Administracinė byla Nr. TA-284-492/2021

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01804-2019-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. B. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. lapkričio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas G. B. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 10 000  Eur neturtinei žalai atlyginti.

2.       Pareiškėjas paaiškino, kad Šiaulių TI nuo 2015 m. birželio 10 d. iki 2017 m. balandžio 25 d. buvo kalinamas teisės aktų reikalavimus pažeidžiančiomis sąlygomis. G. B. nurodė, kad kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo vedamas pasivaikščioti tik vieną valandą per dieną. Akcentavo, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose trūko inventoriaus, ploto, nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtuko, pasivaikščiojimo kiemeliai žiemą nebuvo valomi. Pareiškėjas teigė, kad jis buvo vedamas į dušą, kurio kabinose nebuvo užuolaidų.

3.       Dėl netinkamų kalinimo sąlygų G. B. nurodė patyręs dvasinių bei psichologinių išgyvenimų, nemaloniai jautėsi, pablogėjo pareiškėjo sveikata.

4.       Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius prašė pareiškėjo G. B. skundą atmesti.

5.       Atsakovo atstovas prašė nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo, taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2019 m. liepos 24 d.

6.       Šiaulių TI paaiškino, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje yra įtvirtinta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, o pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Nurodė, kad Šiaulių TI direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimų gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“ įstaigoje buvo nustatyta vienos valandos pasivaikščiojimų gryname ore trukmė. Akcentavo, kad nuteistųjų pasivaikščiojimo gryname ore trukmė, įsigaliojus Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso reguliavimo pasikeitimams, nuo 2016 m. balandžio 1 d. vykdoma vadovaujantis šio kodekso normomis. Nurodė, kad Šiaulių TI direktoriaus 2017 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. 1/01-358 „Dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“ minėtas įsakymas buvo pripažintas netekusiu galios ir įstaigoje suimtiesiems buvo nustatyta dviejų valandų pasivaikščiojimų gryname ore trukmė. 2018 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-130, kuriuo buvo panaikintas anksčiau minėtas įsakymas, numatyta pasivaikščiojimo tvarka ir suimtiesiems, ir nuteistiesiems (pagal Bausmių vykdymo kodeksą).

7.       Atsakovo atstovas nurodė, kad Šiaulių TI ant režiminio pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis; jų dydis yra skirtingas – nuo 17,31 kv. m iki 22,44 kv. m. Šiaulių TI akcentavo, kad higienos normos pasivaikščiojimo kiemelių dydžio ribų nereguliuoja, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji, tokia pasivaikščiojimo tvarka Šiaulių TI vykdoma vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2016 m. gegužės 30 d. patikrinimo akte Nr. PA.6-132 yra nustatyta, jog Šiaulių TI bendrojo naudojimo pasivaikščiojimo kiemai valomi tardymo izoliatoriaus vadovo nustatyta tvarka, kiemelių patalpos švarios, valomos, kiekviename kiemelyje yra šiukšliadėžės, veiksnių, galinčių lemti nelaimingus atsitikimus, nenustatyta.

8.       Atsakovo atstovas teigė, kad niekaip G. B. iš kitų įstaigoje laikomų asmenų neišskyrė, jam tyčia blogesnių laikymo sąlygų nesudarė ir jokių įstatymuose nenustatytų ribojimų netaikė, iš byloje pateiktos medžiagos matyti, kad Šiaulių TI pareigūnai veikė vadovaudamiesi galiojančiais teisės aktais.

9.       Šiaulių TI nurodė, kad visi suimtieji, norintys dalyvauti kultūros, sporto ir kituose renginiuose, kreipiasi į būrio viršininką, kuris supažindina su renginio nuostatais ir kita informacija. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad Šiaulių TI yra vykdomos įvairios programos: intelektinis ugdymas, suimtųjų savišvieta, religinių apeigų atlikimas, individualios kūrybinės veiklos skatinimas, psichologinė terapija, fizinis lavinimas bei organizuojami įvairūs renginiai, paskaitos ir varžybos; užimtumo renginiai nėra priverstiniai, suimtieji ir nuteistieji į dalyvavimą juose įsitraukia savo pageidavimu.

