LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. gruodžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, V. Č. ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. T. kasacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 10 d. nuosprendžio, kuriuo N. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 145 straipsnio 2 dalį ir paskirta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2005 m. lapkričio 3 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta 20 MGL dydžio bauda ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams ir 15 MGL (1875 Lt) bauda. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Iš nuteistojo N. T. priteistas 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimas D. T..

Skundžiamas ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 4 d. nuosprendis, kuriuo Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 10 d. nuosprendis pakeistas: N. T. pagal BK 145 straipsnio 2 dalį paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta iki vienerių metų. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2005 m. lapkričio 3 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta vienerių metų 22 dienų laisvės atėmimo bausme ir 20 MGL dydžio bauda bei galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams ir 15 MGL (1875 Lt) bauda. Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria N. T., vadovaujantis 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,

n u s t a t ė :

N. T. nuteistas už tai, kad nuo 2008 m. rugpjūčio 12 d. iki 2009 m. sausio 16 d., būdamas Pravieniškių 2-uosiuose pataisos namuose–atvirojoje kolonijoje, esančiuose Kaišiadorių r., Pravieniškių sen., Pravieniškių II k., ir nuo 2009 m. birželio 23 d. iki 2009 m. spalio 17 d., būdamas Plungės rajone, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, panaudodamas psichinę prievartą, pasireiškusią sistemingu (ne mažiau kaip 10–15 kartų per dieną) skambinimu bei trumpųjų žinučių (SMS) su bauginamojo pobūdžio turiniu siuntimu mobiliuoju telefonu D. T. (nusikalstamos veikos padarymo metu – D. A.), gyvenusiai adresu: (duomenys neskelbtini), sistemingai ją baugino.

              Kasaciniu skundu nuteistasis N. T. prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 10 d. nuosprendį bei Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 4 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti.

              Kasatoriaus nuomone, skundžiami nuosprendžiai nėra pagrįsti, teisėti ir teisingi. Teismai bylą nagrinėjo formaliai, buvo šališki, esmingai pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus (toliau – ir BPK) ir šie pažeidimai, pasak nuteistojo, suvaržė jo įstatymų garantuotas teises, sukliudė teismams išsamiai išnagrinėti bylą ir, tinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, priimti teisingą nuosprendį.

              Kasatorius nurodo, kad tiek teismų praktikoje, tiek teisės teorijoje laikomasi nuomonės, jog nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdas, pasekmės, nusikaltimo motyvas, tikslas ir pan. priskiriami faktinėms veikos aplinkybėms, kurios nurodytinos procesiniuose dokumentuose, apibrėžiančiuose kaltinimo ribas ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme. Apkaltinamojo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymo faktinės aplinkybės, turinčios reikšmės baudžiamosios atsakomybės klausimo sprendimui, jeigu jos nuosprendyje pripažįstamos įrodytomis, negali iš esmės skirtis nuo nusikalstamos veikos aprašymo kaltinamajame akte ar nustatyta tvarka teisme pakeisto kaltinimo.

N. T. teigia, kad jo teisė į gynybą buvo suvaržyta tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo abiejų instancijų teismuose metu, nes pareikštas įtarimas ir pateiktas kaltinimas neaiškus, prieštaringas, nekonkretus: nenurodyta kada, iš kokio telefono numerio, kokio turinio, pagal kokius požymius ir kurias būtent jo siųstas SMS žinutes teismai pripažino nusikalstamomis. Taigi, nagrinėjant bylą teismuose, taip ir liko neaišku, dėl kurių, kokio kiekio, kada ir iš kokio telefono išsiųstų žinučių nuteistasis turi duoti paaiškinimus, gintis. Kasatoriaus teigimu, taip jis buvo priverstas spėlioti, ką teismas laiko nusikaltimu. Nuteistasis N. T. daro išvadą, kad nusikalstamomis teismas laiko tik nuosprendyje įvardintas 22 SMS žinutes ir tik dėl jų turinio, nes daugiau žinučių jam nėra inkriminuota, o 22 žinutės per kaltinime nurodytą laiką nėra didelis kiekis. Be to, ir inkriminuojamų žinučių turinys, pasak kasatoriaus, nėra vienareikšmiškas – kai kurių iš jų turinį vargu ar galima laikyti bauginimu naudojant psichinę prievartą, t. y. nusikalstamomis.

