Administracinė byla Nr. eI2-2231-809/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00453-2021-0

                                                                                     Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 55.1.3

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 5 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Violetos Petkevičienės ir Eglės Žulytės-Janulionienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

           dalyvaujant pareiškėjui G. K. (G. K.) bei jo atstovei advokato padėjėjai Simonai Jašmontaitei,

           atsakovo atstovei Justinai Ivanauskaitei-Pečiulei,

           vertėjui P. P.,

            viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. (G. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

nustatė

Pareiškėjas G. K. (G. K.) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo panaikinti 2021 m. sausio 26 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) sprendimą „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio G. K. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ Nr. (15/6-5)1u-2 (toliau – ir Sprendimas) bei pareiškėjo naudai iš atsakovo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad dar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2021 m. sausio 6 d. nutartyje buvo akcentuota, jog 2020 m. gegužės 15 d. pareiškėjas sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete S. K., tačiau atsakovas neužtikrino asmens teisės būti išklausytam, todėl buvo panaikintas Migracijos departamento 2020 m. kovo 2 d. sprendimas. Pareiškėjo vertinimu, ir ginčijamame Sprendime pakartotinai pažeista jo teisė būti išklaustytam, nesuteikiant jam galimybės pateikti papildomus paaiškinimus į atsakovui kilusius klausimus bei abejones, kas iš esmės lėmė neteisėtą bei nepagrįstą draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką termino nustatymą.

Pažymi, jog pareiškėjas elektroniniu paštu buvo informuotas apie galimybę pateikti rašytinius paaiškinimus dėl negalėjimo jį išsiųsti ir paaiškinti, kaip išsiuntimas paveiktų jo šeiminį gyvenimą. Pareiškėjas atsakovui pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, jog jis yra susituokęs su Lietuvos Respublikos piliete S. B. ir planuoja susilaukti vaikų; kad jo žmona negali išvykti iš Lietuvos Respublikos, kadangi rūpinasi savo vyresnio amžiaus tėvais (esančiais rizikos grupėje, reikalinga finansinė parama); o jo išsiuntimas su draudimu atvykti į Lietuvos Respubliką neišvengiamai įsiterptų į vaikų planavimą.

Pareiškėjo teigimu, Sprendimu pakartotinai pažeista jo teisė būti išklaustytam, nesuteikiant galimybės pateikti papildomus paaiškinimus į atsakovui kilusius klausimus bei abejones, kas iš esmės lėmė neteisėtą bei nepagrįstą draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką termino nustatymą.

Nurodo, jog priešingai, nei konstatuoja atsakovas, pareiškėjas nepiktnaudžiavo migracinėmis procedūromis, o, naudodamasis įstatymų numatyta tvarka, gynė savo pažeistas teises kreipdamasis į teismus teisminės gynybos. Prieglobsčio suteikimo procedūros nagrinėjimui užsitęsus (įskaitant ir teisminius procesus) ypatingai ilgą laikotarpį, pareiškėjas gyvendamas Lietuvoje sukūrė tvirtus bei artimus šeiminius santykius su savo sutuoktine S. B.. Pareiškėjo žmona yra Lietuvos Respublikos pilietė, susijusi su šia šalimi pastoviais ir teisiškai įpareigojančiais socialiniais, šeiminiais ir darbiniais teisiniais santykiais (pareiškėjo žmona yra valstybės tarnautoja ir darbiniai santykiai nėra nutrūkę; pareiškėjo žmona jau yra grįžusi į darbovietę), t. y., atsakovo priimtas ginčijamas Sprendimas pareiškėjo žmoną tiesiogiai įpareigoja palikti šalį, esant įsipareigojimams jos artimiesiems (tėvams) jais rūpintis (rūpinimasis, skirtingai nei atsakovas mano, nėra tik finansiniai ištekliai (kurie, be kita ko, yra ypač svarbūs pandemijos metu, kai tėvų resursai yra nepaprastai apriboti), tai ir fizinė pagalba susirgus ar sprendžiant kitus šeimai svarbius klausimus (juo labiau kai pareiškėjo žmona yra tik vienas vaikas šeimoje, o jos mama - vienintelė dukra savo vienai likusiai gyvai pensijinio amžiaus, ligotai (rizikos grupės) mamai). Įsipareigojimai pareiškėjo sutuoktinės darbdaviui (laikinos atostogos kvalifikacijai tobulinti nepaneigia priklausymo nuo darbovietės (darbdavio), t. y. darbiniai teisiniai santykiai ir įsipareigojimai darbdaviui nėra nutrūkę, be to, kaip valstybės tarnautojai, pareiškėjo žmonai, reikia laikytis jos, kaip valstybės tarnautojos, statusui taikomų įstatyminių apribojimų ir rekomendacijų), be visa to, esant Lietuvos Respublikoje ir visame pasaulyje, įskaitant (duomenys neskelbtini), nepaprastajai padėčiai (pandemijai), tai reiškia riziką prarasti darbą, santykius su tėvais ir sveikatą. Užsienio reikalų ministerija, atsižvelgdama į Pasaulio sveikatos organizacijos paskelbtą COVID-19 pandemiją bei valstybių taikomus judėjimo ir sienų kirtimo suvaržymus viruso plitimo suvaldymui, taip pat į Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbtą ekstremaliąją situaciją, rekomenduoja atidėti keliones ir nevykti į užsienio valstybes, įskaitant (duomenys neskelbtini).

