Civilinė byla Nr. B2-1758-555/2019

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00929-2014-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

3.2.7.1.; 3.4.3.11

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 22 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Tamašauskas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Parama verslui“ prašymą dėl uždarosios akcinės bendrovės „VICUS“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuotas asmuo V. Z., ir  

n u s t a t ė :

pareiškėja UAB „Parama verslui“ kreipėsi į teismą su prašymu pripažinti UAB „VICUS“ bankrotą tyčiniu Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktuose nurodytais pagrindais, t. y. buvusiam bankrutavusios UAB „VICUS“ vadovui laiku nepasikreipus į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo ir apgaulingai vedant įmonės buhalterinę apskaitą, tikslu nuslėpti tikrąją atsakovės finansinę padėtį (reg. Nr. DOK-17821). Prašymas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl nesikreipimo dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 20 str. 2 d. 1 p.). Pareiškėja teigia, kad bankrutavusi UAB „VICUS“ buvo nemoki dar 2011 m. gruodžio 31 d. Kredito įstaigoms vienašališkai nutraukus kredito sutartis su šia įmone 2011 m. pabaigoje-2012 m. pradžioje, bendrovė turėjo virš 7,24 mln. Eur (25 mln. Lt) pradelstų įsipareigojimų vien kredito įstaigoms, be to, įmonė turėjo finansinių įsipareigojimų ne tik bankams, bet ir privatiems juridiniams asmenims, visas įmonės turimas nekilnojamasis turtas buvo įkeistas po kelis kartus, areštai turtui taikomi nuo 2010 m. Įmonės finansiniai įsipareigojimai nuolat augo ir nebuvo dengiami iki pat bankroto bylos jai iškėlimo. Nors Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 10 d. nutartimi įmonei buvo iškelta restruktūrizavimo byla, tačiau net ir restruktūrizavimo proceso pagalba įmonė nebuvo pajėgi dengti turimų finansinių įsipareigojimų ir juos nuolat didino. Pareiškėja pažymi, kad ji 2019 m. gegužės 17 d. sudarė su audito įmone UAB „Verus Auditus“ sutartį dėl specialisto išvados parengimo, kurią parengęs, specialistas nustatė, jog įmonė tapo nemoki vėliausiai 2011 m. gruodžio 31 d., t. y. šiai dienai įmonė turėjo 8 296 709,35 Eur pradelstų skolų. Specialisto išvadoje nurodyta, kad 8 296 709,35 Eur pradelstų skolų suma 2011 m. gruodžio 31 d. UAB „VICUS“ balanse nėra atvaizduota ir balanse apskaityta tik 403 099,00 Eur per vienerius metus mokėtina suma. Dėl to buvo šiurkščiai pažeista Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 5 straipsnio 1 dalis. Tas pas pasisakyta ir apie įmonės apskaitytą turtą. Pareiškėja įrodinėja, kad UAB „VICUS“ vadovybė bankroto bylą nagrinėjančiam teismui bei viešiesiems registrams teikė tikrovės neatitinkančius finansinius duomenis ir apgaulingai tvarkė bendrovės buhalterinę apskaitą, tikslu nuslėpti įmonės nemokumą ir galimai pasisavinti bendrovės turtą. Įmonei tapus nemokiai 2011 m. gruodžio 31 d., vadovybė privalėjo inicijuoti bendrovei ne restruktūrizavimo, o bankroto bylą, ir tokiu būdu nedidinti ir taip jau itin reikšmingų finansinių įsipareigojimų, kartu darant žalą ne tik bendrovės, bet ir jos kreditorių interesams.

