Administracinė byla Nr. eA-2156-629/2023
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02666-2023-0
Procesinio sprendimo kategorija 8.7
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. rugpjūčio 16 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas S. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2023 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. 23S17894 (toliau – ir Sprendimas dėl leidimo gyventi), kuriuo nuspręsta pareiškėjui atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi; 2) panaikinti Migracijos departamento 2023 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. 23S19804 (toliau – ir Sprendimas dėl draudimo atvykti) (toliau kartu – ir Sprendimai), kuriuo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. vasario 24 d. iki 2028 m. vasario 23 d. vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir UTPĮ, Įstatymas) 133 straipsnio 5 dalimi; 3) iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas skunde nurodė šiuos argumentus:
2.1. Pareiškėjas dirbdamas uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB ) „Borus” tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, 2023 m. vasario 27 d. po eilinio reiso bandė kirsti Baltarusijos Respublikos – Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Pasienio punkte jam buvo surašytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Varėnos pasienio rinktinės „Atsisakymas leisti atvykti kertant sieną“, kuriame nurodyta priežastis: „asmuo, dėl kurio įspėjimas atsisakyti leisti atvykti yra įtrauktas į nacionalinį registrą“. Pareiškėjas tuo metu nebuvo gavęs jokio pranešimo ar institucijų sprendimo dėl jam išduotų dokumentų, leidžiančių patekti į Šengeno erdvės zoną, sustabdymo ir / ar panaikinimo. Pareiškėjas būdamas pasienio užkardoje, elektroniniu paštu gavo Migracijos departamento Kontrolės skyriaus pranešimą dėl priimto sprendimo (toliau – ir Pranešimas). Pareiškėjas elektroniniu paštu 2023 m. vasario 27 d. gavo Pranešimą per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (toliau – ir MIGRIS) apie jam surašytą Migracijos departamento Sprendimą dėl leidimo gyventi, kuriuo atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Pareiškėjas tą pačią dieną gavo Sprendimą dėl draudimo atvykti.
2.2. Sprendimai priimti pažeidžiant pareiškėjo teises į teisingą administracinės bylos nagrinėjimą ir neužtikrinant veiksmingų teisinės gynybos priemonių. Nėra priežastinio ryšio tarp dokumentuose dėstomų aplinkybių ir daromos išvados. Sprendimų turinys yra abstraktus, išdėstytas formaliai ir neatsako į pagrindinį klausimą, kodėl Migracijos departamentas mano, kad konkrečiai pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje staiga gali kelti grėsmę šalies saugumui ar viešajai tvarkai, nors iki šiol jis su pertraukomis daugiau kaip 14 metų turėjo leidimą atvyti, gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje.
2.3. Atsakovas netinkamai kvalifikavo bei vertino faktines ir teisines aplinkybes, neįrodė ir nepagrindė taikytinos administracinės teisės normos sudėties elementų, dėl to priimti sprendimai nemotyvuoti, nepagrįsti ir neteisėti. Nagrinėjamu atveju atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 569 straipsnio, reglamentuojančio įrodymų vertinimą, nuostatas, todėl priėmė neteisingą sprendimą. Migracijos departamentas netinkamai aiškino ir taikė ANK 22 straipsnio, 32 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies, 34 straipsnio 1 dalies, 3 dalies ir 5 dalies nuostatas, todėl padarė neteisingą išvadą, kad jam gali būti taikoma UTPĮ 133 straipsnio 5 dalyje numatyta sankcija. Migracijos departamentas yra viešojo administravimo subjektas, jo priimamiems sprendimams taikomi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio, nustatančio bendruosius reikalavimus individualiam administraciniam aktui, reikalavimai. Atsakovas atliko formalų duomenų vertinimą, nesiaiškino realių, reikšmingų faktinių aplinkybių, esant neaiškumų, nesudarė galimybės pateikti paaiškinimus ir papildomus duomenis. Vien formalus duomenų vertinimas negali būti laikomas tinkamu institucijai suteiktos pareigos įgyvendinimu. Vertinimas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, nesusijusiomis su konkrečiu atveju, bendrąja prevencija ar praeityje įvykusių įvykių subjektyvaus vertinimo pagrindu.
2.4. Vienintelė atsakovo nurodyta faktinė aplinkybė, kuria iš esmės paremti Sprendimai, yra tai, jog jis, pildydamas institucijos pateiktą klausimyną, savarankiškai pats nurodė, jog praeityje tarnavo Baltarusijos Respublikos daliniuose ir kurį laiką po to turėjo darbinius santykius. Pareiškėjas 1995–1997 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos kariniuose daliniuose (duomenys neskelbtini), turėjo karinį seržanto laipsnį. Nuo 1998 iki 2008 m. pagal kontraktą dirbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos struktūriniame padalinyje, Apsaugos departamente puskarininkiu milicininku, vairuotoju.
