Administracinė byla Nr. A442 - 1111/2011
Procesinio sprendimo kategorija 9.1.1.2; 9.8.1; 9.8.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. balandžio 14 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,
sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,
dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Andriui Chudenkovui,
atsakovo atstovui Igoriui Janavičiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. B. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2009 m. birželio 29 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (04)-K3-178 patvirtino nurodymus pareiškėjui sumokėti 1 035 450 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio (toliau – ir FAPM), 762 459 Lt FAPM delspinigių, 305 632 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 191 692 Lt GPM delspinigių ir skyrė pareiškėjui 310 635 FAPM baudą, 91 690 Lt GPM baudą.
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos 2009 m. rugsėjo 25 d. sprendimu Nr. 68-288 patvirtino Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. (04)-K3-178. Mokestinių ginčų komisija prie Vyriausybės 2010 m. sausio 7 d. sprendimu Nr. S-8(7-387/2009) patvirtino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2009 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. 68-288.
Pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2010 m. sausio 7 d. sprendimą Nr. S-8(7-387/2009), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2009 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. 68-288 bei Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. (04)-K3-178; taip pat prašė įpareigoti mokesčių administratorių išsamiai ir nešališkai atlikti naują patikrinimą bei tinkamai surašyti patikrinimo aktą.
Pareiškėjas nurodė, kad mokesčių administratorius nepagrįstai konstatavo, kad jis nepagrindė dalies savo pajamų juridinę galią turinčiais dokumentais ir kad jo išlaidos viršijo dokumentais pagrįstas pajamas, ir nepagrįstai dėl to apskaičiavo papildomas pajamų mokesčių sumas. Pareiškėjo pajamų, kuriomis suabejojo mokesčių administratorius, legalumą patvirtina pareiškėjo ir G. G. 1991 m. kovo 29 d. sudaryta paskolos sutartis, pagal kurią pareiškėjui buvo paskolinta 20 000 000 JAV dolerių. Šiuo atveju buvo pateikti akivaizdūs šios sutarties buvimo ir vykdymo įrodymai. Mokesčių administratorius į tai neatsižvelgė ir vis tiek priskaičiavo papildomas mokesčių sumas. Tačiau mokesčių administratoriaus pozicija yra grindžiama tik niekuo nepagrįstais samprotavimais ir prielaidomis. Pareiškėjas nurodė, kad jam taip pat buvo priskaičiuoti nepagrįstai dideli delspinigiai. Delspinigius mokesčių administratorius turėjo teisę priskaičiuoti ne daugiau kaip už 6 mėnesius, kaip numatyta Civiliniame kodekse, arba už 180 dienų, kaip numatyta Mokesčių administravimo įstatyme.
Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas neįrodė 2000–2003 metų gyventojo turto ir pajamų deklaracijose deklaruotų ne banke turimų grynųjų pinigų įsigijimo šaltinio. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas tikrintu laikotarpiu savo išlaidoms panaudojo pinigines lėšas, gautas iš kitų neapmokestintų pajamų šaltinių, nepagrįstų juridinę galią turinčiais dokumentais bei kitais patikimais ir pakankamais įrodymais. Tokiu būdu pareiškėjas disponavo teisės aktų nustatyta tvarka neapmokestinta pajamų suma, kuri lygi jo gautas pajamas viršijančiai išlaidų sumai, t. y. 6 107 121 Lt. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, mokesčių administratorius pagrįstai pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, taikydamas išlaidų metodą, apskaičiavo pareiškėjui papildomas pajamų mokesčių ir su jais susijusias sumas. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo pateiktos 1991 m. kovo 12 d. ir 1991 m. kovo 29 d. sutarčių su G. G. kopijos nepagrindžia jo 2000–2003 metų gyventojo turto ir pajamų deklaracijose deklaruotų ne banke turimų lėšų. 1991 m. kovo 12 d. Maskvoje tarp G. G. ir pareiškėjo sudaryta 20 000 000 JAV dolerių piniginių lėšų perleidimo sutartis neatitinka jos sudarymo metu galiojusių įstatymų reikalavimų. Pareiškėjo nurodytos sutarties sudarymo aplinkybės prieštaringos, neaiškūs ir logiškai nepaaiškinami ekonominiai jos tikslai, o tai leidžia daryti išvadą, jog minėta sutartis realiai nebuvo vykdoma, t. y. pinigai pareiškėjui nebuvo perduoti. Atsakovas nurodė, kad delspinigiai pareiškėjui buvo apskaičiuoti laikantis Mokesčių administravimo įstatymo nuostatų.
