Baudžiamoji byla Nr. 1A-185-581/2022

Proceso Nr. 1-01-1-36718-2021-3

Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.1.

 (S)

  PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. lapkričio 18 d.

     Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Donato Jatužio ir Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Astai Jackūnienei,

dalyvaujant prokurorui Lukui Krivickui,

nuteistajam B. S., jo gynėjui advokatui Antanui Cemnolonskui,

nukentėjusiosios A. S. atstovui advokatui Anatolijui Šichovcovui (Anatolij Šichovcov),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo B. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2022 m. rugpjūčio 2 d. nuosprendžio, kuriuo B. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį viešųjų darbų 6 mėnesiams bausme, įpareigojant per mėnesį neatlygintinai dirbti 25 val. visuomenės labui. Vadovaujantis BK 722 straipsniu per 3 mėnesius sudalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

I.                      Bylos esmė

1.       B. S. nuteistas už tai, kad 2021 m. spalio 21 d. apie 19.45 val. (duomenys neskelbtini), automobilyje „Opel Zafira“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) sėdėdamas priekinėje sėdynėje tyčia kumščiu vieną kartą sudavė už vairo sėdėjusiai savo sutuoktinei A. S. į galvą, šiuo veiksmu savo šeimos narei dėl poodinės kraujosruvos su aplinkinių minkštųjų audinių patinimu galvos dešinėje momeninėje srityje sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą.

II.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2.       Apeliaciniu skundu B. S. prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir jį išteisinti dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo.

2.1.       Nurodo, kad viso proceso metu davė nuoseklius parodymus apie tai, kad tyčia nukentėjusiajai smūgio nesudavė. Tai galėjo įvykti netyčia, kai sutuoktinė žodinio konflikto metu bandė jam suduoti, mosikuoti rankomis, ir jis, gindamasis, galėjo ranka kliudyti jos galvą. Jei taip nutiko, tai tiktai nebuvo tyčinis smūgis, siekiant ją sužaloti arba sukelti fizinį skausmą. Gali būti, kad sutuoktinei, kuri įvykio metu buvo labai susijaudinusi, pasirodė, kad jai tyčia sudavė ranka, tačiau taip tikrai nebuvo. Užgauti galėjo tik netyčiniais veiksmais, kuomet ji šaukė, mosikavo rankomis, siekdama sužaloti jį, o jis tuo tarpu gindamasis rankomis taip pat mosikavo, nes nenorėjo, kad ji jam pataikytų į veidą, galvą.

2.2.       Apelianto įsitikinimu, teismas kritiškai vertina jo parodymus, nes jokie pėdsakai, liudijantys smurtą prieš jį, nebuvo fiksuoti; sužalojimai prie vairo sėdėjusiai nukentėjusiajai padaryti ne priekinėje veido dalyje, o pakaušyje nukentėjusiajai nusisukus nuo apelianto, tačiau tokios išvados nėra pagrįstos, nes tai, kad apeliantui nepadaryti jokie sužalojimai, paaiškinama tuo, jog jis automobilyje buvo su kepure ir kapišonu bei rankomis gynėsi nuo nukentėjusiosios smūgių. Mano, kad nukentėjusioji jam nepataikė nei į veidą, nei į galvą. Tai, kad sužalojimas nukentėjusiajai padarytas pakaušyje galima paaiškinti tuo, jog jos galva konflikto metu nebuvo statiškoje padėtyje. Ji, mosikuodama rankomis, galėjo galvą palenkti į priekį apelianto link (tai visiškai natūralus ir paaiškinamas veiksmas), o jis besigindamas, ranka galėjo kliudyti jos galvą ir taip ją sužaloti. Netgi sutinkant su nukentėjusiosios parodymais (kurie yra itin prieštaringi), kad konflikto metu ji buvo paėmusi jį už rankos, palietė jo petį, pakėlusi ranką grūmojo, akivaizdu, jog ji turėjo būti pasisukusi į apeliantą. Tuomet smūgis kumščiu jai į pakaušį būtų sunkiai įsivaizduojamas arba net neįmanomas. Teismas nepagrįstai nuosprendyje nurodo, kad apeliantas neneigia, jog atliko tyčinius smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiąją. Tokių parodymų nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme jis nedavė.

