Administracinė byla Nr. eA-1856-789/2024

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. Z. (N. Z.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. Z. (N. Z.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „SMMC“) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas N. Z. (N. Z.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2024 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. 24S73928 (toliau – ir Sprendimas).

2.       Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovas Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą gyventi, galiojantį iki 2025 m. rugsėjo 11 d., kadangi duomenys, kuriuos asmuo pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, su pareiškėju nesudaryta darbo sutartis. Sprendimo teisinis pagrindas – Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas ) 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktai ir 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas.

3.       Pareiškėjas nurodė, kad jis pateikė Departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje darbo pagrindu, kadangi ketino dirbti uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „SMMC“ (nuo 2024 m. gegužės 7 d. įregistruotas teisinis statusas – bankrutuojanti, toliau – ir Bendrovė) elektromontuotojo padėjėju. Tarp jo ir Bendrovės nuotoliniu būdu buvo sudaryta darbo sutartis. Teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, jis sąžiningai nurodė, kad ketina dirbti Bendrovėje elektromontuotojo padėjėju ir gauti už darbą reguliarias pajamas, bei pagrįstai tikėjosi, kad būsimasis darbdavys, pateikęs Departamentui įsipareigojimą įdarbinti jį ne trumpesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui ir mokėti jam 1 386 Eur darbo užmokestį, laikysis savo įsipareigojimų ir įdarbins pareiškėją.

4.       Pareiškėjas neginčijo, kad leidimas laikinai gyventi jam buvo įteiktas
2023 m. rugsėjo 28 d. per Departamento pasirinktą išorės paslaugų teikėją Kirgizijoje, pareiškėjas atvyko į Lietuvą tik 2024 m. vasario 8 d. Tačiau pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog jis kreipėsi į Bendrovės atstovę dėl sutarto darbo dar prieš atvykstant į Lietuvą ir atvykęs, o atstovė informavo pareiškėją, kad ji negali suteikti darbo sutartimi sulygto darbo, nes nėra darbo, Bendrovė susiduria su sunkumais. Bendrovės atstovė pasiūlė pareiškėjui iki 2024 m. kovo 31 d. atostogauti ir atostogų metu ieškotis kito darbo bei pažadėjo oficialiai įforminti pareiškėjo atostogas.

5.       Pareiškėjas nurodė, kad dėl aptartų aplinkybių jis pradėjo vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą ir kartu ieškotis kito darbo ir darbdavio pagal savo turimą profesiją. Papildomai vykdoma pavėžėjo / kurjerio veikla leidžia jam kas mėnesį turėti reguliarias pajamas (tiksli pajamų suma bus žinoma, deklaravus pajamas už 2024 metus ir sumokėjus visus mokesčius). Departamento priimtas sprendimas buvo netikėtas, kadangi jis sąžiningai manė, kad yra oficialiai įdarbintas ir jam suteiktos atostogos. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog Sprendime nėra duomenų, kad Bendrovė pranešė Departamentui apie pareiškėjo įdarbinimą (neįdarbinimą), be to, pareiškėjas negalėjo daryti įtaką Bendrovės veiksmams ar numatyti, kad Bendrovė nevykdys savo įsipareigojimų.

6.       Pareiškėjas pažymėjo, kad jis dėjo ir deda visas pastangas tam, kad turėtų pakankamai lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas sugaišo nemažai laiko ir išleido nemažai piniginių lėšų, kad gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, tačiau jis buvo nubaustas dėl darbdavio nesąžiningumo ir dėl to jam automatiškai buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi be jokio įspėjimo. Nuo pat leidimo laikinai gyventi išdavimo dienos pareiškėjas aktyviai bando integruotis į Lietuvos darbo rinką, darbdaviui nesuteikus sulygto darbo, nemokant atlyginimo, jis vykdo individualią veiklą (dirba pavežėju), ieškojo ir surado kitą darbą ir darbdavį.

