Administracinė byla Nr. eA-4459-556/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00666-2019-3
Procesinio sprendimo kategorija 8.2.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. liepos 10 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos skyriaus (toliau – ir Migracijos departamentas) 2019 m. vasario 4 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-00-113 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui N. G.“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. lapkričio 12 d. prašymą (toliau – ir prašymas) iš naujo ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:
1.1. Migracijos departamentas Sprendimą atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas, leidimas laikinai gyventi) gyventi iš esmės motyvuoja nustatytų faktinių aplinkybių visuma: pareiškėjas nedalyvauja savo nepilnamečio sūnaus auklėjime; vangiai prisideda prie mažamečio materialinio išlaikymo. Atsakovo nuomone, minėtos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje nėra būtinas. Migracijos departamentas iš esmės atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą tuo pagrindu, jog duomenys, kuriuo jis pateikė norėdamas pakeisti leidimą, neatitiko tikrovės (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 str. 1 d. 2 p.), nors pačiame Sprendime nenurodoma, kokie konkrečiai duomenys neatitinka tikrovės.
1.2. Vis dėlto Migracijos departamento Sprendime padarytos išvados yra nepagrįstos. Iš tiesų nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas vengia išlaikyti savo nepilnametį sūnų, o išvados dėl bendravimo su vaiku yra grindžiamos pareiškėjo atžvilgiu priešiškai nusiteikusios buvusios sutuoktinės paaiškinimais. Migracijos departamentas, išklausęs vieną iš buvusių sutuoktinių, privalėjo suteikti galimybę pasisakyti ir pareiškėjui. Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, kuriame teigiama, kad pareiškėjas vengia teikti išlaikymą ir bendrauti su savo sūnumi, neišklausė pareiškėjo ir tuo pagrindu pažeidė gero administravimo principą bei priėmė nemotyvuotą sprendimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 str. 1 d.).
1.3. Pareiškėjas pripažįsta, kad vienu metu vėlavo sumokėti išlaikymą savo sūnui, tačiau įsiskolinimas buvo tik už vieną mėnesį. Vienkartinis išlaikymo įsiskolinimas už vieną ar net ir du mėnesius, kai įprastai išlaikymas buvo mokamas laiku, negali būti vertinamas kaip vengimas išlaikyti savo nepilnametį sūnų. Pareiškėjo bendravimo su vaiku intensyvumas priklauso ne tik nuo pareiškėjo reiškiamų iniciatyvų ir noro, bet ir nuo buvusios sutuoktinės noro bendradarbiauti šiuo klausimu su vaiko tėvu. Dėl tėvo noro susitikti su vaiku tam nuolat kliūtis sudaro vaiko motina, teigdama, kad vaikas nenori bendrauti su tėvu, dėl šios priežasties tarp buvusių sutuoktinių ir kyla nesutarimai. Pareiškėjo nuomone, yra akivaizdu, kad tokio amžiaus vaikas dar pats negali nuspręsti dėl noro (nenoro) bendrauti su vienu iš tėvų. Pareiškėjas visuomet gerai sutardavo su vaiku ir smagiai leisdavo laiką kartu. Tai patvirtina ir pareiškėjo turimos nuotraukos, kurios paneigia ir buvusios sutuoktinės teiginius, kad pareiškėjas savo vaiką matė prieš 2–2,5 metų. Pareiškėjas pripažįsta, kad jo susitikimai su vaiku paskutiniu metu nebuvo dažni, bet tai lėmė ne jo nenoras bendrauti, o buvusios sutuoktinės vengimas bendradarbiauti sprendžiant vaiko ir tėvo pasimatymų klausimą. Iš pareiškėjo pateiktų duomenų matyti, kad buvusi sutuoktinė nėra nuosekli, pareiškėjui teigia, kad su vaiku jis negali susitikti, nes vaikas neva tai nenori su tėvu bendrauti, tačiau migracijos pareigūnams teigia, kad tėvas vengia bendravimo su vaiku. Migracijos departamentas iš esmės buvusios sutuoktinės paaiškinimus apie pareiškėjo nenorą bendrauti su vaiku priėmė kaip neginčytinus ir teisingus, nesigilino į nepakankamo bendravimo su vaiku priežastis, jų net netikrindamas. Tai patvirtina, kad atsakovas yra neobjektyvus ir šališkas.
