Civilinė byla Nr. 3K-3-512/2006
Procesinio sprendimo kategorija
44.5.2.16 „(S)“
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2006 m. spalio 16 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Teodoros Staugaitienės (kolegijos pirmininkė), Janinos Januškienės ir Algio Norkūno (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo valstybės įmonės Anykščių miškų urėdijos kasacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2005 m. birželio 20 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. A. ieškinį atsakovui valstybės įmonei Anykščių miškų urėdijai dėl žalos, netekus profesinio darbingumo, atlyginimo, trečiasis asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė : I. Ginčo esmė
Ieškovas nurodė, kad Valstybinė medicininė socialinės ekspertizės komisija nustatė, jog jis nuo 1987 m. lapkričio 16 d. yra netekęs 50 proc. profesinio darbingumo, nes daugiau kaip 21 metus dirbo mechanizatoriumi, dėl to susirgo vibracine liga ir neteko 50 proc. profesinio darbingumo: 3,7 proc. dirbdamas Žako-Arkinsko tarybiniame ūkyje, 6,03 proc. – Anykščių miškų ūkyje, 6,22 proc. – Alšėnų vaismedžių medelyne ir 34,05 proc. – Mičiurino tarybiniame ūkyje.
Žalos atlyginimą iki 2003 m. sausio 1 d. ieškovui mokėjo savivaldybė. Po to šią prievolę perėmė trečiasis asmuo. Jo sprendimu ieškovui buvo mokama 43,97 proc. netekto profesinio darbingumo periodinė kompensacija (mokant neterminuotai) už laikotarpį, kai jis dirbo Žako-Arkinsko tarybiniame ūkyje, Alšėnų vaismedžių medelyne ir Mičiurino tarybiniame ūkyje. Jam nutrauktas 6,03 proc. kompensacijos dalies mokėjimas už laikotarpį, kai jis dirbo Anykščių miškų ūkyje. Trečiasis asmuo pranešė ieškovui, kad šią žalos dalį privalo mokėti atsakovas, kaip Anykščių miškų ūkio teisių ir pareigų perėmėjas. Atsakovas kelis mėnesius mokėjo ieškovui periodinės netekto darbingumo kompensacijos dalį, tačiau jos mokėjimą nutraukė. Jo nuomone, visą, t. y. 50 proc., netekto nedarbingumo kompensaciją ieškovui turi mokėti trečiasis asmuo VSDFV Kauno skyrius, nes pagal įstatymą valstybei perėjo prievolė mokėti visą žalos dėl netekto profesinio darbingumo atlyginimą.
Ieškovas mano, kad pagal 1997 m. liepos 1 d. Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 181 straipsnio 1 dalį minėtą žalos atlyginimo dalį jam turi mokėti atsakovas, nes Anykščių miškų ūkis nebuvo privatizuotas, o atsakovas yra šios įmonės teisių ir pareigų perėmėjas.
