Administracinė byla Nr. eA-559-968/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00029-2023-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.1.2; 57.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. kovo 20 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ivetos Pelienės ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. K. S. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas P. K. S. (toliau – ir pareiškėjas, Užsienietis) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) Respublikoje (toliau – ir Ambasada) 2022 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. 469 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba nacionalinės vizos panaikinimo ar atšaukimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Ambasadą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl vizos išdavimo. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš atsakovo jo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:
2.1. Prašymą dėl vizos išdavimo Ambasadai pateikė 2022 m. gruodžio 19 d., o Ambasada Sprendimą priėmė per tris dienas, t. y. 2022 m. gruodžio 21 d. Konsulinis pareigūnas negalėjo per tokį trumpą laiką objektyviai išnagrinėti prašymą, tinkamai įvertinti prielaidas dėl nelegalios migracijos grėsmės ir dokumentų neatitikimo tikrovei. Sprendimas nemotyvuotas, nepagrįstas nei teisiniais argumentais, nei faktinėmis aplinkybėmis, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio (skunde nurodyta VAĮ 8 str. redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d.) reikalavimų.
2.2. Pareiškėjas 2019 m. buvo priimtas į Vilniaus universiteto Ekonomikos ir verslo administravimo fakultetą nuolatinėms bakalauro studijoms iki 2023 m. birželio 30 d. Pirmas analogiškas pareiškėjo 2022 m. spalio 10 d. prašymas dėl vizos išdavimo buvo atmestas Ambasados 2022 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. 339 (toliau – ir 2022 m. spalio 12 d. sprendimas) vien tuo pagrindu, kad jis nepateikė įrodymų, jog turi pakankamai lėšų. Šalindamas trūkumus, pareiškėjas 2022 m. gruodžio 19 d. kartu su prašymu dėl vizos išdavimo Ambasadai pateikė Vilniaus universiteto tarpininkavimo raštą Nr. 20221214-186331, E. B. sutikimą, kuriuo ji patvirtino, kad pareiškėjas gyventų ir deklaruotų gyvenamąją vietą jos bute, uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Deko group“ 2022 m. gruodžio 5 d. raštą, patvirtinantį, kad pareiškėjas dirbo bendrovėje 2018–2021 m., banko išrašus, lėktuvo vietos rezervaciją, duomenis patvirtinančius apmokėjimą už studijas. Ambasadai kilus abejonių dėl pateiktų dokumentų, konsulinis pareigūnas turi pareigą reikalauti pateikti papildomus dokumentus, patvirtinančius užsieniečio ir / arba darbdavio, švietimo įstaigos arba priimančiojo subjekto pateiktą informaciją, taip pat prašyme išduoti vizą nurodytus duomenis, pakviesti užsienietį pokalbiui. Nepagrįsta Sprendimo išvada, kad Užsienietis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo bei sąlygų, kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo ir yra pagrindas manyti, jog gali kilti nelegalios migracijos grėsmė.
3. Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (toliau – ir atsakovas, Ministerija) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:
3.1. Pareiškėjas netinkamai aiškina teisės aktus, reglamentuojančius Šengeno ir Lietuvos Respublikos nacionalinės vizos išdavimą užsieniečiams, neatskleidžia bylos esminių faktinių aplinkybių. Konsulas, priimdamas Sprendimą, objektyviai įvertino ginčo aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias sprendimų dėl Šengeno ir Lietuvos Respublikos nacionalinės vizos (ne)išdavimo priėmimą ir priėmė teisėtą bei pagrįstą Sprendimą.
3.2. Ambasados konsulinis pareigūnas 2022 m. spalio 12 d. sprendimu atsisakė Užsieniečiui išduoti nacionalinę vizą, tuo pagrindu, jog Užsienietis nepateikė įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų ir / arba negauna reguliarių pajamų tiek numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiui, tiek grįžti į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” (toliau – ir Įstatymas) 19 str. 1 d. 13 p.). Užsienietis neskundė 2022 m. spalio 12 d. sprendimo. Pareiškėjas dar kartą į Ambasadą kreipėsi 2022 m. gruodžio 19 d. Prašyme išduoti nacionalinę vizą, be kita ko, nurodė: šeiminė padėtis – nevedęs (9 p.), dabartinė profesinė veikla – studentas (19 p.), kelionės tikslas – studijos (21 p.), numatomas atvykimas į Lietuvą – 2023 m. sausio 10 d. (29 p.), numatomo išvykimo iš Lietuvos data – 2023 m. birželio 30 d. (30 p.), kviečianti įstaiga – Vilniaus universitetas (32 p.), kelionės ir pragyvenimo buvimo metu išlaidas buvimo metu padengia – pats pareiškėjas ir rėmėjai tėvas bei brolis (33 p.). Pareiškėjas kartu su prašymu išduoti vizą pateikė ir dokumentus: pasą, tarpininkavimo raštą, Vilniaus universiteto raštų kopijas, sutikimą dėl apgyvendinimo, Nekilnojamojo turto registro išrašo kopiją, sveikatos draudimo liudijimą, skrydžio rezervacijos dokumentą, rėmėjų rašytinius pasižadėjimus dėl finansinio rėmimo, rėmėjų finansinių dokumentų kopijas, bankų sąskaitų išrašą. Konsulinis pareigūnas neturi pareigos konsultuoti (atstovauti) užsieniečių prašymų išduoti vizą pateikimo ir jų nagrinėjimo metu. Užsienietis, siekdamas gauti Lietuvos Respublikos nacionalinę vizą, turi pareigą Lietuvos vizų tarnybai užsienyje arba per išorės paslaugų teikėją, pateikti nustatytos formos prašymą išduoti nacionalinę vizą, užpildytą naudojantis elektroninėmis paraiškos pildymo ir pateikimo priemonėmis bei prašymą, pagrindžiančius dokumentus.