1.4. Atsižvelgiant į nustatytų aplinkybių visumą, Migracijos departamento Sprendimas atsisakyti pakeisti leidimą tuo pagrindu, kad pareiškėjas teikė gyvenimiškos realybės ir faktinės situacijos neatitinkančius ir prieštaringus duomenis, o prašymo padavimo metu neva tai vėlavo mokėti išlaikymą ir vangiai prisideda prie vaiko auklėjimo, negali būti pripažįstamas proporcingu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnyje įtvirtintų pareiškėjo teisių suvaržymu. Ginčijamas Departamento sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas.
2. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad:
2.1. Pareiškėjas 2018 m. lapkričio 12 d. tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jo nepilnametis vaikas, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi. Nors Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjo nepilnametis vaikas, tačiau vien formalus pareiškėjo atitikimas formalioms Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte bei 43 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintoms nuostatoms nėra laikytinas tinkamu ir svariu pagrindu pakeisti jam turimą leidimą laikinai gyventi.
2.2. Migracijos departamentas ginčijamą Sprendimą priėmė ne tik vadovaudamasis pareiškėjo vaiko motinos paaiškinimais, bet ir iš kitų institucijų gautais duomenimis. Migracijos departamento Imigracijos skyrius, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi ir kartu pateiktus dokumentus, kilus pagrįstiems įtarimams dėl minėto užsieniečio indėlio rūpinantis savo nepilnamečiu sūnumi, Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriui (toliau – ir Tarnyba) 2019 m. sausio 9 d. išsiuntė prašymą įvertinti, ar pareiškėjas dalyvauja mažamečio auklėjime, nenaudoja fizinės ar psichologinės prievartos bei prisideda prie nepilnamečio sūnaus materialinio išlaikymo. Migracijos departamentas gavo Tarnybos informaciją, kad, buvusios pareiškėjos sutuoktinės teigimu, nepilnamečio auklėjime pareiškėjas nedalyvauja, t. y. paskutinį kartą su sūnumi pareiškėjas bendravo prieš 2 ar 2,5 metų. Tėvas sūnui moka priteistą materialinį išlaikymą, nors, anot vaiko motinos, jau yra susidaręs įsiskolinimas už du mėnesius. Pareiškėjo buvusi sutuoktinė taip pat nurodė, jog gyvendama kartu su pareiškėju ir būdama nėščia ji patirdavo fizinį smurtą. Pareiškėjas, atėjęs bendrauti su sūnumi, mieliau renkasi įžeidinėti buvusią sutuoktinę, o nepaklausyti sūnaus pasakojimų, su vaiku iniciatyvos bendrauti nerodo. Pareiškėjas savo nepilnamečiu sūnumi pradeda intensyviau domėtis tik prieš pateikiant dokumentus dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo. Taigi pareiškėjo sūnaus motinos pateikiama informacija apie pareiškėją kelia pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo tinkamo elgesio nepilnamečio sūnaus ir jo motinos atžvilgiu. Tai sudaro rimtą pagrindą manyti, jog elgdamasis neadekvačiai (būdamas neblaivus mažamečio vaiko akivaizdoje, naudodamas smurtą artimoje aplinkoje, psichologinę prievartą ir kt.) šis užsienietis gali daryti neigiamą poveikį ar įtaką mažamečio psichikai bei sukelti kitus nepageidaujamus ir žalingus padarinius. Visų tyrimo metu nustatytų aplinkybių visuma leidžia daryti pagrįstą ir motyvuotą išvadą, kad pareiškėjo tikrasis tikslas yra kitoks nei oficialiai deklaruotas – pareiškėjas nedalyvauja savo nepilnamečio sūnaus auklėjime ir šiuo metu nėra jokių duomenų, kad jis ketintų mažamečiu rūpintis. Tai leidžia teigti, kad pareiškėjas tik siekia pasikeisti turimą leidimą laikinai gyventi ir naudotis šio dokumento suteikiamomis teisėmis. Atsižvelgiant į tai, buvo pagrįstai konstatuota, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, kadangi pareiškėjas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pateikė šeimos susijungimo su sūnumi pagrindu, nors surinkti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas sūnaus auklėjime nedalyvauja, jo nelanko, t. y. nėra siekiama išsaugoti šeimą. Taip pat pagrįstai buvo konstatuota, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė.
