Civilinė byla Nr. 3K-3-223/2007
Procesinio sprendimo kategorijos: 114.5; 114.11 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. birželio 11 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Sigito Gurevičiaus (pranešėjas) ir Egidijaus Laužiko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų R. P. ir L. M. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 16 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. P., Z. R., M. J., E. P. ir M. P. ieškinį atsakovams L. M., R. P. ir Trakų rajono savivaldybės administracijai, dalyvaujant tretiesiems asmenims Trakų rajono notarų biuro notarei Jūratei Klepackienei ir Vilniaus miesto 30-ojo notarų biuro notarei Romutei Sipavičienei, dėl pažymos, paveldėjimo teisės liudijimų ir testamento pripažinimo iš dalies negaliojančiais bei nuosavybės teisės pripažinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovai A. P., Z. R., M. J., E. P. ir M. P. prašė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ir: 1) pripažinti iš dalies negaliojančia Trakų rajono savivaldybės administracijos Onuškio seniūnijos 2003 m. rugsėjo 24 d. pažymą Nr. 5-550; 2) pripažinti negaliojančiu 2003 m. gruodžio 29 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą Nr. JK-7506, išduotą J. P.; 3) pripažinti nuosavybės teisę ieškovams A. P., Z. R., M. J., E. P., M. P. ir J. P. lygiomis dalimis – po 1/6 dalį kiekvienam – į šiuos statinius: gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), lauko virtuvę (duomenys neskelbtini), kiemo rūsį (duomenys neskelbtini), tvartą (duomenys neskelbtini), garažą (duomenys neskelbtini), kiemo statinius (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini); 4) pripažinti negaliojančia J. P. 2004 m. rugpjūčio 17 d. testamento Nr. 30RS-3144 pirmojo punkto dalį dėl gyvenamojo namo, ūkinių pastatų bei kitų priklausinių, esančių (duomenys neskelbtini); 5) pripažinti negaliojančia 2005 m. vasario 8 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo, išduoto atsakovams L. M. ir R. P., dalį dėl šio turto: gyvenamojo namo, lauko virtuvės, kiemo rūsio, tvarto, garažo, kiemo statinių (šulinio, lauko tualeto), esančių (duomenys neskelbtini). Ieškovai nurodė, kad 1992 m. rugpjūčio 29 d. mirė jų motina O. P., gyvenusi (duomenys neskelbtini). Ieškovų tėvas A. P. mirė 1967 m. rugsėjo 15 d. O. P. 1987 m. gegužės 5 d. Trakų rajono Onuškio apylinkės LDT vykdomojo komiteto sekretoriaus patvirtintu testamentu visą turtą lygiomis dalimis paliko savo vaikams: M. J., Z. R., M. Ž., E. P., M. P., J. P. ir A. P. Apie testamentą žinojo visi vaikai. 1994 m. vasario 7 d. mirė ieškovų sesuo M. Ž., jos teisių perėmėjai yra ieškovai, nes ji įpėdinių neturėjo. O. P. testamentą saugojo M. Ž., po šios mirties – Z. R. Po motinos mirties ieškovai pagal 1964 metų CK 587 straipsnį palikimą priėmė ir valdė – pasidalijo pinigus, ūkio ir asmeninius daiktus, prižiūrėjo namus, tačiau nė vienas iš jų per šešių mėnesių terminą dėl paveldėjimo nesikreipė į notarą, nes dažnai sirgo. Nuo 1983 m. gruodžio 19 d. ieškovas A. P. buvo registruotas ginčijamame name, esančiame (duomenys neskelbtini). Raktas nuo gyvenamojo namo vasarą dažniausiai būdavo pas atsakovų tėvą (ieškovų brolį) J. P., kuris 2004 m. lapkričio 4 d. mirė. 2005 metų balandžio mėnesį atvykę pas brolio J. P. sutuoktinę L. P. ieškovai sužinojo apie 2003 m. rugsėjo 24 d. Onuškio seniūnijos pažymą Nr. 5-550, kurioje nurodyta, kad po O. P. mirties palikimą priėmė ir valdė tik sūnus (atsakovų tėvas) J. P. Šios pažymos pagrindu Trakų rajono notarų biuro notarė J. Klepackienė išdavė paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą. Atsakovų tėvas nuo notarės nuslėpė, kad O. P. paliko testamentą, todėl tiek atitinkama 2003 m. rugsėjo 24 d. Onuškio seniūnijos pažymos Nr. 5-550 dalis, tiek ir 2003 m. gruodžio 29 d. Trakų rajono notarės J. Klepackienės išduoto paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo Nr. JK-7506 dalis naikintinos. Atsakovų tėvas J. P. 2004 m. rugpjūčio 17 d. testamentu, kurį patvirtino Vilniaus miesto 30-ojo notarų biuro notarė R. Sipavičienė, turtą lygiomis dalimis paliko savo vaikams – atsakovams L. M. ir R. P. Atsakovai po savo tėvo mirties pagal 2005 m. vasario 8 d. notarės R. Sipavičienės išduotą paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą paveldėjo ginčijamus gyvenamąjį namą su ūkio pastatais ir kiemo statiniais, esančius (duomenys neskelbtini). Ieškovai apie savo pažeistas teises sužinojo tik 2005 metų balandžio mėnesio pabaigoje, todėl ieškinio senaties terminas atnaujintinas.