3.3. Konsulas, vertindamas pareiškėjo pateiktus dokumentus, anot Užsieniečio, pagrindžiančius pakankamą lėšų turėjimą, nustatė, kad pareiškėjui keletą pavedimų atliko E. B., t. y. sutikimą dėl apgyvendinimo pateikęs asmuo. Šių lėšų kilmė yra nežinoma. Vienu iš rėmėjų pareiškėjas nurodė Kanadoje gyvenantį brolį, pateikė šio asmens pasižadėjimą dėl rėmimo, tačiau visi likusieji su rėmėjo asmens tapatybe, finansais ir darbo santykiais susiję dokumentai pateikti be dokumentų kopijų paliudijimo teisę turinčio asmens ar institucijos patvirtinimo, todėl konsulinis pareigūnas neturėjo galimybės įsitikinti dokumentuose pateiktos informacijos tikrumu, turinio teisingumu. Konsului pagrįstų įtarimų sukėlė ir užsieniečio pateiktos (duomenys neskelbtini) banko sąskaitos išrašas: 2022 m. spalio mėn. banko sąskaitos išraše nurodyti pavedimai iš nežinomų šaltinių arba lėšos įneštos grynaisiais pinigais didelėmis sumomis su prierašu: „viza“. Iš Užsieniečio pateiktų dokumentų nėra galimybės įsitikinti tikrąja jo finansine padėtimi, lėšų kilme, pajamų stabilumu bei pajamų šaltiniu. Atsakovas darė prielaidą, jog šios lėšos gali būti už palūkanas agento suteikta paslauga ir lėšos pervestos į pareiškėjo banko sąskaitą, kad vizos prašymo pateikimo metu banko sąskaitose būtų reikalingas likutis, nes nagrinėjant kitų pareiškėjų vizos prašymus pastebimi analogiški pavedimų pavadinimai. Užsieniečio pateikta pažyma apie šeimos turtą yra parengta pagal dažnai (duomenys neskelbtini) pasitaikantį šabloną, dokumentas be registracijos numerio, pateikta nepatvirtinta kopija, todėl konsulinis pareigūnas neturėjo galimybės patikrinti ir įvertinti šiuose dokumentuose pateiktos informacijos teisingumo, duomenų tikrumo.
3.4. Pareiškėjas yra pažeidęs užsieniečių buvimą Lietuvoje reglamentuojančias nuostatas, dėl jo buvo priimtas įpareigojimas išvykti iš Lietuvos. Todėl yra pagrindas manyti, kad pareiškėjas gali kelti nelegalios migracijos riziką. Konsulas, įvertinęs pareiškėjo prašyme išduoti nacionalinę vizą ir pateiktus patvirtinamuosius dokumentus bei surinktą papildomą informaciją, padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjo konsului kartu su prašymu išduoti vizą pateikti dokumentai ir informacija dėl jo socialinių ryšių kilmės valstybėje, darbo planų Lietuvoje, gyvenimo sąlygų, pajamų yra nepatikimi, nes informacija nebuvo konkreti, joje yra nesutapimų. Vien toks informacijos pobūdis laikytinas pakankamu pagrindu konsuliniam pareigūnui atsisakyti išduoti vizą pareiškėjui.