Ginčijamas sprendimas ir jame pateiktas nurodymas pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiant jam atvykti į šią šalį neproporcingai ilgam terminui suponuoja realias, ilgalaikes neigiamas pasekmes šeiminiams ryšiams su pareiškėjo žmona, kuri negali palikti šalies.

Pareiškėjo manymu, atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, pakartotinai neužtikrino teisės būti išklausytam įgyvendinimo, visapusiškai neištyrė reikšmingų bylai faktų, o išvadas grindė išimtinai subjektyviu faktų vertinimu, tokiu būdu priėmė nepagrįstą ir neteisėtą Sprendimą.

Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, kuriuo nustatomas ar sutrumpinamas užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvos Respublika laikotarpis arba išbraukiami duomenys apie užsienietį iš sąrašo, turi įvertinti individualią užsieniečio situaciją, atsižvelgiant į teisės aktuose numatytus pavyzdinius kriterijus, t. y. Migracijos departamentas turi įvertinti visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą.

Pažymi, kad atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, taip pat yra saistomas gero administravimo principo imperatyvų. Pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai, išaiškinti visas klausimui spręsti reikšmingas aplinkybes.

Pareiškėjas nurodo, jog Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, nepaisydamas LVAT sprendimu pateiktų išaiškinimų, pakartotinai neužtikrino galimybės pareiškėjui būti išklausytam ir pateikti paaiškinimus į atsakovui kilusius papildomus klausimus, tikslu nustatyti protingą ir proporcingą draudimo atvykti laikotarpį (arba jo nenustatyti apskritai), o tai nesuderinama su gero administravimo principu.

Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą į skundą, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, jog LVAT 2021 m. sausio 6 d. sprendime pritarė pareiškėjo argumentams, jog pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė pateikti paaiškinimus apie sprendimu dėl pareiškėjo išsiuntimo sukeliamas ilgalaikes neigiamas pasekmes jo šeiminiams ryšiams. Atsižvelgdamas į tai, Migracijos departamentas, iš naujo nagrinėdamas pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos klausimą, elektroniniu paštu kreipėsi į pareiškėją ir paprašė jo nurodyti priežastis, dėl kurių jis negalėtų būti išsiųstas į kilmės valstybę. Pareiškėjas paaiškino, kad jis yra susituokęs su Lietuvos Respublikos piliete, su kuria planuoja susilaukti vaikų, pareiškėjo sutuoktinė turi vyresnio amžiaus tėvus bei močiutę, kurie yra rizikos grupėje ir kuriems reikalinga finansinė parama, todėl jo sutuoktinės pagalba jiems yra reikalinga ir ji negali išvykti iš Lietuvos. Migracijos departamentas, susipažinęs su šiais pareiškėjo paaiškinimais, papildomai paprašė pareiškėjo pateikti jo teiginius pagrindžiančius dokumentus, ko pasekoje pareiškėjas pateikė santuokos liudijimą, sutuoktinės paso kopiją, 2020 m. gegužės 17 d. (duomenys neskelbtini) teisingumo ministerijos pažymą bei sutuoktinės prašymą su paaiškinimais. Pažymi, jog visus šiuos pareiškėjo pateiktus dokumentus bei informaciją Migracijos departamentas visapusiškai įvertino (o taip pat papildomai surinko duomenis apie pareiškėjo sutuoktinę ir jos artimus giminaičius) ir išsamiai dėl jų pasisakė ginčijamame Sprendime.

2014 m. lapkričio 5 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) byloje C-166/13 S. M. konstatavo, kad Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 2008/115/EB (toliau – ir Direktyva Nr. 2008/115/EB) dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse nuostatos nenumato specifinės procedūros, užtikrinančios neteisėtai šalyje esančiam asmeniui galimybę būti išklausytam sprendžiant dėl jo išsiuntimo ir grąžinimo. Specifinės procedūros nenumato ir Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys išsiuntimą. Remiantis ESTT išaiškinimais, teisė būti išklausytam Direktyvos Nr. 2008/115/EB kontekste negali būti interpretuojama kaip kompetentingos institucijos pareiga išklausyti nelegaliai valstybėje esančio užsieniečio požiūrio dėl išsiuntimo/ grąžinimo procedūros, jei jau vykdytų procedūrų metu asmuo turėjo galimybę pristatyti savo poziciją dėl buvimo šalyje teisėtumo. Šiame sprendime pažymėta, kad teisė būti išklausytam prieš priimant sprendimą išsiųsti/grąžinti negali būti naudojama kaip priemonė, pagal kurią administracinė procedūra būtų nuolat atnaujinama, kad būtų išlaikyta pusiausvyra tarp asmens teisės būti išklausytam prieš priimant jam nepalankų sprendimą ir valstybių narių pareigos kovoti su nelegalia imigracija.

Pažymi, jog sprendžiant pareiškėjo teisinės padėties klausimus, tiek Migracijos departamentas, tiek Lietuvos administraciniai teismai suteikė jam pakankamai galimybių pristatyti savo poziciją dėl buvimo Lietuvos Respublikoje teisėtumo – nagrinėjamu atveju sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo buvo priimamas pasibaigus jo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimui. Pareiškėjo prašymas buvo nagrinėjamas nuo 2017 metų, jo nagrinėjimo kontekste įvyko 2 administracinės procedūros, kurių metu buvo rengiamos užsieniečio apklausos, bei 4 teisminiai procesai, kurių metu pareiškėjas taip pat galėjo pateikti savo paaiškinimus. Atsižvelgiant į tai, kaip pagrįstai pažymima ginčijamame sprendime, reikalavimas dar kartą papildomai išklausyti pareiškėją, kai tai jau buvo padaryta daug kartų ir kai pareiškėjas galėjo netrukdomas pateikti tiek paaiškinimus, tiek dokumentus, kurie, anot jo, reikšmingi sprendžiant su juo susijusius klausimus, beprasmiškai pailgintų administracinę procedūrą.

Nurodo, kad Migracijos departamentas, pakartotinai spręsdamas klausimą dėl pareiškėjo išsiuntimo, vykdydamas LVAT 2021 m. sausio 6 d. sprendimą, suteikė galimybę pareiškėjui pateikti papildomus paaiškinimus bei dokumentus, kuriais jis grindžia jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos negalimumą, ir pareiškėjo pateikta informacija buvo visapusiškai išnagrinėta, pripažintina, kad Migracijos departamentas įvykdė minėtą LVAT sprendimą ir pareiškėjo teisė būti išklausytam nebuvo pažeista. Pažymi, jog pareiškėjo teiginiai, kad Migracijos departamentas pakartotinai neužtikrino jo teisės būti išklausytam, yra visiškai deklaratyvūs, be to, atsakovui neaišku, kokius duomenis ar dokumentus, kurie nagrinėjamu atveju privalėjo būti įvertinti, pareiškėjui buvo sukliudyta pateikti.

