Administracinė byla Nr. A-4180-629/2021
Teisminio proceso Nr. 4-52-3-00514-2021-9
Procesinio sprendimo kategorija 8.5
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. lapkričio 18 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Mildos Vainienės (pranešėja),
sekretoriaujant Laisvidai Versekienei,
dalyvaujant (duomenys neskelbtini) piliete D. A. S. prisistačiusiai užsienietei bei jos atstovui advokatui Pauliui Vinkleriui,
Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medininkų užsieniečių registracijos centro atstovui Modestui Anzai,
vertėjaujant Abdulmecit Zengin,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal (duomenys neskelbtini) piliete D. A. S. prisistačiusios užsienietės apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. spalio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal (duomenys neskelbtini) piliete D. A. S. prisistačiusios užsienietės pareiškimą dėl alternatyvios sulaikymui priemonės taikymo jos atžvilgiu.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. (duomenys neskelbtini) piliete D. A. S. prisistačiusi užsienietė (toliau – ir Užsienietė) su pareiškimu kreipėsi į Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmus, prašydama taikyti jai alternatyvią sulaikymui priemonę – apsigyventi jos pasirinktoje vietoje, elektroninių ryšių priemonėms pranešant Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) arba Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) apie Užsienietės buvimo vietą, arba, tuo atveju, jei šis prašymas nebus tenkintas, taikyti alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinti Užsienietę Tarnybos Užsieniečių registracijos centre (toliau – ir Centras) netaikant judėjimo ribojimų.
2. Užsienietė pareiškime nurodė, kad yra apgyvendinta (duomenys neskelbtini) pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 5 straipsnio 6 dalį. Užsienietė teigė, kad sąlygos apgyvendinimo vietoje yra nežmoniškos, ji negali gauti tinkamo maisto, dėl pablogėjusių oro sąlygų šąla, negali išsiskalbti drabužių, neturi šiltų rūbų ir avalynės. Be to, apgyvendinimo sąlygos iš esmės prilygsta sulaikymui – Užsienietė negali niekur išeiti iš apgyvendinimo vietos teritorijos, naudotis ryšio priemonėmis. Pasak Užsienietės, dabartinė jos padėtis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsniui.
3. Užsienietė pabrėžė, kad nors į Lietuvos Respublikos atvyko dar liepos mėnesį, iki šiol yra sulaikyta be teismo sankcijos, taip Lietuvos Respublikos institucijos pažeidžiant Jungtinių Tautų Organizacijos 1951 metų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 31 straipsnio nuostatas. Užsienietė pažymėjo, kad Konvencijos 16 straipsnis nustato pabėgėlių teisę, tapačią tos valstybės piliečių teisei, laisvai kreiptis į teismą įskaitant teisinę pagalbą ir atleidimą nuo teismo išlaidų.
4. Užsienietė nurodė, kad kartu su seserimi turi galimybę apsigyventi jos poreikius labiau atitinkančioje vietoje – viešbutyje (duomenys neskelbtini) (adresas – (duomenys neskelbtini), Vilnius), kuriame jai nuo 2021 m. rugsėjo 30 d. yra rezervuotas kambarys. Jeigu būtų leista apsigyventi minėtame viešbutyje, užsienietė liktų Lietuvos Respublikos teritorijoje ir būtų Vilniaus mieste, kur įsikūrusios svarbiausios įstaigos, dėl to galėtų bet kuriuo metu atvykti atlikti su jos teisine padėtimi susijusius veiksmus. Teigė, kad tokiu atveju ją išlaikytų sužadėtinis, Lietuvos Respublikos materialinė pagalba būtų nereikalinga. Teismui tenkinus prašymą, Užsienietės judėjimo laisvė būtų suvaržyta proporcingai ir protingai, ji gyventų konkrečioje vietoje, be to, sutinka periodiškai pranešti apie savo buvimo vietą elektroninėmis ryšių priemonėmis nustatytu laiku Migracijos departamentui arba Tarnybai. Užsienietės vertinimu, tokios priemonės taikymas atitiktų tiek jos, tiek jos teisinę padėtį nagrinėjančių institucijų interesų pusiausvyrą. Tuo atveju, jei siūloma alternatyvi sulaikymui priemonė nebūtų skirta, Užsienietė prašė taikyti alternatyvią sulaikymui priemonę, nustatytą Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 4 punkte.
