Civilinė byla Nr. e2A-57-232/2020
Teisminio proceso Nr. 2-45-3-00862-2018-1
Procesinio sprendimo kategorija 2.6.11.1
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. sausio 27 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Šulco, Liudos Uckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Tomo Venckaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Bonus Lignum“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Bonus Lignum“ ieškinį atsakovui A. D. IĮ dėl skolos priteisimo ir atsakovo priešieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo, trečiasis asmuo nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų – UAB „Baltijos pervežimai“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas UAB „Bonus Lignum“ (toliau – ir ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui prašydamas priteisti solidariai iš atsakovo A. D. IĮ ieškovo naudai 5 250,21 Eur skolą už parduotas prekes, 291,38 Eur delspinigių už mokėjimo termino pradelsimą, 5 procentų palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad tarp ieškovo (pardavėjo), atsakovo (pirkėjo) ir UAB „Baltijos pervežimai“ (mokėtojo) 2017 07 07 buvo sudaryta bei pasirašyta Pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 170710, kurios 1.1. punkte numatyta, kad pardavėjas įsipareigoja sutartyje nustatytais terminais ir tvarka parduoti suderinto asortimento prekes pirkėjui pastarojo nuosavybėn, o pirkėjas įsipareigoja nupirkti bei priimti tokias prekes ir sumokėti už jas sutartą kainą. Sutarties 5.4. punkte numatyta, kad prekių perdavimą-priėmimą patvirtina PVM sąskaita faktūra. Sutarties 6.1. punkte numatyta, kad už prekes pirkėjas su pardavėju privalo atsiskaityti per 5 darbo dienas nuo prekių pateikimo dienos. Sutarties 7.4. punkte numatyta, kad šalys susitaria, jog mokėtojas tuo pačiu yra garantas, kuris užtikrina, kad pirkėjas laiku ir tinkamai atsiskaitys su pardavėju. 2018 05 28 ieškovas pardavė atsakovui dviejų pjovimų pušies medieną už 11 250,08 Eur be PVM, tą pačią dieną išrašė ir išsiuntė atsakovui PVM sąskaitą faktūrą, serija BL Nr. 00236, kuri patvirtino prekių perdavimo-priėmimo faktą. Atsakovas dalį pinigų už prekes pagal sąskaitą-faktūrą pervedė avansu, t. y. 2018 05 25 mokėjimo nurodymu Nr. 674 pervedė 3 000 Eur. Mokėjimo nurodymo paskirtyje pažymėjo, kad moka pagal sąskaitą faktūrą, serija BL Nr. 00236. 2018 07 05 atsakovas mokėjimo nurodymu Nr. 731 už prekes pagal minėtą sąskaitą faktūrą ieškovui pervedė dar 3 000 Eur. Iš viso atsakovas sumokėjo 6 000 Eur, tačiau liko skolingas 5 250,21 Eur sumą.
2. Atsakovas A. D. IĮ (toliau – ir atsakovas) savo atsiliepime/priešieškinyje prašė ieškovo ieškinį atmesti, atsakovo priešieškinį tenkinti, priteisti iš ieškovo 6 000 Eur, bylinėjimosi išlaidų. Paaiškino, kad 2017 07 07 ieškovas, atsakovas ir trečiasis asmuo byloje UAB „Baltijos pervežimai“ sutartyje įvardintas mokėtoju (toliau ir trečiasis asmuo arba mokėtojas) sudarė trišalę sutartį (toliau trišalė sutartis), pagal kurią ieškovas įsipareigojo FCA arba FAS (INCOTERMS 2010) sąlygomis atsakovo užsakymų pagrindu tiekti medieną, už kurią apmoka mokėtojas. Atsakovas sutarties pagrindu reguliariai užsakinėjo prekes (medieną) iš ieškovo, kurios skirtas eksportui į kitas valstybes (pagrinde į Kinijos Liaudies Respubliką). Kadangi atsiskaitymai iš Kinijos užtrukdavo, ieškovui už pristatytą produkciją mokėjo mokėtojas, su kuriais vėliau, gavęs apmokėjimą, atsiskaitydavo atsakovas. Mokėtojas, nedalyvaujantis nei prekių užsakyme, nei jų priėmime. Kadangi visa užsakoma produkcija buvo skirta eksportui, sutartyje specialiai buvo numatytos jos pristatymo sąlygos FCA „pristatyta iki vežėjo“ arba FAS „pristatyta prie laivo borto“.
3. 2018 m. gegužės mėnesį ieškovas informavo atsakovą, kad, apskaičiavus visus tiekimus, atliktus atsakovo užsakymų pagrindu, ir už juos atliktus mokėjimus, atsakovas ieškovui skolingas už patiektą produkciją apie 11 000 Eur. Atsakovas 2018 05 25 mokestiniu pavedimu pervedė dalį ieškovo reikalaujamos sumos – 3000 Eur. Ieškovas 2018 05 28 išrašė sąskaitą faktūrą BL Nr. 00236 11 256,08 Eur sumai ir perdavė ją atsakovui elektroniniu paštu. Ieškovui reikalaujant, 2017 07 05 atsakovas mokestiniu pavedimu pervedė ieškovui dar 3 000 Eur. Patikrinus ieškovo patiektos produkcijos kiekius, kainas ir apmokėjimus už juos nustatyta, kad už visą patiektą ieškovo atsakovo užsakymu produkciją yra visiškai atsiskaityta ir atsakovas neturi prievolės mokėti pagal ieškovo išrašytą sąskaitą faktūrą. Kadangi nepriemoka šalių atsiskaitymuose anksčiau yra buvusi, todėl atsakovas mokėjo nesutikrinęs savo pirminės buhalterinės apskaitos dokumentų, galvodamas, kad dar kartą yra atsiradusi nepriemoka už patiektą produkciją. Ieškovas be faktinio ir teisinio pagrindo išrašė sąskaitą faktūrą BL Nr. 00236 pagal kurią neteisėtai gavo iš atsakovo 6 000 Eur.
