Administracinė byla Nr. eAS-604-1047/2025

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00705-2025-7

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2025 m. birželio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Beatos Martišienės (pranešėja), Egidijaus Šileikio ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 15 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjas P.V. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija) 2025 m. kovo 4 d. raštą Nr. (1.23 Mr)-7R-818 (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti atsakovą tinkamai išnagrinėti pareiškėjo kreipimąsi dėl Mažeikių rajono savivaldybės tarybos, mero, administracijos veiksmų / neveikimo. 

II.

Regionų administracinis teismas 2025 m. balandžio 15 d. nutartimi pareiškėjo P. V. skundą atsisakė priimti.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, visais atvejais turi būti įgyvendinama laikantis ABTĮ nustatytų reikalavimų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-224/2012). Administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 23 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Teismas, susipažinęs su skundžiamo Rašto turiniu, darė išvadą, kad pareiškėjui jokių teisinių pasekmių jis nesukuria. Rašte tik išdėstyta informacija apie teisės į veiksmingą teisminę gynybą reglamentavimą, tačiau nepriimtas joks individualus administracinis sprendimas, kuris sukeltų teisines pasekmes pareiškėjui. Teisingumo ministerija rašte taip pat paaiškina, jog neturi teisės kištis į teisminius procesus bei teismų priimamus sprendimus. Dėl šios priežasties skundžiamas Raštas laikytinas informacinio pobūdžio. Atsižvelgdamas į tai, kad Raštas nelaikytinas administraciniu aktu teismas sprendė, kad pareiškėjo reikalavimo jį panaikinti patenkinimas neturėtų teisinės reikšmės pareiškėjo teisėms ir pareigoms. Teismo vertinimu, vien tai, kad Rašte nurodyta apskundimo tvarka, nesudaro pagrindo skundžiamą Raštą laikyti administraciniu aktu, kuris galėtų būti administracinės bylos objektu.

Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, sprendė, kad yra pagrindas atsisakyti priimti pareiškėjo skundą dėl Rašto panaikinimo, taip pat atsisakytina priimti ir išvestinį reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas nurodė, kad kartu su skundu pateiktas žyminio mokesčio apmokėjimo dokumentas, iš kurio matyti, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, 2025 m. kovo 31 d. sumokėjo 22,50 Eur žyminį mokestį. Teismas atkreipė dėmesį, jog iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko nustatyta, kad šis mokėjimas panaikintas, todėl šioje byloje žyminio mokesčio grąžinimo klausimas nenagrinėtas.

III.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 15 d. nutartį ir grąžinti pareiškėjo skundą nagrinėti tam pačiam teismui.

Pareiškėjo teigimu, teismas suvaržė jo teisę kreiptis į teismą.

Pareiškėjas prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl įstatyminės teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo / realizavimo.

Pareiškėjas taip pat prašo priimti atskirąją nutartį (dėl teisės į teisminę gynybą, neva praleisto termino, pareigos pradėti ir išnagrinėti bylą ir pan.), ją pateikiant Regionų administracinio teismo rūmų pirmininkui (ABTĮ 110 str. 1 d.) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui (ABTĮ 59 str. 1 d. 2–3 p., 2 d.), Teisėjų garbės teismui.

Pareiškėjas 2025 m. birželio 2 d. pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl įstatyminės teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo / realizavimo bei „Pripažinti, kad teiginiai, pateikti – LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO, 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021 išaiškinta: Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą – neatskiriamas teisinės valstybės principo turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga; demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai. – čia, šiuo atveju – prasilenkia ne tik su tiesa, bet ir morale – neatitinka faktinės čia, tikrovės. Pripažinti, kad tomis, laiko ir įstatymų apibrėžtomis ribomis, NEnagrinėjant čia (teisme) esančių administracinių/tarnybinių ginčų, darbinių santykių, sąmoninga tyčia, įšaldytas bylas, ne tik neatitinka virš nurodytų teiginių, elementarios moralės, vertybių sistemos/skalės, bet ir, demokratinės valstybės, kurioje čia gyvenu, sampratos/esmės“.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 15 d. nutarties, kuria, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus ir tikrindama ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas yra universalus. Teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, šios teisės negalima apriboti ar paneigti. Asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinama ją įgyvendinti (pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas).

