Administracinė byla Nr. eA-4611-492/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01043-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugpjūčio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų S. H. (S. H.) ir H. H. (H. H.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. H. (S. H.) ir H. H. (H. H.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjai (duomenys neskelbtini) piliečiai S. H. (S. H.) ir H. H. (H. H.), kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2018 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. (15/6-8)12PR-49 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje išnagrinėti iš naujo.
2. Pareiškėjai nurodė, kad S. H. 2017 m. (duomenys neskelbtini) specialiosios tarnybos nepagrįstai iškėlė baudžiamąją bylą. Baudžiamieji procesai pradėti Laisvės dienos (2017 m. kovo 25 d.), kurią buvo planuojamas didelis mitingas, išvakarėse. Pareiškėjas dalyvavo opozicinėje bendraminčių draugų grupėje, kuri neturi struktūros ir pavadinimo, tačiau dėl to jam buvo pareikšti įtarimai, dalyvaujant ginkluotame susivienijime, siekiant sukelti neramumus. Pareiškėjų teigimu, „(duomenys neskelbtini)“ nebėra nuo 2005 m., jo nariai nustojo vykdyti savo veiklą ir išsiskirstė, o pareiškėjas apkritai „(duomenys neskelbtini)“ nepriklausė. Pareiškėjai teigė, kad 2017 m. kovo 18 d. prieš Laisvės dienos mitingą „(duomenys neskelbtini)“ vardu buvo kviečiama sukilti, panaudojant smurtą. (duomenys neskelbtini) opozicija pareiškė, kad į jų „Facebook“ paskyrą buvo įsilaužta ir griežtai apsiribojo nuo šio kvietimo. 2017 m. kovo 21 d. ir 2017 m. kovo 22 d. prasidėjo pirmieji areštai. Pareiškėjas, žiniasklaidoje matydamas pranešimus, kad jo draugai ir pažįstami sulaikomi ir jiems pateikiami kaltinimai dėl dalyvavimo ginkluotoje organizuotoje grupėje, bei suprasdamas, kad jis taip pat neišvengiamai bus areštuotas, pabėgo iš kilmės valstybės į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjo žmona liko kilmės valstybėje, vėliau po kratos namuose ir apklausos policijoje ji atvyko į Lietuvą.
3. Pareiškėjai pateikė organizacijos „(duomenys neskelbtini)“ raštą, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas yra įtariamasis baudžiamoje byloje ir jam patekti kaltinimai pagal (duomenys neskelbtini) baudžiamojo kodekso 293 straipsnio 3 dalį („masinių neramumų rengimas“) ir 287 straipsnį („neteisėtos organizuotos grupuotės kūrimas“). Minėta organizacija taip pat savo tinklalapyje pateikė informaciją apie sulaikytuosius (2017 m. kovo 23 d.), tarp kurių buvo paminėtas ir pareiškėjas ((duomenys neskelbtini)).
4. Pareiškėjų manymu, Migracijos departamentas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojo atskirų faktinių aplinkybių izoliuotu vertinimu, neužtikrino įrodymų visapusiško ištyrimo.
5. Pareiškėjai nurodė, jog atsakovas išvadą, kad ikiteisminis tyrimas dėl pareiškėjo yra nutrauktas, grindžia vien tik prielaidomis. Pareiškėjui yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos padarymo, kaip ir daugumai sulaikytųjų „(duomenys neskelbtini)“ narių, tačiau pareiškėjas sistemingai laikosi pozicijos, kad niekada nebuvo „(duomenys neskelbtini)“ nariu, todėl jam iškelti baudžiamosios bylos apskritai negalėjo būti jokio pagrindo (bylos siejamos būtent su naryste šioje organizacijoje). Baudžiamosios bylos yra keliamos būtent Laisvės dienos demonstracijoje dalyvaujantiems asmenims, turint tikslą juos įbauginti. Net ir nutraukus ikiteisminį tyrimą lieka reali rizika dėl tokio ikiteisminio tyrimo atnaujinimo bei pareiškėjo teisių pažeidinėjimo, jį neteisėtai sulaikant areštinėje ar net įkalinant (pavyzdžiui, nenutraukus savo dalyvavimo protesto akcijose). Taigi, pareiškėjų manymu, atsakovas ne tik apsiribojo savo prielaidomis dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, kaip patvirtinančiomis rizikos patirti persekiojimo veiksmus nebuvimą, bet ir visiškai atsiribojo nuo fakto, jog pareiškėjui ikiteisminis tyrimas pradėtas nepagrįstai ir būtent dėl jo turimų politinių įsitikinimų, kas per se (pats savaime) priskiriama persekiojimo veiksmams dėl 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijoje dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija, Ženevos konvencija) nurodytų priežasčių, persekiojimo subjektui esant valstybei. Pareiškėjų įsitikinimu, atsakovas privalėjo surinkti informaciją apie ikiteisminio tyrimo, pradėto daugumai sulaikytųjų „(duomenys neskelbtini)“ narių, atnaujinimo galimybes, teisę į gynybą (realias galimybes gauti advokatą ir pan.) iškėlus baudžiamąją bylą ar pradėjus ikiteisminį tyrimą masinių neramumų rengimo ir neteisėtos organizuotos grupuotės kūrimo pagrindais bei informaciją apie teisėsaugos institucijų efektyvumą ir korupciją.