2.3. Vien tai, kad pareiškėjo vaikas yra Lietuvos Respublikos pilietis, nereiškia, kad skundžiamas Sprendimas, kuriuo pareiškėjui buvo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi, pažeidžia Konvencijos 8 straipsnį. Ginčijamu Sprendimu pareiškėjui nebuvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, o pats pareiškėjas neįrodė, kad ginčijamas Sprendimas galėtų neigiamai paveikti jo teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Surinktų duomenų visuma patvirtina, kad kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo tikrojo tikslo, jo siekio ir indėlio ugdyti savo nepilnametį sūnų doru Lietuvos Respublikos piliečiu, garantuoti jo materialinį išlaikymą bei saugumą, puoselėjant šeimos vertybes. Ginčijamu Sprendimu pareiškėjui nebuvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, o pats pareiškėjas neįrodė, kad ginčijamas Sprendimas galėtų daryti neigiamą įtaką jo teisei į šeimos gyvenimo gerbimą. Atsisakymas pakeisti leidimą laikinai gyventi savaime neatima galimybės pareiškėjui dalyvauti savo nepilnamečio sūnaus auklėjime ir prisidėti prie jo materialinio išlaikymo. Pareiškėjas, naudodamasis Šengeno vizos suteikiamomis teisėmis, gali reguliariai atvykti ir bendrauti su savo vaiku. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, kad yra suvaržytos jo teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, yra nepagrįstos.
2.4. Migracijos departamento atliktas tyrimas buvo išsamus ir objektyvus, surinkti duomenys buvo pakankami padaryti išvadas, nurodytas ginčijamame Sprendime. Sprendimas nepakeisti pareiškėjui leidimo buvo priimtas išsamiai įvertinus turimus dokumentus ir informaciją, atsižvelgiant į turimų duomenų visumą. Ginčijamą Sprendimą Migracijos departamentas priėmė, įvertinęs visus surinktus duomenis. Motyvuojant ginčijamą Sprendimą nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, bet, priešingai, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, kurių turinys atskleistas pareiškėjui. Sprendimas atitinka tiek VAĮ 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
II.
3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
4. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
5. Teismas pabrėžė, kad atsakovas sprendimą priėmė, įvertinęs tyrimo metu nustatytas aplinkybes, ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas pateikė faktinės situacijos neatitinkančius ir prieštaringus duomenis. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas nedalyvauja savo nepilnamečio sūnaus auklėjime, vangiai prisideda prie mažamečio materialinio išlaikymo. Pareiškėjas neadekvačiai elgiasi nepilnamečio sūnaus ir jo motinos atžvilgiu (būdamas neblaivus, mažamečio vaiko akivaizdoje, naudoja psichologinę prievartą ir pan.), taip daro neigiamą poveikį ir įtaką mažamečio psichikai, o tai gali sukelti žalingus padarinius. Atsakovas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo tikrasis tikslas yra kitoks negu oficialiai deklaruotas, kadangi pareiškėjas nedalyvauja savo nepilnamečio sūnaus auklėjime ir nėra duomenų, jog jis ketina sūnumi rūpintis. Migracijos departamentas padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjas tik siekia pakeisti turimą leidimą laikinai gyventi ir naudotis jo suteikiamomis teisėmis. Esant nurodytoms aplinkybėms, vertintina, kad nors Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjo nepilnametis vaikas, tačiau vien formalus pareiškėjo atitikimas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 43 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintoms nuostatoms nėra laikytinas tinkamu pagrindu pakeisti pareiškėjo turimą leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, jo tikslas – įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse, todėl atsakovas pagrįstai konstatavo, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė. Atsisakymas pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi neatima galimybės jam dalyvauti nepilnamečio sūnaus auklėjime ir prisidėti prie jo materialinio išlaikymo. Pareiškėjas, naudodamasis Šengeno viza, gali reguliariai atvykti ir bendrauti su sūnumi. Pareiškėjo socialiniai ir ekonominiai ryšiai Lietuvos Respublikoje nevertintini kaip ilgalaikiai, jie laikytini minimaliais ir nereikalaujančiais nuolatinio buvimo ar gyvenimo Lietuvos Respublikoje, kadangi pareiškėjo ir jo buvusios sutuoktinės santuoka nutraukta 2017 m. gegužės 8 d., jis nesirūpina savo mažamečiu sūnumi.
6. Teismas taip pat nustatė, kad Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmuose gautas pareiškėjo ieškinys atsakovei (buvusiai jo sutuoktinei) dėl materialinio išlaikymo padidinimo ir bendravimo su vaiku bei dalyvavimo auklėjime tvarkos pakeitimo (civilinė byla Nr. 2-11138-217/2019). Pareiškėjas pateikė teismui Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2019 m. balandžio 2 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių, o tai patvirtina, kad pareiškėjui nustatyta laikinojo bendravimo su nepilnamečiu sūnumi tvarka, leidžiant jam bendrauti su sūnumi kiekvieno mėnesio pirmąjį ir trečiąjį šeštadienį arba sekmadienį nuo 12 iki 14 val. vaiko gyvenamojoje vietoje kartu dalyvaujant ir vaiko motinai. Ši nutartis priimta minėtoje civilinėje byloje, kuri buvo iškelta jau po Migracijos departamento Sprendimo priėmimo, ir patvirtina, jog pareiškėjas tinkamai nebendravo su sūnumi.
7. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas pagrįstai atsisakė pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindu. Ginčijamas Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, jame išsamiai atskleistas pareiškėjo prašymo pagrįstumo tyrimas, nustatytos faktinės aplinkybės yra tinkamai įvertinos, o pareiškėjui taikomos poveikio priemonės motyvuotos. Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, jį panaikinti pareiškėjo skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas.
8. Netenkinęs pareiškėjo skundo, teismas nepriteisė ir bylinėjimosi išlaidų pareiškėjui.
III.
9. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Taip pat prašo prijungti prie administracinės bylos papildomus rašytinius įrodymus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:
9.1. Teismas išvadą, kad pareiškėjas nedalyvauja sūnaus auklėjime, daro neigiamą poveikį ir įtaką mažamečio psichikai, grindė vien tik pareiškėjo buvusios sutuoktinės paaiškinimais apie pareiškėjo santykius su vaiku ir jo teikiama išlaikymą. Tačiau, pirma, pareiškėjo buvusios sutuoktinės paaiškinimai yra prieštaringi, antra, yra grindžiami paaiškinimais asmens, turinčio priešingus interesus dėl tėvo (pareiškėjo) bendravimo su vaiku, trečia, neatitinka byloje esančių įrodymų. Teismas nevertino ir nepateikė jokių argumentų, kurie pagrįstų, kodėl pareiškėjo buvusios sutuoktinės parodymai gali būti laikomi patikimais, kai jie prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams. Visi buvusios sutuoktinės teiginiai neatitinka tikrovės ir yra pagrįsti tik jos pačios melagingais pareiškimais. Visų pirma, tarp buvusių sutuoktinių nesutarimai kilo ne dėl bendravimo tvarkos, bet dėl to, kad vaiko motina apskritai piktnaudžiavo savo, kaip globėjos teisėmis, neleisdama pareiškėjui pasimatyti su vaiku. Tai, kad pareiškėjo buvusi sutuoktine nesiekia bendradarbiauti ir sudaryti sąlygų vaikui bendrauti su tėvu, patvirtina byloje pateikta buvusios sutuoktinės žinutė apie tai, kad vaikas su tėvu nenori susitikti, o kada vaikui atsiras noras bendrauti, praneš. Tačiau Migracijos departamentui teikiamuose paaiškinamuose pareiškėjo buvusi sutuoktinė nurodė priešingai, t. y., kad ne vaikas nenori matytis, bet bendravimo su vaiku vengia pats tėvas. Šis vaiko motinos paaiškinimų nenuoseklumas teismo liko neįvertintas, o išvada apie tėvo nebendravimą su vaiku daroma pažodžiui perrašant Migracijos departamento Sprendimą. Pareiškėjas už vaiko išlaikymą įprastai moka kiekvieną mėnesį. Taigi teismo sprendimo išvada apie išlaikymo teikimo „vangumą“ yra nepagrįsta.
9.2. Pareiškėjas dėl to, kad su vaiko motina nepavyksta susitarti dėl pasimatymo su vaiku, buvo priverstas kreiptis į antstolę dėl priverstinio teismo sprendimo vykdymo. Vykdant teismo sprendimą pareiškėjo buvusiai sutuoktinei buvo išsiųstas raginimas, kuris jai buvo įteiktas 2019 m. kovo 16 d. Ši faktinė aplinkybė patvirtina tai, kad pareiškėjas laikosi teisės aktuose nustatytos tvarkos ginant savo, kaip tėvo, pažeistą teisę bendrauti su vaiku, o tai atitinkamai paneigia teismo išvadą apie tėvo netinkamą bendravimą su vaiku.