2.3.       Apelianto nuomone, teismas itin atsargiai turėjo vertinti nukentėjusiosios parodymus, kad jis ją tyčia sužalojo. Santykiai tuo metu jau buvo pašliję, nukentėjusioji ne kartą buvo užsiminusi, jog su apeliantu nebegyvens ir skirsis. Tai ir parodė tolimesi nukentėjusiosios veiksmai (inicijavo santuokos nutraukimą). Be to, teismas neatkreipė dėmesio į nukentėjusiosios parodymuose esančius prieštaravimus. Nukentėjusioji 2021 m. spalio 22 d. ikiteisminio tyrimo apklausoje nurodė, kad žodinio konflikto metu ji paėmė viena ranka jam už rankos ir tada jis jai sudavė į pakaušį. 2022 m. vasario 15 d. apklausoje nurodė, kad ji tik palietė ranka apeliantą ir tuo metu pajuto smūgį į galvą. 2021 m. lapkričio 15 d. akistatos metu parodė, kad ji pakėlė ranką, pagrūmodama jam, kad nustotų priekaištauti, ir tada nežinanti su kuo, pajuto smūgį į galvą. Tuo tarpu 2021 m. spalio 21 d. protokole - pareiškime nukentėjusioji nurodė, kad jis rankos kumščiu sudavė vieną smūgį į pakaušio sritį. Teisme nukentėjusioji paaiškino, kad įvykio metu ji pakėlė ranką, jo net nepalietė, liepė jam nutilti ir pajuto smūgį. Ji jo rankos judesio nepastebėjo ir tik įsivaizdavo, kad jis jai sudavė kumščiu. Šių nukentėjusiosios parodymuose esančių prieštaravimų teismas nuosprendyje neanalizavo ir tinkamai neįvertino. Byloje esantys liudytojų parodymai yra tik išvestiniai iš nukentėjusiosios parodymų. Teismo medicinos eksperto išvada taip pat tik patvirtina nukentėjusiosios sužalojimą, tačiau ar tai buvo tyčinis, ar neatsargus sužalojimas, ekspertas atsakyti negali. Tuo labiau, kad teismo medicinos ekspertas nukentėjusiosios net neapžiūrėjo, o išvadą pateikė remdamasis medicininių dokumentų duomenimis.

2.4.       Atkreipia dėmesį ir į apelianto bei nukentėjusiosios elgesį po konflikto. Nukentėjusioji parodė, kad po konflikto ji apeliantui liepė išlipti iš automobilio, ir šis išlipo. Jeigu tikėti nukentėjusiosios parodymais, kad jis įvykio metu buvo įsiaudrinęs, tyčia ją sužalojo, nelogiška būtų jog jis klausytų nukentėjusiosios, nebevyktų namo ir lietui lyjant išliptų iš automobilio. Būtent nukentėjusioji įvykio metu buvo labai susinervinusi, supykusi, rėkė ir liepė išlipti iš automobilio. Nenorėdamas tolimesnių konfliktų, apeliantas išlipo iš automobilio ir pėsčiomis nuėjo į sodo namelį, kur ir pernakvojo. Esant nurodytoms aplinkybėms, daro išvadą, kad apeliantas nukentėjusiąją sužaloti galėjo dėl neatsargumo, gindamasis nuo jos.

3.       Atsiliepimu į apelianto skundą nukentėjusiosios A. S. atstovas advokatas A. Šichovcovas  prašo apelianto skundą atmesti.

