Civilinės bylos Nr. 2-1938/2011

Procesinio sprendimo kategorijos: 126.8.; 122.2.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

             LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. liepos 7 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vyto Miliaus ir Gintaro Pečiulio teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 13 d. nutarties, kuria teismas atmetė uždarosios akcinės bendrovės „Gelrema“ administratoriaus S. G. pareiškimą pripažinti atsakovo bankrotą tyčiniu civilinėje byloje Nr. B2-279-555/2011 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Gelrema“ vadovo J. D. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Gelrema“ dėl bankroto bylos iškėlimo, tretieji asmenys Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, J. D., UAB „Pergalės koncernas“, J. A., A. J., A. J., K. Z.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

2010 m. rugsėjo 30 d. bankrutavusios UAB „Gelrema“ administratorius, vykdydamas 2010 m. sausio 19 d. BUAB „Gelrema“ kreditorių susirinkimo nutarimą, pateikė Kauno apygardos teismui pareiškimą dėl UAB „Gelrema“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Nurodė, kad Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atliko UAB "Gelrema" mokestinį tyrimą už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2009 m. kovo 23 d., kurį įformino 2009 m. rugpjūčio 25 d. mokestinio tyrimo rezultatų ataskaita Nr. AU10-56. Patikrinimo metu nustatė, kad UAB "Gelrema" 2005 metų balanse turto buvo 687118,00 Lt sumai, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai tuo pačiu laikotarpiu sudarė 444304,00 Lt, iš jų per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai, kurie dėl savo trumpalaikio pobūdžio laikytini pradelstais, buvo 444304 Lt, t.y. įmonė buvo nemoki. Situacija 2006, 2007 ir 2008 metais ne tik nesikeitė, bet dar labiau pablogėjo, per 2008 metus įmonės  turtas ženkliai sumažėjo, o trumpalaikiai pradelsti įsipareigojimai pakito nežymiai. Nuo 2005 metų UAB "Gelrema" esant nemokiai, įmonės direktorius bei akcininkai nesiekė atkurti įmonės mokumo, o toliau sąmoningai blogino įmonės finansinę padėtį, atsiskaitymo su kreditoriais galimybes. Nors direktorius turėjo įstatyminę pareigą (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis) įmonei esant nemokiai kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, siekiant dar pradinėje nemokumo stadijoje apsaugoti įmonės kreditorių interesus, tačiau jis šios pareigos nevykdė, o priešingai, ėmėsi drastiškų, ekonomiškai ir teisiškai nepagrįstų, itin rizikingų verslo sprendimų. UAB "Gelrema" vykdė stambiagabaritinių metalo gaminių gamybą ir remontą, medienos impregnavimą skalūnų alyva, automobilių atnaujinimo paslaugas, metalinių detalių apdirbimą. Veiklai vykdyti nuosavų patalpų neturėjo, patalpas nuomojosi iš UAB "Pergalės koncernas" pagal 2007 m. sausio 3 d. patalpų nuomos sutartį Nr. 2/2007 ir 2007m. spalio 1 d. sutartį Nr. 05NS/2007-01, veiklai vykdyti reikalingą įrangą nuomojo iš UAB "Pergalės grupė". UAB "Pergalės koncernas" akcininkai buvo Juozas J. A. ir A. J., turintys po 50 proc. bendrovės akcijų, J. A. duktė K. Z. Ir A. J. sūnus A. J. buvo UAB "Pergalės grupė" akcininkai, turintys po 50 proc. bendrovės akcijų. Kadangi Juozas J. A. ir A. J. UAB "Gelrema" steigimo ir bankroto bylos kėlimo metu turėjo po 36 proc. šios bendrovės akcijų ir po 50 proc. UAB "Pergalės koncernas" akcijų, darytina išvada, kad UAB "Gelrema" buvo tiesiogiai valdoma UAB "Pergalės koncernas". Atlikto mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pagal tyrimui pateiktus išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registrus, laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2009 m. kovo 23 d. pagrindinės UAB "Gelrema" prekių ir paslaugų pirkėjos buvo susijusios įmonės: UAB "Pergalės koncernas", UAB "Bėgvirta", UAB "Tilmeta". Sandoriai su susijusiomis įmonėmis sudaro daugiau kaip 50 proc. Pagal pateiktus išrašomus PVM sąskaitų - faktūrų registrus UAB "Gelrema" už laikotarpį nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. iki 2009 kovo 23 d. išrašė UAB "Pergalės koncernas" PVM sąskaitas faktūras už atliktas paslaugas ir patalpų nuomą 506 136,71 Lt sumai, įskaitant 77 228,70 Lt PVM. UAB "Pergalės koncernas", pardavusi pagamintus UAB "Gelrema" gaminius pagrindiniam užsakovui, nepervedė už produkciją gautų sumų, o jas užskaitė kaip nuomos mokestį ir mokestį už komunalinius mokesčius. Tuo buvo pažeisti UAB "Gelrema" kreditorių interesai, nes gavus lėšas už parduotą produkciją, iš šių lėšų būtų buvę galima atsiskaityti su esamais bendrovės kreditoriais. Kadangi UAB "Gelrema" prekių pardavimas vyko tarp susijusių įmonių, darytina išvada, kad sudarant prekių pardavimų sandorius su prekių pirkėjais, iš jų ir su UAB "Pergalės koncernas", tiek UAB "Gelrema" vadovas J. D., tiek susijusių įmonių vadovai bei akcininkai žinojo, kad UAB "Gelrema" mokėtino PVM sumomis tik padidins įsiskolinimą biudžetui, esant įmonei nemokiai, vis tiek bus iškelta bankroto byla ir PVM nebus sumokėtas. Tuo buvo pažeisti ir kitų bendrovės kreditorių interesai, nes laiku sumokėjus PVM, jis nebūtų traukiamas kaip Kauno apskrities VMI kreditorinis reikalavimas bankrutuojančiai įmonei į bendrą kreditorinių reikalavimų sumą ir kiti kreditoriai turėtų didesnę tikimybę atgauti savo skolas iš turimo turto bankroto procedūros metu. Taip pat nustatyta, kad UAB "Kavitas" pagal 2007 m. lapkričio 6 d. sutartį Nr. 01GD/2007 su UAB "Gelrema" įformino UAB "Geležinkelio detalės" 91 604 vnt. akcijų pirkimą, už kurias įsipareigojo sumokėti 91 604 Lt ne vėliau kaip per 3 metus nuo sutarties pasirašymo, tačiau už akcijas nesumokėjo, 2008 m. spalio 24 d. UAB "Kavitas“ Kauno apygardos teisme buvo iškelta bankroto byla. Šiuo sandoriu, bendrovei esant nemokiai, UAB "Gelrema" negavo 91 604 Lt lėšų, kurias būtų buvę galima panaudoti esamų kreditorinių reikalavimų patenkinimui. Administratorius pažymėjo, kad bendrovei esant nemokiai ir 2009 m. kovo 23 d. įsiteisėjus Kauno apygardos teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Gelrema", 2009 m. kovo 24 d. buvo įregistruota analogiška veikla užsiimanti įmonė UAB „Gelmega", kuri taip pat veiklai išsinuomojo patalpas iš UAB „Pergalės koncernas", jos buveinė buvo įregistruota tuo pačiu adresu, direktoriumi buvo įdarbintas UAB „Gelrema" darbuotojas, šioje įmonėje buvo įdarbinti buvę UAB "Gelrema" darbuotojai. Tai reiškia, kad įsteigiant naują bendrovę UAB „Gelmega", jai buvo perkelta UAB „Gelrema" veikla, darbuotojai, o UAB „Gelrema" buvo palikti tik esami kreditoriniai įsiskolinimai, tokiu būdu siekiant išvengti jų apmokėjimo. Administratorius teigė, kad, įvertinus UAB "Gelrema" direktoriaus veiksmus, akivaizdu, jog įmonės vadovybė, žinodama apie įmonės nemokumą, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nepranešė kreditoriams apie pasikeitusias aplinkybes, ėmėsi itin rizikingų verslo sprendimų, kryptingai ir sąmoningai gilino įmonės finansines problemas, slėpė savo nemokumą nuo visuomenės ir kreditorių, taip padarydama tolimesnį skolų išieškojimą praktiškai neįmanomu, įmonės bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės vadovybės veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo.