Pažymi, jog visas aplinkybes Migracijos departamentas iš esmės įvertino ginčijamame sprendime. Atsakovas nustatė, kad pareiškėjo sutuoktinė S. B. yra Lietuvos Respublikos pilietė. Ji dirba (duomenys neskelbtini), tačiau nuo 2020 m. rugsėjo 24 d. iki 2021 m. gegužės 14 d. jai suteiktos atostogos kvalifikacijai tobulinti. SODRA duomenimis, nuo 2020 m. spalio mėn. S. B. pajamų negauna. Jos tėvai V. B. ir D. B. gyvena (duomenys neskelbtini). V. B. yra įsigijęs verslo liudijimą bei įsteigęs „V. B. firmą“, tačiau nuo 2018 m. nedirba. D. B. dirba (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijoje, Socialinės paramos ir rūpybos skyriuje. S. B. yra vienintelė V. ir D. B. duktė, kitų vaikų jie neturi. Tai, jog S. B. gyvena Vilniuje, o jos tėvai – (duomenys neskelbtini) leidžia abejoti tuo, jog S. B. teikia tėvams nuolatinę priežiūrą. Be to, S. B. pajamų negauna ir, tikėtina, gyvena iš santaupų, todėl finansinę paramą artimiesiems ji gali teikti ir gyvendama (duomenys neskelbtini). Pažymi, jog šias išvadas paneigiančių įrodymų pareiškėjas kartu su skundu neteikė – nėra jokių objektyvių duomenų, kurie pagrįstų pareiškėjo teiginius, kad pareiškėjo sutuoktinė teikia būtinąją finansinę ir kitokią pagalbą savo tėvams, taip pat nepateikti duomenys, kad ji šiuo metu dirba ir gauna pajamas, turi įsipareigojimų darbdaviui. 

Akcentuoja, jog net jeigu perspektyva pareiškėjo sutuoktinei persikelti gyventi į svetimą šalį jai asmeniškai nėra priimtina, nustatytos aplinkybės nepaneigia nei fakto, jog pareiškėjas Lietuvoje gyvena neteisėtai bei nesiėmė veiksmų siekiant įteisinti savo buvimą, nei Migracijos departamento pareigos spręsti klausimą dėl jo teisinės padėties galiojančio teisinio reglamentavimo rėmuose. Nagrinėjamu atveju nenustatyta aplinkybių, trukdančių pareiškėjui išvykti iš Lietuvos Respublikos, nustatyta tvarka gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, bei sugrįžti į Lietuvos Respubliką ir tęsti šeiminį gyvenimą su Lietuvos Respublikos piliete. Be to, pareiškėjui išvykus iš Lietuvos Respublikos bei tvarkantis dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi, jo kontaktas su sutuoktine galėtų būti išlaikomas pasitelkiant elektroninio ryšio priemones ir tokiu būdu nenutrūktų.

Pažymi, kad pareiškėjas, sudarydamas santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, negalėjo turėti teisėto lūkesčio likti su ja gyventi Lietuvoje, nes santuokos sudarymo metu pareiškėjas Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai, kai jau buvo privalėjęs įvykdyti Migracijos departamento 2020 m. kovo 2 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjas grąžintas į kilmės valstybę. Be to, remiantis Lietuvos Respublikos civilinės būklės aktų registravimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjas, sudarydamas santuoką, privalėjo pateikti savo teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje patvirtinantį dokumentą, tačiau tokio dokumento pareiškėjas neturėjo, kas reiškia, jog pareiškėjas santuokos negalėjo sudaryti (kokiomis aplinkybėmis santuoka buvo sudaryta ir kokie dokumentai buvo teikiami civilinės metrikacijos įstaigai šiuo atveju nežinoma). Pareiškėjo skundo teiginiai, kad šeiminius santykius su S. B. jis sukūrė užsitęsus prieglobsčio suteikimo procedūros nagrinėjimui, yra nepagrįsti ir nepaneigia aukščiau paminėtų aplinkybių, jog pareiškėjui santuokos sudarymo metu turėjo būti žinoma jo teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje, kurios santuokos sudarymo faktas nekeičia.