              Byloje nustatyta, kad įžeidžiamo ir grasinamo turinio žinutes nukentėjusioji skirtingais laikotarpiais gaudavo iš abonento Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3. Nuteistasis skunde nurodo, kad teismai nenustatė, ar telefonu Nr. 3 nukentėjusiajai ir jos sūnui žinutes siuntė būtent jis. Be to, teismo nuosprendyje nenurodyta, kurias ir kada šio abonento siųstas žinutes teismas pripažino nusikalstamomis. Taip pat kasatorius nesutinka su teismų išvadomis, kad būtent jis naudojosi abonento Nr. 1 ir grasino nukentėjusiajai ne tik atlikdamas bausmę laisvės atėmimo vietoje, bet ir jau paleistas į laisvę. Tokią išvadą teismai motyvavo panašiu iš abiejų (Nr. 1, Nr. 2) telefonų siųstų žinučių turiniu, pasikartojančiais necenzūriniais žodžiais, analogiškomis žeminančiomis frazėmis. Kasatorius mano, kad tokia išvada nepagrįsta tinkamais įrodymais, tai prielaida, nes nenurodyta nė vienos konkrečios žinutės ir jos turinio, kuri teismui leistų daryti tokią išvadą. Be to, tokią išvadą galėtų padaryti tik kompetentingi specialistai po įvairiapusės analizės, o ne teismas. Nuteistasis nesutinka su apeliacinės instancijos teismo, atsakant į šį argumentą, pateikta motyvacija, kad skirti ekspertizę yra teismo teisė, o ne pareiga.

Kasatorius pažymi, kad reikalavimas laikytis įstatymų gaunant įrodymus yra ypač svarbus, nes priešingu atveju nebūtų užtikrintas bylos nagrinėjimo teisingumas. Teismas turi pareigą patikrinti gautų duomenų patikimumą, išsiaiškinti, ar tiksliai buvo laikytasi įstatymų, pagal kuriuos tie duomenys gauti. Duomenys, kurie gaunami suvaržant įstatymų garantuotas žmogaus teises, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, laikomi gautais neteisėtu būdu ir pažeidžia BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus, todėl negali būti pripažįstami įrodymu baudžiamajame procese. Nuteistasis N. T. nurodo, kad visos nuosprendžiuose išdėstytos teismų išvados grindžiamos daugiausia nukentėjusiosios D. T. ir jos sūnaus parodymais, subjektyviu jos vertinimu ir jos tyrimui pateiktais duomenimis – SMS žinučių tekstais. Pasak kasatoriaus, nei nukentėjusiosios D. T., nei jos nepilnamečio sūnaus V. A. parodymai negali būti laikomi nešališkais, nuosekliais ir pakankamais apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Teismams nepavyko visapusiškai, objektyviai ištirti nuteistojo ir nukentėjusiosios santykių bei teisingai įvertinti N. T. veiksmų. Nuteistasis teigia, kad nukentėjusioji yra jam priešiška dėl asmeninio pobūdžio priežasčių. Tą, be kitų aplinkybių, rodo jos teismui pateikti su byla nesusiję dokumentai apie sumušimą, neva buvusį 2006 metais. Kasatoriaus nuomone, atsižvelgdamas į šias aplinkybes ir į tai, kad nukentėjusioji kurį laiką savarankiškai rinko bei tyrimui pateikė neva iš nuteistojo gautas žinutes, teismas turėjo labai atidžiai vertinti, ar jos pateiktus duomenis galima laikyti įrodymu byloje. Skunde nurodoma, kad teismas dėl šių įrodymų patikimumo visiškai nesprendė ir nerado pagrindo suabejoti nukentėjusiosios ir nepilnamečio liudytojo parodymais, nekreipdamas dėmesio į akivaizdžius prieštaravimus ir į tai, kad nukentėjusiosios nepilnametis sūnus teisme visiškai pakeitė parodymus nuteistajam nepalankia linkme. Teismai nesiaiškino tokio pakeitimo priežasties ir nepašalino prieštaravimų. Apeliacinės instancijos teismas taip pat ignoravo nuteistojo argumentus, o pirmosios instancijos teismo išvadas patvirtino visiškai nesigilindamas ir nespręsdamas dėl įrodymų – nukentėjusiosios pateiktų žinučių tekstų – autorystės, t. y. patikimumo.