4. Trečiasis asmuo atsiliepimu su ieškiniu nesutiko. Pažymėjo, kad niekada nebuvo gavęs jokios pretenzijos iš ieškovo, niekada nei raštu, nei žodžiu ieškovas nesikreipė į UAB „Baltijos pervežimai“ dėl neva neatlikto apmokėjimo, neteikė pretenzijos, ką turėjo padaryti prieš teikiant ieškinį. Patvirtino atsakovo atsiliepime į ieškinį nurodytus faktus, kad UAB „Baltijos pervežimai“ veikė tik kaip finansuotojas, apmokantis ieškovo pristatytas ir atsakovo priimtas prekes. Paaiškino, kad niekada nebuvo gavęs nei iš ieškovo, nei iš atsakovo sąskaitos-faktūros Nr.00236 bei su ja būtinai susijusių dokumentų patvirtinančių prekių pakrovimą į transporto priemonę: transporto priemonės važtaraščio (CMR), kilmės deklaracijos. Pažymėjo, kad tiekimo grandinės procedūra baigdavosi prekių apžiūra bei priėmimu, kurį atlikdavo atsakovas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2018 m. balandžio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino. Priteisė iš ieškovo atsakovui 6 000 Eur bei bylinėjimosi išlaidas – 1 630 Eur advokato pagalbai apmokėti ir 135 Eur žyminį mokestį, viso – 1 765 Eur.
6. Teismas nustatė, kad ieškovas, atsakovas ir trečiasis asmuo 2017 07 07 pasirašė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 170710, siekiant įgyvendinti ilgalaikius medienos pirkimo-pardavimo santykius, kurie tarp atsakovo ir ieškovo buvo vykdomi nuo 2016 metų.
7. Nurodė, kad ieškovui 2018 05 28 pardavus pirkėjui dviejų pjovimų pušies medieną, išrašius ir išsiuntus pirkėjui PVM sąskaitą faktūrą, serija BL Nr. 00236, prekės nebuvo pateiktos UAB „Baltijos pervežimai“ išvežimui į užsienį, todėl padarė išvadą, kad pastarajai įmonei neatsirado pareigos apmokėti ieškovui už parduotas atsakovui prekes. Sprendė, kad INCOTERMS taisyklės nagrinėjamam ginčui netaikomos.
8. Teismas nustatė, kad ieškovas atsakovui 2018 05 28 išrašė ir išsiuntė pirkėjui PVM sąskaitą faktūrą, serija BL Nr. 00236. Atsakovas dalinai (2018 05 25 ir 2018 07 05) apmokėjo šią sąskaitą, pervesdamas ieškovui 6 000 Eur. Pažymėjo, kad pagal tarp šalių (verslo partnerių) nuo 2016 m. susiklosčiusią verslo praktiką atsakovas nei vienu atveju (iš maždaug pusantro šimto) savarankiškai (savo ar jo užsakytu transportu) prekių iš ieškovo nepasiimdavo. Nei ieškovo atstovai, nei liudytojas, negalėjo nurodyti kada ir į kurio vežėjo kokį konkrečiai transportą prekę pakrovė. Pažymėjo, kad pirkimo-pardavimo sutartyje šalys nebuvo sutarusios, kad atsakovas (pirkėjas) pats pasiimtų prekę. Sutarties 5.1.punkte nurodyta, kad pardavėjas, t. y. ieškovas, įsipareigoja patiekti pirkėjui (atsakovui), jo užsakyme nurodytą kiekį produktų (prekių) į šalių sutartą vietą per 30 dienų nuo užsakymo pateikimo. Pažymėjo, kad nors sutarties 5.4. punkte šalių sutarta, kad prekių perdavimą – priėmimą patvirtina važtaraštis ir/arba prekių perdavimo priėmimo aktas ir/arba PVM sąskaita-faktūra, kuriuos pasirašo abiejų šalių atstovai, tačiau į bylą pateiktoje PVM sąskaitoje –faktūroje BL Nr.00236 yra tik pardavėjo (ieškovo) įgalioto asmens – direktoriaus parašas.
9. Nurodė, kad byloje nėra duomenų, kad kuris nors iš atsakovų įgaliotų darbuotojų (atstovų) būtų priėmęs, patikrinęs, apžiūrėjęs prekes, kaip tai numatyta sutarties 5.5. punkte. Padarė išvadą, kad ieškovo tvirtinimas, kad šalių pirkimo-pardavimo teisinius santykius ir tai, kad prekės buvo perduotos atsakovui, įrodo ieškovo atsakovui išrašyta PVM sąskaita-faktūra, net jei ji buvo pasirašyta tik ieškovo, yra nepagrįstas. Sprendė, kad aplinkybės, jog atsakovas priėmė prekę neįrodo nei ieškovo į bylą pateikti elektroniniai laiškai, nei medžiagų sandėlio apskaitos kortelės. Ieškovas (prekės pardavėjas ir krovinio siuntėjas), nepateikė jokių įrodymų, kad jis iš tikrųjų sutartą kiekį dvigubo pjovimo lentų būtų pakrovęs ir išsiuntęs atsakovui (prekės pirkėjui ir krovinio gavėjui).