7.       Pareiškėjas pabrėžė, jog Departamentas iš anksto nepranešė pareiškėjui apie tai, jog jam bus panaikintas leidimas laikinai gyventi, nes pareiškėjas neturi pakankami lėšų ar negauna reguliarių pajamų, nesuteikė galimybės pateikti paaiškinimus, nesuteikė protingo termino šiems trūkumams pašalinti ir priėmė nepagrįstą Sprendimą, t. y. Departamentas nesilaikė gero administravimo principo. Šiuo atveju Departamentas, prieš priimdamas Sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi, turėjo sudaryti galimybę pareiškėjui pateikti paaiškinimus, Departamentas turėjo apklausti darbdavį ir, susiklosčius tokiai objektyviai ir nuo pareiškėjo valios niekaip nepriklaususiai situacijai, leisti pareiškėjui ištaisyti trūkumus ir surasti naują darbdavį, todėl leidimo laikinai gyventi panaikinimas yra neproporcinga priemonė.

8.       Pareiškėjas teigė, kad Sprendimas yra neišsamus ir nemotyvuotas, neatitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatų. Duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ne dėl pareiškėjo kaltų veiksmų, o dėl kitų asmenų nesąžiningo elgesio. Pareiškėjo vertinimu, Departamentas, priimdamas Sprendimą, neobjektyviai įvertino pareiškėjo individualią situaciją, t. y. tai, jog jis pradėjo dirbti Bendrovėje ir pagrįstai tikėjosi išsaugoti ilgalaikius darbo santykius, tačiau dėl darbdavio nesąžiningumo buvo priimtas Sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi. Departamento Sprendimas yra neobjektyvus, neteisėtas, pažeidžiantis žmogaus pagrindines teises bei gero administravimo ir proporcingumo principus, o taip pat prieštaraujantis sąžiningumo, protingumo bei teisingumo kriterijams, todėl jis turėtų būti panaikintas.

9.       Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė atmesti jį.

10.       Atsakovas nurodė, kad 2023 m. rugsėjo 5 d. jis priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). Pareiškėjui 2023 m. rugsėjo 11 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760287378, galiojantis iki 2025 m. rugsėjo 11 d., įteiktas 2023 m. rugsėjo 28 d. per Departamento pasirinktą išorės paslaugų teikėją Kirgizijoje.

11.       Migracijos departamentas gavo iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Vilniaus pasienio rinktinės migracijos skyriaus 2024 m. kovo 1 d. raštą Nr. 9K-11028, kad, pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) duomenis, minėtas užsienietis Bendrovėje nėra įdarbintas ir nėra įsidarbinęs jokioje kitoje įmonėje; pareiškėjas nuo 2024 m. vasario 8 d. vykdo individualią veiklą. Patikrinimo metu taip pat buvo nustatyta, jog asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, Departamentas konstatavo, jog asmuo, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.

12.       Dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad Sprendimas priimtas, neobjektyviai ir neišsamiai įvertinus faktines aplinkybes, atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas pateikė prašymą dėl leidimo laikinai gyventi darbo pagrindu, t. y. pareiškėjo tikslas – darbas Lietuvoje, o darbdavys įsipareigoja, kad jis bus įdarbintas ne trumpesniam nei 6 mėnesių laikotarpiui. Tačiau atlikus patikrinimą paaiškėjo, kad pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi darbo Bendrovėje pagrindu, nedirbo įmonėje, su juo nebuvo sudaryta darbo sutartis, todėl negavo ir sulygto darbo užmokesčio. Šios faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir nurodydamas, kad ketina dirbti Bendrovėje pagal darbo sutartį ir jo pragyvenimo lėšų šaltinis bus darbo užmokestis, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, nes užsienietis nedirba įmonėse, o nuo 2024 m. vasario 8 d. vykdo individualią veiklą. Departamentas atkreipė dėmesį, kad iš pareiškėjo pridėto elektroninio bilieto matyti, jog jis atvyko į Lietuvą 2024 m. vasario 8 d. (atsiliepime nurodyta 2024 m. rugpjūčio 2 d. data) ir iš karto pradėjo vykdyti individualią veiklą.

13.       Departamento vertinimu, pareiškėjas neketino dirbti Bendrovėje, pasirašyti darbo sutartį ir gauti darbo užmokestį, o iš pareiškėjo pateikto 2024 m. vasario 15 d. susirašinėjimo neaišku, su kuo pareiškėjas susirašinėja ir ar tikrai darbdavys atsisakė pasirašyti su juo darbo sutartį. Net ir susiklosčius skunde nurodytai situacijai, kai darbdavys atsisako pasirašyti darbo sutartį, užsienietis privalo informuoti Departamentą apie tokius pasikeitimus, jis supažindintas apie tokią pareigą teiktame prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo.