2.5. Migracijos departamento nurodytu nagrinėjamu laikotarpiu, kuomet pareiškėjas tarnavo, o vėliau dirbo Baltarusijos Respublikos kariniuose daliniuose, Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos tarpusavio santykiai buvo normalūs ir draugiški, šalys palaikė artimus diplomatinius ryšius ir glaudžiai bendradarbiavo įvairiose srityse, tarp valstybių buvo pasirašyta didžioji dalis dvišalių tarptautinių sutarčių. Vien tai, kad po daugiau kaip 14 metų pasikeitė geopolitinė padėtis ir Baltarusijos Respublikos valdžios rėžimas tapo priešiškas Lietuvos Respublikos ir kitų demokratinių valstybių atžvilgiu, pareiškėjo manymu, visiškai nereiškia, kad su tokiais politiniais pokyčiais susiję visi tos valstybės piliečiai ir (ar) pritaria tokio radikalaus autoritarinio rėžimo vykdomoms provokacijoms. Aplinkybė, kad tuo metu pareiškėjas, kaip daugelis kitų panašaus amžiaus Baltarusijos Respublikos piliečių vyrų, tarnavo kitos šalies karinėse tarnybose, o vėliau karinių struktūrų padalinyje pagal kontraktą įsidarbino vairuotoju / apsaugininku, jo nuomone, nereiškia, kad prieš daugiau kaip 14 metų palaikė agresyvią užsienio politiką prieš Lietuvos Respubliką ar vykdė veiksmus, kurie galėtų kelti grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Nėra objektyvių duomenų ar realiai pagrįstų faktinių aplinkybių, kad pareiškėjas šiuo metu vykdo arba ateityje vykdys veiką, kuri Lietuvos Respublikos valstybės saugumui galėtų kelti grėsmę.
2.6. Pareiškėjo ketinimai sieti savo darbinę ir gyvenimišką ateitį su Lietuvos Respublika yra labai rimti, jis didžiuojasi ir gerbia teisę dirbti, gauti socialines garantijas ir mokėti mokesčius, taip pat gerbia šalį, kuri jam suteikia galimybę gyventi bei dirbti, per daugiau kaip 14 metų susiklostė labai stiprūs socialiniai ir gyvenimiški ryšiai. Pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė pateikti argumentų dėl Spendimų, apie jų nagrinėjimą nebuvo informuotas, nekviestas į apklausą, nebuvo prašoma pasiaiškinti ar pateikti argumentų, prieštaravimų savo situacijos vertinimui. Jokių aplinkybių, kurios galėtų būti siejamos su pareiškėjo darbine veikla, tuo labiau kuri būtų laikoma pavojinga, nebuvo nustatyta. Pareiškėjas yra sukūręs darnią šeimą, nėra teistas, nėra padaręs tyčinių nusižengimų ar nusikaltimų. Atvykęs dirbti ir gyventi į Lietuvos Respubliką pareiškėjas niekada nesusidūrė su teisėsaugos institucijomis ir nevykdė jokios veikos, dėl kurios būtų galima daryti prielaidą, kad jis gali kelti grėsmę nacionaliniam saugumui ar viešajai tvarkai. Pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko 2008 m. ir nuo to laiko stengėsi įsitvirtinti, dirbti ir gyventi šioje šalyje. Pareiškėjas įsidarbino privačiame sektoriuje ir visą laiką sėkmingai dirbo tolimųjų reisų krovininio transporto vairuotoju.
2.7. Pareiškėjo du vaikai šiuo metu gyvena ir mokosi Lenkijos Respublikoje, jiems išduoti leidimai gyventi šioje valstybėje ir jie gali laisvai judėti visose Šengeno erdvės šalyse. Pareiškėjas dažnai ne darbo metu važiuoja aplankyti savo vaikų ir dėl to taip pat turi šiuo metu galiojančią Lenkijos Respublikos migracijos institucijos išduotą D tipo vizą, kuri galioja nuo 2023 m. kovo 1 d. iki 2024 m. vasario 28 d. Pareiškėjas savo asmeninius, socialinius ir darbinius ryšius betarpiškai sieja su Lietuvos Respublika, nes šioje valstybėje nuolatos būna, yra įsidarbinęs, turi gyvenamąją vietą, pažįstamų ir draugų jau daugiau kaip 14 metų. Pareiškėjas ir jo žmona didžiąją dalį gyvenimo gyveno (duomenys neskelbtini), Baltarusijos Respublikoje, kuris nutolęs 15 kilometrų nuo Lietuvos Respublikos valstybinės sienos Šalčininkų pasienio kontrolės punkto, todėl Lietuvos Respublikos valstybės įtaka jų kasdieniam gyvenimui yra stipriai jaučiama ir neabejotinai priimtina.
3. Atsiliepime į skundą atsakovas prašė jį atmesti. Migracijos departamentas atsiliepime į skundą nurodė šiuos argumentus:
3.1. Migracijos departamentas gavo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) išvadą Nr. 18-1412 (toliau – ir VSD išvada), kurioje nurodyta, kad atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. Migracijos departamento klausimyne pareiškėjas nurodė, kad 1995–1997 m. jis atliko karinę tarnybą Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos kariniuose daliniuose, o nuo 1998 iki 2008 m. dirbo Apsaugos departamente, Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos struktūriniame padalinyje, puskarininkiu, milicininku, vairuotoju. Migracijos departamento vertinimu, tai rodo, kad pareiškėjas, dirbdamas Apsaugos departamente, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos Respublikos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas jos valdžiai asmuo.
3.2. Migracijos departamentas atsižvelgęs į Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 37 punktą, įvertinęs tai, kad VSD prašo uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metams, pareiškėjo šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyta, o esami ekonominiai ryšiai nėra ilgalaikiai ir negali būti svarbesni už valstybės saugumą, vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punktu, pareiškėjui buvo nustatytas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis.