5. Centro atstovas teismo posėdžio metu prašė pareiškimą atmesti, nurodydamas, kad Užsienietė neteisėtai pateko į Lietuvos Respubliką, jos tikroji tapatybė nėra nustatyta. Pažymėjo, jog Užsienietė (duomenys neskelbtini) apgyvendinta vadovaujantis Įstatymu.
II.
6. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai 2021 m. spalio 6 d. sprendimu Užsienietės pareiškimą atmetė.
7. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis teismų praktika, pažymėjo, kad teisė kreiptis į teismą yra pagrindinė asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų, tačiau šiomis teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, jomis nepiktnaudžiauti, laikytis įstatymuose įtvirtintos tvarkos – tam tikrų procesinių reikalavimų. Teismas nustatė, kad Užsienietė (duomenys neskelbtini) apgyvendinta vadovaujantis Įstatymo 5 straipsnio 6 dalimi, teismo sprendimo dėl Užsienietės sulaikymo ar alternatyvios sulaikymo priemonės skyrimo nebuvo. Teismas laikė, jog Įstatymo 116 straipsnyje, nustatančiame subjektus, kurie turi teisę kreiptis į teismą su teikimu sulaikyti užsienietį arba skirti jam alternatyvią sulaikymui priemonę, imperatyviai nurodyta, kad dėl užsieniečio sulaikymo į teismą gali kreiptis tik Tarnybos pareigūnas. Teismas akcentavo, kad tokios teisės kreiptis į teismą pačiam užsieniečiui, prieglobsčio prašytojui, kuris (duomenys neskelbtini) apgyvendintas Įstatymo pagrindu, o ne teismo sprendimu, nesuteikta. Atsižvelgęs į tai, kad Įstatymas nenumato reikalavimo teisės užsieniečiui, prieglobsčio prašytojui, prašyti paskirti alternatyvią sulaikymui priemonę, teismas atmetė Užsienietės pareiškimą. Aiškindamas Įstatymo 118 straipsnyje nustatytą užsieniečio teisę išnykus užsieniečio sulaikymo pagrindams prašyti teismo pakartotinai svarstyti sprendimą sulaikyti užsienietį, teismas pažymėjo, kad užsieniečio, prieglobsčio prašytojo, teisė kreiptis į teismą gali būti realizuojama tik tais atvejais, kai jam pagal Tarnybos teikimą jau yra paskirtas sulaikymas ar alternatyvi sulaikymui priemonė. Įvertinęs tai, kad dėl Užsienietės nėra priimtas teismo sprendimas, ji apgyvendinta (duomenys neskelbtini) vadovaujantis Įstatymo 5 straipsnio 6 dalimi, teismas sprendė, kad Užsienietei šiuo atveju negali būti taikomos ir Įstatymo 118 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos.
III.
8. Užsienietė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. spalio 6 d. sprendimą ir jos pareiškimą tenkinti.
9. Užsienietė apeliaciniame skunde nurodo, kad į teismą kreipėsi vadovaudamasi ne Įstatymo 116 straipsniu, o 115 straipsniu, kuriame nėra numatyta, jog dėl alternatyvios sulaikymui priemonės skyrimo gali kreiptis tik Tarnybos pareigūnas. Be to, minėtame straipsnyje kalbama ne vien apie prieglobsčio prašytojus, bet apskritai užsieniečius. Užsienietė nurodo, kad Įstatymo 118 straipsnio 1 dalyje nėra kalbama tik apie teismo sprendimą sulaikyti užsienietį. Užsienietė pažymi, kad daug užsieniečių be teismo sprendimo yra laikomi iš esmės sulaikymo sąlygomis, todėl Įstatymo 118 straipsnio 1 dalis neturi būti aiškinama siaurai, nes priešingu atveju asmeniui, kuris nėra sulaikytas teismo sprendimu, nebūtų įmanoma realizuoti teisės kreiptis į teismą. Užsienietė pabrėžia, kad šiuo metu yra įleista į Lietuvos Respubliką, dėl to turi teisę kreiptis į teismą dėl alternatyvios sulaikymui priemonės skyrimo pagal Įstatymo 118 straipsnio 1 dalį. Būtent Užsienietės apgyvendinimo vietos apylinkės teismas yra įgaliotas spręsti Užsienietės apgyvendinimo klausimą (Įstatymo 118 str. 1 d.).