14.       Departamentas pažymėjo, kad jis pagrįstai nustatė, jog asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Šios aplinkybės nepaneigė ir pats pareiškėjas, jis tik deklaratyviai nurodė, kad jam užtenka pajamų iš jo vykdomos individualios veiklos. Prie skundo nėra pateikti jokie dokumentai, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas turi pakankamai lėšų pragyventi ir tos pajamos yra reguliarios, jos atitinka teisės aktuose nustatytą dydį.

15.       Departamentas atkreipė dėmesį, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktuose įtvirtinti reikalavimai imperatyvūs. Pareiškėjui nepasirašius darbo sutarties, apie tai neinformavus Departamento, negaunant įstatyme nustatyto atlyginimo (mažiausiai 1 minimalios mėnesinės algos (toliau – ir MMA), išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Preziumuotina, kad pareiškėjas turi žinoti Įstatyme įtvirtintus išduoto leidimo panaikinimo pagrindus (teikti tikrovę atitinkančius duomenis, reikalavimą turėti pakankamai lėšų ir (ar) gauti reguliarias pajamas, pasirašyti darbo sutartį), todėl, pasikeitus tam tikroms aplinkybėms ir siekiant ateityje galbūt išvengti neigiamų pasekmių, pareiškėjas galėjo (turėjo pareigą) kreiptis į Departamentą ir informuoti jį apie pasikeitusią padėtį, tačiau tai nebuvo padaryta.

16.       Departamentas tvirtino, kad Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados, t. y. Departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį VAĮ reikalavimus, kurio naikinti nėra pagrindo.

II.

17.       Regionų administracinis teismas 2024 m. gegužės 7 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

18.       Teismas nustatė, kad:

18.1.                      Pareiškėjas Departamentui 2023 m. liepos 25 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodydamas, kad ketina dirbti elektriku Bendrovėje Lietuvos Respublikoje; numatomas mokėti darbo užmokestis – 1 386 Eur. Tarpininkavimo rašte Bendrovė nurodė, kad N. Z. bus įdarbintas elektriku, ekonominės veiklos rūšis – elektros įrangos remontas (3314), numatoma pareiškėjo įdarbinimo data yra 2023 m. rugsėjo 4 d., mokamas ne mažesnis kaip 1 386 Eur darbo užmokestis.

18.2.                      2023 m. rugsėjo 5 d. Departamentas priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). 2023 m. rugsėjo 11 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760287378, galiojantis iki 2025 m. rugsėjo 11 d., asmeniui įteiktas 2023 m. rugsėjo 28 d. per Departamento pasirinktą išorės paslaugų teikėją Kirgizijoje.

18.3.                      VSAT pateikė Departamentui informaciją, kad, vykdant migracinių procesų stebėseną ir kontrolę Vilniaus mieste, buvo nustatyta, kad Kirgizijos Respublikos piliečiui N. Z. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760287378, galiojantis nuo 2023 m. rugsėjo 11 d. iki 2025 m. rugsėjo 11 d. (tarpininkaujant Bendrovei); Sodros duomenimis, minėtas užsienietis nėra įdarbintas Bendrovėje ir nėra įsidarbinęs jokioje kitoje įmonėje ir nuo 2024 m. vasario 8 d. vykdo individualią veiklą.

18.4.                      Departamentas, 2024 m. kovo 6 d. patikrinęs Sodros informacinėje sistemoje esančius duomenis, nustatė, kad pareiškėjas nesudarė su Bendrove darbo sutarties, todėl, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, priėmė Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą.

19.       Teismas vadovavosi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais, pažymėjo, jog, pagal Įstatymo 62 straipsnio 4 dalį, užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi Įstatymo 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus Įstatyme nustatytas išimtis. Atsižvelgęs į nurodytą teisinį reguliavimą, teismas darė išvadą, jog pareiškėjas privalėjo įsidarbinti pas tą darbdavį ir tų darbo funkcijų vykdymui, kurios buvo nurodytos tarpininkavimo rašte, o pakeisti darbdavį ar darbo funkcijas galėjo tik turėdamas Departamento sutikimą. Buvo atkreiptas dėmesys, jog prašyme dėl leidimo išdavimo pareiškėjas patvirtino, kad jam yra žinoma, jog jis turi informuoti Departamentą apie pasikeitimus, reikšmingus priimant sprendimą dėl prašymo.

