Administracinė byla Nr. I-4341-484/2018

                                                    Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02880-2018-2

                                                    Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas

n u s t a t ė :

Pareiškėjas M. B. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1-2). 

Pareiškėjas skunde paaiškina, kad dėl laisvės apribojimo laikotarpiu nuo 2015 metų iki 2018 m. rugpjūčio 26 d. periodiškai buvo laikomas Lukiškių TI-K. Laikymo sąlygos, pasak pareiškėjo, prilygsta kankinimui, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnio nuostatoms, draudžiančioms žiauriai elgtis, žeminti asmens garbę ir orumą arba bausti kankinant. Nurodo, kad Lukiškių TI-K patalpose labai drėgna, trūksta oro, gana tamsu. Kamerose laikoma nuo 2 iki 4 asmenų, todėl vienam asmeniui teko mažiau kameros ploto, nei numatyta teisės aktuose. Esant su kitais asmenimis kamerose, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, nes buvo matomas kitų asmenų.

Pareiškėjas tvirtina, kad dėl nurodytų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų jis patyrė neturtinę žalą – neigiamus išgyvenimus, kuriuos jaučia iki šiol.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutinka. Atsiliepime į skundą  (b. l. 7-19) prašo administracinę bylą  dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. balandžio 14 d. palikti nenagrinėtą, kadangi yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas 2015 m. lapkričio 9 d. administracinėje byloje Nr. I-3137-554/2015 tarp tų pačių šalių, dėl tų pačių dalykų ir tuo pačiu pagrindu. Taip pat atsakovo atstovas pareiškėjo skundo reikalavimų daliai prašo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą, o likusioje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Dėl ginčo esmės atsakovo atstovas paaiškina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K su pertraukomis buvo laikomas nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 27 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (Žin. 2010, Nr. 55-2731) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Pažymi, kad reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą kameroje, nenumato nei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai (LVAT 2016 m. balandžio 4 d. nutartis Nr. A-1230-502/2016). Atsiliepime pateikti duomenys, pasak atsakovo, rodo, kad aukščiau nurodytu laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus, išskyrus 2015 m. vasario 8 d., nuo 2015 m. vasario 22 d. iki 2015 m. vasario 23 d., 2015 m. kovo 18 d., nuo 2015 m. balandžio 10 d. iki 2015 m. balandžio 15 d., nuo 2015 m. gegužės 8 iki 2015 m. gegužės 11 d., 2015 m gegužės 13 d., 2015 m. gegužės 30 d. iki 2015 m. birželio 1 d., 2015 m. spalio 30 d., nuo 2015 m. gruodžio g. 5 iki 2015 m. gruodžio 9 d., nuo 2015 m. gruodžio 11 d. iki 2015 m. gruodžio 13 d., 2015 m. gruodžio 31 d., nuo 2016 m. sausio 23 d. iki 2016 m. sausio 26 d., nuo 2016 m. sausio 31 d. iki 2016 m. vasario 1 d., 2016 m. vasario 3 d., nuo 2016 m. vasario 26 d. iki 2016 m. vasario 29 d. Pažymi, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Nurodo, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus. Dėl šių aplinkybių, kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras. Taip pat nurodo, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.

Pažymi, kad Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji, kurie administracijos paskyrimu eilės tvarka tvarko kameras, kuriose gyvena. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ ir UAB „Dezinfa“ . Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

Taip pat nurodo, kad visose gyvenamosiose kamerose, kuriose yra 2-4 lovos, yra įrengti stalai kartu su dvejomis pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai yra tose kamerose, kuriose yra daugiau negu 4 lovos. Kiekvienoje kameroje yra lentyna maisto produktams susidėti, pakabos viršutiniams drabužiams kabinti, priklausomai nuo lovų skaičiaus. Gyvenamųjų kamerų įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele ir užima 0,56 kv. m. bendro kameros ploto. Asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos. Teisės aktai nenumato, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

Teigia, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pabrėžia, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Nurodo, kad Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento specialistai periodiškai atlieka operatyviąją valstybinę sveikatos saugos kontrolę, kurios metu išmatuoja oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose. Oro temperatūra atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 punkto reikalavimus. Lukiškių TI-K yra įrengta centrinė šildymo sistema. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra. Apšvietimas gyvenamosiose kamerose įrengtas vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.7 papunkčiu, kuriame numatyta, kad gyvenamosiose kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas.

