Administracinė byla Nr. A-531-492/2015
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01460-2013-0
Procesinio sprendimo kategorija 11.4.2.
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. birželio 18 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
sekretoriaujant Ramunei Petkuvienei,
dalyvaujant pareiškėjos atstovei adv. I. K.
atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei S. N.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. S. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus skyriui dėl sprendimų panaikinimo, tretieji suinteresuoti asmenys: A. B., D. M., R. M., G. S., I. S., A. K. (A. K.), R. K. (mirusios V. S. teisių perėmėjai).
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėja J. S. padavė teismui skundą, kuriame prašė: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Vilniaus miesto skyriaus 2012 m. lapkričio 23 d. raštą Nr. 49SFN-(14.49.104.)-2364 ir NŽT 2013 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. SS-(7.5)-725; 2) įpareigoti NŽT priimti sprendimą ir savo įsakymu įtraukti bei patvirtinti piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę pagal savininką B. S. (B. S.) remiantis Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimu.
Paaiškino, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. birželio 23 d. priimtu sprendimu panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – VAVA) 2009 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. 20-789 ir įpareigojo tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procesą B. S. įpėdinei J. S. pagal 1991 m. lapkričio 12 d. prašymą dėl nuosavybės teisių į žemę, esančią (duomenys neskelbtini), atkūrimo. NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2011 m. rugsėjo 29 d. raštu Nr. 49SJ-614 informavo pareiškėją, kad artimiausiu metu pasiūlys G. S., R. M., I. S. ir A. B. notarine tvarka panaikinti 2011 m. sausio 19 d. sutartį reg. Nr. 1-225 ir 2001 m. sausio 25 d. sutartį reg. Nr. 1-383, o piliečiams nesutikus notarine tvarka panaikinti minėtų sutarčių, pareiškėja turės teisę jas ginčyti teisme. Pareiškėja 2012 m. spalio 5 d. kreipėsi į NŽT Vilniaus skyrių, prašydama priimti sprendimą ir įsakymu įtraukti bei patvirtinti piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę pagal savininką B. S.. NŽT Vilniaus žemėtvarkos skyrius 2012 m. lapkričio 23 d. raštu Nr. 49SFN-(14.49.104.)-2364 informavo pareiškėją, kad negali patenkinti jos prašymo įtraukti į piliečių eilę naujam sklypui gauti pagal buvusį savininką B. S., nes nuosavybės teisių atkūrimo procesas jam galėtų būti vykdomas tik panaikinus minėtas perleidimo sutartis ir tik į likusią neatkurtą buvusio savininko B. S. 0,1707 ha žemės sklypo dalį. Tokiais pačiais motyvais pareiškėjos skundą atmetė ir NŽT direktorius. Tokiu būdu atsisakoma tęsti pareiškėjai nuosavybės teisių atkūrimą, nors visos NŽT Vilniaus miesto 2012 m. lapkričio 23 d. rašte Nr. 49SFN-(14.49.104.)-2364 išdėstytos aplinkybės buvo žinomos nagrinėjant bylą teisme, NŽT teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimo neskundė. Pareiškėjai turi būti pasiūlyti du nauji sklypai individualiai statybai. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius pasiūlė vieną, o kitą atsisako, paaiškindamas, kad pareiškėja privalo kreiptis į teismą. Tačiau teismas jau įpareigojo atsakovą tęsti nuosavybės teisių atkūrimą pareiškėjai.
Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (II t., b. l. 159–164).
Remdamasis nuosavybės teisių į žemę atkūrimo byloje Nr. 548 (buvęs savininkas B. S.) esančiais dokumentais atsakovas paaiškino, kad pagrįstai skundžiamame 2012 m. lapkričio 23 d. rašte Nr. 49SFN-(14.49.104.)-2364 atsisakyta įtraukti B. S. į piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę. Pareiškėja prašo įtraukti B. S. į minėtą piliečių eilę, remdamasi įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1753-331/2010, kuriuo teismas panaikino VAVA 2009 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. 20-789 „Dėl B. S. vardu nuosavybės teisių į B. S. ir M. S. turėtą žemę atkūrimo galimybės“ ir įpareigojo VAVA tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procesą tik pretendento B. S. įpėdinei J. S., gim. (duomenys neskelbtini), t. y. pareiškėjai, pagal 1991 m. lapkričio 12 d. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę buvusiame (duomenys neskelbtini) (pagal dabartinį administracinį-teritorinį suskirstymą esančią Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje). Pagal nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 548 esančius pretendentų pirminius prašymus, buvusio savininko B. S. sutuoktinė J. S., gim. (duomenys neskelbtini), 1991 m. gruodžio 11 d. tuometinei Vilniaus miesto valdybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į sutuoktinio iki nacionalizacijos turėtą žemę, jame nurodydama jai žinomus piliečius, turinčius teisę į turto susigrąžinimą: A. S. ir V. S.. Prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko B. S. turėtą žemę 1992 m. lapkričio 29 d. tuometinei Vilniaus miesto valdybai pateikė G. S., jame nurodydama jai žinomą pilietį, turintį teisę į turto susigrąžinimą – I. S.. Todėl pirminius prašymus atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko B. S. turėtą žemę pretendentai tuometinei Vilniaus miesto valdybai pateikė atitinkamai 1991 m. gruodžio 11 d. ir 1992 m. lapkričio 29 d., o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyto 1991 m. lapkričio 12 d. prašymo atkurti nuosavybės teises į žemę nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 548 nėra. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimas tiek, kiek jame nurodytas įpareigojimas VAVA tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procesą pretendento B. S. įpėdinei J. S., gim. (duomenys neskelbtini), t. y. pareiškėjai, pagal 1991 m. lapkričio 12 d. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę buvusiame (duomenys neskelbtini), yra neįgyvendintinas, kadangi institucija, vykdanti nuosavybės teisių į žemę, miškus, vandens telkinius atkūrimo darbus, niekada nebuvo gavusi pretendento (-ų) 1991 m. lapkričio 12 d. prašymo atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko B. S. turėtą žemę, ir nesukelia pareigos NŽT, kaip VAVA teisių perėmėjai, vykdyti nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procedūras dėl B. S.. Pažymėjo, jog ši aplinkybė, taip pat kitos skundžiamame rašte nurodytos priežastys sudaro pagrindą atsisakyti tenkinti skunde nurodytą prašymą, t. y. priimti sprendimą ir savo įsakymu įtraukti ir patvirtinti piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę pagal savininką B. S., remiantis Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimu. NŽT nuomone, pareiškėja nepagrįstai aiškina, kad jos teises pažeidžiančios teisės į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atstatymą perleidimo sutarties, patvirtintos 2001 m. sausio 25 d. Vilniaus rajono notarų biure, registro Nr. 1-383, dalies, kurioje I. S. perleido A. B. teisę atkurti nuosavybės teises į 1000 kv. m ploto žemę, o taip pat teisės į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atstatymą perleidimo sutarties, patvirtintos 2001 m. sausio 15 d. Vilniaus rajono notarų biure, registro Nr. 1-225, pagal kurią G. S. perleido R. M. teisę atkurti nuosavybės teises į 2000 kv. m ploto žemę, negali ginčyti teismine tvarka, kadangi nėra šių sutarčių šalis. Nurodė, jog pareiškėjai buvo išaiškinta, kad pagal Civilinio proceso kodekso 5 straipsnio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Be to, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad net ir nebūdamas sandorio šalimi asmuo turi teisę reikalauti pripažinti sandorį negaliojančiu, jei tas sandoris pažeidžia jo teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 11 d. nutartis byloje Nr. 3k-3-987/2000 m.). Nesutiko su pareiškėjos argumentais, kad tuometė VAVA privalėjo kreiptis į prokuratūrą, kad ginant viešąjį interesą būtų panaikintas anksčiau priimtas sprendimas atkurti nuosavybės teises į žemę pretendentei J. S., gim. (duomenys neskelbtini). (buvusio savininko sutuoktinei), kadangi jai buvo atkurtos nuosavybės teisės į didesnį žemės plotą negu jai priklauso. Atsakydamas į pareiškėjos argumentą, kad tuometinė VAVA savo įsakymu privalėjo panaikinti VAVA Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. sausio 17 d. pažymą „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 260“ ir 2001 m. sausio 25 d. pažymą „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 265“, atsakovas nurodė, kad Vilniaus miesto pirmasis apylinkės teismas 2004 m. sausio 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1558-22/2001 panaikino to paties teismo 2001 m. gegužės 7 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 222-1558/2001, kuriuo buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad (duomenys neskelbtini) kaime B. S. ir A. S. nuosavybės teise valdė po 2,125 dešimtines žemės kiekvienas, ir priėmė naują sprendimą – nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad (duomenys neskelbtini)kaime M. S., B. S., A. S. ir Z. S. bendrosios nuosavybės teisėmis po A. S. mirties (duomenys neskelbtini) m. iki nacionalizacijos valdė 4,25 dešimtines, tai yra kiekvienas po 1,1608 ha. Todėl NŽT sutiko su Vilniaus miesto skyriaus 2012 m. lapkričio 23 d. rašte Nr. 49SFN-(14.49.104.)-2364 išdėstyta nuomone, kad visi tuometės VAVA veiksmai atkuriant nuosavybės teises į 1,2901 ha buvusio savininko B. S. žemę (pil. J. S., gim. (duomenys neskelbtini), buvo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkantį atkurti 0,9901 ha žemės plotą, o piliečiai G. S. ir I. S. perleido teisę atkurti nuosavybės teises į 0,3000 ha minėto savininko turėtą žemės plotą tretiesiems asmenims) buvo atlikti nepažeidžiant tuo metu galiojusių teisės aktų, kadangi jie buvo atlikti iki Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2004 m. sausio 21 d. sprendimo įsiteisėjimo, sprendimu buvo nustatytas 1,1608 ha buvusio savininko B. S. iki nacionalizacijos valdytos žemės plotas, t. y. mažesnis palyginus su nustatytu Vilniaus miesto pirmos apylinkės teismo 2001 m. gegužės 7 d. sprendimu (2,3205 ha). Be to, Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2004 m. sausio 21 d. sprendimo priėmimo metu galiojusios redakcijos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad piliečių, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti po 1993 m. rugsėjo 10 d., nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos grąžinant žemę, mišką natūra arba atlyginama Atkūrimo įstatyme nurodytais būdais, išskyrus pinigais, jeigu iki prašymo padavimo dienos nuosavybės teisės į šį turtą neatkurtos kitiems šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems piliečiams. Ši įstatyminė nuostata su nežymiais pakeitimais galioja iki šiol. Todėl, atsakovo manymu, tuometė VAVA neturėjo teisinio pagrindo, o šiuo metu ir jos teisių perėmėja NŽT neturi teisinio pagrindo kreiptis į viešąjį interesą ginančius subjektus dėl Vilniaus apskrities viršininko (pareigybė panaikinta 2010 m. birželio 30 d.) 2001 m. spalio 16 d. sprendimo Nr. 01-1601 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo pilietei J. S." panaikinimo. Remiantis VAVA Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. sausio 17 d. pažyma „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 260“ ir 2001 m. sausio 25 d. pažyma „Dėl nuosavybės teisės patvirtinančių dokumentų Nr. 265“, I. S. ir G. S. perleido teisę atkurti nuosavybės teises į 3000 kv. m žemės į buvusio savininko B. S. žemę tretiesiems asmenims. Atsakovo teigimu, nei tuometė VAVA, nei jos teisių perėmėja NŽT neturi teisinio pagrindo naikinti minėtas pažymas dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, kadangi jos buvo pagrindas 2001 m. sausio 15 d. ir tų pačių metų sausio 25 d. sudarytoms sutartims dėl teisės atkurti nuosavybės teises į žemę perleidimo, kurios nėra nutrauktos ar nuginčytos teismine tvarka, todėl yra pagrįstai laikomos teisėtomis. Minėtas sutartis nutraukus abipusiu susitarimu arba jas nuginčijus teismine tvarka, nuosavybės teisių į buvusio savininko B. S. žemę procedūros pretendentų atžvilgiu galėtų būti vykdomos tik į 0,1707 ha plotą, t. y. iš 1,1608 ha turėtos žemės ploto, nustatyto Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2004 m. sausio 21 d. sprendimu, atėmus 0,9901 ha plotą, į kurį pil. J. S., gim. (duomenys neskelbtini), buvo atkurtos nuosavybės teisės Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. spalio 16 d. sprendimu Nr. 01-1601. Kadangi teisės į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atstatymą perleidimo sutartys buvo pasirašytos iki Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimo priėmimo (ir iki šiol neanuliuotos), o minėtame sprendime nėra pripažįstamas perleidimo sutarčių neteisėtumas ar negaliojimas, todėl pareiškėjos skundas yra nepagrįstas. Vadovaujantis teisių į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atstatymą perleidimo sutartimis (R. M. ir A. B.), reikalavimas atlikti tam tikrus veiksmus ir priimti sprendimus vadovaujantis Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimu nėra galimybės, kadangi likusios teisės į B. S. nekilnojamojo turto nuosavybės atstatymą yra perleistos tretiesiems asmenimis.
Trečiasis suinteresuotas asmuo A. B. atsiliepime į skundą paaiškino, kad nei su I. S., nei su J. B. nebuvo ir nėra pažįstamas, nebuvo šių asmenų sutikęs. Nežino apie jokius teisės į nuosavybės teisės atkūrimo perleidimo sandorius.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 16 d. sprendimu (III t., b. l. 91-100) pareiškėjos skundą atmetė.
Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimo (administracinės bylos Nr. I-1753-331/2010) rezoliucinėje dalyje nėra pasakyta, kad pareiškėja turi būti įtraukta į eilę žemės sklypui pagal buvusį žemės savininką B. S., o tik pasakyta, kad pareiškėja yra jo įpėdinė, o VAVA įpareigota tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Teismas panaikino VAVA 2009 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. 20-789 „Dėl B. S. vardu nuosavybės teisių į B. S. ir M. S. turėtą žemę atkūrimo galimybės“, kuriuo iš viso buvo nuspręsta nevykdyti nuosavybės teisių atkūrimo pretendentui B. S., kaip nepadavusiam prašymo, t. y. VAVA 2009 m. gruodžio 31 d. sprendimas buvo grindžiamas ne tuo, kad jau neliko neatkurtos nuosavybės dalies, o tuo, kad B. S. nebuvo įrašytas į pirminį 1991 m. paduotą prašymą. Teismas padarė išvadą, kad 2009 m. gruodžio 31 d. sprendimas yra neteisėtas, kadangi J. S. (gim. (duomenys neskelbtini)) 1991 m. gruodžio 11 d. prašyme buvo įrašiusi B. S., B.. Nurodytame administracinio teismo sprendime niekur nėra pasakyta, kad pareiškėja J. S. gali būti įrašyta į eilę žemės sklypui individualiai statybai, o tiesiog nurodyta, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas jai negalėjo būti nutrauktas tuo pagrindu, kuris nurodytas VAVA 2009 m. gruodžio 31 d. sprendime Nr. 20-789. Šis teismas taip pat nevertino, ar dar pagal likusį žemės plotą yra galimas nuosavybės teisių atkūrimas, nes teismas vertino tik VAVA 2009 m. rašto teisėtumą ir pagrįstumą, tiek, kiek jame nurodoma, jog B. S. nėra pretendentas.