3.5. Ambasadai bei kitų šalių narių vizų tarnyboms yra žinoma, jog (duomenys neskelbtini) skatina savo piliečių emigraciją, talkina jiems išvykstant, nebendradarbiauja su šalių narių vizų tarnybomis teikiant joms teisingą informaciją apie savo piliečius bei nustatant klastojamus dokumentus bei duomenis, todėl kiekvieno asmens dokumentai turi būti vertinami ir nagrinėjami pasitelkiant visą turimą informaciją ir prieinamus šaltinius. Pareiškėjas 6 metus praleido Lietuvoje studijų pagrindu, tačiau buvo išbrauktas iš studijų sąrašų. Pareiškėjas turėjo pakankamą laiko tarpą įgyvendinti tikslą – siekti išsilavinimo Lietuvoje, tačiau tuo nepasinaudojo, todėl deklaruojamas vykimo į Lietuvą tikslas – studijos – kelia pagrįstų abejonių. Pareiškėjo pateikti duomenys rodo, kad Užsieniečio ryšiai su kilmės šalimi yra menki – jis neturi darbo, reguliarių pajamų, šeimos narių. Konsulo gautos informacijos visuma leido jam priimti Sprendimą atsisakyti pareiškėjui išduoti nacionalinę vizą, nes kilo pagrįstos abejonės dėl faktinio Užsieniečio vykimo į Lietuvą, o faktiškai į Europos Sąjungą, deklaruojamo tikslo – mokytis Lietuvoje. Neatmestina prielaida, kad pareiškėjas, prisidengdamas studijomis Lietuvoje, siekia imigruoti į Šengeno erdvę kitais tikslais, nes jis nepagrindė pateiktų dokumentų autentiškumo, nepateikė leistinų įrodymų dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Pareiškėjo pateikta informacija dėl vykimo į Lietuvą tikslo (mokytis Lietuvoje) ir buvimo sąlygų (reikiamų lėšų turėjimo) nėra patikima, vadinasi jis gali kelti nelegalios migracijos grėsmę.
II.
4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gegužės 8 d. sprendimu tenkino Užsieniečio skundą, panaikino Ambasados Sprendimą, įpareigojo Ambasadą pareiškėjo 2022 m. gruodžio 19 d. prašymą išnagrinėti iš naujo. Teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo 673 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
5. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas faktines aplinkybes:
5.1. Pareiškėjas 2022 m. gruodžio 19 d. Ambasadai pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą (toliau – ir 2022 m. gruodžio 19 d. prašymas), kuriame, be kita ko, nurodė: šeimyninė padėtis – nevedęs (9 p.), dabartinė profesinė veikla – studentas (19 p.), švietimo įstaigos pavadinimas – Vilniaus universitetas (20 p.), pagrindinis kelionės tikslas – studijos (21 p.), prašoma leisti vykti – daug kartų (24 p.), numatomo atvykimo į Lietuvą data – 2023 m. sausio 10 d. (29 p.), numatoma išvykimo iš Lietuvos data – 2023 m. birželio 30 d. (30 p.), kelionės ir pragyvenimo buvimo metu išlaidas padengs pats prašymą teikiantis asmuo grynaisiais pinigais, taip pat tėvas, brolis, suteikiama gyvenamoji vieta, padengiamos visos išlaidos buvimo metu (33 p.).
5.2. Pareiškėjas kartu su 2022 m. gruodžio 19 d. prašymu pateikė minėtame prašyme nurodytas aplinkybes patvirtinančius dokumentus: pasą, tarpininkavimo raštą, Vilniaus universiteto raštų kopijas, sutikimą dėl apgyvendinimo, Nekilnojamojo turto registro išrašo kopiją, sveikatos draudimo liudijimą, skrydžio rezervacijos dokumentą, rėmėjų rašytinius pasižadėjimus dėl finansinio rėmimo, rėmėjų finansinių dokumentų kopijas, bankų sąskaitų išrašą.
5.3. Ambasada Sprendimu atsisakė pareiškėjui išduoti nacionalinę vizą. Konsulas Sprendimą priėmė vadovaudamasis Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 4 punkto ir 10 punkto pagrindais.
6. Teismas vadovavosi Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą, (toliau – ir Vizų kodeksas) 21 straipsnio 1, 3, 7–8 dalimis, 32 straipsnio 1 dalimi, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika, Įstatymo 19 straipsniu, 21 straipsnio 3 dalies 2 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, Vizos išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330, (toliau – ir Aprašas) 4 punktu, Bendrosios konsulinės instrukcijos diplomatinėms atstovybėms ir konsulinėms įstaigoms dėl vizų (2005/C 326/01) V skirsniu ir priėjo prie išvados, kad Ambasada, nagrinėdama pareiškėjo 2022 m gruodžio 19 d. prašymą, tam, kad galėtų nuspręsti, ar yra Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkte ir Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2, 4 ir 10 punktuose numatyti pagrindai atsisakyti išduoti vizą, t. y., ar kyla pagrįstų abejonių dėl jo numatomo buvimo kitoje šalyje tikslo tinkamo pagrindimo, pateiktos informacijos patikimumo, privalėjo įvertinti pareiškėjo pateiktus duomenis.