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal bendrą principą, administracinis teismas skundo priėmimo stadijoje negali vertinti, ar asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos, ir negali atsisakyti priimti skundą, konstatavęs, kad asmens teisės nėra pažeistos. Išimtys iš šio bendro principo gali būti siejamos su tam tikrais akivaizdumo kriterijais, kai skundo priėmimo stadijoje nekyla jokia pagrįsta abejonė, jog skundo dalykas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Tačiau tokie išimtiniai atvejai turi būti ypač argumentuotai nurodomi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-186-822/2017; kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi į Teisingumo ministeriją, nurodydamas, kad nori gauti garantuotą teisinę pagalbą, kuri yra reikalinga užtikrinti teisę į veiksmingą teisinę gynybą prieš darbdavio neteisėtus veiksmus. Iš Teisingumo ministerijos atsakymo matyti, kad pareiškėjui atskleistas teisės į veiksmingą teisminę gynybą turinys, pareiškėjas informuotas, kad gali laisvai pasirinkti gynėją iš Lietuvoje veiklą vykdančių advokatų sąrašo arba, jei atitinka Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme nustatytus kriterijus, gali kreiptis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, kad ši paskirtų valstybės lėšomis apmokamą advokatą. Teisingumo ministerija taip pat nurodė, kad neturi teisės kištis į teisminius procesus bei teismų priimamus sprendimus. Skunde teismui pareiškėjas nurodo, kad Teisingumo ministerija nepagrįstai atsisakė vykdyti administracinę procedūrą, nurodė poziciją klausimu, kuriuo į ją nebuvo kreiptasi.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo kreipimosi turinį, Teisingumo ministerijos atsakymą, pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką, sprendžia, jog skundo priėmimo stadijoje negalima vienareikšmiškai konstatuoti, kad ginčijamas atsakymas nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, t. y. kad nedaro įtakos jo teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Tik nagrinėjant bylą iš esmės bus galima išsiaiškinti atsakymo priėmimo pagrindus ir įvertinti, ar Teisingumo ministerijos atsakymas pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus ir ar yra pagrindas taikyti pareiškėjo pasirinktą pažeistų teisių teisminės gynybos būdą.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 14 straipsnis įtvirtina, kad asmuo turi teisę apskųsti viešojo administravimo subjekto priimtą administracinį sprendimą arba veiksmą (neveikimą), taip pat viešojo administravimo subjekto vilkinimą atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus šio įstatymo nustatyta tvarka inter alia (lot. be kita ko) administraciniam teismui.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių 47 punkte nustatyta, kad atsakyme į prašymą ar skundą arba institucijos siunčiamame pranešime apie asmens prašymo ar skundo nenagrinėjimo priežastis asmuo turi būti informuojamas apie tokio atsakymo ar pranešimo apskundimo tvarką, vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsniu, nurodant konkrečios institucijos (-ų), kuriai (-ioms) gali būti paduotas skundas, pavadinimą (-us) ir adresą (-us), taip pat terminą (-us), per kurį (-iuos) gali būti pateiktas skundas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog tuo atveju, kai asmuo, paduodamas skundą administraciniam teismui, ginčija šiam asmeniui pateikto atsakymo į jo kreipimąsi apimtį bei teigia, kad jam nebuvo tinkamai atsakyta į keltus klausimus, išvada apie ginčijamo rašto pobūdį paprastai gali būti daroma tik iš esmės išnagrinėjus pareikštą reikalavimą dėl atitinkamo atsakymo panaikinimo (žr., pvz., 2022 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-293-520/2022; 2022 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-510-602/2022; 2022 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-751-415/2022; kt.).

Apibendrindama išdėstytus argumentus, vadovaudamasi nurodytu teisiniu reguliavimu ir aptarta teismų praktiką, teisėjų kolegija nepritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo konkrečiu atveju skundo priėmimo stadijoje akivaizdu, jog ginčijamas atsakymas yra informacinio pobūdžio dokumentas ir jis nesukelia jokių teisinių pasekmių. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą dėl atsakymo panaikinimo ir įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2025 m. vasario 14 d. kreipimąsi ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu, todėl pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama, pareiškėjo skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas atskirajame skunde suformulavo reikalavimą grąžinti jo skundą tam pačiam teismui nagrinėti iš esmės, tačiau toks reikalavimas negali būti tenkinamas, nes tam, kad pareiškėjo procesinis dokumentas būtų nagrinėjamas iš esmės, jis pirmiausia turi būti priimtas nagrinėti, o priėmimo klausimą sprendžia ne apeliacinės instancijos teismas, o pirmosios instancijos teismas (ABTĮ 33 str. 1 d.).

ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą, teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimai; kt.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašyme nenurodo, dėl kokio konkretaus įstatymo (jo dalies), kuris yra taikytinas šioje byloje, prieštaravimo Konstitucijai turėtų būti kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinamas.

ABTĮ 110 straipsnio 1 dalis nustato, jog jeigu teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, padaro išvadą, kad pareigūnai, institucijos, įstaigos, įmonės, organizacijos ir asmenys pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, priima atskirąją nutartį, kurioje nurodo padarytus pažeidimus ir nusiunčia ją atitinkamoms institucijoms, įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą pagal atskirajame skunde apibrėžtas ribas, nenustatė faktinio ir teisinio pagrindų priimti atskirąją nutartį dėl pareiškėjo nurodomų aplinkybių. Dėl to netenkinamas pareiškėjo prašymas priimti atskirąją nutartį.

Dėl pareiškėjo 2025 m. birželio 2 d. prašyme suformuluotų prašymų pripažinti tam tikras aplinkybes teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismui, nagrinėjančiam atskirąjį skundą dėl konkrečios pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties pagrįstumo ir teisėtumo, ABTĮ nuostatos nesuteikia kompetencijos nagrinėti ir spręsti tokio pobūdžio klausimus, kuriuos nurodo pareiškėjas minėtame prašyme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 15 d. nutartį panaikinti ir perduoti Regionų administraciniam teismui iš naujo spręsti pareiškėjo P. V. skundo priėmimo klausimą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                   Beata Martišienė

                                                                                                             Egidijus Šileikis

                                                                                                             Virginija Volskienė