Teismas vertino, kad pareiškėja nenurodo, kokiu pagrindu jai priklauso du sklypai individualiai statybai, t. y. pareiškėja savo reikalavimo nepagrindžia nei faktinėmis, nei teisinėmis aplinkybėmis.
Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendime rašymo apsirikimas LVAT nutartimi buvo ištaisytas ir šiuo metu jame nurodytas 1991 m. gruodžio 11 d. prašymas, kuris yra nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 548, kaip nurodoma skundžiamame NŽT rašte, tą prašymą pateikė B. S. sutuoktinė J. S., gim. (duomenys neskelbtini). (administracinė byla Nr. I-1753-331/2010, t. I, b. l. 35). Šį faktą 2010 m. birželio 23 d. sprendimu patvirtino Vilniaus apygardos administracinis teismas. Pažymėta, kad pareiškėjos atstovės paduoti prašymai iš esmės buvo netenkinti dėl to, kad nėra likusios buvusio savininko B. S. žemės, į kurią neatkurta nuosavybės teisė vienu ar kitu būdu. Iš nurodytų raštų, iš veiksmų, kuriuos po teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimo atliko NŽT, teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog NŽT netęsia nuosavybės teisių atkūrimo proceso pretendento B. S. įpėdinei J. S. dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, esančią (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniuje, ir nevykdo teismo sprendimo. NŽT Vilniaus skyrius siekė pašalinti kliūtį tolesniam nuosavybės teisių atkūrimui, nes 2011 m. lapkričio 24 d. raštu kreipėsi į visus asmenis, kurie buvo sudarę nuosavybės teisės perleidimo sutartis, ir prašė tas sutartis anuliuoti. Šios sutartys yra vienintelė kliūtis, dėl kurios neįmanomas tolesnis nuosavybės teisių atkūrimas pretendentams (jų įpėdiniams), tarp kurių yra ir pareiškėja. Pagal nurodytas sutartis, tie asmenys, kurie įgijo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, galėjo jau atkurti nuosavybės teises kitoje vietoje. Teismas pažymėjo, kad NŽT nėra tyrimą atliekanti institucija, kuri galėtų nustatyti, kokiu būdu tos sutartys jau buvo panaudotos, nes tam reikėtų patikrinti visus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo visoje Lietuvoje nuo tų sutarčių sudarymo momento, tai yra praktiškai neįmanoma. Tuo tarpu pareiškėja, kaip asmuo, turintis teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į B. S. priklausiusios žemės dalį, kaip B. S. įpėdinė, gali tokias sutartis ginčyti teisme, arba tartis dėl jų anuliavimo notarine tvarka, kur paaiškėtų, ar jos buvo panaudotos nuosavybės teisių į žemę atkūrimui.
Teismas nustatė, kad pareiškėja J. S. yra B. S. sutuoktinė, o B. S. yra pretendentas į nuosavybės teisių atkūrimą į buvusio savininko B. S., jo tėvo, turėtą žemę (duomenys neskelbtini) kaime. M. S. buvo B. S. senelė, pagal teismo 2004 m. sprendimą M. S. priklausė tokia pati dalis žemės kaip ir B. S. (1/4 nuo 4,25 dešimtinių), buvusios (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) valsčiuje, Vilniaus apskrityje. Pareiškėjos sutuoktinio B. S. (miręs (duomenys neskelbtini)) motina J. S. (gimusi (duomenys neskelbtini), mirusi (duomenys neskelbtini)) 1991 m. gruodžio 11 d. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į (duomenys neskelbtini) kaime B. S. turėtą žemę, prašyme nurodė jai žinomus pretendentus, tarp jų ir B. S., tačiau ji kaip buvusį savininką 1991 m. prašyme nurodė tik B. S.. Ji nenurodė, kad prašo atkurti nuosavybės teisę į M. S. (B. S. motina) nuosavybės teise valdytą žemę, o B. S. savarankiško prašymo atkurti nuosavybės teisę nėra padavęs. Todėl padaryta išvada, kad jis gali pretenduoti tik į jo tėvui B. S. priklausiusią dalį, nors yra tarpinių nuosavybės teisių atkūrimo dokumentų, kuriuose, teismo nuomone, nepagrįstai teigiama, kad B. S. gali pretenduoti ir į M. S. (senelės) dalį. Tokia išvada padaryta todėl, kad buvę savininkai yra aiškiai įvardinti Vilniaus miesto I apylinkės teismo 2004 m. sprendime. Šio sprendimo nusprendžiamojoje dalyje nurodyti 4 buvę savininkai: M. S., B. S., A. S., Z. S., kuriems tenka po ¼ nuo 4,25 dešimtinių žemės nuosavybės, turėtos iki nacionalizacijos, žemės. Teismo nuomone, B. S. gali pretenduoti tik į tą dalį, kurią J. S. ((duomenys neskelbtini). gim.) nurodė savo 1991 m. prašyme – t. y. į B. S. dalį, nes jokių kitokių B. S. prašymų atkurti nuosavybės teisę į kokių nors dar kitų buvusių savininkų dalį nėra.
Teismas taip pat nustatė, kad 2001 m. sausio 19 d. sutartimi G. S. perleido R. M. teisę į nekilnojamojo turto nuosavybės atstatymą – į 2000 kv. m plotą (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus mieste. Pagrindu buvo VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. sausio 17 d. pažyma Nr. 260 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų. Sutartis registruota 2001 m. sausio 19 d. Vilniaus rajono notarų biure, registro Nr. 1-225. Pažymoje Nr. 260 pasakyta, kad G. S. pretenduoja atkurti nuosavybės teisę į B. S. turėtą žemę (duomenys neskelbtini) kaime ir turi teisę į 0,5000 ha žemės. Taigi G. S. buvo pretendentė į to paties buvusio savininko žemę, kaip ir pareiškėja, ir ji perleido 2000 kv. m R. M.. Todėl dėl šios perleidimo sutarties pareiškėjai tenkanti žemės dalis sumažėjo. G. S. 2001 m. sausio 25 d. sutartimi perleido R. Ž. nuosavybės teisę į 1000 kv. m plotą žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus mieste. Tai, kad G. S. tokią teisę turėjo, patvirtino VAVA 2001 m. sausio 17 d. pažyma Nr. 260. Sutarties registro Nr. 1-380, Vilniaus rajono notarų biuras. Ši sutartis notarų biure buvo anuliuota 2002 m. balandžio 8 d., registro įrašas 1-3379. Taip pat nustatyta, kad 2001 m. sausio 25 d. sutartimi I. S. perleido iš viso teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į 3000 kv. m buvusio savininko B. S. žemės J. T., V. P. ir A. B., kiekvienam po 1000 kv. m, pagrindu buvo Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. sausio 25 d. pažyma Nr. 265, sutartis įregistruota 2001 m. sausio 25 d. Vilniaus rajono notarų biure, registro Nr. 1-383. Vėliau I. S. sudarė 2002 m. balandžio 8 d. susitarimą su J. T., kad anuliuoja su ja sudarytą sutartį. Taip pat anuliuotas žemės nuosavybės teisės atkūrimo teisės perdavimas V. P.. Dviems nurodytiems asmenims buvo perleista nuosavybės teisė iš viso į 2000 kv. m. Dėl nuosavybės teisių perleidimo sutarties A. B. anuliavimo duomenų nėra, nors, kaip nustatyta Vilniaus rajono notarų biuras 2006 m. rugpjūčio 11 d. raštu Nr. 535 VAVA atsiuntė viską, ką turėjo apie nuosavybės teisių perleidimo sutartis.