3.1.       Atkartodamas apeliacinio skundo argumentus, atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusioji, nuteistasis, eksperto išvada nurodo, kad nukentėjusiai sužalojimas yra ir kad sužalojimas buvo padarytas būtent apelianto ir ši aplinkybė nebuvo neigiama, t. y. visi su tuo sutinka. Apeliantas viso proceso metu neginčijo ir patvirtino, kad būtent jis sužalojo sutuoktinę, bet nesutiko su pareikštu kaltinimu tik toje dalyje, kad jis ją sužalojo tyčia. Apeliantas teigia, kad sužalojo nukentėjusiąją besigindamas nuo jo paties užpuolimo, t y. kai nukentėjusioji vairavo automobilį, bevairuodama automobilį ji jį užpuolė grūmodama kumščiu. Šis, besigindamas nuo užpuolimo ir bandydamas išvengti sužalojimo, dengėsi galvą rankomis ir mosikavo, kaip ir ji. O kadangi ji buvau pasilenkusi apelianto link, pastarasis netyčia ranka sudavė jai į galvos sritį. Apeliantas posėdžio metu nurodė, kad nukentėjusioji sunkiai serga onkologine liga, taikoma chemoterapija, todėl greit susijaudina, yra nervinga ir panašiai. Nukentėjusioji bei apklausti teismo posėdžio metu liudytojai, parodė, kad nuteistasis po to, kai ji susirgo onkologine liga, lankosi tame pačiame kolektyviniame sode pas ten gyvenančią moteriškę, kuri yra našlė, o su ja pradėjo elgtis amoraliai, t. y. prasidėjo tokie pasisakymai, kad ji greit mirs, tuoj numirs, nedaug liko laukti ir panašiai. Apibendrinus nuteistojo elgesį iki įvykio, akivaizdu, kad jis nejautė nukentėjusiajai nei užuojautos, nei atjautos kaip sutuoktinei. Po įvykio nuteistasis liko gyventi bendrame bute, o jai teko išvykti gyventi į dukters butą. Be to, jai teko teismo prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl automobilio, kuris reikalingas kas savaitgalį vykti į (duomenys neskelbtini) į onkologinę ligoninę, nes nuteistasis reikalavo automobilį atiduoti jam. Nuteistasis negrąžino jai katino, kuris yra vienintelė jos paguoda ir yra turto dalybų/ginčo objektas. Nukentėjusioji yra ramaus būdo, adekvati, orientuota, objektyvi. Nuteistojo argumentai, kad ji grūmodama jį puolė yra tik jo gynybinė pozicija.

3.2.       Atkreipia dėmesį, kad apeliantas posėdžio metu demonstravo, kaip jis gynėsi nuo užpuolimo. Rodė, kaip abejomis rankomis apkabino savo galvą ir taip netyčia kumščiu nukentėjusiąją sužalojo. Teismo ekspertas paneigė nuteistojo parodymus ir nurodė, kad buvo smūgiuota kumščiu į galvos sritį, nes tokio mąsto sužalojimo netyčia prisilietus padaryti neįmanoma. Be to, sužalojimo lokalizacija nurodo, kad buvo kumščiu smūgiuota, o ne netyčia pataikyta į veido, rankos sritį.

4.       Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas palaikė apeliacinį skundą ir prašė jį tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

III.        Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5.        Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

6.        Apeliaciniame skunde nuteistasis nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu ir prašo jį panaikinti bei priimti išteisinamąjį nuosprendį, todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

7.         Teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą ir patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog apelianto veiksmuose yra visi nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, požymiai, jo kaltė visiškai įrodyta. Pripažindamas apeliantą kaltu, pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė byloje esančius įrodymus, jų visetą bei padarė pagrįstas išvadas, neprieštaraujančias byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms dėl apelianto tyčios bei padarytų konkrečių nusikalstamų veiksmų ir jas teisiškai įvertino. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas laikėsi baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų ir BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė. Apelianto skunde nėra pagrįstų argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti skundžiamą nuosprendį. Vien tai, kad apeliantui nėra priimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, savaime BPK normų nepažeidžia.

