Civilinė byla Nr. 3K-3-462/2013

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-03216-2009-4 Procesinio sprendimo kategorija 30.8         

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 9 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Dalios Vasarienės (pranešėja) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo V. S. individualios įmonės kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų J. T. (buvusi S.) ir V. S. individualios įmonės pareiškimus dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys K. S., Klaipėdos miesto savivaldybė, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, valstybės įmonės Registrų centro Klaipėdos filialas, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2009 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-6898-730/2009 tenkino pareiškėjos J. S. (dabar – T.) pareiškimą ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą (duomenys neskelbtini). Šį pastatą pareiškėja 2009 m. spalio 14 d. dovanojimo sutartimi perleido savo dukteriai K. S..

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2011 m. vasario 8 d. nutartimi CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 ir 9 punktų pagrindu atnaujino procesą pirmiau nurodytoje civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. IĮ pareiškimą.

Pareiškėjas V. S. IĮ prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad būtent jis įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į pastatą, esantį Klaipėdoje, Jūrininkų pr. 1A, atmesti pareiškėjos J. T. analogišką pareiškimą, taip pat pripažinti 2009 m. spalio 14 d. dovanojimo sutartį, sudarytą J. T. ir K. S., niekine.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimu pareiškėjo V. S. IĮ pareiškimą tenkino iš dalies: pakeitė Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-6898-730/2009 ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjai J. T. ir V. S. IĮ pagal įgyjamąją senatį lygiomis dalimis (po ½ dalį) įgijo bendrosios dalinės nuosavybės teisę į pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą (duomenys neskelbtini); J. T. su K. S. 2009 m. spalio 14 d. sudarytą pastato dovanojimo sutartį pripažino niekine ir negaliojančia.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjų paaiškinimai dėl ginčo pastato įsigijimo ir jo valdymo aplinkybių yra tarpusavyje prieštaringi. Nė vienas iš pareiškėjų nepateikė tiesioginių rašytinių įrodymų, iš kurių būtų galima matyti, kurio iš pareiškėjų vardu buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis su TŪB „Smiltė“ dėl ginčo pastato įsigijimo. Byloje nėra jokių duomenų, kad V. S. įsigytą pastatą perdavė savo įkurtai individualiai įmonei. Teismas taip pat nustatė, kad abi šalys savo vardu sudarė įvairias paslaugų teikimo sutartis, kartu remontavo pastatą. Dėl prieštaringų pareiškėjų paaiškinimų bei liudytojų parodymų teismas konstatavo, kad nė vienas iš pareiškėjų neįrodė, kad būtent jo vardu buvo įsigytas ginčo pastatas.

Teismas atmetė pareiškėjos J. T. argumentą, kad pareiškėjas V. S. IĮ ginčo pastato patalpomis naudojosi 1998 m. sausio 1 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. NS-1 pagrindu, todėl negali būti laikomas sąžiningu įgijėju, tuo pagrindu, kad teismo posėdžio metu J. T. pripažino, kad V. S. IĮ nuomos mokesčio už patalpas nemokėjo, be to, V. S. paaiškino, jog jis nuomos sutartį galėjo pasirašyti jos neperskaitęs. Taip pat teismas pažymėjo, kad nuomos sutarties terminas baigėsi 2005 m. sausio 1 d., tačiau byloje nėra jokių duomenų apie šios nuomos sutarties pratęsimą sutarties 8.1 punkto pagrindu, nors pareiškėjas V. S. IĮ ir toliau naudojosi minėtomis patalpomis. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjų 1998 m. sausio 1 d. sudaryta negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis faktiškai nebuvo vykdoma ir šios sutarties sudarymas neįrodo, kad pareiškėja J. T. anksčiau užvaldė ginčo pastatą.

Įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visumą, teismas padarė išvadą, kad ginčo pastatą 1995–1996 metais valdė pareiškėja J. T. kartu su V. S., o nuo 1997 m. šį pastatą kartu su J. T. valdo pareiškėjas V. S. IĮ. Teismas konstatavo, kad byloje nėra galimybės nustatyti, kokias konkrečias ginčo pastato dalis valdo kiekvienas iš pareiškėjų, nes abu teigia, kad valdo visą ginčo pastatą, o jų pateikti įrodymai patvirtina tik tai, kad jie abu valdo ginčo pastatą. Susidarius tokiai situacijai, kai nė vienas iš pareiškėjų negali įrodyti, kuris iš jų įgijo ginčo pastatą, ir kokią konkrečią jo dalį valdo, teismas, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis bei vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teismas konstatavo, kad abu pareiškėjai ginčo pastatą teisėtai įgijo ir sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdo lygiomis dalimis daugiau kaip dešimt metų.

Teismas konstatavo, kad, pakeitus 2009 m. rugpjūčio 12 d. teismo sprendimą, pareiškėjos J. T. 2009 m. spalio 14 d. sudaryta pastato dovanojimo sutartis prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, todėl yra niekinė ir negaliojanti, nes J. T. dovanojimo sandoriu perleido jai nuosavybės teise nepriklausančią pastato dalį (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, 4.48 straipsnio 1, 2 dalys).

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. vasario 7 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimą panaikino ir atmetė pareiškėjo V. S. IĮ pareiškimą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo panaikinimo ir juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, atnaujinus bylos nagrinėjimą, teismas neturi peržengti ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai (CPK 370 straipsnio 4 dalis). Pareiškėjas V. S. IĮ procesą prašė atnaujinti vieninteliu pagrindu, numatytu CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkte, todėl pirmosios instancijos teismo nutartyje procesu atnaujinimo pagrindu nepagrįstai nurodytas ir dar vienas pagrindas, nustatytas CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte. Atnaujinus procesą, teismo vertinimu, byla turėjo būti nagrinėjama neperžengiant CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto, skirto į bylos procesą nepagrįstai neįtrauktų asmenų teisėms apginti. Tai reiškia, kad tuo atveju, jei šis asmuo neįrodo savo teisių pažeidimo ir jo prašymo sprendimo atžvilgiu pagrįstumo (CPK 369 straipsnio 1 dalies 5 punktas), teismas neturi peržiūrėti ginčijamo sprendimo iš naujo dėl kitų asmenų. Teismas nurodė, kad, pareiškėjui V. S. IĮ neįrodžius nuosavybės atsiradimo į ginčo pastatą įgyjamąja senatimi faktą patvirtinančių aplinkybių, pirmosios instancijos teismas negalėjo vertinti iš naujo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo pagrįstumo J. T. atžvilgiu. Atnaujinus procesą byloje didesnė įrodinėjimo pareiga turėjo tekti būtent pareiškėjui V. S. IĮ.

Teismas, įvertinęs 1998 m. sausio 1 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. NS-1, padarė išvadą, kad ši sutartis patvirtina, jog pareiškėjas V. S. IĮ, atstovaujamas savininko V. S., aiškiai suvokė, jog ginčo patalpos įmonei nepriklauso ir įmonė nėra patalpų valdytoja. Pirmosios instancijos teismo ir V. S. IĮ argumentai, kad pagal sutartį faktiškai nebuvo mokami nuompinigiai, kad sutartis nebuvo pratęsta, o V. S. IĮ toliau naudojosi patalpomis, teismo vertinimu, yra teisiškai nereikšmingi, nes šios bylos įrodinėjimo dalykas yra ne nuomos sutarties tinkamas vykdymas, o daikto valdymas kaip savo. Teismas nurodė, kad daikto valdymas nuomos pagrindu nesudaro pagrindo jo įgyti įgyjamosios senaties būdu; pažymėjo, kad nuomos sutarties galiojimo faktas taip pat yra teisiškai nereikšmingas – reikšminga yra tik V. S. kaip įmonės savininko suvokimo, kad teisėtu ginčo patalpų valdytojas yra ne įmonė, o J. T., išraiška, įtvirtinta sutartyje. Dėl to būtent pareiškėjas V. S. IĮ, atnaujinus byloje procesą, privalėjo įrodyti, kad bent nuo 1999 m. balandžio 16 d. nuomos santykiai nutrūko ir V. S. IĮ valdė pastatą neturėdamas pagrindo manyti, kad be jo daugiau niekas, taip pat ir J. T., jokių daiktinių teisių į pastatą nebeturi. Teismo nuomone, tokių aplinkybių V. S. IĮ neįrodė, o įvairios įmonės vardu sudarytos sutartys ir atsiskaitymas pagal jas patvirtina tik valdymo faktą, bet ne valdymo pagrindą. Teismas taip pat teisiškai nereikšmingomis laikė faktines aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus apie tai, kas sumokėjo už ginčo pastatą, nes įgyjamosios senaties institutas taikytinas tik nuosavybei įgyti į svetimus daiktus.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas V. S. IĮ neįrodė faktinių aplinkybių, jog jis sąžiningai įgijo Klaipėdoje, Jūrininkų pr. 1A, esantį ginčo pastatą, sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai dešimt metų valdė jį kaip savo (CK 4.86–4.71 straipsniai, CPK 185 straipsnis), todėl panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir atmetė pareiškėjo V. S. IĮ pareiškimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 371 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

              Kasaciniu skundu pareiškėjas V. S. IĮ prašo panaikinti apeliacinės ir pirmosios instancijos teismo procesinius sprendimus ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl netinkamo proceso teisės normų, reglamentuojančių proceso atnaujinimo pagrindus, taikymo bei nukrypimo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai procesą atnaujino ne tik CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto, bet ir 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, vien todėl, kad pareiškėjas neprašė šiuo pagrindu atnaujinto proceso, prieštarauja CPK normoms, reglamentuojančioms proceso atnaujinimo pagrindus, bei kasacinio teismo praktikai, formuojamai šiuo klausimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad prašyme nurodytų aplinkybių, kuriomis remdamasis pareiškėjas prašo atnaujinti procesą, teisinė kvalifikacija yra teismo prerogatyva, todėl teismas, spręsdamas prašymo atnaujinti procesą priėmimo klausimą, neturi šio spręsti formaliai ir, jei išanalizavus prašyme išdėstytas aplinkybes, gali paaiškėti, kad jame yra nurodyti keli proceso atnaujinimo pagrindai, nors prašyme įvardytas tik vienas konkretus pagrindas, teismas, nusprendęs atnaujinti procesą, nutartyje turi nurodyti visus jo nustatytus proceso atnaujinimo pagrindus. Svarbu, kad prašyme atnaujinti procesą būtų suformuluotas konkretus reikalavimas teismui, t. y. kokį sprendimą šis turėtų priimti, atnaujinęs procesą byloje (CPK 371 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcija v. likviduojama UAB ,,Kavarsko sakalas“, bylos Nr. 3K-3-480/2005).

2. Dėl teismo pareigos ex officio patikrinti ar sandoris neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms. Teismas, nuspręsdamas, kad J. T. įgyjamąja senatimi įgijo ginčo pastatą, rėmėsi vieninteliu įrodymu – 1998 m. sausio 1 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi Nr. NS-1, tačiau visiškai nesiaiškino šio įrodymo kilmės ir galiojimo, nepagrįstai nurodydamas, kad tai neturi reikšmės bylai. Nuomos sutartį gali sudaryti tik išnuomojamo daikto savininkas arba asmenys, kuriems teisę išnuomoti svetimą daiktą suteikia įstatymai ar daikto savininkas. J. T., išnuomodama ginčo patalpas, jų savininkė nebuvo (ginčo dėl to byloje nėra), priešingai, remdamasi šia sutartimi, ji bando patalpas įgyti nuosavybės teise. Šiuo atveju J. T., sudarydama nuomos sutartį su V. S. IĮ, žinojo, jog neturi teisės sudaryti tokios sutarties, nes išnuomojamos patalpos jai nuosavybės teise nepriklausė, įgaliojimo, suteikiančio teisę sudaryti nuomos sutartį, taip pat pateikta nebuvo. Dėl šios priežasties manytina, kad numos sutartis yra niekinis sandoris, prieštaraujantis imperatyviosioms įstatymo normoms, todėl tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai turėjo ex officio nuspręsti, jog ši sutartis yra niekinė ir negaliojanti nuo sudarymo momento (CK 1.78 straipsnio 1, 5 dalys), (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. Lietuvos esperantininkų sąjunga, bylos Nr. 3K.-3-446/2008).

3. Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą, pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CPK 185 straipsnio nuostatas, nepagrįstai sprendė, jog teisiškai nereikšmingos yra faktinės aplinkybės ir jas patvirtinantys įrodymai, apie tai, kas sumokėjo už ginčo pastatą, nes įgyjamosios senaties institutas taikytinas tik nuosavybei įgyti į svetimus daiktus. Aplinkybę, kad už pastatą sumokėjo būtent V. S. IĮ, ir ją patvirtinančius įrodymus teismas privalėjo vertinti kartu su visais byloje esančiais įrodymais bei plačiau, o ne tik per įgyjamosios senaties institutą.

4. Dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu. Iš bylos aplinkybių matyti, kad teismai nesiaiškino aplinkybių, susijusių su ankstesniu pastato savininku. Byloje nustatyta, kad pastatą anksčiau valdė TŪB „Smiltė“, tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas neapklausė TŪB „Smiltė“ narių, kurie galėtų pateikti informaciją, kokiu pagrindu ir kas perėmė pastato valdymą. Pažymėtina, kad pati J. T. pareiškime nurodė, jog ji ginčo pastatą įsigijo 1995 metais iš TŪB „Smiltė“, tačiau notarinės pirkimo–pardavimo sutarties nesudarė, o patalpų priėmimo–perdavimo akto neišsaugojo. Būtent šią aplinkybę konstatavo tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismai priimtose procesiniuose sprendimuose. Tačiau nė vienas teismas nesprendė galimybės apklausti pardavėjo. TŪB „Smiltė“ nariai turi žinoti aplinkybes, kuriomis pastato valdymas perėjo iš TŪB „Smiltė“ tretiesiems asmenims.

5. Dėl netinkamo įgyjamąją senatį reglamentuojančių teisės normų taikymo ir nukrypimo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje
nurodytu būdu; yra visos CK 4.68-4.71 straipsniuose nustatytos sąlygos. CK 4.68 straipsnis taip pat aiškiai reglamentuoja sąlygas, būtinas įrodyti, siekiant teismo tvarka pripažinti nuosavybės teisės įgijimą įgyjamosios senaties pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Terekas“ v. Kretingos rajono savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-156/2010; 2011 m. vasario mėn. 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. Klaipėdos miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-7-67/2011). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad J. T. įgijo ginčo pastatą nuosavybės teise įgyjamosios senaties pagrindu. Su tokiomis teismo išvadomis sutikti negalima, nes iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad J. T. neįrodė pirmiau nurodytų būtinų sąlygų, kurios turi būti įrodytos, siekiant pripažinti nuosavybės įgijimą įgyjamosios senaties pagrindu. Priešingai, byloje surinkta pakankamai įrodymų ir nustatytos aplinkybės, patvirtinančios, kad būtent V. S. IĮ įvykdė visas reikiamas sąlygas nuosavybei į pastatą įgyti nuosavybės teisės pagrindu. Taip pat apie aplinkybę, kad V. S. IĮ yra teisėtas pastato savininkas galėtų patvirtinti ir buvę TŪB „Smiltė“ nariai.

Atsiliepimu į kasacinį skundą pareiškėja J. T. prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie argumentai:

1. Pirmosios instancijos teismas 2011 m. vasario 8 d. nutartimi atnaujino procesą civilinėje byloje tik dėl neįtrauktų į bylą asmenų, t. y. V. S. IĮ, turtinių ir kitokių teisių pažeidimo aplinkybėms nustatyti. Tai, kad priimant Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą buvo padaryta teisės taikymo klaida, nei teismo nutartyje dėl proceso atnaujinimo, nei V. S. IĮ prašyme atnaujinti procesą nurodyta nebuvo, todėl teismas, pakartotinai nagrinėdamas bylą, neturėjo spręsti klausimo dėl CPK 366 straipsnio l dalies 9 punkte išvardyto pagrindo buvimo ar nebuvimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad po nutarties dėl proceso atnaujinimo priėmimo vykstančio proceso metu pirmiausia turi būti išnagrinėta, ar pasitvirtino tos aplinkybės, kurios sudarė pagrindą priimti nutartį atnaujinti procesą byloje. Šiuo procesu nesiekiama išnagrinėti visą bylą iš naujo, todėl civilinės bylos dalyviai nesinaudoja visomis tomis pačiomis teisėmis ir tvarka, kaip įprastinio civilinės bylos proceso metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB "Baltijos žuvys" ir kt. v. AB „Senoji Baltija“, bylos Nr. 3K-3-484/2008).

2. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas ex officio taiko niekinio sandorio teisinius padarinius tik tada, kai, nagrinėjant bylą, pagrindas pripažinti sandorį niekiniu tampa akivaizdus. CK 6.477 straipsnio nereikalaujama, kad nuomotoju būtų tik tas, kas yra teisiškai įregistruotas viešajame registre kaip daikto savininkas. V. S. IĮ, sudarydamas negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, tokiais veiksmais pripažino pareiškėjos valdymo teisę į šį turtą ir jos neginčijo. Ši sutartis buvo priimama kaip galiojanti ir trečiųjų asmenų, t. y. komunalinio ūkio, elektros tinklų ir kitų įmonių, todėl ji nebuvo ir nėra niekinė. Teismas, nagrinėdamas klausimą dėl proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio l dalies 7 punkto pagrindu, neprivalėjo ir negalėjo analizuoti nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia klausimo. Tokį ieškinį kitoje byloje galėjo pareikšti V. S. IĮ, tačiau to nebuvo padaryta, todėl šią sutartį, kaip vieną iš pastato valdymo faktų, teismas pagrįstai pripažino.

3. Kasatoriaus nuomone, teismo liko nepastebėta svarbi aplinkybė, kad už pastatą sumokėjo V. S. IĮ. Tačiau kaip teisingai nurodyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje, ši aplinkybė neturi esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl turto įgijimo pagal įgyjamąją senatį. Juolab, kad aplinkybes dėl apmokėjimo už pastatą įrodinėjo abi šalys, nepripažindamos kitos šalies mokėjimo, ir šios aplinkybės nė viena iš šalių neįrodė. Iš apeliacinės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo akivaizdu, kad buvo tinkamai laikomasi įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių.

4. Nėra jokių absoliučių apeliacinės instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, teismas nenusprendė dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų. Pareiškėja pastatą valdo nuo 1995 metų, todėl iki TŪB „Smiltė“ išregistravimo 1997 metais jos tikrieji nariai galėjo reikšti jai pretenzijas, jeigu būtų įsitikinę, kad pareiškėja valdo jiems priklausantį turtą. Kasatorius nepagrįstai reiškia pretenzijas, kad teismas nenustatė šių asmenų ir jų neapklausė. Teismas tokios pareigos neįgijo, nes galioja rungimosi principas ir, remiantis CPK 178 straipsniu, šalys privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus.

5. Apeliacinės instancijos teismas įvertino visus byloje esančius įrodymus, nustatė visas faktines aplinkybes, svarbias nagrinėjant kilusį ginčą, ir tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias įgyjamąją senatį. Būtent kasatorius neįrodė visų būtinų sąlygų nuosavybės teisei atsirasti įgyjamosios senaties būdu.

Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į kasacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Viena šio principo įgyvendinimo išraiškų įtvirtinta CPK 353 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina byloje priimtus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų, išskyrus tuos atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Nagrinėjamu atveju pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas nenustatyta.

Nagrinėjamu atveju keliamas nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi klausimas. Tiek pareiškėja J. T., tiek pareiškėjas V. S. IĮ byloje siekė įrodyti, kad įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į pastatą, esantį Klaipėdoje, Jūrininkų pr. 1A.

Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pasisakyta dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį. Kasacinis teismas išaiškino, kad įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas), galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų suėjimo ir prašo teismą konstatuoti, kad yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos.

Kasacinio teismo praktikoje yra išskirtos nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį sąlygos bei atskleistas jų turinys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. L. C. v. VĮ Registrų centro Utenos filialas, bylos Nr. 3K-3-379/2004; 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Vilijampolės autotransportas“ v. Kauno miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-498/2006; 2007 m. spalio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. S. v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-363/2007; 2008 m. spalio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje O. L. v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-514/2008; 2009 m. balandžio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. M. v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-176/2009; 2010 m. kovo 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjos S. U. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-113/2010; 2011 m. vasario 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. pareiškimą, bylos Nr. 3K-7-67/2011; kt.). Taigi nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma:

1. Pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas.

2. Daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis).

3. Asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis).

4. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas. Daikto valdymas laikomas teisėtu ir atsiradusiu sąžiningai, kol neįrodyta priešingai (CK 4.23 straipsnio 2 dalis, 4.26 straipsnio 2 dalis).

5. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas. Valdymo viešumo sąlyga nustatyta, siekiant sudaryti galimybę daikto savininkui (jeigu toks yra) įgyvendinti savo teisę į daiktą, pavyzdžiui, pareikšti ieškinį dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo. Atviro daikto valdymo sąlyga pagal CK 4.68 straipsnį nuosavybės teisei įgyjamąja senatimi pripažinti gali būti nustatyta nepriklausomai nuo to, ar daikto valdymo faktas buvo įregistruotas viešame registre.

6. Daiktas valdomas nepertraukiamai. Pagal CK 4.71 straipsnio 1 dalį daikto valdymas laikomas nepertraukiamu, kai asmuo daiktą nepertraukiamai valdė nuo valdymo teisės į daiktą įgijimo iki nuosavybės teisės į tą daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi. CK 4.33 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad nekilnojamojo daikto valdymas baigiasi, kai valdytojas ne tik praranda galimybę paveikti daiktą pagal savo valią, bet ir kai nesiima jokių priemonių šią galimybę susigrąžinti arba kai valdytojo bandymai susigrąžinti poveikį daiktui buvo nesėkmingi. Nepertraukiamas valdomo daikto naudojimas pagal paskirtį nėra būtina nepertraukiamo valdymo sąlyga. Svarbu daiktą valdyti taip, kad būtų aišku, jog asmens valdymas tęsiasi, t. y. jis neatsisakė daikto valdymo.

7. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas).

8. Valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą – pareiškėjas nekilnojamąjį daiktą valdė ne mažiau kaip dešimt metų; kilnojamąjį daiktą – ne mažiau kaip trejus metus.

Teisme nustačius visas pirmiau nurodytas nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi sąlygas, valdymo teisės pagrindu teismo sprendimu pareiškėjui gali būti pripažinta nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi į daiktą, jeigu dėl konkretaus daikto įgijimo nuosavybės teise įgyjamosios senaties pagrindu nėra apribojimų ar draudimų (CK 4.68–4.71 straipsniai). Pareiškėjas nuo teismo sprendime nurodytos įgyjamosios senaties termino suėjimo datos gali nuosavybės teisę įregistruoti Nekilnojamojo turto registre.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėja J. T. įrodinėjo, kad tai būtent ji, o ne pareiškėjas V. S. IĮ įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į ginčo pastatą. Pareiškėjas V. S. IĮ įrodinėjo priešingai, kad tai jis, o ne pareiškėja, įgyjamąja senatimi nuosavybės teise įgijo pirmiau nurodytą pastatą.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs į bylą pareiškėjų pateiktus rašytinius įrodymus ir jų paaiškinimus, aplinkybes dėl pareiškėjų tarpusavio santykių (J. T. yra buvusi V. S. IĮ darbuotoja bei buvusi įmonės savininko sutuoktinė), taip pat aplinkybes dėl 1998 m. sausio 1 d. terminuotos negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. NS-1 sudarymo ir vykdymo, sprendė, kad abu pareiškėjai įgyjamosios senaties būdu lygiomis dalimis įgijo nuosavybės teisę į pastatą.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmiau nurodytas aplinkybes ir įrodymus, taip pat 1998 m. sausio 1 d. nuomos sutartį, sprendė, kad nuosavybės teisę į pastatą įgyjamąja senatimi įgijo tik pareiškėja J. T..

Teisėjų kolegija pažymi, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis) – nagrinėjamu atveju kiekvienam pareiškėjui. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-428/2010; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.).

Kadangi kasacinis teismas netiria faktų (CPK 353 straipsnio 1 dalis), o įrodymų turinio vertinimas yra fakto klausimas, tai teisėjų kolegija, įvertinusi tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo procesinių sprendimų turinį, nurodo, kad teismai netinkamai ir neišsamiai ištyrė ir įvertino šiai bylai reikšmingus įrodymus, o pareiškėjai netinkamai įvykdė įrodinėjimo pareigą (CPK 178, 185 straipsniai).

Teisėjų kolegijos požiūriu, nagrinėjamu atveju vien pareiškėjų 1998 m. sausio 1 d. sudaryta terminuota negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr. NS-1, atsižvelgiant į tai, kad abu pareiškėjai pripažino, jog sutartis vykdoma nebuvo (nebuvo mokamas nuomos mokestis, po nuomos termino pabaigos sutartis pratęsta nebuvo, tačiau įmonė ir toliau pastatu naudojosi, vykdė jame savo veiklą), taip pat į pareiškėjų santykius, nėra pakankamas įrodymas vienareikšmiškai konstatuoti, kad šia sutartimi buvo išreikšta tikroji pareiškėjų valia ir ketinimai. Taip pat išreikštas pareiškėjo V. S. IĮ suvokimas, kad pastato savininkė yra būtent pareiškėja J. T.. Ši nuomos sutartis ir jos įrodomoji reikšmė teismų turėjo būti įvertinta visų byloje esančių įrodymų kontekste, nes, kaip pirmiau nurodyta, turi būti įvertinta ne tik kiekvieno įrodymo įrodomoji reikšmė, bet ir įrodymų visetas.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, esant pareiškėjų paaiškinimų dėl pastato valdymo aplinkybių prieštaravimų, kurie nebuvo pašalinti nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme, turėjo būti apklausti liudytojai, kaip, kokiomis aplinkybėmis ir kuriam iš pareiškėjų 1995 metais buvo perduotas pastatas iš TŪB „Smiltė“. Taip pat nagrinėjamu atveju yra svarbu tai, kaip kiti tretieji asmenys, sudarę sutartis su pareiškėjais dėl paslaugų tiekimo, remonto darbų atlikimo, patalpų nuomos, pastato priežiūros, suvokė aplinkybę, su kuo sudaro sutartis: pastato savininku ar nuomininku. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad, vertinant, ar yra pakankamai įrodymų pagrįstai spręsti, jog pareiškėja J. T. įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į ginčo pastatą, turi būti išsiaiškintos papildomos aplinkybės, apklausti liudytojai ir konstatuoti reikšmingi faktai. 

Kiti kasacinio skundo argumentai kaip neatskleidžiantys kasacijos pagrindų, teisiškai nereikšmingi ir neturintys įtakos apskųsto apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumui nenagrinėtini.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias įgyjamąją senatį, neišanalizavo nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi sąlygų visumos, nenustatė ginčo išsprendimui reikšmingų faktinių bylos aplinkybių, nevisapusiškai ištyrė byloje esančius įrodymus, todėl neatskleidė bylos esmės ir šie pažeidimai negali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme. Teismų procesiniai sprendimai naikintini ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 360 straipsnis).

              Dėl bylinėjimosi išlaidų šioje byloje

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2013 m. spalio 9 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 81,58 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Teisėjų kolegijai nutarus perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nėra galimybės išspręsti nurodytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir priteisimo į valstybės biudžetą klausimą (CPK 96 straipsnis). Tai turėtų išspręsti pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš naujo. 

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

              Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. vasario 7 d. nutartį ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimą bei perduoti civilinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

              Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Sigita Rudėnaitė                                         

                                                                      Dalia Vasarienė

                                                                                                                                                                        Vincas Verseckas