Civilinė byla Nr. 2A-942/2014

Teisminio proceso Nr. 2-07-3-03014-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija: 44.5.2.15.; 114.11.

(S)

                               LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. liepos 7 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės J. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-396-124/2013 pagal ieškovės J. K. ieškinį atsakovams A. M., uždarajai akcinei bendrovei „A. M. odontologijos kabinetas“ ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimo panaikinimo, trečiasis asmuo „BTA Insurance company“ SE, veikiantis per Lietuvos filialą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė J. K. 2012-05-18 kreipėsi į teismą su ieškiniu (t. 1, b. l. 1-8), patikslinusi savo reikalavimus dublike (t. 1, b. l. 110-113) ir 2013-10-18 teismo posėdžio metu (t. 3, b. l. 83-88), prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos (toliau – Komisijos) 2012-04-19 sprendimą Nr.56-30 „Dėl J. K. pareiškimo“, priteisti iš atsakovo UAB „A.M. odontologijos kabinetas“ ir subsidiariai iš atsakovės A. M. 7 100 Lt už nekokybišką gydymą, 9 240 Lt atstatomajam gydymui, 10 000 Lt neturtinės žalos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad 2007 metais gydytoja odontologė ortopedė A. M. jai protezavo abi žandikaulio puses, ant 34 ir 35 dantų, tarpusavyje sujungtų metalo keramikos vainikėliu, prikabindama dirbtinius plastmasinius 36 ir 37 dantis, bazėje su užraktu (MK1), o 47, 46, 45 dantų koronėles sujungdama tarpusavyje. Dėl netinkamo gydymo ieškovė neteko 2 dantų (34 ir 35), o 2 dantų (46 ir 47) būklė kritiška. Ieškovės teigimu, atsakovės neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad gydytoja, prieš protezuodama ieškovės dantis, turėjo įvertinti ieškovės bendrą burnos, sąkandžio, protezuojamų dantų būklę ir rekomenduoti endodontinį dantų gydymą. Gydytojos A. M. atliktuose įrašuose ieškovės ambulatorinėje kortelėje nėra duomenų, kad J. K. būtų suteikta informacija apie burnos ertmės organų būklę, numatomus atlikti odontologinės priežiūros gydymo metodus, jų galimas pasekmes, galimą riziką, komplikacijas, šalutinį poveikį, gydymo prognozę, galimus alternatyvius gydymo metodus bei kitas aplinkybes, kurios gali turėti įtakos paciento apsisprendimui sutikti ar atsisakyti siūlomo gydymo, taip pat apie padarinius atsisakius siūlomo gydymo. Gydytoja A. M. asmens sveikatos priežiūros paslaugas J. K. teikė be pacientės sutikimo. Medicininiuose dokumentuose nėra ieškovės parašu patvirtinto sutikimo ar atsisakymo dėl jai siūlyto gydymo, nėra gydymo plano, suderinto su ieškove, kontrolinių apsilankymų, preliminarios gydymo ir protezavimo kainos. Atsakovė medicininiuose dokumentuose netinkamai fiksavo gydymo eigą, atlikti įrašai iš dalies neatitinka tikrovės, įrašai prieštaringi, neatitinka jai taikyto gydymo ir protezavimo eigos. Prašomą priteisti turtinę žalą, pasak ieškovės, sudaro jos sumokėti 7 100 Lt už nekokybiškai teiktas paslaugas gydant 33, 34, 35, 46, 47 dantis. Taip pat turi būti atlygintos ir su sveikatos sužalojimu susijusios atstatymo išlaidos 9 240 Lt, kurias patyrė atliekant gydymą  pagal Vilniaus implantologijos centro sudarytą planą, procedūras užbaigus Šiaulių mieste UAB „R. G. odontologijos klinika“. Taip pat ji patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 10 000 Lt suma, nes dėl nekokybiškai teiktų procedūrų patyrė įvairius nepatogumus, fizinį skausmą, nuolat vartojo vaistus nuo skausmo, po vizitų pas gydytoją kiekvieną kartą nušašdavo, buvo sunku valgyti, o žala padaryta vienai iš svarbiausių teisės saugomų vertybių – sveikatai. Dėl blogai fiksuotų protezų po jais nuolat pakliūdavo maistas, iš burnos ėjo blogas kvapas, todėl mokytoja dirbanti ieškovė turėjo riboti bendravimą su žmonėmis, atsisakyti vesti miesto renginius. Ieškovė prašymą panaikinti Komisijos 2012-04-19 sprendimą grindžia tuo, kad jis priimtas remiantis Odontologijos Rūmų pateikta išvada, tačiau nebuvo įvertinta VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinikos išvada, kur nurodyta, jog 34, 35 dantų gydymo taktika ir dantų lanko defekto protezavimas vienpusiu išimamu protezu yra galimi šį pasirinkimą suderinus su pacientu, informavus apie papildomą riziką, susijusią su tokiu protezavimo būdu ir galimas komplikacijas. Taip pat dėl 46-47 dantų protezavimo buvo nurodyta, jog fiksuojant protezus laikinai, su pacientu būtina suderinti tolimesnius gydymo etapus - kontrolinius apsilankymus (jei reikalinga) ir nuolatinį protezo cementavimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apygardos teismas 2013-11-07 sprendimu (t. 3, b. l. 99-110) ieškovės ieškinį atmetė; priteisė atsakovei A. M. iš ieškovės 4 350 Lt bylinėjimosi išlaidų, grąžino ieškovei 793 Lt avansinę įmoką už ekspertizę.

