Civilinė byla Nr. 3K-3-509/2014

Teisminio proceso Nr. 2-02-3-12844-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 118.4

(S)                                                                                                               

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas), Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Janinos Stripeikienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Terminal LT“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „BSP Logistic Property“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Terminal LT“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „BSP Logistic Property“ pareikštu ieškiniu prašė įpareigoti atsakovą UAB „Terminal LT“ įtraukti į buhalterinę apskaitą ieškovo 2011 m. gegužės 20 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. LP-00007 ir 2011 m. spalio 7 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. 00013. Ieškovas nurodė, kad šios kreditinės sąskaitos išrašytos dėl atsiskaitymo už patalpų nuomą ir PVM, tačiau atsakovas nepagrįstai jas atsisako priimti. Ieškinio reikalavimus jis grindė 2010 m. liepos 1 d. šalių susitarimu dėl 2005 m. gruodžio 30 d. nuomos sutarties sąlygų pakeitimo, CK 1.137, 1.138 straipsnių ir Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 83 straipsnio nuostatomis.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gegužės 22 d. sprendimu už akių ieškinį atmetė. Teismas sprendė, kad šalių 2010 m. liepos 1 d. sudaryti sandoriai (taikos sutartis, nuomos sutarties pakeitimas ir sąlyginės garantijos) pagal PVMĮ normas laikytini naujais savarankiškais sandoriais, kurie yra PVM objektas, todėl ieškovas neturėjo teisės išrašyti kreditinės PVM sąskaitos faktūros (PVMĮ, CK 6.193–6.195 straipsniai).

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. liepos 5 d. nutartimi tenkino ieškovo pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, panaikino 2013 m. gegužės 22 d. sprendimą už akių ir atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. spalio 1 d. nutartimi civilinę bylą nutraukė CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškiniu reiškiamą reikalavimą, padarė išvadą, kad juo siekiama sugrąžinti PVM permoką, kuri susidarė dėl to, kad ieškovas sumokėjo iki nuomos sutarties sąlygų pakeitimo išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytą PVM, tačiau tokio dydžio atlygio (nuomos mokesčio), nuo kurio buvo apskaičiuotas PVM dydis, jis negavo. Dėl to teismas sprendė, kad šalių ginčas kilo dėl PVMĮ normų taikymo ir aiškinimo, taip pat susitarimų, susijusių su nuomos sutarties sąlygų pakeitimu, vertinimo šio įstatymo taikymo prasme. Nors reikalavimai suformuluoti dėl įpareigojimo atlikti veiksmus (priimti į buhalterinę apskaitą kreditines PVM sąskaitas faktūras), tačiau faktinis tokių reikalavimų pagrindas ir esmė nesusiję su civilinio proceso normomis ir kyla iš PVMĮ taikymo bei Mokesčių administravimo įstatymo nuostatų vykdymo. Dėl šios priežasties ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. sausio 27 d. nutartimi paliko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 1 d. nutartį nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nors nagrinėjamu atveju ieškovo kreipimosi į teismą pagrindas yra šalių sudaryti nuomos sandoriai, tačiau ieškinio dalykas – ieškovo reikalavimas įpareigoti atsakovą įtraukti į buhalterinę apskaitą ieškovo išrašytas kreditines PVM sąskaitas faktūras – kyla ne iš šių sandorių, bet iš PVMĮ 83 straipsnio 2 dalies nuostatų, kuriose nustatyta, jog bet kokie pasikeitimai, įforminti kreditiniais ir (arba) debetiniais dokumentais, privalo būti įtraukiami į prekių tiekėjo arba paslaugų teikėjo, taip pat pirkėjo (kliento) PVM apskaitą. Teismas nesutiko su atsakovo pozicija, kad byloje iškeltas ginčas dėl sutarčių aiškinimo, nes ginčo esmė yra PVMĮ normų aiškinimas ir taikymas konkrečiu atveju, o ne sutarties šalių tikrosios valios išreiškimo išaiškinimas. Be to, Vilniaus apskrities valstybinėje mokesčių inspekcijoje atliekamas mokestinis patikrinimas, kurio metu, be kita, siekiama nustatyti, ar ieškovas pagrįstai išrašė kreditinę PVM sąskaitą faktūrą. Atlikus šį patikrinimą bus pateikta išvada, kuri įstatymų nustatyta tvarka galės būti skundžiama administraciniam teismui. Dėl atsakovo įpareigojimo įtraukti šias sąskaitas į buhalterinę apskaitą galės būti sprendžiama tik ištyrus kreditinių PVM sąskaitų faktūrų pagrįstumą. Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutraukė civilinę bylą pagal pateiktą ieškinį.