3.3. Migracijos departamentas priimdamas Sprendimus vadovavosi VSD išvada. Atsakovas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Priimdamas sprendimus Migracijos departamentas remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis, kurių nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti. VSD išvadoje nurodyta, jog pareiškėjas, dirbdamas Apsaugos departamente, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui. Pagal VSD vertinimą, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos Respublikos valdžiai asmuo, todėl pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
3.4. Sprendimai priimti atsižvelgiant į teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus, įvertinus pareiškėjo veiksmus (tarnybą Baltarusijos Respublikos Apsaugos departamente). Iš atliktų veiksmų galima spręsti dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui ateityje. Priimant Sprendimus buvo įvertinti pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika. Pareiškėjas neturi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika nėra ilgalaikiai, jie nenusveria pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Sprendimuose buvo įvertintos visos su pareiškėju susijusios aplinkybės bei nustatyta, kad keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, o atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi ir uždraudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, atsakovo nuomone, yra proporcingos priemonės siekiamam tikslui – užtikrinti valstybės ir visuomenės saugumą. Sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimai atitinka tiek VAĮ, tiek suformuotą teismų praktiką.
4. Atsiliepime į skundą trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad nesutinka su skundu. VSD atsiliepime į skundą nurodė šiuos argumentus:
4.1. Sprendimai priimti pagal kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra proporcingi ir atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus. VSD Migracijos departamentui pateikė vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas dirbdamas Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos Respublikos valstybės teisėsaugos tarnybose dirbančių asmenų patikimumą bei lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus bei patikimas valdžiai asmuo.
4.2. Baltarusijos Respublikos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į šiems režimams priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, Rusijos Federacijos karinės agresijos atveju, su Baltarusijos Respublikos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šios šalies piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais, pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo pažiūros, atitinkama veikla gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui atvykti ir gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Surinkus pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, interesas atvykti ir gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pateisintas tuo, kad iki Sprendimų priėmimo pareiškėjas teisėtai gyveno Lietuvos Respublikoje.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. birželio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2022 m. gruodžio 27 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Nr. 2212-LLG-4787. Pareiškėjas Migracijos departamento klausimyne 2023 m. sausio 17 d. nurodė, kad 1995–1997 m. atliko karinę tarnybą Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos kariniuose daliniuose, nuo 1998 iki 2008 m. dirbo Apsaugos departamente puskarininkiu, milicininku, vairuotoju. Atsakovas 2023 m. vasario 7 d. gavo VSD išvadą, kurioje nurodyta, kad atlikus pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą nustatė, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsižvelgdamas į VSD vertinimą ir vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Migracijos departamentas priėmė Sprendimus.
7. Teismas akcentavo, kad pagal Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsnį, VSD yra vienas iš subjektų, užtikrinančių Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, jo paskirtis – apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. VSD uždaviniai – vykdyti žvalgybą ir kontržvalgybą, tirti, analizuoti ir prognozuoti visuomeninius politinius bei ekonominius procesus, susijusius su grėsmėmis nacionaliniam saugumui; laiku atskleisti veikas, keliančias grėsmę valstybės saugumui, suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai, užkirsti kelią šioms veikoms ir jas šalinti įstatymų nustatyta tvarka. VSD koordinuoja Lietuvos Respublikos institucijų kovą su terorizmu. Be to, VSD teikia žvalgybos, kontržvalgybos ir kitą nacionaliniam saugumui reikšmingą informaciją, išvadas ir rekomendacijas Lietuvos Respublikos Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei, o prireikus ir kitoms valstybės institucijoms. Šios nuostatos, taip pat Įstatymo 4 straipsnio nuostatos patvirtina, kad būtent VSD yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.
8. Teismas nustatė, kad atsakovas, priimdamas Sprendimus, vadovavosi VSD išvada, kurioje konstatuota, jog pareiškėjas nuo 1995 iki 1997 m. atliko karinę tarnybą Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos kariniuose daliniuose, nuo 1998 iki 2008 m. dirbo Apsaugos departamente puskarininkiu milicininku, vairuotoju, todėl privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti jos valdžią bei vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Teismas sutiko su VSD išvada, kad Baltarusijos Respublikos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą bei lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybos, kurios užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.
9. Teismas pažymėjo, jog kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę. Nagrinėjamu atveju VSD nustatytas aplinkybes įvertinus atsižvelgiant į pirmiau aptartą visuotinai žinomą informaciją, surinkta informacija apie pareiškėją negali būti ignoruojama. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Baltarusijos valdžios režimas tapo priešiškas Lietuvos Respublikos ir kitų demokratinių valstybių atžvilgiu, tačiau nereiškia, kad su tokiais politiniais pokyčiais susiję visi tokios valstybės piliečiai ir (ar) pritaria tokio radikalaus autoritarinio rėžimo vykdomoms provokacijoms. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas tiesiogiai skunde nenurodė, jog nepalaiko Baltarusijos Respublikos rėžimo. Be to, jis atliko karinę tarnybą nuo 1995 iki 1997 m., o vėliau dirbo karinėse struktūrose. Tikėtina, kad pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje karo tarnyboje ir (ar) kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais Baltarusijos Respublikai lojaliais asmenimis, o tai – pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad toks ryšių palaikymas gali suponuoti pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.