7. Teismas, įvertinęs Sprendimo turinį, sprendė, jog jame nenurodytas joks faktinis pagrindas, t. y. aplinkybės ir kiti argumentai, iš kurių būtų aišku, kodėl pareiškėjo pateikti dokumentai laikytini nepatikimais, neatitinkančiais tikrovės. Ambasados Sprendime nenurodyti jokie argumentai, kurių pagrindu pareigūnas padarė išvadą, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti Užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.
8. Teismas vadovavosi LVAT praktika ir pažymėjo, kad nors Vizų kodekso VI priede nustatyta standartinė forma naudojama ir pranešant apie atsisakymą išduoti vizą (Vizų kodekso 32 str. 2 d.), tačiau šiuo atveju galioja pareiga kompetentingai institucijai pagrįsti savo sprendimą objektyviais duomenimis bei teisės aktų normomis. Teismas nusprendė, kad Sprendimas nėra tinkamai motyvuotas. Nors Ambasada įformino Sprendimą pagal Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę formą, tačiau tai neatleidžia Ambasados nuo pareigos sprendimus atsisakyti išduoti vizą pagrįsti tiek nustatytais faktais, tiek ir teisės aktų normomis.
9. Teismas pažymėjo, kad atsakovas teismui kartu su atsiliepimu pateikė Ambasados 2022 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. 469 „Sprendimas atsisakyti išduoti nacionalinę vizą“, kuriame yra nurodyti Sprendimo priėmimo motyvai. Teismas nusprendė, kad šiame dokumente nurodyti Sprendimo priėmimo motyvai (aplinkybės) negali būti vertinami ir nedaro įtakos nemotyvuoto Sprendimo teisėtumui. Tik administraciniame sprendime jo priėmimo motyvų nurodymas sudaro asmeniui tinkamas sąlygas ginti savo teises teisme, o teismui sudaro tinkamas sąlygas apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas bei priimti sprendimą. Teismas panaikino Ambasados Sprendimą kaip neatitinkantį imperatyvių VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytų reikalavimų.
10. Teismas pareiškėjui iš atsakovo priteisė 673 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
III.
11. Atsakovas Ministerija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
12. Atsakovas apeliaciniame skunde kartoja bylos faktines aplinkybes ir teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą grindžia šiais esminiais argumentais:
12.1. Teismas netinkamai aiškino teisės aktus, reglamentuojančius Šengeno vizos bei nacionalinės vizos išdavimą užsieniečiams, netyrė esminių faktinių aplinkybių, neatskleidė bylos esmės, padarė procesinės teisės normų pažeidimus ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 str.). Teismas nepaisė ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimų, o skundžiamame sprendime pateikiami prieštaraujantys motyvai, t. y. viena vertus, teismas nurodė, jog Ambasada privalėjo įvertinti pareiškėjo pateiktus duomenis ir sprendimą priimti, remdamasi turima informacija bei atsižvelgdama į konkrečią kiekvieno užsieniečio padėtį, kita vertus, teismas nurodė negalintis atsižvelgti į skundžiamo sprendimo priėmimo pagrindų papildymus, teikiamus atsiliepimų ar kitokių procesinių veiksmų metu. Teismas nepaaiškino, kodėl skundo priėmimo stadijoje turėjęs pamatyti, kad Sprendime nenurodytas jo faktinis pagrindas, tęsė pasirengimą bylai nagrinėti, reikalavo, kad atsakovas pateiktų atsiliepimą į skundą bei susijusią medžiagą, organizavo teismo posėdį.
12.2. Teismas ignoravo konsulinio pareigūno diskreciją priimti sprendimą dėl atsisakymo išduoti vizą užsieniečiui bei priimamo konsulo sprendimo formos / turinio reikalavimus, vadovavosi vieninteliu motyvu – Sprendimo neatitiktimi VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimams, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Vizų kodekso preambulė (3, 18 d.) įpareigoja diplomatinę atstovybę ar konsulinę įstaigą prisiimti visą atsakomybę vertinant imigracijos pavojų, kad būtų užkirstas kelias palankiausių vizų išdavimo sąlygų paieškai ir skirtingoms sąlygoms taikyti prašymą išduoti vizą pateikusiems asmenims. Vizų kodekso 10 straipsnis, 21 straipsnio 1 dalis, 32 straipsnio 1 dalis, 48 straipsnio 1, 3 dalys, Europos Komisijos 2019 m. gegužės 14 d. sprendimas, 1963 m. Vienos konvencijos dėl konsulinių santykių 1 straipsnio 1 dalies d punktas, 5 straipsnio d punktas, Įstatymo 1 straipsnis, 21 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 9 dalis, Aprašo 731 punktas, Lietuvos Respublikos konsulinio statuto nuostatos, ESTT 2013 m. gruodžio 19 d. prejudicinis sprendimas byloje Nr. C-84/12 suponuoja išvadą, kad konsulo sprendimas atsisakyti išduoti Šengeno ar nacionalinę vizą pirmiausia turi atitikti specialiems standartams ir principams, įtvirtintiems Vizų kodekse, keliamus reikalavimus. Konsulo kompetencija yra išskirtinė, nes teisės aktai jam suteikia didelę diskreciją įvertinti faktines aplinkybes priimant sprendimą dėl vizos (ne)išdavimo užsieniečiui.