10. Nurodė, kad nesant faktinio prekių išsiuntimo patvirtinimo, dokumento, kuriame būtų nurodytas siuntėjo juridinio asmens pavadinimas arba fizinio asmens vardas ir pavardė, adresas, gavėjo juridinio asmens pavadinimas arba fizinio asmens vardas ir pavardė, adresas, vežėjo pavadinimas ir adresas; vežėjo pateiktos transporto priemonės markė ir valstybinis numeris, krovinio pavadinimas, jo svoris ar kiekis, krovinio pakrovimo vieta ir laikas, krovinio iškrovimo vieta ir kt., nėra jokio pagrindo teigti, kad atsakovas gavo prekę už kurią dalinai (6 000 Eur) sumokėjo. Pažymėjo, kad šalių susitarimas galioja šalims susitarus dėl visų esminių sutarties sąlygų ir dėl to byloje ginčo nėra, tačiau ieškovui nepateikus įrodymų apie parduotų prekių perdavimą (nugabenimą) atsakovui, vien PVM sąskaitos-faktūros išrašymo faktas bei dalinis jos apmokėjimas, neleidžia teismui daryti išvados, jog ieškovas (pardavėjas) perdavė atsakovui (pirkėjui) jo įsigytas prekes.
11. Atsakovas į bylą nepateikė jokių dokumentų, pagrindžiančių prekių pristatymą sąskaitos faktūros BL Nr. 00236 pagrindu, nes tokių įrodymų jis ir neturi, ir kaip nustatyta, negalėjo turėti. Sąskaitos faktūros buvimas pats savaime neįrodo ieškovo vykdytus prekių pristatymus. Tai tarp šalių niekada ir nebuvo laikomas tinkamu pristatymo įrodymu, nesant prekių transportavimo dokumentų. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas neteisėtai praturtėjo iš atsakovo gautais 6 000 Eur, kuriuos privalo grąžinti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
12. Ieškovas UAB „Bonus Lignum“ (toliau apeliantas) apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. balandžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį patenkinti, atsakovo priešieškinį atmesti, priteisti ieškovo naudai bylinėjimosi išlaidas.
13. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra prieštaringos, nes laikydamas įrodytu ir nustatytu 2018 05 28 žodinės prekių pirkimo-pardavimo sutarties tarp šalių sudarymą, teismas priimdamas sprendimą vadovavosi tarp šalių 2017 07 07 sudarytomis Pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 170710 nuostatomis nustatančiomis trišalius santykius, kuriuos ginčo atveju neturėjo būti taikomos. Paaiškino, kad šis pirkimas buvo skirtingas nuo ankstesnių. Sąskaitos išrašymą iniciavo atsakovas, o už prekes, skirtingai nei vykdant sutartį, mokėjo atsakovas. Kaip numatyta sutarties 6.2. punkte už prekes trečiasis asmuo įsipareigojo apmokėti tik tuo atveju kai gaus prekių perdavimo-priėmimo ir apmokėjimo dokumentus, perduotų prekių nuotraukas su transporto priemonių identifikavimo ženklais, ko ginčo atveju nebuvo. Atsakovas nereikalavo sąskaitą faktūrą pateikti mokėtojui trečiajam asmeniui byloje UAB „Baltijos pervežimai“, todėl ieškovas jos trečiajam asmeniui neteikė. Pažymėjo, kad atsakovas atlikdamas avansinį mokėjimą už perkamas prekes, jų negavęs nebūtų prašęs išrašyti sąskaitą-faktūrą, o tuo labiau mokėjęs du kartus, ką patvirtina 2018 05 25 mokėjimo pavedimas. Negavęs prekių atsakovas nebūtų atlikęs mokėjimo 2018 07 05.
14. Nurodė, kad teismo išvada, jog 6 000 Eur mokėjimas buvo išankstinis paneigia byloje pateiktos sąskaitos apmokėjimo dokumentai. 2018-05-25 mokėjimo nurodyme Nr. 674 bei 2018-07-05 mokėjimo nurodyme Nr. 731 atsakovas įrašė – sąskaita faktūra serija BL Nr. 00236 (dalinis apmokėjimas).
15. Pažymėjo, kad atsakovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad ginčo atveju prekių tiekimas buvo kitoks.
16. Teigė, kad tai, jog pagal anksčiau vykusius prekių pirkimus atsakovas savarankiškai (savo ar jo užsakytu transportu) prekių iš ieškovo nepasiimdavo, nepaneigia ieškovo atstovo R. T. ir liudytojo E. S. teisme duotų parodymų, kad prekes pasiėmė atsakovo atsiųsti krovinio pervežėjai.
17. Nurodė, kad atsakovas atsisakė pateikti atskirus buhalterinės apskaitos dokumentus už 2018 m. gegužės – birželio mėn., kurie yra vedami įmonėje ir kurie galėjo tiek patvirtinti, tiek ir paneigti nurodytas prekių gavimo aplinkybes, kas rodo atsakovo nesąžiningumą ir vengimą atsiskaityti už nupirktas prekes. Ieškovas pateikė medžiagų sandėlio apskaitos korteles, sandorių apskaitos žiniaraščius, iš kurių turinio matosi prekių apskaita. Dokumentai atitinka įstatymų reikalavimus ir patvirtina prekių pardavimo, perdavimo atsakovui faktą. Teismas atmesdamas šiuos įrodymus dėl jų įrodomosios reikšmės nepasisakė.
18. Pažymėjo, kad nuo pat 2018 05 28 atsakovas neginčijo sąskaitoje nurodytų prekių pirkimo fakto, sandorio buvimo fakto, neatsakė į ieškovo 2018 08 28 pateiktą pretenziją ir tik ieškovui pateikus ieškinį teisme pradėjo ginčyti prekių pirkimo faktą skirtingai įrodinėdamas aplinkybes.
19. Nurodė, kad atsakovas savo įmonės apskaitoje apskaitęs prekes pagal 2018-05-28 PVM sąskaitą faktūrą BL Nr. 00236 ir deklaravęs šį faktą mokesčių inspekcijai patvirtino prekės įsigijimą, sumokėjo valstybės nustatytus mokesčius.
