, kuria išspręsti išlaikymo vaikui priteisimo klausimai, ir ją išdėstyti taip:
,,Pakeisti Utenos rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1786-356/2006 dalį (2.3 punktas) dėl iš ieškovo R. I. (a. k. duomenys neskelbtini) nepilnamečiam sūnui L. I. priteisto išlaikymo dydžio ir nustatyti, kad atsakovė I. B. (a. k. duomenys neskelbtini) sūnui L. I., gimusiam (duomenys neskelbtini), išlaikyti kas mėnesį nuo 2012 m. rugsėjo 9 d. iki jo pilnametystės moka po 400 (keturis šimtus) Lt periodinių išmokų, išlaikymo sumą kasmet indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją;
pavesti R. I. (a. k. (duomenys neskelbtini) tvarkyti L. I. priklausantį išlaikymą uzufrukto teise.“
Priteisti iš atsakovės I. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovo R. I. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 1000 (vieną tūkstantį) Lt atstovavimo išlaidų, patirtų kasacinės instancijos teisme, ir į valstybės biudžetą 20,25 Lt (dvidešimt litų 25 ct) bylinėjimosi išlaidų, mokėtinų į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė Janavičiūtė
Rimvydas Norkus
Antanas Simniškis