12.3. Europos Sąjungos teisė numato ribotą teisminę kontrolę, kurią vykdant atsižvelgiama į specifinį vizų išdavimo procedūros pobūdį. Pagal ESTT praktiką šiuo aspektu (žr., pvz., 2017 m. balandžio 4 d. sprendimą byloje Nr. C-544, EU:C:2017:255, 2020 m. lapkričio 24 d. prejudicinį sprendimą byloje R. N. N. S. (C-225/19) K. A. (C-226/19)), teisminė kontrolė apima tik tai, ar ginčijamas sprendimas grindžiamas pakankamai svariais faktais, ir įsitikinta, ar nepadaryta akivaizdžių klaidų. Teismas neturi kompetencijos ar patirties užsienio ir saugumo politikos srityse. Konsulinis pareigūnas pats pasirenka geriausią / tinkamiausią tarp teisės siūlomų variantų, t. y. atlieka vertybinį pasirinkimą ir sprendžia politinio (ir / ar ekonominio) tikslingumo klausimą, o administracinis teismas pagal ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį ir 91 straipsnį neturi diskrecijos vertinti ginčijamo konkretaus sprendimo ir veiksmų (neveikimo) politinio tikslingumo požiūriu, o gali tik patikrinti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar konsulinis pareigūnas neviršijo kompetencijos, ar teisės aktas arba veiksmas neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija įsteigta.
12.4. Teismas nepagrįstai vadovavosi LVAT 2023 m. kovo 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1374-968/2023, nes šioje byloje LVAT nepagrįstai netaikė ir nevertino šiame apeliaciniame skunde nurodytų teisės normų (Vizų kodekso, Konsulinio statuto ir kt.) kaip specialiųjų įstatymų VAĮ atžvilgiu, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl nepagrįsto Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalies kartu su VI priedu taikymo.
12.5. Negalima taikyti nacionalinės taisyklės (VAĮ 10 str. 5 d.), nes ji prieštarauja Europos Sąjungos teisės nuostatoms. VAĮ nustato, kad šio įstatymo antrojo ir trečiojo skyrių nuostatos viešojo administravimo subjektams, atliekantiems funkcijas pagal kituose įstatymuose, Europos Sąjungos teisės aktuose ar Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nustatytą tvarką, taikomos tik tiek, kiek jų veiklos, priimant administracinius sprendimus, teikiant administracines paslaugas, priimant ir nagrinėjant prašymus ar skundus nenustato kiti tokią veiklą reglamentuojantys įstatymai, Europos Sąjungos teisės aktai ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys. VAĮ 13 straipsnio 1 dalis, be kita ko, nustato, kad kai administracinio sprendimo forma neleidžia užtikrinti visų šio įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje reikalaujamų duomenų pateikimo, šie duomenys nurodytiems asmenims pateikiami raštu, pranešant apie priimtą administracinį sprendimą.
12.6. Nagrinėjamu atveju būtina įvertinti ESTT prejudicinio sprendimo byloje C-84/12 35, 38, 75–76 punktus, vadovautis LVAT praktika (2023 m. sausio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1099-629/2023, 2022 m. gruodžio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-903-552/2022, 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3865-821/2022).
13. Pareiškėjas P. K. S. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas, pakartojęs skundo argumentus, atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:
13.1. Apeliaciniame skunde nenurodoma, ką konkrečiai teismas pažeidė, kokių aplinkybių netyrė, akcentuojamas tik teisinis reguliavimas ir absoliuti konsulo diskrecijos teisė priimti sprendimą, dėl kurio teismas negali atlikti teisminės kontrolės. Atsakovas nenurodo, kaip konkrečiai buvo pažeisti ABTĮ 87 ir 88 straipsnių reikalavimai. Ambasados Sprendime akivaizdžiai nebuvo jokio faktinio pagrindo, o pagal LVAT praktiką administracinio akto priėmimo motyvai privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte (žr., pvz., 2021 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1668-789/2021, 2022 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1112-520/2022, 2023 m. kovo 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1374-968/2023).
