Baudžiamoji byla Nr. 1A-90-518/2018

                                   Teismo proceso Nr. 1-10-1-01217-2013-0

             Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

1.1.7.2.2.; 1.1.8.1.1.; 1.1.8.1.2.; 1.2.14.6.2.1.;

1.2.18.11.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.5.; 2.4.2.1.; 2.4.2.2.;

2.4.6.4.2.; 2.4.6.4.3.

LIETUVOS Apeliacinis teismas

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. liepos 9 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Valdimaro Bavėjano, Jolantos Čepukėnienės,

sekretoriaujant Živilei Vološinienei, Agatai Minkel,

dalyvaujant prokurorui Gintarui Eidukevičiui,

nuteistajam M. Š.,

gynėjai advokatei Leonorai Vasiliauskienei,

specialistei G. K.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 11 d. nuosprendžio, kuriuo M. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalyje ir 223 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas:

- pagal BK 183 straipsnio 2 dalį 500 MGL (18 830 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 223 straipsnio 1 dalį 50 MGL (1 883 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir M. Š. paskirta subendrinta bausmė – 500 MGL (18 830 Eur) dydžio bauda.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė :

1. M. Š. nuteistas už tai, kad

1.1. būdamas uždarosios akcinės bendrovės „V“ (duomenys pakeisti) (toliau – UAB „V“ (duomenys pakeisti)), į.k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), direktoriumi ir dėl einamų pareigų savo žinioje turėdamas UAB „V“ (duomenys pakeisti) turtą, laikotarpiu nuo 2007 m. vasario 15 d. iki 2012 m. sausio 3 d., pasisavino jam patikėtą didelės vertės UAB „V“ (duomenys pakeisti) priklausantį turtą – 232 001 Lt (67 192,13 Eur), o būtent:

- 2007 m. vasario 15 d. iš UAB „V“ (duomenys pakeisti) banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, čekiu išėmė 140 Lt (40,54 Eur);

- 2007 m. kovo 29 d. iš UAB „V“ (duomenys pakeisti) banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, čekiu išėmė 100 Lt (28,96 Eur);

- 2007 m. gegužės 11 d. iš UAB „V“ (duomenys pakeisti) banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, čekiu išėmė 90 Lt (26,06 Eur);

- 2007 m. liepos 27 d. iš UAB „V“ (duomenys pakeisti) banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, čekiu išėmė 530 Lt (26,05 Eur);

- 2007 m. spalio 9 d. iš UAB „V“ (duomenys pakeisti) banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, čekiu išėmė 14 000 Lt (1 174,31 Eur);

- 2007 m. spalio 12 d. iš UAB „V“ (duomenys pakeisti) banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, čekiu išėmė 1 000 Lt (83,87 Eur);

- 2007 m. spalio 15 d. iš UAB „V“ (duomenys pakeisti) banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, čekiu išėmė 2 200 Lt (637,16 Eur);

- 2007 m. spalio 18 d. iš UAB „V“ (duomenys pakeisti) banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, čekiu išėmė 700 Lt (202,73 Eur);

- 2007 m. spalio 18 d. iš UAB „V“ (duomenys pakeisti) banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, čekiu išėmė 18 700 Lt (5 415,89 Eur);

- 2007 m. spalio 20 d. iš UAB „V“ (duomenys pakeisti) banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, čekiu išėmė 2 000 Lt (579,24 Eur);

- 2007 m. gruodžio 5 d. iš UAB „V“ (duomenys pakeisti) banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, čekiu išėmė 7 200 Lt (2 085,26 Eur);

- 2007 m. gruodžio 29 d. iš UAB „V“ (duomenys pakeisti) banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, čekiu išėmė 38 100 Lt (11 034,52 Eur);

- 2008 m. sausio 2 d. iš UAB „V“ (duomenys pakeisti) banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, čekiu išėmė 14 000 Lt (1 174,31 Eur);

- 2008 m. sausio 11 d. iš UAB „V“ (duomenys pakeisti) banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, čekiu išėmė 1 200 Lt (347,54 Eur);

- 2008 m. sausio 17 d. iš UAB „V“ (duomenys pakeisti) banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, čekiu išėmė 1 000 Lt (83,87 Eur);

- 2008 m. sausio 21 d. iš UAB „V“ (duomenys pakeisti) banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, čekiu išėmė 500 Lt (144,81 Eur);

- 2008 m. sausio 23 d. iš UAB „V“ (duomenys pakeisti) banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, čekiu išėmė 400 Lt (115,84 Eur);

- 2008 m. sausio 31 d. iš UAB „V“ (duomenys pakeisti) banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, čekiu išėmė 500 Lt (144,81 Eur);

- 2008 m. vasario 7 d. iš UAB „V“ (duomenys pakeisti) banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, čekiu išėmė 500 Lt (144,81 Eur);

- 2008 m. vasario 14 d. iš UAB „V“ (duomenys pakeisti) banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, čekiu išėmė 2 300 Lt (666,12 Eur);

- 2008 m. vasario 28 d. iš UAB „V“ (duomenys pakeisti) banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, čekiu išėmė 900 Lt (260,65 Eur);

- 2008 m. kovo 13 d. iš UAB „V“ (duomenys pakeisti) banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, čekiu išėmė 700 Lt (202,73 Eur);

- 2007 m. gegužės 30 d. iš UAB „V“ (duomenys pakeisti) banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, į savo asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, mokėjimo nurodymu pervedė 690 Lt (199,83 Eur);

- 2007 m. spalio 20 d. iš UAB „V“ (duomenys pakeisti) banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, į savo asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, mokėjimo nurodymu pervedė 200 Lt (57,92 Eur);

- 2007 m. spalio 5 d. iš UAB „V“ (duomenys pakeisti) banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, į savo asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, mokėjimo nurodymu pervedė 11 000 Lt (922,67 Eur);

- 2007 m. spalio 8 d. iš UAB „V“ (duomenys pakeisti) banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, į savo asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, mokėjimo nurodymu pervedė 28 000 Lt (8 109,36 Eur);

- 2007 m. gruodžio 29 d. iš UAB „V“ (duomenys pakeisti) banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, į savo asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, mokėjimo nurodymu pervedė 20 000 Lt (5 792,40 Eur);

- 2008 m. sausio 2 d. iš UAB „V“ (duomenys pakeisti) banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, į savo asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, mokėjimo nurodymu pervedė 20 000 Lt (5 792,40 Eur);

- 2008 m. balandžio 29 d. iš UAB „V“ (duomenys pakeisti) banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, į savo asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, mokėjimo nurodymu pervedė 1 000 Lt (5 792,40 Eur);

- 2009 m. lapkričio 28 d. iš UAB „V“ (duomenys pakeisti) banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, į savo asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, mokėjimo nurodymu pervedė 34 Lt (9,84 Eur);

- 2010 m. balandžio 2 d. iš UAB „V“ (duomenys pakeisti) banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, į savo asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, mokėjimo nurodymu pervedė 400 Lt (115,84 Eur);

- 2010 m. birželio 3 d. iš UAB „V“ (duomenys pakeisti) banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, į savo asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, mokėjimo nurodymu pervedė 17 Lt (4,92 Eur);

- 2011 m. lapkričio 10 d. iš UAB „V“ (duomenys pakeisti) banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, į savo asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, mokėjimo nurodymu pervedė 800 Lt (231,69 Eur);

- 2012 m. sausio 3 d. iš UAB „V“ (duomenys pakeisti) banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, į savo asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, mokėjimo nurodymu pervedė 10 000 Lt (2 896,20 Eur);