10. Teismas nagrinėjamu atveju palaikė trečiojo suinteresuoto asmens nurodytus argumentus, kad VSD kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos bei dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į šiems režimams priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, Rusijos Federacijos karinės agresijos atveju su Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šių šalių piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandai ir dezinformacijai platinti, diversijoms prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdyti. Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigia neturintis jokių ryšių su Baltarusijos Respublikos institucijomis, yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą Vilniuje, tačiau bylos nagrinėjimo metu surinkti įrodymai patvirtina, kad jis Lietuvos Respublikoje nėra gyvenęs ilgesnį laiką, dirbo Lietuvos Respublikoje su pertraukomis (nuo 2008 iki 2011 m. dirbo UAB „Transekspedicija“ vairuotojo-ekspeditoriaus pareigose; nuo 2014 iki 2023 m. dirba UAB „Borus“). Be to, pareiškėjo abu vaikai šiuo metu gyvena ir moksi ne Lietuvos Respublikoje, o Lenkijos Respublikoje, pareiškėjas neturi šeimyninių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad su žmona didžiąją dalį savo gyvenimo pragyveno (duomenys neskelbtini), Baltarusijos Respublikoje. Pareiškėjas tiesiogiai nenurodo, kad nepalaiko Baltarusijos Respublikos rėžimo. Pareiškėjo įsitikinimu, kadangi ši vietovė nutolusi nuo Lietuvos Respublikos sienos vos 15 kilometrų, ji darė įtaką jų kasdieniam gyvenimui, tačiau tokie teiginiai nenusveria pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Taigi, atsižvelgus į byloje pateiktas aplinkybes, teismo nuomone, kelia abejonių pareiškėjo deklaruojamas nelojalumas Baltarusijos Respublikos valdžiai.
11. Teismas pažymėjo, kad Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos politinių režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos Respublikos, nacionaliniam saugumui. Esant įtemptai politinei situacijai išlieka didelė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos propagandistų veiklos prieš Lietuvos Respubliką tikimybė ir tokioms veikoms vykdyti taip pat gali būti naudojami Lietuvos Respublikoje gyvenantys asmenys, prijaučiantys šių valstybių vykdomai agresyviai politikai. Negalima leisti, jog išduodant leidimą laikinai gyventi būtų sukuriama palanki terpė Lietuvos Respublikoje įsikurti Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos režimus palaikantiems ar su šiais režimais bendradarbiaujantiems asmenims, o leidimo laikinai gyventi suteikiamos teisės būtų naudojamos Lietuvos Respublikos valstybės nacionalinio saugumo interesus neatitinkančioms veikoms vykdyti. Tokie veiksmai yra nesuderinami su Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo tikslais, rodo akivaizdžią nepagarbą žmogaus teisėms bei pagrindinėms laisvėms ir, siekiant Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesų, paisant visuomenės bei valstybės intereso viršenybės, būtina užkirsti kelią tokioms užsienio valstybių piliečių veikoms.
12. Teismo įsitikinimu, VSD surinkti duomenys leidžia teigti, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Jo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Tai, kad pareiškėjui prieš tai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, jis dirba legaliai ir moka Lietuvos Respublikai mokesčius, savaime nėra reikšmingiau nei valstybės institucijų siekis užtikrinti valstybės saugumą, todėl ši aplinkybė nėra pakankama, kad būtų konstatuotas Sprendimo dėl leidimo gyventi neproporcingumas. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl jo noro ir ateities planų susigrąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę nepaneigia pareiškėjo galimų ryšių su Baltarusijos Respublikos tarnybomis ir jo keliamos grėsmės valstybės saugumui.
13. Teismas pabrėžė, kad Migracijos departamento neturi pareigos papildomai apklausti pareiškėją ir pareikalauti VSD pateikti apie jį papildomą medžiagą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė, kokius konkrečiais papildomus paaiškinimus jis būtų pateikęs. Be to, pareiškėjas galėjo paaiškinimus ir papildomus duomenis pateikti teismui, tačiau to nepadarė.
14. Teismas vertino, kad pareiškėjas dėl Sprendimo dėl draudimo atvykti nenurodė jokių argumentų, kodėl šis sprendimas, jo manymu, yra neteisėtas. Nustatytas atvykti draudimo laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje nustatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio, taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog laikotarpis, kuriam uždraudžiama užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, gali būti ir ilgesnis nei penkeri metai. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metų laikotarpiui. Kriterijų vertinimo tvarkos 38 punktas nustato, jog šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui, nustatomas 10 metų draudimo atvykti laikotarpis. Migracijos departamentas Sprendimu dėl draudimo atvykti nusprendė 5 metams uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, t. y. trumpesnį terminą, nei galima nustatyti asmenims, keliantiems grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui ir neturintiems Lietuvos Respublikoje šeiminių ryšių. Taigi, nėra pagrindo daryti išvadą, kad uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką pažeidžia pareiškėjo teises.
15. Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir Taisyklės), 15 punkte įtvirtinta, kad duomenys iš sąrašo teikiami C.SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Sprendimą įtraukti į C.SIS įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal SIS II reglamento 24 arba 25 straipsnį Migracijos departamentas arba VSAT priima kartu su sprendimu uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką. Pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktą, valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Kadangi pareiškėjui pagrįstai taikomas draudimas atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje, todėl jo duomenys, vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo pagrįstai teikiami centrinei Šengeno informacinei sistemai.