6. Pareiškėjai teigė, jog prieglobsčio prašyme buvo paaiškinta, kad organizacijos „(duomenys neskelbtini)“ tinklalapyje pateikiant informaciją, kad pareiškėjas buvo sulaikytas, įsivėlė klaida, be to, šios aplinkybės nė vienas iš pareiškėjų nenurodė, o laikėsi vieningos pozicijos, jog jie kilmės valstybę paliko iki pareiškėjo sulaikymo, siekdami jo išvengti.
7. Pareiškėjai nurodė, kad iš skunde pateiktos informacijos bei pareiškėjų apklausų metu užfiksuotų duomenų matyti, jog atsakovui nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjų išsiuntimo į pilietybės valstybę atveju jie nebus kankinami, su jais nebus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi ar nebus žeminamas jų orumas, yra tikimybė, jog pareiškėjus išsiuntus į jų kilmės valstybę jų teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos.
8. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti.
9. Migracijos departamentas paaiškino, jog pareiškėjai prašymą suteikti prieglobstį iš esmės grindė tuo, kad pareiškėjas bijojo, jog kilmės valstybėje bus sulaikytas teisėsaugos institucijų, kaip ir jo pažįstami, kurie yra susiję su „(duomenys neskelbtini)“ byla. Įvertinus pareiškėjų pasakojimą, surinktą kilmės valstybės informaciją, nustatyta pagrįsta tikimybė, jog pareiškėjo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas yra nutrauktas, todėl nėra pagrįstos tikimybės, jog pareiškėjas, grįžęs atgal į kilmės valstybę, bus sulaikytas ar kad jam grėstų kitos sankcijos. Atsakovas taip pat įvertino tai, jog pareiškėjai nebuvo politiškai aktyvūs, nepriklausė jokiai politinei partijai ar organizacijai, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai šie asmenys nėra žinomi kaip aktyviai dalyvaujantys politinėje veikloje, todėl konstatavo, kad nėra pagrįstos tikimybės, jog jiems grįžus atgal į kilmės valstybę grėstų sulaikymas ar kitos sankcijos dėl turimų politinių pažiūrų, todėl darė išvadą, kad jų baimė patirti šiuos veiksmus nėra visiškai pagrįsta. Atsakovo vertinimu, kilmės valstybės informacija taip pat nepatvirtina pareiškėjo hipotetinio pobūdžio teiginio, jog grįžtant atgal į kilmės valstybę, jis pasienyje bus sulaikytas saugumo pareigūnų, kurie jam „pakiš“ ginklą, šaudmenis, kad galėtų iškelti jam baudžiamąją bylą. Migracijos departamentas nustatė, kad yra pagrįsta tikimybė, jog grįžę į kilmės valstybę pareiškėjai susidurtų su trumpalaikiu sulaikymu asmens tapatybei nustatyti, jeigu dalyvautų demonstracijose, mitinguose. Ši grėsmė individualizuota, nes pareiškėjai praeityje dalyvavo keliose protesto akcijose. Jie susidurtų su nepatogumu, psichologiniu diskomfortu, tačiau įvertinęs gresiančių veiksmų formą, pobūdį ir pasekmes, Migracijos departamentas konstatavo, kad jie nėra pakankamai rimti savo pobūdžiu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą ir neatitinka „persekiojimo“ veiksmų apibrėžimo, įtvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 116.1.1 punkte. Atsakovas taip pat paaiškino, kad Sprendimu nesuteikė papildomos apsaugos pareiškėjams, nes prašymo nagrinėjimo metu nenustatyta, kad kilmės valstybėje jiems grėstų kankinimai arba mirties bausmė, be to, remiantis Migracijos departamento informacija, pareiškėjų kilmės valstybėje šiuo metu nevyksta tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas. Taigi, pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių tesinės padėties (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose.