J. S., g. (duomenys neskelbtini)m., VAVA 2001 m. spalio 16 d. sprendimu Nr. 01-1601 atkurta nuosavybės teisė į B. S. žemę – 0,9901 ha, buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniuje. J. S. buvo gavusi teisę į B. S. nuosavybės teise valdytos žemės nuosavybės atkūrimą papildomai, nes 2001 m. rugpjūčio 23 d. dovanojimo sutartimi V. S. perdavė savo motinai J. S. teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į B. S. 0,41 ha (duomenys neskelbtini)kaime. Pagrindu buvo VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. rugpjūčio 23 d. pažyma Nr. 1118. Papildomu sprendimu J. S. dar buvo atkurta nuosavybės teisė į 0,0001 ha žemės pinigais. Po Vilniaus pirmojo apylinkės teismo 2004 m. sprendimo dalis, tenkanti B. S., sumažėjo. Pagal pažymą Nr. 1118 V. S. buvo įgijęs teisę į 0,5801 ha nuosavybės teisės atkūrimo iš B. S. turėtos žemės. Pagal VAVA 2001 m. rugpjūčio 23 d. pažymą Nr. 1120, J. S. turėjo gavusi teisę į 0,5801 ha žemės nuosavybės teisės atkūrimo iš B. S. turėtos nuosavybės teise, tuomet jis turėjo teisę į 2,3205 ha žemės, po teismo 2004 m. sprendimo ši dalis sumažėjo, tačiau J. S. ((duomenys neskelbtini)m. gim.) nuosavybės teisė jau buvo atkurta pagal ankstesnius duomenis, sprendimas nenuginčytas, todėl galioja. Iš kitų pažymų nustatyta, kad į B. S. turėtą nuosavybės teise žemę pretendavo ir kiti asmenys: A. T. (mirusi (duomenys neskelbtini) m.), jai 2001 m. rugpjūčio 23 d. išduota pažyma Nr. 1119, patvirtinanti, kad ji turi teisę į 0,5801 ha nuosavybės teisių atkūrimą į B. S. žemę, jau minėtai G. S. išduota 2001 m. rugpjūčio 23 d. pažyma Nr. 1117, kad ji gali pretenduoti į 0,2900 ha žemės iš to paties buvusio savininko B. S., I. S. pagal 2001 m. rugpjūčio 23 d. pažymą Nr. 1116 gali pretenduoti į 0,2900 ha B. S. žemės. Visi jie ar jų įpėdiniai yra tokie patys pretendentai į B. S. turėtą nuosavybės teisės dalį kaip ir pareiškėjos vyras B. S.. Todėl pareiškėja negali pretenduoti į visą B. S. turėtą žemę, tuo labiau, kad dalis nuosavybės teisės buvo atkurta J. S. – 0,9901 ha ir dar į 0,0001 ha pinigais.
Teismas nurodė, kad NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2010 m. rugsėjo 30 d. pažyma Nr. 25 patvirtina, kad B. S. turėjo teisę į M. S. nuosavybės teisėmis valdytos (duomenys neskelbtini) kaime žemės, viso 1,1177 ha, tik į 0,0931 ha. Pagal Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2004 m. sausio 21 d. sprendimą M. S. priklausytų ¼ nuo 4,25 dešimtinių. Tiek pat ir B. S.. Tačiau nuosavybės teisių atkūrimo bylose iš viso nėra B. S. prašymo, jis nėra įrašytas į kokį nors kitokį prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jo senelei M. S. tenkančią dalį, todėl nurodyta pažyma negali patvirtinti, kad pareiškėja gali pretenduoti į šią žemę. NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2010 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. Ž49-2077 B. S. yra įrašytas 14A numeriu į eilę piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai, tai patvirtina, kad sprendimas buvo vykdomas. Teismas pažymėjo, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius dar 2010 m. rugsėjo 23 d. raštu Nr. SS22-151 pareiškėjai ir kitiems pretendentų įpėdiniams pagal minėtą teismo sprendimą perskaičiavo, kiek kuriam pretendentui tenka atkuriamos žemės nuosavybės – pareiškėjai pagal B. S. nurodyta tenkanti žemės dalis yra 0,0931 ha. Pareiškėja 2010 m. rugsėjo 23 d. rašte nurodytos dalies neginčijo. Be to, šis raštas taip pat patvirtina, kad pareiškėjai nuosavybės teisių atkūrimo procedūros pagal teismo sprendimą yra vykdomos. Nustatyta, kad nuosavybės teisių atkūrimas pareiškėjai yra vykdomas ir atsižvelgiant į Vilniaus apygardos administracinio teismo bylą Nr. I-1902-365/2012 (proceso Nr. 3-61-3-00118-2012-9). Šioje byloje buvo ginčijamas NŽT 2012 m. sausio 3 d. sprendimas Nr. 1T-(7.5)-1 (nurodytos bylos l. 9–12), kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjos atstovo prašymą įpareigoti Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėją priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai perduodant nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypą individualiai statybai (duomenys neskelbtini). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 10 d. sprendimu pareiškėjos J. S. skundą atmetė, sprendimas yra įsiteisėjęs. Todėl NŽT 2012 m. sausio 3 d. sprendimas Nr. 1T-(7.5)-1 galioja. Jau iš šio sprendimo turinio matyti, kad nuosavybės teisių atkūrimas pareiškėjai yra vykdomas, nes ji 2011 m. birželio 20 d. nuosavybės teisių atkūrimui pasirinko naują žemės sklypą individualiai statybai (duomenys neskelbtini). Šiame sprendime nurodoma, kad Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2011 m. rugsėjo 29 d. raštu Nr. 49SJ-614 informavo pareiškėją, kad dėl vykstančio ikiteisminio tyrimo Nr. 10-2-00520-11 negali priimti sprendimo dėl pasirinkto sklypo perdavimo nuosavybėn neatlygintinai ir negali atlikti kitų veiksmų, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimu. Pagal minėtos bylos duomenis ikiteisminis tyrimas vyksta būtent dėl VAVA 2010 m. vasario 9 d. įsakymu patvirtintos piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilės. Nurodytoje administracinėje byloje yra ir NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2011 m. rugsėjo 29 d. raštas pareiškėjos atstovui Nr. 49SJ-614, kuriame detaliai išaiškinamos nuosavybės teisių atkūrimo aplinkybės. Šiame rašte jau buvo detaliai nurodytos visos egzistuojančios nuosavybės teisių atkūrimo perleidimo sutartys (2011 m. rugsėjo 29 d. rašto 2 lapo paskutinė pastraipa). Susumavus galiojančias ir anuliuotas perleidimo sutartis nurodyta, kad į B. S. valdytos žemės 0,3000 ha atkūrimą teisės yra perleistos, taip pat nurodoma, kad po teismo 2004 m. sprendimo B. S. tenka tik 1,1608 ha. Toliau nurodomos visos tos pačios aplinkybės, kaip ir šioje byloje skundžiamuose NŽT sprendimuose, o būtent, kad po to, kai J. S. ((duomenys neskelbtini) m. gim.) atkurtos nuosavybės teisės į visą jai tenkantį plotą, ir kitos aplinkybės, patvirtinančios, kad pagal esamus dokumentus nėra likę žemės, į kurią galima būtų atkurti nuosavybės teisę pagal buvusį savininką B. S.. Šiame rašte buvo detaliai išdėstyti visi pretendentai ir jiems tenkančios dalys. Jau šiame rašte nurodyta, kad pareiškėja negali būti įtraukta į piliečių eilę naujam sklypui gauti pagal buvusį savininką B. S.. Nurodoma tas pats, kas ir šioje byloje ginčijamuose raštuose, kad tik panaikinus nuosavybės teisių atkūrimo perleidimo sutartis būtų laikoma, kad liko neatkurta nuosavybės teisė į buvusio savininko B. S. žemę – į 0,1707 ha.