III. Kasacinio skundo argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Terminal LT“ prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Atsakovo teigimu, pareikštu ieškiniu ieškovas siekia įrodyti, kad šalys 2010 m. liepos 1 d. nuomos sutarties pakeitimu susitarė dėl tokių teisių ir pareigų, kurioms atsiradus, imperatyviosios mokesčių teisės normos sukuria atsakovo pareigą įtraukti ieškovo kreditines PVM sąskaitas faktūras į apskaitą. Teismai ginčo esmę nustatė remdamiesi ieškinio dalyku, nepagrįstai sureikšmindami ieškinio pagrindą sudarančius argumentus, susijusius su PVMĮ. Ieškinio dalykas nėra absoliutus pagrindas nustatyti, kad ginčas nepriskirtinas bendrosios kompetencijos teismui. Nors iš ieškinio turinio yra aiški ginčo esmė, tačiau ieškinio dalykas suformuluotas ydingai, nes PVM sąskaitų faktūrų įtraukimą į apskaitą, jų apskaitymą ir išbraukimą iš apskaitos reglamentuoja viešosios teisės normos (inter alia PVMĮ). Ieškovas neturi įstatymo ginamos subjektinės teisės reikalauti, kad atsakovas jo pageidaujamu būdu tvarkytų savo įmonės buhalterinę apskaitą, t. y. ieškovo nurodymu įtrauktų kreditines PVM sąskaitas faktūras į savo apskaitą. Tačiau aplinkybė, kad ieškinio dalykas suformuluotas ydingai, nepaneigia fakto, jog ieškovo iškelto ginčo esmė yra dėl sutarčių aiškinimo ir jis priskirtinas teisme civilinio proceso tvarka nagrinėtiniems ginčams. Nustačius, kad ginčas, atsižvelgiant į jo esmę, yra nagrinėtinas civilinio proceso tvarka, tačiau ydingai suformuluotas ieškinio dalykas, ši teisinė situacija turėjo būti sprendžiama įvertinus civilinio proceso tikslus ir naudojantis ieškinio dalyko pakeitimo institutu, galimu pasirengimo nagrinėti bylą proceso stadijoje (CPK 230 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nagrinėjamo ginčo esmė yra PVMĮ normų aiškinimas ir taikymas konkrečiu atveju, nes, atsakovo teigimu, pagrindinis ginčas tarp šalių kilo dėl jų tarpusavio prievolinių teisinių santykių turinio. Teismų  praktikoje  pripažįstama, kad mokestiniai ginčai, kuriuo šią bylą nepagrįstai pripažino teismas, kyla tais atvejais, kai šalys ir mokesčių administratorius nesutaria dėl mokestinių teisės normų aiškinimo ir taikymo. Mokestinių ginčų tarp sandorių šalių dėl jų sudarytų sandorių turinio nebūna (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Linetrans“ v. Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-315/2013).

Ieškovas UAB „BSP Logistic Property“ atsiliepimo į atsakovo kasacinį skundą nepateikė, tačiau Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2014 m. rugsėjo 9 d. ir 2014 m. rugsėjo 24 d. pateikė pareiškimus dėl ieškinio reikalavimų atsisakymo. Pareiškimuose ieškovas nurodė, kad atsisako nagrinėjamoje byloje pareikšto ieškinio ir atsakovui pareikštų reikalavimų ir jam yra žinomi visi ieškinio atsisakymo procesiniai padariniai, nurodyti CPK 294 straipsnio 2 dalyje, t. y. kad, teismui nutraukus civilinę bylą, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama.

Atsakovas (kasatorius) UAB „Terminal LT“ 2014 m. rugsėjo 11 d. ir 2014 m. spalio 9 d. pateiktuose raštuose iš esmės neprieštarauja dėl ieškovo pateikto ieškinio reikalavimų atsisakymo, tuo atveju, jeigu ieškovui yra žinomi ieškinio reikalavimų atsisakymo teisiniai padariniai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bet kurioje proceso stadijoje ieškovas, kreipęsis į teismą, turi teisę raštu ar žodžiu pareikšti teismui, jog jis atsisako ieškinio. Šios teisės normos nuostata ,,bet kurioje proceso stadijoje“ reiškia, kad pareikšto ieškinio galima atsisakyti ir kasaciniame teisme. Šią išvadą patvirtina ir CPK 87 straipsnio 2 dalis, reglamentuojanti žyminio mokesčio grąžinimą kasaciniame teisme, atsisakius pareikšto ieškinio. Rašytiniame pareiškime dėl ieškinio atsisakymo turi būti nurodyta, kad asmeniui žinomi ieškinio atsisakymo padariniai.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo pareiškimą dėl ieškinio reikalavimų atsisakymo, konstatuoja, kad pareiškimas atitinka jam keliamus reikalavimus: pareiškimą padavė tinkamai atstovaujamas ieškovas, jam žinomi ir suprantami ieškinio atsisakymo padariniai. Pažymėtina, kad ieškinio reikalavimų atsisakymas nėra besąlyginis pagrindas teismui nutraukti bylą. Pagal CPK 42 straipsnio 2 dalį, teismas nepriima ieškovo ieškinio atsisakymo, jeigu tai prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ir viešajam interesui, pažeidžia kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus (CPK 340 straipsnio 5 dalis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ginčas byloje vyko tarp dviejų ūkio subjektų, kasatorius (atsakovas) iš esmės neprieštarauja dėl pareikšto ieškinio atsisakymo, pateiktas pareiškimas atitinka jam keliamus reikalavimus (CPK 140 straipsnio 1 dalis), sprendžia, kad nėra pagrindo pripažinti, jog šioje byloje ieškinio atsisakymas prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms ar viešajam interesui, pažeidžia ieškovo, kasatoriaus ar kitų asmenų teises ir teisėtus interesus. Remdamasi šiomis aplinkybėmis ir vadovaudamasi CPK 140 straipsnio 1 dalimi, 293 straipsnio 4 punktu, 294 straipsnio 2 dalimi ir 340 straipsnio 5 dalimi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškinio atsisakymas priimtinas, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesiniai sprendimai, priimti šioje byloje, naikintini (CPK 359 straipsnio 5 dalis) ir civilinė byla nutrauktina.

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 5 dalimi, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Priimti ieškovo UAB „BSP Logistic Property“ ieškinio atsisakymą ir civilinę bylą pagal ieškovo UAB „BSP Logistic Property“ ieškinį atsakovui UAB „Terminal LT“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus nutraukti.

              Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 27 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 1 d. nutartį.

              Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Virgilijus Grabinskas                                         

                                                                      Janina Januškienė

                                                                                                                                                                        Janina Stripeikienė