- 2007 m. spalio 8 d. iš UAB „V“ (duomenys pakeisti) banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, į savo asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią banke AB „Swedbank“, mokėjimo nurodymu pervedė 3 000 Lt (868,86 Eur);

- 2008 m. kovo 13 d. iš UAB „V“ (duomenys pakeisti) banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, į savo asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, mokėjimo nurodymu pervedė 5 100 Lt (1 477 Eur);

- 2008 m. rugpjūčio 14 d. iš UAB „V“ (duomenys pakeisti) banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, į savo asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, mokėjimo nurodymu pervedė 500 Lt (144,81 Eur);

- 2009 m. sausio 24 d. UAB „V“ (duomenys pakeisti), atstovaujama M. Š., sudarė paskolos sutartį, išleidžiant paprastąjį vekselį Nr. 8820128106, su I. R. dėl paskolos – 1 500 Lt (434,43 Eur) sumos suteikimo bendrovei „V“ (duomenys pakeisti), neišrašė kasos dokumentų, patvirtinančių pinigų įnešimą į UAB „V“ (duomenys pakeisti) kasą, ir suprasdamas, kad piniginės lėšos jam nepriklauso, jas pasisavino;

- 2009 m. vasario 13 d. UAB „V“ (duomenys pakeisti), atstovaujama M. Š., sudarė paskolos sutartį, išleidžiant paprastąjį vekselį Nr. 8790218109, su I. R. dėl paskolos – 11 000 Lt (3 185,82 Eur) suteikimo bendrovei „V“ (duomenys pakeisti), neišrašė kasos dokumentų, patvirtinančių pinigų įnešimą į UAB „V“ (duomenys pakeisti) kasą, ir suprasdamas, kad piniginės lėšos jam nepriklauso, jas pasisavino;

- 2009 m. balandžio 6 d. UAB „V“ (duomenys pakeisti), atstovaujama M. Š., sudarė paskolos sutartį, išleidžiant paprastąjį vekselį Nr. 8730407115, su I. R. dėl paskolos – 10 000 Lt (2 896,2 Eur) sumos suteikimo bendrovei „V“ (duomenys pakeisti), neišrašė kasos dokumentų, patvirtinančių pinigų įnešimą į UAB „V“ (duomenys pakeisti) kasą, ir suprasdamas, kad piniginės lėšos jam nepriklauso, jas pasisavino;

- 2009 m. birželio 12 d. UAB „V“ (duomenys pakeisti), atstovaujama M. Š., sudarė paskolos sutartį, išleidžiant paprastąjį vekselį Nr. 857/614131, su I. R. dėl paskolos – 2 000 Lt (579,24 Eur) sumos suteikimo bendrovei „V“ (duomenys pakeisti), neišrašė kasos dokumentų, patvirtinančių pinigų įnešimą į UAB „V“ (duomenys pakeisti) kasą, ir suprasdamas, kad piniginės lėšos jam nepriklauso, jas pasisavino.

1.2. laikotarpiu nuo 2007 m. gruodžio 27 d. iki 2013 m. lapkričio 15 d., būdamas UAB „V“ (duomenys pakeisti), į.k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), direktoriumi, užimamų pareigų pagrindu pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 ir dalių nuostatas būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą, neužtikrino tinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo, pažeisdamas minėto įstatymo 4 straipsnio nuostatas, numatančias, kad „Ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams“, 9 straipsnio 1 dalį, reglamentuojančią, kad „Apskaitos politika – bendrieji apskaitos principai, apskaitos metodai ir taisyklės, skirti ūkio subjekto apskaitai tvarkyti ir finansinei atskaitomybei sudaryti bei pateikti“ ir 2 dalį, reglamentuojančią, kad „Ūkio subjekto vadovas turi pasirinkti apskaitos politiką ir ją įgyvendinti, atsižvelgdamas į konkrečias sąlygas, verslo pobūdį ir vadovaudamasis apskaitos standartais“, 19 straipsnio 1 dalį, numatančią, kad „Apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą“, pažeidžiant Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 22 d. įsakymo Nr. 13 „Dėl buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminų“ nuostatas, kad uždarosios akcinės bendrovės 10 metų privalo saugoti apskaitos dokumentus, surašomus ūkinės operacijos metu arba tuoj pat jai pasibaigus, M. Š. aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę UAB „V“ (duomenys pakeisti) apskaitą ir įstatymų nustatytą laiką nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, dėl ko negalima iš dalies nustatyti UAB „V“ (duomenys pakeisti) veiklos, turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros už laikotarpį nuo 2007 m. gruodžio 27 d. iki 2013 m. lapkričio 15 d.

2. Nuteistasis M. Š. apeliaciniame skunde prašo, pagal apeliacinio skundo argumentus iš esmės išnagrinėjus baudžiamąją bylą ir iš naujo ištyrus įrodymus, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 11 d. nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.

2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Nuosprendyje iš esmės atkartotas prokurorės nurodytas sąrašas dokumentų, kurie neva patvirtina padarytą nusikalstamą veiką, dėl ko nepagrįstai nusikaltimu įvardinti pinigų pervedimai į M. Š. sąskaitą ir pinigų išėmimai iš UAB „V“ (duomenys pakeisti) sąskaitos pagal čekių orderius. Apelianto teigimu, prokurorė sąmoningai suklastojo bylos medžiagą, bandydama faktines bylos aplinkybes dirbtinai pritempti prie neva padaryto nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnio 2 dalyje. Priimant apkaltinamąjį nuosprendį, nebuvo atsižvelgta į tai, kad M. Š. yra UAB „V“ (duomenys pakeisti) direktorius, todėl pinigų išėmimas iš įmonės sąskaitos, taip pat atlikti pinigų pervedimai iš jos yra ūkinės-komercinės veiklos dalis, o ne nusikaltimas. Taip pat ignoruota tai, kad pagal bylos duomenis, prieš išimdamas pinigus iš UAB „V“ (duomenys pakeisti) sąskaitos M. Š. iš savo asmeninių sąskaitų buvo pervedęs ir įnešęs grynais pinigais į UAB „V“ (duomenys pakeisti) sąskaitą ne mažesnes pinigų sumas. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymą, uždarosios akcinės bendrovės direktorius pirmiausia yra atskaitingas bendrovės akcininkams, todėl kaltinimai pagal BK 183 straipsnio 2 dalį būtų pateisinami, jei esant turto iššvaistymo požymiams akcininkai kreiptųsi į prokuratūrą su prašymu ištirti turto iššvaistymo bendrovėje faktą. Tačiau UAB „V“ (duomenys pakeisti) akcininkai į prokuratūrą nesikreipė ir M. Š. nekaltina dėl jam patikėto turto iššvaistymo, UAB „V“ (duomenys pakeisti) irgi neturi pretenzijų M. Š. kaip bendrovės direktoriui, taip pat jokių pretenzijų neturi VMI ir SODRA.

2.2. Nuteistojo nuomone, ikiteisminio tyrimo metu tyrėja B. A. vykdė neleistiną veiklą, kviesdama UAB „V“ (duomenys pakeisti) klientus teikti M. Š. ieškinius. Taip byloje atsirado I. R., kuri kreipėsi į visas įmanomas institucijas bandydama pagal UAB „V“ (duomenys pakeisti) neveiksnius vekselius gauti pinigus. Kaip teigia nuteistasis, I. R. iš tikrųjų buvo perduoti UAB „V“ (duomenys pakeisti) vekseliai (2009 m. sausio 24 d. paprastasis vekselis Nr. 8820128106, 2009 m. vasario 13 d. paprastasis vekselis Nr. 8790218109, 2009 m. balandžio 6 d. paprastasis vekselis Nr. 8730407115, 2009 m. birželio 12 d. paprastasis vekselis Nr. 857/614131), bet I. R. nepervedus vekseliuose nurodytų sumų į UAB „V“ (duomenys pakeisti) sąskaitą, 2011 m. sausio 5 d. vekseliai buvo paskelbti negaliojančiais UAB „V“ (duomenys pakeisti) įsakymu Nr. 153.