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo: 1) 1372,10 Lt žalos atlyginimą dėl profesinio darbingumo netekimo už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2005 m. kovo 31 d.; 2) periodinę netekto darbingumo kompensaciją, mokant po 56,91 Lt kas mėnesį neterminuotai nuo 2005 m. balandžio 1 d., kompensaciją didinant didėjant draudžiamosioms pajamoms; 3) 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos neišmokėtos kompensacijos, palūkanas skaičiuojant nuo ieškinio padavimo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kauno rajono apylinkės teismas 2005 m. birželio 20 d. sprendimu ieškinį patenkino. Teismas motyvavo, kad profesinė liga ir 50 proc. profesinio darbingumo netekimas ieškovui nustatyti 1987 m. lapkričio 16 d., šį faktą patvirtina Kauno III Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos aktai (2003 m. vasario 28 d. - Nr. 66 ir 2003 m. kovo 14 d. - Nr. 100). Ginčo santykiams taikytinas 1997 m. liepos 1 d. Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinas įstatymas Nr. VIII–366. Pagal šio įstatymo 181 straipsnio 1 dalį žalos atlyginimo prievolė pereina valstybei, kai: 1) įmonei iškelta bankroto byla, įmonė likviduojama dėl bankroto; 2) įmonė likviduota ir (ar) išregistruota, nėra jos teisių ir pareigų perėmėjo; 3) nukentėjusieji susirgo profesine liga arba buvo sužaloti dėl nelaimingo atsitikimo darbe, dirbdami buvusiose valstybinėse įmonėse ir buvusiose žemės ūkio įmonėse (kolūkiuose, valstybiniuose ūkiuose) iki jų privatizavimo. Vadovaujantis Laikinojo įstatymo 181 straipsniu ir Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2021 „Dėl Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 15 d. nutarimo Nr. 997 „Dėl žalos atlyginimo nukentėjusiems dėl sveikatos sužalojimo darbe ar susirgimo profesine liga, kai ši prievolė pereina valstybei, tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“, trečiasis asmuo VSDFV Kauno skyrius perėmė žalos atlyginimo mokėjimą už laikotarpius, kai ieškovas dirbo Žako-Arkinsko tarybiniame ūkyje, Alšėnų vaismedžių medelyne ir Mičiurino tarybiniame ūkyje, t. y. 43,97 proc. žalos atlyginimo. Žalos atlyginimą už netektą darbingumą, kai ieškovas dirbo Anykščių miškų ūkyje, privalo mokėti atsakovas, kaip buvusio Anykščių miškų ūkio teisių ir pareigų perėmėjas.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2006 m. vasario 13 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sutiko su teismo išvada, kad 6,03 proc. žalos atlyginimo mokėjimo prievolė neperėjo valstybei, o atsakovas yra tinkamas subjektas vykdyti šią prievolę.
Dėl apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nurodė, kad 6,03 proc. profesinio darbingumo ieškovas neteko dėl darbo Anykščių miškų ūkyje. Šis ūkis niekada nebuvo privatizuotas, jis buvo tik reorganizuotas, šiuo metu jo teisinė forma – valstybės įmonė Anykščių miškų urėdija. Teisėjų kolegija atmetė atsakovo argumentus, kad byloje esantis Generalinės miškų urėdijos prie Aplinkos ministerijos 2003 m. kovo 3 d. raštas Nr. 194 neįrodo, jog atsakovas perėmė visas 1967-1969 m. veikusio Anykščių miškų ūkio pareigas, o konkrečių Anykščių miškų ūkio reorganizavimo sąlygų bei perimtų teisių ir pareigų apimties teismas nesiaiškino. Atsakovas šiais argumentais negrindė savo atsikirtimų pirmosios instancijos teisme, todėl negali šiais argumentais grįsti apeliacinio skundo.
Teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovas neteisingai aiškina Laikinojo įstatymo 181 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, laikydamas, jog žalos atlyginimo mokėjimo prievolė visa apimtimi besąlygiškai perėjo valstybei, nes ieškovas profesine liga susirgo 1987 m. dirbdamas Mičiurino tarybiniame ūkyje, t. y. iki šios įmonės privatizavimo, o įstatyme nustatytas tik vienintelis atvejis, kai valstybė gali nepriimti visos žalos atlyginimo prievolės – kai liga nustatoma po įmonės privatizavimo. Laikinojo įstatymo 181 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų negalima aiškinti siaurai, užkraunant valstybei visiškai nepagrįstą prievolę mokėti žalos atlyginimą už asmenis, kurie patys yra pajėgūs tai daryti. Ši įstatymo nuostata (kad žalos atlyginimo prievolė pereina valstybei, kai nukentėjusieji susirgo profesine liga valstybinėse įmonėse ir buvusiose žemės ūkio įmonėse iki jų privatizavimo) besąlygiškai gali būti taikoma tik tiems atvejams, kai nukentėjusiesiems profesinio darbingumo netekimas nustatomas tik dėl darbo šiose įmonėse arba dar ir dėl darbo įmonėse, patenkančių tarp įstatymo 181 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose išvardytų atvejų. Tais atvejais, kai nuketėjusiajam profesinio darbingumo netekimas nustatomas ne tik dėl darbo valstybinėje ar buvusioje žemės ūkio įmonėje (iki jų privatizavimo), kurioje nukentėjusysis susirgo profesine liga, bet ir dėl darbo įmonėje arba įmonėse, nepatenkančiose tarp 181 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose išvardytų atvejų (kaip ir yra ginčo atveju), Laikinojo įstatymo 181 straipsnio 1 dalies 3 punktą reikia aiškinti sistemiškai su šio įstatymo 6 straipsniu bei CK 6.263 ir 6.283 straipsniais. Laikinojo įstatymo 181 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodomas ne vienintelis atvejis, kai valstybė gali neperimti visos žalos atlyginimo prievolės, o tik kaip vienas iš konkrečių atvejų, kaip turėtų būti elgiamasi tada, kai, nustačius ligą po privatizavimo, atsiranda daugiau atsakingų už darbingumo netekimą asmenų, t. y. kitos įmonės, kuriose darbas taip pat turi įtakos darbuotojo sveikatos sutrikimui.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti teismų sprendimą ir nutartį, ieškinį atmesti. Kasatorius nurodė šiuos argumentus:
1. Teismai netinkamai išaiškino ir taikė Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo 181 straipsnio 1 dalies 3 punktą, pažeidė CK 1.2 straipsnį, be pagrindo netaikė Vyriausybės 1992 m. rugpjūčio 10 d. nutarimo Nr. 607 „Dėl žalos atlyginimo už pakenkimą sveikatai ar dėl nukentėjusiojo mirties mokėjimo keičiantis nuosavybės formoms“ nuostatų.
Profesinė liga ieškovui buvo nustatyta 1987 m., jis tuo metu dirbo Mičiurino tarybiniame ūkyje, iš kurio jis buvo atleistas dėl šios ligos. Žalos atlyginimą jam mokėjo Mičiurino tarybinis ūkis, kuris vėliaus buvo privatizuotas. Pagal Vyriausybės 1992 m. rugpjūčio 10 d. nutarimo Nr. 607 „Dėl žalos atlyginimo už pakenkimą sveikatai ar dėl nukentėjusiojo mirties mokėjimo keičiantis nuosavybės formoms“ 2 punktą žalos atlyginimo prievolė perėjo rajono valdybai, iš kurios vėliau šią prievolę perėmė savivaldybė. Prievolės perėmimas galiojantiems teisės aktams neprieštaravo, todėl sukėlė valstybei teisines pasekmes. Be to, pagal Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 15 d. nutarimu Nr. 997 patvirtintos Žalos atlyginimo nukentėjusiems dėl sveikatos sužalojimo darbe ar susirgimo profesine liga, kai ši prievolė pereina valstybei, tvarkos nuostatas prievolė atlyginti žalą tenka valstybei pagal 1964 m. CK 508 straipsnio 4 dalį, kai žalos atlyginimą mokėjo buvusios žemės ūkio įmonės iki jų privatizavimo. Kadangi žalos atlyginimą ieškovui mokėjo buvusi žemės ūkio įmonė – Mičiurino tarybinis ūkis, tai žalos atlyginimo prievolė perėjo valstybei. Trečiasis asmuo VSDFV Kauno skyrius, perimdamas iš savivaldybių žalos atlyginimo prievolę, turėjo perimti visą šią prievolę, o ne jos dalį.