10. Centras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą
11. Centras atsiliepime nurodo, jog Užsienietė, būdama pilnamečiu ir veiksniu žmogumi, suvokdama, kad vykstant į kitas užsienio valstybes reikalingas galiojantis kelionės dokumentas ir jį privaloma pateikti pasienio pareigūnams, atvyko į Lietuvos Respubliką nelegaliai. Jos veiksmai negali būti vertintini kaip bendradarbiavimas su valdžios institucijomis. Užsienietės prašymas taikyti jai alternatyvią sulaikymui priemonę yra nepagrįstas. Centras pažymi, kad Migracijos departamentas dėl Užsienietės yra priėmęs 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo nusprendė Užsienietei nesuteikti prieglobsčio ir išsiųsti į kilmės šalį. Užsienietė šį sprendimą apskundė ir 2021 m. lapkričio 27 d. Migracijos departamento prieglobsčio sprendimų komisija skundą atmetė kaip nepagrįstą, šis 2021 m. lapkričio 27 d. sprendimas Užsienietės buvo apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Centras teigia, kad pritaikius Užsienietės prašomą alternatyvią sulaikymui priemonę, kils reali rizika, jog Užsienietės išvykimas iš Centro trukdys vykdyti Migracijos departamento priimtus sprendimus. Centre Užsienietei yra užtikrinamos tinkamos buities ir gyvenimo sąlygos, tenkinančios būtiniausius poreikius.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
12. Byloje kilo ginčas dėl alternatyvios sulaikymui priemonės skyrimo Užsienietei.
13. Nustatyta, kad Užsienietė neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos sieną ir vadovaujantis Įstatymo 5 straipsnio 6 dalimi buvo apgyvendinta (duomenys neskelbtini). Užsienietė manydama, kad jos apgyvendinimo sąlygos iš esmės prilygsta sulaikymui, kreipėsi į teismą su pareiškimu taikyti alternatyvią sulaikymui priemonę.
14. Pirmosios instancijos teismas atmetė Užsienietės prašymą skirti alternatyvią sulaikymui priemonę padaręs išvadą, jog Įstatymo 116 straipsnis nenumato teisės užsieniečiui, prieglobsčio prašytojui, prašyti paskirti alternatyvią sulaikymui priemonę, o dėl to, kad nėra priimtas teismo sprendimas dėl Užsienietės sulaikymo ar alternatyvios sulaikymui priemonės jai skyrimo, negali būti taikomos ir Įstatymo 118 straipsnio 1 dalies nuostatos.
15. Įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad esant karo padėčiai, nepaprastajai padėčiai, dėl masinio užsieniečių antplūdžio paskelbtai ekstremaliajai situacijai ar ekstremaliajam įvykiui, prieglobsčio prašytojai, pateikę prašymus suteikti prieglobstį pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose ar netrukus po neteisėto Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo, iki nepriimtas sprendimas įleisti juos į Lietuvos Respubliką, laikinai apgyvendinami pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose, Valstybės sienos apsaugos tarnyboje ar kitose tam pritaikytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje.