Teismas, spręsdamas sveikatos priežiūros įstaigos civilinės atsakomybės klausimą, gydytojos veiksmus vertino ne rezultato, o proceso aspektu, atsižvelgdamas į tai, kad gydytojo atsakomybė nėra atsakomybė už nepasiektą rezultatą arba atsakomybė be kaltės. Spręsdamas ieškovės keliamą klausimą dėl 34, 35 dantų netinkamo gydymo bei jų praradimo, teismas vertino medicininės kortelės, šalių paaiškinimus, ekspertų, specialistų išvadas ir konstatavo, jog 2007-05-03 jai atliktas 34 ir 35 dantų protezavimas, kurio metu nurodyta atvykti 2007-06-27 (kortelės įrašas), tačiau ieškovė atvyko tik 2009-03-09, t. y. po beveik dviejų metų, dėl paburkusių, patinusių dantenų ties 35 dantimi. Teismo vertinimu, byloje neįrodytas faktas, kad įrašas dėl 2007-06-27 atvykimo kortelėje buvo suklastotas. Ekspertizės išvados 2 punkte konstatuota, kad 35 danties netekimo priežastis buvo danties ir protezo perkrova, kuri atsirado padidėjus svertinėms jėgoms, kandant į pakitusią protezo dalį. Toks protezo ir protezinės ložės neatitikimas atsirado dėl to, kad nuo protezo pagaminimo ir pritaikymo 2007-04-17 iki sekančio vizito (2009-03-09) praėjo beveik 2 metai. Akte patvirtinta, kad 34 ir 35 dantų gydymo taktika buvo galima ir tinkama. Teismas įvertino ir tokią aplinkybę, kad ieškovės dantų protezavimas prasidėjo dar 2004-2006 metais, kai šis metodas buvo mažai taikomas, susijęs su rizika. Gydytojos pasirinktas gydymo procesas buvo adekvatus ieškovės būklei, o gydytojos kaltė pasireiškė labiau formaliais pažeidimais, tinkamai neįforminant pacientės informavimo faktą bei netinkamu duomenų fiksavimu. Nors, teismo vertinimu, ekspertai nedavė kategoriškos išvados, kad laiku atlikus protezų priežiūros ir kontrolės etapus būtų besąlygiškai išvengta 35 danties šaknies lūžimo, tačiau praradimo rizika būtų sumažinta. Vertindamas atsakovės atliktų veiksmus teisėtumo aspektu teismas atsižvelgė ir į tai, kad ieškovės burnos gleivinės bei dantų būklė buvo prasta, todėl tai taip pat galėjo įtakoti danties netekimą, juo labiau, kad nei ekspertai, nei Vilniaus implantologijos centro specialistai nenustatė gydytojos kaltės dėl 34 danties praradimo. Buvo nustatyta, kad 34 danties šaknis yra pažeista antrinio karieso, o periodonto uždegimas bei šaknies silpnumas lėmė sprendimą šalinti šaknį Vilniaus implantologijos centre ir paskirstyti implantus į 34 ir 36. Antrinio karieso ir periodonto uždegimas gali būti ir nesusiję su prieš tai buvusiu protezavimu (Vilniaus implantologijos centro pažyma). Teismas nenustatė ir gydytojos kaltės dėl, anot ieškovės, 46 bei 47 dantų kritiškos būklės. Ekspertizės akto 8 punkte konstatuota, kad šių dantų būklė nėra aprašoma kaip kritiška, šie dantys tinkami protezuoti. Pati ieškovė pergydyti nurodomus dantis kreipėsi pas gydytoją V. B. tik po pusės metų.

Įvertinęs paciento teisės gauti informaciją apie savo sveikatos būklę, ligos diagnozę, medicininio tyrimo duomenis, gydymo metodus ir prognozę užtikrinimą, teismas sprendė, kad 1996-10-03 Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme (redakcija, galiojusi paslaugų teikimo metu nuo 2005-01-01 iki 2010-03-01) nedetalizuota, kokia forma ir tvarka turėjo būti informuojamas pacientas, konkretesni reikalavimai buvo išdėstyti tik 2010-03-01 įsigaliojusioje redakcijoje. Be to, sprendžiant klausimą dėl tinkamo informavimo ir gydymo įstaigos teisinės atsakomybės nepakanka vien konstatuoti faktą, kad teikiant sveikatos priežiūros paslaugas buvo pažeisti sveikatos priežiūros paslaugų teikimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai, reikia įvertinti ir aplinkybes ar tai nulėmė ieškovės sveikatos pablogėjimą. Tokių aplinkybių teismas nenustatė. Ieškovė pati pripažino, kad atsakovės siūlymu ji buvo nuvykusi konsultuotis į Kauną dėl alternatyvaus gydymo metodo taikymo (implantavimo), tačiau vis tik grįžo gydytis pas atsakovę.

Pasisakydamas dėl ieškinio senaties (CK 1.125 str. 8 d. 3 p.) termino skaičiavimo pradžios, teismas nurodė, jog 3 metų terminas turi būti skaičiuojamas nuo žalos paaiškėjimo dienos, t.y. 2009-03-16 bei 2009-05-14. Kadangi ieškovė į teismą kreipėsi 2012-05-21, nežymiai praleidusi terminą, juolab, prieš tai buvo kreiptasi į atsakovę dėl žalos atlyginimo, į Komisiją dėl žalos įvertinimo, nepiktnaudžiavo savo teisėmis, teismas ieškinio senaties terminą atnaujino.