Trečiasis suinteresuotas asmuo su pareiškėjo skundu taip pat nesutiko.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. liepos 8 d. sprendimu panaikino Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2010 m. sausio 7 d. sprendimą Nr. S-8(7-387/2009), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2009 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. 68-288, Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. (04)-K3-178 ir perdavė bylą Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos nagrinėti iš naujo.
Teismas nurodė, kad pareiškėjas nesutinka su mokesčių administratoriaus išvadomis, kad jis 2000–2003 metais gautų pajamų nepagrindė tinkamais įrodymais. Įvertinus mokestinėje byloje esančius rašytinius įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjas mokesčių administratoriui pateikė pakankamai įrodymų, pagrindžiančių tikrintu laikotarpiu turėtas išlaidas. Teismas nurodė, kad patikrinimo metu pareiškėjas piniginių lėšų pagrindimui pateikė 1991 m. kovo 12 d. Maskvoje su G. G. sudarytos notariškai nepatvirtintos sutarties kopiją. Šioje sutartyje nurodyta, kad G. G. perdavė pareiškėjui 20 000 000 JAV dolerių su teise jais disponuoti savo nuožiūra ir įpareigojo gautų pinigų sąskaita išlaikyti jos dukterį J. G.. Pareiškėjas taip pat pateikė G. G. 2004 m. balandžio 16 d. pareiškimą, Maskvoje patvirtintą notaro, kuriuo G. G. patvirtino, kad 1991 m. kovo 12 d. perdavė pareiškėjui 20 000 000 JAV dolerių. Vėliau pareiškėjas mokesčių administratoriui pateikė ir 1991 m. kovo 29 d. su G. G. Maskvoje sudarytos notariškai nepatvirtintos paskolos sutarties kopiją. Pastarojoje sutartyje nurodyta, kad paskolos davėja G. G. suteikia pareiškėjui 20 000 000 JAV dolerių paskolą 20 metų laikotarpiui. Sutartyje taip pat nurodyta, kad ji sudaryta be palūkanų; paskolos davėja paskolintą sumą pareiškėjui perdavė 1991 m. kovo 12 d., surašant piniginių lėšų perdavimo–priėmimo sutartis; sudarant šią sutartį, dalyvavo liudininkai Č. V. N. ir F. V. A., kurie ginčų atsiradimo atveju paliudys sutarties teisingumą ir pinigų perdavimo–priėmimo faktą. Teismas nurodė, kad pareiškėjo pateikta 1991 m. kovo 29 d. paskolos sutartis yra galiojantis sandoris ir turi juridinę galią tol, kol nėra nuginčyta. Tai, kad 1991 m. kovo 29 d. paskolos sutartis, pagal kurią pareiškėjas nurodo gavęs 20 000 000 JAV dolerių, neatitinka jos sudarymo metu galiojusių įstatymų reikalavimų, nėra pakankamas pagrindas mokesčių administratoriui be teismo sprendimo pripažinti ją niekine. Pareiškėjo pateikta paskolos sutartis, vertinant ją kartu su notaro patvirtinu 2004 m. balandžio 16 d. pareiškimu, kuris, priešingai nei teigiama ginčijamuose sprendimuose, laikytinas ne G. G. parašo tikrumo patvirtinimu, o notariškai patvirtintu faktu, kad G. G. tikrai paskolino pareiškėjui 20 000 000 JAV dolerių pagal 1991 m. kovo 29 d. paskolos sutartį, laikytina tinkamu įrodymu, pagrindžiančiu pareiškėjo gautas pajamas. Teismas nurodė, kad tai, jog pareiškėjas pateikė ne sutarčių originalus, bet jų kopijas, nepaneigia paskolos buvimo fakto. Taip pat šio fakto nepaneigia atsakovo argumentai dėl pareiškėjo paaiškinimų prieštaringumo ar ekonominės logikos, sudarant sutartį, nebuvimo. Teismas nurodė, kad mokesčių administratoriai ir Mokestinių ginčų komisija neištyrė visų reikšmingų aplinkybių, kurios būtų neabejotinas pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas deklaruotų ne banke turimų piniginių lėšų įsigijimo šaltinio nepagrindė juridinę galią turinčiais dokumentais. Todėl ginčijami sprendimai panaikinami ir byla perduodama atsakovui nagrinėti iš naujo. Nagrinėjant bylą iš naujo, turi būti visapusiškai ištirtas pareiškėjui priskaičiuotų mokesčių teisėtumas ir pagrįstumas bei priimtas teisėtas ir pagrįstas sprendimas.