16. Įstatymo normos expressis verbis (aiškiais žodžiais) neįtvirtina Įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje nustatytos apgyvendinimo priemonės apskundimo tvarkos. Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys, kad pagal to paties straipsnio 8 dalį nagrinėjama apgyvendinimo priemonė gali būti taikoma karo padėties, nepaprastosios padėties, dėl masinio užsieniečių antplūdžio paskelbtos ekstremaliosios situacijos ar ekstremaliojo įvykio laikotarpiui ir 28 dienoms po jų pabaigos, tačiau ne ilgiau kaip 6 mėnesiams. Kitaip tariant, nustatytas reglamentavimas sukuria teisinio neaiškumo situaciją, kai užsieniečiui iki 6 mėnesių gali būti taikoma apgyvendinimo nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje priemonė kartu neįtvirtinant aiškaus tokios priemonės teisėtumo teisinės patikros mechanizmo.
17. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis įtvirtina, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas), aiškindamas Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra konstatavęs, kad šiomis nuostatomis nustatyta asmens teisė į teisminę pažeistų jo konstitucinių teisių ir laisvių gynybą (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas, 2011 m. birželio 9 d. nutarimas). Teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos (Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas).
18. Teisminės gynybos principo svarba akcentuojama ir tarptautinių teismų praktikoje. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis įtvirtina „teisę į teismą“, kurios dalis teisė kreiptis į teismą, t. y. inicijuoti teisminį procesą, sudaro tik vieną aspektą. Tačiau šis aspektas iš esmės lemia, ar suinteresuotas asmuo galės pasinaudoti kitomis garantijomis, numatytomis Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje. Teisminiam procesui taikomi teisingumo, viešumo ir spartumo standartai iš tiesų tampa beverčiai, jeigu teisminis procesas apskritai nėra pradedamas. Vargu, ar galima kalbėti apie teisinės valstybės principą, jeigu apskritai nėra įgyvendinama teisė kreiptis teisminės gynybos (žr., pvz., 1975 m. sausio 21 d. sprendimo Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70) 34-36 p.). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pabrėžiama, jog teisė į teismą turi būti reali ir veiksminga, o ne teorinė ar iliuzinė (1995 m. gruodžio 4 d. sprendimo byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94) 36 p.).
19. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) taip pat yra patvirtinęs, jog teisė kreiptis į teismą yra viena sudedamųjų teisinės bendrijos dalių ir kad ją garantuoja Europos Sąjungos sutartimi paremta teisinė tvarka, nes ji sukūrė išsamią teisinės gynybos priemonių ir procedūrų sistemą tam, kad ESTT galėtų vykdyti institucijų priimtų aktų teisėtumo kontrolę (žr., pvz., 1986 m. balandžio 23 d. sprendimo Les Verts prieš Parlamentą, 294/83, EU:C:1986:166, 23 p.). Teisę į veiksmingą teisminę apsaugą ESTT grindžia bendromis valstybėms narėms konstitucinėmis tradicijomis bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniais (žr., pvz., 1986 m. gegužės 15 d. sprendimo Marguerite Johnston prieš Chief Constable of the Royal Ulster Constabulary, 222/84, EU:C:1986:206, 18 p.). Veiksmingos teisminės gynybos principas yra bendrasis Sąjungos teisės principas, kuris įtvirtintas ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo DEB Deutsche Energiehandels- und Beratungsgesellschaft mbH prieš Bundesrepublik Deutschland, C-279/09, EU:C:2010:811, 30 ir 31 p.). Be kita ko, teisminės gynybos užtikrinimo, nagrinėjant asmens sulaikymo klausimą, kontekste ypač atkreiptinas dėmesys, jog ESTT vertinimu, pagal Sąjungos teisės viršenybės principą ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje garantuojamą teisę į veiksmingą teisminę gynybą valstybės narės teismas privalo prisiimti jurisdikciją nagrinėti tokio sulaikymo teisėtumą, prireikus netaikydamas jokios nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurią jam būtų draudžiama tai daryti, jei mano, kad pareiškėjai pagrindinėse bylose yra sulaikyti (2020 m. gegužės 14 d. ESTT didžiosios kolegijos sprendimo FMS ir kt., C-924/19 PPU ir C-925/19 PPU, 291 p.).
20. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pripažinęs, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir minėtas tarptautinės teisės normas turi būti veiksmingai užtikrinta užsieniečio teisė į teisminę gynybą, siekiant patikrinti užsieniečiui taikomos priemonės – apgyvendinimo nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje – pagrįstumą ir teisėtumą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbta valstybės lygio ekstremali situacija nesudaro pagrindo tokią gynybos teisę apriboti: pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 145 straipsnį teisė kreiptis į teismą negali būti laikinai apribota net įvedus karo ar nepaprastąją padėtį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat laikosi pozicijos, kad Įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje minimas laikinas apgyvendinimas pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose, Valstybės sienos apsaugos tarnyboje ar kitose tam pritaikytose vietose, nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, be kita ko, atsižvelgiant į užsienietės skunde išdėstytas faktines aplinkybes, tarptautinės apsaugos siekiančių asmenų laisvės suvaržymo pobūdžiu iš esmės gali prilygti Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintai alternatyviai sulaikymui priemonei – apgyvendinimui Valstybės sienos apsaugos tarnyboje nustatant teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje. Vadovaujantis Įstatymo 116 straipsnio 1 dalimi, sprendimai dėl užsieniečių sulaikymo ar alternatyvių sulaikymui priemonių patenka į apylinkės teismo jurisdikciją (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-653-492/2021).
21. Įvertinus tai, kad Užsienietė buvo apgyvendinta (duomenys neskelbtini) vadovaujantis Įstatymo 5 straipsnio 6 dalimi, todėl ji, manydama, jog jai taikomas judėjimo laisvės ribojimas gali būti prilygintas sulaikymui, turėjo teisę kreiptis į teismą dėl alternatyvios sulaikymui priemonės skyrimo. Aplinkybė, kad Užsienietės judėjimo laisvė buvo suvaržyta nesikreipiant į teismą dėl sulaikymo ar alternatyvios sulaikymui priemonės taikymo, negali būti vertinama kaip kliūtis ginti Užsienietės teises ir teisėtus interesus teisme. Todėl pirmosios instancijos teismas, atmesdamas Užsienietės pareiškimą, padarė nepagrįstą išvadą, kad Užsienietė, kuri apgyvendinta (duomenys neskelbtini) vadovaujantis Įstatymo 5 straipsnio 6 dalimi, tačiau jos judėjimo laisvė suvaržyta ne teismo sprendimu, neturi teisės į teisminę gynybą. Akcentuotina ir tai, kad sprendimas atmesti skundą (pareiškimą), priimamas bylą išnagrinėjus iš esmės (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 84 str., 88 str. 1 p.), tačiau šiuo atveju teismas Užsienietės pareiškimo nenagrinėjo, vadinasi byla nebuvo nagrinėjama iš esmės, todėl byla turėjo būti užbaigta nutartimi (ABTĮ 107 str. 1 d.).
22. Teisėjų kolegija pažymi, kad apylinkės teismas, gavęs Užsienietės prašymą dėl alternatyvios sulaikymui priemonės skyrimo, turėjo tokį prašymą nagrinėti iš esmės. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės, ir spręsdamas dėl galimų užsienietės teisių ir teisėtų interesų gynimo būdų, turi įvertinti Užsienietei pritaikytos judėjimo laisvę ribojančios priemonės teisėtumą, bei, atsižvelgdamas į Užsienietės skundo argumentus, nustatyti, ar Užsienietė pagrįstai nurodo, kad ji yra sulaikyta, t. y., ar Užsienietei taikyta priemonė (apgyvendinimas nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikoje) gali būti vertinama kaip de facto (faktiškai) sulaikymas. Teismas taip pat turi patikrinti, ar Užsienietės judėjimo laisvės ribojimui yra teisinis pagrindas, įvertinti, ar nėra abejonių dėl teisės aktų, vadovaujantis kuriais Užsienietės judėjimo laisvė Lietuvos Respublikos teritorijoje yra apribota, konstitucingumo. Įvertinus tai, ar Užsienietės apgyvendinimas (duomenys neskelbtini) gali būti laikomas de facto (faktiškai) sulaikymu, svarstytinas klausimas dėl Užsienietės prašomos alternatyvios sulaikymui priemonės skyrimo.