2.3. Pažymima, kad išmokant pinigus pagal pateiktus vekselius gavėjas privalo pateikti įrodymus, kad jis apmokėjo pateikiamus vekselius, jeigu vekselių turėtojas kreipiasi į teismą, jis privalo teismui pateikti pinigų pervedimo/įteikimo dokumentus, tačiau nagrinėjamoje byloje prokurorė Laura Golubkienė šią pareigą bandė užkrauti M. Š., teigdama, kad M. Š. neišrašė I. R. kvitų. Visgi praktiškai neįmanoma, kad I. R. keturis kartus iš eilės skirtingais mėnesiais nebuvo išrašyti kasos orderiai, tuo labiau kad I. R. turi labai didelę patirtį versle. Be to, I. R. paprasčiausiai galėjo pervesti pinigus į UAB „V“ (duomenys pakeisti) sąskaitą, kurios duomenis žinojo, nes yra įvykdžiusi dešimtis sandėrių su UAB „V“ (duomenys pakeisti). Įstatymai nustato aiškias sąlygas naudojant vekselius kaip mokėjimo formą, bet I. R. dėl nežinomų priežasčių, prieš tai keturis kartus negavusi pinigų įmokėjimą patvirtinančių dokumentų, paskui keturis kartus nustatyta tvarka nepateikė turėtų vekselių apmokėjimui, kas padarė vekselius negaliojančiais. Teismo posėdžio metu paprašius liudytoją I. R. pateikti dokumentus, įrodančius pinigų įmokėjimą, ši nurodė tokių dokumentų neturinti. Nepaisant to, skundžiamame nuosprendyje I. R. vekselių sumos įtrauktos į M. Š. veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, aprašymą, taip neįrodytomis sumomis dirbtinai didinant M. Š. neva padaryto nusikaltimo mastą. Atkreipiamas dėmesys ir į I. R. parodymus, kad 2015 metais ji kreipėsi į teismą ir prisiteisė visą skolą su palūkanomis. Taigi, teismui patenkinus I. R. pretenzijas, M. Š. negali būti antrą kartą baudžiamas už tą pačią veiką.

2.4. Kaip nurodoma skunde, nors M. Š. veika dėl neva apgaulingai tvarkytos buhalterinės apskaitos buvo perkvalifikuota pagal BK 223 straipsnio 1 dalį dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo, bet vis tiek nebuvo atsižvelgta į tai, kad nuo 2008 m. kovo 1 d. iki 2013 m. lapkričio 15 d. M. Š. buvo įformintas nedraudiminis laikotarpis. Tai patvirtina SODROS 2017 m. kovo 8 d. pažyma Nr. KA-P21-6912 apie asmens valstybinio socialinio draudimo laikotarpius. Tačiau ši svarbi aplinkybė skundžiamame nuosprendyje nėra net paminėta, kas kelia pagrįstų įtarimų bylą nagrinėjusios teisėjos šališkumu, kadangi teisėja galimai dangstė prokurorės Lauros Golubkienės veiksmus nuslepiant į bylą pateiktus dokumentus. UAB „V“ (duomenys pakeisti) sprendimą išleisti darbuotojus į neapmokamas atostogas nulėmė susiklosčiusi padėtis ir verslo aplinkybės, M. Š. į nedraudiminį laikotarpį buvo išleistas kaip tai ir numato Lietuvos Respublikos darbo kodekso 184 straipsnis. Taigi, teisėtai būdamas nedraudiminiame laikotarpyje M. Š. negalėjo ir neprivalėjo organizuoti įmonės apskaitos, o kartu ir negalėjo būti pripažintas kaltu dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo.

2.5. Apelianto teigimu, nors skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad M. Š. kaltė įrodyta liudytojų parodymais, bet dauguma liudytojų neturėjo pretenzijų M. Š., o dalis liudytojų apskritai neturėjo jokių reikalų su M. Š..

2.6. Taip pat nurodoma, kad priimant apkaltinamąjį nuosprendį nebuvo įvertinta tai, kad vykdydama savo įsipareigojimus UAB „V“ (duomenys pakeisti) 2008 metais įsigijo 100 proc. UAB „R“ (duomenys pakeisti) akcijų, kuri vykdė statybas, disponavo žemės sklypais ir atitiko UAB „V“ (duomenys pakeisti) vykdomus planus ir poreikius. Dėl UAB „R“ (duomenys pakeisti) pirkimo ir projektų finansavimo buvo sutarta su Juni Credit Banku, tačiau įsisiūbavus ekonominei krizei buvo atsisakyta finansuoti projektus, o vėliau ir pats bankas pasitraukė iš Lietuvos rinkos. Būtent atsisakymas skirti finansavimą UAB „V“ (duomenys pakeisti) projektams padarė bendrovei didžiulę žalą, privedė UAB „R“ (duomenys pakeisti) prie bankroto, visi tolimesni UAB „V“ (duomenys pakeisti) ir jos direktoriaus M. Š. sprendimai buvo skirti paieškai galimybių išgyventi ir neleisti UAB „V“ (duomenys pakeisti) bankrutuoti, nes tokiu atveju liktų neįvykdyti įmonės įsipareigojimai klientams ir darbuotojams.

2.7. Teigiama, kad M. Š. 2016 m. kovo 9 d. buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, kuri taikoma jau daugiau kaip 19 mėnesių, kas trukdo organizuoti darbus bei neleidžia sutvarkyti įmonės veiklos ir atsiskaityti su kreditoriais. M. Š. visada kviečiamas teismo ar FNTT pareigūnų laiku atvykdavo į apklausas, todėl šios kardomosios priemonės palikimas galioti yra vertinamas kaip bauginimo priemonė.

2.8. Be to, 2017 m. gegužės 14 d. posėdžio metu teisėja Virginija Švedienė uždraudė kaltinamajam rašyti pranešimus ir teikti dokumentus teismui, motyvuodama, kad vyksta žodinis bylos nagrinėjimas ir visi klausimai sprendžiami žodžiu, taip pažeisdama BPK 22 straipsnio 3 dalies nuostatas, kurios numato kaltinamajam teisę teikti teismui pranešimus, prašymus ir dokumentus, o teismas turi juos priimti.

2.9. Nuteistasis nesutinka ir su jam paskirta 500 MGL dydžio bauda, kuri yra milžiniška ir tolygi mirties nuosprendžiui. Teismui buvo pateikti duomenys, kad M. Š. pajamas sudaro gaunama senatvės pensija. Paskirtos 500 MGL (18 830 Eur) dydžio baudos M. Š. neišmokės iki gyvenimo pabaigos. Nesumokėjus laiku baudos, išieškojimas bus perduotas antstoliams, kurie ženkliai padidins skolos sumą, areštuos būstą, parduos jį per varžytines ir tokiu būdu M. Š. šeima neteks gyvenamosios vietos.

3. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis M. Š. ir jo gynėja advokatė L. Vasiliauskienė prašė apeliacinį skundą tenkinti, valstybinį kaltinimą byloje palaikantis prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti, taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą netaikydamas BK 72 straipsnyje numatytų turto konfiskavimo nuostatų bei perkvalifikuodamas M. Š. nusikalstamą veiką iš BK 222 straipsnio 1 dalies į BK 223 straipsnio 1 dalį, dėl ko baudžiamoji byla grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

5.  Nuteistojo M. Š. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

6. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nurodoma, kad pagal byloje surinktus įrodymus negalima daryti neginčijamų išvadų dėl M. Š. kaltės padarius jam inkriminuotus nusikaltimus.