III.
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmesti.
Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl mokesčių administratoriaus pareigos teismine tvarka nuginčyti paskolos sutartį yra nepagrįstos. Mokesčių administratorius nevertina sutarčių civiline teisine prasme, o vadovaujasi viešosios teisės normomis. Nagrinėjamu atveju būtent ir buvo vertinamos patikrinimo metu nustatytos aplinkybės, paneigiančios pareiškėjo teiginius, kad jis turi 1991 m. kovo 29 d. paskolos sutarties pagrindu gautų lėšų. Siekiant padaryti išvadą, kad pareiškėjas turėjo 6 107 121 Lt pajamų iš dokumentais nepagrįstų šaltinių, nėra būtina teismine tvarka nuginčyti jo nurodytą paskolos sutartį. Mokesčių administratorius neneigė minėto sandorio, tačiau, remdamasis surinktais sandorį paneigiančiais įrodymais, įgyvendino savo teisę mokesčių sumas apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo pateiktos 1991 m. kovo 12 d. ir 1991 m. kovo 29 d. notariškai nepatvirtintų sutarčių kopijos nepagrindžia jo 2000–2003 metų deklaracijose deklaruotų ne banke turimų lėšų. Nurodytu minėtų sutarčių sudarymo metu galioję tiek Rusijos Federacijos, tiek Lietuvos Respublikos civiliniai įstatymai numatė, kad tokio pobūdžio sandoriams sudaryti yra būtina notarinė forma, o jos nesilaikymas sandorį daro negaliojančiu. Be to, pareiškėjas minėtų sutarčių kopijas pateikė ne iš karto, o jo mokesčių administratoriui teikti paaiškinimai ir baudžiamojoje byloje atlikto ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai dėl minėtos 20 000 000 JAV dolerių sumos gavimo bei dėl jo 2000–2003 metų finansinės padėties buvo prieštaringi. Atsakovas nurodo, kad 2004 m. balandžio 16 d. notariškai patvirtintas G. G. pareiškimas neįrodo, kad minėtos piniginės lėšos pareiškėjui 1991 m. kovo 12 d. buvo perduotos. Maskvos miesto notarė, tvirtindama G. G. pareiškimą, neturėjo galimybių faktiškai įsitikinti prieš 13 metų buvusių įvykių tikrumu, t. y. notariškai patvirtino tik G. G. parašą. Todėl notariškai patvirtintas G. G. pareiškimas laikytinas tik gynybiniais tikslais sudarytu dokumentu. Be to, G. G. nepagrindė juridinę galią turinčiais dokumentais savo finansinių galimybių 1991 m. kovo 12 d. perduoti pareiškėjui 20 000 000 JAV dolerių. Atsakovas nurodo, kad patikrinimo metu pagrįstai padaryta išvada, jog pareiškėjas tikrintu laikotarpiu išlaidoms panaudojo pinigines lėšas, gautas iš kitų neapmokestintų pajamų šaltinių, nepagrįstų juridinę galią turinčiais dokumentais bei kitais patikimais ir pakankamais įrodymais. Pareiškėjas disponavo neapmokestinta pajamų suma, kuri yra lygi pareiškėjo gautas pajamas viršijančiai išlaidų sumai, t. y. 6 107 121 Lt. Atsakovas nurodo, kad vietos mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjui nuo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, taikant išlaidų metodą, apskaičiuotos 6 107 121 Lt pajamų mokesčių bazės priskaičiavo byloje ginčijamas mokesčių ir su jais susijusias sumas.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo su apeliaciniu skundu sutinka.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjas prašo apeliacinį skundą atmesti.
