Administracinė byla Nr. A-433-422/2015
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00130-2014-4
Procesinio sprendimo kategorija 9.1.1; 9.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. kovo 9 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės tarybai ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. V., V. G.-N., J. N., B. B., J. A., V. K., V. G., V. S., D. M., N. S., V. B., L. P., M. J., M. G., A. Š., A. U., I. Ž., K. K., R. S., R. K., L. L., R. G., J. Š., M. K., R. I., R. S., O. S. ir L. G., dėl sprendimo dalies ir įsakymo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. 1-1579 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. birželio 13 d. sprendimo Nr. 1-74 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės valdymo ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos struktūros tvirtinimo“ pakeitimo“ 1.1, 1.2, 2, 3.1 ir 4 punktus ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. gruodžio 13 d. įsakymą Nr. 41-1148 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pareigybių panaikinimo“.
Nurodė, kad Vyriausybės atstovas, vadovaudamasis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo (toliau – ir SAPĮ) 5 straipsnio 4 dalimi, 2013 m. gruodžio 13 d. potvarkiu Nr. 1P-55 sustabdė savivaldybės tarybos 2011 m. birželio 13 d. sprendimo 1.1, 1.2, 2, 3.1 ir 4 punktų vykdymą. Savivaldybės administracijos direktorius, pažeisdamas SAPĮ 5 straipsnio 5 dalyje nustatytą imperatyvų reikalavimą nevykdyti potvarkiu sustabdyto sprendimo, toliau jį vykdo, t. y. vadovaudamasis ginčijamu sprendimu, 2013 m. gruodžio 13 d. priėmė įsakymą Nr. 41-1148, kuriuo nuo 2014 m. balandžio 15 d. panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 16-os struktūrinių padalinių (seniūnijų) 34 karjeros valstybės tarnautojų ir darbuotojų pareigybes. Pažymėjo, jog priimant ginčijamą sprendimą buvo pažeisti vietos savivaldos esminiai principai, išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija bei pagrindinės sprendimo priėmimo procedūros. Paaiškino, kad ginčijamo sprendimo 1.1 punktu panaikindama savivaldybės administracijos Antakalnio, Fabijoniškių, Justiniškių, Karoliniškių, Lazdynų, Naujamiesčio, Pašilaičių, Pilaitės, Rasų, Senamiesčio, Šeškinės, Šnipiškių, Vilkpėdės, Viršuliškių, Žirmūnų ir Žvėryno seniūnijas, savivaldybės taryba pažeidė esminę sprendimo priėmimo procedūrą – neįvertino gyventojų nuomonės dėl šių seniūnijų panaikinimo, taip pat ir dėl bendro seniūnijų skaičiaus nustatymo (Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 punktas). Pasak pareiškėjo, 2012 m. vasario 13–20 dienomis vykdyta gyventojų apklausa buvo neteisėta, nes Vyriausybės atstovas 2012 m. vasario 10 d. potvarkiu Nr. 1P-7 sustabdė atrankinės gyventojų apklausos telefonu vykdymą, o Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 17 d. nutartimi pritaikė reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. uždraudė Vilniaus miesto savivaldybei vykdyti atrankinę gyventojų apklausą telefonu. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 15 d. nutartį, priimtą byloje Nr. AS(602)-399/2012, atrankinė gyventojų apklausa telefonu negalėjo būti vykdoma nuo 2012 m. vasario 10 d. iki 2013 m. spalio 14 d. imtinai. Be to, nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigalioję Vietos savivaldos įstatymo pakeitimai iš esmės panaikino savivaldybėms teisę vykdyti vietos gyventojų apklausą atrankinės gyventojų apklausos telefonu būdu, todėl tokiu būdu apklausa negalėjo būti vykdoma, o gauti jos rezultatai neturi teisinės galios ir negalėjo būti naudojami savivaldybės tarybai priimant ginčijamą sprendimą.
Ginčijamo sprendimo 1.2 punktu nuspręsta steigti savivaldybės administracijos Antakalnio, Centro, Fabijoniškių, Justiniškių, Karoliniškių, Lazdynų, Pilaitės, Pašilaičių, Šeškinės, Vilkpėdės ir Žirmūnų biurus. Iš sprendimo matyti, kad biurai veiks apibrėžtose teritorijos ribose ir turės savo buveinę. Pareiškėjas nurodė, kad pagal Civilinio kodekso 2.53 straipsnio 1 dalį, struktūrinis juridinio asmens padalinys, turintis savo buveinę ir atliekantis visas arba dalį juridinio asmens funkcijų – yra juridinio asmens filialas, o pagal Vietos savivaldos įstatymo 30 straipsnio 1 dalį savivaldybės administracijos struktūriniai teritoriniai padaliniai – savivaldybės administracijos filialai yra seniūnijos. Kitokių struktūrinių padalinių – filialų formų (pavadinimų) – Vietos savivaldos įstatymas nenustato, todėl jei savivaldybės administracinis struktūrinis padalinys veikia tam tikroje teritorijoje ir turi savo buveinę, tai pagal Vietos savivaldos įstatymo nuostatas gali būti tik seniūnija. Pasak pareiškėjo, biurų steigimas yra fiktyvus, nes visas funkcijas, kurias priskiriama atlikti biurams, turi teisę atlikti bei atlieka Vietos savivaldos įstatyme nustatytos seniūnijos. Manė, kad sprendimo 1.2 punktas prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktams bei 11 straipsnio 8 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 30 straipsnio 1 daliai ir yra neteisėtas dar ir dėl to, kad buvo priimtas pažeidžiant Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 punkte nustatytą procedūrą (gyventojų nuomonės įvertinimą). Kadangi sprendimo 2 punktas yra susijęs su jo 1.1 ir 1.2 punktuose nustatytais savivaldybės administracijos struktūros pakeitimais, šis punktas turi būti panaikintas kaip išvestinis.