Atsižvelgdamas į visą nurodytą visų bylų medžiagą, teismas darė išvadą, kad skundžiami šioje byloje NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2012 m. lapkričio 23 d. raštas Nr. 49SFN-(14.49.104.)-2364 ir NŽT 2013 m. balandžio 9 d. sprendimas Nr. SS-(7.5)-725 yra teisėti ir pagrįsti.
III.
Pareiškėja (toliau – ir apeliantė) pateikė apeliacinį skundą (III t., b. l. 112-116), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.
Apeliantė nurodo, kad žemės, į kurią būtų galima atkurti nuosavybės teises, neliko dėl neteisėtų administracinius įgaliojimus turinčio subjekto veiksmų, nes šis nepagrįstai neįrašė pareiškėjos sutuoktinio, o vėliau pareiškėjos į pretendentų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko B. S. žemę, sąrašą. Pažymi, kad šie neteisėti atsakovo veiksmai buvo konstatuoti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimu. Mano, kad aplinkybė, jog 2001 m. sausio 15 d. G. S. teisę atkurti nuosavybę į 2000 kv. m plotą perleido R. M., o 2001 m. sausio 25 d. I. S. teisę atkurti nuosavybę į 1000 kv. m plotą perleido A. B. neatleidžia atsakovų nuo pareigos vykdyti teismo sprendimą ir tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procesą pareiškėjai ir nepaneigia B. S., o po jo mirties pareiškėjos teisės atkurti nuosavybės teises į jiems priklausančią žemės sklypo dalį.
Apeliantė mano, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2004 m. sausio 21 d. sprendime nustatytos aplinkybės neturi įtakos jos teisių įgyvendinimui. Pažymi, kad Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2010 m. nagrinėjant bylą dėl sprendimo atsisakyti B. S. įrašyti į pretendentų sąrašus buvo žinoma aplinkybė, kad kiti pretendentai VAVA parengtų pažymų pagrindu buvo sudarę teisės į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atstatymą perleidimo sutartis, atsakovas minėtoje byloje tokiais sandoriais nesirėmė kaip kliūtimis tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procesą, todėl jie neturi teisės šia aplinkybe remtis šioje byloje.
Apeliantė nurodo, kad delsiant vykdyti teismo sprendimą, kuriuo sprendžiamas klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, Europos žmogaus teisių teismas pripažįsta tiek teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimą (Konvencijos 6 straipsnis), tiek teisės į nuosavybės apsaugą pažeidimą (Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis). Tuo pačiu pažeidžiamas ir gero viešojo administravimo principas, kuris reiškia, kad sprendžiant klausimus dėl viešojo intereso, kuriuo pripažįstami nuosavybės teisių atkūrimo procesai, ir ypač vykdant jau priimtus teismų sprendimus, valstybės institucijos privalo veikti greitai, tinkamai ir nuosekliai, neperkelti pareiškėjams penžrnelyg didelės individualios naštos, nesukurti jų padėties netikrumo.
Pareiškėjams negali būti perkelta našta savo pastangomis taisyti administracinių subjektų neteisėtų veiksmų pasekmes, šiuo atveju – ginčyti teisių atkurti nuosavybę perleidimo sandorius. Atsakovai patys turi imtis priemonių, kad pareiškėjos teises pažeidžiančios klaidos, trukdančios nuosavybės teisių atkūrimui, būtų ištaisytos ir padaryti pažeidimai pašalinti. Nurodo, kad niekas negali įgyti daugiau teisių, negu jų turi, todėl vien dėl to, kad buvo sudaryti teisių perleidimo sandoriai, pagal šiuos sandorius įgiję teises asmenys jų negali realizuoti visa apimtimi, nes pretendentai atkurti nuosavybės teises faktiškai patys neturi teisių tokia apimtimi, kokia jas perleido. Pareiškėjos teisės perleistos nebuvo. Tvirtina, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad nuosavybės teisės pagal perleidimo sandorius jau būtų atkurtos, taip pat nėra paneigta pareiškėjos teisė į nuosavybės teisių atkūrimą, todėl vien tokių sandorių sudarymo faktas neatleidžia administracinius įgalinimus turinčių subjektų tęsti pareiškėjos atžvilgiu nuosavybės teisių atkūrimo procesą.
Teismo minimi atsakovų raštai, neva patvirtinantys nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų vykdymą, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir neturi jokios reikšmės vertinant šioje byloje ginčijamų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliantė pažymi, kad skundžiamuose sprendimuose atsisakymas tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procedūras pareiškėjai nėra grindžiamas tuo, kad ji nėra išreiškusi tokios valios, arba, kad ji neturi teisės reikalauti būti įtraukta į tokią eilę, todėl nuosavybės teisių atkūrimo būdas ir buvusio savininko B. S. turėto žemės sklypo ploto dydžio nustatymas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Minėtos aplinkybės nebuvo tiriamos šios bylos nagrinėjimo metu, todėl teismas negalėjo šių aplinkybių nustatinėti ir dėl jų pasisakyti savo iniciatyva, nes tai pažeidžia teisę į teisminę gynybą. Apeliantės teigimu, nurodyti argumentai patvirtina, kad bylą nagrinėjęs teismas neatskleidė bylos esmės, nesuprato, kokias bylai reikšmingas aplinkybes reikia nustatyti, ištisai perrašė administracinių subjektų sprendimus, todėl toks teismo sprendimas nelaikytinas teisėtu ir pagrįstu.
Atsakovai pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas apeliacinį skundą atmesti (III t., b. l. 128-132).
Atsakovai mano, kad apeliantė nepateikia jokių objektyvių argumentų, kurie patvirtintų teismo sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą. Tvirtina, kad kliūtis tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procesą yra nuosavybės teisių perleidimo sutartys ir procesas bus tęsiamas tik tada, kai šios sutartys bus nuginčytos teismine tvarka. Laiko nepagrįstu pareiškėjos teiginį, kad jos sutuoktinis buvo nepagrįstai neįrašytas į pretendentų atkurti nuosavybės teises sąrašą, kadangi šio asmens prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo nebuvo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo D. M. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydama apeliacinį skundą atmesti (III t., b. l. 124-126).
