Civilinė byla Nr. 2A-60-516/2017

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00843-2015-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.2.2.7.; 2.5.10.2.; 2.5.10.5.2.17.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 9 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Alvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo T. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-105-258/2016 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Bioenergy plus“ ieškinį atsakovams J. Š. ir T. B. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Bioenergy plus“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų J. Š. ir T. B. 83 610,69 Eur sumą žalos, padarytos valdymo organų bankrutavusiai įmonei, atlyginimą;  taip pat 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad 2014 m. gruodžio 5 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi UAB „Bioenergy plus“ iškelta bankroto byla. Apie bankroto bylos iškėlimą pranešta Įmonių valdymo departamentui, paskelbta „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“, Juridinių asmenų registravimo skyriuje, tačiau ieškovės valdymo organai nėra perdavę bankroto administratoriui įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų ir turto. Ieškovė pažymėjo, kad bankroto byloje patvirtinti 20 343,24 Eur dydžio kreditorių finansiniai reikalavimai.
3. Ieškovė taip pat paaiškino, kad nuo 2009 m. liepos 3 d. iki 2014 m. rugsėjo 9 d. UAB „Bioenergy plus“ vadovu buvo T. B., o nuo 2014 m. rugsėjo 9 d. – nauja vadove ir akcininke įregistruota J. Š.. Ieškovės vadovas metinės finansinės ataskaitos už 2013 metus ir vėliau valstybės įmonei (toliau – ir VĮ) Registrų centrui neteikė. Pagal 2012 m. UAB „Bioenergy plus“ balansą bendrovės turtą sudarė 83 610,69 Eur, t. y. 68 096,62 Eur – ilgalaikis turtas ir 15 514,08 Eur – trumpalaikis turtas, įmonė turėjo 112 780,64 Eur skolų kreditoriams, gavo 579,24 Eur pelno. Ieškovės nuomone, jau 2012 metais įmonė buvo nemoki, nes kreditoriams buvo skolinga 112 780,64 Eur. Buvęs bendrovės vadovas T. B., esant bendrovei nemokiai, savarankiškai nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, o 2014 m. rugsėjo 9 d. įmonę su didžiulėmis skolomis perdavė J. Š.. Įmonės bankroto administratorius neturi ieškovės dokumentų ir turto, buvę vadovai vengia įvykdyti prievolę perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą, kuris pagal 2012 m. balansą sudarė 83 610,69 Eur, todėl, ieškovės nuomone, atsakovai turėtų atlyginti įmonei ir jos kreditoriams padarytą žalą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 28 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – ieškovei iš T. B. priteisė 17 109,82 Eur, o iš J. Š. 3 233,42 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas, pradedant skaičiuoti nuo 2015 m. balandžio 30 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o iš BUAB „Bioenergy Plus“ T. B. priteisė 600 Eur bylinėjimosi išlaidų.
5. Teismas konstatavo, kad byloje nėra pateikta įrodymų, kurių pagrindu galima būtų patvirtinti, jog 2014 m. rugsėjo 5 d., T. B. kaip UAB „Bioenergy plus“ vadovo ir įmonės savininko įgaliojimų pabaigos metu, įmonės turto vertė buvo didesnė nei įmonės įsipareigojimai kreditoriams.
6. Teismas pažymėjo, kad T. B., kaip įmonės vadovas, būdamas atsakingas už mokesčių valstybei mokėjimą bei laiku ir tinkamų finansinių dokumentų parengimą ir jų pateikimą VĮ Registrų centrui, jų nepateikė už 2013 metus, be to, žinojo ir suprato, jog įmonės skolos kreditoriams kaupiasi. UAB „Bioenergy plus“, turėdama prievolę kiekvieną mėnesį nuo darbuotojams priskaičiuoto darbo užmokesčio sumos apskaičiuoti valstybinio socialinio draudimo įmokas ir sumokėti jas į fondą ne vėliau kaip iki kito mėnesio 15 dienos, nustatytos įmokų mokėjimo tvarkos nesilaikė, nesumokėjo įmokų už laikotarpį nuo 2013 m. spalio iki 2014 m. rugpjūčio mėnesio. Paskutinis darbuotojas atleistas 2014 m. rugsėjo 5 d. UAB „Bioenergy Plus“ skola Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – ir VMI) pradėjo formuotis nuo 2013 m. spalio mėnesio.