20.       Teismo vertinimu, atsakovas, nustatęs, jog pareiškėjas nesudarė su Bendrove darbo sutarties, nedirbo kitose įmonėse, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, pagrįstai panaikino pareiškėjui darbo pagrindu išduotą leidimą laikinai gyventi.

21.       Vertindamas skundo argumentus, kad pareiškėjas negalėjo daryti įtakos darbdaviui ir numatyti, jog darbdavys nevykdys savo įsipareigojimų, teismas pažymėjo, kad šie teiginiai neturi teisinės reikšmės. Teismas nurodė, kad į bylą pateiktas pareiškėjo susirašinėjimas (SMS žinutės) nepatvirtino, jog susirašinėta su įgaliotu darbdavio atstovu, žinučių turinys buvo bendro pobūdžio. Teismo įsitikinimu, šios aplinkybės nešalina faktinio imperatyvaus Įstatyme numatyto leidimo panaikinimo pagrindo, o būtent, kad darbo sutartis su užsieniečiu nesudaryta.

22.       Dėl pareiškėjo argumentų, kad Departamentas nesuteikė galimybės pareiškėjui pateikti paaiškinimus, teismas pažymėjo, jog teisės aktai nenustato atsakovui pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų. Teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė teismui tokio pobūdžio aplinkybių, kurios leistų kitaip įvertinti ginčijamo Sprendimo motyvus ar sudarytų pagrindą spręsti, kad, atsakovui priimant Sprendimą, buvo pažeisti pareiškėjo nurodyti viešojo administravimo principai.

23.       Pasisakydamas dėl kitų leidimo panaikinimo pagrindų, nustatytų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktuose, teismas nurodė, jog pareiškėjui tenka pareiga laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu.

24.       Vadovaudamasis Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kuriame nustatyta sąlyga užsieniečiui turėti pakankamai lėšų ir (ar) gauti reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, bei šias nuostatas detalizuojančiais teisės aktais, teismas nurodė, jog lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, yra 1 MMA; nuo 2023 m. sausio 1 d. MMA
yra 840 Eur. Teismo įsitikinimu, bylos duomenys patvirtino, jog pareiškėjas negavo darbo užmokesčio, pareiškėjas nepateikė įrodymų apie kitas gaunamas pajamas, todėl atsakovas turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas neturi pakankamai reguliarių pajamų pragyventi Lietuvoje ir jo nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p. ir 5 p.). 

25.       Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas atvyko į Lietuvos Respubliką 2024 m. vasario 8 d. reisu Stambulas–Vilnius 11:05 val. ir, pagal 2024 m. kovo 6 d. Sodros
duomenis, 2024 m. vasario 8 d. (atvykimo dieną) pradėjo vykdyti individualią veiklą. Teismo įsitikinimu, tai leido daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo tikrieji ketinimai buvo ne darbas Bendrovėje, o individualios veiklos vykdymas, t. y. patvirtino, jog pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.

26.       Teismas pabrėžė, kad Įstatymo 50 straipsnis nustato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, nagrinėjamu atveju Departamentas pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą trimis savarankiškais pagrindais.

27.       Teismo vertinimu, Sprendimas atitiko VAĮ reikalavimus, kadangi jis pagrįstas objektyviais duomenimis, teisės aktų nuostatomis, yra išsamiai motyvuotas. Teismas pažymėjo, kad atsakovas tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kurio naikinti nebuvo teisinio pagrindo.

III.

28.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.

29.       Pareiškėjas nurodo, jog teismo sprendimas yra formalus, priimtas neįsigilinus į pareiškėjo individualią situaciją. Pareiškėjas neginčija, kad jis nebuvo įdarbintas Bendrovėje ir jam nebuvo mokamas tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis. Tačiau, pareiškėjo įsitikinimu, teismas nevertino, kokiomis aplinkybėmis tai susiklostė. Pareiškėjas pagrįstai manė, kad Bendrovė laikysis tarpininkavimo rašte nurodytų įsipareigojimų, ir negalėjo numatyti, kad Bendrovė neįdarbins jo. Šiuo atveju nei atsakovas, ne pirmosios instancijos teismas neįvertino Bendrovės nesąžiningų veiksmų.