Pažymi, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita. Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos

Teismas

konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Lukiškių TI-K nuo 2015 m. iki 2018 m. rugpjūčio 26 d. jam nebuvo užtikrinta teisė į tinkamas kalinimo sąlygas.

Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A525-1355/2010, Nr. A82-932/2011).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2012m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog įsiteisėjusiu Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu administracinėje byloje              Nr. I-3137-554/2015 buvo išnagrinėtas ginčas pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių TI-K, dėl neturtinės žalos atlyginimo. Šioje byloje pareiškėjas reikalavimą priteisti iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimą grindė, be kita ko, aplinkybe, kad nuo 2014 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. balandžio 14 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas perpildytose, netinkamai įrengtose (neveikė mygtukas pareigūnams iškviesti, nepakankamas apšvietimas) kamerose. Taigi, nagrinėjamoje byloje vertinamas laikotarpis (nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. balandžio 14 d.) patenka į jau išnagrinėtos administracinės bylos Nr. I-3137-554/2015 ginčo laikotarpį, abiejose bylose pareiškėjas ir atsakovas bei jo atstovas yra tie patys asmenys, ginčo dalykas – pareiškėjo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K neatitikimas teisės aktų reikalavimams (dalis dėl kamerų perpildymo, jų netinkamo apšvietimo) sutampa. 

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 2 punktas numato, jog teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymą ar patvirtinti ginčo šalių taikos sutartį. Nustačius, kad pareiškėjo tapatus skundas jau buvo išnagrinėtas kitoje administracinėje byloje, kurioje priimtas sprendimas yra įsiteisėjęs, administracinė byla dalyje dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą, kurią pareiškėjas kildina iš laikymo Lukiškių TI-K perpildytose, netinkamai apšviestose kamerose laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. balandžio 14 d., nutrauktina.

Pažymėtina, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjo skundo teismui padavimo dienos.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nurodė, kad netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K jis periodiškai buvo laikomas laikotarpiu nuo 2015 m. iki 2018 m. rugpjūčio 26 d. Pareiškėjas į teismą kreipėsi 2018 m. rugpjūčio 28 d. (b. l. 3).

  Išanalizavus bylos medžiagą, pareiškėjo skunde nurodytų teisių pažeidimų pobūdį, darytina išvada, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, kadangi jis skunde nurodė, kad dėl kalinimo neatitinkančio teisės normų reikalavimų, jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus. Pareiškėjas nepaaiškino ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pažeidimų metu jis nežinojo ar negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus bei nepagrindė, kodėl tuo metu jis galimai pažeistų teisių negynė teismine tvarka. Kaip matyti iš aukščiau paminėtos administracinės bylos Nr. I-3137-554/2015, pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų laikotarpiu nuo  2014 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. balandžio 14 d. jau buvo kreipęsis į teismą.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą dalyje dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. (dalyje dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniais įrenginiais, kamerų santykinės oro drėgmės ir ventiliacijos) iki 2015 m. balandžio 14 d. ir nuo 2015 m. balandžio 15 d. iki 2015 m. rugpjūčio 28 d. (dalyje dėl kamerų perpildymo, netinkamo apšvietimo, santykinės oro drėgmės ir ventiliacijos, privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniais įrenginiais) ir byloje nėra nustatyta aplinkybių, dėl kurių galėtų būti atnaujintas ieškinio senaties terminas.

Ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis; žr. pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Šiuo atveju teismui neatnaujinus termino reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo nuo 2015 m. sausio 1 d. (dalyje dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniais įrenginiais, kamerų santykinės oro drėgmės ir ventiliacijos) iki 2015 m. balandžio 14 d. ir nuo 2015 m. balandžio 15 d. iki 2015 m. rugpjūčio 27 d. (dalyje dėl kamerų perpildymo, netinkamo apšvietimo, santykinės oro drėgmės ir ventiliacijos, privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniais įrenginiais), skundas šioje dalyje atmestinas.

Atsižvelgiant į tai, teismas toliau vertins pareiškėjo laikymo sąlygas Lukiškių TI-K, buvusias laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 28 d. iki 2018 m. rugpjūčio 26 d.

Pažymėtina, kad pagal LVAT praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015 ir kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.).

 Pareiškėjas skunde, be kita ko, teigia, kad Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas.

Suėmimo vykdymo ir (ar) laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje ir  Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu galiojo 3,6 kv. m. minimali kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui tardymo-izoliatoriaus kameroje, norma, įtvirtinta Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 papunktyje. 

Taip pat šiuo aspektu aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 3 straipsnis, kuriuo remiasi pareiškėjas skunde. Jis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT taip pat yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m. plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas taip pat išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13).

Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 3 d. iki 2018 m. rugpjūčio 26 d. periodiškai Lukiškių TI-K iš viso buvo laikomas 197 paras (I t., b. l. 20-29).  Pateikti duomenys apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas plotus ir asmenų, laikomų kartu su pareiškėju skaičių, rodo, kad laikotarpiais nuo 2015 m. rugsėjo 11 d. iki 2015 m. rugsėjo 14 d., 2015 m. spalio 30 d., 2015 m. gruodžio 3 d., nuo 2015 m. gruodžio 5 d. iki 2015 m. gruodžio 9 d., nuo 2015 m. gruodžio 11 d. iki 2015 m. gruodžio 13 d., 2015 m. gruodžio 31 d., nuo 2016 m. sausio 23 d. iki 2016 m. sausio 26 d., nuo 2016 m. sausio 31 d. iki 2016 m. vasario 1 d., 2016 m. vasario 3 d., nuo 2016 m. vasario 26 d. iki 2016 m. vasario 29 d., iš viso 26 dienas, jo laikymo sąlygos neatitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 papunkčio reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje. Šiais laikotarpiais pareiškėjui teko nuo 1,87 kv. m. iki  3,45 kv. m. kameros ploto (b. l. 10-16, 18-19). Įvertinus sanitarinio mazgo užimamą plotą, kuris yra 0,56 kv. m., pareiškėjui visą šį laikotarpį teko ženkliai mažiau nei 3 kv. m. ploto, todėl yra pagrindas konstatuoti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Kitais pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiais Įsakymo nuostatų pažeidimų nenustatyta.

             Pareiškėjas skunde taip pat teigia, kad Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais.

 Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.5 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Analogiški reikalavimai yra nustatyti ir naujojoje Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių redakcijoje (Kalėjimų departamento direktoriaus 2016 m. sausio 27 d. įsakymas Nr. V-26). Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.5 papunktis numato, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 × 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

   Iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte buvo nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. HN 76:2010 2 punkte buvo nustatyta, kad ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015, kuri nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu. 

 Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT yra priminęs, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, 78 p. ir 2 Bendrasis pranešimas (CPT/Inf (92) 3], 49 p.). Kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su visišku atskyrimu, pvz., iki lubų (CPT/Inf (2015) 12, 74 p.) (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09).

 EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotovprieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Be to, EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą  neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02) 81 p.).

   Remdamasis nurodyta EŽTT praktika, LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.). Tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nėra konstatuojamas (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017 ir kt.).

Atsakovės atstovo atsiliepime į skundą nurodyta, kad Lukiškių TI-K tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos. Šiuo metu užuolaidos įrengtos 2, 3, 4 postų kamerose Nr. 1 – Nr. 75, 6 posto kamerose Nr. 226A – Nr. 244, 8, 9, 10, 11 postų kamerose Nr. 104 – Nr. 200, 12 posto kamerose Nr. 202 – Nr. 227, 21 posto kamerose                Nr. 356 – Nr. 370, 22 posto kamerose Nr. 371 – Nr. 385, 18 posto kamerose Nr. 309 – Nr. 323, 19 posto kamerose Nr. 324 – Nr. 338, 20 posto kamerose Nr. 340 – Nr. 352. Artimiausiu metu užuolaidos bus įrengtos visose Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose. Taip pat nurodyta, kad 7, 23, 25 ir 26 postų gyvenamosiose kamerose   Nr. 252 – Nr. 257, Nr. 386 – Nr. 395, Nr. 406 – Nr. 417, Nr. 418 – Nr. 426 2012-2016 m. sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Tačiau taip pat teigiama, kad 2017 metais asmens privatumui užtikrinti Lukiškių TI-K kamerose buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Analogiška informacija pateikta Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. rugsėjo mėn. pranešime dėl pareiškėjo skundo (II t., b. l. 167-168).