7. Teismas konstatavo, kad atsakovo T. B. įmonės valdymo metu įmonėje susiformavo 17 109,82 Eur skola kreditoriams, o atsakovės J. Š. valdymo metu – 3 233,42 Eur skola, kuri nebuvo padengta. Atsakovai, būdami vienasmeniu įmonės valdymo organu, nesiekė atkurti įmonės mokumo, nuo 2013 m. gruodžio mėn. įmonė ūkinės komercinės veiklos nebevykdė ir atsakovai toliau nesiekė tęsti įmonės veiklos, nesilaikė pareigos grąžinti skolas kreditoriams, t. y. neveikė rūpestingai, atidžiai ir sąžiningai, išimtinai bendrovės interesais, nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, tokiu būdu pažeidė bendrovės ir jos kreditorių interesus. Teismas pastebėjo, kad nustačius, jog atsakovai atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos kreditoriams atsiradimą, atsakovų kaltė preziumuojama ir byloje jį nebuvo paneigta.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8. Atsakovas T. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 28 d. sprendimą ir ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Iš ieškinio turinio akivaizdu, kad ieškinio pagrindas formuojamas ir pats reikalavimas grindžiamas dėl žalos atlyginimo vadovui, neperdavus bankroto administratoriui turto pagal paskutinį išviešintą balansą. Teismas negali savo nuožiūra nustatyti ieškinio dalyko ir faktinio pagrindo, t. y. negali grįsti savo sprendimo faktais, kurių šalys nenurodė, keisti ar plėsti ieškinio dalyką ir pagrindą. Šio ginčo atveju teismas akivaizdžiai išėjo už ieškinio reikalavimų ribų, nurodydamas, kad T. B. įmonės valdymo metu susiformavo 17 109,82 Eur skola kreditoriams, o J. Š. – 3 233,42 Eur, kuri nebuvo padengta ir atsakovai nesiekė atkurti įmonės mokumo, neveikė rūpestingai, atidžiai, sąžiningai, nors ieškovė kreipėsi į teismą dėl žalos priteisimo, įvardydama tą žalą neperduoto turto verte ir nurodydama, jog atsakomybė už turto neperdavimą solidariai tenka abiem vadovams (atsakovams).
2. T. B. teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose ir pasisakymuose posėdžio metu nurodė, kada ir koks turtas buvo realizuotas, kaip panaudos lėšos, taip pat buvo pateikti duomenys, pagrindžiantys įmonės akcijų pardavimą J. Š. ir buhalterinių dokumentų priėmimo–perdavimo aktas, pagal kurį buvo perduoti įmonės veiklos dokumentai ir likęs nerealizuotas turtas naujai akcininkei. Taigi T. B. nekilo pareiga perduoti ieškovei turtą po bankroto bylos iškėlimo, nes jis nuo 2014 m. rugsėjo 5 d. nebėjo įmonės vadovo pareigų, o jokio turto ir dokumentų neturėjo, todėl ieškinio reikalavimas dėl žalos už administratoriui neperduotą turtą atsakovo atžvilgiu negalėjo būti tenkintas.
3. Teismas nepagrįstai išplėtė ieškinio pagrindą ir savo iniciatyva nustatinėjo T. B. atsakomybę už žalą, padarytą įmonės kreditoriams, pagal pareikštų kreditorių reikalavimų dydį, nors ieškovė tokio reikalavimo nebuvo pareiškusi ir neįrodinėjo šioje dalyje privalomų įrodinėti sąlygų, būtinų apelianto atsakomybei kilti, o apeliantas neturėjo galimybės tinkamai atsikirsti. Teismas savo iniciatyva sprendė atsakovo atsakomybės klausimą dėl jo nesikreipimo laiku dėl bankroto bylos iškėlimo. Remiantis kasacinio teismo formuojama praktika šios kategorijos bylose, siekiant nustatyti vadovo atsakomybę, svarbu išsiaiškinti, nuo kada konkrečiai vadovui atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Momentas, kada atsakovas suprato ar turėjo suprasti, kad įmonės finansinė situacija sunki, ieškovės iš viso nebuvo įrodinėjimas, o teismas jo taip pat nenustatinėjo ir šiuo klausimu nepasisakė, nors ši aplinkybė yra itin svarbi, nes su pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo momentu yra tiesiogiai susijęs ir atlygintinos žalos dydis.
4. Teismas nevertino žalos atsiradimo ir konkretaus didėjimo laikotarpio bei išaugusio būtent dėl apelianto kaltės žalos dydžio. Žala galėtų būtų bendras išaugęs įmonės skolų dydis atsakovo valdymo laikotarpiu, nustačius Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas, tačiau ne visi kreditorių reikalavimai, patvirtinti bankroto byloje ir susiformavę atsakovo valdymo metu.