Spręsdamas ieškovės reikalavimo panaikinti Komisijos sprendimą pagrįstumą, teismas konstatavo, kad perdavus ginčą nagrinėti teisme ginčo objektas tampa ne Komisijos sprendimas, o gydymo įstaigos civilinės atsakomybės klausimas. Ieškovė nenurodo, kokias pasekmes turės šis jos reikalavimas, todėl reikalavimą pripažino pertekliniu. Sveikatos apsaugos ministerija nėra atsakinga už ieškovei padarytą žalą bei netampa bylos šalimi.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovė J. K. apeliaciniame skunde (t. 3, b. l. 113-118) prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2013-11-07 sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos ieškinį patenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1.  Teismas, vertindamas faktines aplinkybes, vadovavosi medicininės kortelės įrašais, kurie neatitiko gydymo eigos, yra prieštaringi, surašyti chronologiškai netvarkingai, ir tuo pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Jeigu įrašai medicininėje kortelėje buvo koreguojami, netikslūs, jie negali atspindėti nei gydymo metodų, nei gydymo eigos, todėl teismas nepagrįstai medicininę kortelę vertino kaip rašytinį patikimą įrodymų šaltinį. Be to, nepagrįstai rėmėsi ekspertų išvada, kurie taip pat rėmėsi suklastotais įrašais medicininėje kortelėje.

2. Teismas netinkamai aiškino teisės normas dėl paciento sutikimo gydytis. Gydymas be paciento sutikimo yra neteisėtas veiksmas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-03-30 nutartis c.b. Nr. 3K-3-206). Teismas nepagrįstai rėmėsi Komisijos išvadomis, kuri plečiamai aiškino medicininės kortelės įrašus, juos interpretuodama buvusiu gydymo planu. Joks gydymo planas sudarytas nebuvo. Neigiamų padarinių taisymas negali būti aiškinamas kaip sutikimas atlikti gydymo procedūras.

3. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad buvo išaiškinta dantų gydymo procedūros eiga, galimos pasekmės, gydymo metodai, trukmė, galimi padariniai bei komplikacijos. Netinkamai įvykdžius informavimo pareigą, gydytojui atsiranda atsakomybė vien dėl minėtos pareigos neįvykdymo, net jei atlikdamas paslaugas (medicininę procedūrą) veikė rūpestingai. Gydytojos nerūpestingumas, neatidumas pasireiškė tiek netinkamu medicininės kortelės vedimu, neinformavimu apie eigą, gydymo plano nebuvimu, tačiau teismas tą įvertino netinkamai.

4. Priteistos 4 350 Lt bylinėjimosi išlaidos atsakovei A. M. yra akivaizdžiai per didelės, todėl turi būti mažinamos.

Atsakovai UAB „A.M. odontologijos kabinetas“ ir A. M. atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 3, b. l. 121-129) prašo Šiaulių apygardos teismo 2013-11-07 sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Nagrinėjamojoje byloje teismas ištyrė ir įvertino tiek šalių paaiškinimus, tiek rašytinius įrodymus, ekspertų, specialistų išvadas, t.y. įrodymų vertinimą reglamentuojančios normos nepažeistos, pasisakyta dėl visų esminių byloje esančių duomenų. Pati ieškovė teikė prašymą skirti ekspertizę, suformulavo klausimus ekspertams. Apeliaciniame skunde išvardinti netinkamai atlikti įrašai neįrodo gydymo įstaigos kaltų veiksmų. Teismas tyrė ir vertino visus skunde išvardintus įrašus ir dėl jų įrodomosios reikšmės pasisakė.

              2. Ieškovė nurodo, kad žalą patyrė dėl netinkamo informavimo apie gydymą, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog žala ieškovei nepadaryta. Teismas pagrįstai sprendė, kad 1996-10-03 Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalies nuostatos nedetalizavo, kokia forma ir tvarka turėjo būti informuojamas pacientas. Konstatuojant gydymo įstaigos civilinės atsakomybės būtinas sąlygas, nepakanka nustatyti, kad buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai. Reikia įvertinti ir aplinkybės, ar tai lėmė paciento sveikatos pablogėjimą.    

              3. Ieškovė, ginčydama priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį, nepasisakė, kurios teisinės paslaugos atsakovei galimai nebuvo suteiktos, buvo nebūtinos ar neatitinka Rekomendacijose įtvirtintų dydžių. Be to, neteikė įrodymų, patvirtinančių sunkią savo materialinę padėtį.

4. Ieškovės nurodomos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos ratio decidendi nesutampa su šios bylos aplinkybėmis, todėl teisės normų aiškinimas neturėtų būti taikomas šioje byloje.

Atsakovas Sveikatos apsaugos ministerija atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą (t. 3, b. l. 133-136) prašo šį skundą atmesti ir sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą į skundą grindžia tokiais argumentais:

1. Sveikatos apsaugos ministerija negali būti atsakovu šioje byloje, kadangi Komisija nėra Sveikatos apsaugos ministerijos padalinys. Be to, teismų praktikoje yra išaiškinta, kad perkėlus ginčą į teismą, teisme nagrinėjamas ginčas tarp paciento ir sveikatos įstaigos.

2. Ieškovė nei apeliaciniame skunde, nei ieškinyje nenurodė, kuo grindžia Komisijos sprendimo neteisėtumą ir prieštaravimą teisės aktams.

3. Ieškovei suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų tinkamumą vertino Lietuvos Respublikos Odontologų rūmų komisija bei VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinikos gydytojai. Specialistai nenustatė, jog gydymo įstaigoje teiktos paslaugos buvo netinkamos ir sukėlė paciento sveikatos pablogėjimą.

Trečiasis asmuo „BTA Insurance Company“ SE, veikiantis per filialą Lietuvoje, atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą (t. 3, b. l. 144-146) prašo šį skundą atmesti ir sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą į skundą grindžia tokiais argumentais:

1. Ieškovė nepaneigė ekspertizės išvadų, tik bando audituoti gydymo įstaigos dokumentacijos vedimą. Ne dokumentų tvarkymas sukelia padarinius paciento sveikatai, o realūs gydytojo veiksmai, teikiant gydymą.