23. Nagrinėjamu klausimu atkreiptinas dėmesys į aktualias tarptautines normas bei tarptautinių teismų praktiką.
24. Kaip nurodoma Konvencijos 5 straipsnio gairėse, Konvencijos 5 straipsnyje deklaruojant „teisę į laisvę“ turima mintyje fizinė asmens laisvė; šia norma siekiama užtikrinti, kad laisvė niekam nebūtų atimta savavališkai. Tai nėra susiję tik su judėjimo laisvės apribojimais, kuriuos reglamentuoja Konvencijos 4 protokolo 2 straipsnis. Skirtumas tarp judėjimo apribojimų, pakankamai rimtų, kad patektų į laisvės atėmimo pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 dalį taikymo sritį, ir laisvės apribojimų, kuriems taikomas tik Konvencijos 4 protokolo 2 straipsnis, pasireiškia apribojimo laipsniu ar intensyvumu, o ne jo pobūdžiu ar turiniu (žr., pvz., 2017 m. vasario 23 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos sprendimo byloje De Tommaso prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43395/09) 80 p.). Laisvės atėmimas Konvencijos prasme neapsiriboja klasikiniu suėmimo ar nuosprendžio vykdymo pagrindu vykdomu kalinimu, tačiau gali pasireikšti įvairiomis kitomis formomis (1980 m. lapkričio 6 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo Plenarinės kolegijos sprendimas byloje Guzzardi prieš Italija (pareiškimo Nr. 7367/76) 95 p.).
25. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje jau yra konstatavęs, kad prieglobsčio paprašiusių asmenų apgyvendinimas centruose, ribojančiuose galimybę asmeniui judėti bei taikančiuose kitus ribojimus administracinės institucijos sprendimu, gali prilygti „laisvės atėmimui“, nepaisant nacionalinėje teisėje įtvirtintos tokių centrų klasifikacijos (2009 m. rugsėjo 22 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo byloje Abdolkhani ir Karimnia prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 30471/08) 127 p.). Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendime Ilias ir Ahmed prieš Vengriją nustatytais kriterijais, masinio prašytojų srauto atveju buvimas tranzito zonoje gali būti ir nepripažįstamas laisvės atėmimu, jeigu jis yra trumpas ir kompetentingos valstybės institucijos imasi priemonių užtikrinti informuotą ir sklandžią prieglobsčio prašymų nagrinėjimo procedūrą. Tokie atvejai nepatenka į Konvencijos 5 straipsnio taikymo apimtį (2019 m. lapkričio 21 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Ilias ir Ahmed prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 47287/15)). Kita vertus, byloje R. R. prieš Vengriją asmenų apgyvendinimas toje pačioje, kaip Ilias ir Ahmed bylos atveju tranzito zonoje, atsižvelgiant į beveik 4 mėnesius trukusį gyvenimą sąlygomis, pripažintomis pažeidusiomis Konvencijos 3 straipsnio garantijas, bei nesant vidaus teisėje nustatyto maksimalaus tokios priemonės galimo taikymo termino, laikytas sulaikymu Konvencijos 5 straipsnio prasme (jau minėtas Europos Žmogaus Teisių Teismo spendimas byloje R. R. ir kiti prieš Vengriją).
26. Europos Sąjungos teisės aktų kontekste pažymėtina, kad sulaikymo sąvoka yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka, todėl apgyvendinimo vietų kvalifikavimas pagal valstybės narės teisę neturi jokios įtakos jos vertinimui. Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad pagal 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo, 2 straipsnio h punktą sulaikymo sąvoka apima bet kokią priemonę, kai valstybė narė izoliuotai laiko prašytoją tam tikroje vietoje, kur prašytojo judėjimo laisvė yra atimta. Tarptautinės apsaugos prašytojo sulaikymas, kaip tai suprantama pagal minėtą direktyvos normą ir 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse nuostatas, yra prievartos priemonė, dėl kurios šis prašytojas netenka judėjimo laisvės ir kuria jis atskiriamas nuo likusių gyventojų, įpareigojant nuolat likti ribotoje ir uždaroje teritorijoje (2020 m. gegužės 14 d. Teisingumo Teismo Didžiosios kolegijos sprendimo FMS ir kt., C?924/19 PPU ir C?925/19 PPU, EU:C:2020:367, 216, 223, 225 p.).
27. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat savo praktikoje nuosekliai kartoja, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens sulaikymo teisėtumo principas reiškia, jog asmeniui neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokios nustatytos įstatyme. Asmens laisvė – viena pagrindinių prigimtinių asmens teisių ir jos apribojimas galimas tik tuomet, kai tai yra būtina ir neišvengiama, griežtai laikantis įstatymo reikalavimų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimą). Tai reiškia, jog asmens sulaikymas yra ultima ratio (paskutinė priemonė) ir gali būti taikomas tik tais atvejais, kai įstatymų nustatyti tikslai negali būti pasiekti kitais būdais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A‑4927‑662/2016, 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3869-492/2021, 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3912-492/2021 ir kt.).
28. Atsižvelgus į tai, kad Užsienietė teigia, jog jos apgyvendinimas de facto laikytinas sulaikymu, mutatis mutandis (lot. pakeitus tai, kas keistina) aktuali tampa Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, numatanti, kad tam, jog sulaikymas nebūtų pripažintas pažeidžiančiu Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies f punktą (kai asmuo teisėtai sulaikomas ar kalinamas dėl to, kad negalėtų be leidimo įvažiuoti į šalį, arba kai yra pradėtas asmens išsiuntimo ar išdavimo kitai valstybei procesas), jis turi būti taikomas sąžiningai, vadovaujantis valstybės nustatytais pagrindais, sulaikymo vieta bei sąlygos turi būti tinkamos, įvertinant tai, kad tokia priemonė yra taikoma ne nusikalstamas veikas padariusiems asmenims, o užsieniečiams, kurie pabėgo iš savo šalies dažnai bijodami dėl pavojaus gyvybei (2009 m. vasario 19 d. sprendimas byloje A ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 3455/05, 2010 m. liepos 27 d. sprendimas byloje Louled Massoud prieš Maltą, pareiškimo Nr. 24340/08, 2013 m. liepos 23 d. sprendimas byloje Suso Musa prieš Maltą, pareiškimo Nr. 42337/12).
29. Šių reikalavimų kontekste akcentuotina, kad, Užsienietės tvirtinimu, sąlygos apgyvendinimo vietoje yra nežmoniškos, ji negali gauti tinkamo maisto, dėl pablogėjusių oro sąlygų šąla, turi gyventi labai blogomis sąlygomis su daug žmonių, negali išsiskalbti drabužių, neturi šiltų rūbų ir avalynės. Bylą nagrinėdamas iš naujo pirmosios instancijos teismas turi pasisakyti ir dėl šio pareiškimo argumento. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant, ar Užsienietės apgyvendinimo sąlygos yra tinkamos, situacija turi būti vertinama individualiai, atsižvelgus tiek į teisės aktuose nustatytus reikalavimus laikinam prieglobsčio prašytojų apgyvendinimui, tiek ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo taikomus standartus.
30. Nagrinėjant Užsienietės pareiškime nurodytas aplinkybes, reikšminga atsižvelgti į tai, kad pagal Įstatymo 5 straipsnio 7 dalies nuostatas šio straipsnio 6 dalyje nurodytų prieglobsčio prašytojų laikino apgyvendinimo toje pačioje dalyje nurodytose laikino apgyvendinimo vietose sąlygas ir tvarką nustato vidaus reikalų ministras. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. 1V-346 (2021 m. liepos 5 d. įsakymo Nr. 1V-579 redakcija) buvo patvirtintas Laikino prieglobsčio prašytojų apgyvendinimo pasienio kontrolės punktuose ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos struktūriniuose padaliniuose sąlygų ir tvarkos aprašas. Taip pat pažymėtina, kad vadovaujantis 2021 m. lapkričio 9 d. nutarimu „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ Lietuvos Respublikos institucijų paskirtose užsieniečių apgyvendinimo vietose (Užsieniečių registracijos centro Pabradėje teritorijoje, Medininkų užsieniečių registracijos centro teritorijoje ir Kybartų užsieniečių registracijos centro teritorijoje, Pabėgėlių priėmimo centro Rukloje ir šalia jo įrengtoje teritorijoje, Pabėgėlių priėmimo centro Naujininkų pabėgėlių stovykloje) ir 200 metrų aplink jas nuo 2021 m. lapkričio 10 d. 00 valandų 00 minučių įvesta nepaprastoji padėtis (1 str. 1 d. 1 p.).