Dėl ginčijamo sprendimo 3.1 punkto nurodė, kad savivaldybės taryba, įpareigodama administracijos direktorių nustatyti savivaldybės administracijos Antakalnio, Centro, Fabijoniškių, Justiniškių, Karoliniškių, Lazdynų, Pilaitės, Pašilaičių, Šeškinės, Vilkpėdės ir Žirmūnų biurų veiklos teritorijų ribas ir buveinių adresus iki 2014 m. vasario 15 d., pažeidė Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 punkte nustatytą savivaldybės tarybos išimtinę kompetenciją bei šiame punkte nustatytą sprendimo priėmimo procedūrą (įvertinti gyventojų nuomonę). Nustatyti biurų veiklos teritorijų ribas yra priskirta išimtinai tik savivaldybės tarybai, todėl savivaldybės taryba pažeidė Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 6 dalies nuostatą, kad savivaldybės taryba negali perduoti jokiai kitai savivaldybės institucijai ar įstaigai išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai priskirtų įgaliojimų. Be to, gyventojų apklausa šiuo klausimu ir pagal Vietos savivaldos įstatymo nuostatas vykdoma nebuvo. Teigė, kad sprendimo 3.1 punktas prieštarauja įstatymo viršenybės bei nepiktnaudžiavimo valdžia principams, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintam savivaldybių veiklos teisėtumo principui bei 16 straipsnio 2 dalies 13 punktui. Atsižvelgiant į tai, kad sprendimo 4 punktas yra susijęs su savivaldybės administracijos struktūros pakeitimais, nustatytais 1.1, 1.2, 2 bei 3.1 punktuose, ir yra išvestinis iš jų, jis taip pat turi būti panaikintas. Dėl viešojo intereso pažeidimo nurodė, kad savivaldybės tarybos sprendimo 1.1, 1.2 bei 3.1 punktų neatitiktys įstatymams pažeidė ne tik Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintus savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principą, bet ir atstovaujamosios demokratijos, atsakingumo savivaldybės bendruomenei, savivaldybės gyventojų dalyvavimo tvarkant viešuosius savivaldybės reikalus, viešumo ir reagavimo į savivaldybės gyventojų nuomonę, žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo ir gerbimo principus, bet ir turėjo tiesioginės įtakos viešojo intereso pažeidimui, nes pažeidžiant pagrindinius Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnyje nustatytus principus, paneigiama pati vietos savivaldos esmė ir bendruomenės konstitucinės teisės.
Atsakovai su pareiškėjo pareiškimu nesutiko.
Nurodė, kad pareiškėjas nenurodė jokių teisiškai reikšmingų argumentų, patvirtinančių, kad ginčijami aktai kėsinasi pažeisti ar pažeidžia viešąjį interesą. Pareiškėjas formaliai vadovaujasi Administracinių bylų teisenos įstatymo ir SAPĮ nuostatomis, reglamentuojančiomis pareiškėjo, kaip specialaus subjekto, kreipimosi į teismą dėl viešojo intereso gynimo tvarką, ir siekia išvengti pareigos motyvuoti savo pareiškimą dėl norminio teisės akto (ginčo tarybos sprendimo) ištyrimo. Atsakovų teigimu, įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais yra pripažinta, kad Vyriausybės atstovo teiginiai dėl viešojo intereso pažeidimo vykdant seniūnijų pertvarką buvo nepagrįsti. Teismams atmetus pareiškėjo reikalavimus dėl ginčytų savivaldybės tarybos sprendimų, savivaldybės taryba 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. 1-1558 įvertino gyventojų apklausos rezultatus ir 2013 m. gruodžio 11 d. priėmė ginčijamą sprendimą. Vietos savivaldos įstatymo 36 straipsnio 2 dalis nustato, kad gyventojų apklausos yra patariamojo, taigi neprivalomojo pobūdžio. Todėl, pasak atsakovų, tai, kad savivaldybės taryba nutarė priimdama sprendimą neatsižvelgti į apklausos rezultatus, negali būti viešojo intereso pažeidimas. Dėl sprendimo 1.1 punkto teisėtumo pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2010 m. rugpjūčio 26 d. įsakymu Nr. 1V-561 patvirtinto Seniūnijų aptarnaujamų teritorijų ribų nustatymo ir keitimo, dokumentų pateikimo Lietuvos Respublikos adresų registro tvarkymo įstaigai tvarkos aprašo 5 punktas nustato iš esmės vieną procedūros reikalavimą – įvertinti gyventojų nuomonę. Apklausos rezultatų įvertinimas buvo atliktas savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. 1-1558, kuris yra galiojantis ir nenuginčytas. 2012 m. vasario 13–20 d. apklausos rezultatai taip pat yra nenuginčyti ir neginčijami šioje byloje, o ginčas dėl minėtos gyventojų apklausos rezultatų panaudojimo tarp šalių yra išspręstas įsiteisėjusiais teismo sprendimais, t. y. savivaldybės tarybos sprendimas, kuriuo paskelbta ir vykdyta apklausa, teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimu yra pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Atsakovai taip pat pažymėjo, kad ginčijamu sprendimu įsteigti biurai nėra seniūnijos, jie veikia kaip administracijos struktūros padaliniai ir gali vykdyti jiems priskirtas funkcijas. Biurų, kaip viešojo administravimo subjekto struktūros padalinių, teisinį režimą nustato Viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 5 dalis. Veiklos teritorijos nustatymas taip pat nesudaro pagrindo teigti, kad pažeidžiamos teisės aktų nuostatos, nes, remiantis Viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 2 dalimi, administracijos direktorius gali nustatyti ir tam tikro struktūros padalinio veiklos ribas funkcijoms optimizuoti ir efektyvinti. Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kai seniūnijos nesteigiamos, įstatymuose nustatytas seniūnijos ir seniūno funkcijas įgyvendina kiti savivaldybės administracijos struktūriniai padaliniai. Todėl atitinkamos funkcijos gali būti perskirstomos biurams – struktūros padaliniams. Pažymėjo, kad savivaldybės taryba ginčijamu sprendimu neperdavė vykdomajai institucijai išimtinės tarybos kompetencijos. Sprendimo 1.3 punktu administracijos direktorius yra įpareigojamas nustatyti administracijos struktūros padalinių – biurų – veiklos ribas, o ne atlikti teritorijų priskyrimo seniūnijoms funkciją ar nustatyti seniūnijų teritorijų ribas. Atkreipė dėmesį, kad administracijos direktorius nėra gavęs Vyriausybės atstovo teikimo panaikinti ar pakeisti ginčijamo 2013 m. gruodžio 13 d. įsakymo, kaip tai nustato SAPĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas, todėl pareiškėjas reikalauja panaikinti įsakymą nesilaikydamas SAPĮ nustatytos tvarkos.
Tretieji suinteresuoti asmenys palaikė pareiškėjo pareiškimą ir prašė jį tenkinti.
Paaiškino, kad savivaldybės taryba, panaikindama dalį seniūnijų, neįvertino gyventojų nuomonės ir taip paneigė vietos savivaldos principus bei pažeidė sprendimo priėmimo procedūrą. Pabrėžė, kad seniūnijų pertvarkai nepritarė du trečdaliai telefoninėje apklausoje, kuri nuo 2013 m. kaip apklausos būdas yra panaikinta, dalyvavusių Vilniaus miesto gyventojų. Manė, kad vietos gyventojams ypač svarbūs seniūnų atliekami neatlygintini notariniai veiksmai seniūnijos gyventojų gyvenamojoje vietoje. Įsteigti biurai notarinių veiksmų negalės atlikti, o nepanaikintų seniūnijų seniūnai notarinius veiksmus galės atlikti tik seniūnijai priskirtos teritorijos gyventojams. Todėl 5 nepanaikintų seniūnijų gyventojai, priėmus ginčijamą sprendimą, atsidūrė geresnėje padėtyje nei panaikintų seniūnijų gyventojai.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 3 d. sprendimu pareiškėjo pareiškimą tenkino ir panaikino Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. 1-1579 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. birželio 13 d. sprendimo Nr. 1-74 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės valdymo ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos struktūros tvirtinimo“ pakeitimo“ 1.1, 1.2, 2, 3.1, 4 punktus bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. gruodžio 13 d. įsakymą Nr. 41-1148 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pareigybių panaikinimo“.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad savivaldybės įsteigtų institucijų pertvarka, įskaitant dalies seniūnijų panaikinimą, gali pažeisti Konstitucijoje įtvirtintą principą valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Vilniaus miesto gyventojų interesas, kad Vilniaus miesto savivaldybės institucijos tarnautų žmonėms, teismo vertinimu, laikytinas viešuoju, todėl, vertino, kad Vyriausybės atstovas pagrįstai į teismą kreipėsi gindamas viešąjį interesą. Teismas nustatė, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 punktą, išimtinę savivaldybės tarybos kompetenciją sudaro sprendimų dėl seniūnijų steigimo, panaikinimo ir jų skaičiaus nustatymo, dėl pavadinimų seniūnijoms suteikimo ir jų keitimo, dėl teritorijų priskyrimo seniūnijoms, dėl seniūnijų aptarnaujamų teritorijų ribų nustatymo ir keitimo, įvertinus gyventojų nuomonę, priėmimas. Taigi gyventojų nuomonės įvertinimas yra būtina sąlyga priimant sprendimą dėl seniūnijų (jų dalies) panaikinimo. Iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusioje Vietos savivaldos įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje redakcijoje vienu iš apklausos atlikimo būtų buvo numatyta atrankinė gyventojų apklausa telefonu (4 p.). Nuo 2013 m. sausio 1 d. atrankinės gyventojų apklausos telefonu, kaip apklausos būdo, Vietos savivaldos įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje nebeliko, t. y. atrankinė gyventojų apklausa telefonu nuo 2013 m. sausio 1 d. nebegalėjo būti vykdoma. Teismas pažymėjo, kad Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 punkte įtvirtinta pareiga sprendimą dėl seniūnijų (jų dalies) panaikinimo priimti tik