Tretysis asmuo J. D, UAB „Gelrema“ direktorius nuo 2007 m. spalio 31 d. iki 2009 metų, t. y. nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo, su pateiktu pareiškimu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad pradėjęs dirbti įmonės direktoriumi, susipažinęs su įmonės veikla matė, kad finansinė padėtis įmonėje nėra gera, todėl siekdamas, kad bendrovė išvengtų finansinių sunkumų, sudarė keletą sandorių, kurie turėjo užtikrinti pakankamas lėšas įmonės veiklai, atsiskaitymui su kreditoriais, pelną, tačiau jų vykdymui įtakos turėjo ekonominė krizė, sumažinti užsakovų finansavimai. Teigė, kad pareiškimas yra paremtas abstrakčiais teiginiais, nėra įvardijama, kokios konkrečiai sutartys ir kokį finansinį nuostolį atnešė bendrovei,  neįvardijama kaip šis nuostolis įtakojo bankrotą. J. D. pažymėjo, jog nei viena iš sutarčių neprieštarauja bendrovės interesams. Sutarčių sąlygose nėra numatytas pinigų perdavimas tretiesiems asmenims, nėra nei vienos sutarties, kuriose būtų sąmoningai numatytos sąlygos neigiamiems veiksniams bendrovės gamybinei - finansinei veiklai pabloginti. Sutartyse numatytų darbų įkainiai taip pat yra pagrįsti, nes virš 80% sudarytų sutarčių buvo sudaryta laimėjus skelbtus viešuosius konkursus, kuriuos laimėdavo ne daugiau kaip 15% kainos skirtumu, o tai įrodo, kad įkainiai buvo kruopščiai skaičiuojami ir pagrindžiami. 2008-2009 metais prasidėjus ekonominei krizei ir atsiradus finansiniams sunkumams įmonėse užsakovėse, 2009 m. užsakovai savo iniciatyva laikinai nutraukė pasirašytų sutarčių vykdymą, minėtų sandorių nebuvo galima įvykdyti ir nebuvo gauta planuotų lėšų, tačiau tokių pasekmių, planuodamas bendrovės finansinę veiklą, neturėjo galimybės numatyti, tokią situaciją nulėmė objektyvios priežastys. Tretysis asmuo nesutiko su Kauno apskrities VMI teiginiais, jog įmonės finansinė padėtis nuo 2005 metų iki 2009 metų pablogėjo, o ypač 2008 metais. Nurodė, kad toks situacijos traktavimas neatitinka tikrovės, nes 2007 ir 2008 metais išsinuomojus patalpas bei įrengimus iš UAB „Pergalės koncernas", buvęs turtas bei seni baldai, kompiuteriai, mašinos ir kitas inventorius, kurie buvo morališkai pasenę bei fiziškai susidėvėję, tapo nereikalingi,  todėl jie buvo nurašyti kaip netinkami naudojimui. Vadovaujantis 2007 m. rugsėjo mėn. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolu NR.3/2007, buvo pasirašyta pardavimo sutartis su UAB „Kavitas", turėtos UAB „Geležinkelio detalės" paprastosios vardinės akcijos buvo parduotos už rinkos kainą. Pardavus turtą, kuris buvo nereikalingas UAB „Gelrema" metalo apdirbimo veiklai vystyti, tuo pačiu sumažėjo kapitalas, todėl lyginti įmonės finansinę veiklą 2008 metais su 2005, 2006 ar 2007 metais yra neteisinga ir netikslinga. Taip pat siekiant sumažinti kompensacijų, atleidus darbuotojus darbdavio iniciatyva, išmokėjimą, 2009 metų sausio, vasario ir kovo mėnesiais didelė dalis darbuotojų (40-60%) buvo išleisti nemokamų atostogų. Tretysis asmuo teigė, jog tokiais direktoriaus veiksmais  buvo siekiama mažinti įsipareigojimus kreditoriams, o ne sąmoningai juos didinti. Be to, nors ir esant sunkiai bendrovės ekonominei padėčiai ir veikiant ekonominei krizei, proporcingai pagal gaunamas pajamas dalinai buvo dengiami visų kreditorių įsipareigojimai, o ne suteikiamas pirmumas kuriam nors vienam. Taip pat nurodė, kad UAB „Pergalės koncernas", savotiškai kreditavo įmonės veiklą, nes įmonei neturint finansinių galimybių, kas mėnesį mokėjo už ją komunalinius mokesčius, nereikalaudama kas mėnesį šių sumų gražinimo, bei nereikalavo kas mėnesinio nuomos mokesčio, o tai neblogina kreditorių finansinės padėties, be to, bendrovė neslėpė savo mokumo nuo visuomenės ir kreditorių, nes visa situacija kreditoriams, ypač atstovaujantiems biudžetą buvo žinoma. Teigė, kad teismui nagrinėjant bylą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, pareiškėjas turi pagrįsti aplinkybę apie bendrovės vadovo tyčinius veiksmus (ar neveikimą) ir tų veiksmų tiesioginį ryšį su bankrotu, tačiau pareiškime nėra nurodyta, kokius konkrečius tyčinius veiksmus atliko  įmonės vadovas, kad būtų galima konstatuoti, jog būtent dėl jų įmonė tapo nemoki ir buvo iškelta bankroto byla. Anot J. D., jis vadovavimo atsakovui laikotarpiu neatliko tokių tyčinių veiksmų, kurie būtų nulėmę įmonės bankrotą.