Akcentuoja, kad užsieniečio teisė į šeimos susijungimą nėra ir negali būti laikoma absoliučia, priešingu atveju, būtų pažeidžiama valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą.

 Migracijos departamento nuomone, vien pareiškėjo santuokos sudarymo su Lietuvos Respublikos piliete faktas nereiškia, kad ginčijamas sprendimas, kuriuo pareiškėjas išsiunčiamas, automatiškai yra neteisėtas ir nepagrįstas, juolab, kad, kaip minėta, šeima buvo sukurta tuo metu, kai susiję asmenys žinojo, kad vieno iš jų imigracinė padėtis buvo tokia, kad šeimos gyvenimo tęsimas valstybėje nuo pradžių bus rizikingas, tuo tarpu jokių nagrinėjamam klausimui esminę reikšmę turinčių išimtinių faktinių aplinkybių, leidžiančių vertinti, kad sprendimas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, yra neproporcingas, pareiškėjas nenurodė. Šiuo atveju nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai ir neįvykdė Migracijos departamento 2020 m. kovo 2 d. sprendimo dėl pareiškėjo grąžinimo, todėl Sprendimas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) laikytinas teisėtu, pagrįstu bei proporcingu.

Nurodo, jog pareiškėjo atvejis bei susiklostę šeiminiai ryšiai nėra kažkuo išskirtiniai ar reikšmingesni, nei kitų užsieniečių, kurių atžvilgiu priimami sprendimai dėl draudimo atvykti, turimi šeiminiai ryšiai. Juolab, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas kartu su sutuoktine neturi nepilnamečių vaikų, pareiškėjo sutuoktinė nėra priklausoma nuo pareiškėjo tiek, kad jo buvimas Lietuvos Respublikoje jai būtų būtinas, nėra tokių duomenų, kurie leistų vertinti, kad sutuoktiniai tarpusavio ryšio negalėtų palaikyti nuotoliniu būdu ar kad pareiškėjo sutuoktinė negalėtų laikinai atvykti į (duomenys neskelbtini). Atsakovo teigimu, 6 mėnesių draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis nelaikytinas neproporcingai ilgu ir galinčiu padaryti žalą pareiškėjo šeiminiams santykiams.

Nurodo, jog pareiškėjui teisėtai ir pagrįstai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 6 mėnesių laikotarpiui, nes jis ilgą laiką piktnaudžiavo migracinėmis procedūromis (nepagrįsto prašymo suteikti prieglobstį pateikimas, grąžinimo sprendimo neįvykdymas) ir gali siekti atvykti į kitą Europos Sąjungos valstybę narę bei per ją patekti į Lietuvą ar kitaip kelti nelegalios migracijos grėsmę, pareiškėjo duomenis ginčijamu sprendimu pagrįstai nuspręsta teikti į C. SIS II.

Pareiškėjas atitinka SIS II reglamento kriterijus dėl perspėjimo į C. SIS įvedimo, kurio pagrindu pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Šengeno erdvės valstybes 6 mėnesių laikotarpiui nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Argumentų, kodėl ši ginčijamo sprendimo dalis turėtų būti pripažįstama nepagrįsta ar neteisėta, pareiškėjas skunde nenurodo.

         Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovė advokato padėjėja prašė skundą tenkinti, remiantis skunde išdėstytais argumentais.

          Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė prašė teismo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, remiantis atsiliepime į skundą išdėstytais argumentais.