Kasatoriaus nuomone, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje ir BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą reikalavimą teismams bylas nagrinėti nešališkai. Kasatorius nurodo, kad teismai vadovavosi išankstine nuostata dėl nuteistojo kaltumo, šališkai vertino ir nepagrįstai atmetė jo argumentus, kad nukentėjusiajai D. T. siųstos žinutės buvo ne jos bauginimas, o daugeliu atveju nuteistojo atsakas į jos pačios žinutes, skambučius, įžeidinėjimus, provokacijas, taip pat tai, kad daugelis nukentėjusiosios telefonu nusiųstų žinučių buvo skirta ne jai, o jos sugyventiniui, kuris perimdavo telefoną iš nukentėjusiosios ir bendravo su N. T.. Ši aplinkybė teismuose apskritai nebuvo tiriama. Kasatoriaus nuomone, taip nutiko dėl to, kad dėl išankstinės priešiškos jam nuostatos ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta duomenų, pagrindžiančių šią aplinkybę. Buvo renkami ir tiriami tik tie įrodymai, kurie sutapo su kaltinimo versija, o kiti įrodymų šaltiniai buvo ignoruojami, todėl teismai vadovavosi tik nukentėjusiosios specialiai išsaugotais ir, tikėtina, tendencingai pateiktais tyrimui nuteistąjį kaltinančiais duomenimis. Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas išankstinę priešišką nuomonę pademonstravo formaliai atmesdamas prašymą paviešinti turimų byloje nukentėjusiosios nuteistajam siųstų SMS žinučių turinį, tokį sprendimą pateisindamas techninių priemonių nebuvimu bylos nagrinėjimo metu.

Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas byloje susidariusiu atveju turėjo atlikti savarankišką įrodymų tyrimą ir bandyti išsiaiškinti skunde išdėstytus prieštaravimus bei neaiškumus, nes tiek ikiteisminio tyrimo, tiek pirmosios instancijos teismo metu atliktame įrodymų tyrime buvo daug spragų, turinčių reikšmės teismo išvadoms. Kasatorius cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką apie atvejus, kada apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą. Pasak kasatoriaus, situacija jo baudžiamojoje byloje atitinka šias nuostatas: apeliaciniame skunde buvo nurodytos įrodymų tyrimo klaidos, padarytos pirmosios instancijos teisme, akivaizdūs prieštaravimai nuosprendyje, todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo atlikti įrodymų tyrimą. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas dėl reikalingumo atlikti įrodymų tyrimą, nėra saistomas proceso dalyvių nuomonės tuo klausimu. Dėl to nuteistojo ir jo gynėjo pozicija, kad įrodymų tyrimas nereikalingas, negalėjo atleisti kolegijos nuo pareigos išsiaiškinti apylinkės teismo visiškai netirtų arba nepakankamai ištirtų aplinkybių. Kasatorius pažymi, kad sprendimas neatlikti įrodymų tyrimo nagrinėjant bylą pagal jo ir prokuroro apeliacinius skundus, pakartotinai šiurkščiai pažeidė nuteistojo teisę į išsamų ir nešališką visų bylos aplinkybių išnagrinėjimą.

              Remiantis teismų praktika, apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio ar nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Kasatorius mano, kad tuos skundo argumentus, kurių neaptarė apeliacinės instancijos teismas savo nuosprendyje, galima laikyti vienais esminių. Teiginiai, kuriais bandoma paneigti skundo argumentus, atrodo neįtikinami ir negali būti laikomi motyvuotu atsakymu į juos. Todėl apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

              Nuteistasis N. T. nesutinka su jo veiksmų kvalifikavimu pagal BK 145 straipsnio 2 dalį. Nurodo, kad šios veikos objektyvusis požymis – žmogaus bauginimas, o subjektyvusis – tiesioginė tyčia. Kasatorius mano, kad skundžiamuose nuosprendžiuose nustatyti jo veiksmai neatitinka BK 145 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties. Terorizuojant asmenį ar sistemingai bauginant jis yra nuolatinėje baimės, netikrumo būsenoje, nes kyla realus pavojus jo gyvybei, sveikatai ar turtui. Šiuo atveju net formaliai pažodžiui vertinant žinučių turinį byloje nenustatyta jokio realaus pavojaus, kad grasinimai nukentėjusiajai gali būti įvykdyti. Be to, grasinimai buvo nukreipti į ateitį ir priklausė nuo pačios nukentėjusiosios elgesio, t. y. siekiant bendravimo. Aplinkybės, kurioms esant buvo išsakyti grasinimai nukentėjusiajai, nedavė pakankamo pagrindo manyti, kad tie grasinimai bus realiai įvykdyti.

              Kasatorius nesutinka su teismų išvada dėl jo tyčios, t. y. kad nusikaltimo padarymo metu jis suvokė arba privalėjo suvokti, jog jo žinutės yra bauginančios ir gali būti laikomos psichine prievarta. Tokios teismo išvados pagrįstos prielaidomis – byloje nėra surinkta tai patvirtinančių duomenų, o teismas vadovavosi vien tik abejotinais nukentėjusiosios ir nepilnamečio liudytojo parodymais, jų subjektyviais, prieštaringais ir suinteresuotais vertinimais. Kasatorius nurodo nesiekęs bauginti nukentėjusiosios, o siekęs ją susigrąžinti, nemanęs, kad jo žinutės sukels jai neigiamų padarinių, be to, žinutės buvo skirtos jos sugyventiniui. Todėl, pasak N. T., laikantis nekaltumo prezumpcijos, pagal teismų nustatytas faktines aplinkybes jo veiksmai neturėtų būti kvalifikuojami pagal BK  145 straipsnio 2 dalį.