10.       Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra objektyvių duomenų, kad dėl kokių nors priežasčių pareiškėjui būtų reikėję pasinaudoti pagalbos iškvietimo būdu, o vien tokio mygtuko nebuvimas pats savaime nereiškia, jog jam dėl to kilo kokių nors neigiamų pasekmių ar buvo padaryta žala. Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2019 m. liepos 29 d. pažymoje Nr. 60/09-27142 nurodyta, kad reikalavimas įrengti vidinio ryšio sistemą kameroje yra taikomas tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ir kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, todėl pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI kamerose nėra galimas dėl įstaigos statuso, o G. B. pretenzijos dėl pagalbos mygtuko neįrengimo nėra pagrįstos jokiu teisiniu reguliavimu. Be to, pareigūnai, vykdydami savo pareigybėse nurodytas funkcijas, atlieka nuolatinę asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, priežiūrą, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjui buvo kilęs pavojus.

11.       Atsakovo atstovas nurodė, kad patalpų (režiminio korpuso patalpų, gyvenamųjų patalpų, drausmės izoliatorių, paskirstymo kamerų, priėmimo paskirstymo skyriaus) priežiūra pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo vykdoma vadovaujantis Šiaulių TI higienos-dezinfekcijos planais. Teigė, kad atsakovo atstovas negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarkos palaikymu kamerose.

12.       Šiaulių TI akcentavo, kad kaip matyti iš Šiaulių TI Resocializacijos skyriaus 2019 m. rugpjūčio 2 d. pažymos Nr. 61/04-2000, G. B. kalinimo metu į Šiaulių TI direktorių dėl sąlygų dušo patalpose nesikreipė. Be to, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2016 m. gruodžio 7 d. patikrinimo akte Nr. PA.6-552 nustatyta, kad Šiaulių TI dušo patalpos higienos ir sanitarinių sąlygų reikalavimus atitinka. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad Šiaulių TI yra tinkamai įgyvendinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reguliuojančios teisės normos: Šiaulių TI yra dvi prausimosi patalpos, kuriose yra po aštuonis dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į dušą vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę, į dušą vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji (nuteistieji).

13.       Atsakovo atstovas pažymėjo, kad G. B. neįrodė, jog jam buvo padaryta neturtinė žala, kadangi Šiaulių TI administracija veikė taip, kaip teisės aktų nustatyta tvarka privalo elgtis, nepateikė jokių pareigūnų kaltę pagrindžiančių dokumentų, nebuvo nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp pareigūnų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos. Atsakovo atstovo nuomone, G. B. kreipėsi į teismą galbūt siekdamas turtinės naudos, tačiau neįrodė, kad patyrė skunde nurodytus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą bei gyvenimo kokybės pablogėjimą. Šiaulių TI taip pat akcentavo, kad neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, jog teisės pažeidimo pripažinimo pažeistai teisei apginti nepakanka.

II.

14.       Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. lapkričio 21 d. sprendimu pareiškėjo G. B. skundą patenkino iš dalies: pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista, o jo reikalavimą dėl 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

15.       Aptaręs Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 124 straipsnio, 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.126 straipsnio 1 ir 2 dalių, 1.127 straipsnio 1 dalies bei 1.131 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bei aktualią teismų praktiką, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas daliai savo reikalavimų yra praleidęs trejų metų senaties terminą, kadangi tik 2019 m. liepos 24 d. kreipėsi į teismą. Teismas sprendė, kad G. B. turi būti taikomas trejų metų senaties terminas, pradedant jį skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas objektyvių priežasčių, kurios galėtų būti pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą, nenurodė, todėl ieškinio senaties terminas nebuvo atnaujintas.