16. Teismas vertino, kad Sprendimuose faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai ir detaliai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Sprendimas dėl leidimo gyventi ir Sprendimas dėl draudimo atvykti atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktiką. Iš Sprendimų turinio matyti, kad, nors esminis pagrindas yra VSD pateikta informacija, tačiau taip pat matyti, kad Migracijos departamentas atliko pareiškėjo vertinimą (įvertino pareiškėjo socialinius ir šeimyninius ryšius su Lietuvos Respublika bei VSD išvadą), todėl negalima teigti, jog atsakovas neatliko jokio savarankiško tyrimo.
17. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo skundas atmestas, prašymas priteisti jo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas taip pat netenkintas.
III.
18. Apeliaciniame skunde pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš Migracijos departamento bylinėjimosi išlaidas.
19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo šiuos argumentus:
19.1. Teismas netinkamai įvertino pareiškėjo privalomos karinės tarnybos aplinkybę, kurią pagal tuo metu galiojusius Baltarusijos Respublikos įstatymus privalėjo atlikti kiekvienas šauktinio amžiaus jaunas asmuo. Vadovaujantis tik šiuo argumentu iš Lietuvos Respublikos turėtų būti išsiųstas bet kuris Baltarusijos Respublikos, Rusijos Federacijos ar kitos priešiškos valdžios šalies pilietis, kuris praeityje tokioje šalyje buvo atlikęs privalomą karinę tarnybą, kaip keliantis grėsmę nacionaliniam saugumui. Teismas visiškai neatsižvelgė, kad pareiškėjas privalomąją kartinę tarnybą atliko daugiau kaip prieš 14 metų, kuomet Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos tarpusavio santykiai buvo normalūs ir draugiški, šalys palaikė artimus ryšius ir glaudžiai bendradarbiavo įvairiose sferose. Pareiškėjas niekada neturėjo jokių sąsajų su karinėmis struktūromis, išskyrus privalomai atliktą tarnybą. Tuo tarpu praeityje dirbdamas apsaugos tarnyboje vairuotojo darbą veikė išimtinai darbo teisinių santykių pagrindu ir darbines funkcijas atliko kaip civilis asmuo. Pareiškėjo skunde išdėstyti motyvai neturėtų kelti abejonių ir patvirtina, jog jis suvokia Baltarusijos Respublikos valdžios vykdomos politikos neteisėtumą, žiaurumą, pavojingumą, tam nepritaria ir turi baimę būti persekiojimas dėl savo demokratinių pažiūrų. Juk būtent dėl to pareiškėjas daugiau kaip 14 metų dirba, gyvena ir bando integruotis į Lietuvos Respublikos visuomenę, jo vaikai mokosi Lenkijos Respublikoje, pareiškėjas pats ir jo šeima yra etninės lenkų kilmės. Pareiškėjas tinkamai naudodamasis jam suteikta teise būti ir dirbti Lietuvos Respublikoje, turėjo pagrįstus ir teisėtus lūkesčius, kad, neatsiradus naujų su jo asmeniu susijusių neigiamų aplinkybių, jam bus toliau sudaryta galimybė dirbti Lietuvos Respublikoje.
19.2. Vertinant VSD išvadą ir šio dokumento metaduomenis, pastebėtina, kad Migracijos departamento paklausimas VSD buvo pateiktas 2023 m. vasario 3 d. (penktadienį) 13:30:03, o atsakymas su VSD išvada parengtas 2023 m. vasario 6 d. (pirmadienį) 10:47:03. Tai reiškia, jog VSD išvadai sudaryti ir parengti nebuvo skirta net pilna darbo diena. Vien tai leidžia abejoti, ar VSD tikrai atliko išsamų ir nuodugnų informacijos apie pareiškėją patikrinimą, ar apskritai buvo tikrinami pareiškėjo klausimyne nurodyti duomenys, ar buvo atsižvelgta į kitą informaciją apie pareiškėją, jo darbą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje, ar pakankamai objektyviai ir faktų, bet ne prielaidų, pagrindu buvo vertinamas šis individualus atvejis. VSD išvados turinys atskleidžia, kad tikėtina jokios kitos aplinkybės apskritai nebuvo surinktos ir tirtos, o VSD išvada parengta nekompetentingai, formaliai ir paviršutiniškai vertinant situaciją, išimtinai tik pagal pareiškėjo užpildyto klausimyno atsakymus. VSD, taip pat pirmosios instancijos teismas taikė dvigubus standartus pareiškėjo atžvilgiu, nes vienu aspektu atsižvelgė ir pripažino svarbius paties pareiškėjo nurodytus faktus apie tarnybą ir darbovietę, o kitą jo paties nurodytą informaciją, pateiktame skunde ir rašytiniuose paaiškinimuose vertino kaip nereikšmingą ir vis dar keliančią abejonių pareiškėjo deklaruojamam nelojalumui Baltarusijos Respublikos valdžiai.