              Kasatorius pripažįsta, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų, kad siųstomis žinutėmis jis pažemino nukentėjusiosios orumą, tačiau, nuteistojo nuomone, jo veiksmai negalėtų būti kvalifikuojami net ir pagal BK 155 straipsnio 1 dalį, nes  baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik už tiesiogine tyčia ir viešai padaromą įžeidimą.

              Nuteistasis N. T. teigia, kad skundžiami teismų nuosprendžiai yra naikintini, nes pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą dėl jo veiksmų kvalifikavimo, o apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė.

              Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Verenius atsiliepimu į kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti.

              Prokuroras nesutinka su kasatoriaus argumentais, kad jam pareikštas kaltinimas yra nekonkretus ir prieštaringas ir kad jo teisė į gynybą tokiu būdu buvo suvaržyta. Prokuroras pažymi, kad analogiški skundo argumentai jau buvo nagrinėti bylos apeliacinio proceso metu. Šiaulių apygardos teismas nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad tokie apelianto pareiškimai aiškiai deklaratyvūs: kaltinime buvo įvardyti N. T. veiksmai, nurodytas laikas, kada jis juos atliko ir maždaug kiek kartų per dieną skambino ir siuntė SMS žinutes nukentėjusiajai, aptartas išsiųstų žinučių turinys, o skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu šios objektyviosios sudėties aplinkybės nuteistajam buvo inkriminuotos. Prokuroras pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad apylinkės teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyta, kokius veiksmus padarė nuteistasis N. T., o pastarojo skunde minimi ir kaltinime neįvardyti mobiliojo telefono abonentai, kurie yra nurodyti nuosprendžio aprašomojoje dalyje, neturi esminės reikšmės nuteistojo padarytų veiksmų apibūdinimui ir nėra reikšmingi šių veiksmų kvalifikavimui. Be to, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad, ikiteisminio tyrimo metu du kartus apklaustas kaip įtariamasis, taip pat teisiamajame posėdyje pagarsinus kaltinimą, N. T. nurodė suprantąs, kuo yra kaltinamas, ir pareiškė, kad iš dalies pripažįsta savo kaltę. Viso proceso metu kasatorius neigė, kad siųsdamas telefonu SMS nukentėjusiajai siekė ją įbauginti. Minėtos aplinkybės, pasak prokuroro, patvirtina, kad nuteistasis suprato, kuo yra kaltinamas, ir aktyviai gynėsi nuo pareikštų kaltinimų, todėl jo teisės į gynybą pažeistos nebuvo.

              Atsiliepime taip pat nesutinkama su kasacinio skundo argumentu, kad baudžiamojoje byloje ištirtos ne visos aplinkybės, o teismų išvados pagrįstos netinkamais įrodymais, todėl buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimai. Šį argumentą kasatorius taip pat nurodė ir savo apeliaciniame skunde, kurį Šiaulių apygardos teismo kolegija motyvuotai atmetė kaip nepagrįstą. BPK 20 straipsnyje nurodyta, kad teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, kiekvienu atveju sprendžia, ar duomenys laikytini įrodymais. Kitoks teismo ištirtų įrodymų vertinimas, negu norėtų nuteistasis, savaime nėra laikomas esminiu Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimu, kuris turi įtakos teisingo ir pagrįsto nuosprendžio priėmimui. Atsiliepime nurodoma, kad nuteistojo N. T. kaltę dėl nukentėjusiosios D. T. sistemingo bauginimo panaudojant psichinę prievartą Telšių rajono apylinkės teismas nuosprendyje pagrindė ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma: nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai, rašytiniai dokumentai, apžiūrų protokolai ir daiktiniai įrodymai. Prokuroro nuomone, visiškai pagrįstai teismas vertino nukentėjusios parodymus, kaip tinkamus įrodymus nuteistojo kaltei pagrįsti, nes jie neprieštarauja kitiems bylos įrodymams, vieni kitus papildo ir sudaro loginę duomenų visumą apie nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką.

              Prokuroro nuomone, kasatoriaus teiginys, kad teismai šališkai vertino jo pateiktus argumentus ir nepagrįstai juos atmetė, vertintinas kaip deklaratyvus, neparemtas objektyviais duomenimis. Nuteistasis viso proceso metu teismui nušalinimų nereiškė, kaip tai numato BPK 57 ir 58 straipsnio nuostatos, todėl nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad teismai vadovavosi išankstine nuostata dėl jo kaltumo.