7. Tačiau išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstytos išvados dėl M. Š. kaltės pasisavinus UAB „V“ (duomenys pakeisti) didelės vertės turtą ir aplaidžiai tvarkius UAB „V“ (duomenys pakeisti) buhalterinę apskaitą yra pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų vertinimu, su kuriuo nesutikti objektyvaus pagrindo nėra. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, kas nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti. Vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, skundžiamo nuosprendžio turinys iš esmės atitinka jam baudžiamojo proceso įstatymo keliamus reikalavimus. Pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais, jų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai teismui gali teikti tik savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, tačiau jiems nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ar veikos kvalifikavimo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar patvirtinančios bylą nagrinėjusio teismo šališkumą. Taip pat byloje nenustatyta esminių BPK pažeidimų gaunant duomenis, kurie teismo buvo pripažinti įrodymais, juos vertinant bei nagrinėjant baudžiamąją bylą.

8. Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų ar sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kurio atžvilgiu kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus, kaltininko žinioje yra toks turtas, kai kaltininkas dėl savo užimamų pareigų turi teisę pavaldiniams, kuriems patikėtas turtas, duoti nurodymus dėl šio turto panaudojimo. Pasisavindamas svetimą turtą, kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai, neatlygintinai paverčia savo turtu. Turto pasisavinimas padaromas veikiant tik tiesiogine tyčia.

9. M. Š. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad būdamas UAB „V“ (duomenys pakeisti) direktoriumi, užimamų pareigų pagrindu turėdamas teisę valdyti įmonės turtą ir juo disponuoti, nuo 2007 m. vasario 15 d. iki 2012 m. sausio 3 d. iš UAB „V“ (duomenys pakeisti) banko sąskaitos išimdamas grynaisiais, persivesdamas į savo asmenines banko sąskaitas, taip pat neįnešdamas į įmonės kasą iš I. R. pasiskolintų piniginių lėšų, iš viso 232 001 Lt (67 192,13 Eur), kurių UAB „V“ (duomenys pakeisti) veikloje nepanaudojo bei įmonei negrąžino, pasisavino UAB „V“ (duomenys pakeisti) didelės vertės svetimą turtą.

10. M. Š. savo kaltės dėl UAB „V“ (duomenys pakeisti) turto pasisavinimo nepripažįsta, tiek apklausiamas pirmosios instancijos teisme, tiek atliekant įrodymų tyrimą bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nurodė, kad piniginių lėšų pervedimai į ir iš įmonės sąskaitos, grynųjų pinigų išėmimai ir įnešimai į įmonės banko sąskaitą nėra nusikalstami, tai buvo jo kaip direktoriaus pareiga vykdant kasdienę įmonės ūkinę komercinę veiklą. Taip pat nuteistasis nepripažino gavęs iš I. R. išrašytuose vekseliuose nurodytas pinigų sumas. Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo šiais nuteistojo M. Š. parodymais, kadangi jų nepatvirtina kiti bylos duomenys, jie neatitinka bylos faktinių aplinkybių.

10.1. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad inkriminuojamu laikotarpiu UAB „V“ (duomenys pakeisti) direktoriumi buvo M. Š. (7 t., b. l. 47-48). Pirmosios instancijos teisme apklausta L. G., dirbusi UAB „V“ (duomenys pakeisti) buhaltere nuo 2004 iki 2009 metų, parodė, kad ji su įmonės grynaisiais pinigais nedirbo, neturėjo ir prisijungimo prie įmonės elektroninės bankininkystės, visus įmonės finansinius klausimus tvarkė M. Š., kuris ėjo ir kasininko pareigas. Liudytoja nurodė tik pildžiusi įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus (kasos knygą, reikiamus registrus) pagal kelis kartus per mėnesį M. Š. pateikiamus dokumentus. Pats M. Š. neneigė, jog disponavo įmonės grynaisiais pinigais, galėjo įnešti ir išimti pinigus iš UAB „V“ (duomenys pakeisti) banko sąskaitos, turėjo ir prisijungimus prie elektroninės bankininkystės. Taigi, byloje neginčytinai nustatyta, kad M. Š. turėjo teisę disponuoti įmonės piniginėmis lėšomis, patikėtomis jam dėl užimamų pareigų.

10.2. Kaip jau buvo minėta, M. Š. neneigia dalies jam inkriminuotos veikos aplinkybių, t. y. kad išiminėjo iš UAB „V“ (duomenys pakeisti) banko sąskaitos pinigus, taip pat kad persivesdavo pinigus iš UAB „V“ (duomenys pakeisti) banko sąskaitos į savo asmenines banko sąskaitas, bet tvirtina tai daręs įmonės ūkinės komercinės veiklos tikslais, be to, dalimi piniginių lėšų buvo grąžintos anksčiau jo UAB „V“ (duomenys pakeisti) suteiktos paskolos. Tačiau šiame kontekste pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaltininko tvirtinimai, kad bendrovės lėšos iš tikrųjų buvo panaudotos bendrovės reikmėms, nors tai neužfiksuota buhalterinėje apskaitoje ir nepatvirtinta kitais įrodymais, nėra pakankamas pagrindas paneigti, kad įmonės turtas buvo pasisavintas. Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Todėl kaltininko tvirtinimai dėl pinigų panaudojimo įmonės reikmėms turi būti paremti konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84/2012, 2K-P-78/2012, 2K-332/2014 ir kt.). Teisės aktuose iš esmės nėra draudžiama įmonės vadovui persivesti pinigines lėšas iš įmonės banko sąskaitos į savo asmeninę banko sąskaitą, visgi bet kuriuo atveju įmonės vadovas privalo šias pinigines lėšas panaudoti įmonės reikmėms arba grąžinti jas įmonei, bet šiuo atveju to nebuvo padaryta. Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų M. Š. parodymus ir leistų teigti, jog M. Š. išgrynintos ir į asmeninę banko sąskaitą pervestos UAB „V“ (duomenys pakeisti) piniginės lėšos buvo panaudotos įmonės reikmėms. Vien to, kad UAB „V“ (duomenys pakeisti) vykdė ūkinę komercinę veiklą, nesant objektyvių ir neginčijamų duomenų apie minėtų piniginių lėšų panaudojimą, savaime nepatvirtina piniginių lėšų panaudojimo įmonės reikmėms. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo rasta UAB „V“ (duomenys pakeisti) pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų, jų pagrindu surašytų apskaitos registrų, sąskaitų bankuose apskaitos registrų, kasos operacijų apskaitos registrų, kasos knygos ir kasos dokumentų, kurie leistų identifikuoti ir patikrinti piniginių lėšų judėjimus. Šių buhalterinės apskaitos dokumentų, taip pat jokių kitų dokumentų, kurie pagrįstų piniginių lėšų panaudojimą UAB „V“ (duomenys pakeisti) reikmėms, bylos nagrinėjimo teisme metu nepateikė ir pats M. Š.. Atsižvelgiant į tai, UAB „V“ (duomenys pakeisti) piniginių lėšų panaudojimas buvo nustatytas remiantis UAB „V“ (duomenys pakeisti) ir M. Š. asmeninių banko sąskaitų išrašais.