19.3. Pareiškėjo atžvilgiu priimti individualaus pobūdžio administraciniai aktai, nebuvo pagrįsti būtent konkrečiais pareiškėjo veiksmais, nebuvo surinkta jokia faktinė informacija ar objektyvūs įrodymai, kurie suponuotų būtent apie pareiškėjo tariamą lojalumą užsienio valstybės institucijoms ir / ar jo realią ir akivaizdžią grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui. Nei institucijos, nei pirmosios instancijos teismas, neįvertino ir neatsižvelgė, jog pareiškėjas net prieš 26 metus atliko privalomąją karo tarnybą, niekada nebuvo Baltarusijos Respublikos valstybės tarnautoju, prieš daugiau kaip 14 metų dirbo Baltarusijos Respublikoje tik darbo teisinių santykių pagrindais (ne statutinių), o jo darbinės pareigos nėra niekaip susijusios su valstybės institucijų funkcijomis ar jų atlikimu. Sprendimai yra politizuoti, nes nėra nustatytos jokios faktinės aplinkybės ir nėra įvardinti konkretus pareiškėjo veiksmai ar elgesys, kuris keltų realią ir akivaizdžią grėsmę nacionaliniam saugumui. Nagrinėjamu atveju, nei Migracijos departamento Sprendimuose, nei skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nenurodyta nei viena faktinė aplinkybė ar objektyviai pagrįsti duomenys, kad tokios apibendrintos išvados galėtų būti kažkokiu būdu ar pagrindu pritaikytos pareiškėjo asmenybei ar veiksmams. Sprendimuose nėra įvardintas nei vienas konkretus pareiškėjo veiksmų ar elgesio pavyzdys, taikytinas įrodymas ar faktinė aplinkybė, kad pareiškėjas kuris su pertraukomis daugiau kaip 14 metų gyvena ir dirba Lietuvos Respublikoje, būtų kažkokiu būdu susijęs su Rusijos Federacijos ar Baltarusijos Respublikos režimu, palaikytų tokius režimus ar juolab su jais kažkokiu būdu bendradarbiautų. Tuo pačiu, negalima sutikti su teismo padaryta išvada, jog pareiškėjo galimi ryšiai su atitinkamomis Baltarusijos Respublikos tarnybomis bylos nagrinėjimo metu nebuvo niekaip paneigti. Nagrinėjant administracinę bylą, įrodinėjimo pareigos negalima perkelti asmeniui, kurio atžvilgiu priimtas jam nepalankus individualus administracinis aktas arba teismo sprendimas. Teismas konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą, gali tik vadovaujantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne reikalavimu paneigti asmens atžvilgiu atsiradusias abejones.
19.4. Pareiškėjo pirmosios instancijos teismui teiktame skunde nurodytų argumentų bei pridėtų įrodymų ignoravimas bei nepasisakymas dėl jų, pažeidžia ne tik pareiškėjo teises (įskaitant teisę į šeimos gyvenimo gerbimą), bet ir pareiškėjo nepilnametės dukros interesus, sudarant sąlygas gyventi su abiem iš tėvų. Sprendimais pareiškėjas yra atskirtas nuo šeimos, su kuria ketino persikelti į Europos Sąjungos valstybę narę dirbti ir gyventi, pabėgant nuo neteisėto valdymo. Abu pareiškėjo vaikai, sūnus A. V. ir šešiolikos metų dukra A. V., šiuo metu gyvena ir mokosi Lenkijos Respublikoje. Jiems yra išduoti leidimai gyventi šioje valstybėje ir jie gali laisvai judėti visose Šengeno erdvės šalyse. Pareiškėjas dažnai ne darbo metu važiuoja aplankyti savo vaikų ir dėl to taip pat turi šiuo metu galiojančią Lenkijos Respublikos migracijos institucijos išduotą D tipo vizą laikotarpiu 2023 m. kovo 1 d. iki 2024 m. vasario 28 d. Uždraudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką įrašant perspėjimą į Europos Sąjungos sistemą apribotų pareiškėjo galimybes vykti į kitas Europos Sąjungos valstybes nares, tame tarpe ir Lenkijos Respubliką, kas būtų neproporcinga priemonė ribojanti jo galimybes matytis su nepilnamete dukra, dalyvauti jos auklėjime, taip pat laisvai judėti Europos Sąjungoje. Pareiškėjo vaikai negali grįžti į Baltarusijos Respubliką dėl saugumo grėsmės, nes taip pat aktyviai ir viešai oponuoja jos valdžiai, o dukra mokosi tarptautiniame licėjuje su Ukrainos Respublikos piliečiais.
20. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
21. Migracijos departamentas atsiliepime nurodo šiuos argumentus:
21.1. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad jo šeimos nariai gyventų Lietuvos Respublikoje (priešingai – nurodo, kad jie gyvena Lenkijos Respublikoje). Migracijos departamentas nėra priėmęs sprendimų pareiškėjui uždrausti atvykti į Šengeno erdvę. Sprendimais pareiškėjo teisės į šeimos gyvenimo gerbimą niekaip neribojamos. Pažymi, kad pareiškėjas Migracijos departamentui nėra pateikęs prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės. Pareiškėjas yra turėjęs kelis leidimus laikinai gyventi (su ilgomis pertraukomis tarp jų). Paskutinis jo turėtas leidimas gyventi galiojo nuo 2017 m. vasario 6 d. iki 2018 m. lapkričio 2 d. Tai rodo, kad visų pirma, pareiškėjas nėra integravęsis į Lietuvos Respublikos gyvenimą, taip pat pareiškėjas negalėjo turėti lūkesčių, kad leidimai gyventi jam visada bus išduodami. Migracijos departamento vertinimu, geopolitinė situacija nuo 2018 m. yra iš esmės pasikeitusi.