9. Ieškovė BUAB „Bioenergy plus“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Apelianto skundas teisme gautas 2016 m. birželio 8 d., t. y. praleidus 30 dienų terminą, nes paskutinė apskundimo diena – 2016 m. gegužės 28 d. Be to, nors skundas surašytas 2016 m. gegužės 27 d., paštu išsiųstas 2016 m. gegužės 25 d., t. y. atgaline data, o tai sukelia dideles abejones dėl apelianto skundo teisėto išsiuntimo, ypač kai siunta neregistruota, nepirmenybinė. Be to, AB Lietuvos paštas raštu nurodė ieškovei, kad paprastas, neregistruotas laiškas, kuris išsiųstas iš Vilniaus miesto bet kurio pašto skyriaus į Vilniaus mieste esantį objektą, keliauja iki 5 darbo dienų. Pažymėta, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 7 d. išdavė ieškovės administratoriui vykdomuosius raštus, kurie 2016 m. birželio 8 d. buvo pateikti priimti vykdyti antstolio D. B. kontorai.
2. Teismas skundžiamame sprendime teisingai įvertino faktinių aplinkybių visumą, jų turinį bei teisingai taikė teisės normas. 2012 metais įmonė jau buvo nemoki, nes kreditoriams buvo skolinga 112 780,64 Eur. Atsakovas T. B., esant bendrovei nemokiai, savarankiškai nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o 2014 m. rugsėjo 9 d. įmonę su didžiulėmis skolomis pardavė J. Š.. Atsakovo, kaip vadovo,  veiksmai buvo priešingi įmonės gerovei, veiklai, nes jo vadovavimo laikotarpiu (2013 ir 2014 metais) susiformavo 8 377,39 Eur skola VMI, 6 763,63 Eur skola VSDFV biudžetui, 186,99 Eur skola UAB „AGA“, 806,78 Eur skola UAB „Alobera mediena“, 81,98 Eur skola UAB „Tele2“ ir 893,05  Eur – UAB UAB „Skuba“. Laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 31 d. iki 2013 m. gruodžio 16 d. apeliantas pardavė penkias ieškovei priklausiusias transporto priemones glaudžiais giminystės ryšiais susijusiam subjektui – mažajai bendrijai (toliau – ir MB) AP Paslaugos už bendrą 53 617,35 Eur sumą, tačiau į ieškovės sąskaitas pinigai už parduotas transporto priemones nebuvo gauti iki bendrovei iškeliant bankroto bylą. Taigi ieškovei priklausantis turtas 2013 metais buvo iššvaistytas, perkeltas į MB AP Paslaugos, apelianto valdymo metu susiformavo 17 109,82 Eur skola kreditoriams, kuri nebuvo padengta. Atsakovai nuo 2013 metų pabaigos įmonės veiklos nebevykdė, jos nesiekė tęsti, nesilaikė pareigos grąžinti skolas kreditoriams, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, taigi pažeidė bendrovės ir jos kreditorių interesus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl termino apeliaciniam skundui paduoti skaičiavimo

10. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad atsakovas T. B. apeliacinį skundą padavė praleidęs CPK 307 straipsnio 1 dalyje nustatytą 30 dienų terminą. Šis argumentas grindžiamas tuo, kad skundas teisme gautas 2016 m. birželio 8 d., kai paskutinė apskundimo diena – 2016 m. gegužės 28 d.
11. Remiantis CPK 74 straipsnio 7 dalimi, jeigu skundas įteiktas paštui iki paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtos valandos nulis minučių, terminas nelaikomas praleistu. Iš Lietuvos pašto spaudo ant voko, kuriame Vilniaus apygardos teismui buvo atsiųstas atsakovo apeliacinis skundas, matyti, kad pašto siunta pašte antspauduota kaip gauta 2016 m. gegužės 25 d. (t. 2., 52 b. l.). Ši aplinkybė paneigia ieškovės argumentą, kad skundas paduotas praleidus įstatyme nustatytą terminą, nors teisme jis ir gautas jau po šio termino (2016 m. birželio 8 d.).  