Tretysis asmuo UAB „Pergalės koncernas“ prašė pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą, nes jame nurodomos aplinkybės nepatvirtina tyčinio bankroto požymių buvimo fakto. Nurodė, kad pagal teismų praktiką tyčiniam   bankrotui   konstatuoti   neužtenka   nurodyti abstrakčius tyčinio bankroto požymius, teismas turi nustatyti konkrečius įmonės sandorius arba įmonės vadovo veiksmus ar neveikimą, kurie lėmė įmonės nemokumą ar toliau pablogino įmonės būklę jai esant nemokiai, ir kad šie veiksmai buvo sąmoningi, priešingu atveju atsirastų pavojus verslo nesėkmei būti prilygintai tyčiniam bankrotui. Teigė, kad šiuo atveju pareiškime neįvardijami konkretūs
atsakovo vadovybės veiksmai ar jų sudaryti sandoriai, kurie lėmė atsakovo nemokumą, arba jam esant nemokiam toliau blogino jo finansinę padėtį, apsiribojama bendro pobūdžio pasisakymais apie atsakovo vadovybės netinkamą pareigų atlikimą ir neva įtartinus sutartinius santykius su kitomis įmonėmis. Taip pat nurodė, kad įmonės balansų duomenys savaime nesuponuoja tyčinio bankroto,  būtina vertinti, kuo atsakovo vadovybė  pateisino  veiklos   tęstinumą  esant  neigiamiems   ūkinės  veiklos rezultatams, be to, aiškinimai apie įmonės nemokumą yra nepagrįsti, nes, bankroto administratoriaus nuomone, atsakovo su UAB „Pergalės koncernas“ 2007 m. sausio 3 d. sudaryta patalpų nuomos sutartis Nr. 2/2007 ir su UAB „Pergalės grupė" 2007 m. spalio 1 d. sudaryta įrangos nuomos sutartis prisidėjo prie atsakovo bankroto, tačiau administratorius neginčijo šių sandorių, kaip ir sandorių, sudarytų su UAB „Bėgvirta“ ir UAB „Tilmeta“, ĮBĮ 11 straipsnio  3  dalies  8  punkto  tvarka, t.y. pripažino, jog šios sutartys buvo naudingos atsakovui. Taip pat nurodė, kad administratorius nepateikė jokių duomenų, jog akcininkai Juozas J. A. ir A. J. per visuotinį akcininkų susirinkimą ar kaip nors kitaip įtakojo įmonių tarpusavio santykius, kad įmonės būtų kokiu nors būdu derinusios savo veiksmus, be to, Juozas J. A. ir A. J. nuo 2007 m. sausio 10 d. faktiškai nedalyvauja UAB „Pergalės koncernas“ valdyme. Teigė, kad faktas, jog iškėlus atsakovui bankroto bylą kažkas įsteigė kitą bendrovę panašiu pavadinimu, kurioje įsidarbino buvę atsakovo darbuotojai, savaime nereiškia teisei priešingo veiklos perkėlimo į kitą juridinį asmenį, šis faktas galėtų suponuoti tyčinį bankrotą tik tuo atveju, jeigu naują bendrovę būtų įsteigę tie patys savininkai, o naujoji įmonė perimtų bankrutavusią įmonę kaip turto kompleksą (verslo ryšiai, gamybos technologija, komercinės paslaptys, tiekėjai ir t.t.). Tuo tikslu turi būti aiškinamasi, kokiais   tikslais įsteigta nauja bendrovė, tačiau šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų
pareiškėjas nepateikė, todėl šis argumentas yra neįrodytas ir nepagrįstas. Aiškinimas, jog atsakovo steigėjai per susijusias įmones didino atsakovo veiklos
sąnaudas  ir  mažino  veiklos  pajamas,  yra taip pat nepagrįstas. Nurodė, kad atsakovo bankroto administratorius neįrodė atsakovo vadovybę atlikus veiksmus ar sudarius sandorius, kurie lėmė atsakovo nemokumą arba jam esant nemokiam toliau blogino jo turtinę padėtį, pareiškime nėra atsižvelgiama į atsakovo veiklos specifiką ir ekonominės krizės įtaką jai, rinkos, kurioje
jis veikė specifiką ir dinamiką, nėra analizuojami atsakovo sandoriai, ar jų sudarymo
aplinkybės, taip pat kitos reikšmingos aplinkybės ir atlikus tokį paviršutinišką atsakovo