Atsiliepime pažymima, kad žemesnės instancijos teismai teisingai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą, pripažindami N. T. kaltu pagal BK 145 straipsnio 2 dalį. Baudžiamoji atsakomybė už sistemingą žmogaus bauginimą panaudojant psichinę prievartą kyla tada, kai atliekami pasikartojantys (ne mažiau kaip tris kartus) veiksmai – įvairūs atviri ar anonimiški grasinimai siekiant sukelti stresą, nerimą, baimę nukentėjusiajam ar jo artimiems asmenims. Objektyviai bauginimai gali būti pareikšti žodžiu, raštu, telefonu ar kitais būdais. Pasak prokuroro, visiškai pagrįstos teismų išvados, kad baudžiamosios bylos medžiagoje užfiksuoti nuteistojo nukentėjusiajai išsiųsti SMS pranešimai, kurių turinys, prasilenkiantis su bet kokiomis moralės ir visuotinai priimtomis žmonių bendravimo normomis, atskleistas suformuluotame kaltinime, aiškiai paneigia N. T. argumentus, kad jis, dažnai skambindamas ir siųsdamas pranešimus D. T., siekė atkurti su ja artimus santykius, deklaruoti kilnius jausmus jai, taip pat, kad jo veiksmuose galbūt galima įžvelgti tik nusikalstamos veikos, numatytos BK 155 straipsnyje, požymius. Prokuroro nuomone, kasacinio skundo motyvai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo nepaneigia padarytų teismų išvadų šiuo klausimu. N. T. neteisėti veiksmai patvirtina BK 145 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo subjektyviuosius požymius, t. y. tai, kad jis suprato nusikalstamą savo veikos pobūdį, sąmoningai rinkosi elgesio variantą ir atitinkamai veikė – sistemingai skambino ir siuntė amoralaus pobūdžio SMS žinutes nukentėjusiajai, keldamas jai baimę, nerimą nesaugumo jausmą ir moralinį diskomfortą. Taigi N. T. faktiškai atlikti veiksmai patvirtina ir jo veikimą tiesiogine tyčia.

              Nukentėjusioji D. T. atsiliepimu į nuteistojo N. T. kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti ir sugriežtinti nuteistajam paskirtą bausmę.

Nukentėjusiosios nuomone, abu nuosprendžiai yra teisėti, pagrįsti ir teisingi, byloje išsamiai išnagrinėtos esminės aplinkybės.

Atsiliepime dėstomi N. T. asmenybę ir gyvenimo būdą apibūdinantys duomenys, taip pat faktai apie nuteistojo atliktus nusikalstamus veiksmus – nuolatinį skambinimą nukentėjusiajai į mobilųjį ir fiksuotus (namų, darbo) telefonus, grasinimus jai, jos vaikams bei artiems žmonėms, psichologinę prievartą. Taip pat aptariamos nukentėjusiosios patirtos tokių nuteistojo veiksmų pasekmės – jos emocinė būsena, nuolatinė įtampa, reputacijos pablogėjimas, nerimas dėl vaikų, apribota laisvė skambinti ir susisiekti su vaikais, giminaičiais, draugais ir pan.

D. T. nurodo, kad N. T. veiksmai ir jų sukelta būsena privertė ją kelis kartus pakeisti telefono numerį, pereiti prie kito operatoriaus, pirkti vienkartines pildymo korteles, kurių numerius palaipsniui nuteistasis vis tiek sužinodavo, net būdamas įkalinimo vietoje. Byloje išrinktos žinutės atsitiktine tvarka arba tos, kurios dažniausiai kartojasi. Jų reikšmingumas yra aiškus – bet kokiu atveju pakenkti nukentėjusiajai, jos draugams, bendradarbiams, kad ši neturėtų su kuo bendrauti, prarastų darbą ir likusi viena pasiduotų nuteistojo spaudimui vėl su juo bendrauti. Nukentėjusiosios nuomone, keletą kartų už įvairius nusikaltimus teistas žmogus tokius nusikalstamus veiksmus atliko piktybiškai. D. T. nurodo buvusi N. T. bauginama tol, kol nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas šioje byloje ir jis sulaikytas su mobiliuoju telefonu, įrodančiu, kad būtent iš jo buvo siuntinėjamos grasinamojo pobūdžio žinutės.

D. T. pažymi, kad jos fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai vaikų, bendradarbių, draugų ir pažįstamų atžvilgiu, kuriuos taip pat trikdydavo N. T., dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas, gali būti įvertinti 25 (dvidešimt penkiais) tūkstančiais Lt. Neturtinė žala kildinama iš neteisėtų N. T. veiksmų ir turi būti atlyginta.

              Kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl įrodymų vertinimo ir nuosprendžio surašymo taisyklių laikymosi pirmosios ir               apeliacinės instancijos teismuose

Vadovaudamasis BPK 367 straipsnio 1 dalies nuostata, kasacinės instancijos teismas žemesnių instancijų teismų sprendimus patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar nebuvo padaryta esminių BPK pažeidimų, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

Teisėtu gali būti laikomas tik toks teismo sprendimas, kurio ne tik forma, turinys atitinka BPK reikalavimus, tačiau ir kai procesas, kuriame atitinkamas sprendimas buvo priimtas, vyko laikantis įstatymuose įtvirtintų nuostatų, nepažeidžiant asmens teisių. Apkaltinamasis nuosprendis turi būti motyvuotas, neprieštaringas, pagrįstas teismo posėdyje ištirtais ir teismo pagal vidinį įsitikinimą įvertintais įrodymais, atitinkančiais įstatymų reikalavimus. Pagal BPK 20 straipsnio        4 dalį įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais. Ar įrodymai yra teisėti, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes.

Nuteistojo N. T. teiginiai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, netinkamai ir šališkai vertino įrodymus, nuosprendžiai prieštaringi, priimti pažeidžiant nuteistojo teisę į gynybą ir pagrįsti duomenimis, neatitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimų, atmestini. Kasatorius nepateikia argumentų, patvirtinančių, kad visi ar dalis įrodymų byloje buvo gauti pažeidžiant BPK nuostatas, reglamentuojančias atitinkamų įrodymų rūšių gavimo tvarką (pvz.: liudytojai apklausti pažeidžiant BPK 78–83, 182–187 ir kt. straipsnių nuostatas, dokumentai neatitinka BPK 95-96 straipsnių reikalavimų ir pan.) Kasaciniame skunde išdėstyti bendro pobūdžio teiginiai nesudaro pagrindo abejoti įrodymų, kuriais teismai grindė savo nuosprendžius, teisėtumu. Taip pat nėra pagrindo abejoti nukentėjusiosios D. T. ir liudytojo V. A. parodymų patikimumu. Priešingai nei teigia kasatorius, V. A. teisme nepakeitė savo parodymų nuteistajam nepalankia linkme. Tiek apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme liudytojas nurodė, kad N. T. tiesiogiai jam negrasino, o grasino jo motinai (nukentėjusiajai D. T.), vadindavo ją necenzūriniais (negražiais) žodžiais, sakydavo, kad nužudys, susprogdins mašiną. Nukentėjusioji taip pat viso proceso metu davė nuoseklius ir neprieštaringus parodyumus apie esmines bylos aplinkybes (kad N. T. skambindavo jai, jos vaikams į mobiliuosius ir fiksuoto ryšio telefonus, siuntė žeminančio, grasinančio turinio žinutes ir t. t.). Kolegija pažymi, kad kasatoriaus išsakomos abejonės dėl nukentėjusiosios D. T. parodymų patikimumo grindžiamos tik jos ir nuteistojo tarpusavio santykiais bei asmeninio pobūdžio vertinimais. Tai nesumenkina nukentėjusiosios parodymų įrodomosios vertės. Įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tai, kad teismai atmetė kasatoriaus versijas, o patikimais pripažino duomenis, pagrindžiančius jo kaltę padarius veiką, numatytą BK 145 straipsnio 2 dalyje, nėra pagrindas konstatuoti, kad įrodymai byloje buvo tiriami ir vertinami pažeidžiant BPK reikalavimus.