10. Atsakovas nurodė, kad atliekant vertinimą, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, Migracijos departamento Prieglobsčio skyrius 2018 m. vasario 15 d. parengė pažymą Nr. BLR-15/6-5 „Apie „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ bylas (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Pažyma), pateikė paklausimą Austrijos Raudonajam Kryžiui, į kurį buvo pateiktas atsakymas, buvo papildomai surinkta aktualiausia 2017 m. ir 2018 m. informacija apie likusių „(duomenys neskelbtini)“ įtariamųjų likimą. Pareiškėjo bylos kontekste vertinimas, ar ikiteisminis tyrimas pareiškėjo kilmės valstybėje buvo pradėtas pagrįstai ar nepagrįstai, neturi pridėtinės vertės – įrodomosios galios, nes, remiantis kilmės valstybės informacija, visi įtariamieji „(duomenys neskelbtini)“ byloje buvo paleisti, jų ikiteisminiai tyrimai buvo nutraukti. Atsakovas pažymėjo, kad 4 „(duomenys neskelbtini)“ dalyviai pateikė kolektyvinį skundą dėl moralinės žalos atlyginimo ir 2018 m. kovo 27 d. teismas pradėjo nagrinėti pateiktą skundą, tai įrodo, jog buvusių įtariamųjų „(duomenys neskelbtini)“ byloje teisės nėra ribojamos, jie laisvai teikia skundus, naudojasi advokatų paslaugomis, ikiteisminiai tyrimai jų atžvilgiu buvo nutraukti ir nėra atnaujinti. Be to, kilmės valstybės informacija nepatvirtina fakto, jog (duomenys neskelbtini) ikiteisminiai tyrimai opozicijos veikėjams yra atnaujinami. Todėl yra pagrįsta tikimybė, kad pareiškėjo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas yra nutrauktas ir nebus atnaujintas. Nesant vienos iš pabėgėlio statuso taikymo sąlygų „asmuo turi visiškai pagrįstai bijoti persekiojimo“, nėra prasmės vertinti, ar pareiškėjai atitinka kitą pabėgėlio statuso taikymo sąlygą (persekiojimas turi būti grindžiamas rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais). Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, įvertino aktualią kilmės valstybės informaciją, susijusią su pareiškėjų pateikto prieglobsčio prašymo motyvais, ši informacija surinkta iš keleto šaltinių, pateikti duomenys neprieštarauja vieni kitiems, taigi, Departamentas pareigos įvertinti aktualią kilmės valstybės informaciją nepažeidė.
11. Migracijos departamentas nurodė, kad teisės aktų nuostatos nenustato, kad visais atvejais turėtų būti parengta pažyma apie padėtį prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje. Kaip rodo Išvados turinys, atsakovas, priimdamas Sprendimą, įvertino aktualią kilmės valstybės informaciją apie problemas, susijusias su „(duomenys neskelbtini)“ bylos įtariamaisiais, pareiškėjų kilmės valstybės opozicijos aktyvistų situaciją.
12. Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjų argumentu, kad Migracijos departamentas nesuteikė pareiškėjams galimybės paaiškinti ar patikslinti savo paaiškinimus dėl organizacijos „(duomenys neskelbtini)“ tinklalapyje paskelbtos informacijos (jog pareiškėjas buvo sulaikytas, kai jis tuo metu jau buvo Lietuvoje), nurodė, kad pareiškėjams buvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus, Migracijos departamentas atsižvelgė ir įvertino organizacijos „(duomenys neskelbtini)“, kaip objektyvaus ir nešališko šaltinio, patikimumą (viešoje erdvėje pateikta klaidinga informacija apie pareiškėjo sulaikymą, raštas parengtas pagal pareiškėjo žmonos pateiktą informaciją), konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje pateiktas viešoje erdvėje pateiktas dokumentas (sąrašas sulaikytųjų) neturi jokios pridėtinės vertės, bei įrodomosios galios ir įtakos prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimui. Ginčo dėl to, jog pareiškėjas nebuvo sulaikytas kilmės valstybėje, nėra.
13. Migracijos departamentas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjai tik abstrakčiai nurodė, kad turi būti nustatyta, jog deportacijos atveju kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Dėl pareiškėjų argumento, kad nėra duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, jog grąžinus pareiškėjus į kilmės valstybę, jiems nekiltų jokie neigiami padariniai, atsakovas nurodė, kad pabėgėlių teisės nuostatos nenustato pareigos sprendžiančiai institucijai įrodinėti neiginius, nes tai būtų neįveikiama užduotis ir pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas. Remiantis bylos medžiaga, nei pareiškėjų praeities įvykiai, nei kilmės valstybės informacija nepagrindė pareiškėjo baimės patirti persekiojimą pagrįstumo.