  Kaip matyti, atsakovo atstovo pateikta informacija apie sanitarinių mazgų įrengimą ir privatumo juose užtikrinimą yra prieštaringa. Nesant kitų objektyvių įrodymų, iš pateiktų duomenų teismas neturi galimybės nustatyti, kada ir kokiose kamerose sanitariniuose mazguose buvo įrengtos užuolaidos. Todėl teismas daro išvadą, kad atsakovas, turėdamas pareigą pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, nepaneigė pareiškėjo skundo teiginių dėl nepakankamo privatumo užtikrinimo ginčui aktualiu laikotarpiu naudojantis sanitariniais įrenginiais, išskyrus laikotarpį nuo 2015 m. lapkričio 3 d. iki 2015 m. lapkričio 24 d., kuomet pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 388, kurioje Lukiškių TI-K duomenimis 2012 metais sanitarinio mazgo patalpa įrengta kaip atskira kabina su durimis. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais Lukiškių TI-K objektyviai buvo pažeista  nuo 2015 m. rugpjūčio 28 d. iki 2015 m. lapkričio 2 d. ir nuo 2015 m. lapkričio 25 d. iki 2018 m. rugpjūčio 26 d., t. y. iš viso 175 paras.

Pareiškėjas skunde taip pat teigia, kad Lukiškių TI-K kameros neatitinka higienos normų reikalavimų, t. y. kamerose buvo drėgna, tamsu, trūko oro.

Pagal Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010), patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, 22-24 punktus gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx.  Gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. Gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra šiltuoju metų laiku – 18-28°C, santykinė drėgmė – 35–65  proc.  ir oro judėjimo greitis – 0,15–0,25 m/s; šaltuoju metų laiku  patalpų oro temperatūra –18–22 °C,   santykinė drėgmė – 35–60 proc. ir oro judėjimo greitis – 0,05–0,15 m/s. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Lietuvos higienos normos HN 134:2015 (toliau – HN 134:2015), patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, 14 punkte nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. HN 134:2015 nustato, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir / ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (HN 134:2015 16, 17, 39 p.).

Pažymėtina, kad tiek HN 76:2010 2 punkte, tiek HN 134:2015 3 punkte įtvirtinta, kad šios higienos normos taikomos projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

            Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas šiose Lukiškių TI-K kamerose: Nr. 203, 372, 202, 205, 388, 319, 110, 120, 291, 124, 125, 317, 275, 365, 118, 114, 272, 292, 208, 105, 264, 106, 320, 224, 117, 109, 108, 107, 104, 269, 274, 123, 112A, 315, 119, 114 ir 377.

           Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. rugsėjo mėn. pranešime dėl pareiškėjo skundo paaiškinta, kad kamerose yra įrengtas dieninis ir naktinis apšvietimas. Dirbtinė šviesa yra ne mažesnė kaip 200 lx. Visose Lukiškių TI-K gyvenamosiose patalpose yra skaidraus stiklo langai. Pranešime pažymėta, kad Lukiškių TI-K nėra finansinių galimybių gyvenamosiose patalpose įrengti atskirą vėdinimo sistemą, todėl gyvenamosios patalpos vėdinamos natūraliai, per langus. Visi langų rėmai lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui, todėl tinkamai vėdinant gyvenamosiose patalpose yra išvengiama ir pelėsio, ir staigių temperatūros pokyčių ir nemalonaus kvapo (II t., b. l. 167-169). 

        Lukiškių TI-K teismui pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro (po pertvarkymo Nacionalinio visuomenės sveikatos centro) patikrinimo aktus, iš kurių matyti, kad Lukiškių TI-K kamerose, taip pat ir tose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, periodiškai yra atliekami patikrinimai dėl higienos normų reikalavimų laikymosi.  Nustatyta, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras kameroje Nr. 275 (pareiškėjas joje buvo laikomas nuo 2016 m. vasario 2 d. iki 2016 m. vasario 4 d. ir nuo 2016 m. vasario 26 d. iki 2016 m. vasario 29 d.) atliko operatyviąją visuomenės sveikatos apsaugos kontrolę ir 2015 m. lapkričio 30 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-2733, be kita ko, nurodė, kad šioje kameroje ant sienų ir lubų vizualiai matomų pelėsių nenustatyta, tai atitiko HN 134:2015 39 punkto reikalavimus; kameroje Nr. 275 sudaryta galimybė išvėdinti patalpas per langus, ši aplinkybė atitinka HN 134:2015 17 punkto reikalavimą; kameroje Nr. 275 išmatuota dirbtinė apšvieta buvo 470 lx, tai atitiko HN 134:2015 14 punkto reikalavimus (I t., b. l. 53-54). Vilniaus visuomenės sveikatos centras atliko grįžtamąją visuomenės sveikatos kontrolę kameroje Nr. 372 (pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas 2015 m. rugsėjo 17-21 d.) ir 2015 m. liepos 30 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-1843 nurodė, kad šioje kameroje langą buvo galima atidaryti, sąlygos atalpai išvėdinti sudarytos, kas atitiko HN 76:2010 24 p. reikalavimus (I t., b. l. 73-75). Remiantis Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 20 d. patikrinimo akto Nr. 13(13.3)-PA-2380 duomenimis, kameroje Nr. 372 buvo atliekami temperatūros, oro santykinės drėgmės ir dirbtinio apšvietimo matavimai, kurių metu HN 76:2010 26, 23 ir 22 punkto pažeidimų nenustatyta (I t., b. l. 76-77). Vilniaus visuomenės sveikatos centras atliko operatyviąją visuomenės sveikatos apsaugos kontrolę ir kameroje Nr. 205 (pareiškėjas joje buvo laikomas nuo 2015 m. spalio 29 d. iki 2015 m. lapkričio 2 d.

          Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Vilniaus departamento 2016 m. gegužės 16 d. patikrinimo akto Nr. PA.10-263(16.17.7.10.12) duomenimis, kamerose Nr. 105 (pareiškėjas kameroje buvo laikomas nuo 2017 m. liepos 13 d., 2017 m. lapkričio 21-23 d., 2018 m. birželio 26-27 d.), Nr. 124 (pareiškėjas kameroje buvo laikomas 2016 m. sausio 13-14 d.) temperatūros, santykinės oro drėgmės ir apšvietimo neatitikimo HN 134:2015 reikalavimams patikrinimo metu nebuvo nustatyta, kameros vėdinamos per atidaromus langus (I t., b. l. 98-100).  Kamerose Nr. 105 ir  Nr. 124 nenustatyta HN 134:2015 pažeidimų ir atliekant patikrinimus 2016 m. gegužės, liepos  ir gruodžio mėnesiais  (I t., b. l. 105-107, 124-126, 143-145). Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Vilniaus departamento 2016 m. balandžio 21 d. patikrinimo akto Nr. PA.10-84(16.17.7.10.12) duomenimis, kamerose Nr. 114 (pareiškėjas kameroje buvo laikomas 2016 m. kovo 24 d., 2018 m. liepos 27 d.), Nr. 118 (pareiškėjas kameroje buvo laikomas 2016 m. vasario 25  d.) temperatūros, santykinės oro drėgmės ir apšvietimo neatitikimo HN 134:2015 reikalavimams patikrinimo metu taip pat nebuvo nustatyta, kameros vėdinamos per atidaromą langą (I t., b. l. 119-121). Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Vilniaus departamento 2017 m. kovo 27 d. patikrinimo akto Nr. PA.10-320(16.16.8.10.12) duomenimis, kamerose Nr. 107 (pareiškėjas kameroje buvo laikomas nuo 2018 m. vasario 19 d.), Nr. 106 (pareiškėjas kameroje buvo laikomas 2017 m. gegužės 11 d., 2018 m. gegužės 4-6 d.), Nr.117 (pareiškėjas kameroje buvo laikomas 2017 m. gruodžio 12-14 d.) ir  Nr. 118 (pareiškėjas kameroje buvo laikomas 2016 m. vasario 25 d.) temperatūros, santykinės oro drėgmės ir apšvietimo neatitikimo HN 134:2015 reikalavimams patikrinimo metu nebuvo nustatyta, kameros vėdinamos per atidaromą langą (I t., b. l. 152-154). Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Vilniaus departamento 2017 m. sausio 9 d. patikrinimo akto Nr. PA.10-20(16.16.8.10.12) duomenimis, kamerose Nr. 104, Nr. 117 (pareiškėjas kameroje Nr. 104 buvo laikomas 2018 m. kovo 23-26 d.; pareiškėjas kameroje Nr. 117 buvo  laikomas 2017 m. gruodžio 12-14 d.) temperatūros, santykinės oro drėgmės ir apšvietimo neatitikimo HN 134:2015 reikalavimams patikrinimo metu nebuvo nustatyta, kameros vėdinamos per atidaromą langą (I t., b. l. 172-174). Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Vilniaus departamento 2017 m. balandžio 10 d. patikrinimo akto Nr. PA.10-472(16.16.8.10.12) duomenimis, kamerose Nr. 109, Nr. 112A (pareiškėjas kameroje Nr. 109 buvo laikomas 2018 m. vasario 2-5 d.; pareiškėjas kameroje Nr. 112A buvo laikomas 2018 m. gegužės 23 d., 2018 m. birželio 15-17 d.) temperatūros, santykinės oro drėgmės ir apšvietimo neatitikimo HN 134:2015 reikalavimams patikrinimo metu nebuvo nustatyta, kameros vėdinamos per atidaromą langą (I t., b. l. 188-190). Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Vilniaus departamento 2018 m. vasario 6 d. patikrinimo akto Nr. (10-12 15.4.8) PA-187 duomenimis, kamerose Nr. 109, 112A, 106, 104 (pareiškėjas kameroje Nr. 109 buvo laikomas 2018 m. vasario 2-5 d.; pareiškėjas kameroje Nr. 112A  buvo laikomas 2018 m. gegužės 23 d., 2018 m. birželio 15-17 d.; pareiškėjas kameroje Nr. 106  buvo laikomas 2017 m. gegužės 11 d., 2018 m. gegužės 4-6 d.; pareiškėjas kameroje Nr. 104 buvo laikomas 2018 m. kovo 23-26 d.) temperatūros, santykinės oro drėgmės ir apšvietimo neatitikimo HN 134:2015 reikalavimams patikrinimo metu nebuvo nustatyta, kameros vėdinamos per atidaromą langą (II t., b. l. 172-174). Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Vilniaus departamento 2018 m. kovo 15 d. patikrinimo akto Nr. (10-12 15.4.8) PA-1001 duomenimis, kameroje Nr. 108 (pareiškėjas kameroje Nr. 108 buvo laikomas 2018 m. vasario 13 d.) temperatūra atitiko HN 134:2015 reikalavimus (II t., b. l. 184-185). Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Vilniaus departamento 2018 m. vasario 27 d. patikrinimo akto Nr. (10-12 15.4.8) PA-602 duomenimis, kameroje Nr. 106 (pareiškėjas kameroje buvo laikomas 2017 m. gegužės 11 d., 2018 m. gegužės 4-6 d.) buvo matuojama temperatūra, oro judėjimo greitis, kurie atitiko HN 134:2015 reikalavimus (II t., b. l. 189-192). Teismas neturi duomenų apie kitose pareiškėjo kamerose buvusias laikymo sąlygas, byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą dėl higienos normų pažeidimų Lukiškių TI-K. Todėl pareiškėjui skunde laikymo Lukiškių TI-K sąlygas, susijusias su higienos reikalavimais, apibūdinus visiškai deklaratyviai, pateikiant tik savo subjektyvų jokiais įrodymais neparemtą vertinimą, nenurodžius, kokią įtaką šios sąlygos jam turėjo, aptartų įrodymų kontekste nėra pagrindo išvadai, kad šiuo atveju pareiškėjo teisės buvo pažeistos, t. y., kad Lukiškių TI-K kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, laikymo sąlygos (išskyrus asmeniui tenkančio ploto reikalavimus ir privatumo neužtikrinimą naudojantis sanitariniais įrenginiais) neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, todėl šioje dalyje pareiškėjo skundas laikytinas nepagrįstu.

            Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas dėl to, jog jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas kameroje ir privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, jis patyrė tam tikrus nepatogumus, papildomą diskomfortą, orumo pažeminimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir neužtikrinant jo teisės į aktuose nustatytą palatos plotą, pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.

Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Nurodyta nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-06-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Teismas kiekvienu atveju turi spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).

Vertinant, koks žalos atlyginimo dydis turėtų būti priteistas pareiškėjui, atsižvelgtina į tai, kad pažeidimas nebuvo nepertraukiamojo pobūdžio, tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas buvo išvykęs į kitas kardomojo kalinimo įstaigas. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjui netinkamos jo laikymo sąlygos sukėlė sveikatos sutrikimus. Įvertinus aukščiau nustatytas aplinkybes, tai yra, pažeidimo trukmę, atsižvelgiant į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat atsižvelgęs į naujausią LVAT praktiką (žr., pvz., LVAT 2018-03-14 nutartį a. b. Nr. A-1251-85/2018; 2018-03-28 nutartį a. b. Nr. A-888-858/2018) iš esmės analogiško pobūdžio bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, teismas konstatuoja, kad pareiškėjui priteistina 780 Eur suma yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma 2000 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.

Remdamasis, tuo kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais punktu, 103 straipsnio punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

n u s p r e n d ž i a:

Administracinę bylą Nr. I-4341-484/2018 pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dalyje dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygų (kamerų perpildymo ir netinkamo apšvietimo) laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. balandžio 14 d., priteisimo nutraukti.

Pareiškėjui M. B. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 780 (septynis šimtus aštuoniasdešimt) eurų neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

        Sprendimas per mėnesį nuo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai.

Teisėja                                                                                          Ina Kirkutienė