įvertinus gyventojų nuomonę nėra tik formalus reikalavimas ir yra susijęs su dviejų būtinų sąlygų egzistavimu: pareiga teisės aktų nustatyta tvarka išsiaiškinti gyventojų nuomonę bei pareiga įvertinti apklausos rezultatus. Atsakovai teigė, kad įvertino gyventojų nuomonę pagal apklausos telefonu, vykdytos 2012 m. vasario 13–20 d., rezultatus, tačiau į ją neatsižvelgė. Teismas nurodė, kad nors Vietos savivaldos įstatymo 36 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog apklausos rezultatai yra patariamojo pobūdžio, tačiau, teismo nuomone, jų įvertinimas reiškia motyvuotą ir pagrįstą gyventojų nuomonės atmetimą ar pritarimą jai. Šiuo atveju savivaldybės taryba priėmė ginčijamą sprendimą, kuriam nepritarė du trečdaliai apklausoje dalyvavusių asmenų, tačiau byloje nėra pakankamai savivaldybės tarybos poziciją nepritarti gyventojų nuomonei pagrindžiančių argumentų ar įrodymų. Teismas taip pat nustatė, kad Vyriausybės atstovas 2012 m. vasario 10 d. potvarkiu sustabdė savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. 1-433 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų apklausos paskelbimo, apklausos komisijos sudarymo ir atrankinės Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų apklausos telefonu tvarkos aprašo patvirtinimo“ 1 punkto vykdymą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 17 d. nutartimi tenkino Vyriausybės atstovo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir uždraudė Vilniaus miesto savivaldybei vykdyti atrankinę gyventojų apklausą telefonu. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. 1-433 1 punkto, kurio pagrindu ir buvo atliekama apklausa, vykdymas nuo 2012 m. vasario 10 d. iki 2013 m. spalio 14 d. buvo sustabdytas, todėl 2012 m. vasario 13–20 d. vykdyta gyventojų apklausa telefonu negalėjo būti vykdoma. Teismas pažymėjo, kad nebūtų veiksmingai užtikrinta gyventojų nuomonės įvertinimo procedūra (nebūtų pasiektas nuomonės įvertinimo tikslas), jeigu sprendimą priimantis subjektas galėtų neribotą laiką nuo apklausos atlikimo remtis atliktos apklausos rezultatais. Todėl sprendė, kad savivaldybės taryba nepagrįstai rėmėsi prieš beveik dvejus metus atliktos apklausos rezultatais, nes įstatymų leidėjas buvo iš esmės pakeitęs apklausos atlikimo procedūrą. Teismas konstatavo, kad savivaldybės taryba išimtinę savo kompetenciją panaikinti seniūnijas (jų dalį) įgyvendino pažeisdama sprendimo priėmimo procedūrą. Nustatyti pažeidimai, teismo nuomone, atsižvelgiant į apklausos duomenų gavimo laiką, neteisėtumą, nepakankamą įvertinimo argumentavimą, laikytini esminiais, kurie galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą.
Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad atsakovai nepagrindė, kokių pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų siekiama arba kokie ypatumai lemia ir kokiais kriterijais remiantis naikinamos tik pasirinktos seniūnijos. Savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 20 d. sprendime Nr. 1-1558 nurodytas siekis optimizuoti savivaldybės administracijos veiklą ir taupyti savivaldybės administracijos lėšas, teismo vertinimu, nepagrindžia pasirinkimo ginčijamu sprendimu naikinti tik dalį seniūnijų. Todėl teismas konstatavo, kad šiuo atveju dalies seniūnijų naikinimas pažeidžia Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą konstitucinį asmenų lygiateisiškumo principą, t. y. Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų lygiateisiškumą, nes skiriasi gyventojų, kurių gyvenamojoje teritorijoje yra įsteigtos seniūnijos, teisinė padėtis nuo gyventojų, kurių gyvenamojoje teritorijoje seniūnijos yra panaikintos ir įsteigti biurai. Atsižvelgęs į tai, sprendė, kad ginčijamo sprendimo 1.1 punktas, kuriuo nuspręsta panaikinti Savivaldybės administracijos Antakalnio, Fabijoniškių, Justiniškių, Karoliniškių, Lazdynų, Naujamiesčio, Pašilaičių, Pilaitės, Rasų, Senamiesčio, Šeškinės, Šnipiškių, Vilkpėdės, Viršuliškių, Žirmūnų ir Žvėryno seniūnijas, priimtas pažeidžiant esmines sprendimo priėmimo procedūras ir prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui, todėl yra neteisėtas ir naikintinas. Sprendimo 1.2, 2, 3.1 ir 4 punktus teismas laikė išvestiniais viešojo administravimo subjektų patvarkymais, neatsiejamai susijusiais su pagrindiniu ginčijamo sprendimo 1.1 punkte įtvirtintu sprendimu panaikinti dalį seniūnijų. Todėl, teismui pripažinus ginčijamo sprendimo 1.1 punkto neteisėtumą, naikintini išvestiniai sprendimo 1.2, 2, 3.1 ir 4 punktai bei įgyvendinant ginčijamą sprendimą priimtas administracijos direktoriaus 2013 m. gruodžio 13 d. įsakymas Nr. 41-1148 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pareigybių panaikinimo“.