10.3. Susipažinus su M. Š. asmeninių banko sąskaitų išrašais, darytina išvada, jog iš UAB „V“ (duomenys pakeisti) banko sąskaitos persivestos piniginės lėšos neabejotinai buvo naudojamos ne įmonės veikloje. Kaip matyti iš M. Š. asmeninės banko sąskaitos, esančios banke „Swedbank“, AB, išrašo, 2007 m. spalio 8 d. iš UAB „V“ (duomenys pakeisti) pervesti 3 000 Lt buvo naudojami apmokėti komunalines paslaugas (4 t., b. l. 107-108). Iš AB SEB banke esančios M. Š. asmeninės banko sąskaitos išrašo taip pat matyti, kad iš 2007 m. spalio 5 d. pervestų 11 000 Lt po 1 000 Lt buvo pervesta M. Š. ir N. Š. kaip sąskaitos papildymas, 3 000 Lt išimti grynais, atlikti kiti mokėjimai, iš 2007 m. spalio 8 d. pervestų 28 000 Lt papildyta M. Š. banko mokėjimo kortelė 1 000 Lt, N. Š. banko mokėjimo kortelė papildyta 500 Lt, dalis pinigų išimta grynais, dalis panaudota įvairiems mokėjimams atlikti, iš 2007 m. gruodžio 29 d. pervestų 20 000 Lt po 1 000 Lt buvo pervesta M. Š. ir N. Š. kaip sąskaitos papildymas, iš 2008 m. sausio 2 d. pervestų 20 000 Lt taip pat papildytos M. Š. ir N. Š. sąskaitos, dalis pinigų išgryninta, dalis panaudota įvairiems mokėjimams atlikti ir pan., be to, dauguma atvejų iš UAB „V“ (duomenys pakeisti) gautos piniginės lėšos būdavo iš karto išgryninamos (iš 2007 m. gegužės 30 d. pervestų 690 Lt, tą pačią dieną išgryninti 600 Lt, 2007 m. liepos 20 d. išgryninti tą pačią dieną pervesti 200 Lt ir pan.) (4 t., b. l. 132-153). Kaip jau buvo minėta, M. Š. taip ir nepateikė jokių duomenų, iš kurių būtų galima manyti, jog atlikti mokėjimai buvo susiję su UAB „V“ (duomenys pakeisti) veikla ar kad išgrynintos piniginės lėšos būtų panaudotos įmonės veikloje.

10.4. Bandydamas pateisinti dalies pinigų išgryninimą ar pervedimą į savo asmeninę banko sąskaitą, M. Š. tvirtino, jog tokiu būdu tiesiog susigrąžino anksčiau UAB „V“ (duomenys pakeisti) paskolintus pinigus, papildomai nurodė iš asmeninių piniginių lėšų mokėjęs atlyginimus darbuotojams. Tam pagrįsti M. Š. bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu pateikė UAB „V“ (duomenys pakeisti) banko sąskaitos išrašus, kasos pajamų orderius bei darbo užmokesčio apskaitos ir išmokėjimo žiniaraščius (8 t., b. l. 59-179). Tačiau pateikti darbo užmokesčio apskaitos ir išmokėjimo žiniaraščiai tik patvirtina faktą, kad UAB „V“ (duomenys pakeisti) darbuotojams buvo mokamas darbo užmokestis, bet juose nenurodyta, jog tai buvo daroma iš M. Š. asmeninių lėšų. M. Š. pateikti UAB „V“ (duomenys pakeisti) banko sąskaitos išrašai yra nevientisi, išskiriant tik tas datas, kai buvo papildyta UAB „V“ (duomenys pakeisti) sąskaita, kita vertus, daugumoje sąskaitos papildymų nurodyta, kad grynuosius pinigus įmoka UAB „V“ (duomenys pakeisti), t. y. pati įmonė, o ne asmeniškai M. Š.. Be to, vien tai, kad į UAB „V“ (duomenys pakeisti) banko sąskaitą M. Š. įnešė grynuosius dar nepatvirtina, jog tokiu būdu M. Š. kaip akcininkas suteikė paskolą įmonei. Visų pirma, UAB „V“ (duomenys pakeisti) buhalterinėje apskaitoje jokios akcininkų įmonei suteiktos paskolos nebuvo užfiksuotos, byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių M. Š. kaip įmonės akcininko paskolos suteikimo UAB „V“ (duomenys pakeisti) faktus. Iš VMI pateiktos informacijos taip pat matyti, kad UAB „V“ (duomenys pakeisti) niekada nėra pateikusi formos FR0711 („Juridinių asmenų duomenys apie fiziniams asmenims suteiktas, jų grąžintas, iš fizinių asmenų gautas ir jiems grąžintas paskolas“ (galiojo iki 2015-12-31) bei „Juridinių asmenų duomenys apie fiziniams asmenims suteiktas, iš jų gautas ir grąžintas paskolas, įsiskolinimus, susijusius su atskaitingais fiziniais asmenimis, gautas dalyvių įmokas ir apie išmokas užsienio juridiniams asmenims už suteiktas paslaugas“ (galioja nuo 2016-01-01)) (8 t., b. l. 182). Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka papildomai apklaustas M. Š. negalėjo paaiškinti, kodėl pateiktuose 2003-2008 metų finansinės atskaitomybės dokumentuose nenurodė aplinkybių apie jo kaip įmonės akcininko suteiktas paskolas. Pirmosios instancijos teisme apklausta UAB „V“ (duomenys pakeisti) buhaltere dirbusi L. G. parodė, neprisimenanti, kad M. Š. jai būtų ką nors sakęs apie pinigų skolinimą įmonei, ji nematė ir jokių paskolos sutarčių. Nors M. Š. pateikė UAB „V“ (duomenys pakeisti) 2003 m. spalio 1 d. įsakymą Nr. 80, kuriuo leidžiama akcininkams daryti laikinus įnašus į įmonės sąskaitą, darant pavedimus iš savo asmeninių sąskaitų bei įnešant grynuosius pinigus į įmonės sąskaitą, o įnešti pinigai akcininkams bus grąžinti įmonėje atsiradus galimybių arba atsiradus pas akcininkus asmeninių poreikių (7 t., b. l. 116), tačiau vien šio įsakymo pagrindu negalima besąlygiškai bet kurio pinigų įmokėjimo į UAB „V“ (duomenys pakeisti) sąskaitą laikyti akcininko paskola. Daugeliu atveju įnešant grynuosius pinigus į įmonės sąskaitą ar mokėjimo pavedime paskirtis įvardinta kaip sąskaitos papildymas. Įvertinus tai, kad klientai su UAB „V“ (duomenys pakeisti) atsiskaitydavo ir grynaisiais pinigais, todėl akivaizdu, jog tokiu atveju į UAB „V“ (duomenys pakeisti) banko sąskaitą būdavo įnešamos iš įmonės veiklos gautos piniginės lėšos, o ne paties M. Š. asmeninės lėšos. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka apklausta UAB „V“ (duomenys pakeisti) ūkinės komercinės veiklos tyrimą atlikusi specialistė G. K. taip pat nurodė, jog papildomai M. Š. pateikti dokumentai patvirtina tik pinigų įmokėjimą į UAB „V“ (duomenys pakeisti) banko sąskaitą, bet ne paskolos suteikimo faktą.