Pagal Laikinojo įstatymo 181 straipsnio 1 dalies 3 punktą valstybė gali neperimti visos žalos atlyginimo mokėjimo prievolės tuo atveju, kai profesinė liga nustatoma po įmonės privatizavimo. Nustačius profesinę ligą po įmonės privatizavimo, nukentėjusiesiems, dirbantiems toje pačioje ar kitoje įmonėje, kurioje darbo aplinka dėl jos kenksmingo veiksnio (veiksnių) poveikio taip pat turėjo įtakos darbuotojo sveikatos sutrikimui, valstybė atlygina tą darbingumo netekimo dalį, kurios nukentėjusysis neteko dirbdamas buvusioje valstybinėje įmonėje iki jos privatizavimo, atsižvelgdama į darbo sąlygas ir toje įmonėje dirbtą laiką. Kitą darbingumo netekimo dalį atlygina įmonė, kurioje darbas po įmonės privatizavimo turėjo įtakos susirgimui profesine liga. Įstatyme nesuteikta teisė valstybei perimti tik dalį prievolės, jei profesinė liga buvo diagnozuota iki žemės ūkio bendrovės privatizavimo. Ši įstatymo nuostata turi būti aiškinama kartu su CK 1.2 straipsnyje įtvirtintu teisėtų lūkesčių principu. Žalos mokėjimo prievolę iš Mičiurino tarybinio ūkio valstybė perėmė visą, neskaidydama dalimis. Atsakovas pagrįstai galėjo tikėtis, kad valstybė ir toliau vykdys prisiimtus įsipareigojimus ieškovui. Be to, šiuo atveju negalima vadovautis Laikinojo įstatymo 181 straipsniu, nes prievolę mokėti žalos atlyginimą ieškovui valstybė buvo perėmusi pagal ankstesnius teisės aktus, reglamentavusius žalos prievolės perėjimą valstybei.
2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 314 straipsnio, 331 straipsnio 4 dalies normas.
Teisėjų kolegija neišsiaiškino svarbių bylos aplinkybių, t. y. nuo kada, kokių teisės aktų pagrindu ir ar pagrįstai valstybė mokėjo ieškovui žalos atlyginimą iki šią prievolę perėmė trečiasis asmuo VSDFV Kauno skyrius. Nenustačius fakto, kad Kauno rajono savivaldybė neteisėtai mokėjo ieškovui žalos atlyginimą, negalima padaryti išvados, jog valstybė turėjo teisę nutraukti prisiimtų įsipareigojimų vykdymą. Byloje esantys Kauno rajono savivaldybės administracijos pateikti įrodymai patvirtina, kad valstybės prisiėmimas žalos atlyginimo prievolės tuo metu galiojusiems teisės aktams neprieštaravo, todėl sukūrė tolimesnes pareigas valstybei. Teisėjų kolegija nepasisakė dėl šių teismo iniciatyva išreikalautų įrodymų, dėl to nenustatė visų reikšmingų teisingam bylos išsprendimui aplinkybių.
Teisėjų kolegija nepasisakė dėl atsakovo pateiktų kartu su apeliaciniu skundu įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas nėra Anykščių miškų ūkio teisių ir pareigų perėmėjas, t. y. įrodymų dėl Anykščių miškų ūkio reorganizacijos. Šių įrodymų apeliacinės instancijos teismas atsakovui negrąžino, dėl jų šalys byloje išsakė savo nuomonę, todėl jie laikytini priimtais, ir teismas turėjo juos įvertinti. Šių papildomų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo tik po teismo sprendimo priėmimo, nes teismas atmetė atsakovo argumentus, kad ginčo santykiams turi būti taikomas Vyriausybės 1992 m. rugpjūčio 10 d. nutarimas Nr. 607.
Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistą, skundą atmesti. Jis nurodė, kad sprendžiant šalių ginčą reikia vadovautis tik Laikinojo įstatymo nuostatomis, nes šio įstatymo 23 straipsnyje nustatyta, jog asmenims, kurių teisė į žalos atlyginimą atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo, žalos mokėjimas anksčiau galiojusia tvarka nutraukiamas nuo 1997 m. rugsėjo 1 d. Atsakovas netinkamai aiškina Laikinojo įstatymo 181 straipsnio normą. Byloje nėra duomenų, kad Anykščių miškų ūkis būtų privatizuotas. Atsakovas yra šio ūkio teisių ir pareigų perėmėjas. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti atsakovo pateiktus naujus įrodymus. Atsakovas elgėsi nesąžiningai, nurodydamas, kad jis nėra Anykščių miškų ūkio teisių perėmėjas. Aplinkybe, kad atsakovas yra teisių perėmėjas, ieškovas grindė ieškinį. Atsakovas savo atsiliepime į ieškinį nurodė kitus motyvus ir neginčijo aplinkybės, kad jis nėra teisių perėmėjas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinio skundo argumentai dėl Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo 181 straipsnio 1 dalies 3 punkto netinkamo aiškinimo ir taikymo, taip pat dėl Vyriausybės 1992 m. rugpjūčio 10 d. nutarimo Nr. 607 nuostatų nepagrįsto netaikymo atmetami.