II.

14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 17 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.
15. Įvertinęs skundžiamo Sprendimo turinį ir kitus byloje pateiktus duomenis, teismas atmetė pareiškėjų argumentus, kad atsakovas nustatė ne visas faktines aplinkybes ir netinkamai kvalifikavo nustatytus materialius faktus. Teismo vertinimu, pareiškėjas yra niekuo neišsiskiriantis politinis aktyvistas. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas lengvai paliko savo kilmės valstybę. Teismas nustatė, kad pareiškėjui galimai yra iškelta baudžiamoji byla (tai labiau tikėtinas faktas). Atsižvelgęs į tai, jog abu prieglobsčio prašytojai tvirtino, kad jų namie kratos metu rastam šaunamajam ginklui pareiškėjas turėjo leidimą, teismas sprendė, kad labiau tikėtina, jog pareiškėjas nebuvo įtariamas dėl neteisėto šaunamojo ginklo laikymo.
16. Teismas sprendė, kad yra pagrįsta tikimybė, jog grįžę į kilmės valstybę, pareiškėjai susidurtų su trumpalaikiu sulaikymu asmens tapatybei nustatyti, jeigu dalyvautų demonstracijose, mitinguose. Ši grėsmė yra individualizuota, nes pareiškėjai praeityje dalyvavo keliose protesto akcijose. Pareiškėjai susidurtų su nepatogumu, psichologiniu diskomfortu, tačiau įvertinęs gresiančių veiksmų formą, pobūdį ir pasekmes, teismas konstatavo, kad jie nėra pakankamai rimti, t. y. intensyvūs, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą ir neatitinka „persekiojimo“ Konvencijos prasme, todėl pareiškėjams nėra pagrindo suteikti pabėgėlio statusą. Teismas pabrėžė, kad liudytojai A. Z. (A. Z.), A. D. (A. D.), V. D. (V. D.) paaiškino, jog jiems buvo iškeltos baudžiamosios bylos, bet jos buvo nutrauktos: tai, teismo vertinimu, patvirtina faktą, kad galimas pareiškėjų teisių suvaržymas neatitinka persekiojimo sampratos Konvencijos prasme.
17. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju galimo persekiojimo neintensyvumas nesudaro galimybių konstatuoti, jog pareiškėjai bus kankinami, su jais bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jų orumas ar jie bus tokiu būdu baudžiami, kad yra grėsmė, jog jiems bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija, taigi nėra aplinkybių, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1, 2 3 punktuose.