16.       Aptaręs su neturtinės žalos atlyginimu bei suimtųjų teisės pasivaikščioti gryname ore susijusį teisinį reguliavimą, teismas pažymėjo, G. B. nepateikė jokių įrodymų ir nenurodė jokių faktinių aplinkybių, kad Šiaulių TI direktoriaus įsakymas dėl pasivaikščiojimo trukmės nebuvo vykdomas, taip pat nenurodė jokių aplinkybių, kad pareiškėjas turėjo teisę į ilgesnį, nei vienos valandos (nuo 2017 m. lapkričio 22 d. dviejų valandų) pasivaikščiojimą gryname ore, skundų Šiaulių TI administracijai dėl pasivaikščiojimo trukmės neteikė. Atsižvelgus į tai, G. B. argumentai, susiję su aptartos jo teisės pažeidimu, buvo atmesti kaip nepagrįsti.

17.       Teismas pažymėjo, kad Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo akto Nr. PA.6-132(19.4.1.6.12) matyti, jog patikrinimo metu 2016 m. gegužės 24 d. pasivaikščiojimo kiemeliuose higienos normos pažeidimų nebuvo nustatyta. Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo akto Nr. PA.6-552(19.4.1.6.12) matyti, kad patikrinimo metu 2016 m. lapkričio 24 d. dušo patalpose higienos normos pažeidimų nebuvo nustatyta.

18.       Teismas akcentavo, kad G. B. dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų bylai aktualiu laikotarpiu į Šiaulių TI administraciją su skundais nesikreipė, byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas, o teisės aktai Šiaulių TI administracijos neįpareigoja nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi suimtieji (nuteistieji), būklės. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog aplinkybė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl nurodytų pažeidimų nesikreipė į Šiaulių TI administraciją ar kitas kompetentingas įstaigas, leidžia teigti, jog pažeidimai, jeigu jie iš tikrųjų buvo, nebuvo tokio pobūdžio, kad pareiškėjas patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos. Įvertinęs G. B. ir atsakovo atstovo nurodytas bei Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo aktuose užfiksuotas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nėra įrodyta, jog kiti pasivaikščiojimo kiemeliai ar dušo patalpos, kuriais pareiškėjas naudojosi, neatitiko higienos normų reikalavimų.

19.       Įvertinęs į G. B. teiginius, kad buvo pažeistas jo privatumas prausiantis duše be užuolaidų, ir atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiasis administracinis teismo praktiką, atsakovo atstovui nepateikus jokių duomenų apie dušo įrengimą bei atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjas aiškiai nurodė aplinkybes, kuo pasireiškė jo privatumo pažeidimas, teismas konstatavo, kad Šiaulių TI šių G. B. nurodytų aplinkybių nepaneigė ir sprendė, jog buvo pažeistas pareiškėjo privatumas prausiantis duše.

20.       Teismas padarė išvadą, kad G. B. teiginys, jog pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo signalizacijos mygtuko, yra abstraktus, nedetalizuotas ir deklaratyvus; pareiškėjas nenurodė, kuo pasireiškė jo teisių pažeidimas. Teismas atkreipė dėmesį, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose vidinio ryšio sistemos įrengimas teisės aktuose nėra nustatytas, ir atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, konstatavo, jog atsakovas atstovas neteisėtų veiksmų dėl vidinio ryšio sistemos nebuvimo pasivaikščiojimo kiemeliuose neatliko.

21.       Teismas, įvertinęs G. B. nurodytas aplinkybes dėl sveikatos pablogėjimo ir jo sveikatos istoriją, padarė išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog pareiškėjui sveikata pablogėjo būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI ginčui aktualiu laikotarpiu.

22.       Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas sąlygomis, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų, į G. B. patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, teismas konstatavo, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Teismas akcentavo, kad pažeidimas nebuvo intensyvus, G. B. dėl netinkamų kalinimo sąlygų skundų Šiaulių TI administracijai neteikė. Byloje nebuvo nustatyta, kad Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas pabrėžė, kad G. B. sveikatos sutrikimai, įvertinus byloje esančią jo asmens sveikatos istoriją, dėl kalinimo sąlygų Šiaulių TI nebuvo nustatyti.