          Prie nagrinėjamos bylos buvo prijungta Migracijos departamento pateikta pareiškėjo byla Nr. GEO1068 dėl prieglobsčio suteikimo.

Teismas

konstatuoja:

 Nagrinėjamojoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2021 m. sausio 26 d. sprendimo „Dėl  (duomenys neskelbtini) piliečio G. K. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ Nr. (15/6-5)1U-2“, kuriuo pareiškėjas yra išsiunčiamas iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini) ir jam uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką šešis mėnesius nuo jo išsiuntimo dienos, teisėtumo ir pagrįstumo.

            Iš bylos rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjui buvo išduota viza, galiojusi nuo 2017 m. sausio 11 d. iki 2018 m. sausio 14 d.

           2017 m. gegužės 16 d. pareiškėjas buvo perduotas Lietuvos Respublikai iš Švedijos Karalystės. Pareiškėjas tą pačią dieną (2017 m. gegužės 16 d.) Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinei pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2018 m. vasario 14 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. (15/6-5)12PR-34 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“, kuriuo atsisakė suteikti prieglobstį pareiškėjui Lietuvos Respublikoje. Šį sprendimą pareiškėjas apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui (toliau – ir VAAT), kuris 2018 m. spalio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, tačiau LVAT pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino, Migracijos departamento sprendimą panaikino ir įpareigojo pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo.

Migracijos departamento 2019 m. gegužės 8 d. sprendimu Nr.(15/6-5) 12PR-58 pareiškėjui buvo atsisakyta suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Šį Migracijos departamento sprendimą pareiškėjas apskundė VAAT, kuris 2019 m. spalio 17 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą (administracinė byla Nr. eI-3758-484/2019). Pareiškėjas apeliacine tvarka apskundė šį sprendimą LVAT, kuris 2020 m. vasario 20 d. nutartimi, administracinėje byloje Nr. eA-5721-525/2019 pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą (administracinė byla Nr. eA-5721-525/2019).

Migracijos departamentas 2020 m. kovo 2 d. priėmė sprendimą Nr.(15/6-5) 41 PR-5 dėl pareiškėjo grąžinimo į (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini)). Sprendimu pareiškėjas buvo įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos per 10 kalendorinių dienų nuo susipažinimo su sprendimu dienos (2020 m. kovo 4 d.). Atsakovui vykdant užsieniečių kontrolę nustatyta, kad pareiškėjas yra Lietuvos Respublikos teritorijoje ir neišvyko į (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini)).

Migracijos departamentas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nuo 2020 m. vasario 21 d. Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, neįvykdė įpareigojimo savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos iki 2020 m. kovo 14 d., priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini) ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. 

Šio sprendimo pareiškėjui geranoriškai neįvykdžius Migracijos departamentas 2020 m. birželio 12 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-5) 1u-8 „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio G. K. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“. Šį sprendimą pareiškėjas taip pat apskundė VAAT, kuris 2020 m. spalio 27 d. skundą atmetė kaip nepagrįstą (administracinė byla Nr. eI2-4390-535/2020). LVAT 2021 m. sausio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir panaikino Migracijos departamento 2020 m. birželio 12 d. sprendimą bei įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos klausimą (administracinė byla Nr. eA-5197-415/2020).

             LVAT 2021 m. sausio 6 d. sprendime nurodyta, jog tai, kad pareiškėjas neįvykdė įpareigojimo savanoriškai išvykti iš Lietuvos, yra akivaizdu, o byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad jis neįvykdė šio įpareigojimo dėl nuo jo nepriklausiusių objektyvių priežasčių. Pareiškėjas be svarbių priežasčių neįvykdė įpareigojimo savanoriškai išvykti iš Lietuvos iki karantino paskelbimo, todėl LVAT konstatavo, kad prievolės išvykti gera valia neįvykdymas yra pakankamas pagrindas priimti ginčijamą sprendimą, kuriuo nuspręsta išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) bei uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Toks sprendimas nepažeidžia proporcingumo principo. LVAT taip pat nurodė, kad Migracijos departamentas netyrė ir nevertino pareiškėjo santuokos su Lietuvos Respublikos piliete fakto, nors privalėjo tai padaryti pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 128 straipsnio 1 dalį, šis pažeidimas konkrečioje situacijoje kildintinas inter alia ir dėl to, kad neužtikrinta asmens teisė būti išklausytam.