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Trakų rajono apylinkės teismas 2006 m. gegužės 12 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad atsakovai, prašydami taikyti ieškinio senaties terminą, nepateikė įrodymų, jog apie savo pažeistas teises ieškovai sužinojo anksčiau negu 2005 metų balandžio pabaigoje (taip nurodė ieškovai), todėl laikė, jog ieškovai ieškinio senaties termino nepraleido. Ieškovai pripažino, kad atsakovų tėvas (ieškovų brolis) J. P. po motinos O. P. mirties palikimą priėmė, ir nepateikė įrodymų, jog O. P. asmeninius daiktus ir pinigus jie pasidalijo per šešis mėnesius po jos mirties. Teismas padarė išvadą, kad įrodymais nepatvirtinta, jog ieškovai motinos sodyboje tvarkydavosi, šienaudavo, ardavo žemę, o aplinkybė, kad ieškovas A. P. nuo 1983 metų yra registruotas (duomenys neskelbtini), neįrodo, jog jis faktiškai ten gyveno ir pradėjo palikimą valdyti per šešis mėnesius nuo motinos mirties. Teismas konstatavo, kad nei liudytojų parodymai, nei ieškovų pateikti rašytiniai įrodymai nepatvirtino fakto, jog ieškovai priėmė palikimą po savo motinos mirties ir tai padarė per įstatymo nustatytą šešių mėnesių terminą.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų A. P., Z. R., M. J. ir M. P. apeliacinį skundą, 2006 m. spalio 16 d. sprendimu Trakų rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 12 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį patenkino: 1) pripažino iš dalies negaliojančia Trakų rajono savivaldybės administracijos Onuškio seniūnijos 2003 m. rugsėjo 24 d. pažymą Nr. 5-550, kurioje konstatuota, kad O. P., mirusios 1992 m. rugpjūčio 29 d., palikimą priėmė ir valdo tik sūnus J. P.; 2) pripažino negaliojančiu 2003 m. gruodžio 29 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą Nr. JK-7506, išduotą J. P.; 3) pripažino nuosavybės teisę A. P., Z. R., M. J., E. P., M. P. ir J. P. lygiomis dalimis – po 1/6 dalį kiekvienam – į gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), lauko virtuvę (duomenys neskelbtini), kiemo rūsį (duomenys neskelbtini), tvartą (duomenys neskelbtini), garažą (duomenys neskelbtini), kiemo statinius (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini); 4) pripažino negaliojančia J. P. 2004 m. rugpjūčio 17 d. testamento, patvirtinto Vilniaus miesto 30-ojo notarų biuro notarės R. Sipavičienės, registro Nr. 30RS-3144, 1 punkto dalį dėl gyvenamojo namo, ūkinių pastatų, bei kitų priklausinių, esančių (duomenys neskelbtini); 5) pripažino negaliojančiu 2005 m. vasario 8 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo, išduoto atsakovams L. M. ir R. P., dalį dėl gyvenamojo namo, ūkinių pastatų bei kitų priklausinių, esančių (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovai neįrodė, jog priėmė palikimą po savo motinos mirties per įstatymo nustatytą šešių mėnesių terminą (1964 m. CK 587 straipsnis). Teisėjų kolegija konstatavo, kad byloje nėra įrodymų apie ieškovų atsisakymą nuo palikimo (1964 m. CK 591 straipsnis). Įstatymo nuostata, neleidžianti priimti palikimo iš dalies, reiškia, kad, įpėdiniui pradėjus valdyti tam tikrą paveldimą turtą, palikimas laikomas priimtu. Faktinį palikimo priėmimą leidžiama įrodinėti visomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnis). Iš ieškovų paaiškinimų teisėjų kolegija nustatė, kad po palikėjos O. P. mirties nesuėjus įstatyme nustatytam šešių mėnesių terminui palikimui priimti (1964 m. CK 587 straipsnio 3 