12. Nors ieškovė reiškia abejones dėl apeliacinio skundo įteikimo pašto įstaigai datos remdamasi tuo, kad pačiame skunde nurodyta jo surašymo data (2016 m. gegužės 27 d.) yra vėlesnė už išsiuntimo datą (2016 m. gegužės 25 d.), taip pat tuo, kad pagal AB Lietuvos paštas duomenis, paprastas, neregistruotas laiškas, kuris išsiųstas iš Vilniaus miesto bet kurio pašto skyriaus į Vilniaus mieste esantį objektą, keliauja iki 5 darbo dienų, šios abejonės negali būti vertinamos kaip patikimai patvirtintos. Procesiniame dokumente nurodant datą, gali būti padarytas rašymo apsirikimas. Tuo tarpu AB Lietuvos pašto atsakymas į ieškovės atstovės užklausą dėl siuntų gabenimo trukmės tame pačiame mieste (šiuo atveju – Vilniaus mieste) yra bendro pobūdžio informacija; konkrečios siuntos įteikimo pašto įstaigai laikas, jos pažymėjimo pašto spaudu, gabenimo trukmės aplinkybės šiuo atveju nebuvo tiriamos, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi objektyvių galimybių patikimai nustatyti, kad atsakovo apeliacinis skundas buvo išsiųstas ne tą dieną, kuri nurodyta pašto spaude. Atitinkamai, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad terminas apeliaciniam skundui paduoti yra praleistas.
13. Tai, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 7 d. išdavė ieškovės administratorei vykdomuosius raštus, kurie 2016 m. birželio 8 d. buvo pateikti antstoliui, įtakos sprendimo įsiteisėjimui neturi, kadangi, kaip minėta, šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad apeliacinis skundas paduotas praleidus terminą. Taigi, vykdomieji raštai, kurie išduoti dėl neįsiteisėjusio teismo sprendimo, negali būti vykdomi, o apeliacinis procesas, nesant pagrindo konstatuoti termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimo faktą, negali būti nutraukiamas.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

14. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atitinkamai, toliau apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo pagal atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytus faktinius bei teisnius argumentus.
15. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas išėjo už ieškinio ribų, nurodydamas, jog atsakovas padarė bendrovei žalą, laiku neinicijuodamas bankroto bylos iškėlimo ieškovei, kadangi iš ieškinio turinio akivaizdu, kad ieškinio pagrindas formuojamas ir pats reikalavimas buvo grindžiamas tuo, jog įmonės vadovas neperdavė bankroto administratoriui turto pagal paskutinį išviešintą balansą. Šis apelianto argumentas teisėjų kolegijos vertinimu nepagrįstas.
16. Nors apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad teismas savo nuožiūra negali nustatyti ieškinio dalyko ir faktinio pagrindo, t. y. negali grįsti savo sprendimo faktais, kurių šalys nenurodė, keisti ar plėsti ieškinio dalyką ir pagrindą, nesutiktina, kad nagrinėdamas šią bylą, pirmosios instancijos teismas nurodytus reikalavimus pažeidė.
17. Ieškinio faktinį pagrindą sudaro aplinkybės, kuriomis grindžiamas reikalavimas. Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą, faktinis ieškinio pagrindas yra privalomas ieškinio elementas. Nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantas, ieškinyje buvo nurodyta ne tik tai, kad atsakovai (apeliantas ir po jo įmonės vadove bei vienintele įmonės akcininke buvusi J. Š.) neperdavė bankroto administratoriui įmonės dokumentų bei turto pagal 2012 metų balansą, bet ir tai, kad įmonei esant nemokiai, atsakovai (tame tarpe ir apeliantas) nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo (t. 1, b. l. 3). Taigi, ši faktinė aplinkybė ieškinyje buvo nurodyta, todėl teismas, priimdamas sprendimą, turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą, pagal ieškovės nurodytas faktines aplinkybes, teisiškai kvalifikuoti situaciją ir nustatyti, kuriuo iš ieškinyje nurodytų pagrindų (ar dėl dokumentų ir turto neperdavimo, ar dėl bankroto bylos neinicijavimo, įmonei tapus nemokiai, ar dėl abiejų nurodytų priežasčių) įmonei ir jos kreditoriams buvo padaryta žala.
18. Tai, kad apeliantui buvo suprantama, jog ieškinys dėl žalos atlyginimo atsakovams reiškiamas dviem savarankiškais faktiniais pagrindais – dėl įmonės dokumentų ir turto neperdavimo bei dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku, aišku ir iš atsakovo T. B. atsiliepimo į ieškinį turinio, kuriame jis įvardija šią aplinkybę kaip savarankišką ieškinio faktinį pagrindą (t. 1, b. l. 164) ir kuriame, be to, išdėsto teisinius argumentus dėl reikalavimo, pareikšto šiuo pagrindu, nepagrįstumo (t. 1, b. l. 165). Tai paneigia ir apeliacinio skundo argumentą, kad atsakovas, nesant ieškinyje pareikšto reikalavimo nurodytu pagrindu, negalėjo atsikirsti į šiuos ieškovės argumentus, o teismo sprendimas, patenkinus ieškinį aptariamu faktiniu pagrindu, jam buvo siurprizinis.