Migracijos departamentas, vykdydamas LVAT 2021 m. sausio 6 d. sprendimą, iš naujo išnagrinėjo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos klausimą ir priėmė šioje byloje ginčijamą Sprendimą, kuriuo nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), pavedant Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centrui vykdyti pareiškėjo išsiuntimą, uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką šešis mėnesius nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvedė į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir C. SIS II) perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį šešis mėnesius nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

 Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuoja įstatymas ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką. Sprendimų dėl užsieniečių grąžinimo ir išsiuntimo į užsienio valstybes priėmimą taip pat reglamentuoja Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429.

             Vadovaujantis Įstatymo 128 straipsnio 1 dalimi, priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, inter alia (be kita ko, įskaitant) atsižvelgiama į jo šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.

Pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.

Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – Tvarka) 5 papunktyje nurodoma, kad tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka Tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka Tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga; 44.2 papunktyje nurodoma, kad asmeniui kuriam buvo atsisakyta suteikti prieglobstį, nustatomas 1 metų draudimo atvykti laikotarpis, jeigu užsienietis buvo išsiųstas ir nenustatoma aplinkybių, nurodytų Tvarkos 44.3 ar 44.4.2 papunktyje (šiuo atveju tokios aplinkybės nenustatytos). Tvarkos 45 punktas numato, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis arba socialinių, ekonominių ar kitų svarbių ryšių su Lietuvos Respublika turinčiam užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta suteikti prieglobstį ir kuris buvo išsiųstas, nustatomas perpus trumpesnis draudimo atvykti laikotarpis, nei nurodyta Tvarkos 44 punkte, jeigu Tvarkos 44 punkte nurodytas draudimo atvykti laikotarpis nulemtų realių, ilgalaikių ir neigiamų pasekmių atsiradimą šiems užsieniečio ryšiams.

Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamentas neįvykdė LVAT 2021 m. sausio 6 d. sprendimo, nes neužtikrino pareiškėjui galimybės būti išklausytam ir pateikti paaiškinimus į papildomus Migracijos departamentui kilusius klausimus. Tačiau iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų matyti, jog Migracijos departamentas, iš naujo nagrinėdamas pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos klausimą, elektroniniu paštu kreipėsi į pareiškėją ir paprašė jo nurodyti priežastis, dėl kurių jis negalėtų būti išsiųstas į kilmės valstybę. Pareiškėjas, atsakydamas į atsakovo elektroninį laišką, paaiškino, jog jis yra susituokęs su Lietuvos Respublikos piliete S. B. (ikisantuokinė pavardė – K.), su kuria planuoja susilaukti vaikų, pareiškėjo sutuoktinė turi vyresnio amžiaus tėvus bei močiutę, kurie yra rizikos grupėje ir kuriems reikalinga finansinė parama, todėl jo sutuoktinės pagalba jiems yra reikalinga ir ji negali išvykti iš Lietuvos. Migracijos departamentas, susipažinęs su šiais pareiškėjo paaiškinimais, papildomai paprašė pareiškėjo pateikti jo teiginius pagrindžiančius dokumentus, ko pasėkoje pareiškėjas pateikė santuokos liudijimą, sutuoktinės paso kopiją, 2020 m. gegužės 17 d. (duomenys neskelbtini) teisingumo ministerijos pažymą bei sutuoktinės prašymą su paaiškinimais. Pažymėtina, jog visus šiuos pareiškėjo pateiktus dokumentus bei informaciją Migracijos departamentas įvertino, be to, papildomai surinko duomenis apie pareiškėjo sutuoktinę ir jos artimus giminaičius, ir dėl jų išsamiai pasisakė ginčijamame Sprendime, todėl šiuo atveju, darytina išvada, jog vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su ginčijamame sprendime pateiktu Migracijos departamento vertinimu, nereiškia, kad pareiškėjo teisė būti išklausytam, nebuvo užtikrinta ir/ar kad pareiškėjui turėjo būti sudaryta galimybė dar papildomai teikti paaiškinimus bei įrodinėti savo teiginių pagrįstumą.