31. Vertinant, ar užsieniečio / prieglobsčio prašytojo laikino apgyvendinimo sąlygos atitinka teisės aktų reikalavimus ir Europos Žmogaus Teisių Teismo nustatytus standartus, reikšminga laikytina aplinkybė, jog tokių asmenų galimybė pateikti įrodymus dėl galbūt netinkamų apgyvendinimo sąlygų, yra ribota. Todėl užsieniečiui / prieglobsčio prašytojui aiškiai nurodžius reikšmingas apgyvendinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su tinkamų apgyvendinimo sąlygų užtikrinimu, tenka institucijai, atsakingai už šių asmenų apgyvendinimą.
32. Atsižvelgdamas į valstybėje dėl masinio užsieniečių antplūdžio susidariusią kritinę situaciją, dėl kurios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. liepos 2 d. nutarimu Nr. 517 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo ir valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo paskyrimo“ buvo paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija, o 2021 m. lapkričio 9 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu Nr. XIV-617 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ buvo įvesta nepaprastoji padėtis, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas akcentuoja, jog migracijos srityje veikiančios kompetentingos institucijos pastaruoju metu savo kasdienėje veikloje neabejotinai susiduria su nurodytos situacijos nulemta įvairialype problematika, be kita ko, trikdančia sklandų ir efektyvų atitinkamų funkcijų atlikimą. Taigi 2021 m. lapkričio 9 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo Nr. XIV-617 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ preambulėje nurodytų aplinkybių kontekste, inter alia Baltarusijos režimo vykdomos hibridinės atakos (panaudojant ypatingai didelius migrantų iš trečiųjų šalių srautus) sąlygomis veikiančios Lietuvos kompetentingos institucijos, teisėjų kolegijos vertinimu, patiria ypatingą spaudimą, susidurdamos su neproporcingu prieglobsčio prašytojų skaičiumi, atsižvelgiant į bendrus tokių institucijų turimus pajėgumus, kurie joms buvo suteikti funkcionuoti įprastomis kasdieninėmis sąlygomis. Nepaisant to, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo aiškiai išplėtota praktika, absoliutus EŽTK 3 straipsnio pobūdis lemia tai, kad panašios priežastys negali atleisti valstybės Konvencijos dalyvės nuo įsipareigojimų pagal šią nuostatą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. sausio 21 d. sprendimas byloje M.S.S. prieš Belgiją ir Graikiją, pareiškimo Nr. 30969/09).
33. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas Užsienietės prašymą formaliu pagrindu, kad nėra priimtas teismo sprendimas dėl Užsienietės judėjimo laisvę ribojančios priemonės taikymo – sulaikymo ar alternatyvios sulaikymui priemonės skyrimo, nevertindamas jos nurodomų apgyvendinimo Įstatymo 5 straipsnio 6 dalies pagrindu faktinių ir teisinių aspektų, nepagrįstai suvaržė Užsienietės teisę kreiptis į teismą dėl savo galbūt pažeistų teisių gynimo. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino bei taikė Įstatymo nuostatas ir nepagrįstai Užsienietės pareiškimo nenagrinėjo iš esmės, todėl Užsienietės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. spalio 6 d. sprendimas naikinamas ir byla perduodama nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
(duomenys neskelbtini) piliete D. A. S. prisistačiusios užsienietės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. spalio 6 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Gintaras Kryževičius
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Milda Vainienė