20. Paaiškino, kad ieškovą ir atsakovą siejo sutartiniai teisiniai santykiai, prekių pardavimas tinkamai įformintas PVM sąskaita-faktūra, kuri atitiko sutarties sąlygas. Atsakovas prekes ir sąskaitą priėmė, apskaitė ir atliko dalinį apmokėjimą, todėl apmokėjimas už nupirktas prekes negali būti kvalifikuojamas kaip atsakovo nepagrįstas praturtėjimas.
21. Atsakovas A. D. IĮ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė jį atmesti.
22. Nurodė, kad apeliantas savo procesiniuose dokumentuose visada rėmėsi trišale sutartimi, todėl teismas, vertindamas įrodymus ir priimdamas sprendimą, taip pat joje aptartomis pirkimo- pardavimo sąlygomis.
23. Tiek sutarties sąlygos, tiek ir teismo posėdžio metu įrodyti susiklostę faktiniai teisiniai santykiai patvirtina, kad visi pirkimo pardavimo sandoriai tarp šalių visada buvo įforminami tvarkingu ir tarptautinei prekybai būtinu dokumentų paketu – prekių pakrovimo deklaracija, atitikties sertifikatu, prekių transporto važtaraščiu (CMR). Kai prekes iš apelianto sandėlio priimdavo pervežėjai, prekės atsakovo atstovo buvo apžiūrimos Klaipėdos terminale ir tik po to dokumentų paketas buvo teikiamas apmokėjimui UAB „Baltijos pervežimai“. Tokia tvarka egzistavo ir iki 2017 07 07 sutarties pasirašymo.
24. Pažymėjo, kad apeliantas nepateikė įrodymų, kad prekės buvo perduotos atsakovo atsiųstiems pervežėjams, kad tokie pervežėjai egzistavo. Nors teisės aktai imperatyviai nustato, kad krovinio siuntėjas privalo išrašyti krovinio važtaraštį, kurio pirmasis egzempliorius privalo būti saugomas pas siuntėją, apeliantas savo skunde nepaaiškino, kodėl toks dokumentas nebuvo išrašytas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
25. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
26. Ginčas byloje kilęs iš šalių sutartinių pirkimo – pardavimo teisinių santykių. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sutarčiai sudaryti pakanka šalių valios sukurti tarpusavio santykius, todėl paprastai laikoma, kad suderinta šalių valios išraiška yra pakankamas pagrindas sutartiniams santykiams atsirasti, ir nesuteikiama lemiamos reikšmės valios išraiškos formai. Sutartinių santykių teisiniam reguliavimui būdingas minimalus šalių valios varžymas, todėl šalys gali laisvai nusistatyti tarpusavio teises bei pareigas, jos taip pat yra laisvos pasirinkdamos formą, kuria išreiškia savo susitarimo turinį. Įstatyme nustatyta, kad sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta ar notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnio 1 dalis). Privaloma rašytinė sandorio forma (paprasta ar notarinė) irgi nustatyta įstatyme (CK 1.73, 1.74 straipsniai), o sandoriai, kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenustato rašytinės formos, gali būti sudaromi žodžiu (CK 1.72 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 06 07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-686/2016).
Bylos faktinės aplinkybės
27. Byloje, remiantis rašytiniais įrodymais bei šalių paaiškinimais, nustatytos tokios, toliau įvardijamos faktinės aplinkybės, dėl kurių ginčo tarp šalių nėra. Apeliantas nuo 2016 pabaigos 2017 metų pradžios užsiima medienos pirkimo pardavimo apdirbo verslu, perka neapdirbtą ir nedžiovintą medieną užsienyje Baltarusijoje kartais Rusijoje, atitinkamai ją apdoroja Lietuvoje išsinuomotose sandėliuose – išdžiovina apdoroja, supjausto pagamindamas tokiu būdu prekes (pvz. lentas) ir parduoda kitiems verslo subjektams ir fiziniams asmenims, tame tarpe ir atsakovui, su kuriuo yra sudaręs arti pusantro šimto medienos pirkimo pardavimo sandorių.
28. Atsakovas užsiima įvairios medienos produkcijos eksportu, pardavimu į kitas užsienio šalis, daugiausia į Kiniją. Medieną iš ieškovo atsakovas iš pradžių pirkdavo ir už ją mokėdavo pats, tačiau kadangi apmokėjimas iš Kinijos atsakovą pasiekdavo tik per 30 dienų dėl ko nuolat trūko lėšų užpirkti medieną Lietuvoje iš ieškovo, buvo sudaryta trišalė sutartis su trečiuoju asmeniu, logistikos įmone trečiuoju asmeniu byloje UAB „Baltijos Pervežimai“, kuris trišaliuose santykiuose veikė kaip vežėjas, muitinės tarpininkas, eksportuojant medieną per Klaipėdos uostą, o taip pat apmokėdavo už medieną ieškovui (pardavėjui) per 5 dienas, atitinkamai atsakovas gavęs pinigus už prekes, iš Kinijos atsiskaitydavo su trečiuoju asmeniu.
29. Tarp šalių susiklosčiusios praktikos pagrindu 2017 07 07 buvo sudaryta rašytinė trišalė pirkimo - pardavimo sutartis Nr. 170710 tarp pardavėjo UAB „Bonus Lignum“ (ieškovo) pirkėjo, A. D. IĮ (atsakovo) ir UAB „Baltijos Pervežimai“ (trečiojo asmens byloje) sutartyje įvardijamu mokėtoju.
30. Sutartimi ieškovas įsipareigojo, joje nustatytais terminais ir tvarka, parduoti suderinto asortimento prekes atsakovui jo nuosavybėn, o atsakovas įsipareigojo nupirkti bei priimti tokias prekes ir sumokėti už jas sutartą kainą.