23.       Atsižvelgęs į Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, teismas konstatavo, kad minėti byloje nustatyti pažeidimai negali būti laikomi intensyviais ir neprilygo pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnį draudžiamam elgesiui, todėl nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais, ir sprendė, kad pažeidimo pripažinimas yra pakankama bei teisinga satisfakcija už G. B. patirtą skriaudą ir tai atitinka teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijus.

III.

24.        Pareiškėjas G. B. apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. lapkričio 21 d. sprendimą panaikinti, iš naujo įvertinti jo prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo bei priimti teisingą sprendimą ir pareiškėjui priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

25.       Pareiškėjas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde nurodė daug Šiaulių TI administracijos padarytų pažeidimų, kurie neabejotinai pažeidžia Konvencijos 3 straipsnio nuostatas ir dėl kurių G. B. patyrė neturtinę žalą: garbės bei orumo pažeminimą, emocinių išgyvenimų, dvasinių kančių bei sveikatos pablogėjimą.

26.       Pareiškėjas teigia, teismas sprendimą priėmė atsižvelgęs į Šiaulių TI pateiktą informaciją, neva paneigiančią jo nurodytų pažeidimų egzistavimą. G. B. nuomone, teismas objektyviai bei sąžiningai neišnagrinėjo jo nurodytų aplinkybių ir pamiršo pagrindinius teisingumo kriterijus.

27.       Pareiškėjas akcentuoja, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų daug kartų kalbėjo su Šiaulių TI pareigūnais, ne kartą prašymus su pagrįstais reikalavimais teikė raštu, pareigūnai, paėmę prašymus, žadėjo juo perduoti tardymo izoliatoriaus administracijai, tačiau to nepadarė, o taikūs G. B. bandymai susitarti buvo ignoruojami, taip dar labiau keliant dvasinius ir emocinius išgyvenimus.

28.       Pareiškėjas nurodo, kad dėl nuolatinio streso, nemigos bei nesibaigiančių galvos skausmų jis ne kartą kreipėsi į įstaigos medikus, tačiau į jo skundus buvo žiūrima nerimtai ir abejingai. Vietoje tyrimų, kuriais būtų galima nustatyti negalavimo priežastis, atlikimo G. B. buvo duodami vaistai nuo galvos skausmo, o jo medicinos kortelėje nebuvo įrašomi jokie įrašai.

29.       Pareiškėjas teigia, kad Šiaulių TI yra nuolat pažeidinėjamos žmogaus teisės ir dėl to neabejotinai kyla daugybė dvasinių bei emocinių kančių, neišvengiamai prastėja fizinė ir psichinė sveikata bei atsiranda ilgalaikių su tuo susijusių pasekmių.

30.       Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

31.       Šiaulių TI pažymi, kad apeliaciniame procese byla nėra nagrinėjama iš naujo, o tik tikrinamas joje priimto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Apeliaciniame skunde, be kita ko, turi būti nurodyti įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (apeliacinio skundo juridinis pagrindas), įrodymai, patvirtinantys skunde išdėstytas aplinkybes, ginčijami klausimai.

32.       Šiaulių TI sutinka, kad teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio neigiamus išgyvenimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų neturtinėms vertybėms padarytą žalą, tačiau pabrėžia, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą; teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo pažeistai teisei apginti nepakanka. Tokią poziciją atitinka ir nacionalinis reguliavimas.

33.       Atsakovo atstovas akcentuoja, kad nors G. B. teigia, jog jis pirmosios instancijos teismui nurodė pažeidimus, kurie Konvencijos 3 straipsnio kontekste vertintini kaip kankinimas, teismui nei vienos bylos šalies subjektyvi nuomonė nėra privaloma, kadangi jis vadovaujasi teisės aktais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir kitais principais bei savo vidiniu įsitikinimu. Šiaulių TI nuomone, teismas išsamiai įvertino nustatytas aplinkybes, pažeidimų mastą, trukmę bei intensyvumą ir pagrįstai konstatavo, kad nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ar pasikartojančiais, todėl pagrįstai pripažino pažeistas pareiškėjo teises, tačiau jo prašymą dėl neturtinės žalos priteisimo atmetė.