8.       Nagrinėjamu atveju skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, padarė išvadą, kad apeliantas prieš sutuoktinę smurtavo tyčia, smūgiuodamas jai į galvą suvokė savo veikos pavojingumą, numatė pasekmes, kad tokiu veiksmu (smūgiu į galvą) sukels nukentėjusiajai fizinį skausmą ir galbūt padarys sužalojimą bei to siekė - veikė tiesiogine tyčia. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas grindė nukentėjusiosios parodymais, liudytojų A. B. ir A. J. parodymais, nukentėjusiosios apžiūros aktu, prie apžiūros akto pridėtomis nuotraukomis, teismo medicinos specialisto išvada, teismo medicinos eksperto I. A., atlikusio specialų tyrimą, parodymais, medicinos dokumento išraše užfiksuota informacija, policijos įvykių registracijos žurnale užfiksuotais įrašais bei kt. Teisėjų kolegijos vertinimu, ištirti ir išanalizuoti įrodymai neabejotinai leidžia konstatuoti, kad apeliaciniame skunde apelianto pateikta versija, dėl jo prieš nukentėjusiąją atliktų veiksmų vertinimo – nukentėjusiąją sužalojo ne tyčia, o dėl neatsargumo gindamasis nuo pastarosios smurto, nėra pagrįsta, atvirkščiai, prieštarauja bylos aplinkybėms bei byloje esantiems įrodymams, todėl atmestini kaip visiškai nepagrįsti ir neįrodyti.

9.       Skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas sprendė, kad netikėti nukentėjusiosios parodymais, jog apeliantas smogė tyčia, siekdamas sutuoktinei sukelti fizinį skausmą, nėra pagrindo. Su tokia išvada sutinka ir apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas. Nors apelianto įsitikinimu, nukentėjusiosios parodymus reikėtų vertinti kritiškai ne tik dėl santuokos nutraukimo proceso, tačiau ir dėl pačių parodymų prieštaringumo, tačiau skundą nagrinėjančio teismo vertinimo, taip yra siekiama švelninti apelianto teisinę padėtį. Šiuo aspektu pažymėtina, kad teismas skundžiamo nuosprendžio 17 punkte išsamiai ir aiškiai išdėstė motyvais grįstas išvadas dėl įvykio aplinkybių, sietinų su santuokos nutraukimo procesu, sąsajumo. Su minėtomis teismo išvadomis visiškai sutinka ir skundą nagrinėjantis teismas, todėl jų nebekartoja, o tiesiog papildomai pažymi, kad nukentėjusiosios siekio nepagrįstai apkalbėti ir apkaltinti apeliantą, apygardos teismas taip pat nenustatė, juolab, kad po įvykio nukentėjusioji nesiėmė aktyvių veiksmų baudžiamajam procesui prieš apeliantą pradėti. Be to, kaip matyti, santuokos nutraukimą nukentėjusioji inicijavo po įvykio prabėgus pusmečiui. Taigi, akivaizdu, kad santuokos nutraukimas niekaip negalėjo įtakoti smurtinių veiksmų prieš nukentėjusiąją fakto. Apeliantas, laikydamasis savo pozicijos, akcentuoja nukentėjusiosios parodymų nesutapimus (dėl jo rankos palietimo, nukentėjusios rankos padėties, nukentėjusiosios galvos padėties), tačiau tokie neesminiai parodymų prieštaravimai nepaneigia nustatyto fakto – smurtinių veiksmų prieš nukentėjusiąją atlikimo. Minėtus nukentėjusiosios parodymų neatitikimus galima paaiškinti ne tik emocine jos būkle įvykio metu, tačiau ir jos amžiumi, liga bei kitais vykstančiais gyvenime procesais. Šiuo aspektu atkreiptinas apelianto dėmesys, kad svarbu tai, jog nukentėjusioji viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad apeliantas smūgį jai sudavė tyčia. Tai patvirtina jau anksčiau minėti byloje esantys įrodymai, todėl pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymų patikimumu nėra. Apelianto skunde akcentuojami parodymų neatitikimai nelaikytini esminiais, iškreipiančiais parodymų esmę dėl įvykio aplinkybių.