III.
Apeliaciniu skundu atsakovai Vilniaus miesto savivaldybės taryba ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti.
Atsakovai nurodo, kad Vietos savivaldos įstatymas leidžia nesteigti (kartu ir naikinti) seniūnijų, pavedant seniūnijų funkcijas vykdyti administracijos padaliniams (Vietos savivaldos įstatymo 31 str. 1 d.). Pažymi, kad ginčijamo sprendimo sudėtinėje dalyje – Aiškinamajame rašte išdėstyti išsamūs motyvai, pagrindžiantys seniūnijų veiklos neefektyvumą ir galimybę funkcijas perskirstyti taip, kad paslaugas teiktų savivaldybės administracijos tarnautojai, kurie šias paslaugas teikia pagal kompetenciją. Pasak atsakovų, teisės aktai nereikalauja, kad seniūnijos gali būti panaikintos tik gyventojams pritarus. Patariamojo pobūdžio gyventojų nuomonė (Vietos savivaldos įstatymo 36 str. 2 d.), kuria nepritarta seniūnijų naikinimui, buvo įvertinta byloje neginčytu 2013 m. lapkričio 20 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-1558. Teigia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo pripažinta, jog savivaldybės taryba gali naudoti apklausos rezultatus, nes Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m spalio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A(520)-1559/2013 konstatuota, jog Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 8 d. sprendimas Nr. 1-433 dėl Vilniaus miesto gyventojų apklausos yra teisėtas. Per bylinėjimosi su Vyriausybės atstovu laikotarpį keitėsi teisinis reguliavimas, tačiau, atsakovų manymu, teisimo tikrumo principas ir lex retro non agit principas leidžia teigti, kad rezultatai dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo netapo neteisėtais. Pasak atsakovų, gyventojai biuruose gaus paslaugas nepriklausomai nuo mieste esamos gyvenamosios vietos. Tokiu būdu paslaugos, susijusios su gyvenamosios vietos deklaravimu, miesto tvarkymu ir kitos bus teikiamos efektyviau. Mano, kad teismas nepagrįstai lygiateisiškumo principo pažeidimą konstatavo grįsdamas vien epizodinėmis seniūnų atliekamomis notarinių veiksmų funkcijomis. Notariniai veiksmai miesto teritorijoje yra atliekami specialių subjektų – notarų. Seniūnų atliekamos notaro funkcijos labiau būdingos kaimo, rajono teritorijose, t. y. ten, kur gyventojams objektyviai sunkiau gauti notaro paslaugą. Be to, pareiškėjo prašymas teismui dėl ginčo aktų panaikinimo nebuvo grindžiamas teisiniais argumentais nei dėl seniūnų atliekamų notarinių veiksmų, nei dėl lygiateisiškumo principo pažeidimo paliekant dalį seniūnijų, nei dėl paliekamų veikti seniūnijų įvertinimo kaip nuo miesto centro nutolusiųjų. Akcentuoja, kad pirmos instancijos teismas nenurodė nė vienos imperatyvios įstatymo normos ar esminių procedūros reikalavimų pažeidimų, kurie suponuotų ginčijamų aktų neteisėtumą.
Pareiškėjas su atsakovų apeliaciniu skundu nesutinka.
Be kita ko nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m spalio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A(520)-1559/2013 konstatuota, jog atsakovo veiksmų, kuriais jis vykdė Vyriausybės atstovo potvarkiu sustabdytą teisės aktą ir gavo tam tikrus duomenis, teisėtumas ar neteisėtumas būtų aktualus tuo atveju, jei būtų nagrinėjamas ginčas dėl šių gautų duomenų panaudojimo. Būtent nagrinėjamoje byloje šis klausimas ir yra keliamas, kadangi ginčijamas savivaldybės tarybos sprendimas yra grindžiamas minėtos apklausos metu gautais duomenimis. Teigia, kad atsakovų nurodyti teismų sprendimai neįrodo vykdytos gyventojų apklausos teisėtumo. Sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atrankinė gyventojų apklausa telefonu negalėjo būti vykdoma nuo 2012 m. vasario 10 d. iki 2013 m. spalio 14 d. Taigi savivaldybės tarybos sprendimas yra grindžiamas ne tik kad neteisėtai gautais, bet ir beveik dvejų metų senumo duomenimis. Pasak pareiškėjo, tai, kad apklausos duomenys turi būti įvertinami ir sprendimas dėl jų turi būti priimamas nedelsiant, įrodo ir sisteminė Vietos savivaldos įstatymo IX skirsnio nuostatų (pvz., 45 str. 2 d. „apklausos rezultatus ne vėliau kaip per 5 darbo dienas po apklausos pabaigos apklausos komisija pateikia savivaldybės administracijos direktoriui ir paskelbia <...>“; 46 str. 1 d. „paskelbti apklausos rezultatai turi būti svarstomi artimiausiame savivaldybės tarybos posėdyje“) analizė. Mano, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 1 dalį, įstatymo leidėjas tarybai suteikė teisę pasirinkti tik vieną iš dviejų variantų: arba steigti seniūnijas ir visą savivaldybės teritoriją suskirstyti į seniūnijas, arba jų visai nesteigti. Kadangi tam tikras funkcijas gali atlikti tik seniūnas ir tam tikros paslaugos gali būti teikiamos tik seniūnijai priskirtos teritorijos gyventojams, panaikinus tik dalį seniūnijų, gyventojai, kurių gyvenamosiose teritorijose seniūnijos nėra panaikintos, bei gyventojai, kurių gyvenamosiose teritorijose seniūnijos yra panaikintos, gaus nevienodos apimties paslaugas. Pažymi, kad atsakovai nepateikė nei objektyviais duomenimis pagrįstų skaičiavimų, kad panaikinus dalį seniūnijų bus sutaupyta jų nurodyta pinigų suma, nei pagrindė, kiek konkrečiai po pertvarkos sumažės savivaldybės administracijos darbuotojų skaičius ir pan.