2. Byloje neįrodytas įrašų medicininėje kortelėje klastojimas. Tai, kad kai kurie įrašai atlikti ne chronologine tvarka bei kitos spalvos tušu, neįrodo klastojimo fakto ir nesąlygoja įtakos pacientės sveikatos būklei. Tiek dėl 34, 35, tiek dėl 46, 47 dantų gydymo taktika buvo galima ir tinkama.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

              Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacijos dalyką sudaro kilęs pacientės ir medicinos įstaigos ginčas dėl to, ar sveikatos priežiūros paslaugos buvo tinkamos, ginčijant pirmosios instancijos teismo sprendimą netinkamu byloje esančius įrodymų (ekspertizės išvados, Komisijos išvadų, medicininės kortelės duomenų), vertinimu, taip pat netinkamu teisės normų, reglamentuojančių paciento sutikimą gydytis bei pareigą informuoti pacientą, aiškinimu ir taikymu. Dėl tokių aplinkybių teisėjų kolegija ir pasisako (CPK 320 str. 1 d.), neaptarinėdama sprendimo  teisėtumo ir pagrįstumo dalyje dėl Komisijos sprendimo panaikinimo.

              Byloje esantys duomenys patvirtina, kad apeliantė į A. M. odontologijos kabinetą kreipėsi dar 2004 metais dėl 25 ir 26 dantų protezavimo. Nuo 2006 m. rugsėjo mėnesio pradėtas naujas procesas – pasiruošimas 34, 35 bei 47, 46 dantų protezavimui (abiejų žandikaulio pusių). Šie paruošiamieji darbai užtruko iki 2007 m. gegužės mėnesio, kuomet atliktas 34 ir 35 dantų protezavimas, prikabinus dirbtinius 36 ir 37 dantis bazėje su užraktu, o 45, 46, 47 dantų koronėlės sujungtos tarpusavyje, dėl dantų jautrumo jas cementuojant laikinai. Apeliantė po šios procedūros pas gydytoją atvyko tik 2009 metų kovo mėnesį, skųsdamasi paburkusiomis, patinusiomis dantenomis ties 35 dantimi. Netrukus 35 dantis buvo ištrauktas J. A. kabinete, o 34 dantis ištrauktas Vilniaus implantologijos centre 2011 metais, nustačius šaknies antrinį kariesą, periodontinį uždegimą bei riziką pakartotiniam protezavimui. Laikinai 2007 metais priklijavus 46, 47 dantų koronėles, jų protezavimo darbai buvo atliekami 2009 m. gegužės ir gruodžio mėnesiais. Apeliantės teigimu, turinę ir neturinę žalą ji patyrė dėl UAB „A.M. odontologijos kabinetas“ gydytojos A. M. veiksmų, dėl kurių prarado 34-35 dantis, o 46-47 dantų būklė tapo kritinė.

Dėl įrodymų vertinimo

Apeliantė, kvestionuoja sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą netinkamai taikytu įrodinėjimo institutu, tvirtindama, kad tiek pirmosios instancijos teismas, vertindamas gydytojos veiksmų teisėtumą, tiek ekspertai, atlikę medicininę ekspertizę, nepagrįstai rėmėsi medicininės kortelės įrašais. Apeliantės teigimu, medicininėje kortelėje įrašai yra choronologiškai netvarkingi (10-13 psl.), trūksta kai kurių vizitų fiksavimo (nėra 2009-10-26 vizito), kai kurie įrašai koreguoti skirtingu rašikliu, 7-10 kortelės puslapiai aiškiai įklijuoti. Pasisakant dėl skundo argumentų, kad buvo netinkami vertinami medicininės kortelės duomenys, pažymėtina, jog ir pirmosios instancijos teismas, ir ekspertai ekspertizės išvadų 6 punkte pripažino medicininėje kortelėje esantys įrašų neatitikimą chronologinei tvarka. Tai leidžia manyti, kad ne visi apeliantės vizitai buvo tinkamai pažymimi medicininiuose dokumentuose. Tačiau minėti netikslumai, sprendžiant gydymo įstaigos atsakomybės klausimą, nesudarė pagrindo kategoriškai teismo išvadai dėl gydytojos pasirinktos gydymo taktikos nepatikimumo ar neteisingumo susiformuoti ar vien dėl to gydymo veiksmus įvertinti kaip aplaidžius ar nerūpestingus. Šiuo aspektu aktualiausias yra 2007-05-03 dienos įrašas, kuriame užfiksuotas pacientės būsimas 2007-06-27 dienos apsilankymas, kai reiks perbazuoti protezą ir tuo pačiu pritvirtinti 46 ir 47 dantų koronėles nuolatiniu cementu. Apeliantė būtent šio gydytojos įrašo suklastojimo neįrodinėjo ir įraše užfiksuotos informacijos dėl sekančio jos vizito datos nepaneigė. Taip pat nėra ginčo, kad ji į gydymo įstaigą numatytu laiku neatvyko (laikotarpiu nuo 2007-05-03 iki 2009-03-09 pas gydytoją neapsilankė), ką pati pripažino ir teismo posėdžio (t. 3, b. l. 61). Nors ekspertų išvados dėl ilgo nesilankymo pas odontologę pasekmių ir nėra kategoriškos, tačiau yra nurodoma, kad 35 danties netekimo priežastis - per ilgas laikotarpis, praėjęs nuo protezo pagaminimo ir pritaikymo bei sakančio vizito (išvadų 2 p.). 46 ir 47 dantų protezų laikinas užfiksavimas, kuris tęsėsi beveik dvejus metus, taip pat galėjo sukelti problemas po laikinu cementu fiksuotais protezais (išvadų 4 p.). Vadinasi, apeliantei nenuginčijus 2007-05-03 įrašo ir joje esančios informacijos apie sekantį savo vizitą datos - 2007-06-27, bei neįrodžius fakto, kad nebuvo tinkamai informuota apie sekantį vizitą bei pripažinus, kad „gydymas gal ir buvo tinkamas, tačiau netinkamas informavimas“ (t. 3, b. l. 62), kiti medicininės kortelės įrašų chronologinės eilės pažeidimai, pradedant 2009 metų gegužės mėnesiu, patys savaime nesudaro esminio pagrindo konstatuoti gydytojos parinktos gydymo taktikos netinkamumą. 