III.

18. Pareiškėjai padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti ir panaikinti Sprendimą.
19. Apeliacinis skundas, be skunde išdėstytų motyvų, grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Pareiškėjo turimas leidimas laikyti vieną šaunamąjį ginklą jokiu būdu negali reikšti, jog jo atžvilgiu negali būti nepagrįstai iškelta baudžiamoji byla dėl kitų šaunamųjų ginklų neteisėto laikymo, kurių laikymui jis leidimų neturi. Tokia tikimybė, pareiškėjų vertinimu, atsakovo ir teismo turėjo būti vertinama kaip labai tikėtina, kadangi byloje nustatytos aplinkybės liudija esant nepagrįstai pradėtą baudžiamąjį persekiojimą dėl masinių neramumų rengimo ir neteisėtos organizuotos grupuotės kūrimo.
2. Nagrinėjamu atveju byloje surinkti įrodymai vienareikšmiškai patvirtino, jog pareiškėjas (o kartu ir jo sutuoktinė) kilmės valstybėje yra nepagrįstai persekiojimas dėl jo tariamo priklausymo tam tikrai socialinei grupei, jis šiuo metu yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali bei bijo naudotis tos valstybės apsauga, kadangi persekiojimo subjektas yra pati valstybė.
3. Aplinkybė, kad, kaip nustatyta teismo posėdžio metu apklausus liudytojus, jų atžvilgiu pradėtos baudžiamosios bylos po kurio laiko buvo nutrauktos, patvirtina pareiškėjų nurodytą aplinkybę, jog kilmės valstybėje vykdomas baudžiamasis persekiojimas yra ne tik nepagrįstas, bet ir nukreiptas į siekį įbauginti atitinkamai socialinei grupei priklausančius asmenis, jog jie atsisakytų savo turimų politinių / moralinių įsitikinimų. Taigi yra labai tikėtina, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjas gali būti sulaikytas dėl jo atžvilgiu nepagrįstai pradėto baudžiamojo persekiojimo. Teismo išvada, jog pareiškėjo atžvilgiu vykdomas ikiteisminis tyrimas taip pat turėtų būti nutrauktas, yra pagrįsta tik prielaidomis.
4. Pareiškėjų vertinimu, byloje esant nustatytam kilmės valstybės atliekamo nepagrįsto tam tikrai socialinei grupei priklausančių asmenų persekiojimo faktui, buvo pakankamas pagrindas pripažinti, jog pareiškėjams Lietuvos Respublikoje turi būti suteiktas pabėgėlio statusas. Aplinkybės, jog abu pareiškėjai nebuvo iškilūs politiniai aktyvistai ir galėjo lengvai palikti savo kilmės valstybę, nepaneigia byloje nustatyto materialinio fakto, jog labai tikėtina, kad kilmės valstybėje pareiškėjo atžvilgiu šiuo metu yra pradėta baudžiamoji byla ir pareiškėjų grįžimo į kilmės valstybę atveju abu pareiškėjai gali būti sulaikyti teisėsaugos institucijų ir nepagrįstai teisiami. Tam, jog būtų galima konstatuoti visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamu, užteko konstatuoti faktą, jog pareiškėjų kilmės valstybėje pareiškėjo atžvilgiu yra pradėtas nepagrįstas ir neteisėtas baudžiamasis persekiojimas.
5. Net tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas pripažintų, jog Pareiškėjų atžvilgiu atliekami persekiojimo veiksmai ir jų intensyvumas negali būti prilyginti persekiojimui Įstatymo 86 straipsnio prasme, pirmosios instancijos teismas turėjo ir galėjo pripažinti, jog tokiu atveju pareiškėjams turėjo būti suteikta papildoma apsauga Įstatymo 87 straipsnio 2 dalies pagrindu, kadangi vykdant nepagrįstą baudžiamąjį persekiojimą yra neabejotinai žeminamas pareiškėjų orumas.
20. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas taip pat prašo atnaujinti terminą atsiliepimui į p apeliacinį skundą paduoti.
21. Atsiliepimas į apeliacinį skundą, be atsiliepime į skundą išdėstytų motyvų, grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1.               Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodė naują aplinkybę, kad gali būti iškelta baudžiamoji byla dėl „kitų šaunamųjų ginklų neteisėto laikymo, kurių laikymui jis leidimų neturi“, nes nei savo prašymuose suteikti prieglobstį, nei per apklausas pareiškėjai nenurodė, kad turi ir kitų ginklų, kuriuos laiko namuose neturėdami tam išduotų leidimų. Be to, tiek Migracijos departamentas, tiek teismas negali vertinti visų galimų hipotetinių situacijų, spręsdami klausimą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, todėl deklaratyvūs teiginiai, kad pareiškėjams gali būti iškelta baudžiamoji byla dėl kitų neteisėtai laikomų ginklų, yra niekuo nepagrįsti ir nesudarantys pagrindo pripažinti ginčijamą Sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.
2. Tiek Migracijos departamentas, tiek teismas konstatavo, jog yra pagrįsta tikimybė, kad pareiškėjo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas yra nutrauktas ir nebus atnaujintas. Pareiškėjai skunde niekuo nepagrindė savo teiginio, kodėl pareiškėjas priklauso socialinei grupei, bei pateikė savo priimto teismo sprendimo interpretacijas, teigdami, kad tikimybė būti nepagrįstai sulaikytam yra pripažinta kaip nustatytas materialinis faktas. Atsakovas pažymi, kad šie, kaip ir kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neatitinka tikrovės, kadangi nei Migracijos departamentas, nei pirmosios instancijos teismas nebuvo nustatę nei materialinio fakto, kad pareiškėjo atžvilgiu galimai iškelta baudžiamoji byla yra nepagrįsta, nei, tuo labiau, kad ši baudžiamoji byla yra iškelta dėl pareiškėjo priklausymo tam tikrai socialinei grupei. Liudytojų paaiškinimai, jog jiems buvo iškeltos baudžiamosios bylos, bet jos buvo nutrauktos, patvirtina faktą, kad toks galimas pareiškėjų teisių suvaržymas neatitinka persekiojimo sampratos Konvencijos prasme. Be to, pareiškėjai nepateikė jokių konkrečių, įtikinamų individualaus pobūdžio aplinkybių, leidžiančių pagrįstai manyti, kad grįžimo į kilmės šalį atveju jie bus kankinami, su jais bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jų orumas ar jie tokiu būdu bus baudžiami, kad jiems asmeniškai galėtų kilti grėsmė, jog jiems bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija.
3. Dėl pareiškėjų argumentų, jog nėra jokių garantijų, kad pareiškėjo atžvilgiu galimai iškelta baudžiamoji byla bus nutraukta, atsakovas nurodo, kad remiantis kilmės valstybės informacija, visų asmenų, kuriems buvo iškeltos baudžiamosios bylos tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir pareiškėjui, šios bylos buvo nutrauktos, o pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, leidžiančių išskirti jį iš šios asmenų grupės, todėl Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas tinkamai konstatavo, kad yra pagrįsta tikimybė, jog grįžus į kilmės valstybę, pareiškėjai susidurtų su trumpalaikiu sulaikymu asmens tapatybei nustatyti, jeigu dalyvautų demonstracijose, mitinguose, tačiau gresiantys veiksmai nėra pakankamai rimti ir neatitinka persekiojimo sąvokos Konvencijos prasme.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

22. Byloje pareiškėjai ginčija Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2018 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. (15/6-8)12PR-49 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ ir prašo įpareigoti Migracijos departamentą pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje išnagrinėti iš naujo.
23. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą konstatavęs, jog nustatyti faktai nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjų galimas teisių suvaržymas atitiktų persekiojimo sampratą Konvencijos prasme, taip pat galimo persekiojimo mažas intensyvumas nesudaro pagrindo teikti ir papildomą apsaugą.