21.2. Išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui yra pagrįsta ne prielaidomis, o asmeniškai su pareiškėju susijusiomis ir nuo jo priklausiusiomis aplinkybėmis (jo darbine veikla). Reikalavimas, kad užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos Respubliką, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo pozicija gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.
22. Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
23. VSD atsiliepime nurodo šiuos argumentus:
23.1. Pareiškėjas tiek pirmosios instancijos teismui teikiamuose dokumentuose, paaiškinimuose, apeliaciniame skunde nepateikė jokių pagrįstų argumentų, kurie paneigtų tiek atsakovo, tiek pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytas faktines aplinkybes. VSD pateikti duomenys neginčijamai patvirtina, kad atsakovas iš esmės turėjo pakankamą pagrindą priimti Sprendimus, nes VSD išvadoje pateikta informacija yra pakankama spręsti, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui. VSD yra kompetentingas subjektas vertinti, ar pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.
23.2. Vien faktas, jog pareiškėjas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje dirbo prieš 14 metų, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia ir kitomis teisėsaugos tarnybomis yra išnykusi. Pareiškėjo galimi ryšiai su atitinkamomis Baltarusijos Respublikos tarnybomis bylos nagrinėjimo metu nebuvo niekaip paneigti. Nepagrįsta tokio pobūdžio bylose taikyti pernelyg aukštą įrodinėjimo standartą. Be kita ko, atsakovas priimdamas Sprendimus atliko individualų faktinių aplinkybių vertinimą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
24. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimų, kuriais pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi bei uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. vasario 24 d. iki 2028 m. vasario 23 d., teisėtumo ir pagrįstumo.
25. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad visuma byloje surinktų įrodymų patvirtina, jog pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Pirmosios instancijos teismas uždraudimą pareiškėjui atvykti 5 metus į Lietuvos Respubliką vertino kaip proporcingą bei būtiną priemonę.
26. Pareiškėjo apeliacinis skundas yra grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti jo skunde pirmosios instancijos teismui. Apeliaciniame skunde pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė faktines aplinkybes, skundžiamą sprendimą grindė bendrąją prevencija, o ne pareiškėjo elgesiu, tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas individualiai nevertino pareiškėjo situacijos, todėl netinkamai taikė teisės normas ir priėmė nepagrįstus bei neteisėtus sprendimus.
27. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų, būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, todėl bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą patikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
28. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimus į apeliacinį skundą, byloje esančius įrodymus konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas teisiškai reikšmingas aplinkybes pareiškėjo šioje byloje inicijuotam ginčui išspręsti, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė bylos faktais ir ginčui išspręsti aktualiomis teisės normomis pagrįstas išvadas, su kuriomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka. Atsižvelgiant į bylai reikšmingų aplinkybių visumą, vadovaujantis ABTĮ įtvirtintomis įrodinėjimo taisyklėmis, proceso ekonomiškumo principu, teisingumo ir protingumo kriterijais, apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo atmestini. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (ABTĮ 56 str.). Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė naujų aplinkybių, nepateikė naujų duomenų ar argumentų, kurie galėtų pagrįsti, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje atsakovo nustatytas aplinkybes, netinkamai taikė įrodymų vertinimą ar įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, jų nebekartoja, tačiau, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.
29. UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
30. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; kt.) yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir / ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes.
31. Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., be kita ko, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99).
32. UTPĮ 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir VSAT, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis <...>. Šio straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba VSAT. Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei. <...>.
33. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).
34. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodyta, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Taigi, Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas. Gero administravimo principas reikalauja, jog užsieniečio prašymas nebūtų nagrinėjamas tik siaurai formaliai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012).
35. Baltarusijos Respublikos autokratinio režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje. Jos 16 straipsnyje konstatuojama: „Autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką“. Dėl Rusijos keliamos grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui Nacionalinio saugumo strategijos 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Taip pat visuotinai žinoma aplinkybė, kad Rusija ne tik priešiškai nusiteikusi Lietuvos atžvilgiu, bet ir skundžiamo sprendimo priėmimo metu buvo pradėjusi precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje. 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ Lietuvos Respublikos Seimas pasmerkė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.