dalis) ieškovai pasidalijo asmeninius motinos daiktus (drabužius, pagalves, užuolaidas ir pan.), ūkio padargus (vežimą, akėčias, roges ir pan.) ir pinigus (3000 talonų), be to, palikėjai priklausiusiame name (duomenys neskelbtini) nuo 1983 metų buvo registruotas ieškovas A. P. Šias aplinkybes patvirtino byloje apklaustos liudytojos S. B. ir N. L., jų nepaneigė ir atsakovai bei kiti byloje apklausti liudytojai. Ieškovai nurodė, kad po motinos O. P. mirties jie lankėsi sodyboje (duomenys neskelbtini), ją prižiūrėjo, tvarkė, dirbo žemę. Teisėjų kolegija taip pat įvertino ir rašytinius įrodymus – Trakų rajono žemėtvarkos skyriaus 2006 m. vasario 23 d. raštą Nr. 218, žemės mokesčių kvitus, 2000 m. liepos 14 d. pažymą Nr. 195 ir kt. – ir konstatavo, kad išvardyti įrodymai patvirtina, jog palikimo priėmimas buvo išreikštas ir aktyviais veiksmais, nukreiptais nuosavybės teisei į paveldimą turtą įgyti, t. y. buvo naudojamasi ne tik statiniais, bet ir neprivatizuotos namų valdos žemės sklypu, mokami mokesčiai už žemę, remontuojami pastatai ir pan. Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad byloje nebuvo paneigtas ieškovų teiginys, jog po motinos O. P. mirties visi vaikai (ieškovai, jų sesuo (šiuo metu mirusi) M. Ž. bei atsakovų tėvas J. P.), žinodami apie motinos valią turtą testamentu palikti visiems septyniems vaikams lygiomis dalimis, pasidalijo ne tik namų apstatymo ir apyvokos reikmenis, bet ir žemės ūkio padargus bei pinigus. Netikėti tokiais ieškovų paaiškinimais, kurie atitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnis) ir kurie nepaneigti kitais neginčijamais įrodymais, nėra pagrindo (CPK 185 straipsnis). Teisėjų kolegija nurodė, kad liudytojų L. P., G. K., V. J. ir P. J. parodymai, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nevertintini kaip patikimi, nes liudytoja L. P. yra atsakovų motina, taigi suinteresuota bylos baigtimi, be to, jos parodymai neobjektyvūs ir netikslūs, o liudytojų G. K., V. J. ir P. J. parodymai negali būti laikomi patikimais ir neginčijamais dėl jų neapibrėžtumo ir nepakankamo tikslumo bei konkretumo, nes palikimo priėmimo metu G.K. buvo labai jauno amžiaus, o kiti liudytojai kalbėjo apie aplinkybes, įvykusias gerokai po palikimo priėmimo. Be to, pirmosios instancijos teismas be pagrindo nesivadovavo Onuškio seniūno 2005 m. balandžio 25 d. pažyma, kuri nėra nuginčyta ir nebuvo ginčijama ir kurioje nurodyta, kad palikimą priėmė ir valdo ieškovas A. P. Tuo tarpu ieškovų ginčijamą to paties seniūno 2003 m. rugsėjo 24 d. išduotą pažymą, kad palikimą priėmė ir valdo atsakovų tėvas J. P., teismas nemotyvuotai laikė teisinga ir pagrįsta, nors, pagal apklausto kaip liudytojo seniūno J. O. parodymus, šios abi pažymos išduotos remiantis tuo pačiu duomenų šaltiniu. Ieškovai, remdamiesi motinos O. P. 1987 m. gegužės 5 d. testamentu, tvirtino, kad palikimą po motinos mirties faktiškai pradėdami valdyti priėmė visi jame nurodyti testamentiniai įpėdiniai, nes apie tokią motinos valią (testamentą ir jo turinį) visiems buvo žinoma. Teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad testamento turinys atsakovų tėvui J. P. nebuvo žinomas. Tokia išvada prieštarauja ieškovų paaiškinimams bei liudytojos G. J. parodymams. Teisėjų kolegija nurodė, kad J. P. elgesys – kreipimasis į notarą dėl paveldėjimo teisės liudijimo nuslepiant tiek testamento, tiek kitų įpėdinių buvimo faktą – vertintinas kaip nesąžiningas kitų įpėdinių atžvilgiu. Teisėjų kolegija, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad ieškovai apie dvylika metų, priėmę palikimą po savo motinos mirties, faktiškai naudojosi ginčijamos namų valdos statiniais ir kitais mirusiajai priklausiusiais daiktais. Palikimo priėmimas yra pakankamas pagrindas tenkinti ieškinį dėl pažymos, paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo, J. P. 2004 m. rugpjūčio 17 d. testamento dalies bei paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo dalies pripažinimo negaliojančiais. Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad atsakovų pateiktas Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. liepos 13 d. sprendimas Nr. 2.7-79-15379 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui J. P.“ patvirtina, jog J. P. vardu nuosavybės teisės atkurtos tik į dalį I. P. priklausiusios žemės (duomenys neskelbtini), nes į to paties savininko turėtą žemę nuosavybės teises pretenduoja atkurti ir ieškovai. Tai, kad šie persikėlė grąžintiną žemę į kitas vietas, nereiškia, jog jie nepriėmė palikimo (statinių (duomenys neskelbtini) po savo motinos O. P. mirties. Teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad priimtas palikimas laikomas priklausančiu įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo dienos (1964 m. CK 587 straipsnio 5 dalis); kadangi nagrinėjamu atveju palikimo priėmimas nebuvo įformintas paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimu, tai tenkintinas ir ieškovų ieškinio reikalavimas dėl nuosavybės teisių į statinius, esančius (duomenys neskelbtini), pripažinimo, nustatant visiems įpėdiniams lygias dalis. Atsakovai, prašydami taikyti ieškinio senaties terminą, nepateikė įrodymų, jog apie savo pažeistas teises ieškovai sužinojo anksčiau negu 2005 metų balandžio pabaigoje, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovai yra praleidę ieškinio senaties terminą.
III. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai, pareiškimas dėl prisidėjimo prie kasacinių skundų
Kasaciniu skundu atsakovas R. P. prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 16 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Trakų rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 12 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas apeliacinį skundą, nurodė, kad remiasi CPK 329 straipsnio 1 dalimi ir 330 straipsniu, tačiau sprendime nepateikta jokių teisinių argumentų, kuriais grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumas ar nepagrįstumas: apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių konkrečių proceso ar materialinės teisės pažeidimų, kurie galėjo lemti neteisingo teismo sprendimo priėmimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino nesant įstatyme nustatytų pagrindų. Teismas pažeidė CPK 328 straipsnyje nustatytą draudimą naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą vien formaliais pagrindais.
2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles (CPK 178, 185 straipsniai). Teismo išvada, kad ieškovai priėmė savo motinos palikimą faktiškai pradėdami turtą valdyti, prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Ieškovai nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jie priėmė palikimą. Jie net negalėjo nurodyti, kokius konkrečius motinos daiktus jie priėmė ir kada tai buvo. Šią aplinkybę turi įrodyti ieškovai, o ne atsakovai turi paneigti palikimo priėmimo faktą. Be to, jokie įrodymai nepatvirtina teismo nustatytų aplinkybių, kad ieškovai po motinos mirties lankėsi ginčijamoje sodyboje, ją prižiūrėjo, tvarkė, dirbo žemę. Dėl naudojimosi žeme fakto įrodytumo pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad ieškovo A. P. pateikti rašytiniai įrodymai, kuriais vėliau rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, nėra pakankami, nes šiuose kvituose nurodyti veiksmai atlikti praėjus dvejiems ir trejiems metams po palikimo atsiradimo, privalomojo draudimo įmokos kvite nenurodyta, koks turtas buvo apdraustas, 2000 m. liepos 14 d. pažymoje nėra duomenų, nuo kada ir kokiu pagrindu ieškovas naudojosi 0,3 ha žemės sklypu (duomenys neskelbtini). Be to, apeliacinės instancijos teismas išvadą apie palikimo priėmimą padarė remdamasis įrodymais, susijusiais tik su ieškovo A. P., bet ne su visų ieškovų veiksmais, taip pažeisdamas įrodymų sąsajumo principą ir neteisingai nustatydamas vertinamų duomenų įrodomąją reikšmę. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nevertino svarbių bylai liudytojų parodymų, iš kurių matyti, kad ieškovai nesirūpino ginčijama sodyba.