24. Pareiškėjai apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir neteisingai taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą. Tam, kad būtų galima konstatuoti visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamu, pakanka konstatuoti faktą, jog pareiškėjų kilmės valstybėje pareiškėjo atžvilgiu yra pradėtas nepagrįstas ir neteisėtas (sufabrikuotas) baudžiamasis persekiojimas. Kai tai atliekama nepagrįstai, t. y. asmenų, priklausančių tam tikrai socialinei grupei atžvilgiu, tai prilyginama persekiojimui UTPĮ 86 straipsnio prasme, todėl išvada, jog negali būti suteiktas pabėgėlio statusas, nepagrįsta. Teismo išvada, kad pradėtas baudžiamasis tyrimas būtų nutrauktas, yra grindžiama tik prielaidomis, o galimybė, kad bus sufabrikuotas kaltinimas dėl šaunamojo ginklo laikymo – reali. Netgi nenustačius tokio persekiojimo veiksmų intensyvumo, kuris prilygtų persekiojimui UTPĮ 86 straipsnio prasme, turėjo būti suteikta papildoma apsauga UTPĮ 87 straipsnio 2 dalies pagrindu, nes vykdant nepagrįstą baudžiamąjį persekiojimą būtų neabejotinai žeminamas pareiškėjo orumas.

25. Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija tokiu apelianto argumentų nepripažįsta pagrįstais.

26. Bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos UTPĮ, jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatos, taip pat tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės aktai. Visų pirma paminėtina 1951 m. liepos 28 d. Jungtinių Tautų Konvencija dėl pabėgėlių statuso, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika (ratifikuota Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. sausio 21 d. įstatymu Nr. VIII-85) (toliau – ir Ženevos konvencija, Konvencija). Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte, be kita ko, nustatyta, kad terminas „pabėgėlis“ nusako asmenį, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba. Tuo tarpu, Konvencijos 33 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nė viena susitariančioji valstybė jokiu būdu neišsiunčia ir negrąžina pabėgėlio į šalį, kur jo gyvybei ar laisvei grėstų pavojus dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių pažiūrų.

27. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 18 straipsnio nuostatos įtvirtina, kad teisė į prieglobstį garantuojama pagal Ženevos konvenciją ir 1967 m. sausio 31 d. Protokolą dėl pabėgėlių statuso bei Europos Sąjungos sutartį ir Sutartį dėl ES veikimo. ES teisės požiūriu teisė į prieglobstį yra fundamentali asmens teisė. Chartijos 19 straipsnio, įtvirtinančio asmens apsaugą perkėlimo, išsiuntimo ar išdavimo atveju, 2 dalis numato, kad niekas negali būti perkeltas, išsiųstas ar išduotas į valstybę, kurioje jam gresia mirties bausmė arba kurioje jis gali patirti kankinimų ar kitokį nežmonišką ar žeminantį elgesį arba būti taip baudžiamas.

28. Ginčui taip pat reikšmingos 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų nuostatos (toliau – ir Kvalifikavimo direktyva). Pagrindinis šios direktyvos tikslas – užtikrinti, kad valstybės narės taikytų bendrus asmenų, kuriems tikrai reikia tarptautinės apsaugos, identifikavimo kriterijus, ir užtikrinti, kad tiems asmenims visose valstybėse narėse būtų suteiktos būtiniausios lengvatos (Kvalifikavimo direktyvos Preambulės 12 konstatuojamoji dalis).

29. Kvalifikavimo direktyvos 2 straipsnio d) dalis nurodo, kad pabėgėlis – tai trečiosios šalies pilietis, kuris dėl visiškai pagrįstos persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei baimės yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba dėl tokios baimės nepageidauja naudotis tos šalies apsauga, arba asmuo be pilietybės, kuris dėl minėtų priežasčių būdamas už šalies, kurioje yra jo ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, ribų negali ar dėl tokios baimės nepageidauja į ją grįžti ir kuriam netaikomas 12 straipsnis. Tuo tarpu, Kvalifikavimo direktyvos 2 straipsnio f) straipsnis nurodo, kad papildomą apsaugą galintis gauti asmuo – trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, tačiau apie kurį pagrįstai galima manyti, kad jei jis būtų grąžintas į savo kilmės šalį arba – asmens be pilietybės atveju – į šalį, kurioje yra jos ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, jam kiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtą didelę žalą, kuriam netaikomos 17 straipsnio 1 bei 2 dalys ir kuris negali arba dėl tokio pavojaus nepageidauja naudotis tos šalies apsauga.