30.       Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog jis norėjo dirbti Bendrovėje, tačiau Bendrovė neišreiškė valios sudaryti sutartį su pareiškėju. Pareiškėjas skunde buvo nurodęs, kad, prieš atvykdamas į Lietuvą, jis kreipėsi į Bendrovės atstovę telefonu, tačiau jam buvo pasakyta, kad Bendrovė negali suteikti darbo, susiduria su sunkumais ir pan., pažadėjo oficialiai įforminti, kad pareiškėjui suteiktos atostogos, pareiškėjas aktyviai ieškojo kito darbdavio. Dėl teismo išvados, jog pareiškėjas buvo informuotas apie pareigą informuoti Departamentą apie pasikeitusias aplinkybes, pareiškėjas paaiškina, kad jis tikėjo Bendrovės pažadu (manė, kad jam oficialiai suteiktos atostogos), jis neturėjo galimybės patikrinti šias aplinkybes, pareiškėjas yra jauno amžiaus, neturi teisinių žinių ir nežino valstybinės kalbos.

31.       Pareiškėjas nesutinka su teismo vertinimu, kad pareiškėjo tikrieji ketinimai buvo vykdyti individualią veiklą, o ne dirbti Bendrovėje. Pareiškėjas pakartoja aplinkybes, susijusias su bendravimu telefonu su Bendrovės atstove, ir nurodo, kad jis buvo apgautas. Jis ėmėsi vykdyti individualią veiklą, kad turėtų pragyvenimo šaltinį, ir ieškoti kito darbo. Taigi pareiškėjo tikslas buvo dirbti Lietuvoje pagal darbo sutartį.

32.       Pareiškėjas pažymi, kad, Bendrovei nesilaikius savo įsipareigojimų, jai nekilo jokios pasekmės, pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi nebuvo iš karto panaikintas, jam buvo leista vykdyti individualią veiklą, pareiškėjas, nežinodamas teisės aktų reikalavimų, valstybinės kalbos, negalėjo numatyti, kad jo veiksmai neatitinka šių reikalavimų (pareiškėjas sąžiningai tikėjo, kad jis įdarbintas, jam suteiktos atostogos).

33.       Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino, kad pareiškėjas buvo sąžiningas, pažeidė Įstatymo reikalavimus ne dėl tyčinių veiksmų, o dėl darbdavio nesąžiningumo. Susiklosčius tokiai situacijai, kai Bendrovė neįdarbino pareiškėjo, o pareiškėjas manė, kad jis yra įdarbintas, pareiškėjas padarė formalų pažeidimą dėl teisės aktų neišmanymo, tokia aplinkybė turėtų būti vertinama kaip svarbi bei nesuteikianti teisės atsakovui automatiškai panaikinti leidimą. Be to, ginčo situacija yra nesąžininga ir neteisinga, kadangi jis sugaišo nemažai laiko ir išleido nemažai piniginių lėšų, kad gautų leidimą atvykti į Lietuvą, apsigyventi, jis turėjo tikslą dirbti Lietuvoje, o dėl formalaus pažeidimo jam buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi be jokio įspėjimo ir paaiškinimų.

34.       Pirmosios instancijos teismas taip pat neatsižvelgė, kad ginčo situacija susiklostė dėl objektyvių, nuo pareiškėjo nepriklausiusių aplinkybių. Departamentas, priimdamas Sprendimą, turėjo atsižvelgti į šias aplinkybes bei, vadovaudamasis objektyvumo, proporcingumo bei sąžiningumo principais, turėjo informuoti pareiškėją apie planuojamą priimti Sprendimą bei suteikti jam galimybę ištaisyti šį trūkumą. Leidimo laikinai gyventi panaikinimas neatitinka proporcingumo, objektyvumo bei gero administravimo principų, tai yra pakankamas pagrindas pripažinti sprendimą neteisėtu.

35.       Pareiškėjo įsitikinimu, esant tokiai situacijai, Departamentas turėjo elgtis sąžiningai ir teisingai, t. y., prieš priimdamas Sprendimą, jis turėjo apklausti pareiškėją ir Bendrovę, išaiškinti Įstatymo nuostatas, leisti pareiškėjui ištaisyti trūkumus. Pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas, nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjus reikšmingas faktines aplinkybes, kadangi atsakovas Sprendimu pažeidė pareiškėjo teisę būti išklausytam, t. y. gero administravimo principą, todėl Sprendimas turėjo būti panaikintas.