36. Byloje nustatyta, kad atsakovas, priimdamas Sprendimus, vadovavosi VSD išvada, kurioje konstatuota, jog pareiškėjas nuo 1995 iki 1997 metų atliko karinę tarnybą Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos kariniuose daliniuose, nuo 1998 iki 2008 metų dirbo Apsaugos departamente puskarininkiu milicininku, vairuotoju, todėl privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti jos valdžią bei vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
37. Vertindamas pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, atsakovas nustatė, kad pareiškėjui 2009 – 2011 metais buvo išduoti leidimai laikinai gyventi, taip pat laikotarpiais nuo 2015 m. lapkričio 5 d. iki 2016 m. lapkričio 3 d. ir nuo 2017 m. vasario 6 d. iki 2018 m. lapkričio 3 d. Jam taip pat darbo pagrindu buvo išduotos nacionalinės vizos, galiojusius nuo 2019 m. gegužės 9 d. iki 2019 m. lapkričio 2 d., nuo 2020 m. birželio 2 d. iki 2021 m. gegužės 24 d. ir nuo 2022 m. kovo 10 d. iki 2023 m. vasario 28 d. Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje dirbo nuo 2009 iki 2011 m., su pertraukomis dirba nuo 2014 m. iki dabar. Lietuvos Respublikoje su vizomis lankosi nuo 2009 m., tačiau ilgesnį laiką nepertraukiamai leidimo laikinai gyventi pagrindu Lietuvoje nėra gyvenęs, šiuo laikotarpiu dirbo su pertraukomis. Jis nėra įgijęs teisės kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi bei nėra duomenų, kad būtų siekęs integruotis į Lietuvos visuomenę ar siektų įgyti teisę tapti nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju. Migracijos departamentas taip pat nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje – yra vedęs Baltarusijoje, apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra. Pareiškėjas ir jo žmona didžiąją dalį gyvenimo gyveno (duomenys neskelbtini), Baltarusijos Respublikoje, kuris nutolęs 15 kilometrų nuo Lietuvos Respublikos valstybinės sienos Šalčininkų pasienio kontrolės punkto. Pats pareiškėjas nurodo, kad jo vaikai gyvena Lenkijos Respublikoje.
38. Taigi, nors iš Migracijos departamento priimto Sprendimo dėl leidimo gyventi, kuriuo atsisakyta pareiškėjui suteikti leidimą laikinai gyventi, matyti, jog esminis šio sprendimo pagrindas yra VSD išvadoje pateikta informacija dėl pareiškėjo 10 metų eitų pareigų puskarininkiu Apsaugos departamente, tačiau iš šio sprendimo turinio taip pat matyti, kad Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjo situacijos vertinimą (t. y. jo šeiminius, socialinius bei ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika), todėl apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovas savo Sprendimuose rėmėsi tik VSD pateikta išvada, atmetami kaip nepagrįsti.
39. Nustatytų faktinių aplinkybių kontekste apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija kritiškai vertina pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo privalomos karinės tarnybos aplinkybę, kurią pagal tuo metu galiojusius Baltarusijos Respublikos įstatymus privalėjo atlikti kiekvienas šauktinio amžiaus jaunas asmuo, o jo 10 metų darbas Apsaugos departamente puskarininkiu, milicininku, vairuotoju buvo grindžiamas privačiais darbo santykiais. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad duomenys apie karinę tarnybą įvertinti duomenų visumoje, o grėsmė valstybės saugumui sieta ne tiek su privaloma karine tarnyba, o su aplinkybe, kad pareiškėjas savo pasirinkimu 10 metų dirbo Baltarusijos struktūrose, todėl šiuo aspektu pareiškėjo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
40. Nustatyta, kad Migracijos departamentas nėra priėmęs sprendimų, kuriais pareiškėjui būtų uždrausta atvykti į Šengeno erdvę, o pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad jo šeimos nariai gyventų Lietuvoje (priešingai – nurodo, kad jie gyvena Lenkijoje), todėl apeliacinio skundo teiginiai dėl teisės į šeimos gyvenimo gerbimą pažeidimą, teisėjų kolegijos vertinimu, yra nepagrįsti ir hipotetiniai, nes ginčijamais Sprendimais pareiškėjo teisės į šeimos gyvenimo gerbimą niekaip neribojamos.
41. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens VSD nurodytomis aplinkybėmis, kad Rusijos ir Baltarusijos politinių režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. Esant įtemptai politinei situacijai išlieka didelė Rusijos ir Baltarusijos propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybė ir tokioms veikoms vykdyti taip pat gali būti naudojami Lietuvoje gyvenantys asmenys, prijaučiantys šių valstybių vykdomai agresyviai politikai. Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą pieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose ir gali juos verbuoti kontržvalgybos tikslais, žvalgybos informacijai rinkti. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie yra baigę darbą valstybės institucijoje ar profesinę karinę tarnybą, bet gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valstybės valdančiajam režimui. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Rusijos karinės agresijos šalyje atveju, tokie asmenys gali būti išnaudojami specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui.
42. Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.). Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.
43. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo keliama grėsme valstybės saugumui, visumą, sprendžia, kad pareiškėjui nustatytas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas. Taip pat pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl pareiškėjo duomenų į C.SIS II įvedimo, nes atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas turi galiojančią Lenkijos Respublikos išduotą nacionalinę vizą, kol kas yra tik pradėta konsultacija su Lenkijos Respublika dėl Migracijos departamento ketinimo įtraukti perspėjimą į C.SIS dėl draudimo atvykti ir apsigyventi kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje.
44. Apibendrindama nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs pareiškėjo skundą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas nustatė visas ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti ar keisti. Todėl teisėjų kolegija, iš esmės pritardama teismo padarytoms išvadoms, nekartodama sprendime išdėstytų motyvų bei neaptarinėdama kitų apeliacinio skundo argumentų, kurie neturi teisinės reikšmės bylos išsprendimui, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą, o apeliacinį skundą atmeta.
45. Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, nėra pagrindo tenkinti ir jo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Arūnas Dirvonas
Milda Vainienė