30. Kiek tai susiję su persekiojimo veiksmų apibrėžimu kilmės valstybėje, Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio (persekiojimo veiksmai) 1 dalyje nurodyta, jog tam, kad veiksmas būtų laikomas persekiojimo veiksmu pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnį, jis turi būti: a) pakankamai rimtas pagal savo pobūdį ar dažnumą, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma, tų teisių, nuo kurių negalima nukrypti pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 15 straipsnio 2 dalį, arba b) įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kuri yra pakankamai sunki, kad veiktų asmenį panašiai, kaip nurodyta a punkte.

31. Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad persekiojimo veiksmai pagal 1 dalį gali, inter alia (be kita ko), pasireikšti tokiomis formomis: a) fizinio ar psichologinio smurto veiksmai, įskaitant seksualinį smurtą; b) teisinės, administracinės, policijos ir (arba) teisminės priemonės, kurios savaime yra diskriminacinės arba įgyvendinamos diskriminuojant; c) neproporcingas ir diskriminuojantis persekiojimas ar baudimas; d) atsisakymas teismine tvarka atlyginti žalą, kuris yra neproporcingas ar diskriminuojantis baudimas; e) persekiojimas ar baudimas dėl atsisakymo atlikti karo tarnybą konflikto metu, kai atliekant tokią tarnybą reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, kuriems taikomi 12 straipsnio 2 dalyje nustatyti nesuteikimo pagrindai; f) veiksmai, pagal pobūdį tiesiogiai susiję su asmens lytimi arba su tuo, kad asmuo yra vaikas. Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pagal 2 straipsnio d) punktą turi būti ryšys tarp 10 straipsnyje nurodytų priežasčių ir persekiojimo veiksmų, apibrėžtų pagal šio straipsnio 1 dalį arba apsaugos nuo tokių veiksmų nebuvimo.

32. Kvalifikavimo direktyvos 10 straipsnio (persekiojimo priežastys) 1 dalies e) punkte nurodyta, kad valstybės narės, vertindamos persekiojimo priežastis, atsižvelgia į šiuos veiksnius: politinių pažiūrų sąvoka visų pirma apima turimas pažiūras, įsitikinimus ar tikėjimą tam tikru klausimu, susijusiu su 6 straipsnyje minėtais galimais persekiojimo vykdytojais ir jų politika ar metodais, nesvarbu, ar prašytojas pagal tas pažiūras, įsitikinimus ar tikėjimą ėmėsi veiksmų. Kvalifikavimo direktyvos 10 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad vertinant, ar prašytojas visiškai pagrįstai bijo būti persekiojamas, nesvarbu, ar prašytojas iš tikrųjų turi rasinių, religinių, tautinių, socialinių ar politinių savybių, dėl kurių jis gali būti persekiojamas, su sąlyga, kad tokią savybę prašytojui priskiria persekiojimo vykdytojas.

33. Kiek tai susiję su sprendimo, ar pareiškėjas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų, priėmimu, Kvalifikavimo direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nagrinėdamos, ar prašytojas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų arba turi galimybę naudotis apsauga nuo persekiojimo ar didelės žalos kilmės šalies dalyje, kaip nurodyta 1 dalyje, valstybės narės, priimdamos sprendimą dėl prašymo, atsižvelgia į bendrąsias toje šalies dalyje esančias aplinkybes ir į asmenines prašytojo aplinkybes, kaip nurodyta 4 straipsnyje. Tuo tikslu valstybės narės užtikrina, kad iš atitinkamų šaltinių, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro ir Europos prieglobsčio paramos biuro, būtų gaunama tiksli naujausia informacija.

34. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Kvalifikavimo direktyvos 4 straipsnio 5 dalis nurodo, jog kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos: a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą; b) pateikta visa prašytojo informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija; c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju; d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, kodėl taip nepadarė; e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai patikimas.

35. UTPĮ (2017 m. sausio 1 d. redakcija) nuostatos yra pagrįstos Ženevos konvencija, jos taip pat įgyvendina Kvalifikavimo direktyvą. UTPĮ 86 straipsnyje numatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (1 dalis); šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (2 dalis).