Pažymėtina, jog ginčijamame Sprendime Migracijos departamentas pareiškėjui nustatė šešių mėnesių draudimo atvykti į Lietuvą laikotarpį, kadangi atsakovas pats pripažino, jog užsienietis kuria šeimą su Lietuvos piliete, o draudimas jam atvykti, sutuoktinei nevykstant į jo kilmės šalį, apribotų jų bendravimo galimybes ir pobūdį. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog pareiškėjas 2020 m. gegužės 15 d. sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete S. K. (B.). Byloje nėra duomenų, kurie paneigtų pareiškėjo faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą, ką patvirtino teismo posėdžio metu ir atsakovo atstovė. Iš į bylą esančių duomenų – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus Sprendimo matyti, jog pareiškėjo sutuoktinės, dirbančios (duomenys neskelbtini), atostogos kvalifikacijai tobulinti buvo suteiktos nuo 2020 m. rugsėjo 24 d. iki 2021 m. vasario 7 d. Vadinasi, pareiškėjo sutuoktinė realiai yra dirbanti minėtoje darbovietėje, todėl sutiktina su pareiškėju, jog jo sutuoktinė ir dėl šios aplinkybės negali vykti su juo į jo kilmės šalį. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nesant ginčo dėl pareiškėjo santuokos de facto (ir de jure), pareiškėjo socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis pripažintini proporcingai reikšmingesne aplinkybe, nei Migracijos departamento teisės ir pareigos pagal procedūras priimti Sprendimą pareiškėją išsiųsti į kilmės šalį ir nustatyti jam draudimo laikotarpį atvykti į Lietuvos Respubliką. Taigi, šiuo atveju atsakovas, priimdamas Sprendimą, iš esmės neįvertino šeimos interesų bei nepakankamai pagrindė pareiškėjui nustatyto draudimo atvykti tikslingumo, kaip šeimos ir privataus gyvenimo konstitucinės vertybės, todėl darytina išvada, jog atsakovo nustatytas šešių mėnesių draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis nelaikytinas proporcingu ir protingu.

           Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, pareiškėjo skundas tenkintas - ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas naikintinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 2 punktas.

Pareiškėjas ir atsakovas savo procesiniuose dokumentuose išdėsto daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir (arba) niekaip nekeičia šiame teismo sprendime padarytos išvados, todėl dėl jų teismas nepasisako. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997-12-19 sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Pareiškėjas teismo prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas ir pateikia šias išlaidas pagrindžiančius dokumentus. Proceso šalių išlaidų atlyginimo klausimą reglamentuoja ABTĮ 40 straipsnis. Vadovaujantis šio straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Pareiškėjo skundas tenkintas, todėl teismas pripažįsta, kad jis turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Šioje byloje pareiškėjas patyrė bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro: žyminis mokestis bei turėtos išlaidos, pareiškėjo atstovei advokato padėjėjai atlyginti. Viso pareiškėjas patyrė 173 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurios priteistinos iš atsakovo pareiškėjo naudai.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi,

nusprendžia:

             Pareiškėjo G. K. (G. K.) skundą tenkinti.

Panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. sausio 26 d. sprendimą „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio G. K. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ Nr. (15/6-5)1U-2“.

Priteisti pareiškėjui G. K. (G. K.) iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 173 Eur  bylinėjimosi išlaidų. 

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjos                  Jovita Einikienė 

                          Violeta Petkevičienė

                                                                                                                        Eglė Žulytė-Janulionienė