31. Sutarties 4.1 punkte nustatyta, jog pirkėjas užsako prekes, pateikdamas pardavėjui raštišką užsakymą, pasirašytą pirkėjo įgalioto asmens, arba pateikdamas raštišką užsakymą faksu ar elektroniniu paštu, jei Šalys nesusitaria kitaip.
32. Sutarties 4.2 punkte numatyta, jog užsakymas laikomas priimtu pardavėjo ir įpareigojančiu pirkėją nupirkti užsakytas prekes, kai pardavėjas išsiuntė tokio užsakymo patvirtinimą raštu, faksu (nurodytu sutartyje) ar elektroninėmis ryšio priemonėmis, paminėtomis 4.1 punkte (tuo pačiu pirkėjo elektroninio pašto adresu, kuriuo buvo siųstas užsakymas).
33. Sutarties 4.3 punkte šalys numatė, kad ryšio priemonėmis (įskaitant elektronines ryšio priemones) atsiųsti/gauti užsakymai/užsakymų patvirtinimai bus teisėti, pakankami ir šalių pripažįstami įrodymai, pagrindžiantys su tokiais užsakymais susijusius ir sutartyje aptartus šalių prisiimtus įsipareigojimus bei šalims suteiktas teises.
34. Remiantis sutarties 4.4. pirkėjas gali atsisakyti nuo pateikto savo užsakymo iki užsakymo patvirtinimo gavimo iš pardavėjo, pateikdamas pardavėjui atitinkamą pranešimą. Po užsakymo patvirtinimo pirkėjas gali atsisakyti nuo užsakymo tik pardavėjui sutinkant.
35. Sutartis taip pat detaliai sureguliavo prekių pristatymą ir priėmimą. Pardavėjas įsipareigojo patiekti pirkėjui jo užsakyme nurodytą kiekį produktų į šalių sutartą vietą, per 30 (trisdešimt) dienų nuo užsakymo pateikimo (5.1. punktas).
36. Sutarties 5.3.punkte buvo numatyta, jog įgalioti pardavėjo ir pirkėjo atstovai iš anksto suderina tikslų prekių pristatymo laiką. Pirkėjas pristatytas prekes privalo priimti nedelsdamas. Jei pirkėjas nepriima prekių kaip nustatyta šiame bei sutarties 5.5 punktuose, pardavėjas gali panaikinti pirkėjo užsakymą ir parduoti tas pačias prekes kitiems pirkėjams. Be to, atsiranda pirkėjo atsakomybė pagal Sutarties 7.2 punktą.
37. Sutarties 5.4 punktas nustatė, jog prekių perdavimą - priėmimą patvirtina važtaraštis ir/arba prekių perdavimo priėmimo aktas ir/arba PVM sąskaita faktūra, kuriuos pasirašo abiejų šalių atstovai.
38. Pristačius prekes, pardavėjo įgaliotas atstovas ir pirkėjo įgaliotas atstovas apžiūri prekes pagal važtaraštyje ir/arba PVM sąskaitoje-faktūroje nurodytą prekių asortimentą (pirkėjas privalo priimti nurodytą asortimentą atitinkančias pristatytas prekes). Apžiūrėdamas prekes, pirkėjo įgaliotas atstovas privalo jas patikrinti ir įsitikinti, ar nėra prekių pažeidimų ir defektų. Jei jokių defektų nėra (apie tai pažymima prekių priėmimo perdavimo akte), pirkėjo įgaliotas atstovas priima prekes (5.5 punktas).
39. Sutarties 6.1 ir 6.2 punktais šalys susitarė, kad už prekes pirkėjas su pardavėju privalo atsiskaityti per 5 darbo dienas nuo jų pateikimo dienos ir kad už pirkėją numatyta tvarka pinigus pardavėjui mokės mokėtojas. Pirkėjas su mokėtoju atsiskaitys atskiru pirkėjo ir mokėtojo tarpusavyje sudarytu susitarimu. Mokėtojas netampa prekių savininku. Prekių perdavimo-priėmimo ir apmokėjimo dokumentai perduodami pirkėjui - mokėtojui ne vėliau kaip sekančią darbo dieną po įvykdyto tiekimo. Mokėtojui taip pat pridedamos perduotų prekių nuotraukos su transporto priemonių identifikavimo ženklais.
40. Byloje apelianto su ieškiniu pateikta 2018 05 25 mokėjimo nurodymo Nr. 674 kopija patvirtina, kad atsakovas pervedė ieškovui 3 000 Eur. Mokėjimo nurodymo paskirtyje pažymėjęs, kad moka pagal 2018 05 28 sąskaitą faktūrą, serija BL Nr. 00236. Ieškovas taip pat yra pateikęs 2018 05 28 išrašytos PVM sąskaitos faktūros serija BL, Nr. 00236, kopiją, kurioje nurodyta prekė - 70, 313 kub. m. dviejų pjovimų pušies medienos, kurios kaina 11 250,08 Eur be PVM, gavėju šioje sąskaitoje faktūroje nurodytas ieškovas mokėtoju trečiasis asmuo byloje UAB „Baltijos pervežimai“ 2018 07 05 atsakovas mokėjimo nurodymu Nr. 731 už prekes pagal minėtą sąskaitą faktūrą ieškovui pervedė dar 3 000 Eur. Iš viso atsakovas sumokėjo 6 000 Eur.
Dėl ieškovo skolos už prekes
41. Iš pacituoto trišalės sutarties turinio darytina išvada, jog šalys buvo detaliai aptarę prekių priėmimo perdavimo ir apmokėjimo tvarką, ir šių veiksmų įforminamo dokumentus.