3. Teismai nepagrįstai konstatavo, kad ieškovai nepraleido ieškinio senaties termino. Ieškovai patys pripažino šį faktą, prašydami teismo atnaujinti praleistą terminą. Nuo palikimo atsiradimo ir nuo to momento, kai atsakovų tėvas J. P. priėmė palikimą, praėjo dvylika metų. J. P. nuosavybės teisės buvo įregistruotos prieš vienerius metus ir aštuonis mėnesius iki ieškinio pareiškimo. Taigi ieškovai praleido ieškinio senaties terminą, be to, nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių termino praleidimo priežasčių svarbumą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad termino eiga skaičiuojama nuo dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą, nes asmens nerūpestingumu arba aplaidumu negalima pateisinti kitų asmenų interesų suvaržymo; termino atnaujinimo klausimas negali būti sprendžiamas atsižvelgiant tik į ieškovo interesus; svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis pripažintinos termino eigos metu buvusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad ieškovai nepriėmė palikimo per 1964 m. CK 587 straipsnyje nurodytą šešių mėnesių terminą. Nesant įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovai priėmė palikimą, ieškinio reikalavimams taikytina ieškinio senatis, nes praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, tačiau ieškovai neįrodė svarbių termino praleidimo priežasčių.
4. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo atsakovų tėvo J. P. nesąžiningumo faktą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. gegužės 15 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-3-328/2006) yra konstatavęs, kad civilinėje teisėje galioja bendrasis sąžiningumo principas (CK 1.5 straipsnis), kuris, be kita ko, reiškia, kad kiekvienas asmuo yra laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Turto valdymas laikomas atsiradusiu sąžiningai, kol neįrodyta priešingai (CK 4.26 straipsnio 2 dalis). Asmuo, ketinantis nutraukti valdymą, turi įrodyti aplinkybę, kad valdymas nesąžiningas, taigi turto valdytoju esantis asmuo preziumuojamas esąs sąžiningas, jo nesąžiningumą turi įrodyti asmuo, tai teigiantis (CPK 178 straipsnis). Į šiuos išaiškinimus neatsižvelgė apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad atsakovų tėvo J. P. veiksmai vertintini kaip nesąžiningi. Byloje nustatyta, kad J. P. priėmė palikimą iš karto po motinos mirties ir atvirai ir nepertraukiamai valdė turtą iki pat mirties, jo nuosavybės teisės buvo įregistruotos viešame registre. Ieškovai tai žinojo ir neprieštaravo, nesiėmė jokių priemonių nei dėl palikimo priėmimo, nei dėl savo teisių gynimo. Ieškovų atsisakymą palikimo patvirtina ir tai, kad jie nepretendavo atkurti nuosavybės teises natūra ginčijamos namų valdos vietoje, bet pasirinko kitus žemės sklypus. Nuosavybės teisė į ginčijamos namų valdos žemės sklypą natūra yra atkurta atsakovų tėvui J. P. Taigi, patenkinus ieškovų reikalavimą, būtų nepagrįstai suvaržytos atsakovų teisės naudotis namų valdos žemės sklypu.
Kasaciniu skundu atsakovė L. M. prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 16 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Trakų rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 12 d. sprendimą. Atsakovė kasacinį skundą grindžia iš esmės tokiais pačiais argumentais kaip ir kasatorius R. P., papildomai nurodydama, kad:
1. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, konstatuodama, kad byloje yra įrodytas ieškovų palikimo priėmimo faktas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, nes neatsižvelgė į kasacinio teismo praktikoje suformuluotus įrodymų pakankamumo ir faktų įrodytinumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001, 2002 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2002, 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2004).
2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė 1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalį, reglamentuojančią palikimo priėmimą pradedant paveldimą turtą faktiškai valdyti, taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-800/1999, Nr. 3K-3-7/2001, Nr. 3K-7-829/2002). Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad palikimo priėmimas – tai įpėdinio valios išreiškimas veiksmais, liudijančiais įpėdinio sutikimą įgyti visas teises į palikimą ir prisiimti visas pareigas, kylančias iš palikimo. Faktišku pradėjimu valdyti paveldėtą turtą, patvirtinančiu palikimo priėmimą pagal 1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalį, gali būti laikomi bet kokie įpėdinio veiksmai, atlikti valdant turtą, naudojantis juo, palaikant jo tinkamą būklę. Teismų praktikoje pripažįstama, kad faktinį turto valdymą paprastai patvirtina įrodymai apie tai, kad įpėdinis gyvena paveldimame name, juo naudojasi, jį tvarko ir savo aktyviais veiksmais parodo, kad jis išreiškė savo valią, siekdamas įgyti nuosavybės teises į atsiradusį palikimą. Tokias aplinkybes patvirtinančių įrodymų šioje byloje nėra.