13.2. LVAT 2023 m. balandžio 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-5-662/2023 išaiškinta, kad Aprašo 87 punktas ir 10 priedas tiek, kiek pagal juos vizų tarnybos valstybės tarnautojas, nustatęs kurį nors iš atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų, išvardintų Įstatymo 19 straipsnyje, privalo priimti administracinį sprendimą dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagal standartizuotą formą, kurioje nenustatyta galimybė išdėstyti administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes, taip pat administracinio sprendimo motyvus (ar bent jau nurodyti atsisakymo išduoti vizą pagrindo esmę, apibendrintus motyvus) prieštarauja VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktams.
13.3. Valstybėms narėms vykdant pareigą užtikrinti teisę į veiksmingą teisinę gynybą, kaip tai suprantama pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį, dėl sprendimo atsisakyti išduoti vizą reikalaujama, kad šio sprendimo teisminė kontrolė nebūtų apribota formaliu Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų nagrinėjimu. Ši kontrolė turi apimti ir minėto sprendimo teisėtumą, atsižvelgti į visas faktines ir teisines bylos aplinkybes, kuriomis kompetentinga nacionalinė institucija jį pagrindė. Gero administravimo principas įpareigoja valstybės institucijas dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų, VAĮ 3 straipsnyje įtvirtintų principų. Europos Sąjungoje nesant aiškaus reglamentavimo, kiek tai susiję su sprendimo atsisakyti išduoti vizą motyvavimo išsamumu, Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas leido valstybėms pačioms spręsti, kokią informaciją jos nori suteikti prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui. Nedraudžiama į standartinę formą įtraukti „pastabų“, kad būtų palengvinta teisėtumo kontrolė, todėl atsakovas nepagrįstai suabsoliutina konsulo diskrecijos teisę, kadangi sprendimas negali pažeisti teisėtumo principo. Atsakovo pateikta ESTT praktika aiškiai nurodo, kad teismas privalėjo įvertinti faktines ir teisines aplinkybes, motyvų egzistavimą, tai teismas nagrinėdamas bylą ir padarė.
13.4. Nesuprantama, kodėl Vilniaus universiteto pateikti dokumentai, tarpininkavimo raštas, draudimas, lėšos pragyventi, tikslas studijuoti ir gauti patvirtinimai apie studijas gali neatitikti tikrovės. Taip pat neaišku, kokiu būdu gali kilti nelegalios migracijos grėsmė, kai studentas pateikia visus dokumentus. Galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas, grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Pareiškėjo vienintelis tikslas – baigti studijas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
14. Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) Respublikoje 2022 m. gruodžio 21 d. sprendimo Nr. 469 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba nacionalinės vizos panaikinimo ar atšaukimo“, kuriuo Užsieniečiui atsisakyta išduoti nacionalinę vizą, teisėtumo ir pagrįstumo bei reikalavimo įpareigoti Ambasadą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl vizos išdavimo pagrįstumo.
15. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino, konstatavęs, kad Ambasados Sprendime nenurodytos aplinkybės ir kiti argumentai, iš kurių būtų aišku, kodėl pareiškėjo pateikti dokumentai laikytini nepatikimais, neatitinkančiais tikrovės, kokiu pagrindu Ambasados pareigūnas padarė išvadą, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti Užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, t. y. pripažino Sprendimą neatitinkančiu VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytų reikalavimų.
16. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas netinkamai aiškino teisės aktus, reglamentuojančius Šengeno vizos bei nacionalinės vizos išdavimą užsieniečiams, konsulinio pareigūno diskreciją, netyrė esminių faktinių aplinkybių, neatskleidė bylos esmės, todėl tikrinamas teismo sprendimas turi būti panaikintas ir priimtas naujas sprendimas dėl ginčo esmės, t. y. pareiškėjo skundas turi būti atmestas.
17. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų.
18. Įstatymo 12 straipsnio 1 ir 2 punktuose yra aiškiai nurodytos vizų rūšys: 1) Šengeno viza; 2) nacionalinė viza. Įstatymo 121 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Šengeno vizos išdavimui taikomos procedūros ir sąlygos, nustatytos Vizų kodekse. Atsisakymo išduoti Šengeno vizą pagrindus nustato Vizų kodekso 32 straipsnis. Atsisakymo išduoti nacionalinę vizą, šios vizos panaikinimo ir atšaukimo pagrindai yra reglamentuojami Įstatymo 19 straipsnyje.
19. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2022 m. gruodžio 19 d. Ambasadai pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą ir prašyme nurodytas aplinkybes patvirtinančius dokumentus. Ambasada Sprendimu atsisakė pareiškėjui išduoti nacionalinę vizą, varnelėmis pažymėdama tris langelius, reiškiančius, kad nustatytos Įstatymo 19 straipsnyje nurodytos aplinkybės: „Užsienietis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo (19 str. 1 d. 2 p.)“, „duomenys, kuriuos Užsienietis pateikė norėdamas gauti nacionalinę vizą, neatitinka tikrovės (19 str. 1 d. 4 p.)“ bei „yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti Užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (19 str. 1 d. 10 p.)“.
20. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylai aktualų teisinį reglamentavimą (žr. Nutarties 6 p.), proceso šalių pateiktus įrodymus, priėjo prie išvadų, kad Ambasada tam, kad galėtų nuspręsti, ar yra Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkte ir Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2, 4 ir 10 punktuose numatyti pagrindai atsisakyti išduoti vizą, privalėjo įvertinti pareiškėjo pateiktus duomenis, nurodyti argumentus dėl galimos kilti Užsieniečio nelegalios migracijos grėsmės, o Sprendimo įforminimas pagal Vizų kodekso VI priede nustatyta standartinę formą neatleidžia Ambasados nuo pareigos sprendimus atsisakyti išduoti vizą pagrįsti tiek nustatytais faktais, tiek ir teisės aktų normomis.
21. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo apeliacinio skundo argumentus ir patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo pareikštais skundo reikalavimais, įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes (skundo pagrindą), dėl kurių buvo prašoma panaikinti Ambasados Sprendimą, atsakovo procesiniuose dokumentuose pateiktą poziciją bei pateikė konkrečias išvadas, dėl kurių tenkino pareiškėjo skundą. Skundžiamas teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria ginčijamo teismo sprendimo motyvams. Proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų.
22. Pirmosios instancijos teismas, 2023 m. sausio 2 d. nutartimi priėmęs pareiškėjo skundą, įpareigojo atsakovą pateikti teismui atsiliepimą į skundą ir visą turimą su skundžiamu sprendimu susijusią medžiagą, 2023 m. sausio 24 d. nutartimi baigė pasiruošimą bylai nagrinėti, 2023 m. sausio 25 d. nutartimi sudaryta teisėjų kolegija administracinei bylai nagrinėti (2023 m. kovo 13 d. nutartimi pakeista teisėjų kolegija) bei paskirta teismo posėdžio data ir laikas, t. y. teismas teisėtai ir pagrįstai, laikydamasis ABTĮ normų, organizavo procesą pirmosios instancijos teisme. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai neatsižvelgė į atsakovo teismui kartu su atsiliepimu pateiktą laisva forma surašytą Ambasados 2022 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. 469 „Sprendimas atsisakyti išduoti nacionalinę vizą“, kuriame yra nurodyti Sprendimo priėmimo motyvai, nes LVAT yra nurodęs, kad ginčijamo individualaus administracinio sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumui (žr., pvz., 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-940/2013, 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015). Individualaus administracinio akto motyvų nenurodymas pačiame akte ir jų papildymas ginčą nagrinėjant teisme iš principo nėra toleruotini, kadangi kliudo suinteresuotam asmeniui pasirinkti būdus bei priemones dėl savo teisių ar interesų gynimo (žr., pvz., LVAT 2020 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1465-629/2020).
23. Vertindama atsakovo argumentus, susijusius su konsulinio pareigūno diskrecija, ją įtvirtinančiu teisiniu reglamentavimu bei atsakovo nurodoma LVAT praktika, teisėjų kolegija pažymi, jog LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2023 m. lapkričio 8 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1249-968/2023, be kita ko, vadovavosi ESTT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimu Rahmanian Koushkaki prieš Bundesrepublik Deutschland, byloje C-84/12 ir išaiškino, kad plati kompetentingų institucijų diskrecija, joms nagrinėjant prašymus išduoti Šengeno vizą, nėra causa sui (savo paties priežastis, savaime sukelta priežastis), o yra siejama inter alia su atitinkamai institucijai tenkančia pareiga kruopščiai išnagrinėti kiekvieno užsieniečio, pateikusio prašymą išduoti Šengeno vizą, individualią situaciją ir atliekant išsamų įvairių konkrečiai situacijai reikšmingų aplinkybių vertinimą, nustatyti, ar tuo konkrečiu atveju egzistuoja Vizų kodekse įtvirtinti atsisakymo išduoti Šengeno vizą pagrindai. Išplėstinė teisėjų kolegija aptariamoje byloje taip pat vadovavosi LVAT nuosekliai išplėtota praktika, kad Vizų kodekso nuostata, jog sprendimas dėl vizos panaikinimo ar atšaukimo, nurodant jo priežastis, prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamas naudojant VI priede nustatytą standartinę formą, nereiškia, kad sprendimą atšaukti išduotą vizą priimanti institucija neturi pareigos tinkamai ir aiškiai jį pagrįsti. Ši Vizų kodekso VI priede nustatyta standartinė forma naudojama ir pranešant apie atsisakymą išduoti vizą (Vizų kodekso 32 str. 2 d.), todėl darytina išvada, jog ir šiuo atveju galioja pareiga kompetentingai institucijai pagrįsti savo sprendimą objektyviais duomenimis bei teisės aktų normomis. Be to, Bendrosios konsulinės instrukcijos diplomatinėms atstovybėms ir konsulinėms įstaigoms dėl vizų (2005/C 326/01) V skirsnyje (,,Prašymų nagrinėjimas ir sprendimų priėmimas“) nurodyta, kad diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga pirmiausiai patikrina pateiktus dokumentus, o paskui šiais dokumentais pagrindžia savo sprendimą dėl prašymo išduoti vizą. Taigi bet kokius sprendimus (taip pat ir atsisakymą išduoti vizą) kompetentinga institucija turi priimti remdamasi turima informacija ir atsižvelgdama į konkrečią kiekvieno pareiškėjo padėtį, atitinkamai pagrįsti tiek nustatytais faktais, tiek ir teisės aktų normomis (žr. LVAT 2014 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-421/2014, 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-182-602/22, 2022 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1112-520/2022, 2022 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3865-821/2022, 2023 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1459-525/2023). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atmestini atsakovo apeliacinio skundo argumentai, susiję su išskirtine konsulo kompetencija, didele diskrecija priimti sprendimą dėl vizos (ne)išdavimo užsieniečiui.
24. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo argumentus, kuriais kvestionuojamas VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymas nagrinėjamu atveju, pažymi, kad visoms viešojo administravimo institucijoms yra keliami VAĮ nustatyti reikalavimai, o taip pat pareiga vadovautis viešojo administravimo principais (įstatymų viršenybės, objektyvumo, proporcingumo ir kt.). Be to, šios institucijos yra saistomos gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų. Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-134/2012, ir kt.). Sutiktina su pareiškėjo procesiniuose dokumentuose išdėstyta pozicija, kad nedraudžiama į standartinę formą įtraukti „pastabų“, kad būtų palengvinta teisėtumo kontrolė. Šiuo aspektu atsakovas procesiniuose dokumentuose taip pat nurodo VAĮ 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą galimybę, be kita ko, atvejais, kai administracinio sprendimo forma neleidžia užtikrinti visų šio įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje reikalaujamų duomenų pateikimo, šie duomenys nurodytiems asmenims pateikiami raštu pranešant apie priimtą administracinį sprendimą, tačiau, kaip jau buvo minėta, šia galimybe nagrinėjamu atveju nebuvo pasinaudota – atsakovas laisva forma surašytą Ambasados 2022 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. 469 „Sprendimas atsisakyti išduoti nacionalinę vizą“, kuriame yra nurodyti Sprendimo priėmimo motyvai, pateikė tik pirmosios instancijos teismui kartu su atsiliepimu.
25. Pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstos išvados, kad Ambasados Sprendimas naikintinas kaip neatitinkantis imperatyvių VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytų reikalavimų, kurių neįgyvendinus negalima administracinio sprendimo laikyti teisėtu ir pagrįstu, taigi iš esmės nustatė egzistuojant ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą skundžiamo teisės akto panaikinimo pagrindą. Taip pat nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nesilaikė teisminės kontrolės ribų, nustatytų ABTĮ 3 straipsnio 2 dalyje, todėl atmestini atsakovo apeliacinio skundo argumentai šiais aspektais.
26. Tai konstatavus, kiti pareiškėjo ir atsakovo procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai ir tikrinamo pirmosios instancijos teismo motyvai nėra vertinami, nes jų vertinimas neturi teisinės reikšmės bylai teisingai išspręsti bei nekeičia šioje byloje susiklosčiusios situacijos teisinio vertinimo ir padarytų išvadų.
27. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, kurio nėra pagrindo keisti ar naikinti remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.
28. Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, apgintos pareiškėjo teisės, t. y. teismo sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, todėl jis turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).
29. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei nustatyta teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos).
30. Byloje pateikti įrodymai, kad tarp pareiškėjo ir advokato yra 2023 m. gegužės 23 d. sudaryta Teisinių paslaugų sutartis, pagal kurią, be kita ko, advokatas įsipareigojo atstovauti klientą apeliacinės instancijos teisme dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 8 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI2-2751-484/2023, rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Pareiškėjui buvo pateikta advokatų kontoros 2023 m. birželio 1 d. sąskaita-faktūra Nr. A23-025 400 Eur sumai, kuria pareiškėjas apmokėjo dalimis 2023 m. birželio 5 d. Pareiškėjo prašoma priteisti 400 Eur suma už teisines paslaugas neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyto maksimalaus dydžio, todėl priteistina iš atsakovo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti pareiškėjui P. K. S. iš atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos 400 (keturis šimtus) eurų bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Rytis Krasauskas
Iveta Pelienė
Arūnas Sutkevičius