9.3. Teismo sprendimo argumentus, kad Kauno apylinkės teismo Jonavos Rūmų 2019 m. balandžio 2 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių patvirtina, jog pareiškėjas tinkamai nebendravo su sūnumi, paneigia pačios pareiškėjo buvusios sutuoktinės Tarnybai teikti paaiškinimai, kur ji teigė, kad pareiškėjas vaiko atžvilgiu nei fizinio, nei psichologinio smurto nenaudojo. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus Jonavos grupės vyriausiajai specialistei vaiko motina nenurodė apie pareiškėjo netinkamą elgesį vaiko ar jos atžvilgiu. Taigi dar šių metų sausio mėnesį pareiškėjo buvusiai sutuoktinei neatrodė, kad pareiškėjo elgesys dėl bendravimo su vaiku jai kėlė rūpesčių, kad jis, kaip tėvas, būtų netinkamai įgyvendinęs savo teises. Pareiškėjo buvusi sutuoktinė visokiais būdais šmeižia pareiškėją ir iki šiol nei vienai institucijai nepateikė nei vieno įrodymo, kad pareiškėjo elgesys jos ar vaiko atžvilgiu buvo ar yra netinkamas. Dar 2017 m. vasarą pareiškėjo buvusi sutuoktinė ėmė prašyti, kad pareiškėjas duotų sutikimą išvykti jai su vaiku ir naujuoju gyvenimo draugu į Jungtinę Karalystę. Pareiškėjui tai atsisakius padaryti, ji ėmėsi veiksmų prieš pareiškėją, kreipėsi į policiją, kad neva jis grasina pagrobti vaiką. Galiausiai pareiškėjo buvusi sutuoktinė be jo sutikimo su vaiku pusei metų išvyko į Jungtinę Karalystę. Pareiškėjo buvusi sutuoktinė buvo grįžusi ir dar kartą pusei metų išvyko į Jungtinę Karalystę.
9.4. Pareiškėjas turi teisę lankyti savo vaiką kiekvieno mėnesio pirmąjį ir trečiąjį šeštadienį arba sekmadienį nuo 12 iki 14 val. vaiko gyvenamojoje vietoje, t. y., taip kaip šiuo metu yra nustatyta Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2019 m. balandžio 2 d. nutartimi. Akivaizdu, kad pareiškėjui, esančiam užsienio valstybės piliečiu, būnant vos (duomenys neskelbtini) metų, neturint išsilavinimo, pajamų, kelionės iš jo kilmės valstybės į Lietuvą būtų finansiškai nepakeliamos. Todėl teismo išvada, kad pareiškėjas galės tinkamai bendrauti su vaiku ir išvykęs iš Lietuvos ir į ją atvykdamas turėdamas Šengeno vizą, yra niekuo nepagrįsta. Atsižvelgiant, kad duomenys, paneigiantys faktinius šeimos santykius tarp pareiškėjo ir jo sūnaus, prieštaringi, kad pareiškėjas teikia išlaikymą savo sūnui, įvertinus nepilnamečio sūnaus interesus reguliariai palaikyti asmeninius santykius su abiem tėvais bei faktą, jog nenustatyta, kad pareiškėjas keltų grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, darytina išvada, jog teismo sprendimas, kuriuo buvo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad pareiškėjas teikė gyvenimiškos realybės ir faktinės situacijos neatitinkančius ir prieštaringus duomenis, o prašymo padavimo metu neva tai vėlavo mokėti išlaikymą ir vangiai prisideda prie vaiko auklėjimo, šiuo konkrečiu atveju negali būti pripažįstamas proporcingu Konvencijos 8 straipsnio prasme. Todėl skundžiamas teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas.
10. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
11. Atsakovas iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai pažymi, kad pareiškėjas ėmėsi priemonių ginti savo tariamai pažeistą teisę bendrauti su vaiku tik po to, kai Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą pirmosios instancijos teismui. Migracijos departamento nuomone, minėti pareiškėjo veiksmai dėl savo pažeistų teisių gynimo yra sąlygoti tik tuo, kad Migracijos departamentas atsisakė pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi ir tuo, kad Migracijos departamentas savo teiktame atsiliepime pirmosios instancijos teismui pastebėjo, kad pareiškėjas negina tariamai pažeistų savo teisių. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė savo intereso bendrauti su vaiku. Migracijos departamento nuomone, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai pritaikius teisės normas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
12. Pareiškėjas (jo atstovė) apeliaciniame skunde suformulavo prašymą prijungti prie administracinės bylos papildomus duomenis (įrodymus), kurie nebuvo teikti ir vertinti pirmosios instancijos teisme: antstolės 2019 m. kovo 8 d. sprendimo įvykdyti spendimą Nr. S-19-186-5715 kopiją, antstolės 2019 m. kovo 7 d. patvarkymo priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti Nr. S-19-186-5620 kopiją, 2019 m. kovo 12 d. įteikimo pranešimo apie pašto siuntą kopiją.
13. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pareiškėjo siekiami pateikti dokumentai, datuoti dar 2019 m. kovo mėn., nors byla pirmosios instancijos teisme, kurios metu pareiškėjas taip pat galėjo pateikti naujus įrodymus, įvyko 2019 m. balandžio 19 d. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė priežasčių, kodėl šių duomenų nebuvo galima pateikti pirmosios instancijos teismui, nors šie dokumentai buvo parengti dar gerokai anksčiau prieš bylos posėdį pirmosios instancijos teisme. Todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, šių naujų pateiktų duomenų (kurie nebuvo vertinti pirmosios instancijos teisme, nors nepaneigta galimybė, kad šie duomenys galėjo būti pateikti ir įvertinti dar pirmosios instancijos teisme) apeliacinio proceso stadijoje vertinti neturi pagrindo. Dėl to šis pareiškėjo prašymas netenkinamas.
V.
14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo atisakyta pareiškėjui suteikti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. lapkričio 12 d. prašymą suteikti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje iš naujo ir priimti naują sprendimą.
15. Nustatyta, kad pareiškėjas pateikė 2018 m. lapkričio 12 d. prašymą Migracijos departamentui, kuriuo prašė pakeisti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu, nes Lietuvoje gyvena jo mažametis vaikas, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis (Įstatymo 40 str. 1 d. 3 p., 43 str. 1 d. 3 p.). Tačiau Migracijos departamentas Sprendimu atsisakė pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, kadangi pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.), ir yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 35 str. 1 d. 12 p.).
16. Pareiškėjas (jo atstovė) tiek skundą, tiek apeliacinį skundą grindžia argumentu, kad ginčijamas Sprendimas yra motyvuotas tik remiantis pareiškėjo buvusios sutuoktinės (jo vaiko motinos) paaiškinimais, kurie negali būti laikomi objektyviais, neapklausiant paties pareiškėjo.
17. Teisėjų kolegija įvertinusi, ginčijamo Sprendimo turinį ir bylos duomenis, sutinka su minėtu pareiškėjo argumentu. Ginčijamas Sprendimas apie pareiškėjo menkus ryšius su vaiku ir rūpinimąsi juo, pareiškėjo neigiamą įtaką vaikui, iš tiesų yra grindžiamas vien pareiškėjo buvusios sutuoktinės paaiškinimais, kurie nėra patvirtinti jokiais kitais faktiniais duomenimis.
18. Šiuo aspektu pažymėtina, kad vienas iš demokratinės valstybės administravimo principų, įtvirtintų VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte, yra objektyvumo principas. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjekto sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs. Laikantis objektyvumo principo viešojo administravimo subjekto sprendimai turi atitikti tikrąsias faktines aplinkybes, kurios nustatomos išaiškinus visas aplinkybes, turinčias reikšmės priimant sprendimą ir kritiškai, nešališkai vertinant įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-1486/2010, 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-1010/2014). Įstatymo viršenybės, kuris įtvirtintas VAĮ 3 straipsnio 1 punkte, ir objektyvumo principai lemia viešojo administravimo subjekto pareigą priimant sprendimus veikti pagal teisės aktuose jiems nustatytas teises ir pareigas, bei savo sprendimą pagrįsti tokiu būdu, jog nekiltų abejonių dėl šio sprendimo rezultato (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2494-438/2015).
19. Pabrėžtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas VAĮ 8 straipsnio 1 dalį, yra nurodęs, jog individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014). Individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2430/2014).
20. Migracijos departamentui, kaip viešojo administravimo subjektui, o kartu ir ginčijamam jo priimtam Sprendimui, taip pat taikytini minėti iš įstatymo viršenybės ir objektyvumo principų bei iš VAĮ 8 straipsnio 1 dalies kylantys reikalavimai. Todėl konstatuotina, kad Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą ir dėl jo priimdamas ginčijamą Sprendimą, turėjo objektyviai išnagrinėti pareiškėjo prašymą, t. y. išaiškinti visas aplinkybes, turinčias reikšmės pareiškėjo prašymui objektyviai išnagrinėti, ir kritiškai, nešališkai jas įvertinti bei Sprendimą pagrįsti tokiu būdu, jog nekiltų abejonių dėl šio sprendimo rezultato. Tačiau nagrinėjamu atveju Migracijos departamentui Sprendimą pagrindus tik minėtais pareiškėjo buvusios sutuoktinės paaiškinimais, kurie, kaip nurodyta, nėra patvirtinti jokiais duomenimis (įrodymais), konstatuotina, kad ginčijamas Sprendimas yra priimtas pažeidus minėtus iš įstatymo viršenybės ir objektyvumo principų bei VAĮ 8 straipsnio 1 dalies kylančius reikalavimus.
