Civilinė byla Nr. e2A-123-407/2024
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00410-2023-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.25; 2.7.4.4; 3.1.3.3 (s)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. kovo 19 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Tomo Venckaus ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Diagnostic Service“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Diagnostic Service“ ieškinį atsakovui L V. dėl teisių į prekių ženklus gynimo ir nesąžiningos konkurencijos veiksmų nutraukimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Baltic Diagnostic Service“ kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama įpareigoti atsakovą L V. nutraukti prekybą prekių ženklais „AUTEL“ pažymėtais produktais ir uždrausti tokią prekybą vykdyti ateityje, taip pat uždrausti prekybą per interneto svetainę https://underbonnet.lt, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodė, kad UAB „Baltic Diagnostic Service“ sudarė sutartį su „Autel Europe GmbH“. Ieškovės teigimu, šia sutartimi ieškovei buvo suteikta teisė prekiauti „AUTEL“ prekės ženklo produkcija ir atstovauti „Autel Europe GmbH“ visoje Lietuvos Respublikos (toliau – Lietuva) teritorijoje. Ieškovė pastebėjo, kad atsakovas L V. pardavinėja „AUTEL“ produkciją be gamintojo žinios. Pažymėjo, kad „AUTEL“ visame pasaulyje organizuoja susitikimus su distributoriais, kuriuos apmoko seminaruose, ir teisę platinti produktus turi tik tam tikri distributoriai, su kuriais pasirašytos sutartys. Ieškovė veikia pagal išimtinę distribucijos sutartį su galimybe ginti prekės ženklą jos prekybos teritorijoje.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. lapkričio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
4. Teismas, įvertinęs šalių procesinius dokumentus, nurodė, kad nenustatyta, jog ieškovė UAB „Baltic Diagnostic Service“ turėtų Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo (toliau – PŽĮ) ar 2017 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2017/1001 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo (toliau – Reglamentas) nustatytas prekių ženklo savininko teises į ženklus, pažymėtus žymeniu „AUTEL“.
5. Tiek Europos Sąjungos, tiek tarptautinių prekių ženklų, pažymėtų žymeniu „AUTEL“ nuosavybės teisė priklauso Kinijos Liaudies Respublikos bendrovei Autel Intelligent Technology Corp., Ltd (toliau – ir Kinijos bendrovė). Be to, nei EUIPO (Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnyba, trumpinys liet. k. – ESINT) duomenų bazėje, nei „Madrid Monitor“ duomenų bazėje nėra duomenų, jog Vokietijos bendrovė Autel Europe GmbH, su kuria ieškovę sieja distribucijos teisiniai santykiai, savo vardu būtų įregistravusi prekių ženklus su žymeniu „AUTEL“. Byloje taip pat nėra duomenų, kad prekių ženklų, žymimų žymeniu „AUTEL“, savininkė (Kinijos bendrovė) būtų įgaliojusi ar kitaip suteikusi teisę ieškovei arba Vokietijos bendrovei ginti prekių ženklų su žymeniu „AUTEL“ savininko teises ir (ar) kitas susijusias intelektinės nuosavybės teises.
6. Teismas, pažymėjo, kad, sprendžiant klausimą dėl konkretaus asmens procesinės padėties – ieškovo ar atsakovo – tinkamumo, būtina nustatyti ir įvertinti, iš kokio materialiojo teisinio santykio yra kilęs ginčas, kas yra to materialiojo teisinio santykio tiesioginiai subjektai, kuris subjektas turi reikalavimo teisę ir kuris – pareigą pagal ją atsakyti. Įvertinęs byloje esančią medžiagą ir teisinį reguliavimą, teismas nusprendė, kad ieškovė neturi teisės reikšti reikalavimo prekių ženklo savininko teisių pažeidimo pagrindais, numatytais PŽĮ 14 straipsnio 2 dalies 2 punkte ir Reglamento 9 straipsnio 2 dalies b punkte. Dėl to teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė savo reikalavimo teisės turėjimo, kiek tai susiję su teisės ginti prekių ženklų savininko teises ir teisėtus interesus įgyvendinimu.
7. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu neneigė, kad atsakovo parduodamos ginčo prekės, pažymėtos prekių ženklais su žymeniu „AUTEL“ buvo išleistos į Europos ekonominės erdvės rinką ir šių prekių patekimo į rinką iš esmės neginčijo. Teismas atkreipė dėmesį, kad šiuo atveju ieškovė, siekdama uždrausti atsakovui platinti produkciją, pažymėtą prekių ženklu su žymeniu „AUTEL“, privalo pagrįsti, dėl kokių priežasčių prieštaraujama, jog prekės toliau būtų komercializuojamos, ypač jeigu po jų išleidimo į rinką pasikeitė ar pablogėjo prekių būklė. Teismo vertinimu ieškovė jai tenkančios įrodinėjimo pareigos neįvykdė.
8. Teismas pripažino, kad atsakovo parduodamos prekės, prieš jas pradedant pardavinėti atsakovui savo internetiniame tinklalapyje, jau buvo patekusios į Europos Sąjungos rinką. Savo ruožtu ieškovė byloje neįrodinėjo, kad prekės į Europos Sąjungos rinką buvo importuotos neteisėtai. Teismo vertinimu, tokiu atveju ieškovė negali, remdamasi konkurencijos teisės normomis, reikalauti visiškai uždrausti atsakovui prekiauti prekių ženklo su žymeniu „AUTEL“ prekėmis, be to, byloje nenustatyta ir ieškovė neįrodinėjo priešingai, kad atsakovo pardavinėjama produkcija yra ne originali „AUTEL“ prekių ženklo produkcija.
9. Apibendrinęs tai, kas buvo nurodyta, teismas priėjo prie išvados, kad nėra pagrindo konstatuoti ieškovės, kaip distributorės, teisių pažeidimo nei PŽĮ, nei Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – KĮ) įtvirtintais pagrindais.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Ieškovė UAB „Baltic Diagnostic Service“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai ir įpareigoti atsakovą L V. nutraukti prekybą prekių ženklais „AUTEL“ pažymėtais produktais ir uždrausti tokią prekybą vykdyti ateityje, įskaitant, bet neapsiribojant prekybą per interneto svetainę https://underbonnet.lt/, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Vėlesnės nuostatos keičia ir papildo ankstesnes, tačiau teismas pasielgė kitaip, atskirai ir siaurai aiškino 2020 m. gruodžio 28 d. bei 2021 m. lapkričio 10 d. sutartines nuostatas ir aiškino jas atsakovo naudai, nors nagrinėjamų sutartinių nuostatų visuma turėjo lemti pagrįstą išvadą, kad Vokietijos bendrovė Autel Europe GmbH ir ieškovė UAB „Baltic Diagnostic Service“, kuriai yra suteikta teisė savo veikloje oficialiai naudoti „AUTEL“ prekės ženklo žymenį, turi teisę teismine tvarka ginti gamintojo intelektinės nuosavybės teises, nepaisant to, kad Vokietijos bendrovė Autel Europe GmbH ir ieškovė UAB „Baltic Diagnostic Service“ nėra savo vardu įregistravusios prekių ženklų su žymeniu „AUTEL“. Vokietijos bendrovė yra tiesiogiai susijusi su Kinijos bendrove Autel Intelligent Technology Corp., Ltd., nes savo pavadinime, firminiuose blankuose ir įmonės spaude oficialiai ir atvirai naudoja prekės ženklo žymenį „AUTEL“, kuris aiškiai identifikuoja šią bendrovę Vokietijos bendrovę Autel Europe GmbH kaip prekės ženklo žymens „AUTEL“ visų naudojimo teisių turėtoją.
10.2. Teismas privalėjo į bylą trečiuoju asmeniu ieškovės pusėje įtraukti Kinijos bendrovę Autel Intelligent Technology Corp. Ltd., taip pat ir Vokietijos bendrovę Autel Europe GmbH. Tokiu atveju būtų užtikrintas išties išsamus visų byloje kilusių klausimų išsprendimas ir bylos esmės atskleidimas, minėtiems subjektams pateikus į bylą savo išsamius atsiliepimus ir poziciją dėl ginčo prekės ženklo žymens „AUTEL“ naudojimo teisėtumo atsakovo veikloje atsakovui perparduodant iš nenustatytų tiekėjų įsigytas prekės ženklo žymeniu „AUTEL“ žymimas prekes.