Pareiškėjas nurodo, kad jam ginčijamos mokesčių sumos buvo priskaičiuotos 2009 m. kovo 26 d. patikrinimo aktu Nr. AU16-20. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio l dalį, mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti, sausio 1 dienos. Tai reiškia, kad mokesčių administratorius 2009 m. kovo 26 d. galėjo paskaičiuoti mokesčius tik nuo pajamų už laikotarpį nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2009 m. kovo 26 d., tačiau mokesčiai buvo priskaičiuoti už 2000–2003 metų laikotarpį. Pareiškėjas nurodo, kad viešosios teises normos nustato tik pareigą pagrįsti deklaruotas pajamas sandoriais, tačiau to, kas yra sandoris, kokios yra jo galiojimo sąlygos, viešoji teisė nereglamentuoja; tai nustato privatinės teisės normos, kurios viešosios teisės normų reglamentuojamiems santykiams taikytinos subsidiariai. Nagrinėjamu atveju privatinės teisės normos taip pat turi būti subsidiariai taikomos ir tai reiškia, kad galiojantys sandoriai (1991 m. kovo 12 d. ir 1991 m. kovo 29 d. pareiškėjo su G. G. sudarytos sutartys), kol nėra nuginčyti, turi būti laikomi pakankamais deklaruotas lėšas pagrindžiančiais juridiniais faktais. Mokesčių administratorius, neįvykdęs savo pareigos nuginčyti atitinkamus sandorius, neturėjo teisės apskaičiuoti papildomus mokesčius. Pareiškėjas nurodo, kad sandoriai, kurie turi būti sudaromi notarine forma, tačiau yra sudaryti paprasta rašytine forma, negali būti laikomi niekiniais, nes jeigu viena iš sandorio šalių visiškai ar iš dalies įvykdo tokį sandorį, teismas turi teisę šios šalies reikalavimu pripažinti sandorį galiojančiu. Taip yra numatyta Civilinio kodekso 1.93 straipsnio 4 dalyje ir buvo numatyta 1964 metų Civiliniame kodekse. Todėl 1991 m. kovo 12 d. tarp pareiškėjo ir G. G. sudaryta piniginių lėšų perdavimo sutartis negali būti laikoma niekine ir galioja, kol nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl jos pripažinimo negaliojančia. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas nepagrįstai remiasi pareiškėjo, kaip kaltinamojo, baudžiamojoje byloje duotais parodymais. Baudžiamojoje byloje pareiškėjas buvo pasirinkęs atitinkamą gynybos poziciją, paremtą nekaltumo prezumpcija. Atsakovas neturi teisės remtis pareiškėjo, kaip kaltinamojo, duotais parodymais tol, kol šie parodymai neištirti teismo posėdyje ir patvirtinti įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Be to, net ir atsakovo tendencingai atrinkti ir pateikiami jam naudingi baudžiamosios bylos duomenys negali paneigti fakto, jog pareiškėjas realiai gavo 20 000 000 JAV dolerių.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2009 m. birželio 29 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (04)-K3-178 patvirtino nurodymus pareiškėjui sumokėti 1 035 450 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio, 762 459 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio delspinigių, 305 632 Lt gyventojų pajamų mokesčių, 191 692 Lt gyventojų pajamų mokesčio delspinigių ir skyrė pareiškėjui 310 635 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio baudą bei 91 690 Lt gyventojų pajamų mokesčio baudą. Pareiškėjui nurodyta sumokėti mokesčius bei su jais susijusias sumas dėl to, kad jis neįrodė 2000-2003 metų gyventojų turto ir pajamų deklaracijose deklaruotų ne banke laikomų grynųjų pinigų įsigijimo šaltinio. Pareiškėjas, siekdamas pagrįsti minėtose gyventojų turto ir pajamų deklaracijose deklaruotus ne banke laikomus grynuosius pinigus, mokesčių administratoriui pateikė 1991 m. kovo 12 d. ir 1991 m. kovo 29 d. Maskvoje su G. G. sudarytų sutarčių kopijas, pagal kurias jam buvo perleista ir paskolinta 20 000 000 JAV dolerių.
Byloje iš esmės ginčas yra kilęs dėl to, ar minėtos sutartys pagrindžia 2000-2003 metų gyventojų turto ir pajamų deklaracijose deklaruotų ne banke laikomų grynųjų pinigų įsigijimą, tuo pačiu ir 2000-2003 metais patirtų išlaidų pajamų šaltinio teisėtumą.
Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjo skundą, padarė išvadą, kad pareiškėjo S. B. mokesčių administratoriui pateikta 1991 m. kovo 29 d. sutartis yra galiojantis sandoris ir turi juridinę galią tol, kol nėra nuginčyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad įstatymo nustatytos notarinės formos neatitinkantis sandoris yra nuginčijamas, tačiau pats savaime negali būti laikomas niekiniu.
Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, tokia teismo išvada, kai vien sandorio galiojimas civiline teisine prasme yra traktuojamas kaip pagal sandorį gautų pajamų teisėtumo prezumpcija, prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai.
Dėl įrodymų vertinimo analogiškos kategorijos bylose (kuomet, remiantis įvairiais civiliniais sandoriais, įrodinėjamas (grindžiamas) mokesčių mokėtojo gautų pajamų realumas) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo ar nebuvo perduotos, t. y. gautos ar negautos pajamos. Šios aplinkybės turėtų būti įrodinėjamos tiesioginiais įrodymais, iš kurių galima daryti vienareikšmę išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes (pvz., mokėjimo pavedimai, patvirtinantys lėšų judėjimą; asmenų, iš kurių pajamos neva gautos, paaiškinimai apie tai, kad lėšos perduotos ar neperduotos; kitų liudytojų, galinčių patvirtinti ar paneigti lėšų perdavimą, parodymai). Įstatymas nedraudžia įrodinėti ir netiesioginiais įrodymais, t. y. įrodymais, daugiareikšmiai susijusiais su įrodinėjimo dalyką sudarančiomis aplinkybėmis (pvz., įrodymai apie tai, kokiomis lėšomis galėjo disponuoti asmuo, iš kurio galėjo būti gautos pajamos; įrodymai apie gautų lėšų panaudojimo aplinkybes ir pan.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Taigi išvados apie mokesčių mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą darytinos, sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą. Vien atskirų formalių įrodymų (pvz. paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių) apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia. Tokia išvada darytina ir atsižvelgiant į Mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias turinio viršenybės prieš formą principą, pagal kurį mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai.
Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su atsakovo ir Mokestinių ginčų komisijos išdėstytais argumentais dėl minėtų sutarčių, kaip pareiškėjo pajamų gavimo šaltinio, vertinimo.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjo mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, jog G. G., kuri, kaip nurodyta mokesčių administratoriui pateiktose 1991 m. kovo 12 d. ir 1991 m. kovo 29 d. sutartyse, pareiškėjui perdavė, o vėliau ir paskolino 20 000 000 JAV dolerių, nepaaiškino, kaip sukaupė tokią pinigų sumą. Kaip matyti iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro tarptautinių ryšių valdybos 2004 m. vasario 26 d. rašto Nr. VM/1957/29/LT/03, ji atsisakė paaiškinti dėl pinigų gavimo fakto (MGK bylos t. 1, b .l. 198). Ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojoje byloje pareiškėjas, kelis kartus 2000 metais apklaustas kaltinamuoju, duodamas paaiškinimus apie pajamų gavimo šaltinius, apie gautą paskolą ir G. G. nieko neminėjo bei minėjo, kad turi finansinių sunkumų. Pareiškėjas, 2003 m. sausio 13 d. deklaruodamas turtą ir pajamas už 1994-2002 metus, 1991 m. kovo 29 d. sudarytos paskolos sutarties nepateikė, o pateikė tik 1991 m. kovo 12 d. sudarytą pinigų perdavimo sutartį. Paskolos sutartį pateikė tik vėliau, pateikdamas pastabas dėl 2005 m. birželio 30 d. patikrinimo akto Nr.21-05-41-68. Be to, pareiškėjas mokesčių administratoriui ir Mokestinių ginčų komisijai skirtingai aiškino pinigų gavimo iš G. G. aplinkybes. Nors Mokestinių ginčų komisijos posėdžio metu aiškino, kad paskolos sutartis buvo patvirtinta notariškai, tačiau, kaip matyti iš paskolos sutarties nuorašo ir jos vertimo į lietuvių kalbą, ši sutartis notariškai nebuvo patvirtinta (MGK bylos t. 1, b. l. 116-119). Pateiktas G. G. 2004 m. balandžio 16 d. pareiškimas, kuriame tvirtinama, kad ji perdavė pareiškėjui 20 000 000 JAV dolerių, tik atkartoja tai, kas buvo nurodyta minėtose sutartyse, taigi irgi nepatvirtina realaus minėtos pinigų sumos perdavimo pareiškėjui (MGK bylos t. 1, b. l. 121-122). Vertinant minėtas sutartis, kaip pareiškėjų gautų pajamų šaltinį, atsižvelgtina ir į tai, kad pareiškėjas mokesčių administratoriui nėra pateikęs sutarčių originalų.