Dėl žalos padarymo atsiranda prievolė žalą atlyginti, nes žalos padarymas yra civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindas (žalos asmeniui nustatymo metu galiojusio 1964 m. CK 4 straipsnis). Žalos atlyginimo prievolės subjektai yra kreditorius ir skolininkas. Skolininkas yra asmuo, kuris atsakingas už padarytą žalą. Dėl asmens sveikatai padarytos žalos, kai padariusysis žalą privalo mokėti už tą fizinį asmenų draudimo įmokas, yra atsakingas asmuo, kuris privalėjo mokėti už sužalotąjį valstybinio socialinio draudimo įmokas (žalos paaiškėjimo metu galiojusio 1964 m. CK 499 straipsnis). Žalos atlyginimas nustatomas pagal Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinąjį įstatymą. Šio įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinta ta pati žalos atlyginimo skolininko samprata, kaip ir 1964 m. CK 499 straipsnyje, 18 straipsnyje reglamentuojamas žalos atlyginimo mokėjimas reorganizavus ar likvidavus įmonę, 181 straipsnyje – žalos atlyginimo mokėjimo prievolės perėjimas valstybei.
Jeigu žala fiziniam asmeniui padaryta dėl profesinio susirgimo jam dirbant keliose darbo vietose ir nustatyta, kad darbingumo netenkama dėl kenksmingo poveikio sveikatai keliose įmonėse (ne vienoje), tai žalą fizinio asmens sveikatai padarė keli asmenys, o ne tik tas, pas kurį dirbant teisiškai yra konstatuotas darbingumo netekimas. Teisė į žalos atlyginimą atsiranda nuo darbingumo netekimo konstatavimo dienos. Fizinis asmuo, kuriam konstatuotas profesinio darbingumo netekimas, įgyja reikalavimo teisę kiekvienam žalą kaltais neteisėtais veiksmais padariusiam asmeniui, t. y. jis tampa kreditoriumi. Atitinkamai kiekvienas žalą kaltais neteisėtais veiksmais padaręs asmuo tampa skolininku, t. y. asmeniu, turinčiu prievolę atlyginti žalą. Žalos atlyginimo prievolė yra turtinė, nesiejama su asmeniu. Ji yra civilinės apyvartos objektas, dėl to gali pereiti iš vieno asmens kitam. Žalos atlyginimo prievolė juridinio asmens reorganizavimo atveju nepasibaigia, nes juridinio asmens pertvarkymas be likvidavimo – reorganizavimas – nėra prievolės pasibaigimo pagrindas. Dėl juridinio asmens pertvarkymo į kitą juridinį asmenį pareiga atlyginti fizinio asmens sveikatai padarytą žalą pereina juridinio asmens teisių perėmėjui. Byloje neįrodyta, kad valstybinis miškų ūkis būtų likviduotas. Jis buvo reorganizuojamas – įjungiamas į susivienijimą ir iš jo išjungiamas, po to pertvarkytas į valstybės įmonę. Tokios nuostatos yra žalos padarymo ir paaiškėjimo metu galiojusio1964 m. CK 508 straipsnyje, žalos atlyginimo mokėjimo metu galiojusio Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo 18 straipsnyje.
Skolininko prievolė atlyginti žalą yra subjektinė ir gali pasibaigti asmeniškai jam, jeigu teisėtais pagrindais ji pereina kitam asmeniui. Perėjimas reiškia, kad žalos atlyginimo prievolė pasibaigia ankstesniajam skolininkui, nes pareiga mokėti perkeliama naujam skolininkui ir turi būti jo vykdoma. Tai gali būti, pavyzdžiui, skolos perleidimas.
