Administracinė byla Nr. I-4056-554/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00857-2018-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2; 20.2.3;

20.2.3.2; 37.3; 37.6; 55.1.1

(S)

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 23 d.

Kaunas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjas Algis Markevičius, 

sekretoriaujant Neringai Musinienei,

nedalyvaujant pareiškėjui – G.R., 

atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, atstovui,

          rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G.R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė:

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 1 000 Eur  neturtinės žalos atlyginimui dėl prieštaraujančių teisės aktams įkalinimo sąlygų sudarymo laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 5 d. iki 2016 m. spalio 28 d.

Pareiškėjas skunde  (b. l. 3-5) nurodė, kad nuo 2016 m. spalio 5 d. iki 2016 m. spalio 28 d. buvo laikomas vienutėje dėl to, kad nebuvo davęs Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo medicininiame punkte kraujo tyrimams. Teigė, jog yra tikintis (Jehovos liudytojas) ir pagal jo tikėjimą negali duoti kraujo, jam negali būti perpiltas svetimas kraujas. Atvykus į Marijampolės pataisos namus (toliau – ir Marijampolės PN) buvo iš karantino perkeltas į vienutę ir patyrė labai dideles kančias. Iš pareiškėjo buvo tyčiojamasi, kad pareiškėjas yra kitokio tikėjimo, kiekvieną dieną buvo daromas psichologinis spaudimas, patyrė tiek moralinę, tiek psichologinę įtampą, diskomfortą. Pareiškėjui buvo pareikšta, kad sėdės vienutėje tol kol neduos kraujo tyrimams. Iš kameros nebuvo vedžiojamas į kiemą pasivaikščioti, kamera yra labai siaura, visą plotą užimė gultas ir sanitarinis mazgas, sanitarinis mazgas yra atviras, prie pat durų, todėl atliekant gamtinius reikalus viskas akivaizdžiai matosi, nes visą parą atidarytas langelis, kuris yra 50 cm ilgio ir 40 cm pločio. Buvo pažeista minimali ploto norma. Kameroje nebuvo jokios ventiliacijos, nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas. Palubėje buvo įrengtas 30 cm langelis, kuris nepraleido saulės šviesos, nes yra užstatytas siena, kuri yra 20 cm nuo langelio, todėl visą dieną kameroje buvo prieblanda, nes ją apšvietė tik 20 vatų lemputė.  Dėl to buvo pažeistas pareiškėjo regėjimas. Sienos buvo drėgnos, todėl buvo pažeista pareiškėjo sveikata – pareiškėjas pradėjo sunkiai kvėpuoti, atsikosėti krauju, pradėjo svaigti galva, pykinti, pakilo spaudimas. Kameroje nebuvo jokios spintelės susidėti daiktams, nebuvo nei stalo, nei kėdės, valgyti reikėjo lėkštę laikant rankose. Praustis galima buvo virš sanitarinio mazgo, kadangi ten buvo įrengtas kranas su šaltu vandeniu, į dušą pareiškėjas buvo vedamas kartą per savaitę, duše buvo šaltas vanduo. Kameroje buvo jaučiamas pelėsių kvapas. Taip pareiškėjas buvo kankinamas iki to laiko, kol davė kraują tyrimams. Dėl to buvo pažeista pareiškėjo teisė į tikėjimą, žmoniškumą, pareiškėjas patyrė psichologinę ir dvasinę skriaudą. 

Atsakovo atstovas - Marijampolės PN su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 12-18) nurodė, kad pareiškėjas į Marijampolės PN atvyko 2016 m. spalio 5 d. Marijampolės PN direktoriaus 2016 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. 7/07-496 buvo paskirtas į 151 brigadą (15 būrys). Iki 2016 m. spalio 11 d. karantino patalpoje buvo laikomi 6 asmenys, kurie tą dieną, vadovaujantis Marijampolės PN direktoriaus įsakymu Nr. 7/07-496, buvo pervesti į jiems paskirtas brigadas. Marijampolės PN nėra sisteminami ir saugomi duomenys apie nuteistųjų paskyrimą į karantino patalpas, tačiau Marijampolės PN yra 2 karantino patalpos ir abiejose kamerose buvo įrengti langai.

Pažymėjo, kad jeigu naujai atvykusių nuteistųjų skaičius neviršija 9, į Marijampolės PN naujai atvykę nuteistieji būna paskiriami į karantino patalpą schemoje pažymėta (1-13), jeigu skaičius didesnis, kiti nuteistieji paskiriami į kitą karantino patalpą, pažymėta (1-8). Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas buvo karantino patalpoje, schemoje pažymėtoje (1-8). Karantino patalpos schemoje pažymėtos (1-8) plotas yra 27,87 kv.m, joje įrengtos 7 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 4,64 kv. m gyvenamojo ploto.