Teisėjų kolegija, išanalizavusi medicininės kortelės įrašus, įvertinusi gydytojos paaiškinimus teismo posėdžių metu dėl kai kurių informacijos fiksavimo netikslumų kortelėje priežasčių (didelis užimtumas, laiko stoka, tad kortelės pildymą ji nukeldavo vėlesniam laikui, o ne vizito metu; įrašų chronologijos pažeidimas dėl aiškumo, kada nuimtos koronėlės ir kada buvo protezuotos;  t. 3, b. l. 61, 65), sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad  medicininės kortelės įrašų visuma dėl kelių jos pildymo netikslumų neleidžia pagrįstai abejoti viso atlikto gydymo proceso tinkamumu, kas ir yra svarbu sprendžiant gydymo įstaigos atsakomybės klausimą. Visiškai nesiremti medicininės kortelės įrašais, kaip to apeliaciniame skunde iš esmės siekia apeliantė, tvirtindama apie įrašų ydingumą, objektyviai neįmanoma, kadangi tik iš įrašų galima spręsti apie burnos būklę prieš atliktą gydymą, protezavimo proceso tikslingumą, jo eigą ir pan. Priimtinas domėn ir toks faktas, kad šiuo atveju vertinami medicinos kortelės įrašai, padaryti prieš 5-7 metus, kas taip pat neleidžia visiškai patikima įrodinėjimo priemone laikyti vien apeliantės teiginius dėl ne visų jos buvusių vizitų kortelėje įrašymo (užfiksavimo), jų nepagrindus kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Apeliantė neįvardijo ir to, kokią įrodomąją reikšmę turi kiekvienas iš jos ginčijamų įrašų ir koks jų ryšys su įrodinėjimo dalyku (padarinių sveikatai atsiradimu).

Antra vertus, medicininiuose dokumentuose esančius įrašus pirmosios instancijos teismas vertintino kaip rašytinius įrodymus visumoje su kitais byloje esančiais įrodymais, o teismo išvados dėl gydytojos veiksmų teisėtumo padarytos remiantis visais faktiniais duomenimis. Įstatymų leidėjas būtent teismui suteikia diskerecijos teisę vertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 185 str. 1 d.).

Dar viena skundo argumentų grupė yra susijusi su ekspertų išvadų ginčijimu, tačiau apeliantės nesutikimas su ekspertų nuomone taip pat grindžiamas vieninteliu ir jau pirmiau aptartu argumentu, t. y. kad atliekant ekspertizę buvo remiamasi medicininės kortelės duomenimis. Kitų abejonių dėl ekspertų kompetencijos ar jų išvadų objektyvumo neišsakyta. Todėl kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad keli netikslumai (įrašų nenuoseklumas), fiksuojant gydymo eigą medicinos kortelėje, yra formalūs medicininio dokumento pildymo pažeidimai, jie neįtakoja ekspertų išvadų teisingumo ir neeliminuoja galimybės jomis byloje remtis. Nors ekspertai savo darbe vadovavosi įskaitytinai ir medicininės kortelės duomenimis, tačiau jie vertino apeliantės gydymo eigą visumoje atliktų gydymo veiksmų, pasirinktos metodikos kontekste. Taip pat buvo įvertintas ir duomenų fiksavimo netikslumas, tačiau tai nesudarė pagrindo ekspertams konstatuoti odontologės tiesioginio gydymo veiksmų netinkamumo, gydytojos nerūpestingumo, aplaidumo, dėl ko galima medicinos įstaigos civilinė atsakomybė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad konkrečių gydytojų veiksmų (neveikimo) atitikties sąžiningo, protingo ir atidaus profesionalo veiksmų standartui klausimas reikalauja specialių žinių, todėl pagal kasacinio teismo praktiką tik patys konkrečios specifinės srities specialistai gali įvertinti, ar konkrečioje situacijoje buvo elgtasi adekvačiai pagal visas diagnostikos ir gydymo galimybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-21 nutartis c. b. Nr. 3K-3-59/2011; 2011-04-19 nutartis c.b. Nr. 3K-3-170/2011). Būtent iš šių įrodymų gauta informacija yra susijusi su įrodinėjimo dalyku, t. y. gali patvirtinti arba paneigti, ar gydytojas konkrečiu atveju elgėsi taip, kaip būtų elgęsis sąžiningas, protingas ir atidus profesionalas; kitais įrodymais, kurių turinys nepagrįstas specialiomis žiniomis, nurodyti faktai objektyviai negali būti patvirtinti. Taigi, sprendžiant dėl gydytojų veiksmų teisėtumo, reikšmingi įrodymai yra rašytiniai įrodymai (šiuo atveju ekspertizės išvados), kuriuose pateikiami duomenys, gauti atlikus reikalingus tyrimus ir pritaikius specialias žinias, atitinkamos srities specialistų paaiškinimai. Nors eksperto išvada teismui nėra privaloma ir neturi išankstinės galios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-25 nutartis c.b. Nr. 3K-3-45/2008), tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju byloje nėra konkrečių duomenų, leidžiančių pagrįstai  abejoti ekspertų išvados, kaip įrodymo, patikimumu ar objektyvumu vien dėl to, kad ją atliekant remtąsi įrašais medicininėje kortelėje.

CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-07 nutartis c.b. Nr. 3K-3-35/2011; 2011-10-18 nutartis c.b. Nr. 3K-3-396/2011 ir kt.). Teisminėje praktikoje nurodyta ir tai, kad teismas, vertindamas įrodymus, kurių pagrindu susiformuoja jo vidinis įsitikinimas, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-26 nutartis c. b. Nr. 3K-3-129/2008; 2008-09-30 nutartis c.b. Nr. 3K-3-439/2008.). Civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, todėl išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-06-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2008 ir kt.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau pateiktus išaiškinimus, CPK 185, 218 straipsnių pažeidimo nenustatė, taigi apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo laikytini nepagrįstais.             

Dėl sutikimo gydytis įforminimo reikšmės, sprendžiant gydymo įstaigos atsakomybės klausimą

              Sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybė už joje dirbančių gydytojų kaltais veiksmais, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, padarytą žalą pacientams yra deliktinės civilinės atsakomybės rūšis (CK 6.283 str., 6.284 str.). Deliktinės civilinės atsakomybės institutas yra grindžiamas visuotine pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų žalos kitam asmeniui (CK 6.263 str.). Asmeniui, kuris šią pareigą pažeidžia arba kuris pagal įstatymą yra atsakingas už žalą padariusio asmens veiksmus (netiesioginė civilinė atsakomybė), kyla prievolė atlyginti padarytą žalą. Tačiau tokia atsakomybė atsiranda tik tuomet, kai nustatomos šios sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, žalą padariusio asmens kaltė (CK 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 straipsniai). Asmuo, pareiškęs sveikatos priežiūros įstaigai ieškinį dėl jos darbuotojų kaltais veiksmais teikiant sveikatos priežiūros paslaugas padarytos žalos atlyginimo, turi įrodyti neteisėtus veiksmus, žalos faktą ir dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir padarytos žalos. Žalą padariusio asmens kaltė preziumuojama, o šią prezumpciją  paneigus, privalu įrodyti ir žalą padariusio asmens kaltę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-06-23 nutartis c.b. Nr. 3K-3-337/2013).

              Iš šalių paaiškinimų, byloje esančių rašytinių duomenų nustatyta, kad pradėjus dantų protezavimo procesą 2006 metais, pacientės rašytinis sutikimas gydytis medicininėje knygelėje nėra užfiksuotas, pirmasis jos parašas ginčo paslaugų teikimo laikotarpiu, patvirtinantis suteiktą informaciją dėl korekcijos vykdymo, tik 2009-05-14 (medicininės kortelės 11 psl., t. 2, b. l. 15 ir 118). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad reikalavimas gauti paciento sutikimą gydymui paaiškinamas asmens autonomijos principu, pagal kurį tik pats pacientas turi teisę priimti sprendimus dėl jo gydymo. Gydymas be paciento sutikimo yra neteisėtas veiksmas. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas tokias faktines aplinkybes, kad nebuvo sudaryta rašytinė paslaugų teikimo sutartis, nebuvo parašu patvirtintas sutikimas gydytis jau gydymo pradžioje, atsižvelgė į ginčo paslaugų teikimo laikotarpiu (2006-2010 metai) galiojusį teisinį reglamentavimą. 1996-10-03 Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos (įstatymo redakcija nuo 2005-01-01 iki 2010-03-01) detaliai nereglamentavo, kokia forma ir tvarka turėjo būti įforminamas paciento sutikimas gydytis. Tik vėlesnėje įstatymo redakcijoje įtvirtinti konkretesni ir aiškesni reikalavimo paciento sutikimo formai, kuriuos pagal įstatymo nuostatas privalėjo patvirtinti sveikatos apsaugos ministras poįstatyminiu aktu (2010-03-01 įstatymo redakcijos 15 str. 4 d.). Toks pirmosios instancijos teismo aiškinimas dėl buvusio paciento sutikimo formos neapibrėžtumo atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo poziciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-29 nutartis c.b. Nr. 3K-3-474/2010). Be to, iš šalių procesinių dokumentų ir paaiškinimų teismo posėdžių metu nustatyta, kad pacientė su gydytoja odontologe komunikavo, bendradarbiavo nuo 2004 metų. Pati apeliantė pripažino, kad gydymo pradžioje jai buvo pasiūlyta nuvykti konsultacijoms pas specialistus į Kauną dėl alternatyvaus gydymo būdo – implantologijos taikymo (t. 3, b.  l. 94), tačiau po šių konsultacijų ji vis tik  grįžo gydytis pas atsakovę A. M.. Vadinasi, ilgą laiką naudodamasi A. M. medicininėmis paslaugomis, apeliantė savo konkliudentiniais veiksmais patvirtino sutikimą atlikti protezavimo procedūras. Taigi vien reikalavimo įforminti paciento sutikimą gydytis pažeidimas šioje konkrečioje bylos faktinėje situacijoje negali lemti gydymo įstaigos civilinės atsakomybės taikymo, nenustačius gydytojo neteisėtų veiksmų, teikiant tiesiogines gydymo paslaugas. Jeigu gydytojas dėjo maksimalias pastangas, teikiant medicinines paslaugas, jeigu ėmėsi visų galimų ir reikalingų priemonių, jo veiksmai negali būti laikomi neteisėtais. Remiantis kvalifikuotų tos srities specialistų išvadomis (2012-02-06 Odontologų rūmų išvados, t. 1, b. l. 11; 2012-04-13 VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinikos išvados, t. 1, b. l. 12; 2012-04-19 Komisijos sprendimas, t. 1, b. l. 9-10; teismo ekspertizės išvados, t. 3, b. l. 23-30), duomenų apie netinkamo gydymo metodo ar taktikos parinkimą, gydant apeliantės dantis, nebuvo nustatyta.