10.3. Teismas savo išvada, kad Vokietijos bendrovė Autel Europe GmbH, kaip prekės ženklo žymens „AUTEL“ visų naudojimo teisių turėtoja, neturi teisės reikšti reikalavimo prekių ženklo savininko teisių pažeidimo pagrindais, numatytais PŽĮ 14 straipsnio 2 dalies 2 punkte ir Reglamento 9 straipsnio 2 dalies b punkte, nusprendė dėl į bylą neįtraukto asmens Vokietijos bendrovės Autel Europe GmbH teisių ir pareigų, o tai sudaro savarankišką absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą.
10.4. Teismas priėjo prie išvados, kad ginčo prekės su prekės ženklo žymeniu „AUTEL“, kurias įsigijo ir perpardavinėjo atsakovas, buvo išleistos į Europos Sąjungos ir Europos ekonominės erdvės rinką neva paties ženklo savininko arba jo sutikimu, t. y. teisėtai. Tačiau ši teismo išvada yra prielaidų pobūdžio ir nepagrįsta jokiais bylos rašytiniais įrodymais. Primintina, kad atsakovas į bylą apskritai neteikė jokių duomenų apie jo prekiaujamų prekių su žymeniu „AUTEL“ įsigijimo šaltinius, dėl to byloje nebuvo įmanoma objektyviai nustatyti net to, ar šios prekės apskritai pateko į Europos Sąjungos rinką teisėtai. Todėl konstatuotina, kad ši teismo sprendimo dalis yra be motyvų ir tai sudaro savarankišką ir absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą.
10.5. Atsakovas byloje neatskleidė, iš ko bei kokiais kiekiais įsigyja prekes su prekės ženklo žymeniu „AUTEL“, skirtas perpardavimui Lietuvos Respublikoje, todėl teismas neturėjo jokio pagrindo išvadai, kad šios prekės buvo išleistos į Europos Sąjungos ir Europos ekonominės erdvės rinką paties ženklo savininko arba jo sutikimu.
11. Atsakovas L V. atsiliepime skundą prašo atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo šiuos atsikirtimus:
11.1. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad ieškovė neturi PŽĮ ar Reglamente nustatytų prekių ženklo savininko teisių į ženklus, pažymėtus žymeniu „AUTEL“. Ieškovės pateikti dokumentai, su kuriais ji sieja reikalavimų pagrįstumą ir distribucijos teisinių santykių susiklostymą, sudaryti su Vokietijos bendrove Autel Europe GmbH, tačiau byloje nėra pateikta jokių duomenų, kad ši įmonė turėtų savo vardu įregistruotas teises į prekių ženklą „AUTEL“. Byloje esanti medžiaga nepatvirtina, kad ieškovei suteikta išimtinė teisė prekiauti „AUTEL“ produktais ir naudoti AUTEL prekių ženklus.
11.2. Nesant duomenų apie 2020 m. gruodžio 28 d. platintojo sutarties (angl. Distributor Agreement, 1 t., b. l. 144) (be išimtinių teisių) (toliau – ir distribucijos sutartis) panaikinimą ar pakeitimą, pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis šiuo dokumentu vertindamas tarp šalių kilusį ginčą, juo labiau, kad šiuo dokumentu ieškovė grindė platinimo teisių turėjimą, todėl ieškovės pozicija laikytina prieštaringa ir nenuoseklia. Be to, 2021 m. lapkričio 10 d. dokumentas taip pat nepatvirtina ieškovės reikalavimo teisių turėjimo.
11.3. Apeliacinio skundo teiginiai, neva pirmosios instancijos teismas privalėjo į bylą trečiuoju asmeniu ieškovės pusėje įtraukti Kinijos bendrovę Autel Intelligent Technology Corp., Ltd., o kartu, galimai, ir Vokietijos bendrovę Autel Europe GmbH, laikytini nepagrįstais. Ieškovė siekė ginti išimtinai savo teises, nors tokių procesinių teisių neturėjo.
11.4. Ieškovė nagrinėjamoje byloje turėjo įrodyti, kad po prekių išleidimo į rinką pasikeitė ar pablogėjo prekių būklė. Ieškovė byloje neįrodinėjo ir nekėlė klausimų, kad prekės į Europos Sąjungos rinką buvo importuotos neteisėtai, tokių argumentų bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nereiškė. Pažymėtina, kad šis klausimas nebuvo keliamas bylos nagrinėjimo metu. Todėl šie apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip pateikti ne laiku, nesilaikant CPK nustatytos tvarkos.