Nurodė, kad naujai atvykusio nuteistojo dėl ŽIV virusio nešiojimo yra rizikuojama kitų nuteistųjų sveikata. Pareiškėjo kalinimas karantino patalpoje laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 5 d. iki 2016 m. spalio 24 d. yra susijęs tiktai su pareiškėjo išreikšta valia, t. y. nesutikimu duoti kraujo ŽIV tyrimui. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas kraują davė 2016 m. spalio 12 d., o testo atsakymai gali trukti iki 2 savaičių, todėl pareiškėjas į paskirtą būrį perkeltas tik 2016 m. spalio 24 d. 2016 m. spalio 24 d. pareiškėjas atsisakė paskirto 15 būrio ir buvo baustas 2 kartus atliekant bausmę laikino sulaikymo kameroje po 24 val., perkeliant į kamerų tipo patalpą Nr. 9, kurios plotas 4,31 kv. m, joje įrengta 1 gyvenama vieta.

Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui negalėjo kilti kokių nors neigiamų pasekmių dėl to, kad nebuvo vedžiojamas į lauką, nes kamerų tipo patalpoje buvo viso 2 paras. Kamerų tipo patalpose karštas vanduo nėra privalomas, o nuteistieji vedami vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, kuriame tiekiamas karštas vanduo. Pareiškėjas nesikreipė į Marijampolės PN administraciją, Psichologinę tarnybą dėl tariamai netinkamų kalinimo sąlygų. Pareiškėjas skunde išdėstė tik abstrakčius, deklaratyvius teiginius apie tariamai pažeistas teises, visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, taip pat būtinojo priežastinio ryšio.

 Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies. 

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, laikant jį netinkamomis sąlygomis Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 5 d. iki 2016 m. spalio 28 d.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvų apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Pareiškėjas skunde nurodo, kad visą laikotarpį nuo 2016 m. spalio 5 d. iki 2016 m. spalio 28 d. buvo laikomas „vienutėje“ dėl to, kad nedavė kraujo tyrimams. Iš atsakovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas nuo 2016 m. spalio 5 d. (atvykimo į Marijampolės PN diena) iki 2016 m. spalio 24 d. buvo laikomas karantino kameroje, kuri schemoje pažymėta (1-8) (b. l. 13-14, 39). Marijampolės PN direktoriaus 2016 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. 7/07-496 pareiškėjas buvo paskirtas į 151 brigadą (b. l. 19), tačiau į paskirtą būrį buvo perkeltas tik 2016 m. spalio 24 d., kadangi nesutiko duoti kraujo ŽIV tyrimams. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad 2016 m. spalio 24 d. ir 2016 m. spalio 25 d. pareiškėjas pareiškė, jog atsisako atlikti bausmę jam administracijos paskirtame 15 būryje, už tai pareiškėjas buvo du kartus po 24 valandas buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas, perkeliant į kamerą Nr. 9 (b. l. 21, 26-34). Marijampolės PN direktoriaus 2016 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. 7/07-538 pareiškėjas buvo pervestas į 8 brigadą (b. l. 20).

Taigi, atsakovo pateikti duomenys patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 5 d. iki 2016 m. spalio 23 d. pareiškėjas buvo laikomas karantino patalpoje, kuri pažymėta schemoje pažymėta (1-8), o nuo 2016 m. spalio 24 d. iki 2016 m. spalio 25 d. buvo laikomas kamerų tipo patalpose, kameroje Nr. 9. Nuo 2016 m. spalio 26 d. iki 2016 m. spalio 28 d. pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę 8 būryje. Pareiškėjas skunde nenurodo, jog patyrė neturtinę žalą, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę 8 būryje, todėl šioje byloje nevertintinas laikotarpis nuo      2016 m. spalio 26 d. iki 2016 m. spalio 28 d. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais oficialiais duomenimis, pareiškėjas atsakovo pateiktų duomenų neginčijo, todėl teismas jais vadovaujasi spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo.

Pareiškėjas teigia, jog neturtinę žalą patyrė dėl to, kad jis dėl savo tikėjimo atsisakęs duoti kraujo ŽIV tyrimams, buvo laikomas kameroje.