Taip pat pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 7 d. teismo įsakymą civilinėje byloje Nr. 2-1876-109/2011, kuriuo nutarta išieškoti iš jo G. G. naudai 50 530 000 Lt. Tačiau šis teismo įsakymas yra tik tam tikra civilinio teisinio pobūdžio išdava ir mokestine teisine prasme nepagrindžia šioje mokestinėje byloje tiriamo pajamų gavimo.
Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad tiek atsakovas, tiek Mokestinių ginčų komisija, remdamasi byloje surinktais duomenimis, priėjo pagrįstą išvadą, kad minėtos sutartys nepagrindžia jose nurodytos pinigų sumos gavimo fakto.
Atsižvelgiant į Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Tačiau šiuo atveju pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų bei įrodymų, paneigiančių mokesčių administratoriaus nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su minėtų sutarčių sudarymu bei vykdymu. Dėl šių priežasčių, teisėjų kolegijos vertinimu, vien tik paskolų sutarčių, kaip formalaus įrodymo, pateikimas mokesčių administratoriui per se negali būti pripažįstamas tinkamu realaus piniginių lėšų gavimo fakto pagrindimu.
Atkreiptinas dėmesys, jog šiuo atveju mokesčių administratorius, atlikdamas pareiškėjo 1991 m. kovo 12 ir 1991 m. kovo 29 d. sudarytų sutarčių vertinimą, rėmėsi Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio nuostatomis, kurios numato, jog tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus (Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalis). Tačiau pažymėtina, jog mokesčių administratoriaus vertinti paskolos sandoriai nebuvo nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Tuo tarpu teisinį pagrindą mokesčių administratoriui savo iniciatyva (ex officio) vertinti mokesčių mokėtojo sudarytus sandorius, kurie sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, bei neatsižvelgti į tokiais sandoriais apibrėžtą formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką nustato ne Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnis, bet šio įstatymo 69 straipsnio 1 dalis (mokesčio apskaičiavimas taikant turinio viršenybės prieš formą principą). Kaip jau buvo konstatuota, iš byloje surinktų įrodymų akivaizdu, jog pareiškėjas, 1991 metais sudarydamas sandorius, kurie, kaip nustatė mokesčių administratorius, nebuvo ir negalėjo būti realiai vykdomi, piktnaudžiavo teise ir siekė mokestinės naudos, t. y. siekė pagrįsti 2000-2003 metų gyventojų turto ir pajamų deklaracijose deklaruotų ne banke laikomų grynųjų pinigų įsigijimą bei 2000-2003 metais patirtų išlaidų pajamų šaltinio teisėtumą. Todėl tokia pareiškėjo veikla privalėjo būti kvalifikuojama pagal Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies nuostatas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog nors ikiteisminės mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui kyla prievolė papildomai sumokėti fizinių asmenų pajamų mokestį, gyventojų pajamų mokestį bei su jais susijusias sumas, tačiau, motyvuodamos šią išvadą, netinkamai rėmėsi Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalimi. Atitinkamai ši motyvacija yra keistina, nurodant, jog analizuojami pareiškėjo sandoriai buvo sudaryti pažeidžiant draudimo piktnaudžiauti teise principą, o jų tikslas buvo mokestinės naudos siekimas, todėl į juos, apskaičiuojant mokesčius, neatsižvelgiama taikant Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą turinio viršenybės prieš formą principą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį (įskaitant mokestį, kuris turėjo būti apskaičiuotas muitinės deklaracijoje). Šių delspinigių skaičiavimo tvarką reglamentuoja Mokesčių administravimo įstatymas, todėl pareiškėjas nepagrįstai skunde nurodė, kad delspinigių skaičiavimui turėjo būti taikomas Civiliniame kodekse numatytas ieškinio senaties terminas dėl netesybų. Be to, įvertinus kitus pareiškėjo skunde nurodytus argumentus dėl delspinigių skaičiavimo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad jie nepaneigia mokesčių administratoriaus atlikto delspinigių paskaičiavimo.
Įvertinusi aukščiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a :
Apeliacinį skundą patenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 8 d. sprendimą panaikinti. Pareiškėjo S. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Stasys Gagys
Dainius Raižys
Skirgailė Žalimienė