36.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti jį.

37.       Pakartodamas faktines aplinkybes ir argumentus, kuriuos buvo nurodęs pirmosios instancijos teismui, atsakovas pažymi, kad ir Departamentas, ir pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamų sprendimų išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

38.       Ginčas byloje kilo dėl Departamento 2024 m. kovo 7 d. sprendimo Nr. 24S73928, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo. 

39.       Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, jog atsakovas Sprendime nurodytais pagrindais teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, o pareiškėjo argumentai, kad atsakovas nevertino pareiškėjo individualios situacijos, pažeidė gero administravimo principą, pripažinti nepagrįstais.

40.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir nurodo, kad teismas išnagrinėjo bylą formaliai, nepasisakė dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, susijusių su darbo sutarties su Bendrove nesudarymu, nevertino, kad pareiškėjas buvo sąžiningas, o būtent darbdavys nesilaikė savo įsipareigojimų. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad vien dėl formalaus pažeidimo Sprendimu sukeliamos pasekmės (panaikintas leidimas laikinai gyventi) yra neproporcingos, o Departamentas, neišklausęs pareiškėjo prieš priimdamas Sprendimą, pažeidė gero administravimo principą.

41.       Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

42.       Byloje nustatyta, kad Sprendimas priimtas, vadovaujantis Įstatymo nuostatomis
 (50 str. 1 d. 2 p., 6 p., 35 str. 1 d. 2 p., 5 p.) ir atsižvelgiant į tai, jog duomenys, kuriuos asmuo pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neatitinka tikrovės, taip pat įvertinus tai, kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta. Sprendime Migracijos departamentas nurodė, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjas, kuriam 2023 m. rugsėjo 11 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nesudarė darbo sutarties su Bendrove, nedirbo kitose įmonėse, nuo 2024 m. vasario 8 d. vykdė individualią veiklą.

43.       Teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal Įstatymo (2022 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-1277 redakcija, galiojusi pareiškėjo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimo metu) 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė, norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktą, išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

44.       Vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją, nesilaikydamas Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.

45.       Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi.

46.       Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir (ar) joje gyventi nėra prigimtinė, ši teisė trečiųjų šalių piliečiams nėra suteikiama automatiškai ir yra įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2024 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1571-1047/2024 ir kt.).

47.       Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina ir dėl šių aplinkybių ginčo nėra, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (t. y. kad asmuo ketina dirbti pagal darbo sutartį, jo profesija įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą pagal įmonės vykdomą veiklą ir pareiškėjui nereikalingas Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimas dėl atitikties Lietuvos darbo rinkos poreikiams). Vadovaujantis Sodros duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas, 2023 m. rugsėjo 29 d. gavęs leidimą laikinai gyventi, 2024 m. vasario 8 d. atvykęs į Lietuvą, nebuvo įdarbintas Bendrovėje ir joje faktiškai nedirbo. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad, pareiškėjui neįsidarbinus Bendrovėje, atsirado Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytas pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, Departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, t. y. nustatęs, kad užsienietis faktiškai neatitinka Įstatymo nustatytų sąlygų, jis privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2833-442/2022; 2022 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3925-821/2022; 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1263-525/2024 ir kt.). Pareiškėjo teiginiai, kad jis buvo sąžiningai įsitikinęs, jog darbdavys jam suteikė atostogas, yra deklaratyvūs ir nekeičia padarytos išvados. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių šias aplinkybes, o pareiškėjo pateiktas susirašinėjimas (2024 m. vasario 15 d.) su, pareiškėjo teigimu, Bendrovės atstovu nepatvirtina, jog pareiškėją ir Bendrovę siejo darbo teisiniai santykiai.

48.       Byloje taip pat įrodyta, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis (byloje nustatyta, kad nuo atvykimo į Lietuvą dienos pareiškėjas pradėjo vykdyti individualią veiklą) ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų (pareiškėjas nedirbo Bendrovėje, jam nebuvo mokamas tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis), kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Taigi Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Nors pareiškėjas tvirtina, kad nepagrįstai konstatuota, kad jis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, tačiau bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas gavo leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad jis dirbs Bendrovėje elektriku, jam bus mokamas 1 386 Eur darbo užmokestis, tačiau darbo sutartis nebuvo sudaryta. Tai reiškia, kad pareiškėjo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi pateikti duomenys, t. y. duomenys, patvirtinantys vieną iš Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintųjų leidimo laikinai gyventi išdavimui būtinų sąlygų – darbdavio įsipareigojimą įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui ir nustatyti visą darbo laiko normą, neatitiko tikrovės.