Pažymėtina, kad Asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietų įstaigose, sveikatos profilaktinio tikrinimo dėl pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. liepos 2 d. Nr. 343/191 įsakymu (akto redakcija, galiojanti nuo 2013 m. kovo 27 d.) (toliau – Aprašas) nustato asmenų, atvykusių ir laikomų laisvės atėmimo vietų įstaigose, sveikatos profilaktinio tikrinimo dėl pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų organizavimo tvarką ir profilaktinių tyrimų atlikimo periodiškumą. Aprašo 6 punkte nustatyta, kad profilaktiniai Žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) nešiojimo ir ligos tyrimai turi būti atliekami pirmą kartą atvykus į laisvės atėmimo vietų įstaigą arba perkeliant iš vienos laisvės atėmimo vietų įstaigos ar teritorinės policijos komisariato areštinės į kitą laisvės atėmimo vietų įstaigą (jei po paskutinio tyrimo praėjo daugiau kaip 4 savaitės). Taigi, minėtas teisės aktas nustato pataisos įstaigai pareigą atlikti naujai atvykusių nuteistųjų (ŽIV) nešiojimo ir ligos tyrimus. Nagrinėjamu atveju sutiktina su atsakovo atstovo nuomone, jog nuteistojo nepaskyrimas į būrį kol nėra ŽIV testo atsakomo yra būtina prevencinė priemonė prieš šiol ligos plitimo galimybę. Bylos duomenys patvirtina (b. l. 24-25), taip pat nurodo ir pats pareiškėjas, kad kraują tyrimams jis sutiko duoti tik 2016 m. spalio 12 d. Akcentuotina, jog pareiškėjo nurodomi religiniai įsitikimai, dėl kurių jis neva negalėjo duoti kraujo, negali būti pateisinama priežastimi nesilaikyti teisės aktų reikalavimų. Teismo vertinimu pareiškėjo laikymas karantino patalpose, kol bus aiškus ŽIV testo rezultatas, yra objektyviai pagrįstas, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų buvimą šiuo aspektu.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad iš jo buvo tyčiojamasi dėl to, jog pareiškėjas kitokio tikėjimo, kiekvieną dieną buvo daromas psichologinis spaudimas. Teismas pažymi, kad pareiškėjas konkrečių pažeidimo aplinkybių nedetalizavo, nenurodė kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą, todėl pareiškėjo argumentai dėl patyčių jo atžvilgiu atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas teigia, jog jam nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus gyvenamasis plotas.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 111.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, jog karantino patalpos artimesnės kamerų tipo patalpoms, dėl to šiose patalpose (pataisos namuose) vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto (žr. 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1907-525/2018). Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). 

Administracinėje byloje esantys įrodymai (b. l. 21, 22, 39) patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad karantino patalpos, schemoje pažymėtos (1-8) plotas yra 27,87 kv. m, joje įrengtos 7 miegamosios vietos. Taigi, pareiškėjui būnant minėtoje patalpoje teko ne mažiau kaip 3,98 kv. m gyvenamojo ploto, kameros Nr. 9 plotas 4,31 kv.m, kameroje buvo vienas pareiškėjas, todėl jam teko 4,31 kv.m gyvenamojo ploto. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatuoja, kad pareiškėjui visą vertinamąjį laikotarpį buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjas nurodo, jog kameroje praustis galėjo tik virš sanitarinio mazgo įrengtoje praustuvėje, o dušu pasinaudoti galėjo tik vieną kartą per savaitę, duše buvo šaltas vanduo. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 18 punkte numatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Kadangi minėta higienos norma nenumato reikalavimo, jog karštas vanduo turi būti tiekiamas į laisvės atėmimo vietų kameras, todėl pareiškėjo teiginys atmestinas kaip nepagrįstas. Higienos normos HN 134:2015 44 punktas reglamentuoja, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 258 punkte numatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Taigi, teisės aktai nenumato galimybės nuteistiesiems naudotis dušu dažniau nei vieną kartą per savaitę, tačiau leisti nuteistajam dažniau nei kartą per savaitę praustis po dušu yra pataisos įstaigos direktoriaus diskrecijos teisė. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas negalėjo pasinaudoti dušu kartą per savaitę, todėl vertintina, jog atsakovas nepažeidė teisės normų. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas neneigė, kad buvo sudaryta galimybė vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, todėl nėra atsakovo neteisėtų veiksmų. Pareiškėjo teiginį dėl to, jog duše buvo šaltas vanduo paneigia į bylą pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento 2016 m. lapkričio 14 d. patikrinimo aktas Nr. PA.4-432 (23.22.4.14.4.12) (b. l. 36-38), kuriame konstatuota, kad į dušo patalpas yra tiekiamas karštas vanduo.