10.5. Nepagrįsti ir nuteistojo M. Š. apeliacinio skundo argumentai dėl neva negautų pinigų pagal I. R. išrašytus vekselius. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, 2009 m. sausio 24 d. paskolos sutartimi I. R. įsipareigojo paskolinti UAB „V“ (duomenys pakeisti) 1 500 Eur, kuriuos UAB „V“ (duomenys pakeisti) įsipareigojo grąžinti iki 2010 m. sausio 25 d., 2009 m. vasario 13 d. paskolos sutartimi I. R. įsipareigojo paskolinti UAB „V“ (duomenys pakeisti) 11 000 Lt, kuriuos UAB „V“ (duomenys pakeisti) įsipareigojo grąžinti iki 2010 m. vasario 14 d., 2009 m. balandžio 6 d. paskolos sutartimi I. R. įsipareigojo paskolinti UAB „V“ (duomenys pakeisti) 10 000 Lt, kuriuos UAB „V“ (duomenys pakeisti) įsipareigojo grąžinti iki 2010 m. balandžio 7 d., 2009 m. birželio 12 d. paskolos sutartimi I. R. įsipareigojo paskolinti UAB „V“ (duomenys pakeisti) 2 000 Lt, kuriuos UAB „V“ (duomenys pakeisti) įsipareigojo grąžinti iki 2010 m. birželio 13 d., kaip paskolų grąžinimo užtikrinimo priemonę UAB „V“ (duomenys pakeisti) išleido paprastuosius neprotestuotinus vekselius Nr. 8820128106, 8790218109, 8730407115, 857/614131 (1 t., b. l. 154-161). Nors M. Š. tvirtino, kad I. R. nesumokėjo vekseliuose nurodytų sumų, tačiau jo parodymai yra paneigti. Pirmosios instancijos teisme kaip liudytoja apklausta I. R. parodė, kad keturis kartus yra skolinusi UAB „V“ (duomenys pakeisti) pinigus pagal sudarytas paskolos sutartis ir jų pagrindu išrašytus vekselius, visais atvejais pinigus M. Š. sumokėjo grynais, bet jokio dokumento, patvirtinančio pinigų perdavimo faktą, negavo. Liudytoja nurodė, kad atėjus sutartam laikui paskolintų pinigai jai nebuvo grąžinti, M. Š. vis prašydavo palaukti, bet paskolintų pinigų ir vėliau negrąžino. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti liudytojos parodymais apie paskolų suteikimą, byloje nėra duomenų, leidžiančių manyti, jog I. R. būtų suinteresuota sąmoningai apkalbėti M. Š., tuo labiau kad I. R. paskolų suteikimo faktą yra įrodžiusi civilinėmis teisinėmis priemonėmis – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. 2-43062-534/2014 iš UAB „V“ (duomenys pakeisti) yra priteista negrąžintų paskolų suma su palūkanomis (1 t., b. l. 152-153). Atsižvelgiant į pasirašytus paskolų sutarčių priedus dėl paskolų grąžinimo termino pratęsimo, nėra pagrindo abejoti tuo, kad pinigai pagal pasirašytas paskolų sutartis buvo perduoti M. Š., priešingu atveju tokie susitarimai dėl paskolos grąžinimo termino pratęsimo nebūtų buvę sudaryti. Nuteistojo pateiktas 2011 m. sausio 5 d. įsakymas Nr. 153 dėl I. R. perduotų vekselių pripažino negaliojančiais (7 t., b. l. 115) nepaneigia pinigų perdavimo fakto, tuo labiau kad šiuo atveju vekseliai buvo naudojami tik kaip paskolos grąžinimo užtikrinimo priemonė ir minėtu įsakymu pačios paskolos sutartys nebuvo panaikintos. Nėra pagrindo sutikti ir su tuo, jog nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje M. Š. buvo antrą kartą patrauktas atsakomybėn už tą pačią veiką. Pažymėtina, kad civilinėje byloje I. R. iš UAB „V“ (duomenys pakeisti) prisiteisė negrąžintą paskolą, o nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje M. Š. nuteistas ne už paskolos negrąžinimą I. R., bet už UAB „V“ (duomenys pakeisti) gautos paskolos pasisavinimą. Pagal baudžiamosios bylos duomenis, nuteistasis UAB „V“ (duomenys pakeisti) I. R. paskolintų pinigų į įmonės sąskaitą banke neįnešė, nėra ir duomenų, kad pinigus būtų įnešęs į įmonės kasą ar panaudojęs įmonės reikmėms.

10.6. M. Š. inkriminuota pasisavinta UAB „V“ (duomenys pakeisti) pinigų suma nustatyta ištyrus UAB „V“ (duomenys pakeisti) banko sąskaitos išrašą, kuriame užfiksuoti pinigų išėmimai čekiu iš UAB „V“ (duomenys pakeisti) banko sąskaitos ir pervedimai į M. Š. asmenines banko sąskaitas, nurodant, jog tai sąskaitos papildymai (4 t., b. l. 160-200; 5 t., b. l. 1-12). Tačiau M. Š. nepagrįstai buvo inkriminuota tai, kad jis 2008 m. balandžio 29 d. iš UAB „V“ (duomenys pakeisti) banko sąskaitos į savo asmeninę banko sąskaitą persivedė 1 000 Lt. Kaip matyti iš UAB „V“ (duomenys pakeisti) banko sąskaitos išrašo ir iš M. Š. asmeninės banko sąskaitos išrašo, 2008 m. balandžio 29 d. M. Š. papildė UAB „V“ (duomenys pakeisti) sąskaitą 1 000 Lt, o ne atvirkščiai, todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas BPK 328 straipsnio 3 punkto pagrindu dėl teismo išvadų neatitikimo bylos faktinėms aplinkybėms, pašalinant minėtą aplinkybę iš M. Š. nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, aprašymo, atitinkamai 1 000 Lt sumažinant bendrą M. Š. pasisavinto UAB „V“ (duomenys pakeisti) turto sumą.

10.7. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, daroma išvada, kad iš įmonės banko sąskaitos išimdamas grynaisiais bei persivesdamas į savo asmenines banko sąskaitas, taip pat pasilikdamas sau UAB „V“ (duomenys pakeisti) kaip paskolą iš I. R. gautas pinigines lėšas, iš viso 231 001 Lt (66 902,51 Eur), nepanaudojęs jų įmonės veikloje ir negrąžinęs įmonei, M. Š. neabejotinai suprato savo veiksmų neteisėtą pobūdį ir norėjo taip veikti, t. y. nusikalto veikdamas tiesiogine tyčia.

10.8. Nors M. Š. tuo pačiu metu buvo ir vienu iš UAB „V“ (duomenys pakeisti) akcininkų, tačiau tokio pobūdžio bylose Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad atsižvelgiant į civilinį teisinį akcinių bendrovių, kaip ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų, veiklos reguliavimą, akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojams ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-451/2004, 2K-440/2005, 2K-202/2006, 2K-213/2006, 2K-47/2007, 2K-108/2008, 2K-61/2009, Nr. 2K-P-78/2012, 2K-407/2014, 2K-529/2014 ir kt.), todėl tai nešalina M. Š. baudžiamosios atsakomybės.

10.9. Taip pat M. Š. kaltės dėl UAB „V“ (duomenys pakeisti) piniginių lėšų pasisavinimo nepaneigia ir tai, kad pasisavintos piniginės lėšos nebuvo rastos ir nebuvo nustatyta, kur jos buvo panaudotos. Tai atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, pagal kurią nenustatymas, kokiais tikslais buvo panaudotos įmonės piniginės lėšos, savaime nepaneigia turto pasisavinimo sudėties buvimo kaltininko padarytoje veikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-138/2014, 2K-428/2014 ir kt.).

11. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, daroma išvada, jog M. Š. veikoje nustatyti visi būtinieji BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, todėl M. Š. pagrįstai nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį už UAB „V“ (duomenys pakeisti) didelės vertės turto pasisavinimą.

12. Nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, jog M. Š. atveju baudžiamoji atsakomybė negalėjo būti taikoma, nes nei UAB „V“ (duomenys pakeisti), nei šios įmonės akcininkai nėra pareiškę M. Š. jokių pretenzijų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika nepatenka į BPK 167 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų sąrašą, dėl kurių ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Tuo labiau kad UAB „V“ (duomenys pakeisti) akcininkai yra pats M. Š. ir jo šeimos nariai. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad nagrinėjamoje byloje civilinės atsakomybės ribos buvo akivaizdžiai peržengtos, M. Š. kaip įmonės direktoriaus veiksmai pagal pavojingumo laipsnį atitinka būtent baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos sudėtį ir negali būti vertinami kaip civilinis deliktas. Be to, M. Š. pasisavinti pinigai taip ir nebuvo rasti, pats M. Š. kategoriškai savo kaltę neigia, nenurodė, kur panaudojo pasisavintas įmonės pingines lėšas, baudžiamojo proceso metu nerodė jokių pastangų bent jau pradėti atlyginti padarytą žalą. Taip pat atmetami kaip nepagrįsti nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, susiję su UAB „V“ (duomenys pakeisti) veikla, t. y. UAB „R“ (duomenys pakeisti), vykdžiusios statybos darbus ir disponavusios žemės sklypais, įsigijimu, bandymu investuoti į nekilnojamojo turto projektus, negautu finansavimu šiai veiklai, kadangi tai nepateisina UAB „V“ (duomenys pakeisti) piniginių lėšų pasisavinimo.

13. BK 223 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už kelių alternatyvių veikų padarymą: 1) teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos netvarkymą, kai buvo privaloma tai daryti; 2) aplaidų teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą; 3) buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą įstatymų nustatytą laiką, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Taigi, baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad asmuo būtų padaręs bet kurią iš nurodytų veikų. Be to, aptariamo nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai veika sukelia bent vieną iš šiame BK straipsnyje numatytų padarinių.

13.1. M. Š. nebuvo nei kaltinamas, nei nuteistas už buhalterinės apskaitos netvarkymą ar netinkamą tvarkymą. Nuteistasis tvirtino, kad UAB „V“ (duomenys pakeisti) buhalterinė apskaita buvo vedama tinkamai, pirmosios instancijos teisme apklausta UAB „V“ (duomenys pakeisti) buhaltere dirbusi L. G. taip pat nurodė, jog pagal M. Š. pateikiamus duomenis vedė kasos knygą, visus reikiamus apskaitos registrus. Iš esmės byloje nebuvo paneigti M. Š. ir L. G. parodymai, kad UAB „V“ (duomenys pakeisti) buhalterinė apskaita buvo tvarkoma tinkamai.

13.2. M. Š. buvo kaltinamas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį apgaulingu apskaitos tvarkymu, paslepiant UAB „V“ (duomenys pakeisti) buhalterinės apskaitos dokumentus, tačiau baudžiamąją bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad M. Š. būtų atlikęs kokius nors veiksmus, susijusius su buhalterinės apskaitos dokumentų slėpimu, todėl M. Š. buvo nuteistas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta atsakomybė už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, už tai, kad neišsaugojo UAB „V“ (duomenys pakeisti) buhalterinės apskaitos dokumentų.

13.3. Nors bylos nagrinėjimo teisme metu M. Š. ne kartą tvirtino turintis visus UAB „V“ (duomenys pakeisti) buhalterinės apskaitos dokumentus, bet tuo pačiu teigė, jog visus turimus dokumentus buvo pateikęs dar ikiteisminio tyrimo metu. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, M. Š. tiek asmeniškai, tiek UAB „V“ (duomenys pakeisti) vardu ne kartą teikė įvairius skundus, prašymus, pareiškimus, prie jų pridėdavo atskirus dokumentus, bet specialisto išvadoje nurodytų trūkstamų buhalterinės apskaitos dokumentų tarpe jų nėra. Buhalterinės apskaitos dokumentų nepavyko rasti ir ikiteisminio tyrimo metu. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pažymėjo, kad byloje nenustatyta, jog M. Š. būtų atlikęs kokius nors veiksmus, susijusius su buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimu, todėl darytina išvada, jog šie dokumentai nebuvo išsaugoti.

13.4. Pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 2 dalies nuostatą už buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako būtent ūkio subjekto vadovas, t. y. šiuo atveju UAB „V“ (duomenys pakeisti) direktorius M. Š.. Liudytoja L. G. nurodė, kad visus užpildytus buhalterinės apskaitos dokumentus perduodavo M. Š., nuteistasis neneigia, kad būtent jis turėjo visus UAB „V“ (duomenys pakeisti) buhalterinės apskaitos dokumentus. Todėl šiuo atveju M. Š. atitinka BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjekto požymius.

13.5. Tokio pobūdžio bylose išvada dėl to, ar kilo baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, paprastai grindžiama specialisto išvadomis, revizijos ar patikrinimo aktais, o prireikus gali būti skiriama ekspertizė. Nagrinėjamoje byloje surašytoje 2015 m. gruodžio 23 d. specialisto išvadoje Nr. 113 konstatuota, jog nebuvo rasti ir pateikti UAB „V“ (duomenys pakeisti) pirminiai apskaitos dokumentai ir jų pagrindu surašyti apskaitos registrai, UAB „V“ (duomenys pakeisti) buhalterinės sąskaitos, naudojamos tokiai informacijai kaupti, visi privalomi apskaitos registrai, iš kurių galima nustatyti bendrovės turtą ir įsipareigojimus ir kurių pagrindu buvo sudaromi atskaitomybės balansai, todėl iš dalies negalima nustatyti UAB „V“ (duomenys pakeisti) veiklos, turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros laikotarpiu nuo 2007 m. gruodžio 27 d. iki 2013 m. lapkričio 15 d. (5 t., b. l. 160-167). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti specialisto išvados teisingumu, byloje nėra duomenų, kurie paneigtų specialisto išvadą, specialisto išvada yra pagrįsta turimų objektyvių bylos duomenų vertinimu. Jokių objektyvių duomenų, kurie leistų abejoti specialisto išvadų teisingumu, nėra nurodyta apeliaciniame skunde bei nebuvo pateikta bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Tyrimą atlikusi specialistė G. K. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek bylą nagrinėjant apeliacine tvarka surašytą išvadą patvirtino ir nurodė, kad papildomai M. Š. pateikti dokumentai nekeičia specialisto išvados esmės, nes taip ir nebuvo pateikti specialisto išvadoje nurodyti dokumentai, kurių pagrindu būtų galima įvertinti UAB „V“ (duomenys pakeisti) ūkinę komercinę veiklą bei finansinius įmonės rodiklius. Taip pat specialistė paaiškino, jog nepaisant 2003-2008 metais teiktos UAB „V“ (duomenys pakeisti) finansinės atskaitomybės, jose nurodytų duomenų teisingumo patikrinti negalima nesant pagrindinių buhalterinės apskaitos dokumentų. Taigi, byloje pagrįstai buvo konstatuota, jog dėl M. Š. veikos kilo BK 223 straipsnio 1 dalies dispozijoje numatyti nusikalstamos veikos padariniai.

13.6. Nuteistasis M. Š. nepagrįstai teigia, kad negali atsakyti už buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimą, nes tuo metu jam buvo nedarbingume. Iš Sodros pažymos apie asmens valstybinio socialinio draudimo laikotarpius matyti, kad 2008, 2009, 2010, 2011, 2012 ir 2013 metais M. Š. buvo nustatytas nedraudiminis laikotarpis (7 t., b. l. 121-122). Taip pat byloje yra pateiktas UAB „V“ (duomenys pakeisti) 2008 m. kovo 1 d. įsakymas Nr. 102 dėl darbuotojų išleidimo į neapmokamas atostogas, forminant Sodroje nedraudiminius laikotarpius (7 t., b. l. 123). M. Š. paaiškino, kad toks įsakymas buvo priimtas dėl to, jog įmonėje buvo susiklosčiusi sunki finansinė padėtis, todėl buvo norima išvengti ateityje galimai susidarysiančių skolų valstybei. Kita vertus, tame pačiame įsakyme nurodyta darbuotojams darbus vykdyti savarankiškai, pats M. Š. neneigė, jog nepaisant darbuotojų išleidimo neapmokamų atostogų, įmonė savo veiklos nenutraukė, tai matyti ir iš anksčiau aptartų tiek UAB „V“ (duomenys pakeisti), tiek M. Š. asmeninių banko sąskaitų išrašų. Todėl net ir būdamas formaliai išleistas neapmokamų atostogų, faktiškai M. Š. ir toliau dirbo bei turėjo pareigą saugoti UAB „V“ (duomenys pakeisti) buhalterinės apskaitos dokumentus.