Skundžiamų nuosprendžių turinys bei kita bylos medžiaga patvirtina, kad teismai išsamiai tyrė visas bylos aplinkybes, savo išvadas dėl N. T. kaltės grindė ištirtų duomenų (nukentėjusiosios, liudytojo parodymais, telefonų išklotinių analizėmis, išrašu iš mobiliojo telefono žinučių registro ir kt.) visuma. Šių duomenų kontekste teismai vertino nuteistojo versijas dėl nukentėjusiajai siųstų žinučių autorystės, dėl to, kad nukentėjusioji pati provokavo nuteistąjį ir kt. Tai, kad teismai motyvuotai atmetė kai kuriuos gynybos prašymus, nereiškia, kad jie buvo šališki, o bylos aplinkybės ištirtos neišsamiai. Ištyrus ir palyginus byloje esančius duomenis, teismams pakako informacijos nustatyti, kad žinutes iš abonento Nr. 1 nukentėjusiajai siuntė būtent nuteistasis ir kad išsiųstos žinutės yra bauginamojo pobūdžio. Atsakant į šiuos klausimus nėra reikalingos specialios žinios, todėl teismai, pasinaudoję teise atsisakyti paskirti proceso dalyvių prašomą ekspertizę, nepažeidė jokių baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų. Tai, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nepavyko perskaityti nukentėjusiosios D. T. kasatoriui siųstų žinučių, taip pat niekaip nesuvaržė nuteistojo teisių ir nepablogino jo padėties. Ikiteisminio tyrimo pareigūnams buvo pateiktas N. T. mobilusis telefonas su visu jo turiniu, užfiksuota jame išsaugota informacija, žinutės. Šios žinutės nepatvirtino kasatoriaus versijos, kad nukentėjusioji pati jį provokavo. Byloje nėra duomenų, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, gaudami šiuos duomenis, būtų elgęsi neteisėtai ar netinkamai atlikę savo pareigas. Visa tyrimui reikšminga informacija buvo pateikta teismui.

Tai paneigia kasatoriaus teiginius, kad ikiteisminio tyrimo metu tendencingai buvo renkami tik nuteistajam nepalankūs duomenys, o teismai, pažeisdami Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies ir BPK 44 straipsnio 5 dalies nuostatas, bylą nagrinėjo šališkai, vadovavosi išankstine nuostata dėl N. T. kaltumo. Kilus abejonių teismo nešališkumu (net jei tai nesusiję su ankstesniu teisėjo dalyvavimu tame pačiame procese tuo pačiu ar kitu statusu), nuteistasis bet kuriuo metu turėjo teisę pasinaudoti BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta galimybe pareikšti motyvuotą nušalinimą. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad abejones teismų nešališkumu nuteistasis sieja su teismų atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų įvertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, ir jam nepalankaus procesinio sprendimo priėmimas nėra pagrindas pripažinti, kad teismas pažeidė nešališkumo principą ar neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta kasatoriaus teiginį, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija nuosprendyje išsamiai pasisakė dėl kiekvieno nuteistojo N. T. apeliacinio skundo argumento, detaliai aptarė visus nuteistajam inkriminuotų nusikalstamų veikų požymius, analizavo įrodymus, patvirtinančius šių požymių buvimą nuteistojo veiksmuose, vertino jų pakankamumą, motyvuotai pasisakė dėl pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų. Kasaciniame skunde nurodydamas, kad apeliacinės instancijos teismo teiginiai, kuriais bandoma paneigti apeliacinio skundo argumentus, atrodo neįtikinami ir negali būti laikomi motyvuotu atsakymu į juos, N. T. iš esmės patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas į jo argumentus atsakė, tiesiog tas atsakymas nuteistajam nepriimtinas. Kasatorius formaliai nurodo BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimą, sieja jį tik su neatliktu įrodymų tyrimu apeliacinės instancijos teisme. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį įrodymų tyrimas apeliacinės instancijos teisme yra teismo teisė, o ne pareiga. Priimdamas sprendimą, ar atlikti įrodymų tyrimą, teismas atsižvelgia į proceso dalyvių prašymus ir konkrečias nagrinėjamos bylos aplinkybes. Pareiga apeliacinės instancijos teismui atlikti įrodymų tyrimą atsiranda tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai, ištyrė ne visas bylos aplinkybes, nepašalino prieštaravimų. Nagrinėjamoje byloje tokios būtinybės nebuvo. Tą patvirtina ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio dalyvių pozicija – nė vienas iš jų neprašė atlikti įrodymų tyrimo, nenurodė pirmosios instancijos teismo neištirtų reikšmingų aplinkybių.

Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistojo skundą išnagrinėjo nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies bei 332 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Ta aplinkybė, kad, išnagrinėjęs byloje esančius duomenis, apeliacinės instancijos teismas pripažino pirmosios instancijos teismo nuosprendį teisėtu ir pagrįstu, nėra pagrindas pripažinti, jog nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo padarytas esminis BPK pažeidimas.

Dėl veikos kvalifikavimo

              Kasatorius nesutinka su veiksmų kvalifikavimu pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, mano, kad jo veiksmuose nėra šios nusikalstamos veikos sudėties. Nuteistasis N. T. neigia siekęs įbauginti nukentėjusiają, nurodo, kad tokiu elgesiu išreiškė savo jausmus.