2. Dėl įmonės buhalterinės apskaitos apgaulingo tvarkymo (ĮBĮ 20 str. 2 d. 5 p.). Pareiškėja teigia, kad susipažinusi su bankrutavusios UAB „VICUS“ bankroto administratoriaus iš buvusio įmonės vadovo perimtais dokumentais, nustatė, kad nėra perduoti šie dokumentai: 1) 2006 m., 2007 m., 2009 m., 2010 m., 2013-2016 m. kasos knygos; 2) 2013-2016 m. kasos dokumentai; 3) 2006 m., 2009 m., 2013-2016 m. avanso apyskaita; 4) 2013-2016 m. pirkimo dokumentai; 5) 2013-2016 m. banko išrašai; 6) 2006 m., 2013-2016 m. pardavimo dokumentai; 7) 2006 m., 2007 m., 2012-2016 m. kuro apskaitos dokumentai; 8) 2008-2016 m. pirkimo–pardavimo sutartys; 9) 2006-2009 m., 2012-2016 m. trišalių ir kitų apmokėjimai (už kitus metus dalinai yra); 10) 2008-2016 m. balansai; 11) 2006-2016 m. pelno (nuostolių) ataskaitos; 12) 2006-2016 m. aiškinamieji raštai; 13) 2006 m., 2007 m., 2010 m., 2012-2016 m. didžiosios knygos (už kitus metus dalinai yra); 14) 2006-2016 m. apskaitos registrai; 15) 2010 m., 2013-2016 m. apyvartos žiniaraščiai; 16) 2009-2016 m. VMI deklaracijos; 17) 2006-2016 m. Sodros deklaracijos; 18) 2006-2016 m. darbo sutartys; 19) 2006-2016 m. akcininkų protokolai. Pareiškėja ne kartą kreipėsi į bankroto administratorių su prašymu išreikalauti nurodytus dokumentus iš buvusio įmonės vadovo V. Z., tačiau jis šių dokumentų bankroto administratoriui iki šiol nėra perdavęs. Be to, buvęs įmonės vadovas VĮ Registrų centrui nėra pateikęs 2015 m. finansinės atskaitomybės dokumentų ir nėra paaiškinęs, kodėl bankroto administratoriui iki šios dienos nėra pilna apimtimi perduoti bankrutavusios įmonės dokumentai. Pareiškėja įrodinėja, kad įmonės buvęs vadovas V. Z. apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, t. y. iškraipė balansų duomenis, dirbtinai padidindamas net 18 mln. Eur sumai UAB „VICUS“ turimo turto vertę, tikslu klaidinti kreditorius dėl bendrovės mokumo. UAB „Verus Auditus“ specialisto išvadoje nustatyta, kad esminiai UAB „VICUS“ turto pokyčiai įvyko 2011 m. gruodžio 31 d., t. y. turtas padidėjo daugiau nei dvigubai. Turtas padidėjo ilgalaikio turto ir trumpalaikio turto sąskaita, tačiau specialisto susipažinimo su įmonės dokumentais metu, jokių 2011 m. įvykusio turto vertės padidėjimą pagrindžiančių dokumentų neaptikta. 2011 m. gruodžio 31 d. fiksuotas 3,1 mln. Eur sumai perkainojimo rezervas, kuris taip pat nepagrįstas jokiais dokumentais bei vidiniais vadovo įsakymais. Pareiškėja 2011 m. turto vertės pokyčius vertina tikslu išvengti įmonės bankroto (dirbtinai padidinant įmonės turtą, kartu nekeičiant pradelstų skolų sumos), kuris buvo inicijuojamas dar 2012 m. Specialisto išvadoje taip pat nustatyta, kad balansų duomenų iškraipymai išliko iki pat 2016 m. liepos 29 d. (bankroto bylos įsiteisėjimo dienos). 2014 m. gruodžio 31 d. dar papildomai įvyko nepagrįstas viso balanso turto vertės padidėjimas, kuris pasireiškė 2 mln. Eur ilgalaikio turto vertės padidėjimu bei 10 mln. Eur arba 2,5 karto trumpalaikio turto vertės padidėjimu nebaigtų vykdyti sutarčių sąskaita, kurios sudaro apie 13 mln. Eur. Šis turto padidėjimas įvyko taip pat be jokių teisinių bei faktinių duomenų, dokumentų. Palyginus 2014 m. balanso sumą su 2011 m., matyti, kad turto balansinė vertė padidėjo daugiau nei 15 mln. Eur sumai, nors kaip nustatyta bankroto procese įmonė turto (be žemės sklypų ir pastato) neturėjo, jokių nekilnojamojo turto vertės šuolių rinkoje taip pat nebuvo, tokiu būdu įmonės turto balansinė vertė nepagrįstai buvo užaukštinta net 15 mln. Eur sumai. Pareiškėja taip pat įrodinėja, kad taip elgiamasi buvo tikslingai, siekiant nesukelti įmonei nemokumo būsenos, tačiau tai yra fiktyvūs (suklastoti) duomenys, ką patvirtina bankroto bylos įsiteisėjimo dienos balansas. Jame išnyko 13 mln. Eur kitos gautinos sumos, kurios nurašytos į nuostolius, kokios tai skolos apskaitoje neatvaizduota, jokių dokumentų nėra. Nors bankroto bylos įsiteisėjimo dienai registruotas 22,3 mln. Eur vertės ilgalaikis turtas, tačiau jo reali vertė sudaro nedaugiau kaip 4 mln. Eur. Buvęs bankrutavusios UAB „VICUS“ vadovas ne tik dirbtinai didino turimo turto vertę, bet ir, siekdamas toliau vilkinti bankroto bylos iškėlimą, tiek kreditoriams, tiek teismui, 2014 m. nagrinėjusiam UAB „VICUS“ bankroto bylos iškėlimo klausimą, teikė realios šios įmonės finansinės padėties visiškai neatitinkančius duomenis. Pareiškėja teigia, kad buvęs bankrutavusios UAB „VICUS“ vadovas V. Z. apgaulingai vedė įmonės buhalterinę apskaitą, tikslu nuslėpti tikrąją įmonės finansinę padėtį, ir tokiu būdu padarė žalą bendrovės, o ypač jos kreditorių interesams.

Bankrutavusios UAB „VICUS“ bankroto administratorius J. V. pateikė atsiliepimą į pareiškėjos UAB „Parama verslui“ prašymą dėl UAB „VICUS“ bankroto pripažinimo tyčiniu, kuriame nurodo, kad sutinka su pareiškėjos prašymu ir prašo jį tenkinti, pripažinti bankrutavusios UAB „VICUS“ bankrotą tyčiniu (reg. Nr. DOK-20459). Bankroto administratoriaus atsiliepime nurodomi šie argumentai:

1. Nors pareiškėjos argumentai dėl UAB „VICUS“ nemokumo dar 2011 m. gruodžio 31 d. atrodo įtikinami, tačiau, vis dėlto, negalima ignoruoti fakto, kad Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 10 d. nutartimi UAB „VICUS“ buvo iškelta restruktūrizavimo byla. Teismas, iškeldamas restruktūrizavimo bylą, turėjo pareigą įvertinti UAB „VICUS“ finansinę situaciją, todėl abejoti teismo nutarties iškelti UAB „VICUS“ restruktūrizavimo bylą teisėtumu, nėra pagrindo. UAB „VICUS“ restruktūrizavimo byla buvo nutraukta Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. B2-657-555/2014, o Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-1406/2014, Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartis palikta nepakeista. Taigi UAB „VICUS“ restruktūrizuojamos įmonės statusą turėjo nuo 2013 m. balandžio 10 d. iki 2014 m. rugpjūčio 28 d. Kadangi nutartis nutraukti UAB „VICUS“ restruktūrizavimo bylą įsiteisėjo 2014 m. rugpjūčio 28 d., vadinasi buvusiam įmonės vadovui V. Z. pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „VICUS“ atsirado 2014 m. rugpjūčio 28 d. Bankroto administratorius teigia, kad V. Z. šios pareigos nevykdė, todėl yra pagrindas sutikti su UAB „Parama verslui“ pareiškime nurodytais motyvais, kad egzistuoja IBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytas pagrindas pripažinti UAB „VICUS“ bankrotą tyčiniu.

2. Bankroto administratorius patvirtina pareiškėjos nurodytas aplinkybes, kad bankroto administratoriui nebuvo perduoti visi bankrutavusios UAB „VICUS“ dokumentai. Įsiteisėjusius nutarčiai iškelti UAB „VICUS“ bankroto bylą, buvęs įmonės vadovas V. Z. perdavė dokumentus bankroto administratoriui pagal 2016 m. rugsėjo 21 d. archyvinių dokumentų perdavimo–priėmimo aktą. Kadangi archyvinių dokumentų perdavimo–priėmimo aktu buvo perduoti ne visi UAB „VICUS“ dokumentai, bankroto administratorius 2016 m. rugpjūčio 8 d. raštu nurodė V. Z. perduoti likusius įmonės dokumentus. 2017 m. vasario 9 d. archyvinių dokumentų perdavimo–priėmimo aktu buvęs įmonės vadovas V. Z. perdavė bankroto administratoriui kitus UAB „VICUS“ dokumentus. UAB „Parama verslui“ pateikė pastabas bankroto administratoriui, kad buvęs UAB „VICUS“ vadovas vis tiek neperdavė visų įmonės dokumentų. Bankroto administratorius pakartotinai kreipėsi į buvusį UAB „VICUS“ vadovą dėl įmonės dokumentų perdavimo, tačiau iki šios dienos jis nėra perdavęs dokumentų, nurodytų pareiškėjos prašyme dėl tyčinio bankroto. Pareiškėjos prašyme nurodytas aplinkybes dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo patvirtina teismų, nagrinėjusių buvusio UAB „VICUS“ vadovo prašymą dėl restruktūrizavimo bylos įmonei iškėlimo, sprendimai: Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-712-236/2015, kurioje teismas konstatavo, kad UAB “VICUS” balanse netinkamai nurodė jos turimą turtą ir įsipareigojimus; Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. B2-552-555/2016, kuria iškelta UAB „VICUS“ bankroto byla; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1517- 407/2016, kuria Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 26 d. nutartis palikta nepakeista.

Suinteresuotas asmuo V. Z. pateikė atsiliepimą į pareiškėjos UAB „Parama verslui“ prašymą dėl UAB „VICUS“ bankroto pripažinimo tyčiniu, kuriame nurodo, kad su pateiktu prašymu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Suinteresuotas asmuo nurodo, kad šios bylos kontekste akivaizdžių sąlygų pripažinti UAB „VICUS“ bankrotą tyčiniu nėra ir būti negali. Pareiškėja, suinteresuoto asmens vertinimu, nesilaiko įrodinėjimo taisyklių ir savo reikalavimų įrodymo bei pagrindimo nepateikė. Pareiškėja, nepagrįstai reikšdama prašymą dėl UAB „VICUS“ bankroto pripažinimo tyčiniu, pažeidžia CPK įtvirtintus civilinių teisių gynimo principus. Pareiškėja nėra pateikusi jokių pagrįstų įrodymų dėl prašyme išdėstytų reikalavimų. Suinteresuotas asmuo nurodo, kad artimiausiu metu pateiks teismui dėl pareiškėjos prašymo rašytinius paaiškinimus bei šiuos paaiškinimus pagrindžiančius įrodymus.  

Priėmus pareiškėjos UAB „Parama verslui“ prašymą dėl UAB „VICUS“ bankroto pripažinimo tyčiniu, teisėjo rezoliucija ir 2019 m. birželio 28 d. teismo pranešimais suinteresuotiems UAB „VICUS“ bankroto pripažinimu tyčiniu klausimo nagrinėjimu asmenims buvo nustatytas 20 dienų terminas atsiliepimams pateikti, bankroto administratorius įpareigotas apie gautą prašymą informuoti įmonės kreditorius. 2019 m. liepos 7 d. teisme gauti bankroto administratoriaus J. V. įrodymai apie jam pavesto įpareigojimo įvykdymą. Apie paskirtą teismo posėdžio datą, laiką, vietą ir teismo sudėtį paskelbta specialiame interneto tinklalapyje CPK 133 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, prašymų ir kitų su klausimo nagrinėjimų duomenų iki bylos nagrinėjimo negauta.

Prašymas pripažinti uždarosios akcinės bendrovės „VICUS“ bankrotą tyčiniu netenkinamas 

ĮBĮ 20 straipsnyje detalizuoti kriterijai, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, tačiau ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Tyčinis bankrotas apibrėžiamas kaip įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis).

Kasacinio teismo praktikoje, analizuojant tyčinio bankroto institutą, išaiškinta, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 28 punktas).

Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 29 punktas).

Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 31 punktas).

Pažymėtina ir tai, kad nepaisant to, jog bankroto byloje esantis viešasis interesas suponuoja teismo pareigą būti aktyviu, asmenys, reiškiantys reikalavimus, susijusius su įmonės valdymo organų narių, jų dalyvių ar su jais susijusių asmenų neteisėtais veiksmais ar neveikimu, turi įrodyti šias aplinkybes pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles, t. y. pareikšti motyvuotus argumentus ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus ar nurodyti priežastis, dėl kurių negali jų pateikti ir kt. (CPK 12, 178 straipsnis). Kitaip tariant, teismo pareiga būti aktyviam bankroto bylose nereiškia jo pareigos būti aktyvesniam už pačią ginčo šalį (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 23 d. nutartis Nr. e2-1466-464/2015).

Iš UAB „VICUS“ bankroto bylos bei viešai prieinamų Juridinių asmenų registro duomenų nustatyta (CPK 179 straipsnio 3 dalis), kad UAB „VICUS“ vykdė veiklą nuo 1999 m. birželio 30 d., t. y. nuo šio momento minėtas juridinis asmuo buvo įregistruotas. Paskutiniu UAB „VICUS“ administracijos vadovu, iki šiai įmonei iškeliant bankroto bylą, buvo registruotas V. Z. (valdymo laikotarpis nuo 2011 m. birželio 2 d. iki 2016 m. liepos 29 d.). Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 26 d. nutartimi atsisakyta iškelti UAB „VICUS“ restruktūrizavimo bylą ir UAB „VICUS“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas J. V., valdymo organams nustatytas 10 dienų laikotarpis nuo nurodytos nutarties įsiteisėjimo dienos, per kurį jie privalėjo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus. Nutartis įsiteisėjo 2016 m. liepos 29 d. Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nutartimi patvirtintas UAB „VICUS“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, kuris vėlesnėmis teismo nutartimis buvo patikslintas. Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 18 d. nutartimi UAB „VICUS“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

Nagrinėjamu atveju UAB „VICUS“ bankrotą prašoma pripažinti tyčiniu remiantis šiais pagrindais: 1) buvusio įmonės vadovo V. Z. pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei nevykdymu (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas); 2) buvusio įmonės vadovo V. Z. apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymu, tikslu nuslėpti tikrąją atsakovės finansinę padėtį (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

Dėl įmonės vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo

Pareiškėja teigia, kad UAB „VICUS“ nemokia buvo dar 2011 m. gruodžio 31 d., todėl jau tuo metu UAB „VICUS“ vadovybė turėjo inicijuoti įmonei ne restruktūrizavimo, o bankroto bylą, tokiu būdu nedidinant ir taip jau itin reikšmingų finansinių įsipareigojimų, kartu darant žalą ne tik bendrovės, bet ir jos kreditorių interesams. Bankroto administratorius, pateikęs atsiliepimą į pareiškėjos prašymą dėl UAB „VICUS“ bankroto pripažinimo tyčiniu, taip pat teigia, kad buvęs įmonės vadovas nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, tačiau įmonės nemokumo ir buvusio jos vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo momentu laiko nutarties dėl UAB „VICUS“ restruktūrizavimo bylos nutraukimo įsiteisėjimo datą, t. y. 2014 m. rugpjūčio 28 d.

ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi ir šis nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsiant, o šio straipsnio 4 dalyje nustatyta įmonės vadovo, kitų asmenų pagal kompetenciją, kurie, esant ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti, civilinė atsakomybė.

Aiškindamas ĮBĮ 8 straipsnį, kasacinis teismas yra nurodęs, kad įmonės vadovo pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą nustatyta todėl, kad vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017 20 punktą).

ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, kai įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu, todėl įmonės vadovo pareigos laiku kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimas gali būti pripažintas tyčinio bankroto požymiu, tačiau kasacinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas yra savarankiškas deliktas, galintis lemti pareigos atlyginti žalą įmonei ir kreditoriams atsiradimą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), išaiškino, kad šios pareigos pažeidimas papildomai gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai (įmonės vadovui aiškiai suvokiant, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 27 punktas).

Iš Lietuvos teismo informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta (CPK 179 straipsnio 3 dalimi), kad Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 8 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-3162-273/2011, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl bankroto bylos UAB „VICUS“ iškėlimo pagal ieškovų UAB „Bodesa“ ir AB DnB NORD bankas bei trečiojo asmens AB SEB lizingas pareiškimus, atsisakyta iškelti UAB „VICUS“ bankroto bylą, konstatavus, kad įmonės pradelstos skolos neviršija pusės į įmonės balansą įrašyto turto vertės ir, kad įmonė yra moki, nutartis įsiteisėjo 2012 m. vasario 15 d. Kauno apygardos teismo 2013  m. balandžio 10 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-1399-510/2013, UAB „VICUS“ iškelta restruktūrizavimo byla, nutartis įsiteisėjo 2013 m. birželio 7 d. UAB „VICUS“ restruktūrizavimo byla nutraukta Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartimi, konstatavus, kad nustatytais terminais teismui nebuvo pateiktas restruktūrizavimo planas, nutartis įsiteisėjo 2014 m. rugpjūčio 28 d. Taigi, laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 7 d. iki 2014  m. rugpjūčio 28 d. UAB „VICUS“ buvo iškelta restruktūrizavimo byla. Nepraėjus nei dviem mėnesiams nuo UAB „VICUS“ restruktūrizavimo bylos nutraukimo, Kauno apygardos teisme 2014 m. spalio 15 d. gautas ieškovės AB „DnB bankas“ pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „VICUS“ iškėlimo (civilinė byla Nr. eB2-549-555/2016). Kauno apygardos teisme 2014 m. spalio 16 d. taip pat gautas V. Z. pareiškimas dėl restruktūrizavimo bylos UAB „VICUS“ iškėlimo (civilinė byla Nr. B2-70-555/2019 (senas bylos Nr. B2-552-555/2016)). Kauno apygardos teismo civilinė byla Nr. eB2-549-555/2016 pagal ieškovės AB „DnB bankas“ pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „VICUS“ iškėlimo sujungta su Kauno apygardos teismo žinioje esančia byla pagal įmonės vadovo V. Z. pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos UAB „VICUS“ iškėlimo, todėl abu klausimai buvo nagrinėjami kartu, vienoje civilinėje byloje Nr. B2-70-555/2019 (senas bylos Nr. B2-552-555/2016). Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 26 d. nutartimi atsisakyta iškelti UAB „VICUS“ restruktūrizavimo bylą ir nutarta įmonei iškelti bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskirtas J. V., nutartis įsiteisėjo 2016 m. liepos 29  d.

Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad dar nuo 2011 m. UAB „VICUS“ atžvilgiu buvo inicijuota ne viena teisminė procedūra, kurios metu buvo sprendžiamas klausimas dėl įmonės galimybių vykdyti savo įsipareigojimus: 2011 m. keltas klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo pagal ieškovų UAB „Bodesa“ ir AB DnB NORD bankas bei trečiojo asmens AB SEB lizingas pareiškimus, tuo metu bankroto byla nebuvo iškelta, nustačius, kad įmonė yra moki; 2012 m. spalio mėn. V. Z. inicijuotas restruktūrizavimo procesas, kuris buvo nutrauktas 2014 m. rugpjūčio 28 d., nepateikus teismui tvirtinti restruktūrizavimo plano; 2014 m. keltas klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo pagal ieškovo AB „DnB bankas“ pareiškimą ir tuo pat metu keltas klausimas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo pagal V. Z. pareiškimą, ko pasėkoje Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 26 d. iškelta bankroto byla. Šios, byloje nustatytos aplinkybės, patvirtina, kad nurodytu laikotarpiu atsakovė susidūrė su finansiniais sunkumais, tuo tarpu pareiškėja UAB „Parama verslui“ pateiktu prašymu dėl UAB „VICUS“ bankroto pripažinimo tyčiniu siekia įrodyti, jog įmonė dar nuo 2011 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki, o buvęs jos vadovas turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „VICUS“ iškėlimo. Pareiškėja įmonės nemokumą nurodytu laikotarpiu grindžia į bylą pateikta specialisto išvada Nr. 19/05/23, tačiau, teismo vertinimu, ši išvada nėra pakankama įrodinėjimo priemonė, galinti pagrįsti pareiškėjos prašyme dėl UAB „VICUS“ bankroto pripažinimo tyčiniu nurodytas aplinkybes. Svarbu pažymėti tai, kad specialisto išvada yra užsakyta pareiškėjos iniciatyva, o joje pateikta išvada paremta išimtinai pareiškėjos specialistui pateiktais dokumentais (2012 m., 2016 m. – 2018 m. teismų nutartimis, 2010 m. – 2016 m. balansais, 2015 m. ir 2016 m. ekspertizės aktais, VĮ Registrų centro išrašu), kas leidžia pagrįstai abejoti jos objektyvumu. Kita vertus, pareiškėjos nurodytu laikotarpiu įsiteisėjusiais teismų sprendimais nebuvo konstatuotas UAB „VICUS“ nemokumas, t. y. tiek teismo nutartis, kuria buvo atsisakyta iškelti UAB „VICUS“ bankroto bylą (civilinė byla Nr. B2-3162-273/2011), tiek teismo nutartis iškelti UAB „VICUS“ restruktūrizavimo bylą (civilinė byla Nr. B2-1399-510/2013) įsiteisėjo, kas suponuoja išvadą, jog anksčiau teismų nustatytos aplinkybės dėl įmonės mokumo nebegali būti kvestionuojamos (CPK 18 straipsnis, 182 straipsnio 2 punktas). Šiuo atveju pareiškėja nepagrįstai bando paneigti įsiteisėjusiomis teismo nutartimis konstatuotą įmonės mokumo ginčui aktualiu laikotarpiu aplinkybę. 

Teismo vertinimu, byloje nustatytų aplinkybių visuma neleidžia teigti, kad UAB „VICUS“ nemokia buvo anksčiau nei buvo nutraukta restruktūrizavimo byla, todėl nėra pagrindo pritarti pareiškėjos pozicijai, kad įmonė dar 2011 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki, o jos veikla buvo nukreipta į sąmoningą pačios įmonės ir jos kreditorių interesų pažeidimą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tokios pozicijos laikosi ir šiuo metu paskirtas UAB „VICUS“ bankroto procedūras atlikti bankroto administratorius. Be to, UAB „VICUS“ nemokumas buvo nustatytas Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 26 d. nutartimi (civilinėje byloje Nr. B2-552-555/2016), tik po to, kai, atlikus turto vertinimo ekspertizę, buvo nustatyta reali įmonei nuosavybės teise priklausančio turto vertė, t. y. Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 26 d. nutartimi, įvertinus 2015 m. finansinės atskaitomybės duomenis, taip pat teismo ekspertizės aktų išvadas, kitus įmonės finansinę padėtį pagrindžiančius rašytinius įrodymus, buvo konstatuotas įmonės nemokumas, įmonės pradelstiems įsipareigojimams viršijant pusę nuosavybės teise valdomo turto.

Dar daugiau teismas pastebi, kad Kauno apygardos teismo teismui nagrinėjant UAB „VICUS“ bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo klausimą, pareiškėja UAB „Parama verslui“ buvo viena iš tų kreditorių, kurie palaikė buvusio įmonės vadovo V. Z. reikalavimą dėl restruktūrizavimo bylos įmonei iškėlimo. Pažymėtina ir tai, kad Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 26 d. nutartimi (civilinėje byloje Nr. B2-552-555/2016) iškėlus UAB „VICUS“ bankroto bylą, o ne restruktūrizavimo bylą, pareiškėja UAB „Parama verslui“ teikė teismui atskirąjį skundą dėl šios nutarties panaikinimo: atskiruoju skundu prašė nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – iškelti atsakovei UAB „VICUS“ restruktūrizavimo bylą; taip pat prašė skirti pakartotinę ekspertizę, siekiant nustatyti atsakovės nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo turto rinkos vertę apžiūros dienai. Pareiškėja tuo metu pareikštu atskiruoju skundu nesutiko su 2016 m. vasario 12 d. teismo ekspertizės aktu Nr. 1754 EKZ_2015 ALA VHAN (būtent šiuo aktu yra paremta ir pareiškėjos teismui pateikta specialisto išvada) nustatyta turto verte, t. y. teigė, kad ji yra didesnė. Atsižvelgus į išdėstytą, teismas sprendžia, kad pareiškėja neįrodė, jog bankrutavusi UAB „VICUS“ dar 2011 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki įmonė ir buvęs jos vadovas jau tuo metu turėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Taigi, nustatytų bylos aplinkybių visuma, teismo vertinimu, pareiškėjai UAB „Parama verslui“ visiškai neįrodinėjant priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo, t. y. nenurodžius faktinių aplinkybių ir nepateikus jas pagrindžiančių įrodymų, kad buvęs bankrutavusios UAB „VICUS“ vadovas V. Z. sąmoningai laiku neiniciavo įmonės bankroto bylos, ar esant įmonei nemokiai, sąmoningai sudarinėjo sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus, nesuteikia teisinio pagrindo daryti išvadą, jog šiuo konkrečiu atveju įmonės vadovas, nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos UAB „VICUS“ iškėlimo, bet, priešingai, inicijuodamas restruktūrizavimo bylą, tyčia tokiu būdu blogino įmonės turtinę padėtį ir siekė privesti įmonę prie bankroto.

Kaip minėta, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia. Vien tai, kad įmonės vadovas nesikreipė dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, nereiškia, jog tai savaime yra pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-346/2012; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013). Be to, ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įmonės vadovo (ar kitų asmenų pagal kompetenciją) pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo visų pirma siejama su asmenine atsakomybe atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl laiku neįvykdytos prievolės padidėjus kreditorių reikalavimams (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). Vien šios prievolės pažeidimo konstatavimas negali būti pakankamas tyčiniam bankrotui preziumuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. balandžio 25 d. nutartyje, civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017).

Akcentuotina, kad, laiku nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas visų pirma prisiima riziką dėl pareigos padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsiradimo (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). Teismo vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės tik patvirtina buvus sunkią įmonės finansinę padėtį ir tai nesudaro pagrindo teigti, kad buvęs bankrutavusios UAB „VICUS“ vadovas V. Z., nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos UAB „VICUS“ iškėlimo, bet inicijuodamas šiai įmonei restruktūrizavimo bylą, sąmoningai siekė privesti įmonę prie bankroto arba dar labiau pabloginti jos finansinę padėtį ir / ar tokiu būdu išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Nenustačius buvusio įmonės vadovo sąmoningai blogo valdymo ar neveikimo, kuriuo būtent ir buvo siekta įmonę privesti prie bankroto ir apsunkinti jos padėtį, taip išvengiant atsiskaitymo su kreditoriais, nėra pagrindo daryti išvadą, jog šiuo atveju egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytas tyčinio pagroto pagrindas.

Dėl įmonės buhalterinės apskaitos apgaulingo tvarkymo

Pareiškėja UAB „Parama verslui“, prašydama pripažinti UAB „VICUS“ bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu, nurodo, kad buvęs bankrutavusios įmonės vadovas V. Z. nėra perdavęs visų įmonės dokumentų bankroto administratoriui, o taip pat, kad jis apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, t. y. iškraipė balansų duomenis, dirbtinai padidindamas įmonės turimo turto vertę, tikslu nuslėpti tikrąją įmonės finansinę padėtį, ir tokiu būdu padarė žalą bendrovės ir jos kreditorių interesams.

ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas numato, kad teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.

Aiškinant minėtą įstatymo nuostatą, teismų praktikoje pažymėta, kad pagal įstatyme įtvirtintus reikalavimus vedama apskaita yra pagrindinis šaltinis, kuriuo remiantis galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas. Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma bendrovės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias bendrovės bankroto priežastis. Būtent dėl to kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių įstatyme išskirtas apgaulingas ir (ar) netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015, 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-710-370/2017).

Kasacinis teismo praktikoje pasisakyta, kad remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu, ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu neįmanomumu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jei įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko ir netiesioginiais įrodymais, taip pat jei akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos, nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018).

Pažymėtina ir tai, kad, nors netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas yra neteisėtas veiksmas, už kurį įmonės vadovui gali būti taikoma teisinė atsakomybė, netinkamas apskaitos tvarkymas ne visais atvejais reiškia tyčinį bankrotą. Tokia išvada darytina atsižvelgus į šios nutarties aukščiau motyvuose aptartą kasacinio teismo praktiką, pagal kurią ĮBĮ 20 straipsnio ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Tai reiškia, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, jei teismui yra pakankamo pagrindo manyti, kad netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu buvo padaryta žala įmonės kreditoriams, o įmonės dokumentų neperdavimu siekiama nuslėpti įmonės turto iššvaistymą ar įstatymo nuostatas pažeidžiančius atsiskaitymus su pasirinktais kreditoriais. Kitais atvejais įmonės vadovo nebendradarbiavimas su bankroto administratoriumi ir bankroto bylą nagrinėjančiu teismu gali būti įvertintas taikant jam įstatyme nustatytas sankcijas, tačiau savaime nelemia išvados dėl įmonės tyčinio bankroto (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-304-823/2019).

Byloje nėra ginčo, jog didžioji dalis įmonės dokumentų bankroto administratoriui yra perduoti, tačiau pareiškėja įrodinėja, kad buvęs bankrutavusios įmonės vadovas bankroto administratoriui nėra perdavęs šių įmonės dokumentų: 1) 2006 m., 2007 m., 2009 m., 2010 m., 2013-2016 m. kasos knygos; 2) 2013-2016 m. kasos dokumentų; 3) 2006 m., 2009 m., 2013-2016 m. avanso apyskaitos; 4) 2013-2016 m. pirkimo dokumentų; 5) 2013-2016 m. banko išrašų; 6) 2006 m., 2013-2016 m. pardavimo dokumentų; 7) 2006 m., 2007 m., 2012-2016 m. kuro apskaitos dokumentų; 8) 2008-2016 m. pirkimo–pardavimo sutarčių; 9) 2006-2009 m., 2012-2016 m. trišalių ir kitų apmokėjimų (už kitus metus dalinai yra); 10) 2008-2016 m. balansų; 11) 2006-2016 m. pelno (nuostolių) ataskaitų; 12) 2006-2016 m. aiškinamųjų raštų; 13) 2006 m., 2007 m., 2010 m., 2012-2016 m. didžiosios knygos (už kitus metus dalinai yra); 14) 2006-2016 m. apskaitos registrų; 15) 2010 m., 2013-2016 m. apyvartos žiniaraščių; 16) 2009-2016 m. VMI deklaracijų; 17) 2006-2016 m. Sodros deklaracijų; 18) 2006-2016 m. darbo sutarčių; 19) 2006-2016 m. akcininkų protokolų.

Sutiktina su pareiškėjos pozicija, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas). Tačiau, teismo vertinimu, atsižvelgus į nurodytą teismų praktiką ir teisinį reglamentavimą tyčinio bankroto atveju, vien tik ši aplinkybė savaime nelemia išvados dėl UAB „VICUS“ tyčinio bankroto. Pažymėtina, kad, vadovaujantis ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktu, jeigu asmuo, kurį teismas įpareigojo per jo nustatytą terminą perduoti administratoriui turtą ir visus dokumentus, turto ir dokumentų neperduoda arba perduoda ne visą turtą ir (ar) ne visus dokumentus, teismas arba teisėjas gali skirti jam iki 2 896,00 Eur baudą. Vadovaujantis UAB „VICUS“ bankroto bylos duomenimis, įmonės bankroto administratorius nėra kreipęsis į teismą dėl buvusiam įmonės vadovui V. Z. įstatyme numatytų sankcijų taikymo, pastarajam nevykdant jam įstatyme numatytų ir teismo nutartimi pavestų įpareigojimų, t. y. neperdavus bankroto administratoriui visų įmonės dokumentų. Priešingai, iš UAB „VICUS“ bankroto byloje esančių duomenų nėra pagrindo daryti vienareikšmiškos išvados, jog UAB „VICUS“ bankroto administratorius būtų susidūręs su sunkumais, siekdamas nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas. Tokių aplinkybių nenurodė ir teikdamas atsiliepimą į pareiškėjos prašymą dėl UAB „VICUS“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Taigi nurodytos aplinkybės galimai tik patvirtina buvusio įmonės vadovo nebendradarbiavimą su bankroto administratoriumi, kuris, teismo vertinimu, gali būti įvertintas taikant įstatyme nustatytas sankcijas, tačiau savaime nelemia išvados dėl įmonės tyčinio bankroto.

Pareiškėja pateiktu teismui prašymu dėl UAB „VICUS“ bankroto tyčiniu pripažinimo taip pat nurodo, kad buvęs įmonės vadovas V. Z. apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, t. y. iškraipė balansų duomenis, dirbtinai padidindamas įmonės turimo turto vertę, tikslu nuslėpti tikrąją įmonės finansinę padėtį, ir tokiu būdu padarė žalą bendrovės ir jos kreditorių interesams. Savo argumentams pagrįsti pareiškėja pateikė specialisto išvadą Nr. 19/05/23, tačiau, jau minėta, kad ši išvada nėra laikytina objektyviu įrodymu, kuriuo remiantis būtų galima spręsti apie pareiškėjos prašyme nurodytų argumentų pagrįstumą. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjos pagrindinis argumentas dėl UAB „VICUS“ buhalterinės apskaitos apgaulingo tvarkymo yra tas, jog įmonės finansiniuose dokumentuose (balansuose) nebuvo apskaityta reali turto vertė, t. y. vykstančio teisminio proceso dėl UAB „VICUS“ restruktūrizavimo ar bankroto bylos iškėlimo metu, atlikus teismo ekspertizes dėl turto vertės nustatymo, paaiškėjo, kad įmonei priklausančio turto vertė yra mažesnė nei nurodyta balansuose.

Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus 2014 m. gruodžio 18 d. įsakymo Nr. VAS-36 „Dėl 32-ojo verslo apskaitos standarto „Tikrosios vertės nustatymas“ tvirtinimo“ 19 punkte nurodyta, kaip tą akcentuoja ir pati pareiškėja, kad tikroji vertė gali būti nustatoma vadovaujantis turto arba verslo vertintojų nustatyta verte, VĮ Registrų centro viešai skelbiama turto verte ir pagal įmonės patvirtintą turto vertės nustatymo (vertinimo) metodą nustatyta verte. Patikimiausia nekilnojamojo turto tikroji vertė laikoma nepriklausomų turto arba verslo vertintojų nustatyta vertė, tačiau nustatydama žemės, pastatų ir statinių tikrąsias vertes, įmonė gali vadovautis VĮ Registrų centro skelbiama vidutine rinkos verte. UAB „VICUS“ bankroto bylos duomenys būtent tai ir patvirtina, kad iškilus ginčui dėl realios įmonei priklausančio turto vertės, t. y. buvusiam įmonės vadovui turto vertę grindžiant VĮ Registrų centro 2010 m. lapkričio 2 d. atlikta nekilnojamo turto – prekybos centro „Kalniečiai“ įvertinimo ataskaita Nr. L-10-1182, VĮ Registrų centro masinio įvertinimo metu nustatyta nekilnojamojo turto rinkos verte, AB Nordea banko ir AB DNB banko pasirinktų nekilnojamo turto vertintojų nustatyta verte bei Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje Nr. DGV150504/1 nustatyta ekspertizės objekto verte, tačiau siekiant nustatyti ginčui aktualiu laikotarpiu UAB „VICUS“ nuosavybės teise priklausančio turto realią vertę, buvo paskirtos teismo ekspertizės. Jau minėta, kad pati pareiškėja sprendžiant UAB „VICUS“ mokumo klausimą nesutiko su 2016 m. vasario 12 d. teismo ekspertizės aktu Nr. 1754 EKZ_2015 ALA VHAN nustatyta turto vertė, pati teigė, kad turto vertė yra didesnė nei nustatyta ekspertizės akte.

Teismo vertinimu, įvertinus pareiškėjos subjektyvias prielaidas ir argumentų prieštaringumą, vien ta aplinkybė, jog ekspertizės atlikimo metu (2015-2016 m.) nustatyta bankrutavusiai įmonei priklausančio turto vertė buvo mažesnė nei 2011 m. balanse (ar vėlesniuose balansuose) nurodyta turto vertė (galimai dėl rinkos pokyčių, daikto nusidėvėjimo / pagerinimų ir pan.), nesant byloje kitų objektyvių įrodymų, patvirtinančių aplaidų UAB „VICUS“ buhalterinės apskaitos tvarkymą ir priežastinį ryšį tarp aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo ir įmonės nemokumo, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju egzistuoja ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintas tyčinio bankroto požymis. Teismas atkreipia dėmesį, kad būtent balanso duomenų tikrumas ir teisingumas gali būti įvertintas taikant buvusiam įmonės vadovui įstatyme įtvirtintą atsakomybės institutą, tačiau savaime negali nulemti išvados dėl įmonės tyčinio bankroto.

Taigi, teismo vertinimu, nustatytų aplinkybių visuma nesudaro pagrindo taip pat daryti išvadą, jog šiuo atveju egzistuoja UAB „VICUS“ bankroto pripažinimo tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindas.

Dėl procesinės bylos baigties

Teismas, įvertinęs pareiškėjos pateiktų faktinių aplinkybių visumą dėl UAB „VICUS“ bankroto pripažinimo tyčiniu, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėja neįrodė tyčiniam bankrotui būdingų požymių egzistavimo, tokių aplinkybių nenustatė ir teismas, todėl pareiškėjos prašymas pripažinti UAB „VICUS“ bankrotą tyčiniu netenkintinas (CPK 178 straipsnis, ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis, 20 straipsnis).

Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 20 straipsniu ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290-291 straipsniais,

n u t a r i a:

pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Parama verslui“ prašymo dėl uždarosios akcinės bendrovės „VICUS“, j. a. k. (duomenys neskelbtini), bankroto pripažinimo tyčiniu netenkinti.

Nutarties patvirtintą kopiją išsiųsti pareiškėjai, suinteresuotam asmeniui V. Z. ir bankroto administratoriui J. V., įpareigojant jį su šia nutartimi supažindinti įmonės kreditorius.

Nutartis per septynias dienas nuo jos patvirtintos kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.

Teisėjas                                 Egidijus Tamašauskas