19. Negalima pripažinti ieškinio ribų peržengimu ir to, kad ieškovei reiškiant reikalavimą dėl solidariosios atsakomybės taikymo abiems atsakovams, teismas, kvalifikuodamas iš delikto kylantį teisinį santykį, vertino kokios rūšies – solidarioji ar dalinė atsakomybė turi būti taikoma ir, konstatavęs sąlygų solidariajai atsakomybei taikyti nebuvimą, nustatė kiekvieno iš atsakovų atsakomybės apimtį bei taikė dalinę atsakomybę. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal civiliniame procese įtvirtintą dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga; teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Taigi teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad ieškovas neprivalo nurodyti teisinio ieškinio pagrindo, o ginčo santykių teisinį kvalifikavimą vykdo teismas. Teismo nesaisto ieškovo ieškinyje nurodytas teisinis pagrindas; teisinis ginčo santykių kvalifikavimas turi būti atliekamas pagal nustatytas faktines aplinkybes dėl visų pareikštų reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2015; kt.). Šiuo atveju atsakomybės rūšies nustatymas būtent ir vertintinas kaip teisinis santykio kvalifikavimas pagal šalių nurodytas aplinkybes, atitinkamai, tai nelaikytina ieškinio ribų peržengimu.

Dėl įmonės vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo ir šios pareigos neįvykdymo teisinių pasekmių

20. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje (2002 m. lapkričio 19 d. įstatymo Nr. IX-1200 redakcija, galiojusi nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 1 d.) buvo nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte (t. y. įmonė viešai paskelbė, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje (2008 m. gegužės 22 d. įstatymo Nr. X-1557 redakcija, įsigaliojusi 2008 m. liepos 1 d.) įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.
21. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta įmonės vadovo, savininko pareiga sisteminio ĮBĮ nuostatų aiškinimo kontekste reiškia pareigą kreiptis į teismą įmonei tapus nemokia ĮBĮ prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad, nesant kitų ĮBĮ įtvirtintų bankroto bylos iškėlimo pagrindų, atsiradusių anksčiau nei nemokumas, įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo kyla, kai įmonė pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus yra nemoki. Įmonės vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais ir ankščiau nei atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus, tačiau vertinant pareigos atsiradimo momentą taikytina ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).
22. Taigi, sprendžiant įmonės vadovų atsakomybės dėl bankroto bylos neinicijavimo klausimą, esminė byloje nustatytina aplinkybė – momentas, kada įmonė tapo nemokia ĮBĮ prasme ir kada įmonės valdymo organams atsirado pareiga inicijuoti bankroto bylos iškėlimą bei, atitinkamai įmonės veikloje teikti prioritetą jau nebe pačios įmonės ar jos akcininkų, bet kreditorių (tiek tuo metu jau egzistuojančių, tiek ir potencialių) interesams.
23. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad įmonės nemokumas yra nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Visais atvejais įmonės nemokumo klausimas turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes ((Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014).
24. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims – kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo principą (lot. affirmanti incumbit probatio), atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų pagrindimo pareiga teko ieškovei, taigi, būtent jai teko pareiga įrodyti, kad atsakovai (tame tarpe ne tik paskutinė bendrovės vadovė J. Š., bet ir apeliantas) veikė neteisėtai (t.y. kad įmonei esant nemokiai, kiekvienas iš jų nevykdė pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimą) ir atitinkamai –atsakovams teko priešinga pareiga – įrodyti, kad ieškovės nurodomu momentu, pareiga inicijuoti įmonės bankrotą neatsirado, nes įmonės nemokumas nebuvo kilęs.
25. Pareikštame ieškinyje ieškovė teigė, kad įmonė nemoki buvo jau 2012 m. pabaigoje, nes pagal balanso, sudaryto 2012 m. gruodžio 31 d. duomenis, įmonė turėjo 83 610,69 Eur (288 691 Lt) vertės turto ir 112 780,64 Eur (389 409 Lt) skolų kreditoriams. Ieškinyje taip pat nurodoma, kad įmonės finansinė atskaitomybė už 2013 metus Valstybės įmonei Registrų centrui pateikta nebuvo, nors pagal įstatymą ši pareiga teko atsakovui T. B.. 2012 m. gruodžio mėnesį kaip įmonės nemokumo momentą skundžiamame sprendime nurodė ir pirmosios instancijos teismas, todėl apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad ieškovė šių aplinkybių apskritai neįrodinėjo, o teismas dėl jų sprendime iš viso nepasisakė. Pažymėtina ir tai, kad iš teismo posėdžių protokolų garso įrašų darytina išvada, kad šios aplinkybės buvo nagrinėjamos teismo posėdžiuose; dėl įmonės nemokumo momento, turto sudėties kitimo, įsipareigojimų kreditoriams ir debitorių įsipareigojimų, pasisakė abi ginčo šalys, todėl argumentai, esą tai nebuvo nagrinėjimo dalyku byloje, nepagrįsti.
26. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad  aplinkybė, kada įmonės būsena pasiekė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytą nemokumo kriterijų, turėtų būti įrodinėjama ne vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pavyzdžiui, pirminiais apskaitos dokumentais, patvirtinančiais ūkines operacijas, įmonės sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymą, bei kt. (pirmiau minėta nutartis byloje Nr. 3K-3-453/2014). Tačiau taip pat pažymėtina, kad įrodinėjimo procese iš šalių negali būti reikalaujama neįmanomo – jau kreipdamasi į teismą ieškovė nurodė, kad su paskutiniąja įmonės vadove – atsakove J. Š. neįmanoma susisiekti, ji neperduoda administratorei jokių įmonės dokumentų ir jokio įmonės turto. Taigi, ieškovė neturėjo galimybės tiek apelianto veiksmų neteisėtumą, tiek žalos padarymo faktą bei dydį įrodinėti paminėtomis įrodinėjimo priemonėmis – pirminiais apskaitos dokumentais, įmonės sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymą.
27. Ieškovė, teisėjų kolegijos vertinimu, įrodinėjimo procese atliko visus įmanomus, nuo jos priklausančius veiksmus – kreipėsi į valstybės institucijas, viešuosius registrus, bankus, kuriuose buvo įmonės sąskaitos ir pateikė teismui iš jų gautus dokumentus bei įmonės kreditorių pareikštas pretenzijas ir jas pagrindžiančius dokumentus, pagal kuriuos buvo galimybė nustatyti tik patį skolos faktą bei jos atsiradimo momentą. Taigi, šioje byloje susiklostė tokia situacija, kai ne dėl ieškovės kaltės ji neturi galimybės pateikti daugiau įrodymų, negu jų buvo gauta ir pateikta, tačiau tai savaime nereiškia, kad, nesant galimybės įmonės nemokumo momentą nustatyti remiantis pirminiais dokumentais, negalima remtis tais įrodymais, kurie yra pateikti ir jų pagrindu daryti išvadas apie bylai reikšmingų faktinių aplinkybių įrodytumą.
28. Nustatant faktines aplinkybes civilinėje byloje, nereikalaujama absoliutaus faktų įrodytumo; teismas išvadas gali daryti ir remdamasis tikimybių pusiausvyros principu, reiškiančiu tai, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
29. Kaip jau buvo nurodyta (žr. 25 punktą), pagal paskutinio VĮ Registrų centrui pateikto įmonės balanso duomenis, 2012 m. gruodžio 31 d. įmonė turėjo 83 610,69 Eur (288 691 Lt) vertės turto; balanse atspindėtos per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 112 780,64 Eur (389 409 Lt). Taigi, įmonės trumpalaikiai įsipareigojimai pusantro karto viršijo turimo turto vertę. Nagrinėjamoje byloje svarbi ir aplinkybė, kad apeliantas, iki 2014 m. rugsėjo mėnesio būdamas įmonės direktoriumi, įmonės balanso ir kitų metinės atskaitomybės dokumentų už 2013 metus neparengė ir VĮ Registrų centrui jų nepateikė, nors tokia jo pareiga numatyta tiesiogiai įstatyme, taip pat neparengė tarpinio balanso, sudaryto akcijų perleidimo momentui, dėl ko neįmanoma nustatyti kaip kito įmonės turto ir įsipareigojimų santykis per 2013 metus ir per aštuonis 2014 metų mėnesius iki akcijų pardavimo.
30. Kasacinis teismas yra pasiskęs, kad tais atvejais, kai nėra galimybės gauti naujausių duomenų apie įmonės turtinę padėtį, teismas turi pagrindą mokumą ar nemokumą nustatyti pagal vėliausius prieinamus viešus duomenis apie įmonės turtinę padėtį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014). Šioje byloje konstatuotina būtent tokia situacija – dėl atsakovų kaltės nėra galimybės gauti vėlesnių įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų, taip pat pirminių apskaitos dokumentų, todėl pagrįstai remtasi būtent vėliausiu pateiktu įmonės balansu. 
31. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad būtent apeliantas, kuris praktiškai visą įmonės veiklos laikotarpį buvo įmonės vadovas (po akcijų pardavimo atsakovei J. Š. bankroto byla įmonei buvo iškelta praėjus vos keturiems mėnesiams), turėjo galimybę byloje įrodyti, kad nei 2012 m. pabaigoje, nei kitu momentu iki pat akcijų perleidimo, pareiga inicijuoti įmonei bankrotą jam nebuvo kilusi, nes būtent jis žinojo ir turėjo žinoti tiek tai, kokiems kreditoriams ir kokias sumas įmonė buvo skolinga, kada ir kokie įsipareigojimai tapo pradelstais, turėjo galimybę pirmiausia administratorei, o po to ir teismui nurodyti bent pagrindinius įmonės kreditorius aktualiais laikotarpiais, kad būtų galimybė iš kitų šaltinių (pvz., kreditorių) gauti pirminius apskaitos dokumentus ir jų pagrindu spręsti, ar įsipareigojimai šiems kreditoriams buvo pradelsti, kaip jie didėjo (ar mažėjo ir t.t.).
32. Apeliantas įrodinėjimo procese apsiribojo tik akcijų pirkimo-pardavimo sutarties ir dokumentų perdavimo akto J. Š. pateikimu, tačiau ta aplinkybė, kad likus vos keturiems mėnesiams iki bankroto bylos iškėlimo (beje, įmonės kreditoriams jau įspėjus apie savo ketinimus inicijuoti bankroto bylą), atsakovas perleido akcijas ir perdavė įmonės dokumentus kitai atsakovei, neatleidžia jo nuo pareigos įrodinėti, kad ieškovės nurodomu momentu (2012 m. gruodžio 31 d.) įmonė buvo moki ir įmonės turto bei įsipareigojimų balansas nebuvo toks, kad jam atsirastų pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
33. Reikšminga aplinkybe pripažįstama ir tai, kad atsakovas vengė kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo netgi tada, kai įmonė apskritai nutraukė veiklą, nors tuo metu visi įmonės dokumentai (ir turtas, jeigu tokio dar buvo likę) buvo būtent apelianto žinioje ir jis, turėdamas dokumentus, būtų turėjęs galimybę įrodyti įmonės būklę bet kuriuo iš aktualių laikotarpių. Tačiau, vietoje civilizuoto įmonės likimo sprendimo būdo (t. y. bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo, įmonės turto pardavimo pagal ĮBĮ reikalavimus ir pagal galimybes atsiskaitymo su įmonės kreditoriais), jis už 1 Lt (t.y. iš esmės neatlygintinai) perleido akcijas atsakovei J. Š..
34. Šiuo aspektu papildomai pažymėtina, kad bankroto administratorė kelia visiškai pagrįstas abejones šio sandorio realumu, nes kaip matyti iš pateiktų įrodymų (antstolio D. B. sudarytas 2015-11-12 turto aprašas – t. 1, b. l. 126-129, vieša informacija iš tinklapio Rekvizitai.lt – t. 1, b. l. 130-132), J. Š. nurodoma kaip dar keleto įmonių vienintelė akcininkė ir vadovė, tačiau nei viena iš tų įmonių veiklos nevykdo, ši atsakovė gyventojų registre nurodytu adresu negyvena (t. 1, b. l. 35, 43, 56-57), nei vienoje iš įmonių ji, VSDFV duomenimis nedirba (t. 1, b.l. 36). Taigi, toks iš esmės neatlygintinis akcijų perleidimas, labiau tikėtina, tebuvo siekis išvengti įstatyme numatytų pareigų vykdymo bei iš jų nevykdymo kylančios atsakomybės, negu realus verslo pardavimas.
35. Būtent įmonės vadovas, susiformavus faktiniam įmonės nemokumui, kuris atitinka ir teisinį nemokumą ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme, priimdamas sprendimą tęsti veiklą, o ne inicijuoti bankroto bylą, prisiima riziką, kad šis sprendimas bus vertinamas kaip neteisėtas veiksmas (t.y. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos nevykdymas), o dėl tokio sprendimo išaugęs skolų dydis bus vertinamas kaip įmonės kreditoriams padaryta žala.