Nagrinėjamu atveju, kai fizinio asmens sveikatai kelių darbdavių skirtingais veiksmais padarytą žalą ėmėsi atlyginti vienas iš jų, visos žalos dydžio mokėjimai nesukuria jam prievolės ir už kitus asmenis visą laiką mokėti žalą. Žala fiziniam asmeniui dėl profesinio susirgimo atsiranda iš delikto. Iš įstatymo ar šios prievolės esmės neišplaukia, kad žalos atlyginimą turėtų mokėti tik pats skolininkas, todėl kreditorius privalo priimti įvykdymą, kurį už skolininką pasiūlo trečiasis asmuo. Kai nedarbingumo netekimas buvo nustatytas 50 proc. ir šia apimtimi vadovaujantis nustatytą žalos atlyginimą mokėjo tarybinis ūkis ar valstybė (per savivaldybę ar SODRĄ), tai reiškia ne ką kita, kad šie asmenys mokėjo dalį žalos atlyginimo kaip savo padarytą žalą (pvz., už 34,05 proc. darbingumo netekimą Mičiurino tarybiniame ūkyje), o kita mokėjimo dalis buvo už kito asmens padarytą žalą (tai už 6,03 proc. darbingumo netekimą miškų ūkyje). Dėl to, kad trečiasis asmuo vykdo žalos atlyginimo mokėjimo prievolę, nepasibaigia skolininko prievolė atlyginti žalą, nes galiojusio teisinių santykių metu 1964 m. CK 244-252 straipsniuose ar kituose įstatymuose tokio prievolės pasibaigimo pagrindo nenustatyta. Priešingai, 1964 m. CK 232 straipsnyje nustatyta, kad yra skolininko atsakomybė, kada prievolės neįvykdo tretieji asmenys, kurie buvo įpareigoti ją vykdyti. Dėl to atmestini kasacinio skundo argumentai, kad dėl valstybės institucijų priimtų sprendimų mokėti kreditoriui visos netekto darbingumo apimties žalos atlyginimą negalimas atsisakymas nuo jos vykdymo ir žalos atlyginimo reikalavimas iš skolininko.
Susiklostę teisiniai santykiai negali būti kvalifikuojami kaip skolos perkėlimas, nes skolą perkėlinėja skolininkas. Šiuo atveju neįrodyta, kad skolininkas – valstybinis miškų ūkis – ir jo teisių perėmėjas – VĮ miškų urėdija – atliko veiksmus, kuriais perkeltų skolą kitam asmeniui. Dėl skolos perkėlimo atsiranda teisinis santykis tarp senojo skolininko, naujojo skolininko ir kreditoriaus. Senasis skolininkas perduoda prievolės vykdymą, naujasis perima prievolės vykdymą, o kreditorius išreiškia dėl skolos perkėlimo savo sutikimą (1964 m. CK 242 straipsnis). Byloje neįrodyta, kad senasis skolininkas perdavė prievolės vykdymą. Ta aplinkybė, kad be skolininko žinios trečiasis asmuo mokėjo žalos atlyginimą už skolininką, o kreditorius įmokas priėmė, neleidžia susiklosčiusių santykių kvalifikuoti kaip skolos perkėlimą. Taigi nėra pagrindo išvadai, kad pradinio skolininko prievolė atlyginti žalą perėjo kitam asmeniui ar baigėsi.