Tretieji suinteresuoti asmenys su atsakovų apeliaciniu skundu nesutinka.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Byloje ginčas yra kilęs dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. 1-1579 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. birželio 13 d. sprendimo Nr. 1-74 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės valdymo ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos struktūros tvirtinimo“ pakeitimo“ 1.1, 1.2, 2, 3.1 ir 4 punktų bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. gruodžio 13 d. įsakymo Nr. 41-1148 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pareigybių panaikinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. 1-1579 nusprendė: panaikinti Savivaldybės administracijos Antakalnio, Fabijoniškių, Justiniškių, Karoliniškių, Lazdynų, Naujamiesčio, Pašilaičių, Pilaitės, Rasų, Senamiesčio, Šeškinės, Šnipiškių, Vilkpėdės, Viršuliškių, Žirmūnų ir Žvėryno seniūnijas (1.1 punktas); įsteigti Savivaldybės administracijos Antakalnio, Centro, Fabijoniškių, Justiniškių, Karoliniškių, Lazdynų, Pilaitės, Pašilaičių, Šeškinės, Vilkpėdės, ir Žirmūnų biurus (1.2 punktas); patvirtinti Vilniaus miesto savivaldybės valdymo ir Savivaldybės administracijos struktūros naują redakciją (2 punktas); įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti savivaldybės administracijos Antakalnio, Centro, Fabijoniškių, Justiniškių, Karoliniškių, Lazdynų, Pilaitės, Pašilaičių, Šeškinės, Vilkpėdės ir Žirmūnų biurų veiklos teritorijų ribas ir buveinių adresus iki 2014 m. sausio 15 d. (3.1 punktas); nustatyti, kad sprendimo 1.1, 1.2 ir 2 punktai įsigalioja nuo 2014 m. balandžio 15 d. (4 punktas). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius, vadovaudamasis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. 1-1579, priėmė 2013 m. gruodžio 13 d. įsakymą Nr. 41-1148, kuriuo panaikino nuo 2014 m. balandžio 15 d. naikinamų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos seniūnijų 34 pareigybes.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyta, kad teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal prokuroro, administravimo subjektų, valstybės kontrolės pareigūnų, kitų valstybės institucijų, įstaigų, organizacijų, tarnybų ar fizinių asmenų kreipimąsi įstatymų nustatytais atvejais dėl valstybės ar kitų viešųjų interesų gynimo. ABTĮ 56 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, administravimo subjektai, valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai.
Pagal minėtų normų prasmę, viešasis interesas teisme gali būti ginamas tik esant dviem sąlygoms: viešieji interesai ginami tik įstatymų numatytiems subjektams kreipiantis į teismą ir tik įstatymų numatytais atvejais. Bylą nagrinėjantis teismas, spręsdamas dėl viešojo intereso pažeidimo, kiekvienu atveju patikrina, ar subjektas, kuris kreipiasi į teismą, turi įstatyme numatytus įgaliojimus ginti viešąjį interesą. Jei tokia teisė įstatymu nesuteikta, teismas negali konstatuoti į teismą besikreipusio asmens materialinio suinteresuotumo ir tenkinti jo reikalavimą apginti viešąjį interesą. Be minėtų dviejų sąlygų teismų praktikoje nurodoma ir prielaida kreiptis dėl viešojo intereso gynimo – tai viešojo intereso buvimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A822-65/2009; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-580/2013).
Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog manydamas, kad savivaldybės administravimo subjekto priimti teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) pažeidžia viešąjį interesą, Vyriausybės atstovas dėl tokių teisės aktų ar veiksmų (neveikimo) kreipiasi į administracinį teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 1 dalį.
Atsižvelgiant į nagrinėjamo ginčo dalyką, pareiškėjas yra subjektas, turintis teisę įstatymų nustatyta tvarka ginti viešąjį interesą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad viešasis interesas, taikant ABTĮ, paprastai turėtų būti suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai. Pažymėtina, kad viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija. Todėl kiekvienąkart, kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, būtina nustatyti aplinkybę, kad, nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, būtų pažeistos Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-15/2009).