42. Atmestinas apelianto argumentas, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo rėmėsi minėta trišale sutartimi, nes apeliantas teigia, kad ginčas byloje kilo dėl pagal šalių žodinį susitarimą pateiktų prekių apmokėjimo. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju apeliantas savo ieškinio reikalavimus iš pradžių pats grindė būtent minėta trišale sutartimi, o pirminį ieškinį net buvo pareiškęs dviem atsakovams tiek pirkėjui (atsakovui) pagal trišalę sutartį, tiek mokėtojui trečiajam asmeniui byloje UAB „Baltijos Pervežimai“ ir tik atsakovams (pirkėjui ir mokėtojui pagal sutartį) pateikus jų procesinius dokumentus, iš esmės pakeitė faktinį ieškinio pagrindą teigdamas neva ieškovas (pardavėjas) ginčo prekę - dviejų pjovimų pušies medieną, pardavė remiantis žodiniu susitarimu su atsakovu pagal 2018 05 28 PVM sąskaitą faktūrą Nr. serija BL Nr. 00236, ir kad atsakovas priimtos medienos neeksportavo, o pirko savo reikmėms, mediena nebuvo perduota mokėtojui pagal sutartį UAB „Baltijos Pervežimai“, todėl už nupirktas prekes atsiskaityti turi atsakovas.
43. Apeliantas teigdamas, jog ginčo prekės buvo patiektos ne pagal šalių sutartį ir nesilaikant jos nuostatų, nepateikia jokio logiško paaiškinimo kodėl ginčo atveju, net jei atsakovas prekes pirko pažadėjęs jas pasiimti ir už jas sumokėti pats, šalys nesilaikė per daugelį metų nustatytos, prekių priėmimo – perdavimo tvarkos tinkamai neįformino jų perdavimo dokumentų, kodėl, jei prekės buvo priimtos pagal sąskaitą faktūrą, joje nėra prekes priėmusio atsakovo įgalioto darbuotojo parašo, patvirtinančio šių prekių priėmimą. Kodėl nebuvo tinkamai įformintas važtaraštis apie prekių išsiuntimą.
44. Apeliantas teigia, jog aplinkybę, kad prekes atsakovas gavo patvirtina jo atlikti daliniai mokėjimai – 3 000 Eur mokėjimas atliktas 2018 05 25, beje neigia, jog šis mokėjimas atliktas avansu nors tai akivaizdu, nes šis mokėjimas atliktas trimis dienomis anksčiau nei apeliantas 20 05 28 išrašė ginčo sąskaitą faktūrą serija BL Nr, 00236, kitas mokėjimas – 3000 Eur atliktas 2018 07 05. Tačiau net ir darant prielaidą, jog dėl ginčo prekės pardavimo šalys žodžiu buvo susitarę kitaip nei rašytine trišale sutartimi, bet atskira žodine sutartimi ir kad prekės galimai buvo skirtos ne eksportui, o atsakovui pačiam, vien tik pats sąskaitos faktūros išrašymo ir dalinio jos apmokėjimo faktas nepatvirtina aplinkybės, jog prekės buvo perduotos pirkėjo atsiųstam vežėjui. Nei teismo posėdyje dėl ginčo esmės pasisakęs ieškovo vadovas R. T., nei liudytoju apklaustas buvęs apelianto darbuotojas E. S. negalėjo paaiškinti į kokius du sunkiasvorius krovininius automobilius mediena buvo pakrauta, kodėl ieškovas kaip krovinio siuntėjas neišrašė atitinkamų krovinio siuntimo dokumentų, kuriuos pagal Lietuvoje galiojantį teisinį reguliavimą privalo išrašyti krovinio siuntėjas, nes jei prekės buvo parduotos atsakovo reikmėms Lietuvoje, o ne eksportui, pagal trišalę sutartį, tai prekės pardavėjas ir siuntėjas buvo ieškovas privalėjęs išrašyti važtaraštį trimis egzemplioriais vieną jų pasilikdamas sau, kaip įrodymą, jog prekes pakrovė ir perdavė krovinio vežėjui.
45. Pagal Lietuvos Respublikos Kelių transporto kodekso (toliau - KTK) Šeštojo skirsnio nuostatas krovinio siuntėjas– fiziniai ir juridiniai asmenys, perduodantys vežti krovinį jo nurodytam gavėjui. Gavėjas – fiziniai ir juridiniai asmenys, turintys teisę gauti krovinį KTK 26 straipsnio 2,3 dalys). Remiantis KTK 29 straipsnio 1,2 dalių nuostatomis važtaraštis yra krovinio vežimo sutartį patvirtinantis dokumentas, kuriame siuntėjas nurodo: važtaraščio surašymo vietą ir datą; siuntėjo juridinio asmens pavadinimą arba fizinio asmens vardą ir pavardę; adresą; gavėjo-juridinio asmens pavadinimą arba fizinio asmens vardą ir pavardę; adresą; vežėjo pavadinimą ir adresą; vežėjo pateiktos transporto priemonės markę ir valstybinį numerį; krovinio pavadinimą; krovinio svorį ar kiekį; krovinio pakrovimo vietą ir laiką; krovinio iškrovimo vietą ir kt. duomenis
46. KTK 30 straipsnyje įtvirtinta būtent krovinio siuntėjo pareiga išduoti krovinio važtaraštį nurodant, jog siuntėjas turi kartu su kroviniu įteikti vežėjui siuntėjo pasirašytą važtaraštį, kuris surašomas 3 egzemplioriais. Pirmąjį egzempliorių gauna siuntėjas, antrąjį – kartu su kroviniu vežėjas išduoda gavėjui, o trečiasis – lieka pas vežėją. Šalims susitarus, gali būti išrašoma ir daugiau važtaraščio egzempliorių. Ieškovo prašymu liudytoju apklaustas E. S. parodė, jog ginčo prekės 70 kub. m. pušinių dvigubo pjovimo lentų turėjo būti pakrautos į du krovininius vilkikus. Todėl akivaizdu, jog jei prekės realiai būtų išsiųstos tiesiogiai atsakovui apeliantas turėtų pareigą užpildyti važtaraštį ir viena jo egzempliorius liktų pas jį.
47. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad nepriklausomai nuo to ar prekiaujama (vežant krovinius) pagal tarptautinės prekybos (sutarčių) sąlygas (INCOTERMS), ar vienos šalies viduje, PVM sąskaita –faktūra negali pakeisti būtino krovinio gabenimo dokumento- važtaraščio, nes priešingu atveju, esant ginčui, sunku (kartais ir neįmanoma) įrodyti, kad prekė buvo išsiųsta (pakrauta), tinkamai ir laiku pristatyta bei gauta, o ginčo atveju, nesant faktinio prekių išsiuntimo patvirtinimo, aukščiau paminėto dokumento, kuriame būtų nurodyti visi rekvizitai nėra jokio pagrindo teigti, kad atsakovas gavo prekę už kurią dalinai (6 000 Eur) sumokėjo, o vien PVM sąskaitos-faktūros išrašymo faktas, nesant joje prekių gavėjo parašo, bei dalinis jos apmokėjimas, neleidžia teismui daryti išvados, jog ieškovas (pardavėjas) perdavė atsakovui (pirkėjui) jo įsigytas prekes.
48. Todėl labiau tikėtinas atsakovo vadovo paaiškinimas, jog avansu pagal ginčo sąskaitą faktūrą atsakovas apmokėjo ieškovo prašymu, pastarajam stingant lėšų medienai, kurią jis įsiveždavo iš Baltarusijos, džiovindavo išpjaudavo ir parduodavo Lietuvoje, įsigyti. CPK 179 straipsnio 3 dalis numato, jog teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos. Apeliacinės instancijos teismas pasinaudojęs šia galimybe nustatė, jog aplinkybę, kad ieškovas 2018 metais galėjo turėti finansinių sunkumų patvirtina ir teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys, iš kurių matyti, jog laikotarpiu nuo 2018 05 18 iki 2019 12 27 teismai priėmė visą eilę įsakymų bei du sprendimus už akių, kuriais iš UAB „Bonus Lignum“ priteisti įsiskolinimai kreditoriams ir ieškovams.
49. Be to, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, ginčo sąskaitoje faktūroje mokėtoju nurodytas trečiasis asmuo UAB „Baltijos pervežimai“. Ši aplinkybė paneigia apelianto teiginius, jog prekė ne buvo skirta eksportui, o galimai pačiam atsakovui ir, kad prekę pasiėmė atsakovo tiesiogiai siųstas vežėjas, trečiojo asmens kaip logistikos įmonės ir muitinės tarpininko įtraukimo į sąskaitą faktūrą faktas veda prie labiau tikėtinos išvados, jog ginčo prekės turėjo būti parduotos remiantis trišale sutartimi.
50. Šalys bylos nagrinėjimo metu neneigė ir fakto, kad trišalės sutarties nuostatos nedraudžia pačiam atsakovui iš dalies tame tarpe ir avansu apmokėti už prekes ieškovui.
51. Atmestinas ir apelianto argumentas, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino to fakto, kad atsakovas netenkino apelianto prašymo pateikti atsakovo vidinius buhalterinės apskaitos dokumentus už 2018 m. gegužės - birželio mėnesius, tame tarpe prekių (paslaugų) įsigijimo registrą, kuriame daryti įrašai apie iš prekių tiekėjų (paslaugų teikėjų), t. y. pardavėjų, gautas sąskaitas faktūras ir PVM sąskaitas faktūras; pirkimo operacijų registracijos žurnalo kopiją; PVM sąskaitų faktūrų registrą; prekių apskaitos kortelę pagal prekes nurodytas 2018 05 28 išrašytoje PVM sąskaitą faktūrą BL Nr. 00236; prekių nurodytų 2018 05 28 išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje BL Nr. 00236 apskaitos sandėlyje dokumentus. Atsakovo atsisakymą pateikti minėtus buhalterinės apskaitos dokumentus, kurie apelianto nuomone galėjo tiek patvirtinti, tiek ir paneigti nurodytas prekių gavimo aplinkybes kolegijos vertinimu apeliantas be pagrindo vertino kaip atsakovo nesąžiningumą ir vengimą atsiskaityti už nupirktas prekes. Pirma, šalių vidiniai apskaitos dokumentai tame tarpe ir paties ieškovo pateiktos sandėlio apskaitos kortelės neįrodo, jog ginčo sąskaitoje faktūroje įvardintos prekės buvo realiai pristatytos atsakovui. Antra atsakovas neneigia, jog yra į registrus įtraukęs ginčo sąskaitą faktūrą ir net dalinai apmokėjęs joje nurodytų prekių kainą, taip pat nurodė kodėl negali pateikti kitų prašomų vidaus dokumentų (nes veda suminę prekių apskaitą sandėliuose).
52. Priešingai nei teigia apeliantas pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog apelianto vidaus buhalteriniai dokumentai tokie kaip medžiagų sandėlio apskaitos kortelės sandorių apskaitos žiniaraščiai taip pat bei šalių susirašinėjimo medžiaga dėl prekių apmokėjimo, nepatvirtina fakto, jog prekės buvo ieškovo perduotos, o atsakovo priimtos. Tai, kad atsakovas dėl nepristatytų prekių nereiškė raštiškų pretenzijos ieškovui iki ieškovo kreipimosi į teismą 2018 10 17 neatsakė į jo pretenziją pareikštą 2018 08 28 taip pat nei patvirtina, nei paneigia ginčo prekių priėmimo - perdavimo jam fakto.
53. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Pagal CPK 178 straipsnio nuostatą, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. CPK 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.
54. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 01 20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 05 11 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017, 23 punktas). Teismas įrodymus vertina kaip visumą, neteikdamas nė vienam įrodymui prioriteto (išskyrus prima facie įrodymus – CPK 197 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 05 27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2010).
55. Pagal kasacinio teismo praktiką sąskaitos faktūros, kaip dokumento, kuriuo gali būti grindžiami šalių tarpusavio santykiai, kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų tarp šalių buvimo bei vykdymo fakto, nepakanka šalių tarpusavio santykiams įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 01 28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008; 2012 02 24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012). Taigi, sąskaita faktūra kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas yra vertinama visų byloje esančių įrodymų kontekste. Nagrinėjamu atveju jokių kitų įrodymų, pagrindžiančių, kad ginčo sąskaitoje faktūroje nurodytos prekės realiai buvo perduotos atsakovui, ir perduotos pagal atskirą žodinę sutartį byloje nėra, ką pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.
Dėl turto gavimo be pagrindo
56. Atsakovas priešieškinio reikalavimų pagrindu nurodė turto gavimo be pagrindo instituto nuostatas. CK 6.237 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis; pagal CK 6.237 straipsnio 2 dalį, šio straipsnio 1 dalyje nurodyta pareiga atsiranda, jeigu pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau, išskyrus šio kodekso 6.241 straipsnyje nurodytus atvejus.
57. Kaip nurodyta kasacinio teismo praktikoje, CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 06 20 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-611/2019).
58. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką turtas pripažįstamas įgytu be pagrindo tada, kai: 1) asmuo įgyja tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti; 2) turtas įgyjamas savo veiksmais ar kitokiu būdu; 3) turtas įgyjamas tyčia arba dėl neatsargumo; 4) turtas įgytas be teisinio pagrindo arba pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 straipsnio 1, 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 201509 14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475-684/2015).
59. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad, esant reikalavimui priteisti be pagrindo įgytą turtą, teismas visų pirma turi teisiškai kvalifikuoti ginčo teisinį santykį: nustatyti, kokiu pagrindu turtas gautas ir iš ko kyla (jei kyla) prievolė turtą grąžinti, ir atitinkamai koks įstatymas, reglamentuojantis gauto turto išreikalavimo taisykles, ginčo atveju turi būti taikomas. Kasacinis teismas dėl minėto CK instituto taikymo galimybės, kai šalis sieja sutartiniai teisiniai santykiai, savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad vien sutartinių santykių tarp šalių buvimas nepaneigia galimybės vienos šalies kitai perduotą turtą išreikalauti remiantis nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisyklėmis, kai pagal sutartį tas turtas neturėjo būti perduotas. Jei šalis atlieka mokėjimą, kurio pagal sutartį neturėjo atlikti, toks mokėjimas yra už sutarties ribų ir atliktas be pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 06 20 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-611/2019).
60. Bylose dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo ieškovas (šiuo atveju A. D. IĮ ieškovas pagal priešieškinį) turi įrodyti, kad atsakovas (šiuo atveju UAB „Bonus Lignum“ atsakovas pagal priešieškinį) praturtėjo ieškovo sąskaita, o pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui. Pastaroji pareiga grindžiama ne tik bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), bet ir tuo, kad neigiamų aplinkybių (pagrindo gauti turtą nebuvimo) įrodinėjimas yra sudėtingesnis nei teisę sukuriančių aplinkybių. Kaip nurodė kasacinis teismas, reikalavimas įrodyti, kad atsakovas gavo turtą be teisinio pagrindo, reikštų reikalavimą įrodyti, kad kažko nėra, tačiau teisinis pagrindas gauti turtą gali būti labai įvairus, taigi tai reikštų reikalavimą ieškovui paneigti bet kokį įmanomą atsakovo turto gavimo pagrindą, įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes (lot. probatio diabolica) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 05 24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013). Priešingai, jei atsakovas mano, kad gavo turtą esant teisiniam pagrindui, jis turi būti pajėgus įrodyti konkretaus pagrindo buvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 02 14 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-1075/2018). Šioje byloje apeliantas neneigia fakto, jog yra gavęs dalinį 6 000 Eur apmokėjimą už prekes, tačiau nepateikė įrodymų, jog prekes yra pateikęs atsakovui (ieškovui pagal priešieškinį), todėl privalo gražinti be pagrindo gautą sumą pinigų (6 000 Eur). Darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino priešieškinį ir naikinti ar keisti šią teismo sprendimo dalį remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
61. Kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
62. Vadovaudamasis prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas pagal bylos duomenis konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantas, tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių, tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės bei procesines normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą atmeta, skundžiamą sprendimą palieka nepakeistą.
63. Apeliacinį skundą atmetus iš ieškovo, remiantis CPK 93,98 straipsniais priteisiamos atsakovo apeliacinėje instancijoje patirtos bylinėjimosi išlaidos pagal pateiktus duomenis (2019 06 03 sąskaitą faktūrą ir 2019 06 04 mokėjimo pavedimą) sudarančios 1020 Eur, kurios atsižvelgiant į procesinių dokumentų pateiktų apeliacinėje instancijoje turinį ir apimtis bei į Teisingumo ministerijos Rekomendacijas šiuo klausimu mažinamos iki 800 Eur.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo UAB „Bonus Lignum“, įmonės kodas 304368903, atsakovo A. D. IĮ, (duomenys neskelbtini), naudai 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apeliacinėje instancijoje apmokėti.
Teisėjai Irmantas Šulcas
Liuda Uckienė
Tomas Venckus