11.5. Ieškovė ieškinyje formulavo reikalavimą įpareigoti atsakovą pateikti informaciją apie platinamų „AUTEL“ produktų įsigijimo šaltinį, informaciją apie tai, nuo kada atsakovas prekiauja „AUTEL“ produkcija, informaciją apie atsakovo įsigytus, turimus ir išplatintus „AUTEL“ produkcijos kiekius, taip pat visų įsigytų ir parduotų „AUTEL“ produktų įsigijimo ir pardavimo kainą visu „AUTEL“ produktų platinimo laikotarpiu. Vis dėlto ieškovė savarankiško reikalavimo nei dėl nuostolių atlyginimo, nei dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų atlikimo atsakovui nereiškė, nemotyvavo reiškiamo reikalavimo pagrįstumo, ryšio su nagrinėjama byla ir kokias aplinkybes šis reikalavimas pagrįstų. Todėl prašymas laikytinas nesusijęs su ginčo dalyku ir pagrįstai pirmosios instancijos teismo atmestas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir apeliacijos objekto
12. Apeliacijos objektas yra Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 3 d. sprendimas, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl teisių į prekių ženklus gynimo ir nesąžiningos konkurencijos veiksmų nutraukimo.
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
14. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė absoliučių apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
15. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – ir CPK) įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis. Ribotos apeliacijos modelio valstybėse apeliacija pripažįstama esant ne pakartotiniu bylos nagrinėjimu, o pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės mechanizmu (lot. revisio prioris instantiae). Apeliacinis procesas nėra pirmosios instancijos teismo proceso pakartojimas, bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme vyksta pagal specialias taisykles ir nėra identiškas procesui pirmosios instancijos teisme. Apeliacinis procesas skirtas ne ginčo nagrinėjimo pakartojimui, o pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir (ar) fakto klaidų ištaisymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-2-208/2005, 2020 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339-469/2020).
16. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės ieškinį iš esmės remdamasis dviem pagrindais: pirma, kad ieškovė nėra prekės ženklo savininkė, todėl neturi teisinio suinteresuotumo reikšti ieškinį; antra, jog atsakovas prekiauja „AUTEL“ prekių ženklu pažymėtomis prekėmis, kurios buvo išleistos į Europos ekonominės erdvės rinką, todėl prekės ženklo savininko teisės yra pasibaigusios pagal PŽĮ 19 straipsnio ir Reglamento 15 straipsnio nuostatas. Ieškovė apeliaciniame skunde įrodinėja, kad ieškovė turi teisę ginti prekės ženklo savininko teises, taip pat, kad teismas pažeidė civilinio proceso teisės normas ir netinkamai paskirtė pareigas tarp šalių. Toliau teisėjų kolegija pasisako šiais apelicinio skundo aspektais.
Dėl ginčo esmės
17. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino PŽĮ ir Reglamento nuostatas, nepagrįstai priėjo prie išvados, kad tik pats prekių ženklo savininkas, kurio vardu tas prekių ženklas yra registruotas, gali ginti prekių ženklo teises. Ieškovės teigimu, Vokietijos bendrovė Autel Europe GmbH jau savo pavadinime turi „AUTEL“ prekės ženklo žymenį, todėl darytina išvada, kad ne tik pats prekių ženklo savininkas Autel Intelligent Technology Corp., Ltd., kurio vardu tas prekių ženklas yra registruotas, bet ir kiti subjektai, kaip antai Autel Europe GmbH ir ieškovė UAB „Baltic Diagnostic Service“, kuriems yra suteikta teisė savo veikloje oficialiai naudoti „AUTEL“ prekės ženklo žymenį, turi teisę ginti prekių ženklo žymenį „AUTEL“ nuo visų galimų jo pažeidimų. Ieškovė savo teisę ginti intelektinės nuosavybės teises, kiek tai susiję su prekių ženklų, pažymėtų žymeniu „AUTEL“, apsauga, grindžia būtent 2020 m. gruodžio 28 d. platintojo sutartimi (be išimtinių teisių) ir 2021 m. lapkričio 10 d. sutartimi, kurios sudarytos su Vokietijos bendrove Autel Europe GmbH. Teisėjų kolegija neturi pagrindo su šiais argumentais sutikti.
18. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad būtent prekės ženklo savininkas turi išimtines teises į tą ženklą ir, nepažeisdamas kitų savininkų teisių, įgytų iki įregistruoto ženklo paraiškos padavimo arba prioriteto datos, šio ženklo savininkas turi teisę įgyventi savo, kaip prekės ženklo savininko teises, kurias jam garantuoja teisės aktai, o būtent, uždrausti kitiems asmenims, neturintiems jo sutikimo, vykdant komercinę veiklą naudoti bet kokį žymenį prekėms ar paslaugoms žymėti, taip pat turi kitas prekės ženklo savininko teises, apibrėžtas teisės aktuose. Tiek Reglamentas, tiek PŽĮ prekės ženklo savininko atsiradimo momentą sieja su prekės ženklo įregistravimu (Reglamento 6 straipsnis, PŽĮ 14 straipsnio 1 dalis), išskyrus atvejus, kai, remiantis PŽĮ, prekės ženklas pripažįstamas plačiai žinomu (PŽĮ 4 straipsnis), tuomet jis yra saugomas be registracijos. Vadinasi, reikalavimus, kildinamus iš PŽĮ gali reikšti tik specialus subjektas – prekės ženklo savininkas. Tretieji asmenys savarankiškai ar kaip įgalioti asmenys gali ginti prekės ženklo savininko teises tik tuomet, kai tai aiškiai numatoma sutartyje, sandoryje, įgaliojime ar kitame dokumente.
19. Nagrinėjamoje civilinėje byloje nėra ginčo dėl to, kad prekės ženklo „AUTEL“ nuosavybės teisė priklauso Kinijos bendrovei. Pirmosios instancijos teismas konstatavo ir šios aplinkybės iš esmės nėra ginčijamos, kad byloje taip pat nėra duomenų, jog prekės ženklo „AUTEL“ savininkė būtų įgaliojusi ar kitaip suteikusi teisę ieškovei arba Vokietijos bendrovei ginti prekių ženklų su žymeniu „AUTEL“ savininko teises ir (ar) kitas susijusias intelektinės nuosavybės teises.
20. Iš civilinėje byloje esančių duomenų nustatyta, kad tarp Vokietijos bendrovės ir ieškovės 2020 m. gruodžio 28 d. buvo sudaryta distribucijos sutartis (1 t., b. l. 159). Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad iš distribucijos sutarties matyti, jog Vokietijos bendrovė nėra produkto gamintoja, o tik platintoja, kuriai suteikta teisė platinti gaminius su „AUTEL“ prekės ženklu Europoje (distribucijos sutarties preambulė). Apeliaciniame skunde teisingai atkreipiamas dėmesys, kad Vokietijos bendrovės pavadinime yra vartojamas žodis „AUTEL“, šį prekės ženklą Vokietijos bendrovė naudoja savo veikloje, tačiau šios aplinkybės neteikia jokios informacijos apie tai, kokias teises į prekės ženklą „AUTEL“ turi Vokietijos bendrovė, kokia apimtimi juo gali naudotis, ir, juo labiau, kad galėjo kokias nors iš prekės ženklo kylančias teises ir (ar) pareigas perduoti ieškovei.
21. Distribucijos sutartyje, be kita ko, buvo susitarta, kad platintojas (ieškovė, distributorė) platins sutartinius produktus su AUTEL Europe rinkoženkliais, prekės ženklais ir pagal AUTEL Europe pateiktą pristatymą. Vykdydamas šią sutartį platintojas galės naudoti nurodytus AUTEL Europe rinkoženklius, prekės ženklus ir (arba) intelektinės nuosavybės teises (įskaitant patentus ir autorių teises) ant produktų, tinklalapiuose, dokumentuose ir pan., pateikdamas nurodą į AUTEL Europe nuosavybės teises. Tačiau nei pagal šią sutartį, nei platindamas sutartinius produktus platintojas neįgyja teisės naudoti AUTEL Europe rinkoženklių, prekės ženklų ir (arba) kitų intelektinės nuosavybės teisių (įskaitant patentus ir autorių teises) be aiškaus AUTEL Europe sutikimo, nebent šioje sutartyje būtų susitarta kitaip (distribucijos sutarties 11 paragrafas, 1 punktas). Taigi, remiantis šios sutarties nuostatomis, matyti, kad ieškovei nebuvo perduotos jokios savarankiškos su prekės ženklo gynimu susijusios teisės, o ieškovė prekių ženklu naudojosi tiek, kiek jai leido distribucijos sutartis.