Atsakovai R. P. ir L. M. pareiškė prisidėjimus prie vienas kito kasacinio skundo.
Atsiliepimu į kasacinius skundus ieškovai A. P., Z. R., M. J., E. P. ir M. P. prašo kasacinius skundus atmesti ir nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė apeliacinį procesą reglamentuojančių teisės normų, sprendime yra nurodytos materialinės ir proceso teisės normos, kurias pažeidė pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepažeidė įrodinėjimo taisyklių, tinkamai vertino visus surinktus byloje įrodymus ir jų pagrindu padarė teisingas išvadas. Dėl ieškinio senaties termino tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad jis nebuvo praleistas. Taip pat ieškovai nepagrįstai teigia apie jų tėvo J. P. sąžiningumą, nes jis galėjo ir turėjo žinoti, kad O. P. testamentu turtą paliko visiems savo vaikams lygiomis dalimis. Kasatorių argumentai dėl žemės nuosavybės teisių atkūrimo neįrodo jų teiginių, nes dėl nuosavybės teisių atkūrimo kreipėsi ne tik J. P., bet ir ieškovai.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
1992 m. rugpjūčio 29 d. mirė ieškovų motina O. P., gyvenusi (duomenys neskelbtini), ir testamentu visą turtą lygiomis dalimis palikusi savo vaikams: M. J., Z. R., E. P., M. P., A. P. (ieškovams), M. Ž. ir J. P. (atsakovų tėvui). 1994 m. vasario 7 d. mirė ieškovų sesuo M. Ž., jos teisių perėmėjai yra ieškovai, nes ji įpėdinių neturėjo. Po motinos mirties per įstatyme nustatytą terminą nė vienas iš įpėdinių nesikreipė į notarą dėl paveldėjimo. Remdamasis 2003 m. rugsėjo 24 d. Onuškio seniūnijos pažyma Nr. 5-550, kurioje nurodyta, kad po O. P. mirties palikimą priėmė ir valdė tik jos sūnus (atsakovų tėvas) J. P., notaras 2003 m. gruodžio 29 d. išdavė atsakovų tėvui J. P. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą. J. P. mirė 2004 m. lapkričio 4 d. Jis 2004 m. rugpjūčio 17 d. testamentu turtą lygiomis dalimis paliko savo vaikams – atsakovams L. M. ir R. P. Jiems 2005 m. vasario 8 d. notaras išdavė paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą, pagal kurį, be kito turto, atsakovai paveldėjo ginčijamus gyvenamąjį namą su ūkio pastatais ir kiemo statiniais, esančius (duomenys neskelbtini). Ieškovai teigia apie tai, kad visą motinos turtą paveldėjo jų brolis J. P., sužinoję tik 2005 metų balandžio mėnesį.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovai neįrodė, jog jie per įstatymo nustatytą šešių mėnesių po motinos mirties terminą priėmė jos palikimą, pradėdami turtą faktiškai valdyti, o apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina ieškovų nurodytas aplinkybes apie palikimo priėmimą.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nagrinėjamo ginčo esmė yra ieškovų teiginio, kad jie kartu su šiuo metu jau mirusia seserimi M. Ž. bei mirusiu broliu – atsakovų tėvu – J. P., būdami mirusios jų motinos O. P. testamentiniai įpėdiniai pagal 1987 m. gegužės 5 d. testamentą, priėmė motinos palikimą pradėdami jį faktiškai valdyti, pagrįstumas. Šis teiginys gali būti pripažintas nustatytu faktu tik įrodžius teisiškai reikšmingas aplinkybes, su kuriomis įstatymas sieja palikimo priėmimą. Aplinkybe, kad ieškovai yra priėmę mirusios savo motinos O. P. palikimą, yra grindžiami visi ieškovų ieškinio reikalavimai, todėl šioje byloje svarbu nustatyti, ar ieškovai ir atsakovų tėvas (mirusios O. P. vaikai) po motinos mirties realiai priėmė palikimą. Ieškovų motina mirė 1992 m. rugpjūčio 29 d., todėl, sprendžiant palikimo priėmimo klausimą, būtina vadovautis 1964 m. Civilinio kodekso normomis. Pagal 1964 m. Civilinio kodekso 587 straipsnio 2 dalį laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Palikimo priėmimas yra įpėdinio valios aktas (vienašalis sandoris), kuriuo sąmoningai siekiama tam tikro tikslo, todėl, kaip ir bet kurio kito sandorio atveju, įpėdinio valia priimti palikimą turi būti išreikšta aiškia, realia įstatyme nustatyta forma – įpėdinis turi pradėti faktiškai valdyti paveldimą turtą arba paduoti palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Tai pagrįstai nurodė apeliacinės instancijos teismas. Šie išvardyti veiksmai turi būti atliekami per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos, o palikimas atsiranda palikėjui mirus arba paskelbus jį mirusiu (CK 587 straipsnio 3 dalis, 568 straipsnis).
Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad ieškovai priėmė savo motinos palikimą, po jos mirties pradėdami turtą faktiškai valdyti, pažeidė įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles (CPK 178, 185 straipsniai). Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra materialinės ar procesinės teisės normų pažeidimas, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui. Kasatorių nurodytų procesinės teisės normų, įtvirtinančių įrodymų vertinimo taisykles, pažeidimas, netinkamai jas aiškinant ir taikant, yra teisės klausimas, todėl teisėjų kolegija šiuo klausimu pasisako (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Apeliacinės instancijos teismas, naikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkindamas ieškinį, konstatavo kad „ieškovų paaiškinimais byloje nustatyta, kad po palikėjos O. P. mirties nesuėjus įstatyme nustatytam šešių mėnesių terminui palikimui priimti (1964 m. CK 587 straipsnio 3 dalis) ieškovai pasidalijo asmeninius motinos daiktus (drabužius, pagalves, užuolaidas ir pan.), ūkio padargus (vežimą, akėčias, roges ir pan.) ir pinigus (3000 talonų)“. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo sprendime konkrečiai nenustatyta (nedetalizuota), kokį turtą, kokiomis aplinkybėmis, kuris iš įpėdinių pradėjo faktiškai valdyti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, svarstant klausimą, ar testamentiniai įpėdiniai priėmė palikimą faktiškai pradėdami turtą valdyti, kai yra ne vienas, o keli įpėdiniai, turėjo būti analizuojami ir vertinami kiekvieno iš ieškovų, kaip testamentinių įpėdinių, veiksmai, priimant palikimą, ir sprendžiama, ar kiekvienas iš ieškovų atliko konkrečius veiksmus, kurie galėtų būti vertinami kaip palikimo priėmimas, kokį turtą kiekvienas iš ieškovų (įpėdinių) priėmė kaip palikimą. Tai privaloma pagal galiojusio Civilinio kodekso 587 straipsnio 2 dalį. Apeliacinės instancijos teismas, naikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimdamas naują sprendimą – tenkindamas ieškinį – šių reikalavimų nesilaikė. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ieškovų paaiškinimais, bendrąja prasme konstatavo, kad visi ieškovai po O. P. mirties 1992 metais priėmė palikimą, nes tai „atitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus“. Teismas nustatė, kad palikimo priėmimas buvo išreikštas aktyviais ieškovų veiksmais, kuriuos patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai (T. 1, b. l. 106, 116-127; T. 2, b. l. 78), tačiau šių įrodymų neanalizavo ir nevertino. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytų konkrečių faktinių bylos aplinkybių, kuriomis remdamasis pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinio reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismo sprendime nurodyti argumentai tik dėl dalies šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų kitokio vertinimo, tačiau neargumentuota, kodėl teismas nesiremia kitais įrodymais. Taigi apeliacinės instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas tinkamai motyvuotu ir priimtu nustačius ir išanalizavus visas teisiškai reikšmingas šios bylos aplinkybes, todėl negali būti paliktas galioti kaip teisėtas ir pagrįstas.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nesilaikė CPK 331 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų apeliacinės instancijos teismo sprendimo turiniui ir netinkamai aiškino ir taikė 1964 m. CK 587 straipsnį. Dėl išdėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra naikintinas ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 16 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Česlovas Jokūbauskas
Sigitas Gurevičius
Egidijus Laužikas