              Pagal BK 145 straipsnio dalį atsako tas, kas sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. Sistemingas asmens bauginimas yra pavojingas psichinis poveikis, pasireiškiantis įvairiais atvirais ar anoniminiais grasinimais, pasikartojančiais ne mažiau kaip tris kartus, kuriais siekiama sukelti žmogui stresą, nerimą, nesaugumo jausmą, priversti bijoti, kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikros neigiamos pasekmės. Grasinimai turi būti realūs — turi būti konstatuotas pakankamas pagrindas manyti, kad jie gali būti realizuoti. Vertinant grasinimų realumą, reikšmės turi jų turinys, santykiai tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybės, kurioms esant buvo grasinama, ir pan. Sistemingas bauginimas visuomet būna nukreiptas į konkretų asmenį, siekiant jam sukelti psichologinį diskomfortą. Veiksnių, kuriuos nukentėjusysis sieja su neigiamu psichologiniu poveikiu, visuma yra individualaus pobūdžio, todėl, vertinant grasinimo realumą, labai svarbu atsižvelgti į tai, kaip jį suprato nukentėjusysis. Kvalifikuojant veiką pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, pakanka nustatyti, kad kaltininkas siekia sudaryti įspūdį nukentėjusiajam, jog grasinimas bus realizuotas; nėra būtina kiekvienu atveju įrodyti, kad kaltininkas ketina atlikti grasinimuose nurodomus veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu.

Įvertinę byloje esančius duomenis, apibūdinančius nuteistojo asmenybę, nuteistojo nusikalstamų veiksmų intensyvumą, žinučių turinį, nuteistojo ir nukentėjusiosios santykius, teismai teisingai konstatavo, kad D. T. turėjo realų pagrindą manyti (bijoti), kad nuteistasis gali realiai įgyvendinti jai siunčiamose žinutėse išreikštus grasinimus. Pažinodamas nukentėjusiąją ir jai artimus žmones, N. T. žinojo, kaip gali įbauginti D. T., ir tuo pasinaudojo savo veiksmais sukurdamas situaciją, kai nukentėjusioji negalėjo jaustis saugi nei socialiai (grasinimai pažeminti prieš kolegas, viršininką, pakenkti materialiai ir pan.), nei asmeniškai (grasinimai atimti gyvybę, susprogdinti automobilį, pakenkti vaikams ir pan.). Todėl nėra pagrindo sutikti su kasatoriaus teiginiu, kad siųsdamas nukentėjusiajai žinutes, jis nesuvokė, jog kelią jai baimę, nerimą, nesaugumo jausmą, t. y. kad jo veiksmuose nebuvo tyčios. Žinučių turinys, nusikalstamų veiksmų trukmė ir intensyvumas patvirtina, kad N. T. veikė tiesiogine tyčia, t. y. sąmoningai grasino nukentėjusiajai siekdamas sukelti jai nesaugumo jausmą. Nuteistojo teiginys, kad savo veiksmais siekė išreikšti jausmus nukentėjusiajai D. T., neturi jokios teisinės reikšmės, nes motyvas nėra būtinasis nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 2 dalyje, požymis.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad  teismų padarytos išvados dėl nusikalstamos veikos sudėties nuteistojo veiksmuose buvimo, kaltės ir kitų svarbių aplinkybių nekelia abejonių. N. T. veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 145 straipsnio 2 dalį.

Dėl nuteistojo teisės į gynybą pažedimo

Nepagrįsti kasatoriaus teiginiai, kad jo teisė į gynybą buvo suvaržyta, nes jam pateiktas nekonkretus kaltinimas. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje teisingai nurodyta, kad kaltinimas N. T. buvo pareikštas ir jis buvo nuteistas ne dėl 22 SMS žinučių išsiuntimo nukentėjusiajai (kaip teigiama kasaciniame skunde), o dėl to, kad ilgą laikotarpį skambindamas po 10–15 kartų per dieną ir siųsdamas kaltinime nurodyto (prasilenkiančio su bet kokiomis moralės normomis bei normalaus bendravimo supratimu) turinio žinutes, naudojo prieš nukentėjusiąją psichinę prievartą, taip ją sistemingai baugindamas. Pranešime apie įtarimą, kaltinamajame akte, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aiškiai ir konkrečiai išreikštas atitinkamo turinio kaltinimas. Kasatoriaus argumentus dėl kaltinimo nekonkretumo paneigia procesiniai dokumentai, kuriuose užfiksuota, kad nuteistasis N. T. nurodo supratęs, kuo yra kaltinamas. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nuteistasis aktyviai dalyvavo procese – išreiškė savo poziciją dėl jam pateiktų kaltinimų (dėl dalies prisipažino, nuo kitos dalies gynėsi), teikė paaiškinimus, kėlė versijas, uždavė klausimus nukentėjusiajai ir t. t., viso proceso metu naudojosi gynėjo pagalba.

              Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r ė :

         Nuteistojo N. T. kasacinį skundą atmesti.