49.       Dėl pareiškėjo teiginių, kad, prieš atsakovui priimant Sprendimą, jis nebuvo išklausytas ir neturėjo galimybės pasiaiškinti dėl susiklosčiusios situacijos, ištaisyti trūkumus, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas priėmė Sprendimą, turėdamas pakankamai duomenų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų, Departamentas surinko visą medžiagą, reikalingą priimti Sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022; 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1263-525/2024; 2024 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1811-556/2024 ir kt.).

50.       Pareiškėjas teigia, kad Bendrovė su juo elgėsi nesąžiningai, nesuteikė darbo, kurį buvo įsipareigojusi suteikti tarpininkavimo rašte, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas byloje laikėsi pozicijos, kad jis jau prieš atvykdamas į Lietuvą žinojo, kad Bendrovė susiduria su sunkumais, negalės aprūpinti jo darbu, mokėti darbo užmokestį ir pan. Konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė išimtinių aplinkybių, lėmusių jo pasirinkimą pažeisti esmines sąlygas, taikomas asmenims, kuriems išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

51.       Nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, kad nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas nevertino individualios pareiškėjo situacijos, kad pareiškėjas buvo sąžiningas ir jo padarytas pažeidimas yra itin formalus, teisėjų kolegija pažymi, jog Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną iš šių pagrindų, atsakovas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas, kaip užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį (Įstatymo 40 str. 5 d.).

52.       Pastebėtina, jog pirmosios instancijos teismas vertino Sprendimo faktinius bei teisinius pagrindus, pareiškėjo pateiktus įrodymus bei paaiškinimus (ABTĮ 56 str. 1 d.). Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies nuostatų. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstas išvadas.

53.       Dėl pareiškėjo akcentuojamos jo pažeistos teisės būti išklausytam, pažymėtina, jog gero administravimo principas įpareigoja viešojo administravimo institucijas suteikti asmenims, kurių klausimai svarstomi, veiksmingą galimybę pasisakyti (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-214/2014). Gero administravimo principas reiškia, kad veiksminga suinteresuoto asmens teisė teikti argumentus ir įrodymus turi būti įgyvendinama prieš viešojo administravimo subjektui priimant administracinį aktą, ir jam turi būti suteikta pakankamai laiko pasirengti pateikti argumentus ar įrodymus dėl tokio akto (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-727/2014). Vis dėlto aptariama asmens teisė būti informuotam ir išklausytam nėra absoliuti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2500-624/2023).

54.       Proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principai suponuoja, jog pareiškėjo teisės būti išklausytam tikslų aspektu vertinant bendrąją ginčo teisiniuose santykiuose susiklosčiusią situaciją, kai pareiškėjas turi galimybę visus savo argumentus dėl atsakovo priimto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo išdėstyti teisme, teikti tuos argumentus pagrindžiančius įrodymus ir savo teisėmis teisme aktyviai naudojasi, nėra pagrindo pripažinti, kad teisė būti išklausytam dėl kokių nors ypatingų aplinkybių turėtų būti be išlygų įgyvendinta būtent administracinių procedūrų metu, o to nepadarius, ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3159-415/2021; 2023 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1667-520/2023).

55.       Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepaaiškina, kokias aplinkybes jis būtų nurodęs ir kokius papildomus įrodymus būtų pateikęs atsakovui, t. y. įrodymus, kurie būtų galėję lemti kitokio pobūdžio sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi priėmimą. Pareiškėjas taip pat nenurodo tokio pobūdžio aplinkybių, kurios leistų kitaip įvertinti Sprendimo motyvus ar duotų pagrindą spręsti, kad, atsakovui priimant Sprendimą, buvo pažeisti pareiškėjo nurodyti viešojo administravimo principai ar teisės aktų reikalavimai.

56.       Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144
straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo N. Z. apeliacinį skundą atmesti. 

Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                Iveta Pelienė

Rasa Ragulskytė-Markovienė

                                        Arūnas Sutkevičius