22. Priešingai, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad iš distribucijos sutarties nuostatų matyti, jog ieškovė įsipareigojo nedelsdama raštu informuoti AUTEL Europe apie visus sąžiningos konkurencijos pažeidimus ir visus trečiųjų šalių padarytus ženklinimo, rinkoženklių, prekių pavadinimų ir kitų intelektinės nuosavybės teisių (įskaitant patentus ir autorių teises) pažeidimus, apie kuriuos ji sužino ir kurie gali turėti įtakos AUTEL Europe arba sutartiniams produktams. Platintojas dės visas pastangas, kad padėtų AUTEL Europe apsiginti nuo tokių pažeidimų (distribucijos sutarties 11 paragrafas, 5 punktas). Taigi distribucijos sutartyje buvo aptarta aiški procedūra, ieškovei galimai identifikavus prekės ženklo „AUTEL“ pažeidimus.
23. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, daro išvadą, kad šios procedūros buvo laikomasi, kadangi dar prieš ieškinio atsakovui pateikimą, tarp Vokietijos bendrovės ir ieškovės 2021 m. kovo 18 d. buvo sudaryta atstovavimo sutartis, pagal kurią ieškovei pavedama atstovauti Vokietijos bendrovei ginant jos teises interesus visose civilinėse bylose; ši sutartis galiojo tik dėl tam tikrų įstatymų pažeidėjų (taip pat ir atsakovo L V.) dėl kliento (Vokietijos bendrovės) prekės ženklo pažeidimo ribose ir uždraudimo jais prekiauti. Tačiau ši sutartis galiojo tik iki 2022 m. kovo 18 d. (1 t., b. l. 133), o ieškinys buvo pareikštas 2023 m. balandžio 5 d.
24. Atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovės teisę ginti prekės ženklą įrodo 2021 m. lapkričio 10 d. sudaryta sutartis (1 t., b. l. 48-49). Teisėjų kolegija pritaria atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentams, kad tai nėra sutartis, o vienašalis sandoris, pasirašytas neįvardinto asmens. Atkreiptinas dėmesys, kad į bylą vėliau buvo pateiktas ir ieškovės pasirašytas tas pats 2021 m. lapkričio 10 d. dokumentas, tačiau iš dokumento maketo matyti, kad ieškovės parašas šiame dokumente nebuvo reikalingas, kadangi jam nepalikta speciali vieta; jis pasirašytas pačios ieškovės iniciatyva iš esmės po to, kai atsakovas pareiškė atsikirtimus į ieškinį akcentuodamas, kad 2021 m. lapkričio 10 d. dokumentas negali būti laikomas dvišaliu sandoriu. Atsiliepime taip pat teisingai atkreiptas dėmesys, kad nėra nurodytas šio dokumento galiojimo terminas. Todėl pritartina atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentams, kad šis dokumentas visų pirma negali būti laikomas distribucijos sutartimi, taip pat nėra teisinio pagrindo vertinti, kad ieškovei šiuo dokumentu buvo pavesta atstovauti šioje konkrečioje civilinėje byloje.
25. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, vertindamas distribucijos sutartį ir kitus į bylą pateiktus dokumentus, nepasisakė ir nenusprendė dėl trečiųjų asmenų – Kinijos ar Vokietijos bendrovių – teisių ir pareigų. Būtent ieškovei teko pareiga pagrįsti savo turimus įgaliojimus ir teisinį suinteresuotumą civilinėje byloje, tačiau ieškovė to nepadarė. Teismas pasisakė tik dėl ieškovės turimų teisių ir pareigų apimties bei teisės reikšti ieškinį jame nurodytais teisiniu ir faktiniu pagrindais.