Nagrinėjamoje byloje yra ginčijami Vilniaus miesto savivaldybės institucijų (tarybos ir administracijos direktoriaus) sprendimai dėl dalies Vilniaus miesto savivaldybės administracijos seniūnijų panaikinimo.
Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 1 dalis nustato, kad seniūnija yra savivaldybės administracijos filialas, veikiantis tam tikroje savivaldybės teritorijos dalyje. Seniūnijų skaičių, kiekvienos seniūnijos pavadinimą, aptarnaujamos teritorijos ribas ir seniūnijai perduodamas juridinio asmens (savivaldybės administracijos) funkcijas sprendimu nustato savivaldybės taryba. Jeigu savivaldybės taryba seniūnijų nesteigia, įstatymuose nustatytas seniūnijos ir seniūno funkcijas įgyvendina kiti savivaldybės administracijos struktūriniai padaliniai.
Seniūnijos ir seniūno funkcijas nustato Vietos savivaldos įstatymas (32 straipsnis).
Vietos savivaldos įstatyme nustatytų savivaldybės administracijos funkcijų perdavimas seniūnams ir seniūnijoms yra susijęs su viešųjų ir administracinių paslaugų teikimo priartinimu prie gyventojų bei subsidiarumo principo įgyvendinimu. Subsidiarumo principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektų sprendimai turi būti priimami ir įgyvendinami tuo viešojo administravimo sistemos lygiu, kuriuo jie yra efektyviausi (Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 7 punktas). Seniūnijų steigimas ar nesteigimas koreliuoja ir su savivaldybės tarybos pasirinktu vidiniu vietos savivaldos institucijų centralizacijos ar decentralizacijos lygmeniu. Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 1 dalis numato, kad bendruomenė Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę įgyvendina per to valstybės teritorijos administracinio vieneto nuolatinių gyventojų išrinktą savivaldybės tarybą, kuri sudaro jai atskaitingas vykdomąją ir kitas savivaldybės institucijas ir įstaigas. Taigi ginčijamas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas panaikinti dalį seniūnijų yra susijęs su konstitucinės savivaldos teisės įgyvendinimo forma konkrečioje savivaldybėje. Savivaldybės gyventojų interesas dėl savivaldos teisės įgyvendinimo formos (taip pat ir dėl seniūnijų panaikinimo) pripažintinas viešuoju, nes atspindi vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija.
Kadangi byloje pareiškėjas ginčija savivaldybės institucijos sprendimus, susijusius su dalies seniūnijų panaikinimu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje kreipėsi į teismą gindamas viešąjį interesą.
Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 punkte nustatyta, kad išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija yra sprendimų dėl seniūnijų steigimo, panaikinimo ir jų skaičiaus nustatymo, dėl pavadinimų seniūnijoms suteikimo ir jų keitimo, dėl teritorijų priskyrimo seniūnijoms, dėl seniūnijų aptarnaujamų teritorijų ribų nustatymo ir keitimo, įvertinus gyventojų nuomonę, priėmimas. Pagal šias Vietos savivaldos įstatymo nuostatas gyventojų nuomonės įvertinimas yra privaloma savivaldybės tarybos sprendimo dėl seniūnijų panaikinimo priėmimo procedūros stadija.
Gyventojai savo nuomonę viešųjų savivaldybės reikalų tvarkymo klausimais gali pareikšti dalyvaudami vietos gyventojų apklausoje (Vietos savivaldos įstatymo 36 straipsnio 1 dalis). Apklausai gali būti teikiami klausimai, kuriuos savivaldybė sprendžia atlikdama savarankiškąsias funkcijas (Vietos savivaldos įstatymo 37 straipsnio 1 dalis). Apklausą organizuoja savivaldybės administracijos direktorius savivaldybės tarybos nustatyta tvarka (Vietos savivaldos įstatymo 44 straipsnis).
Pagal paminėtą teisinį reguliavimą Vilniaus miesto savivaldybės taryba, prieš priimdama skundžiamą sprendimą, privalėjo organizuoti gyventojų apklausą.
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. 1-433 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų apklausos paskelbimo, apklausos komisijos sudarymo ir atrankinės Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų apklausos telefonu tvarkos aprašo patvirtinimo“ 1 punktu buvo paskelbta Vilniaus miesto gyventojų apklausa ir nustatytas klausimų tekstas, apklausos teritorija, būdas, vykdytojas ir laikotarpis. Šiuo sprendimu taip pat buvo sudaryta apklausos komisija (2 p.); patvirtintas apklausos tvarkos aprašas (3 p.); savivaldybės tarybos sekretoriatas buvo įpareigotas apie šį sprendimą paskelbti vietinėse (regiono) visuomenės informavimo priemonėse (4 p.).
Gyventojų apklausa pagal minėtą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimą vyko 2012 m. vasario 13-20 dienomis.
Byloje nustatyta, kad Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje 2012 m. vasario 10 d. potvarkiu sustabdė Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. 1-433 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų apklausos paskelbimo, apklausos komisijos sudarymo ir atrankinės Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų apklausos telefonu tvarkos aprašo patvirtinimo“ 1 punkto vykdymą ir kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės merą nutraukti neteisėtus veiksmus, t. y. nevykdyti sustabdyto savivaldybės tarybos sprendimo dėl gyventojų apklausos. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 17 d. nutartimi Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą priėmė, taip pat taikė reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždraudė Vilniaus miesto savivaldybei vykdyti atrankinę gyventojų apklausą telefonu.
Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 4 dalies 1 punktas numato, jog nustatęs, kad savivaldybės administravimo subjektas priėmė teisės aktą, kuriuo remiantis gali būti sudarytas neteisėtas ir pažeidžiantis viešąjį interesą sandoris, arba kad savivaldybės administravimo subjekto priimtas teisės aktas gali pažeisti viešąjį interesą, Vyriausybės atstovas ne vėliau kaip per 2 darbo dienas po neteisėto ar galinčio pažeisti viešąjį interesą teisės akto priėmimo gali savo potvarkiu sustabdyti jo vykdymą. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad sustabdytas savivaldybės administravimo subjekto teisės aktas negali būti vykdomas, kol atitinkamos kompetencijos teismas nuspręs dėl pareiškimo ar ieškinio užtikrinimo priemonių.
ABTĮ 71 straipsnio 5 dalis numato, kad dėl teismo nutarčių reikalavimo užtikrinimo klausimais gali būti duodamas atskirasis skundas. Atskirojo skundo dėl nutarties užtikrinti reikalavimą padavimas nesustabdo nutarties vykdymo ir bylos nagrinėjimo. Šio straipsnio 6 dalis nustato, kad teismo nutartis užtikrinti reikalavimą vykdoma skubiai.
Nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto savivaldybės administracija, organizuodama apklausą, kuomet galiojo Vyriausybės atstovo 2012 m. vasario 10 d. potvarkis sustabdyti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. 1-433 1 punkto vykdymą bei galiojo Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė, kuria Vilniaus miesto savivaldybei buvo uždrausta vykdyti atrankinę gyventojų apklausą telefonu, veikė neteisėtai, todėl 2012 m. vasario 13-20 dienomis atliktos gyventojų apklausos rezultatai neturi jokios juridinės reikšmės ir jie negali būti vertinami kaip teisėtai pareikšta gyventojų nuomonė dėl dalies Vilniaus miesto savivaldybės administracijos seniūnijų panaikinimo.
Kaip jau buvo minėta, gyventojų nuomonės įvertinimas yra privaloma sprendimo panaikinti dalį seniūnijų priėmimo procedūros stadija. Priėmus ginčijamą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimą dėl dalies seniūnijų panaikinimo, nesant teisėtu būdu atliktos gyventojų apklausos, buvo padarytas esminis administracinio akto priėmimo procedūros pažeidimas, kuris nagrinėjamu atveju yra pagrindas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. 1-1579 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. birželio 13 d. sprendimo Nr. 1-74 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės valdymo ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos struktūros tvirtinimo“ pakeitimo“ 1.1, 1.2, 2, 3.1 ir 4 punktus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Iš dalies panaikinus šį administracinį aktą, naikintinas ir jo pagrindu priimtas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. gruodžio 13 d. įsakymas Nr. 41-1148 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pareigybių panaikinimo“.
Atsakovų nurodytas aplinkybes dėl to, jog apklausos rezultatai yra teisėti, nes yra priimtas įsiteisėjęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimas, kuriuo buvo atmestas Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymas uždrausti Vilniaus miesto savivaldybės merui skelbti duomenis, gautus per 2012 m. vasario 13–20 dienomis vykdytą Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų telefoninę apklausą, ir naudoti šiuos duomenis viešųjų savivaldybės reikalų tvarkymo srityje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1559/2013), yra išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, todėl detaliai nevertina apeliacinio skundo motyvų, susijusių su paminėtomis aplinkybėmis.
Minėto procedūrinio pažeidimo konstatavimui neturi reikšmės ir įsiteisėjęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2497-629/2012, kuriuo buvo atmestas Vyriausybės atstovo prašymas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. 1-433 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų apklausos paskelbimo, apklausos komisijos sudarymo ir atrankinės Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų apklausos telefonu tvarkos aprašo patvirtinimo“ 1 punktą, nes šioje administracinėje byloje ginčijamo Vilniaus miesto savivaldybės sprendimo dėl dalies seniūnijų panaikinimo priėmimo procedūra buvo pažeista ne dėl to, kad neteisėtai buvo nuspręsta paskelbti gyventojų apklausą, bet dėl to, jog minėtas Vilniaus miesto savivaldybės sprendimas dėl apklausos paskelbimo buvo realizuotas neteisėtai.
Nustačius, kad ginčijamo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. 1-1579 dalies panaikinimo pagrindas yra pagrindinių procedūrų pažeidimas, kiti pareiškėjo pareiškime nurodyti šio savivaldybės tarybos sprendimo prieštaravimai aukštesnę galią turintiems teisės aktams nenagrinėtini. Todėl teisėjų kolegija nevertina skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų motyvų dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. 1-1579 prieštaravimo aukštesnę galią turintiems teisės aktams. Pripažintina, kad šie pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstyti motyvai ir jais remiantis pirmosios instancijos teismo prieitos išvados neturi prejudicinės galios.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė sprendimą, kuriuo panaikino skundžiamus administracinius aktus, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Stasys Gagys
Romanas Klišauskas
Dainius Raižys