34.       Atsakovo atstovas atkreipia dėmesį, kad G. B., susipažinęs su atsakovo atsiliepimu, jokių atsikirtimų dėl, pasak pareiškėjo, melagingų duomenų apie skundų Šiaulių TI administracijai nebuvimą, neteikė, o pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis nėra. Byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teismas nenustatė, kad dėl Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (neveikimo) ginčui aktualiu laikotarpiu buvo pažeista G. B. sveikata. Atsakovo atstovas atkreipia dėmesį, kad aspekto, jog ne kartą kreipėsi į medikus, tačiau jam duodavo tik vaistų, pareiškėjas pirmosios instancijos teismui neskundė. Atsižvelgęs į tai, kad apeliaciniame procese byla nėra nagrinėjama iš naujo, o tik tikrinamas joje priimto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, dėl minėtų aplinkybių atsakovo atstovas argumentų neteikia.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

35.       Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl pareiškėjo G. B. prašymo priteisti jam 10 000 Eur neturtinei žalai, kurią kildina iš netinkamų kalinimo Šiaulių TI sąlygų, atlyginti.

36.       Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: pripažino, kad buvo pažeista G. B. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas, o jo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Teismas, atsakovo atstovui prašant, pareiškėjo reikalavimams pritaikė trejų metų senaties terminą. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir prašo iš naujo įvertinti jo prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo bei priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

37.       Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme tąsa. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų, būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, todėl bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą patikrina neperžengdama G. B. apeliacinio skundo ribų.

38.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Civilinio kodekso 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (Civilinio kodekso 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis), tačiau Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Tai reiškia, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas yra neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

39.       Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje G. B. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius jo nurodytos institucijos –Šiaulių TI – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pažymėtina, kad neteisėtumui Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatuoti privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reguliuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos. Nustačius neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, būtina įvertinti, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jeigu jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

40.       Teisėjų kolegija pažymi, kad skunde G. B. nurodė keletą, jo nuomone, netinkamų ir teises pažeidžiančių kalinimo sąlygų: per trumpą pasivaikščiojimų trukmę, pasivaikščiojimo kiemelio ploto bei jo inventoriaus trūkumą, pasivaikščiojimo kiemelių nevalymą žiemą ir užuolaidų dušo kabinose nebuvimą. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs kiekvieną pareiškėjo nurodytą galbūt padarytą kalinimo sąlygų pažeidimą, pripažino neteisėtus pataisos įstaigos veiksmus dėl privatumo naudojantis dušu neužtikrinimo, o kitų G. B. skunde nurodytų pažeidimų nenustatė.

41.       Pareiškėjo apeliacinio skundo turinys patvirtina, kad jis iš esmės nesutinka su tuo, jog jam nebuvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais ir abstrakčiai nurodo, kad su pirmosios instancijos atliktu kalinimo sąlygų įvertinimu nesutinka.

42.       Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados, tačiau apeliaciniame skunde pareiškėjas nepaaiškina, kodėl su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis nesutinka. Apeliantui konkrečiai nenurodžius, kodėl su pirmosios instancijos teismo nenustatytų pažeidimų vertinimu jis nesutinka, nėra pagrindo iš naujo vertinti visas pareiškėjo nurodytas ir pirmosios instancijos teismo išsamiai aptartas kalinimo sąlygas. Apeliaciniame skunde G. B. apsiribojo tik deklaratyviais argumentais ir bendro pobūdžio teiginiais, administracinėje byloje nesant jokių duomenų apie per trumpą pasivaikščiojimo trukmę, pasivaikščiojimo kiemelių įrengimą bei netinkamą tvarką juose, pareiškėjo argumentai dėl šių kalinimo sąlygų neužtikrinimo buvo pagrįstai atmesti. Taip pat nebuvo nustatyta, kad G. B. dėl jo netenkinusių kalinimo sąlygų teikė skundus Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms. Nors pareiškėjas pažymi, kad dėl jį netenkinusių kalinimo sąlygų teikė tiek žodinius skundus, tiek skundus raštu, tačiau jis konkrečiai nenurodė nei į ką, nei kada, nei dėl ko konkrečiai kreipėsi. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad G. B. argumentai laikytini per daug abstrakčiais ir deklaratyviais; darant išvadą, kad Šiaulių TI privalo tokius nekonkrečius teiginius paneigti, atsakovo atstovui būtų nustatoma neproporcinga pareiga įrodyti savo veiksmų teisėtumą; vien pareiškėjo abstrakčių aplinkybių nurodymo atsakovo atstovo neteisėtiems veiksmams konstatuoti nepakanka. Apeliaciniame skunde G. B. nenurodo jokių įrodymais pagrįstų argumentų, dėl kurių turėtų būti suabejota pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