13.7. Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, darytina išvada, jog M. Š. pagrįstai buvo nuteistas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį už UAB „V“ (duomenys pakeisti) buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimą.

14. Taip pat M. Š. nesutinka su jam pagal BK 183 straipsnio 2 dalį paskirta bausme – 500 MGL (18 830 Eur) dydžio bauda, kuri, nuteistojo manymu, yra per didelė.

14.1. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 2 dalis).

14.2. Pažymėtina, kad BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyta tik vienintelė bausmė – laisvės atėmimas iki 10 metų, skundžiamu nuosprendžiu M. Š. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį buvo paskirta 500 MGL dydžio bauda, tačiau skundžiamame nuosprendyje nėra nurodyta, kokiu pagrindu nuteistajam skiriama švelnesnė nei straipsnio sankcijoje numatyta bausmė, nepateikti ir tokio sprendimo motyvai. Visgi byloje nėra gauta apeliacinių skundų, kuriais būtų prašoma bloginti nuteistojo M. Š. teisinę padėtį, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo skirti M. Š. švelnesnę bausmę nei numatyta sankcijoje pagrįstumas apeliacine tvarka nebus tikrinamas (BPK 320 straipsnio 3, 4 dalys).

14.3. M. Š. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, anksčiau M. Š. neteistas, nebaustas administracine tvarka, iš esmės charakterizuojamas teigiamai. Nors M. Š. pripažintas kaltu padaręs sunkų tyčinį nusikaltimą, bet nusikaltimas yra turtinio pobūdžio, nuo jo padarymo yra praėję daugiau kaip šešeri metai. Todėl įvertinus bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatuojama, kad M. Š. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį paskirta švelnesnė nei sankcijoje numatyta bausmė – bauda, kurios dydis ženkliai mažesnis už tuo metu galiojusioje BK 47 straipsnio 3 dalies 4 punkto redakcijoje numatytos baudos vidurkį, neprieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams, padės įgyvendinti bausmės tikslus bei negali būti vertinama kaip aiškiai per griežta. Vien tai, kad M. Š. yra pensinio amžiaus ir, kaip apeliaciniame skunde teigia nuteistasis, praktiškai nebus pajėgus sumokėti paskirtos baudos, nesudaro pagrindo M. Š. skirti dar švelnesnės bausmės. Tikrąsias galėjimo (ar negalėjimo) sumokėti baudą aplinkybes bus galima nustatyti tik pradėjus vykdyti nuosprendį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 47 straipsnio 6 dalyje yra numatyta galimybė, nuteistajam dėl objektyvių priežasčių negalint sumokėti paskirtos baudos, pakeisti ją viešaisiais darbais.

14.4. Kita vertus, skirdamas bausmę M. Š. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad šis nusikaltimas yra nesunkus. Tačiau BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika priskiriama neatsargiems nusikaltimams. BK 47 straipsnio 3 dalies 5 punkto redakcijoje, galiojusioje nusikaltimo padarymo metu, buvo numatyta, kad už neatsargų nusikaltimą skiriama iki 75 MGL dydžio bauda. Skundžiamu nuosprendžiu M. Š. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį paskyrė 50 MGL dydžio baudą, nors motyvuodamas bausmės skyrimą nurodė, jog skiriama bauda, kurios dydis nustatomas mažesnes už sankcijoje numatytą bausmės vidurkį, kas neatsargaus nusikaltimo atveju sudarytų 38 MGL. Atsižvelgiant į tai, skundžiamas nuosprendis keičiamas BPK 328 straipsnio 2 punkto pagrindu dėl neteisingai paskirtos bausmės, sumažinant M. Š. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį paskirtą baudą iki 30 MGL.

15. Atskirai pasisakytina dėl nepagrįsto valstybinį kaltinimą byloje palaikiusio prokuroro prašymo grąžinti baudžiamąją bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui dėl neva nepagrįsto M. Š. veikos perkvalifikavimo iš BK 222 straipsnio 1 dalies į BK 223 straipsnio 1 dalį bei turto konfiskavimo netaikymo. Priešingai nei teigia prokuroras, nagrinėjamoje byloje negali būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2017 m. birželio 26 d. nutarime Nr. KT8-N6/2017 pateiktu išaiškinimu. Nors minėtame nutarime buvo pripažinta, kad BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas tiek, kiek jame nenustatyti apeliacinės instancijos teismo įgaliojimai, ištyrus įrodymus, kuriuos įvertinus galėtų būti padarytos išvados, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nustatytųjų pirmosios instancijos teismo ir tai gali lemti esminį nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pabloginimą, perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams, tačiau pažymėtina, kad toks išaiškinimas pagrįstas tuo, jog nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka ištyrus ir įvertinus įrodymus, nustatoma, jog faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nustatytųjų pirmosios instancijos teismo ir tai gali lemti esminį nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, teisinės padėties pabloginimą. Nagrinėjamoje byloje jokių naujų ir su pirmosios instancijos teismo nustatytomis nesutampančių faktinių aplinkybių nenustatyta. Kaip buvo nurodyta aukščiau, M. Š. veika pagal BK 223 straipsnio 1 dalį perkvalifikuota pagrįstai, nes nebuvo nustatyta tyčinių nuteistojo veiksmų slepiant UAB „V“ (duomenys pakeisti) buhalterinės apskaitos dokumentus. Galima sutikti su prokuroru, jog nagrinėjamoje byloje galimai buvo sąlygos taikyti BK 72 straipsnyje numatytas turto konfiskavimo nuostatas, tačiau šių nuostatų netaikymas gali būti vertinamas tik kaip netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas ir nėra susijęs su naujų faktinių aplinkybių nustatymu. Tinkamai atlikdamas savo pareigas valstybinį kaltinimą byloje palaikęs prokuroras dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo turėjo teisę paduoti apeliacinį skundą, bet to nebuvo padaryta, todėl nesant apeliacinio skundo, kuriame nėra prašoma pabloginti nuteistojo teisinę padėtį ir laikydamasis minėtos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimų, apeliacinės instancijos teismas negali ištaisyti netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2, 3 punktais,

n u s p r e n d ž i a:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 11 d. nuosprendį pakeisti.

Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies M. Š. nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, aplinkybę, jog M. Š. 2008 m. balandžio 29 d. iš UAB „V“ (duomenys pakeisti) banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, į savo asmeninę banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, mokėjimo nurodymu pervedė 1 000 Lt, bei sumažinti M. Š. pasisavinto turto sumą iki 231 001 Lt (66 902,51 Eur).

Sumažinti M. Š. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę iki 30 MGL (1 129,80 Eur) dydžio.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 11 d. nuosprendžiu už BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką paskirtą bausmę – 500 MGL (18 830 Eur) dydžio baudą, apėmimo būdu subendrinti su naujai paskirta 30 MGL (1 129,80 Eur) dydžio bauda, paskirta už BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir M. Š. paskirti galutinę subendrintą bausmę – 500 MGL (18 830 Eur) dydžio baudą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                    Valdimaras Bavėjanas

                                                                              Jolanta Čepukėnienė

`             

Linas Žukauskas