10.       Skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, pripažindamas apeliantą kaltu, taip pat rėmėsi liudytojų A. B. ir A. J. parodymais. Iš apeliacinio skundo argumentų galima spręsti, kad apelianto manymu jie neturi įrodomosios vertės, tačiau nors šių liudytojų parodymai ir yra laikytini išvestiniais, netiesioginiais įrodymais, nes nė viena liudytoja įvykio tiesiogiai nematė, bet nagrinėjamos bylos kontekste jie yra itin reikšmingi, ir jais abejoti teismas neturi jokio pagrindo. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismo išvados gali būti grindžiamos ne tik tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais, jei jie patvirtina tarpinius faktus ir įrodinėtinas aplinkybes ir yra tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013). Iš liudytojų kaimynės A. B. bei dukros A. J. parodymų, duotų teisiamojo posėdžio metu matyti, kad jos abi patvirtino, jog nukentėjusioji iš karto nurodė, kad smūgį į galvą konflikto metu tyčia sudavė apeliantas. Vertinant šių liudytojų parodymų patikimumą svarbu tai, kad jie dėl esminių įvykio aplinkybių tarpusavyje sutampa, patvirtina ir nukentėjusiosios poziciją dėl jos atžvilgiu naudoto smurto ir atsiradusio sužalojimo bei iš dalies sutampa net ir su apelianto parodymų dalimi dėl situacijos, kuomet buvo suduotas smūgis nukentėjusiajai, tad pagrindo abejoti jų patikimumu nėra. Be to, liudytojos parodymus davė būdamos įspėtos dėl  melagingų parodymų davimo, todėl dar ir dėl šios priežasties abejonių dėl parodymų patikimumo nekyla.  

11.       Apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas rėmėsi specialisto išvada, kuri patvirtina, jog smūgis nukentėjusiajai suduotas kietu buku daiktu, galimai įvykio laiku ir būdu, sužalojimas padarytas mažiausiai vieno trauminio poveikio metu. Specialistas teismo posėdžio metu patvirtino, kad sužalojimas galėjo būti padarytas kumščiu. Kumščiu veikiant kūno sritis galimi nubrozdinimai, kraujosruvos, odinės, poodinės ir pan. Kritikuodamas medicinos eksperto išvadą, apeliantas akcentuoja, kad atsakyti ar sužalojimas buvo tyčinis, ar ne, specialistas negalėjo, tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad pavedant specialistui užduotį, pastarasis nesprendžia klausimo dėl atliktų veiksmų tyčios. Primintina, kad įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, tad apeliacinį skundą nagrinėjančio teismo įsitikinimu, įvertinus sužalojimo vietą galvoje, nepaisant apelianto versijos dėl nukentėjusiosios galvos padėties bei nustatytą sužalojimą ir jo savybes (galvos sumušimas, pasireiškęs poodine kraujosruva su aplinkiniu minkštųjų audinių patinimu momentinėje srityje dešinėje galvos pusėje), taip pat tiek nukentėjusiosios, tiek jau minėtų liudytojų parodymus, neįtikima, kad sužalojimas galėjo būti padarytas ginantis, ir tuo labiau, kaip teigiama, netyčia. Tokie skundo argumentai prieštarauja bylos objektyviems įrodymams bei loginei įvykio sekai. 

12.       Apeliaciniame skunde taip pat laikomasi pozicijos, jog apeliantas gynėsi nuo prieš jį smurtaujančios nukentėjusiosios, todėl sužalojimas padarytas ne tyčia, o dėl neatsargumo, Skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, visiškai pagrįstai sprendė, jog duomenų, kurių pagrindu būtų galima teigti, jog nukentėjusiajai sužalojimai padaryti dėl neatsargumo, nėra. Tokią išvadą pagrindžiančius motyvus išdėstė skundžiamo nuosprendžio 18 punkte, su jais apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka ir jų nekartoja tik pažymi, kad nei įvykio aplinkybės, nei apelianto asmeninės savybės, nesudaro jokių prielaidų manyti, kad apeliantas veikė dėl neatsargumo. Ši apelianto versija kategoriškai paneigta byloje esančių objektyvių įrodymų visuma. Naujų, objektyviais duomenimis patvirtintų ir dar neįvertintų aplinkybių, turinčių reikšmės apelianto veiksmų įvertinimui byloje nėra, jų nenurodė ir apeliantas savo skunde aukštesnės instancijos teismui. Šiuo atveju yra įrodyti visi objektyvūs ir subjektyvūs nusikaltimo požymiai, apeliantas pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

13.       Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo teiginių pagrįstumą, konstatuoja, jog apelianto apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2022 m. rugpjūčio 2 d. nuosprendį, kuris yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

              Nuteistojo B. S. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                            Valdas Ciesiūnas

                                        Donatas Jatužis

          Jolanta Raščiuvienė