Pareiškėjas teigia, jog sanitarinis mazgas yra atviras, prie pat durų, todėl atliekant gamtinius reiklaus viskas akivaizdžiai matosi, nes visą parą atidarytas langelis, kuris yra 50 cm ilgio ir 40 cm pločio. Iš atsakovo pateiktos patalpų schemos matyti, jog karantino patalpos (1-8) sanitarinis mazgas yra atskirtas nuo likusios kameros dalies, kameroje Nr. 9 esantis sanitarinis mazgas yra įrengtas prie durų ir nėra papildomai izoliuotas. EŽTT ne vienoje byloje yra pažymėjęs, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotovprieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.). Nors pareiškėjas skunde dėstydamas aplinkybes dėl netinkamo privatumo užtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu, nurodo, jog kameroje tuo metu jis buvo vienas tačiau teigia, kad jį besinaudojantį tualetu galėjo matyti pataisos įstaigos pareigūnai per duryse esantį langelį. Šio pareiškėjo teiginio atsakovo atstovas nepaneigė, todėl yra pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjui atliekant bausmę kameroje Nr. 9 (2 paras) nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą taip pat sieja su netinkamu apšvietimu, netinkama ventiliacija kameroje, teigia, jog kameroje jautėsi pelėsių kvapas. Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Marijampolės PN gyvenamųjų patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, buvusios blogos ventiliacijos, apšvietos, pelėsio kvapo. Byloje nepateikta įrodymų, t. y. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl kamerose buvusios blogos ventiliacijos, apšvietos, pelėsio kvapo galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl gyvenamosiose patalpose buvusios blogos ventiliacijos, apšvietos, pelėsių kvapo buvimo, laikytini nepagrįstais.

Pareiškėjas taip pat nurodo, jog kameroje nebuvo spintelės susidėti daiktams, stalo ir kėdės, todėl jis turėjo valgyti lėkštę laikant rankose.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (suvestinė redakcija nuo 2017 m. sausio 1 d.) buvo patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos (1.9. priedas), kuriose numatyta, kad kardomąją priemonę – suėmimą vykdančių įstaigų, kalėjimų ir areštinių kamerose bei pataisos namų kamerų tipo patalpose turi būti: sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė) – 1 komplektas; metalinė lova – vienam asmeniui – 1 vienetas; spintelė – vienam asmeniui – 1 vienetas; stalas – 1 vienetas; taburetė (vienam asmeniui – 1 vienetas) arba 2 vienetai stalo ilgio suoliukų patalpai; maisto produktų spintelė arba lentyna – 1 vienetas patalpai; viršutinių drabužių pakaba – 1 vienetas patalpai; šiukšlių dėžė – 1 vienetas patalpai; valymo inventorius – 1 komplektas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformulavęs taisyklę, jog atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (pvz., 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Laisvės atėmimo įstaigai negalint paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygomis, jie laikomi nustatytais (pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Atsakovas nepateikė jokių duomenų apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, aprūpinimą baldais vertinamuoju laikotarpiu. Todėl konstatuotina, jog atsakovui nepaneigus šių pareiškėjo nurodytų aplinkybių, pareiškėjo teisė į aprūpinimą kietuoju inventoriumi (spintele,. Stalu, taburete) buvo pažeista.

Pareiškėjas teigia, jog nebuvo vedamas į kiemą pasivaikščioti. Atsakovas atsiliepime nurodo, jog pareiškėjui negalėjo kilti kokių nors neigiamų pasekmių dėl to, kad nebuvo vedžiojamas į lauką, nes kamerų tipo patalpose buvo viso 2 paras. Pažymėtina, kad teisės aktai nereglamentuoja nuteistųjų laikymo sąlygų karantino patalpose, tuo pačiu ir nuteistųjų pasivaikščiojimo laiko. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems, laikomiems kamerų tipo patalpose leidžiama kasdien vieną valandą, o nepilnamečiams, neįgaliesiems, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, ir ligoniams (pagal gydytojo išvadą) – dvi valandas pasivaikščioti. Teismo vertinimu, atsakovo atstovas, nesuteikdamas pareiškėjui, laikomam kamerų tipo patalpose, ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti, pažeidė pareiškėjo teisę į valandos pasivaikščiojimą gryname ore.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Nors pareiškėjas, skunde nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius ir emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, nuolat jaučia baimę, apatiją, tačiau jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė. Atsakovas į bylą pateikė Marijampolės PN Psichologinės tarnybos pažymą (b. l. 23), kurioje nurodoma, kad atlikdamas bausmę Marijampolės PN nuo 2016 m. spalio 5 d. iki 2016 m. spalio 28 d. dėl netinkamų gyvenimo sąlygų į Psichologinę tarnybą kreipęsis nebuvo. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką dėl tinkamo asmenų kalinimo, teismas daro išvadą, kad Marijampolės PN neužtikrino pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, neužtikrino teisės pasivaikščioti vieną valandą gryname ore, neaprūpino kietuoju inventoriumi, todėl konstatuotina, kad Marijampolės PN pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis, sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai jog atsakovo pareigūnų elgesys su pareiškėju galėtų būti vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme, tačiau teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, pažeidimų trukmę ir mastą, daro išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.  Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).

Įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, į bylą nepateikta. Įvertinęs paminėtas aplinkybes, teismas sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str.).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 200 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525  -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).  

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 4 punktu, teismas

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista G.R. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Marijampolės pataisos namuose. 

Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėjas                                                                                   Algis Markevičius