Teisėjų kolegija apeliantės nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-03-30 nutartimi c. b. Nr. 3K-3-206, vertindama sutikimo gydytis gavimo svarbą, nagrinėjamoje byloje nesiremia, kadangi nurodytoje byloje buvo keliamas klausimas dėl sutikimo atitinkamai (konkrečios rūšies ir itin radikalai) operacijai atlikti nebuvimo. Teismai suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika neturi vadovautis a priori,  nes kasacinio teismo pateikti teisės išaiškinimai yra privalomi teismams tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios. Tokių išvadų šiuo atveju padaryti negalima.

              Remiantis išdėstytu, laiku neįformintas apeliantės rašytinis sutikimas paslaugų teikimui tiesioginės įtakos apeliantei atliekamų gydymo paslaugų kokybei bei rezultatui neturėjo.

Dėl teisės gauti informaciją apie gydymo eigą (planą)

Apeliantė, be kita to, sprendimo nepagrįstumą motyvuoja ir netinkamai teismo įvertinta aplinkybe, kad jai nebuvo suteikta informacija apie alternatyvius gydymo metodus, gydymo planą, trukmę, galimus padarinius, komplikacijas. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme (įstatymo redakcija nuo 2005-01-01 iki 2010-03-01), nustatančiame pacientų teises ir pacientų sveikatai padarytos žalos įvertinimo bei kompensavimo tvarką, kai žala pacientams padaryta gydytojo ar slaugos darbuotojo teisėtais veiksmais (be jų kaltės), 6 straipsnyje įtvirtinta pacientų teisė į informaciją. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pacientas turi teisę į informaciją apie savo sveikatos būklę, ligos diagnozę, medicininio tyrimo duomenis, gydymo metodus ir gydymo prognozę. Informacija pacientui turi būti pateikta jam suprantama forma paaiškinant specialius medicinos terminus. Informuodamas apie gydymą, gydytojas turi paaiškinti pacientui gydymo eigą, galimus gydymo rezultatus, alternatyvius gydymo metodus ir kitas aplinkybes, kurios gali turėti įtakos paciento apsisprendimui sutikti ar atsisakyti siūlomo gydymo, taip pat apie padarinius atsisakius siūlomo gydymo.

Apeliantė, pasisakydama dėl netinkamo jos informavimo, teigia, kad jai jokia informacija nebuvo suteikta pasirašytinai, todėl priešingos Komisijos ir pirmosios instancijos teismo išvados dėl gydymo plano sudarymo ir jos informavimo, nepagrįstos. Teisėjų kolegija, įvertinusi 2006-09-25 įrašą medicininėje kortelėje, sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad šis įrašas, nors ir nepasirašytas pacientės, liudija informacijos suteikimą dėl būsimo gydymo eigos ir gydytojos parinktos protezavimo metodikos. Gydymo eiga ir jo trukmė, atlikti paruošiamieji veiksmai protezavimui liudija, kad su paciente, pradedant gydymą ir jį tęsiant, buvo aptarti aktualūs gydymo proceso klausimai. Be to, teismo posėdžio metu apeliantės paaiškinimai dėl gydytojos pasiūlytų užraktų (t. 2, b. l. 146) nepaneigia, o tik patvirtina faktą apie informacijos apie būsimo gydymo planą suteikimą. Be to, protezavimo paslaugos teiktos privačiame kabinete, dėl ko aktuali tampa ir informacija dėl viso gydymo paslaugų kainos. Neaptarus gydymo proceso, jo trukmės ir detalių, neįmanoma gauti informaciją dėl paslaugų kainos, kuri kiekvienam apdairiam, rūpestingam pacientui paprastai yra aktualiausia ir esminė. Todėl vien apeliantės parašo nebuvimas medicininėje kortelėje 2004-2006 metais, juo labiau, tuo metu nesant nustatyto aiškaus reglamentavimo dėl informavimo formos ir tvarkos, nesuponuoja išvados, kad ji nebuvo žodžiu supažindinta su gydymo planu.

Tas pats pasakytina ir dėl apeliantės parašo medicininėje kortelėje, patvirtinančių apeliantės supažindinimą su alternatyviais gydymo metodais, siūlomo gydymo metodo pasekmėmis, trukme, galimais padariniais, protezuojant atitinkamus dantis, nebuvimą. Iš šalių paaiškinimai teismo posėdžių metu bei susiklosčiusios ilgalaikio bendradarbiavimo praktikos vėlgi galima daryti tikėtiną išvadą, kad teikiant odontologo paslaugas tokį ilgą laiką, t.y. nuo 2004 metų, apeliantei tokios aplinkybės buvo išaiškintos. Apeliantė buvo paaiškinta dėl alternatyvių gydymo būdų egzistavimo ir ji pripažino, kad važiavo į Kauną teirautis dėl implantavimo (t. 3, b. l. 92, 94,) paaiškinta dėl galimybės taikyti protezavimą, atsižvelgiant į burnos būklę (kortelėje užfiksuota prasta burnos būklė, psl. 2), dėl gydymo metodikos (t. 2, b. l. 146, medicininės knygelės 2 psl.), dėl gydymo eigos (apeliantė pripažino, kad gydytoja paaiškino dėl protezų priežiūros, t. 3, b. l. 63), 2009-05-14 ji pasirašytinai supažindinta dėl higienos ir perbazavimo (medicininės knygelės 11 psl.). Kokios konkrečiai reikiamos informacijos ji negavo, išskyrus parašų nebuvimą kortelėje, ir nėra nurodoma. 