21. Be kita ko, pastebėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje iš bendrųjų gero administravimo principo (kurio įgyvendinimas nacionalinėje teisėje kildinamas iš konstitucinės nuostatos ,,valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“ (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str. 3 d.) imperatyvų taip pat kyla viešojo administravimo subjekto pareiga apklausti pareiškėją ir pareiškėjo teisė būti išklausytam prieš priimant viešojo administravimo subjektui sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010). Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – ir Chartija) apibrėžiant gero administravimo principo turinį taip pat nurodoma „teisė būti išklausytam“, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo turi būti išklausytas prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (Chartijos 41 str. 2 d. a p.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-1102/2014). Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką teisės į gynybą principas, kuris taikomas ne tik tais atvejais, kai asmeniui gresia sankcijos, bet ir tada, kai gali būti priimamas sprendimas, kuriuo asmens interesai būtų paveikiami neigiamai, reikalauja, kad sprendimų, kuriais reikšmingai paveikiami asmens interesai, adresatas turėtų galimybę veiksmingai išreikšti savo nuomonę (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2002 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Nr. C-395/00, 51 p.). Gero administravimo principas įpareigoja viešojo administravimo institucijas suteikti asmenims, kurių klausimai svarstomi, veiksmingą galimybę pasisakyti (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-214/2014). Gero administravimo principas reiškia, kad veiksminga suinteresuoto asmens teisė teikti argumentus ir įrodymus turi būti įgyvendinama prieš viešojo administravimo subjektui priimant administracinį aktą, ir jam turi būti suteikta pakankamai laiko pasirengti pateikti argumentus ar įrodymus dėl tokio akto (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-727/2014). Visgi aptariama asmens teisė būti informuotam ir išklausytam nėra absoliuti. Pavyzdžiui, apklausa gali būti akivaizdžiai nebūtina dėl nagrinėjamos situacijos ypatumų (žr., pvz., Lietuvos vyriausios administracinio teismo 2019 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3052-525/2019).
22. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad nors Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtintame Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas) nėra įtvirtinta besąlyginė Migracijos departamento pareiga užsienietį apklausti (kreiptis į jį dėl papildomų paaiškinimų), tačiau Aprašo 84 ir 84.2 punktuose įvirtinta, kad Migracijos departamentas arba migracijos tarnyba, siekdamas (-a) nustatyti, ar užsienietis atitinka vieną iš Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nurodytų leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindų ir ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prireikus organizuoja užsieniečio apklausą žodžiu arba raštu.
23. Teisėjų kolegijos nuomone, vadovaujantis šio sprendimo 21 ir 22 punktuose nurodytomis nuostatomis, Migracijos departamentas, neturėdamas objektyvių duomenų, paneigiančių pareiškėjo teisę gauti leidimą šeimos susijungimo pagrindu, o tik turėdamas pateiktus subjektyvius pareiškėjo buvusios sutuoktinės paaiškinimus, ir tik jais remdamasis priimdamas neigiamą Sprendimą pareiškėjo atžvilgiu, atlikdamas tyrimą dėl pareiškėjo prašymo turėjo pareigą apklausti pareiškėją (kreiptis į pareiškėją dėl papildomų paaiškinimų) ir pareiškėjo pateiktus paaiškinimus kartu su sutuoktinės paaiškinimais įvertinti priimant sprendimą dėl pareiškėjo prašymo. To neatlikęs, Migracijos departamentas pažeidė gero administravimo principą ir Aprašo 84 ir 84.2 punktus.
24. Taigi konstatuotina, kad dėl šiame baigiamajame teismo akte nustatytų teisės principų ir teisės aktų normų pažeidimų nėra pagrindo pripažinti, jog ginčijamo Migracijos departamento Sprendimo išvados dėl to, kad pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, ir yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė, yra pagrįstos. Todėl negalima pripažinti ir to, kad ginčijamas Sprendimas atsisakyti suteikti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi yra teisėtas ir pagrįstas. Priešingai, konstatuotina, kad ginčijamas Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (tolia – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 1 p.) ir jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.). Panaikinus ginčijamą Sprendimą, Migracijos departamentas įpareigotinas pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą šeimos susijungimo pagrindu išnagrinėti iš naujo (ABTĮ 88 str. 2 p.).
25. Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą iš naujo, turi atsižvelgti ir į jo vaiko interesus, kadangi kiekvienas vaikas turi teisę reguliariai palaikyti asmeninius santykius ir tiesiogiai bendrauti su abiem savo tėvais, jei tai neprieštarauja vaiko interesams (žr., pvz., Chartijos 24 str. 2 ir 3 d., Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 12 str. 1 d.). Šiuo aspektu pabrėžtina, kad pagal 2014 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (toliau – ir Direktyva 2004/38/EB), kurią (Direktyvą 2004/38/EB) Lietuvos Respublikoje įgyvendina Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, 13 straipsnio 2 dalies d punktą Sąjungos piliečio išsiskyrimas, santuokos panaikinimas ar jo registruotos partnerystės nutraukimas neturi įtakos jo šeimos narių, kurie nėra valstybės narės piliečiai, gyvenimo šalyje teisei, jei sutuoktinių arba partnerių sutarimu arba teismo nutarimu, sutuoktinis arba partneris, kuris nėra valstybės narės pilietis, turi teisę matytis su nepilnamečiu vaiku, jei teismas nusprendė, kad tai turi būti atliekama priimančiojoje valstybėje narėje, ir tiek ilgai, kiek reikia. Pagal Direktyvos 14 straipsnio 2 dalį Sąjungos piliečiai ir jų šeimos nariai turi 13 straipsnyje numatytą teisę gyventi šalyje tol, kol jie atitinka ten nustatytus reikalavimus. Direktyvos 2004/38/EB 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laikydamosi šio direktyvos VI skyriaus nuostatų valstybės narės gali apriboti Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių, neatsižvelgiant į pilietybę, judėjimo ir gyvenimo šalyje laisvę dėl valstybinės politikos, visuomenės saugumo ar sveikatos apsaugos priežasčių, tačiau pagal minėto straipsnio 2 dalį toks ribojimas turi atitikti proporcingumo principą.
26. Migracijos departamentui nagrinėjant pareiškėjo prašymą iš naujo, yra aktuali ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pagal kurią vien aplinkybė, kad vaiko tėvai išsiskyrė (nebegyvena kartu), savaime nereiškia, kad nutraukiami vaiko šeiminiai ryšiai su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas nebegyvena (nuolat nebegyvena), priešingai, jei tėvas, su kuriuo vaikas kartu nebegyvena (nuolat nebegyvena), faktiškai su vaiku palaiko ryšius, juo rūpinasi, tai neabejotinai reiškia, kad tarp tokio tėvo ir vaiko yra susiklostę šeiminiai santykiai, kurie ginami Konvencijos 8 straipsnio – tokiu atveju apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamą asmens teisę į privatų ir šeimos gyvenimą galima tik įstatymų nustatytais atvejais, siekiant teisėtų tikslų, kurie yra būtini demokratinėje visuomenėje (Konvencijos 8 str. 2 d.) (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1988 m. sprendimą byloje Barrehab prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 10730/84), 2006 m. liepos 3 d. sprendimą byloje Rodrigues da Silva and Hoogkamer prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 50435/99), ir kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. rugsėjo 26 d. sprendimą byloje Mehemi prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 25017/94), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-4432-575/2019).
27. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes, kadangi nepagrįstai pripažino Migracijos departamento Sprendimą teisėtu ir pagrįstu. Nors pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2019 m. balandžio 2 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių (laikinosios pareiškėjo bendravimo tvarkos su sūnumi nustatymo) taikymo patvirtina, kad pareiškėjas nebendravo su savo vaiku, tačiau ši nutartis iš esmės grįsta tais pačiais pareiškėjo buvusios sutuoktinės paaiškinimais, o iš šios nutarties matyti, kad pareiškėjo buvusi sutuoktinė nesiekia visiškai apriboti pareiškėjo bendravimą su vaiku, o tik siekia, kad būtų nustatyta tam tikra pareiškėjo bendravimo su vaiku tvarka, pagal kurią pareiškėjas turėtų pasimatymus su vaiku, nors ir ne itin dažnus.
28. Pripažinus ginčijamą Migracijos departamento Sprendimą neteisėtu ir nepagrįstu, yra pagrindas pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir Migracijos departamento Sprendimą panaikinti bei įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir priimti naują sprendimą (ABTĮ 88 str. 2 p.).
29. Pareiškėjui (jo atstovei) nepateikus prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas šioje byloje (pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė, kad buvo pateiktas prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas), pagrindo priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidas nagrinėjamoje byloje nėra (ABTĮ 41 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo N. G. apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjo N. G. skundą tenkinti – atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos skyriaus 2019 m. vasario 4 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-00-113 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui N. G.“ panaikinti ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. lapkričio 12 d. prašymą iš naujo ir priimti naują sprendimą.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Ričardas Piličiauskas
Arūnas Sutkevičius
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė