Civilinė byla Nr. e2A-2989-855/2021
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-12270-2020-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.6.; 2.6.1.5.; 3.2.4.4.; 3.2.4.11.; 3.3.1.18.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. gruodžio 7 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Andriaus Veriko ir Renatos Volodko (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (atsakovės) uždarosios akcinės bendrovės „Mokymų organizavimo grupė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Autotodis“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Mokymų organizavimo grupė“ dėl skolos už paslaugas priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Autotodis“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Mokymų organizavimo grupė“ 15 895 Eur skolos už suteiktas profesinio mokymo paslaugas, 186,61 Eur dydžio kompensacines palūkanas, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinį grindė šiais pagrindiniais argumentais:
1.1. Ieškovė UAB „Autotodis“ ir atsakovė UAB „Mokymų organizavimo grupė“ nuo 2018 m. bendradarbiavo mokymų organizavimo bei vykdymo srityje: atsakovė ieškojo klientų, jų vardu iš ieškovės užsakydavo profesinio mokymo paslaugas bei už jas sumokėdavo, o ieškovė vykdė mokymus. Nuo 2018 m. iki bendradarbiavimo pabaigos (ieškovė sustabdė paslaugų teikimą, kai pradėjo strigti atsiskaitymai už paslaugas) ieškovė atsakovei atliko paslaugų už 200 095 Eur. Iki 2019 m. bendradarbiavimas vyko sklandžiai, atsakovė nusiskundimų dėl ieškovės teikiamų paslaugų neturėjo, tačiau iškilus finansiniams sunkumams atsakovė pradėjo vengti atlikti mokėjimus.
1.2. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės įsiskolinimą pagal laikotarpiu nuo 2019 m. gruodžio 9 d. iki 2020 m. balandžio 20 d. išrašytas PVM sąskaitas faktūras, pagal kurias neapmokėta skola sudaro 15 895 Eur. Be to, skolininkas privalo mokėti 6 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas.
2. Atsakovė UAB „Mokymų organizavimo grupė“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
2.1. Nuo 2018 m. tarp šalių buvo sudaryta žodinė atlygintinių paslaugų teikimo sutartis, t. y. atsakovė užsakydavo iš ieškovės mokymo paslaugas savo klientams, o ieškovė tokias mokymo paslaugas teikė. Byloje iš esmės nėra ginčo, jog tarp šalių susiklostė atlygintinų paslaugų teikimo sutartiniai teisiniai santykiai nepaisant to, jog rašytinė sutartis tarp šalių nebuvo pasirašyta. Ginčas kilo dėl to, kad, atsakovei kilus įtarimui, jog ieškovė išrašo sąskaitas už paslaugas (mokymus), kurios nebuvo suteiktos, buvo atliktas ieškovės suteiktų paslaugų auditas. Buvo nustatyta, jog dalies ieškovės išrašytose PVM sąskaitose faktūrose paslaugų (mokymų) ieškovė nėra suteikusi, kadangi dalis mokinių atsakovės sistemoje nėra registruota, be to, daliai mokinių nėra gauti mokymų baigimo pažymėjimai, kurie patvirtina, jog mokymai įvyko. Atsakovė, negavusi jokio paaiškinimo iš ieškovės dėl suteiktų paslaugų, sustabdė mokėjimus ieškovei, kadangi ieškovė nevykdė pareigos pateikti informaciją (paslaugų ataskaitą). Ieškovė, prašydama priteisti ieškinyje nurodytas sumas, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad paslaugos buvo suteiktos, o PVM sąskaitos faktūros nėra paslaugų suteikimą patvirtinantis įrodymas. Ieškovė taip pat nepagrindė kiekvienos PVM sąskaitos-faktūros mokėjimo termino.
2.2. Be to, į atsiskaitymų suderinimo aktą ieškovė nėra įtraukusi visų atsakovės mokėjimų, kas kelia pagrįstų abejonių ieškovės sąžiningumu bei ieškovės atliktu įmokų paskirstymu.
3. Ieškovė pateikė dubliką, kuriuo nesutiko su atsiliepimu, prašė ieškinį tenkinti pilna apimtimi. Papildomai nurodė, kad:
3.1. Ieškovė nėra atsakinga už duomenų apie mokinius įvedimą į atsakovės sistemą, prie jos neturi prieigos ir jokio teisinio pagrindo ją administruoti. Tai, kad atsakovės sistemoje tokių duomenų nėra, nereiškia, kad ieškovė paslaugos nėra suteikusi. Šalių bendradarbiavimas vyko taip: atsakovės vadybininkai ieškovei pateikdavo užsakymus paslaugoms, atlikusi paslaugą ieškovė pažymėjimus išsiųsdavo atsakovei, po to atsakovės vadybininkams nusiųsdavo mokinių sąrašą. Po to, kai atsakovės vadybininkai patikrindavo, ar visas pagal sąrašą išvardintas paslaugas buvo užsakę, ieškovė išrašydavo ir pateikdavo PVM sąskaitą – faktūrą, kurioje būdavo nurodyti paslaugų pavadinimai. Tokiu būdu šalių bendradarbiavimas vyko du metus. Jokių pretenzijų atsakovė ieškovei dėl atliktų paslaugų kokybės neturėjo. Tai patvirtina ir 2020 m. kovo 19 d. elektroninis laiškas, kuriame atsakovės direktorius T. V. prašo palaukti mokėjimų ir jokių pretenzijų dėl atliktų paslaugų nereiškia.
3.2. Net ir esant atsiskaitymų vėlavimams, ieškovė bendradarbiavimo su atsakove iškart nesustabdė, nes pastaroji vis žadėdavo sumokėti. Tačiau po 2020 m. balandžio 15 d., kai ieškovė sustabdė paslaugų teikimą atsakovei, ši pradėjo neigti gavusi sąskaitas, vėliau ėmė neigti dalies paslaugų suteikimo faktą. Priešingai nei teigia atsakovė, paslaugų teikimą sustabdė būtent ieškovė dėl to, kad atsakovė nebemokėjo už paslaugas.
3.3. Tai, kad paslaugos atsakovei buvo suteiktos, patvirtina elektroniniai laiškai, siųsti atsakovės atsakingiems darbuotojams su pridedamomis konkrečiomis sąskaitomis bei mokinių sąrašais. Vadybininkai mokinių sąrašus visada patikrindavo. Pretenzijų dėl kokių nors neatitikimų nebuvo pareikšta. Priešingai nei teigia atsakovė, prie kiekvienos sąskaitos visada būdavo pateikiami ir duomenys apie konkretiems asmenims suteiktus mokymus bei išduotus pažymėjimus. Visos sąskaitos atsakovės vadybininkams būdavo siunčiamos elektroniniu paštu, tačiau ieškovė nėra išsaugojusi elektroninių laiškų, senesnių nei 2020 m. sausio 21 d. (dėl vietos stokos elektroniniame pašte, seni laiškai buvo ištrinti). Be to, visos PVM sąskaitos – faktūros buvo įkeltos į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitų deklaravimo sistemą ir jas neabejotinai gavo bei matė atsakovė. Jokių pretenzijų, nesutikimų dėl pateiktų sąskaitų iki pat to laiko, kai ieškovė sustabdė paslaugų teikimą atsakovei, ši nebuvo pareiškusi. Paslaugų suteikimo faktą patvirtina ir išrašai iš elektroninių duomenų bazių, kuriuose matoma, kas ir kada išdavė kvalifikaciją patvirtinančius pažymėjimus bei tai, kad pažymėjimų dublikatai nebuvo išduoti (kas patvirtina, jog mokiniai pažymėjimus yra gavę, nes, jei nebūtų gavę, būtų reikalavę išduoti dublikatus). Išrašai iš duomenų bazių patvirtina, kad ieškovė paslaugas atliko tinkamai, mokiniams buvo suteiktos atitinkamos kvalifikacinės kategorijos.
4. Atsakovė pateikė tripliką, kuriuo nesutiko su dublike nurodytais argumentais, palaikė atsiliepime nurodytus argumentus ir prašė ieškinį atmesti. Papildomai nurodė, kad:
4.1. Nors ieškovė nurodo, kad atsakovė neginčijo paslaugų apimties iki teisminio ginčo pradžios, tačiau atsakovės pozicija ikiteisminėje stadijoje ir teisminio proceso metu neprivalo sutapti. Ieškovė paslaugų suteikimo faktą siekia įrodyti po 2020 m. sausio 21 d. siųstais el. laiškais, i.Saf registro duomenimis bei išrašais iš elektroninių duomenų bazių, tačiau pateikti ieškovės įrodymai nepagrindžia, jog paslaugos realiai buvo suteiktos. Elektroniniai laiškai tik įrodo, jog atitinkamo turinio elektroninis laiškas buvo siųstas, bet neįrodo, jog paslauga realiai buvo suteikta, t. y. jog mokiniai buvo atvykę pas ieškovę, o ieškovės pasamdyti mokytojai juos mokė ir patikrino įgytas žinias. Tas pats ir dėl ieškovės išrašytų PVM sąskaitų-faktūrų - jų įkėlimas į Valstybinės mokesčių inspekcijos sistemą i.Saf yra tik buhalterinės apskaitos reikalavimų vykdymas, bet ne paslaugos pagal sutartį suteikimas atsakovei. Be to, joks teisės aktas nenumato prievolės tikrinti i.Saf duomenų.
4.2. Ieškovės teiginys, kad jos el. laiškai, ankstesni nei 2020 m. sausio 21 d. datos, buvo ištrinti dėl vietos stokos, iš esmės yra ieškovės patvirtinimas, kad ji negali įrodyti PVM sąskaitų-faktūrų išsiuntimo atsakovei iki minėtos datos. Ieškovės pateikti išrašai iš elektroninių duomenų bazių taip pat neatsispindi paslaugų suteikimo atsakovei (atsakovės atsiųstiems mokiniams) fakto. Šie išrašai geriausiu atveju tik patvirtina (bet nebūtinai), jog ieškovė mokė išrašuose nurodytus mokinius, tačiau jie nepatvirtina, jog tai yra atsakovės surasti mokiniai (išrašuose nurodytus mokinius galėjo atsiųsti kiti tarpininkai arba juos galėjo susirasti pati ieškovė).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. rugsėjo 1 d. sprendimu ieškinį tenkino pilna apimtimi: priteisė iš atsakovės UAB ,,Mokymų organizavimo grupė“ ieškovės UAB ,,Autotodis“ naudai 15 895 Eur skolos už suteiktas profesinio mokymo paslaugas, 186,61 Eur dydžio kompensacines palūkanas, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (16 081,61 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. balandžio 29 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 964 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
6. Teismas nurodė, kad atsakovė pagrįstai teigia, jog procesinė pareiga įrodyti paslaugų suteikimo faktą tenka paslaugų teikėjai, t. y. šiuo atveju ieškovei, tačiau pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su atsakovės pozicija, kad tokios pareigos ieškovė šioje byloje neįvykdė. Teismas vertino, kad ieškovės byloje pateiktų įrodymų visuma patvirtina, kad ieškovė suteikė paslaugas, už kurias ieškiniu prašo priteisti įsiskolinimą.
7. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovės suteiktų paslaugų faktą patvirtina: PVM sąskaitos – faktūros su mokinių sąrašais; įrodymai iš viešų duomenų bazių (registrų), iš kurių matyti, kad UAB ,,Autotodis“, kaip paslaugų teikėja, išdavė kvalifikacinius pažymėjimus konkretiems asmenims (mokiniams), pažymėjimai išduoti sąskaitose nurodytiems asmenims; taip pat liudytojų parodymai, kad ieškovė sąskaitas atsiųsdavo atsakovės vadybininkams el. paštu, sąskaitos buvo atsiunčiamos po paslaugų suteikimo, sąskaitos visada būdavo sutikrinamos pagal mokiniams išduotus pažymėjimus (sertifikatus) ir tik tada atsiskaitoma su ieškove, jokių nusiskundimų dėl netinkamai ieškovės suteiktų paslaugų atsakovė nereiškė. Be to, teismas pažymėjo, kad prie bylos prijungtas 2020 m. rugpjūčio 27 d. pareiškimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo buvusio atsakovės darbuotojo atžvilgiu iš esmės paneigia atsakovės poziciją dėl ieškovės (ne)suteiktų paslaugų fakto, t. y. šiame pareiškime atsakovė nurodė asmenis (mokinius), kuriems ieškovė suteikė mokymo paslaugas, teigdama, kad atsakovės darbuotojas pasisavino iš atsakovės šių mokinių atliktus mokėjimus, taigi iš esmės pripažino, kad ieškovės paslaugos šiems mokiniams buvo suteiktos.
8. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus bei liudytojų duotus paaiškinimus, sprendė, kad ieškovė paslaugas, už kurias pareikštu ieškiniu prašo priteisti atlyginimą iš atsakovės, atsakovei suteikė ir šios paslaugos buvo suteiktos tinkamai, o atsakovės mokėjimų vėlavimą ir neatsiskaitymą su ieškove nulėmė ne faktas, kad paslaugos nebuvo suteiktos, o atsakovės finansinė situacija ir vėlesnis šalių bendradarbiavimo nutrūkimas, todėl ieškovės reikalavimas dėl 15 895 Eur skolos už mokymo paslaugas bei 186,61 Eur palūkanų priteisimo pagrįstas ir tenkintinas.
9. Taip pat teismas laikė, jog ieškovė tinkamai apskaičiavo prievolės įvykdymo terminą, kadangi atsakovė teismo posėdžio metu neteigė negavusi PVM sąskaitų-faktūrų, kurių išsiuntimo datos ieškovė negali įrodyti, kadangi neišsaugojo el. laiškų.
10. Teismas atmetė atsakovės teismo posėdžio metu pareikštą prašymą mažinti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, nurodydamas, jog ieškovės patirtos išlaidos advokato padėjėjo pagalbai apmokėti neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatytų maksimalių dydžių, taip pat atitinka ieškovės atstovės byloje suteiktų teisinių paslaugų pobūdį ir apimtį.
I. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Apeliantė (atsakovė) UAB „Mokymų organizavimo grupė“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti; tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręstų atmesti apeliacinį skundą ar tenkinti jį iš dalies – sumažinti ieškovei priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį; priteisti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
11.1. Ieškovės pateikti įrodymai bei sprendime teismo nurodyti argumentai nesudaro pagrindo išvadai, kad realus paslaugų suteikimas (t. y. mokymų pravedimas) yra įrodytas. Paslaugų realaus suteikimo fakto neįrodo nei ieškovės išrašytos PVM sąskaitos-faktūros, kadangi tai yra vienašališkai ieškovės išrašomas buhalterinės apskaitos dokumentas, nei ta aplinkybė, jog ieškovės PVM sąskaitos-faktūros buvo įkeltos į i.SAF registrą, kadangi tai yra tik buhalterinės apskaitos reikalavimų vykdymas (valstybės įrankis kontroliuoti PVM sąskaitų-faktūrų išrašymą), bet ne paslaugos pagal sutartį suteikimas atsakovei, nei teismo akcentuojami paslaugų užsakymai (atsakovės el. laiškai), kadangi jie tik įrodo, jog atitinkamo turinio el. laiškas buvo siųstas, bet neįrodo, jog paslauga realiai buvo suteikta, t. y. jog mokiniai buvo atvykę pas ieškovę, o ieškovės pasamdyti mokytojai juos mokė ir patikrino įgytas žinias. Teismas taip pat nepagrįstai rėmėsi ir liudytojų D. Č. ir G. M. parodymais, kadangi jie nėra patikimi. Taigi, nagrinėjamu atveju byloje nebuvo surinkta įrodymų, patikimai patvirtinančių, jog ieškovė realiai suteikė paslaugas, t. y. jog vykdė mokymus.
11.2. Be to, atsakovė, siekdama išsiaiškinti su paslaugų teikimu (mokymų vykdymu) susijusias aplinkybes, buvo pateikusi teismui prašymą dėl atitinkamų įrodymų (duomenų apie mokymus, už kuriuos ieškovė yra išrašiusi PVM sąskaitas-faktūras už laikotarpį nuo 2019 m. gruodžio 1 d. iki ieškinio pareiškimo) išreikalavimo iš ieškovės, tačiau pirmosios instancijos teismo motyvas, jog reikalaujami įrodymai neturi esminės reikšmės bylai, yra nepagrįstas. Kadangi šioje byloje kilęs ginčas dėl realaus paslaugų teikimo (realaus mokinių mokymo), o ieškovės į bylą pateikti įrodymai reikšmingų aplinkybių nepagrindžia, atsakovė, siekdama atsikirsti į ieškinį, pati atitinkamų įrodymų pateikti negali, kadangi mokymus turėjo vykdyti ieškovė, o ne atsakovė, todėl atsakovė atitinkamais duomenimis nedisponuoja ir savarankiškai jų surinkti iš ieškovės negali. Taigi, vertinant atsakovės atsikirtimų pagrindą prašomi išreikalauti įrodymai turi tiesioginį ryšį su nagrinėjama byla, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovės prašymą dėl įrodymų išreikalavimo.
11.3. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog būtent ieškovė sustabdė paslaugų teikimą atsakovei dėl neatsiskaitymo už paslaugas, yra nepagrįsta. Ieškovės pareigą teikti informaciją (ataskaitą) numato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.722 straipsnis. Tuo tarpu ieškovė, atsakovei 2020 m. gegužės 4 d. kreipiantis su raštu dėl atitinkamos informacijos apie paslaugų teikimą suteikimo, jai tenkančios pareigos nevykdė ir jokios informacijos (ataskaitos) atsakovei nepateikė. Dėl šios priežasties atsakovė, negavusi jokio paaiškinimo (ataskaitos) iš ieškovės dėl suteiktų paslaugų, sustabdė mokėjimus ieškovei. Sustabdžius paslaugų teikimą gali būti sustabdomas tik paslaugų teikimas, tačiau ne informacijos už jau suteiktas paslaugas teikimas, atitinkamai atsakovei pagrįstai sustabdžius mokėjimus ieškinys negalėjo būti tenkinamas.
11.4. Kadangi įstatymas mokėjimo pradžią sieja ne su PVM sąskaitos-faktūros išrašymo data, o su jos gavimu, būtent ieškovė turėjo įrodyti įstatymo taikymo sąlygų egzistavimą. Tačiau nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnį, ieškovės įrodinėjimo pareigą perkėlė atsakovei, t. y. iš esmės įpareigojo atsakovę įrodinėti ieškinio pagrindą. Be to, teismas nepagrįstai nurodė, jog atsakovė neteigė negavusi ieškovės PVM sąskaitų-faktūrų. Iš pirmosios instancijos teismui teiktų atsakovės procesinių dokumentų matyti, jog atsakovė neigė, kad yra gavusi ieškovės siųstas ginčo PVM sąskaitas-faktūras, todėl atsakovė negali įrodyti tai, ko nebuvo. Tuo tarpu pati ieškovė byloje yra pripažinusi, kad neišsaugojo dalies el. laiškų, kuriais buvo siunčiamos PVM sąskaitos-faktūros, tačiau tokio neatsakingo ieškovės elgesio pasekmės ginčo sprendimu buvo perkeltos atsakovei. Be to, pagal pačios ieškovės dėstomą poziciją, PVM sąskaitos-faktūros išrašymo ir gavimo datos nesutampa, todėl ieškovei teko pareiga įrodyti PVM sąskaitų-faktūrų gavimo datą. Taigi ieškovei neįvykdžius jai tenkančios įrodinėjimo pareigos, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovės naudai kompensuojamąsias palūkanas.
11.5. Taip pat atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria nebuvo sumažintos ieškovo teisinei pagalbai patirtos bylinėjimosi išlaidos. Byloje kilęs ginčas nėra didelės apimties, byloje nėra keliami nei sudėtingi fakto klausimai, nei nauji ar sudėtingi teisės klausimai, todėl bylos vedimas negalėjo pareikalauti tokių didelių ieškovės atstovės darbo sąnaudų. Ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų nepagrįstą dydį įrodo ieškinio turinio ir ieškinio sumos su sumos, sumokėtos už ieškinio parengimą, santykis; taip pat ir ieškovės bei atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų santykis (skirtumas tarp šalių patirtų išlaidų yra itin didelis). Be to, kiek žinoma atsakovei, ieškovės direktorius ir ieškovės atstovė yra sutuoktiniai. Taigi, pirmosios instancijos teismui nepagrįstai atsisakius mažinti ieškovei priteistinas bylinėjimosi išlaidas, sprendimas yra neteisėtas ir šioje dalyje.
12. Ieškovė pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
12.1. Apeliantės pozicija dėl ieškinio buvo nenuosekli visą neteisminio ginčo sprendimo laiką ir bylos nagrinėjimo laiką, t. y. iš esmės keitėsi net kelis kartus. Atsakovė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pakaitomis laikėsi dviejų viena kitą paneigiančių pozicijų: kad paslaugos nebuvo realiai suteiktos arba kad paslaugos suteiktos, bet suteiktos ne atsakovės (apeliantės) surastiems mokiniams, tačiau nenurodo, kokių konkrečiai mokinių duomenų neranda savo sistemoje, kokius dokumentus yra praradusi. Tuo tarpu ieškovė mano, kad jos pateikti įrodymai neginčytinai patvirtina, kad paslauga atsakovės surastiems mokiniams buvo suteikta, atsakovė nepateikė nei vieno įrodymo, kad kas nors būtų reiškęs pretenzijas dėl paslaugos neatlikimo, reikalavęs iš atsakovės grąžinti sumokėtus pinigus ar kad išduoti kvalifikaciją patvirtinantys pažymėjimai būtų anuliuoti/panaikinti/negaliojantys. Ieškovė į bylą pateikė atsakovės vadybininkų užsakymus dėl kiekvieno mokinio, už kurio mokymus prašoma priteisti atlygį šioje byloje. O tai patvirtina, kad šie mokiniai buvo apmokomi tarpininkaujant būtent atsakovei. Pretenzijas dėl paslaugų atsakovė galėtų priimti tik iš mokinių ir perduoti ieškovei, o ne jas tiesiogiai reikšti pati. Beje, iš pareiškimo dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, kuriuo rėmėsi atsakovė, matyti, kad net keturiolika iš šešiolikos minimų mokinių buvo apmokyti būtent ieškovės ir, kad tai yra tie patys mokiniai, kurie buvo minimi kaip „nesantys atsakovės sistemoje“ atsakovės patikrinimo akte. Tai yra akivaizdus įrodymas, kad atsakovė elgiasi nesąžiningai, kad skirtinguose procesuose teigia visiškai priešingus dalykus – kad kiekviename iš jų išpeštų sau maksimalios naudos.
12.2. Taip pat pažymi, kad skolą ieškovė įrodinėja ne vien tik sąskaita. Ieškovė remiasi sąskaitomis kaip vienu iš daugelio įrodymų, o ir pati paslauga negali būti laikoma kaip nesukurianti jokio materialaus rezultato, kadangi paslaugos rezultatas įforminamas atitinkamu kvalifikaciniu pažymėjimu (be sąskaitų byloje yra pateikti atsakovės atstovų atlikti paslaugų užsakymai, mokinių sąrašai, jiems išduotų pažymėjimų išrašai, susirašinėjimai su atsakove, atsakovės patikrinimo išvada, kuri buvo sudaryta jau po bendradarbiavimo sustabdymo ir kurioje vis tiek ji sutiko su didžiąja dalimi atliktų paslaugų, o tos dalies, su kuria nesutiko, paslaugų atlikimą patvirtino pareiškime dėl ikiteisminio tyrimo). Tuo tarpu atsakovė nepateikė nei vieno įrodymo, kad kas nors būtų kreipęsis dėl neatliktos paslaugos, nors ieškiniu prašoma priteisti suma yra už paslaugas, atliktas daugiau, nei dviem šimtams mokinių. Nesant pretenzijų ir jokių kitų įrodymų apie neatliktą paslaugą, byloje esant išrašams apie išduotus profesinę kvalifikaciją patvirtinančius pažymėjimus – sukurtą galutinį rezultatą, paslaugos suteikimo faktas turėtų būti laikomas įrodytu.
12.3. Apeliantė klaidingai nurodo, kad 2020 m. gegužės 4 d. raštu atsakovė kreipėsi į ieškovę dėl atitinkamos informacijos apie paslaugų teikimą suteikimo ir, jos negavus, sustabdė mokėjimus ieškovei. Iš tiesų būtent ieškovė sustabdė paslaugų vykdymą dar 2020 m. balandžio 15 d. Atsakovė kelti tariamas abejones dėl paslaugų apimties pradėjo gerokai vėliau, po prievolės įvykdymo termino. Prievolės sustabdymas galėjo būti pateisintas tik tuo atveju, jei klausimus apeliantė būtų kėlusi dar nesuėjus prievolių įvykdymo terminams ir jos abejonės būtų pagrįstos mokinių pretenzijomis, tačiau atsakovės tariamos abejonės nebuvo ir nėra pagrįstos, jos visos yra paneigtos byloje esančiais įrodymais.
12.4. Apeliantė nepagrįstai tvirtina, kad ieškovė nepagrindė sąskaitų – faktūrų įteikimo atsakovei terminų ir esą palūkanas skaičiavo nuo sąskaitų išrašymo dienos, o teismas esą nepagrįstai palūkanas priteisė. Ieškovė 2020 m. lapkričio 12 d. pareiškimu dėl reikalavimų sumažinimo perskaičiavo palūkanas, jų įteikimo terminą nustatant nuo kitos po išsiuntimo elektroniniu paštu atsakovei dienos, o tų sąskaitų, kurių išsiuntimo elektroniniu paštu datos įrodyti negalėjo, įteikimo atsakovei diena laikė kitą dieną po įkėlimo į Valstybinės mokesčių sistemos i.Saf registrą (t. y. registrą, kurį mato ir privalo tikrintis kiekvienas rūpestingas ūkinės veiklos subjektas) dienos. Kadangi atsakovė neigė ieškovės nurodytą apmokėjimo terminą, bet ir neįrodinėjo kitokio mokėjimo termino, teismo posėdyje taip pat neatsakė, dėl kokio mokėjimo termino šalys buvo sutarusios, laikytina, kad šis atsakovės argumentas yra nepagrįstas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
13. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
14. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
15. Nagrinėjamu atveju pareikštu ieškiniu ieškovė prašo priteisti iš atsakovės įsiskolinimą už suteiktas mokymo paslaugas pagal laikotarpiu nuo 2019 m. gruodžio 9 d. iki 2020 m. balandžio 20 d. išrašytas PVM sąskaitas faktūras, kurių bendra atsakovės neapmokėta suma sudaro 15 895 Eur. Minėtų PVM sąskaitų faktūrų apmokėjimo terminai yra suėję. Atsakovė neginčija, kad šios sumos nėra apmokėjusi. Nesutikdama su pareikštu ieškiniu, atsakovė ginčija paslaugų, už kurias išrašytos minėtos sąskaitos faktūros, suteikimo faktą, taip pat sąskaitų apmokėjimo terminą, nuo kuriuo skaičiuojamos palūkanos. Be to, anot atsakovės, būtent ji sustabdė mokėjimus ieškovei, kadangi pastaroji nepateikė jai paslaugų suteikimo ataskaitos, kurios pateikimo pareigą, pareikalavus klientui (šiuo atveju – atsakovei), numato CK 6.722 straipsnis.
16. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį pilna apimtimi, ginčijamu sprendimu konstatavo, jog byloje esančių įrodymų visuma pagrindžia paslaugų suteikimo faktą. Taip pat teismas priėjo išvados, jog ne atsakovė sustabdė mokėjimus ieškovei, tačiau ieškovė sustabdė paslaugų teikimą atsakovei dėl neatsiskaitymo už paslaugas. Pasisakydamas dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo, teismas laikė, jog ieškovė tinkamai apskaičiavo prievolės įvykdymo terminą, kadangi atsakovė teismo posėdžio metu neteigė negavusi PVM sąskaitų-faktūrų, kurių išsiuntimo datos ieškovė negali įrodyti, kadangi neišsaugojo el. laiškų.
17. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, apeliaciniame skunde nurodo, jog: (i) ieškovė neįrodė, kad ji suteikė paslaugas; (ii) atsakovė pagrįstai sustabdė mokėjimus ieškovei; (iii) buvo nepagrįstai priteistos kompensuojamosios palūkanos; (iv) teismas nepagrįstai nesumažino ieškovei iš atsakovės priteistinų bylinėjimosi išlaidų.
18. Taigi, apeliacijos objektą nagrinėjamu atveju sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškinys dėl skolos bei palūkanų priteisimo buvo patenkintas pilna apimtimi, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
19. Apeliaciniame skunde, visų pirma, nurodoma, jog kadangi byloje ginčas iš esmės kilo dėl ieškovės suteiktų paslaugų (mokymų) realumo, o anot apeliantės, byloje nebuvo surinkta įrodymų, patikimai patvirtinančių, jog ieškovė realiai suteikė paslaugas, t. y. vykdė mokymus, todėl apeliantė prašo apeliacinės instancijos teismo išreikalauti atitinkamus įrodymus iš ieškovės.
20. Tačiau apeliacinės instancijos teismas mano, jog nėra pagrindo išreikalauti apeliantės prašomus įrodymus. Pažymėtina, jog toks prašymas galėjo būti reiškiamas ir buvo reiškiamas pirmosios instancijos teisme (pateiktame triplike), dėl jo priimta teismo 2021 m. rugpjūčio 12 d. protokolinė nutartis. Nagrinėjamu atveju nėra aišku, kodėl tokių duomenų ir įrodymų negali pateikti pati atsakovė, juo labiau, kad tarp šalių nebuvo ginčo, jog būtent atsakovė surasdavo konkrečiuose mokymuose dalyvausiančius mokinius ir jų sąrašus siųsdavo ieškovei, be to, net pačiai atsakovei deklaruojant, kad ji buvo atlikusi išsamų ieškovės paslaugų auditą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti atsakovės prašymą dėl papildomų dokumentų išreikalavimo iš ieškovės, kadangi apeliacinės instancijos teismo vertinimu, papildoma atsakovės abstrakčiai nurodoma dokumentacija neįrodytų daugiau, nei įrodo jau esantys byloje dokumentai (t. y. konkretiems mokiniams išduoti profesinę kvalifikaciją patvirtinantys pažymėjimai (jų išrašai), kuriuose atsispindi ne tik, kada jie buvo išduoti, bet ir kas išdavė (kad išdavė būtent ieškovė) ir kam konkrečiai (nurodytos tos pačios pavardės, kurios buvo nurodytos ir atsakovės darbuotojų teiktuose užsakymuose – elektroniniuose laiškuose bei prieduose prie sąskaitų). Teismas laiko, jog byloje esantys įrodymai neginčytinai patvirtina, kad paslauga atsakovės surastiems mokiniams buvo suteikta, tuo tarpu atsakovė, kaip paslaugos užsakovė, nepateikė teismui nei vieno įrodymo, kuris galėtų pagrįsti, jog kas nors būtų reiškęs pretenzijas dėl paslaugos neatlikimo, arba reikalautų iš atsakovės grąžinti sumokėtus pinigus ar kad išduoti kvalifikaciją patvirtinantys pažymėjimai būtų anuliuoti/panaikinti/negaliojantys ar pan.
21. Teisėjų kolegija pažymi, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008). Vertinant šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimus ir liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnį, turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių.
22. Šiuo atveju priešingai nei teigia apeliaciniame skunde atsakovė, išvadą dėl realaus atitinkamų mokymo paslaugų atsakovei suteikimo fakto teismas padarė remdamasis ne vien ieškovės išrašytomis ir atsakovei pateiktomis PVM sąskaitomis – faktūromis, bet sistemiškai ir kompleksiškai įvertinęs visus kitus byloje esančius įrodymus – tiek ieškovės atstovės paaiškinimus, tiek rašytinius įrodymus, tiek teismo posėdyje apklaustų liudytojų parodymus, kurie vieni kitiems neprieštaravo, o priešingai – papildė, buvo nuoseklūs ir logiški ir todėl leido teismui pasiekti pakankamą įsitikimą ieškovės nurodomų faktinių aplinkybių buvimu ir teisingumu.
23. Apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nagrinėjamu atveju atlygintinių mokymo paslaugų ginčo laikotarpiu suteikimo atsakovei (jos surastiems mokiniams) faktą pakankamai patvirtina: a) ieškovės atstovės paaiškinimai apie tai, kad paslaugų suteikimo tinkamumą patvirtina išrašai iš duomenų bazių, kad mokiniams buvo suteiktos atitinkamos kvalifikacinės kategorijos, kad būtent ieškovė, o ne kitas paslaugos tiekėjas, išdavė kvalifikacijos pažymėjimus, tuo tarpu byloje nėra duomenų, kad atsakovė, kaip paslaugų tarpininkė, būtų grąžinusi klientams (mokiniams), dėl kurių paslaugos atlikimo faktą ginčija atsakovė, gautus pinigus, kad klientai būtų reikalavę grąžinti sumokėtus pinigus arba būtų kreipęsi į teismą dėl sumokėtų pinigų grąžinimo; b) rašytiniai įrodymai – Valstybinės mokesčių inspekcijos sistemos išrašai; sąskaitos su elektroniniais laiškais, patvirtinančiais jų išsiuntimą, mokinių sąrašais ir įrodymais dėl paslaugų atlikimo bei elektroniniai laiškai su paslaugų, kurių užsakymo faktą bei atlikimą neigia atsakovė, užsakymu; šalių vadovų tarpusavio susirašinėjimai el. laiškais; I.Saf išrašai, patvirtinantys sąskaitų-faktūrų įkėlimo į Valstybinės mokesčių inspekcijos sistemą datą; užsakymai paslaugoms, už kurias išrašytos atitinkamos sąskaitos-faktūros; 2020 m. rugpjūčio 27 d. pareiškimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir kt., kurių turinys leidžia nustatyti tiek mokinių, kuriems buvo suteiktos mokymo paslaugos, skaičių, identifikuoti juos, tiek pažymėjimų jiems išdavimo faktą ir laiką; c) liudytojų – buvusių pačios atsakovės darbuotojų – vadybininkų D. Č. ir G. M., betarpiškai bendravusių su ieškove sutarties vykdymo klausimais, parodymai apie tai, kad ieškovė sąskaitas atsiųsdavo atsakovės vadybininkams el. paštu, sąskaitos buvo atsiunčiamos po paslaugų suteikimo, sąskaitos visada būdavo sutikrinamos pagal mokiniams išduotus pažymėjimus (sertifikatus) ir tik tada atsiskaitoma su ieškove; jokių nusiskundimų dėl netinkamai ieškovės suteiktų paslaugų atsakovė nereiškė; e) pačios atsakovės 2020 m. gegužės 4 d. el. laiškas, kuriame ženkliai mažesne dalimi, nei ginčijama teismo proceso metu, nesutinkama su ieškovės pareikštu turtiniu reikalavimu, t. y. su 2 580 Eur skolos suma.
24. Šių įrodymų visuma, iš esmės byloje nesant jokių kitų duomenų ir įrodymų, kurie pagrįstų atsakovės subjektyviai ir deklaratyviai nurodomą aplinkybę apie paslaugų nesuteikimo faktą, buvo pirmosios instancijos teismo tinkamai įvertinta ir leido teismui daryti aukšto tikėtinumo išvadą dėl realaus paslaugų, už kuriuos ieškovei privalo būti atlyginta, suteikimo.
25. Atsakovės apeliacinio skundo teiginiai, kad ieškovės pateikti el. laiškai neįrodo paslaugų užsakymo, o tik rodo el. laiškų išsiuntimo faktą, atmestini, kaip nepagrįsti, nes el. laiškų turinys rodo būtent atsakovės darbuotojų paslaugų iš ieškovės tam tikriems klientams, tam tikroms kategorijoms užsakymus, o faktas, jog gavusi tokio turinio el. laiškus atsakovė neneigė juose nurodomų aplinkybių, ir tik prasidėjus teismo procesui iškėlė savo gynybinę versiją neigti paslaugų suteikimo faktą, tik patvirtina el. laiškuose nurodomų duomenų atitiktį tikrovei.
26. Taip pat apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo nesiremti liudytojo D. Č. parodymais, kaip teigiama apeliaciniame skunde, kadangi: a) pirmosios instancijos teismas savo išvadas darė ne vien jais remdamasis, bet sistemiškai juos vertindamas su visais kitais įrodymais; b) šio liudytojo parodymai buvo nuoseklūs, atitiko kitos apklaustos liudytojos – G. M., dėl kurios apeliantė abejonių nekelia, ir kuri taip pat buvo atsakovės darbuotoja, parodymus, ieškovės paaiškinimus ir byloje esančius rašytinius įrodymus; c) ta aplinkybė, kad atsakovė buvo iniciavusi ikiteisminį tyrimą D. Č. atžvilgiu dėl to, kad jis šiuo metu dirba kitoje mokymo paslaugas teikiančioje įmonėje, irgi nesuponuoja parodymų neteisingumo, liudytojo suinteresuotumo ir pan., juo labiau, kad ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas; d) pati atsakovė jokių kitų savo įmonės darbuotojų apklausti neprašė ir iš esmės jokių objektyvių įrodymų, kurie leistų pagrįstai suabejoti tiek šio liudytojo parodymais, tiek kitais įrodymais, teismui nepateikė (įskaitant ir išrašų iš savo duomenų bazių, kuriuose, kaip teigiama, nerandama duomenų dėl mokymo paslaugų konkretiems asmenims – mokiniams suteikimo, mokinių įtraukimo į mokinių sąrašus ir pan.).
27. Nesant pagrindo konstatuoti paslaugų nesuteikimo fakto, atmestini, kaip neįrodyti ir nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai dėl teisėto atsakovės apmokėjimo už paslaugas sustabdymo.
28. Teisėjų kolegija pažymi, kas apeliantės teiginius apie tai, jog ji negavo iš ieškovės PVM sąskaitų – faktūrų, su kurių gavimo faktu sietinas ir palūkanų skaičiavimas už apmokėjimo prievolės pažeidimą, paneigia ieškovės siųsti el. laiškai atsakovės vadybininkams, šalių vadovų tarpusavio susirašinėjimai apie įsiskolinimo susidarymą, sąskaitų - faktūrų įkėlimo į Valstybinės mokesčių inspekcijos sistemą įrodymai. Svarbu pažymėti, kad ieškovė 2020 m. lapkričio 12 d. pareiškimu dėl reikalavimų sumažinimo perskaičiavo palūkanas, jų įteikimo terminą nustatant nuo kitos po išsiuntimo elektroniniu paštu atsakovei dienos, o tų sąskaitų, kurių išsiuntimo elektroniniu paštu datos įrodyti negalėjo - įteikimo atsakovei dieną laikė kitą dieną po įkėlimo į Valstybinės mokesčių inspekcijos i.Saf registrą (t. y. registrą, kurį mato ir privalo tikrintis kiekvienas rūpestingas ūkinės veiklos subjektas) dienos.
29. Apeliaciniame skunde, be kita ko, ginčijama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria iš atsakovės ieškovės naudai buvo priteistos visos pastarosios pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos. Apeliantės nuomone, byloje kilęs ginčas nėra didelės apimties, jame nėra keliami sudėtingi teisės klausimai, taip pat, anot apeliantės, ieškinio turinys bei jo suma neatitinka bylinėjimosi išlaidų, skirtų teisinei pagalbai, sumos santykio, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesumažino šių ieškovės teisinei pagalbai patirtų išlaidų. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiu apeliantės teiginiu negali sutikti.
30. Išlaidų advokato/advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimą reglamentuoja CPK 98 straipsnis, kurio 2 dalyje nurodoma, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
31. Šiuo atveju pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantė, ginčijamame sprendime pakankamai motyvavo, kodėl nėra pagrindo mažinti iš atsakovės priteistino bylinėjimosi išlaidų dydžio ieškovei, nurodydamas, jog ieškovės patirtos išlaidos teisinei pagalbai neviršija Rekomendacijose nurodyto priteistino maksimalaus užmokesčio dydžio, taip pat atitinka ieškovės atstovės byloje suteiktų teisinių paslaugų pobūdį ir apimtį. Teisėjų kolegija nesutikti su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu neturi jokio pagrindo. Pažymėtina, jog nei CPK, nei teismų praktikoje ieškinio suma / prašoma priteisti suma nėra nurodoma kaip kriterijus nustatyti priteistiną ar protingą ir proporcingą bylinėjimosi išlaidų sumą, nes esminis dėmesys skiriamas tokiems vertinamiesiems faktoriams, kaip bylos sudėtingumas, ginčo pobūdis, teisinių paslaugų kompleksiškumas ir pan. Nagrinėjamu atveju, įvertinus bylos pobūdį, ieškovei suteiktos teisinės paslaugos mastą bei tai, kad ieškovei priteistos bylinėjimosi išlaidos atitinka Rekomendacijų nuostatas, nėra objektyvaus pagrindo išvadai, kad iš apeliantės ieškovei priteistos bylinėjimosi išlaidos (jų dydis) prieštarauja teisingumo, protingumo ir proporcingumo principams. Todėl darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines aplinkybes dėl ieškovės patirtų išlaidų ir pagrįstai konstatavo, kad ieškovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo yra pagrįstas ir tenkintinas pilna apimtimi.
32. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
33. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentus, nustatytus faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visetą ir nurodė pakankamus argumentus, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, nebuvo nukrypta nuo teismų praktikos, todėl ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jo, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
34. Atmetus apeliacinį skundą, ieškovei priteistinos apeliacinėje instancijoje patirtos bylinėjimosi išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis), kurios pagrįstos teismui pateiktais rašytiniais įrodymais. Nagrinėjamu atveju apeliantė, apeliacinio skundo netenkinimo atveju, prašė mažinti ieškovės apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas, argumentuodama tuo, jog jos yra nepagrįsto dydžio, t. y. ieškovės prašomos priteisti advokato išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą beveik penkis kartus didesnės nei atsakovės patirtos išlaidos rengiant apeliacinį skundą, be to byloje nėra keliami nauji ir sudėtingi teisės ar fakto klausimai, tačiau ieškovės prašoma priteisti suma faktiškai sutampa su Rekomendacijų maksimalia suma.
35. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas (2 000 Eur) už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą vertinti kaip neprotingai dideles ir/ar nepagrįstą šalių išlaidavimą, atsižvelgiant į apeliantės nurodomus argumentus, kad jos kelis kartus viršija išlaidas už apeliacinio skundo parengimą. Pažymėtina, kad iš esmės dėl išlaidų dydžio sprendžiama atsižvelgiant į Rekomendacijose nustatytus dydžius, bei kaip minėta anksčiau, sprendžiant klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, į konkrečias bylos aplinkybes ir pan. Šiuo atveju, kadangi ieškovės patirta išlaidų atsiliepimui į apeliacinį skundą parengti suma (2 000 Eur) neviršija Rekomendacijose nurodyto priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, taip pat atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje tiek ieškinys buvo patenkintas pilna apimtimi, tiek ir apeliacinis skundas atmestas, spręstina, jog ieškovė pagrįstai ir nepiktnaudžiaudama gynė savo teises, todėl yra pagrindas priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas pilna apimtimi.
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Apeliantės (atsakovės) uždarosios akcinės bendrovės „Mokymų organizavimo grupė“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Autotodis“ (j. a. k. 302893375, buv. Šiauliai, Žemaitės g. 62-36) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Mokymų organizavimo grupė“ (j. a. k. 302861025, buv. Vilnius, Savanorių pr. 139B) 2 000 Eur (du tūkstančius eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Giedrė Čėsnienė
Andrius Verikas
Renata Volodko