D. M. tvirtina, kad pareiškėjos argumentas, jog jai turėtų būti pasiūlyti du sklypai nuosavybės teisių atkūrimui prieštarauja Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatoms, pagal kurias šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie įstatymo nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui. Nesutinka, kad atsakovai nevykdo teismo sprendimo. Pažymi, kad teismas tik įpareigojo atsakovus tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procesą, tačiau tai nereiškia, kad būtinai turi būti priimtas teigiamas sprendimas pareiškėjos atžvilgiu. Mano, kad pareiškėja plečiami aiškina Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimą. Nurodo, kad dėl teismo sprendimo nevykdymo pareiškėja turi su vykdomuoju raštu kreiptis į antstolį, o ne kelti sprendimo vykdymo klausimus teisme. Tvirtina, kad pareiškėja nepagrįstai save laiko pretendente į B. S. iki nacionalizacijos valdytą žemę, kadangi jų nesiejo giminystės ryšiai. R. A. įstatymo 2 straipsniu, 5 straipsnio 5 dalimi teigia, kad pilietis negali pasirinkti daugiau nei vieną naują žemės sklypą individualiai statybai nuosavybės teisių atkūrimui, o likusi dalis kompensuojama pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnį. Mano, kad pareiškėja nepagrįstai teigia, kad nuosavybės teisių atkūrimo būdas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, nes jos reikalavimai tiesiogiai susiję su konkrečiu nuosavybės teisių atkūrimo būdu. Pažymi, kad atsakovas gali priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises tik į tą B. S. žemės dalį, kuri buvo nacionalizuota. Kadangi minėto asmens nuosavybės teisės dalis įvairiomis sutartimis yra perleista kitiems asmenims, neatkurtos žemės nebeliko, o pareiškėjos skundo tenkinimas pažeistų viešąjį interesą, nes nepagrįstai būtų dalijamas valstybės turtas. Taigi vienintelė išeitis yra minėtų sandorių nuginčijimas. Atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1902-365/2012 atmetė pareiškėjos skundą panaikinti NŽT 2012 m. sausio 3 sprendimą Nr. 1T-(7.5)-1, kuriuo atsisakyta tenkinti prašymą įpareigoti atsakovą priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises pareiškėjai perduodant neatlygintinai žemės sklypą individualiai statybai (duomenys neskelbtini). Taigi neigiamas sprendimas pareiškėjos atžvilgiu yra priimtas prieš 4 metus, pareiškėja jo neskundė, o vietoje to teikia naujus analogiškus reikalavimus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2012 m. lapkričio 23 d. rašto Nr. 49SFN-(14.49.104.)-2364 ir NŽT 2013 m. balandžio 9 d. sprendimo Nr. SS-(7.5)-725, kuriais buvo atsisakyta įtraukti pareiškėją į piliečių eilę naujam žemės sklypui gauti atkuriant nuosavybės teises į buvusio savininko B. S. žemę, teisėtumas ir pagrįstumas.
Pareiškėja J. S. teismui pateiktu skundu prašė panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2012 m. lapkričio 23 d. raštą Nr. 49SFN-(14.49.104.)-2364 ir NŽT 2013 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. SS-(7.5)-725 bei įpareigoti NŽT priimti sprendimą ir savo įsakymu įtraukti bei patvirtinti piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę pagal savininką B. S. remiantis Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimu.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. birželio 23 d. priimtu sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1753-331/2010 panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2009 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. 20-789 ir įpareigojo tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procesą B. S. įpėdinei J. S. pagal 1991 m. gruodžio 11 d. prašymą dėl nuosavybės teisių į žemę, esančią (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniuje, atkūrimo. NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2011 m. rugsėjo 29 d. raštu Nr. 49SJ-614 informavo pareiškėją, kad artimiausiu metu pasiūlys G. S., R. M., I. S. ir A. B. notarine tvarka panaikinti 2001 m. sausio 19 d. sutartį reg. Nr. 1-225 ir 2001 m. sausio 25 d. sutartį reg. Nr. 1-383, kuriomis buvo perleistos teisės atkurti nuosavybės teises, o piliečiams nesutikus notarine tvarka panaikinti minėtų sutarčių, pareiškėja turės teisę jas ginčyti teisme. Pareiškėja 2012 m. spalio 5 d. kreipėsi į NŽT Vilniaus skyrių, prašydama priimti sprendimą ir įsakymu įtraukti bei patvirtinti piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę pagal savininką B. S.. NŽT Vilniaus žemėtvarkos skyrius 2012 m. lapkričio 23 d. raštu Nr. 49SFN-(14.49.104.)-2364 informavo pareiškėją, kad negali patenkinti jos prašymo įtraukti į piliečių eilę naujam sklypui gauti pagal buvusį savininką B. S., nes nuosavybės teisių atkūrimo procesas jam galėtų būti vykdomas tik panaikinus minėtas perleidimo sutartis ir tik į likusią neatkurtą buvusio savininko B. S. 0,1707 ha dydžio žemės sklypą. Tokiais pačiais motyvais pareiškėjos skundą atmetė ir NŽT direktorius 2013 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr. SS-(7.5)-725.
Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas 2014 m. birželio 16 d. sprendimu atmesdamas pareiškėjos skundą iš esmės pripažino ginčijamus atsakovų sprendimus 2012 m. lapkričio 23 d. Nr. 49SFN-(14.49.104.)-2364 ir 2013 m. balandžio 9 d. Nr. SS-(7.5)-725 pagrįstais, pažymėjo, kad NŽT neturi galimybių nustatyti, ar yra atkurtos nuosavybės teisės remiantis 2001 m. sausio 19 d. sutartimi reg. Nr. 1-225 ir 2001 m. sausio 25 d. sutartimi reg. Nr. 1-383, kuriomis buvo perleistos teisės atkurti nuosavybės teises į B. S. nuosavybės teise valdytą žemę (duomenys neskelbtini) kaime, dabar – Vilniaus miestas. Nurodė, kad tik panaikinus nuosavybės teisių atkūrimo perleidimo sutartis galėtų būti sprendžiama dėl pretendento B. S. nuosavybės teisių atkūrimo į B. S., mirusio (duomenys neskelbtini) m., nuosavybės teisėmis valdytą žemę (duomenys neskelbtini) kaime.
Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniu skundu prašydama panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, teigė, kad atsakovo neteisėtų veiksmų pasekmių šalinimas neturėtų būti perkeltas pareiškėjai, aplinkybės, kad 2001 m. sausio 15 d. G. S. teisę atkurti nuosavybę į 2000 kv. m plotą perleido R. M., o 2001 m. sausio 25 d. I. S. teisę atkurti nuosavybę į 1000 kv. m plotą perleido A. B. neatleidžia atsakovų nuo pareigos vykdyti teismo sprendimą ir tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procesą pareiškėjai ir nepaneigia B. S., o po jo mirties pareiškėjos (jo sutuoktinės) teisės atkurti nuosavybės teises į jiems priklausančią žemės sklypo dalį. Teismas netinkamai apibrėžė bylos nagrinėjimo dalyką, todėl esminės aplinkybės, patvirtinančios atsakovų atsisakymo tęsti nuosavybės teisių atkūrimą neteisėtumą, liko neišnagrinėtos.