Esant tokioms aplinkybėms, vien parašų nebuvimas medicininėje dokumentacijoje pats savaime nepatvirtina netinkami apeliantei suteiktų paslaugų ar dėl to atsiradusios žalos, t. y.  kad apeliantė, žinodama kurias nors aplinkybes, su kuriomis nebuvo supažindinta, tokio gydymo būdo ir metodo, kuris neabejotinai buvo pigesnis, nei implantavimas,  apskritai būtų atsisakiusi (nėra priežastinio ryšio). Gydytojos parinktas gydymo procesas buvo adekvatus pacientės burnos būklei, o gydytojų kaltės dėl gydymo proceso, remiantis specialistų išvadomis, nenustatyta.

Remiantis formuojama teismų praktika, gydytojo profesinė atsakomybė turi objektyvias ribas, kurias nubrėžia objektyvūs žmogaus organizme vykstantys biologiniai procesai bei medicinos mokslo ir praktikos raidos lygis ir jų galimybių ribos. Gydytoja taip pat objektyviai negalėjo numatyti visų galimų pasirinkto gydymo metodo pasekmių ir rizikų. Kiekvieno žmogaus organizamas yra savitas ir individualiai priima taikomus gydymo metodus. Be to, byloje nepaneigtas pačios apeliantės aplaidumas, žinant, jog koronėlės priklijuotos laikinu cementu, pas gydytoją neapsilankius beveik dvejus metus. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad gydytoja odontologė veikė tyčia ar nerūpestingai ir kad būtent gydytojos tyčia ar neatsargus veikimas lėmė apeliantei dviejų dantų praradimą bei kitų dviejų dantų pakitusią būklę. Apeliantės nurodomi ir netinkamais įvardijami gydytojos veiksmai – informacijos nesuteikimas ir jos neįforminimas, nėra susiję su apeliantės patirtais dantų praradimais ar tapusia reikalinga implantologija (CPK 6.247 str.). Medicinos paslaugų specifiškumas pasireiškia tuo, kad jas teikianti įstaiga privalo dėti maksimalias pastangas, tačiau negali atsakyti už neišsipildžiusius paciento lūkesčius, kitaip tariant, gydymo įstaiga privalo užtikrinti maksimalų rūpestingumo laipsnį, bet negali garantuoti rezultato (CK 6.725 str., 6.732 str.).

Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis ir argumentais, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo teismo sprendimui pakeisti ar panaikinti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

              Apeliantė nesutinka ir su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu šalims, teigdama, kad iš jos priteista nepagrįstai didelė (4 350 Lt) suma atsakovei A. M., akivaizdžiai viršijanti 2004-04-02 teisingumo įsakymu Nr. 1R-85 bei 2004-03-26 Lietuvos advokatų tarybos nutarimu nustatytus dydžius.

CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo teisines paslaugas. Kai šalių reikalavimai tenkinami iš dalies, teisinės pagalbos išlaidos paskirstomos remiantis proporcingumo principu (CPK 93 str. 2 d.). Sprendžiant klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo taikomi realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijai, priteisiamos protingo dydžio išlaidos, nes teismas negali toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Bylos sudėtingumą lemia nagrinėjamų klausimų naujumas, išskirtinumas, taikomų teisės aktų kiekis, vieningos teismų praktikos nebuvimas ir pan.

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžio pagrįstumą, atsižvelgia į tai, kad rengti procesinius dokumentus buvo būtinas specialus pasirengimas, specialios žinios, nes buvo nagrinėjamas pacientės ir medicinos įstaigos ginčas, į teismo posėdžių skaičių bei jų trukmę. Nustatytina, kad už ieškinio surašymą šioje konkrečioje byloje maksimalus tokių išlaidų dydis galėtų būti 3000 Lt (1000 MMA x 3;  Rekomendacijų 7 p. ir  8.2 p.). Šioje byloje advokatė rengė tripliką, kas kompensuojama pagal Rekomendacijų 8.3 p. (1000 MMA x 1,75). Atsakovų A. M. bei UAB „A. M. odontologijos kabinetas“ advokatė dalyvavo 4 teismo posėdžiuose, kurių bendra trukmė 14 val. 25 min., o skaičiuotinas užmokestis kaip už dalyvavimą posėdžiuose 14 valandų (1000 MMA x 0,15 x 14; Rekomendacijų 8.18 p., 9 p.). Remiantis išdestytu, atsakovei iš apeliantės priteistos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme neviršijo maksimalių (už ieškinio, tripliko surašymą ir dalyvavimą teismo posėdžiuose) galimų kompensuoti išlaidų už advokato teisinę pagalbą, todėl mažinti priteistas bylinėjimosi išlaidas nėra teisinio ir faktinio pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

              Atsakovai UAB „A. M. odontologijos kabinetas“ ir A. M. pateikė įrodymus dėl patirtų 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme už advokato teisines paslaugas, surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą (t. 3, b. l. 130-132). Ši suma atitinka CPK 98 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatas (8.11 p.) ir priteistina atsakovei A. M. iš apeliantės 1 000 Lt (CPK 93 str., 98 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

             n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš J. K. 1 000 (vieną tūkstantį) litų bylinėjimosi išlaidų A. M..

Teisėjai               Artūras Driukas

              Dalia Kačinskienė

              Donatas Šernas