43.       Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė naują aplinkybę, kurios nebuvo pateikęs skunde pirmosios instancijos teismui – kad jam kreipusis į medikus, nebuvo atlikti jokie tyrimai, tiesiog duodami vaistai nuo galvos skausmo, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 134 straipsnio 6 dalimi, pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti G. B. tik apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su jam teiktomis medicinos paslaugomis. Be to, pažymėtina, kad ginčas, susijęs su sveikatos priežiūros paslaugų kokybe, negali būti laikomas ginču dėl teisės viešojo administravimo srityje ir yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui.

44.       Teismas, atsižvelgęs į atsakovo atstovo reikalavimą taikyti ieškinio senatį bei vadovaudamasis Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.126 straipsnio 2 dalimi ir 1.127 straipsnio 1 bei 5 dalimis ir nenustatęs priežasčių ieškinio senačiai atnaujinti, pagrįstai taikė trejų metų ieškinio senatį ir analizavo pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI sąlygas tik dalyje jo nurodyto laikotarpio.

45.       Atsižvelgusi į pirmosios instancijos teismo konstatuotą neteisėtą Šiaulių TI veiksmą (neveikimą), teisėjų kolegija prieina išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog institucijos veiksmai buvo neteisėti Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, o G. B. teisės galėjo būti pažeistos, todėl jam turi būti atlyginta patirta neturtinė žala. Kita vertus, nagrinėjamu atveju Šiaulių TI veiksmai negali būti prilyginami kankinimui, žiauriam ar nežmoniškam bei asmens orumą žeminančiam elgesiui.

46.       Nors administracinėje byloje nėra duomenų, kad G. B. sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuotas teisės pažeidimas, tačiau jam neužtikrinus tinkamų kalinimo sąlygų, teisėjų kolegijos nuomone, nustatytas atsakovo atstovo padarytas pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjo nurodytus neigiamus išgyvenimus, t. y. kilti neturtinei žalai. Taigi, tarp nurodyto atsakovo atstovo pažeidimo ir G. B. kilusių neigiamų padarinių egzistuoja priežastinis ryšys.

47.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jeigu jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, ir ar pažeistai teisei apginti nepakanka teisės pažeidimo fakto pripažinimo.

48.       Pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai turi būti kompensuojami didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti turi būti skiriama mažesnė suma. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-716-261/2020, 2020 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1124-1062/2020).

49.       Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kaip jos buvo pažeistos, pažeidimo trukmė, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir taip toliau. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

50.       Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo trukmę, intensyvumą, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, ginamų vertybių pobūdį bei kitus minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pareiškėjo pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija, ir sprendžia, jog G. B. pagrįstai nebuvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

51.       Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs Šiaulių TI padarytą pažeidimą, pagrįstai G. B. nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir pažeidimo pripažinimą manė esant pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti. Šis neturtinės žalos atlyginimo būdas nagrinėjamu atveju atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, išsamiai išaiškino ir įvertino nagrinėjamai bylai reikšmingas faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo G. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. B. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                Romanas Klišauskas

Dainius Raišys

Virginija Volskienė