Teisėjų kolegija, susipažinusi su administracinėje byloje surinktais dokumentais, nustatė, kad nuosavybės teisių atkūrimo teises perleidžiančios sutartys, kuriomis atsakovai grindžia savo atsisakymą tęsti nuosavybės teisių atkūrimą pretendentui B. S., buvo sudarytos remiantis atsakovo Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus pažymomis dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, parengtomis 2001 m. sausio 17 d. Nr. 260 ir 2001 m. sausio 25 d. Nr. 265. Šios pažymos buvo parengtos iki teismo sprendimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo priėmimo 2001 m. gegužės 7 d., neatsižvelgiant nei į visus pateiktus prašymus atkurti nuosavybės teises į to paties savininko žemę, nei tinkamai nenustačius jo nuosavybės teise valdytos žemės sklypo dydžio. Šių pažymų išdavimo metu buvo ne tik G. S. pateikusi 1992 m. lapkričio 29 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į savo senelio B. S. valdytą nuosavybės teise žemės sklypą, bet prašymą 1991 m. gruodžio 11 d. buvo pateikusi ir to paties savininko B. S. sutuoktinė J. S., g. (duomenys neskelbtini) m., kuri buvo nurodžiusi visus pretendentus (t. y. savo vaikus) atkurti nuosavybės teises, abu prašymai buvo grindžiami tuo pačiu Švenčionių valstybinio archyvo 1991 m. lapkričio 29 d. pažymėjimu Nr. 1340 (adm. byla t. 2 b.l. 109), tačiau į J. S., g. (duomenys neskelbtini)m., prašyme nurodytą informaciją išduodant minėtas pažymas nebuvo atsižvelgta. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė neįvertinęs pastarųjų aplinkybių ir neištyręs, kokia jų reikšmė sprendžiant dėl pareiškėjos reikalavimų pagrįstumo.
Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio (1999 m. gegužės 13 d. įstatymo Nr. VIII-1181 red. galiojusi nuo 1999 m. birželio 2 d.) 1 dalies 4 punktas įtvirtino, kad nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą gali būti atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams); įstatymo 10 straipsnio (1999 m. gegužės 13 d. įstatymo Nr. VIII-1181 red. galiojusi nuo 1999 m. birželio 2 d.) 3 dalis numatė, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Įstatymo 9 straipsnis įtvirtino, kad nuosavybės teises patvirtinančiais dokumentais yra išrašai iš hipotekos knygų, jei šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai (1 dalis). Piliečiai, kurių dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei patvirtinantys giminystės ryšį, neišliko, turi teisę dėl nuosavybės teisių bei giminystės ryšio nustatymo kreiptis į teismą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėja J. S., g. (duomenys neskelbtini) m., pretenduoja atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko B. S. nuosavybės teise valdytos žemės jai tenkančią proporcingą dalį Atkūrimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytu pagrindu – kaip turto savininko vaiko, t. y. B. S., kuris yra miręs, sutuoktinė. Jai nuosavybės teisės į B. S., kuris mirė (duomenys neskelbtini)m., tenkančią buvusio turto savininko nuosavybės teise valdyto žemės sklypo dalį turi būti atkuriamos kartu su vaikais – G. S. ir I. S., iš viso į 0,2902 ha žemės, buvusios (duomenys neskelbtini) kaime, dabar patenkančios į Vilniaus miesto teritoriją. Atsakovas iš esmės pripažįsta, kad B. S. tenkanti nuosavybės dalis turėtų sudaryti 0,2902 ha žemės, tačiau nurodo, kad po priimtų sprendimų atkurti nuosavybės teises kitiems pretendentams į buvusio savininko B. S. 1,1608 ha iki nacionalizacijos valdytos žemės galėtų būti atkuriamos nuosavybės teisės tik į 0,1707 ha ir tik panaikinus 2001 m. sausio 15 d. G. S. teisių atkurti nuosavybę į 2000 kv. m plotą perleidimo sutartį su R. M., bei panaikinus 2001 m. sausio 25 d. I. S. teisių atkurti nuosavybę į 1000 kv. m plotą perleidimo sutartį su A. B.. Vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procesą į buvusio savininko B. S. (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemę, Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2001 m. spalio 16 d. sprendimu Nr. 01-1601 pilietei J. S., gimusiai (duomenys neskelbtini) m., buvusio savininko B. S. sutuoktinei, buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,9900 ha namų valdos žemės ir 0,0001 ha žemės atlyginta vertybiniais popieriais, taigi neatkurtų savininko B. S. nuosavybės teisių dalis turėtų sudaryti 0,1707 ha. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2001 m. spalio 16 d. sprendimas Nr. 01-1601 yra galiojantis ir nenuginčytas. Tačiau atsakovas atsisako priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai J. S., gimusiai (duomenys neskelbtini)m., ir į likusią neatkurtos nuosavybės dalį, teigdamas, kad G. S. ir I. S. teisių atkurti nuosavybę perleidimo sutartimis kitiems asmenims – R. M. ir A. B. yra perdavę turtines teise į 0,3000 ha nuosavybės teisių į B. S. valdytą žemę atkūrimo.
Kaip jau buvo minėta, pažymos, išduotos 2001 m. sausio 17 d. Nr. 260 ir 2001 m. sausio 25 d. Nr. 265, buvo parengtos iki Vilniaus miesto pirmos apylinkės teismo sprendimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo priėmimo 2001 m. gegužės 7 d., bei buvo grindžiamos archyvo pažymėjimu (tikslesni duomenys nenurodyti) bei giminystės ryšius nustatančiais dokumentais. Pažymose nurodyta, kad pagal pateiktus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus nustatyta, kad į buvusio savininko B. S. (t. y. B. S., g. (duomenys neskelbtini)m., tėvo) nuosavybės teisėmis valdytą Vilniaus apskrities Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) kaime 1,000 ha žemės G. S. turi nuosavybės teisę į 0,5000 ha žemės (pažyma Nr. 260), ir I. S. turi 0,5000 ha žemės (t. y. B. S., g. (duomenys neskelbtini)m., vaikai). Šios pažymos išduotos neįvertinus kitų pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimą teisių apimties ir nesant objektyviai pagrįstų įstatymų reikalavimus atitinkančių duomenų apie savininkui tenkančią atkuriamos nuosavybės dalį.
Duomenys nuosavybės teisių atkūrimo byloje patvirtina, kad minėtų pažymų išdavimo metu buvo žinomi archyviniai 1925 m. duomenys, kad A. S., g. (duomenys neskelbtini) m. (duomenys neskelbtini) vienkiemyje turėjo 4,25 dešimtines žemės, (Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2000 m. birželio 13 d. pažymėjimas Nr. T-1388-S), kitoje Švenčionių valstybinio archyvo 1991 m. vasario 29 d. pažymoje Nr. 1340 buvo nurodyta, kad 1948 m. ūkio knygoje yra duomenų, liudijančių, kad S. B. A. gyveno (duomenys neskelbtini)kaime ir buvo 1,00 ha žemės savininkas. Tokie duomenys nebuvo pakankami išvadai apie B. S. valdytą nuosavybę, neatitiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos III skyriuje (red., galiojusi nuo 2000 m. spalio 7 d.) nurodytų reikalavimų dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises.