36. Ieškovei nurodžius įmonės nemokumo momentą – 2012 m. gruodžio 31 d. ir pateikus iš esmės vienintelį jai prieinamą įrodymą – 2012 m. įmonės balansą, pateiktą VĮ Registrų centrui, pareiga paneigti įmonės balanse fiksuotus duomenis, minėta, perėjo atsakovui (CPK 12, 178 straipsnis). T. y. atsakovas, neigiantis, kad įmonė tuo momentu buvo nemoki, turi pareigą įrodyti, jog įmonės situacija neatitiko šios būsenos ir dėl to jam nebuvo atsiradusi pareiga inicijuoti įmonės bankrotą arba įrodyti, kad tokia pareiga jam apskritai nebuvo atsiradusi iki pat akcijų perleidimo. Atsakovas jokių įrodymų, išskyrus tai, kad 2014 m. rugsėjo 5 d. perleido įmonės akcijas J. Š. ir perdavė jai įmonės dokumentus (t. 2., b. l. 17-18), nepateikė.
37. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad momentas, kada apeliantui atsirado pareiga kreiptis  į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, yra 2012 m. gruodžio 31 d., kai pagal balanso duomenis mokėtinos sumos kreditoriams pusantro karto viršijo į balansą įrašyto turto vertę, o bankroto bylos neinicijavimas nurodytu momentu yra neteisėtas neveikimas, kuris yra apelianto civilinės atsakomybės sąlyga ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies ir CK 6.246 straipsnio prasme.
38. Įmonės nemokumo atsiradimo momentas yra teisiškai reikšmingas vertinant pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo padarinius ir nustatant dėl pavėluoto bankroto bylos inicijavimo (neinicijavimo) atsiradusią žalą. Žala dėl pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidimo pasireiškia tuo, kad dėl pavėluoto kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo nemokiai įmonei pablogėja jos turtinė padėtis. Apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad pagal kasacinio teismo praktiką, kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams (žr. anksčiau minėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014).
39. Tačiau taip pat pažymėtina ir tai, kad remiantis kasacinio teismo išaiškinimais, atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, kad skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Taigi, skolų kreditoriams dinamika nėra tas lemiamas veiksnys, kuris galėtų būti pagrindas atleisti įmonės vadovą nuo atsakomybės, jeigu įmonės turto ir skolų balanas yra ne gerėjantis, o tendencingai prastėjantis.
40. Nagrinėjamos bylos atveju, iš teismui pateiktų įmonės kreditorių pretenzijų ieškovės bankroto byloje, matyti, kad skolos visiems kreditoriams, kurių reikalavimai yra teismo patvirtinti, atsirado vėliau negu 2012 m. gruodžio 31 d., t. y. skolos šiems kreditoriams atsirado po apelianto pareigos inicijuoti bankroto bylą, atsiradimo, ką detaliai skundžiamame sprendime aptarė bei išanalizavo pirmosios instancijos teismas.
41. Įvertinant tai, kad atsakovas T. B., perleidęs akcijas atsakovei J. Š., jokio įmonės turto jai neperdavė, darytina išvada, kad įmonė akcijų perleidimo momentu jokio turto nebeturėjo, o tai reiškia, kad galimybė atsiskaityti su kreditoriais neegzistuoja. Todėl būtent tos skolos, kurios atsirado po pareigos inicijuoti įmonės bankrotą neįvykdymo, šiuo atveju ir laikytinos įmonės kreditoriams padaryta žala, ką iš esmės teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas.  
42. Vertinant priežastinio ryšio, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, egzistavimą, pažymima, kad tuo atveju, jeigu apeliantas būtų įvykdęs pareigą inicijuoti bankroto bylą, skolos kreditoriams, kurių reikalavimai yra patvirtinti bankroto byloje, apskritai nebūtų atsiradę, todėl žala (skolų kreditoriams atsiradimas) šiuo atveju vertintina kaip tiesioginė bankroto bylos neinicijavimo, t. y. apelianto neteisėtų veiksmų, pasekmė.
43. Apibendrindama tai, kas pasakyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad egzistuoja visos apelianto civilinės atsakomybės sąlygos, o, kadangi ieškovė apeliacinio skundo nėra padavusi ir į apeliacinio nagrinėjimo ribas nepatenka klausimas, ar pagrįstai atsakovų atžvilgiu buvo taikyta ne solidarioji, bet dalinė atsakomybė, nėra jokio faktinio ir / ar teisinio pagrindo remiantis apeliacinio skundo argumentais panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
44. Kadangi atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, nėra pagrindo tenkinti apeliaciniame skunde išdėstytą prašymą priteisti jam bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                      Rasa Gudžiūnienė

Gintaras Pečiulis

Alvydas Poškus