36. Tuo tarpu, UTPĮ 87 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

37. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi nuostatos, kad pirmiau nurodytose UTPĮ nuostatose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. birželio 7 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

38. Iš byloje ginčijamo atsakovo 2018 m. kovo 9 d. sprendimo Nr. (15/6-8)12PR-49 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“, taip pat 2018 m. kovo 9 d. Migracijos departamento Prieglobsčio skyriaus Išvados dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (Prieglobsčio byla, t. II, b. l. 10–20) (toliau – ir Išvada), kurios pagrindu buvo priimtas ginčijamas Sprendimas, matyti, kad atsakovas Sprendimą priėmė pripažinęs tikrovę atitinkančias faktais pareiškėjo teiginius apie jo atžvilgiu iškeltą baudžiamąją bylą pagal (duomenys neskelbtini) BK 293 straipsnio 3 dalį (masinių neramumų rengimas) ir 287 straipsnį (neteisėtos organizuotos grupės kūrimas), tačiau konstatavo, kad pareiškėjai nebuvo politiškai aktyvūs, nepriklausė jokiai politinei partijai ar organizacijai, hipotetiniais vertino pareiškėjo teiginius, kad grįžęs į kilmės valstybę jis bus sulaikytas saugumo pareigūnų, jam bus „pakišti“ ginklai bei šaudmenys, iškelta baudžiamoji byla, todėl pareiškėjų baimės būti persekiojamiems dėl šių priežasčių nepripažino pakankamai pagrįsta. Išvadoje nurodyta, kad 2017 m. kovo 21–22 d. suimti asmenys, kuriems buvo pareikšti tokie patys įtarimai, buvo paleisti, tyrimai nutraukti, ir tai buvo įvertinta kaip pagrįsta tikimybė, kad ir pareiškėjo atžvilgiu pradėtas tyrimas nutrauktas, todėl nėra pagrįstos baimės būti sulaikytam. Papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste atsakovas vertino tas pačias aplinkybes ir padarė išvadą, jog nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjams grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai, taip pat, kad kilmės šalyje pareiškėjams nėra grėsmių, numatytų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

39. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendime ir Išvadoje atliktu aplinkybių dėl pradėto baudžiamojo persekiojimo ir galimo sulaikymo grąžinant į kilmės šalį, šaunamojo ginklo „pakišimo“ ir pan., interpretavimu, nenurodė duomenų, kurių atsakovas nebūtų įvertinęs. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, nagrinėjo kilmės valstybės informaciją, kuri nepatvirtino hipotetinio pobūdžio teiginių dėl sulaikymo pasienyje, kad „bus pakišti“ ginklai ir šaudmenys, taigi baimė dėl tokio pobūdžio persekiojimo tinkamai įvertinta kaip nepagrįsta. Pareiškėjai nepateikė daugiau patikimos individualaus pobūdžio informacijos apie pareiškėjo atžvilgiu vykdomą ikiteisminį tyrimą ar kitos informacijos, kuri patvirtintų pareiškėjų baimės būti persekiojamiems dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, pagrįstumą. Informacija apie analogiškų baudžiamųjų bylų nutraukimą pagrindžia tikimybę, kad pareiškėjo atžvilgiu tyrimas taip pat nutrauktas, todėl galimas pareiškėjų teisių suvaržymas pagal savo pobūdį neatitinka persekiojimo sampratos Konvencijos prasme. Be to, pareiškėjai nepateikė jokių konkrečių, įtikinamų individualaus pobūdžio aplinkybių, leidžiančių pagrįstai manyti, kad grįžimo į kilmės šalį atveju jų gyvybei ar laisvei grėstų pavojus dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių pažiūrų, kad jie bus kankinami ar su jais bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jų orumas ar jie tokiu būdu bus baudžiami, ar kad jiems asmeniškai galėtų kilti grėsmė, jog jiems bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo konstatavimu, kad yra pagrįsta tikimybė, jog grįžus į kilmės valstybę, pareiškėjai susidurtų su trumpalaikiu sulaikymu asmens tapatybei nustatyti, jeigu dalyvautų demonstracijose, mitinguose, tačiau gresiantys veiksmai nėra pakankamai rimti ir neatitinka persekiojimo sąvokos Konvencijos prasme. Galimas baudžiamasis persekiojimas kilmės valstybėje prilyginamas persekiojimui Įstatymo 86 bei 87 straipsnių prasme tik tuo atveju, jei jis yra neproporcingas ir diskriminuojantis, ir baudžiamasis persekiojimas savaime kiekvienu atveju, kai nėra nustatomos individualios atitinkamą grėsmę patvirtinančios aplinkybės, negali būti laikomas asmens orumo pažeminimu.

40. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindų pirmosios instancijos teismo sprendimui naikinti ar keisti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjų S. H. (S. H.) ir H. H. (H. H.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Artūras Drigotas

                            Dalia Višinskienė

                            Virginija Volskienė