Žala dėl profesinio susirgimo daroma nuo susirgimo momento, o ji paaiškėja nuo tada, kai profesinis susirgimas konstatuojamas teisės aktų nustatyta tvarka. Teisė į žalos, padarytos fizinio asmens sveikatai dėl profesinio susirgimo, atlyginimą atsiranda nuo profesinio susirgimo konstatavimo teisės aktų nustatyta tvarka momento, o už šią žalą yra atsakingi tie asmenys, kurie kaltais neteisėtais veiksmais – saugių ir sveikų darbo sąlygų neužtikrinimu, nulėmusiu profesinį susirgimą ar sudariusiu jam sąlygas – ją padarė. Jų pareiga atlyginti žalą atsiranda nuo darbingumo netekimo fiziniam asmeniui nustatymo dienos. Teisės į žalos atlyginimą atsiradimui neturi reikšmės, ar teisės į žalos atlyginimą atsiradimo dieną sužalotasis asmuo yra darbo santykiuose su kaltus neteisėtus veiksmus atlikusiu asmeniu. Teisinės reikšmės turi tai, ar nukentėjusysis iš karto reikalauja žalos atlyginimo. Jeigu nukentėjusysis iš karto nereikalauja žalos, tai nėra šios prievolės pasibaigimo pagrindas. Jeigu asmuo kreipiasi dėl sveikatai padarytos žalos atlyginimo praėjus trejiems metams nuo jos padarymo dienos, tai žalos atlyginimas mokamas nuo kreipimosi dienos (1964 m. CK 507 straipsnis, CK 6.288 straipsnio 1, 2 dalys).
Žalos atlyginimo prievolė dėl fizinio asmens sveikatos sužalojimo dėl pakenkto objekto – sveikatos – ir nuolat juntamų ir nepraeinamų pasekmių, jeigu darbingumas neatsistato, yra specifinė tuo, kad yra tęstinė. Tai reiškia, kad sveikatos sutrikdymo padariniai ilgai juntami ir asmuo dėl to visą darbingumo netekimo laiką turi nuostolių. Fizinio asmens sveikata yra asmeninė neturtinė vertybė, todėl reikalavimams dėl šios teisės pažeidimo netaikoma ieškinio senatis, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus (CK 1.134 straipsnio 1 punktas). Reikalaujant žalos, padarytos fizinio asmens sveikatos sužalojimu, ieškinio senaties taikymo specifika nustatyta įstatyme – CK 6.288 straipsnyje – jeigu kreipiamasi dėl žalos atlyginimo praėjus trejiems metams nuo jos padarymo dienos, tai atlyginimas mokamas nuo kreipimosi dienos. Vien tas faktas, kad kreiptasi praėjus trejiems metams, nėra pagrindas skolininkui pagrįstai tikėtis, jog jis galės apsiginti ieškinio senatimi. Lygiai taip pat dėl aplinkybės, kad už skolininką žalos atlyginimą mokėjo kitas asmuo. Tokia aplinkybė nesukuria jam teisėto lūkesčio, kad jo žalos atlyginimo prievolė pasibaigė arba yra perimta kito asmens. Skolininkas turi vadovautis įstatymu ar apskritai teisingumu ir teise grįsta protinga nuostata, kad jo pareiga atlyginti žalą pasibaigė arba perėjo kitam asmeniui. Fizinio asmens sveikatos sužalojimo atveju ta aplinkybė, kad už žalą atsakingas asmuo ilgą laiką nevykdė žalos atlyginimo prievolės, nes ją vykdė kitas asmuo, manydamas, jog turi ją atlyginti, nesudaro pagrindo žalą padariusiam asmeniui tikėtis, jog jis taps neatsakingu už žalą. Kasacinio skundo argumentai dėl skolininko teisėtų lūkesčių pažeidimo neatitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo nuostatų, todėl atmetami. Dalis šių argumentų yra faktinio pobūdžio, todėl nenagrinėjami (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo 181 straipsnyje reglamentuojami žalos atlyginimo mokėjimo prievolės perėjimo valstybei atvejai. Atvejai išvardyti kaip atitinkamai įmonei tenkanti prievolė. Tai gali būti visas žalos atlyginimas arba jo dalis. Valstybei gali pereiti arba žalos atlyginimo mokėjimo prievolė visa apimtimi (jeigu už žalą atsakinga viena įmonė, už kurią atsako valstybė arba jeigu už žalą atsakingos kelios įmonės, už kurias visas atsako valstybė), arba jos dalis (pvz., jeigu už žalą atsakingos kelios įmonės, bet už jas ne visas atsako valstybė).