26. Apibendrindama tai, kas išdėstyta anksčiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai konstatavo, jog šioje civilinėje byloje ieškovė neįrodė turinti teisinį suinteresuotumą ginti prekės ženklo „AUTEL“ savininko teises (yra netinkamas ieškovas). Pagal tarp Vokietijos bendrovės ir ieškovės sudarytą distribucijos sutartį ieškovė neįgijo jokių savarankiškų teisių ir pareigų, suteikiančių teisę kreiptis dėl galimai pažeistų teisių gynimo dėl prekės ženklo „AUTEL“. Priešingai, remiantis distribucijos sutarties nuostatomis, ieškovė įsipareigojo informuoti AUTEL Europe apie visus sąžiningos konkurencijos pažeidimus ir visus trečiųjų šalių padarytus ženklinimo ir kitus pažeidimus, taip pat įsipareigojo padėti apsiginti nuo tokių pažeidimų. Iš civilinėje byloje esančių duomenų matyti, kad iš esmės tai ir buvo padaryta, kadangi tarp ieškovės ir Vokietijos bendrovės buvo sudaryta atstovavimo sutartis, kurioje išvardinti konkretūs subjektai, kurie galimai pažeidė Vokietijos bendrovės turimas teises į prekės ženklą „AUTEL“. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal anksčiau aptartus dokumentus, ieškovė ne savarankiškai, o atstovaudama prekės ženklo savininkui ar Vokietijos bendrovei (priklausomai nuo jai perduotų prekės ženklo savininko teisių ir pareigų apimties), galėjo inicijuoti civilinį procesą dėl galimai ieškovės pažeistų teisių gynybos.
27. Tačiau teisėjų kolegija iš dalies pritaria apeliacinio skundo argumentams, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė civilinio proceso teisės normas, neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigas tarp šalių, todėl nepagrįstai priėjo prie išvados, kad ginčo prekės su prekės ženklo žymeniu „AUTEL“, kurias įsigijo ir perpardavinėjo atsakovas, buvo išleistos į Europos Sąjungos ir Europos ekonominės erdvės rinką neva paties ženklo savininko arba jo sutikimu, t. y. teisėtai, todėl prekės ženklo savininko teisės pasibaigė.
28. Iš civilinėje byloje esančių šalių procesinių dokumentų matyti, kad atsakovas atsiliepime į ieškinį rėmėsi teisiniu reguliavimu, nustatytu PŽĮ 19 straipsnio ir Reglamento 15 straipsnio nuostatose, o būtent, teigė, kad ieškovė neturi teisės uždrausti ženklu žymėti prekių, kurios paties ženklo savininko arba jo sutikimu buvo su tuo ženklu išleistos į Europos Sąjungos rinką. Tačiau pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) pateikiamus išaiškinimus, viena iš pagrindinių taisyklių ginčuose dėl prekių ženklo savininko teisių pasibaigimo yra ta, kad asmuo, kuris remiasi teisių pasibaigimo principu, privalo įrodyti teisių išnaudojimo faktą ir jo turinį (ESTT 2003 m. balandžio 8 d. prejudicinis sprendimas byloje Van Doren + Q. GmbH v. Lifestyle sports + sportswear Handelsdesellschaft mbH and Michael Orth, byla Nr. C-244/00). Taigi bylos šaliai, teigiančiai, kad išimtinės teisės yra pasibaigusios, tenka šio fakto įrodinėjimo pareiga (onus probandi). ESTT taip pat yra pažymėjęs, kad teisių savininko sutikimas išleisti prekių ženklu pažymėtas prekes į EEE rinką nepreziumuojamas, ir būtent ta ginčo šalis, kuri remiasi teisių pasibaigimu, turi tai įrodyti (taip pat žr. ESTT 2001 m. lapkričio 20 d. prejudicinį sprendimą byloje Zino Davidoff SA v. A and G Imports Ltd ir kiti, sujungtos bylos C-414/99-C-416/99). Be to, ESTT yra išaiškinęs, kad prekių ženklo suteikiamos teisės gali pasibaigti tik atskirų prekių vienetų, kurie buvo pateikti į rinką prekės ženklo savininko sutikimu, atžvilgiu (ESTT 1999 m. liepos 1 d. prejudicinis sprendimas byloje Sebago Inc. And Ancienne Maison Dubois & Fils SA v. GB-Unic SA, byla Nr. C-173/98). Taigi tais atvejais, kai ieškovas reiškia ieškinį dėl savo, kaip prekių ženklo savininko, teisių gynimo, o atsakovo atsikirtimų į ieškinį pagrindą sudaro tai, kad ieškovo teisės į prekių ženklus yra pasibaigusios, būtent atsakovas turi pareigą įrodyti, kad ieškovo, kaip prekių ženklų, kuriais pažymėtos prekės, kuriomis jis prekiavo, savininko teisės yra pasibaigusios.
29. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčas dėl PŽĮ 19 straipsnio ir Reglamento 15 straipsnio nuostatų taikymo gali kilti tik tarp prekės ženklo savininko (ar asmens, kuriam suteiktos atitinkamos teisės ginti prekės ženklo savininko teises) ir tarp asmens, platinančio ginčo prekės ženklu pažymėtas prekes. Šiuo atveju jau buvo konstatuota, kad ieškovei nebuvo perduotos jokios savarankiškos, su prekės ženklo savininko teisių gynimu susijusios teisės, o ieškovė prekių ženklu naudojosi tiek, kiek jai leido distribucijos sutartis, t. y. platindama tiekėjo prekes, todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, nors ir priimta pažeidžiant įrodinėjimo tarp šalių paskirstymą reguliuojančias teisės normas, tačiau nelemia kitokios civilinės bylos procesinės baigties.
30. Teisėjų kolegija papildomai akcentuoja, kad ieškinio reikalavimai – įpareigoti atsakovą nutraukti prekybą prekių ženklais „AUTEL“ pažymėtais produktais ir uždrausti tokią prekybą vykdyti ateityje, taip pat uždrausti prekybą per interneto svetainę https://underbonnet.lt, – yra nukreipti į ateitį, t. y. civilinėje byloje priėmus procesinį sprendimą, toks įpareigojimas neturėtų atgalinio veikimo galios ir būtų vykdytinas nuo procesinio sprendimo įsiteisėjimo. Tačiau distribucijos sutartis baigėsi 2023 m. gruodžio 31 d. Į bylą nėra pateikta duomenų, kad ši sutartis būtų pratęsta. Todėl, pasibaigus distribucijos sutarčiai, iš kurios ieškovė kildina savo teises ir jų pažeidimą, konstatuotina, kad išnyko faktinis ir teisinis pagrindas ginti ieškovės teises pagal ieškinyje pareikštus reikalavimus, t y. byloje nėra duomenų, kad ieškovė turi galiojančią ir vykdytiną distribucijos sutartį. Atstovavimo sutartis taip pat baigėsi 2022 m. kovo 18 d.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
31. Apibendrindama nutartyje išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo civilinę bylą, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas ir pagrįstai ieškinį dėl teisių į prekių ženklus gynimo ir nesąžiningos konkurencijos veiksmų nutraukimo atmetė. Nors pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigas ir todėl padarė neteisingas išvadas spręsdamas klausimą dėl prekės ženklo savininko teisių pasibaigimo, tačiau šie proceso teisės pažeidimai neturi įtakos civilinės bylos rezultatui. Teisėjų kolegija nutaria, kad naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
32. Apeliacinės instancijos teismo pareiga motyvuoti procesinį sprendimą nustatyta CPK 331 straipsnio 1, 4 dalyse. Teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą reiškia jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais. Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-388-248/2018, 33 punktas). Teisėjų kolegija pasisakė dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų.
33. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, apeliantei neatlyginamos bylinėjimosi išlaidos ir yra pagrindas spręsti dėl bylinėjimosi išlaidų atsakovui priteisimo (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
34. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovams ir tretiesiems asmenims – proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys). CPK 98 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę paslaugą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (toliau – Rekomendacijos), nustatyti užmokesčio dydžiai.
35. Atsakovas L V. pateikė prašymą priteisti 600 Eur bylinėjimosi išlaidas už suteiktą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme. Kadangi prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytos sumos, jos priteistinos atsakovui iš ieškovės.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui L V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Diagnostic Service“ (juridinio asmens kodas 302883915) 600 Eur (šešis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Dalia Kačinskienė
Tomas Venckus
Vigintas Višinskis