Turtinės teisės yra civilinių teisinių santykių objektas. Ir šią teisę gali perleisti visais įstatymuose numatytais turtinių teisių perleidimo būdais notariškai patvirtinta sutartimi asmenims, numatytiems specialiose teisės normose. Asmuo, pretenduojantis atkurti nuosavybės teises į konkretų turtą, buvo pripažįstamas specialios turtinės – daiktinės teisės turėtoju ir šią teisę galėjo perleisti visais įstatymuose numatytais turtinių teisių perleidimo būdais notariškai patvirtinta sutartimi asmenims, numatytiems specialiose teisės normose (Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalis, 2000 m. spalio 10 d. įst. Nr. VIII-1995 red.). Perleidžiant tokią turtinę teisę asmuo turi garantuoti jos įgijėjui savo, kaip pretendento atkurti nuosavybės teises, statusą. Pažyma yra išvestinis dokumentas. Asmuo pretendentu į nuosavybės teisių atkūrimą tampa prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo momentu, o atkuriamų teisių apimtis patvirtina atitinkami dokumentai apie nuosavybės teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-900/2003 m.). Taigi sprendžiant dėl perleistų teisių, kiekvienu atveju yra reikšmingi dokumentai, patvirtinantys turtinių teisių patį turėjimo faktą (asmuo turi būti specialiu subjektu), bei dokumentai, pagrindžiantys perleistų teisų apimtis, t. y. asmuo negali perleisti daugiau turtinių teisų, negu gali jų turėti iš viso.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aplinkybę, kad G. S. ir I. S., nors ir buvo tinkami subjektai – pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą, negalėjo perleisti turtinių teisių į nuosavybės teisių atkūrimą daugiau, negu jų galėjo turėti realiai, ir atsakovo argumento dėl turtinių teisių perleidimo sutarčių reikšmės sprendžiant dėl atsisakymo atkurti nuosavybės teises pareiškėjai nepripažįsta pagrįstu, nes pareiškėjos teisė į nuosavybės teisių atkūrimą turi būti realizuojama savarankiškai, suteikiant jai tenkančią proporcingą nuosavybės dalį.
Be to, teisėjų kolegija, atnaujinusi administracinės bylos nagrinėjimą, pasiūlė atsakovui pateikti tikslius duomenis apie atkurtas nuosavybės teises B. S. ir tai patvirtinančius dokumentus, taip pat per nustatytą terminą pasiūlė tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. B. ir R. M. pateikti informaciją apie teisių įgyvendinimą į nuosavybės teisių atkūrimą pagal 2001 m. sausio 25 d. ir 2001 m. sausio 19 d. sudarytas teisių į nuosavybės teisių atkūrimą perleidimo sutartis, bei pateikti tai patvirtinančius dokumentus, tačiau į administracinę bylą nei atsakovas, nei tretieji suinteresuoti asmenys A. B. ir R. M. duomenų, kad teisių perleidimo į nuosavybės teisių atkūrimą sutartys būtų realizuotos, kad jų pagrindu būtų priimti sprendimai atkurti nuosavybės teises, nepateikė. Kai nėra nei sprendimų atkurti nuosavybės teises, nei kokių nors duomenų apie rengimąsi juos priimti, laikytina, kad į 0,1707 ha buvusio savininko B. S. žemės nuosavybės teisės nėra atkurtos iki šiol. Į šią neatkurtos nuosavybės dalį, remiantis duomenimis byloje, pretendenduoja A. T. ir B. S. įpėdiniai, į pastarojo dalį – lygiomis dalimis pareiškėja kartu su asmenimis, kurie yra įgiję teises į nuosavybės teisių atkūrimą pagal turtinių teisių perleidimo sutartis; remiantis duomenimis šioje byloje, pareiškėjai tenkanti dalis turėtų sudaryti: 0,1707:2 = 0,0885; 0,0885:3 = 0,0295 ha.
Kai nėra duomenų apie teisių į nuosavybės teisių atkūrimą perleidimo sutarčių realizavimą, laikytina, kad jos gali būti įgyvendinamos tik tokia apimtimi, kokia apimtimi jas turėtų turtines teises perleidę asmenys. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad G. S. ir I. S. kitiems asmenims nepagrįstai siekė perleisti daugiau turtinių teisių, negu apskritai galėjo jų turėti remiantis B. S. nuosavybės teisių atkūrimo byloje surinktais duomenimis bei Atkūrimo įstatyme nustatytais teisiniais pagrindais, todėl materialiosios teisės šių sutarčių pagrindu negalėtų būti įgyvendintos didesne apimtimi. Be to, atsižvelgiant į aplinkybę, kad į buvusio savininko B. S. turėtą nuosavybės teisių atkūrimą yra likę neatkurtos teisės tik į 0,1707 ha dydžio žemės sklypą, materialių teisių į nuosavybės teisių atkūrimą pagal turtinių teisių perleidimo sutartis dydis mažėja proporcingai pretendentams tenkančiai teisių į nuosavybės atkūrimą likusiai daliai.
Teisėjų kolegija, remdamasi byloje pateikiamais duomenimis, konstatavusi aplinkybę, kad teisių į nuosavybės teisių atkūrimą perleidimo sutartys nėra realizuotos, bei kad pareiškėjos teisių apimčiai jos negali turėti reikšmės, daro išvadą, kad atsakovas nepagrįstai atsisako spręsti dėl pareiškėjai kartu su kitais asmenimis, pretenduojančiais atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko B. S. nuosavybės teisėmis valdyto žemės sklypą, nuosavybės teisių atkūrimo į neatkurtą jai tenkančią proporcingą nuosavybės dalį. Byloje ginčijami Vilniaus miesto skyriaus 2012 m. lapkričio 23 d. raštas Nr. 49SFN-(14.49.104.)-2364 ir NŽT 2013 m. balandžio 9 d. sprendimas Nr. SS-(7.5)-725 yra nepagrįsti ir naikintini, nes savo turiniu prieštarauja Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 3 daliai. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas kilusį ginčą, netinkamai vertino byloje surinktus duomenis, nenustatė tų aplinkybių, kurios reikšmingos bylai išspręsti, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiamas sprendimas naikintinas, ir priimant naują sprendimą, pareiškėjos skundas tenkinamas iš dalies, panaikinant jos ginčytus administracinius aktus. Likusi pareiškėjos skundo dalis, kuria prašoma įpareigoti atsakovą įtraukti ją piliečių eilę individualiam žemės sklypui gauti, negali būti tenkinama, nes teisėjų kolegija nėra kompetentinga spręsti, nei kokiu konkrečiu būdu, nei kokiaapimtimi jai turi būti atkuriamos nuosavybės teises į tenkančią proporcingą išlikusią nuosavybės dalį, nes, kaip jau buvo minėta, turi būti atsižvelgiama į visiems pretendentams į B. S. valdytą nuosavybę tenkančias neatkurto turto dalis.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
teisėjų kolegija
n u s p r e n d ė:
pareiškėjos J. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos J. S. skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2012 m. lapkričio 23 d. raštą Nr. 49SFN-(14.49.104.)-2364 ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. SS-(7.5)-725.
Įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrių spręsti dėl J. S. nuosavybės teisių atkūrimo į jai tenkančią proporcingą dalį į buvusio savininko B. S. likusios 0,1707 ha neatkurtos žemės dalį buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus mieste.
Likusią skundo dalį atmesti.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Dalia Višinskienė
Virginija Volskienė