Jeigu už dalį mokėjimo prievolės valstybė neatsako, tai ši žalos atlyginimo dalis išieškoma iš įmonės, kuri yra atsakinga už žalos atlyginimą arba jos mokėjimo prievolės vykdymą.
Atsakovas neįrodė, kad yra vienas iš asmenų, išvardytų įstatymo181 straipsnyje, už kurio padarytą žalą civilinė atsakomybė pereina valstybei.
Atsakovo prievolė mokėti žalos atlyginimą siejama su žalos padarymu dėl susirgimo profesine liga valstybinėje įmonėje, kuri buvo kelis kartus reorganizuojama ar kitaip pertvarkoma, bet nebuvo bankroto, likvidavimo ar privatizacijos. Buvusios valstybinės įmonės reorganizavimas ir dabartinis įregistravimas valstybės įmone sukūrė situaciją, kad žalos atlyginimo mokėjimo prievolės dalis, atitinkanti buvusioje valstybinėje įmonėje netektą kreditoriaus darbingumo dalį, turi būti vykdoma dabartinės valstybinės įmonės kaip teisių perėmėjos. Nėra teisinio pagrindo, kuriuo valstybė būtų perėmusi šią prievolės dalį. Jeigu valstybė kurį laiką buvo prisiėmusi mokėjimo prievolės vykdymą, tai negali būti traktuojama kaip skolininko – už žalą atsakingo asmens – prievolės pabaiga. Jeigu trečiasis asmuo, vykdęs prievolę, atsisako toliau ją vykdyti, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę vykdytų skolininkas.
Dėl žalos padarymo fiziniam asmeniui – nukentėjusiajam susirgus valstybinėje įmonėje profesine liga ir netekus profesinio darbingumo, nors darbingumo netekimo faktas buvo konstatuotas nukentėjusiajam jau nedirbant toje įmonėje – atsiranda teisė į žalos atlyginimą nukentėjusiajam, atitinkamai – prievolė valstybinei įmonei ir jos teisių perėmėjui mokėti žalos atlyginimą, atitinkantį darbingumo netekimo laipsnį toje įmonėje. Ta aplinkybė, kad valstybinė įmonė šios prievolės nevykdo, o ją už valstybinę įmonę vykdo valstybė, nereiškia, kad pasibaigė valstybinės įmonės prievolė atlyginti žalą nukentėjusiajam. Jeigu valstybė, kaip trečiasis asmuo, nustoja mokėti žalos atlyginimą už buvusią valstybinę įmonę, tai nukentėjusysis gali pareikalauti buvusios valstybinės įmonės teisių perėmėjos – valstybės įmonės – vykdyti žalos atlyginimo prievolę.
Kasacinio skundo argumentai dėl procesinės teisės normų pažeidimo atmetami.
Atsakovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė papildomus įrodymus ir prašė juos pridėti prie bylos, savo prašymą jis pakartojo apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Teismas priėmė protokolinę nutartį pridėti šiuos įrodymus prie bylos, įrodymų tyrimo metu šie buvo paskelbti. Tai rodo, kad naujų įrodymų apeliacinės instancijos teismas neatsisakė priimti ir nepažeidė CPK 314 straipsnio. Teismas nutartyje dėl tyrimo atnaujinimo vadovavosi įrodymo priemonėse esančiais įrodymais – dėl įmonės sujungimo, išskyrimo ir kt. Papildomai pateiktose rašytinėse įrodinėjimo priemonėse nėra įrodymų apie perimamas įmonės prievoles ir jų apimtį. Jeigu apeliacinėje instancijoje papildomai pateikti įrodinėjimo duomenys yra priimti ir panaudoti motyvavimui, tai nėra CPK 314 ir 331 straipsnių pažeidimo.
Teisėjų kolegija nenustatė pagrindų panaikinti teismų sprendimą ir nutartį (CPK 359 straipsnio 3 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 13 d. nutartį ir Kauno rajono apylinkės teismo 2005 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistus.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Teodora Staugaitienė
Janina Januškienė
Algis Norkūnas