veiklos vertinimą neįmanoma pagrįstai atskirti verslo nesėkmės nuo tyčinio bankroto.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2011 m. balandžio 13 d. nutartimi atmetė bankrutavusios UAB „Gelrema“ administratoriaus pareiškimą dėl UAB „Gelrema“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Konstatavo, kad pagal byloje pateiktus įmonės balansų duomenis ir pelno (nuostolių) ataskaitą spręstina, kad tapus įmonės vadovu J. D., įmonės finansiniai rodikliai pagerėjo, įmonės pardavimų pajamos viršijo pardavimų savikainą, 2008 m. antrą ir trečią ketvirtį įmonės veikla, nors nežymiai, tačiau tapo pelninga. Be to, tiek įmonės vadovo, tiek pačios įmonės veikla laikotarpiu nuo 2007 m. spalio 31 d. iki 2008 m. pabaigos nebuvo nukreipta pabloginti įmonės turtinę padėtį. Pateikti duomenys apie privalomųjų mokesčių mokėjimą  leidžia spręsti, jog įmonė vystė verslą, mokėjo mokesčius, t.y. valdymo organų veiksmuose nebuvo kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės turtą suvaržymo arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymo, taip pat sąmoningo išieškojimo pirmenybės atidavimo vėlesniems kreditoriams. Kadangi tik 2008 m. paskutinįjį ketvirtį įmonė tapo faktiškai nemokia, teismas neturi pagrindo pripažinti, jog UAB „Gelrema“ administracijos vadovas, kuris ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo padavė teismui 2009 m. vasario 25 d., nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Tretysis asmuo Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio  13 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – priimti nutartį, pripažįstant UAB „Gelrema“ bankrotą tyčiniu. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nagrinėjant tyčinio bankroto institutą, akivaizdu, kad faktinis įmonės nemokumas ar bankrotas nebūtinai turi būti įmonės tyčinių veiksmų pasekmė. Taigi, siekiant konstatuoti tyčinį bankrotą, užtenka nustatyti jog dėl finansiškai nepagrįstų sandorių arba papildomų įsipareigojimų prisiėmimo buvo siekiama išvengti ar žymiai apsunkinti atsiskaitymą su kreditoriais, arba, nors tokių pasekmių ir nebuvo siekiama, įmonė sąmoningai leido joms atsirasti.
2. Pagal LR įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 str. 1d., nuo to momento, kai įmonė tampa nemokia, įmonės vadovas privalo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Be to, tolimesnėje savo veikloje (bandant atkurti mokumą) įmonė jokiu būdu negali prisiimti „normalios“ verslo rizikos. Tuo tarpu UAB „Gelrema“ vadovas, akcininkai, nepaisant įmonės nemokumo, kurio neneigia ir pripažįsta, ne tik kad nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau ir ėmėsi drastiškų, ekonomiškai ir teisiškai nepagrįstų, itin rizikingų verslo sprendimų.
3. Kauno apygardos teismo padaryta išvada iš tarpinių įmonės veiklos rezultatų, kad 2007 m. spalio 31 d. įmonės vadovui tapus J. D. įmonės finansiniai rodikliai pagerėjo ir įmonės pardavimų pajamos viršijo pardavimo savikainą, 2008 m. antrą ir trečią ketvirtį įmonės veikla, nors nežymiai, tačiau tapo pelninga, neparodo, kad įmonė buvo moki. Be to, tarpiniai rezultatai neturi būti vertinami, nes jie neaudituoti. Teismas turėjo vadovautis ĮBĮ 2 str. 8 d. ir pagal įmonės pateiktus balansus konstatuoti įmonės turto ir pradelstų įsipareigojimų santykį. Taigi, pelno gavimas antrą ir trečią ketvirtį negali būti ir nėra siejamas su įmonės mokumu.
4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas 2001 m. gruodžio 21 d. apžvalgoje aiškindamas tyčinio bankroto institutą nurodė, kad vien nepranešimas apie įmonės nemokumą yra laikytinas tyčinio bankroto požymiu.
5. Kauno apygardos teismas neįvertino svarbios aplinkybės, kad su UAB „Pergalės koncernas“ 2008 m. rugpjūčio mėnesį buvo pasirašyta sutartis Nr. 39493/50097 dėl stočių skirstomojo kalnelio vagonų stabdiklio remonto paslaugų pirkimo pardavimo, kuri, kaip ir kitos pasirašytos sutartys, užsakovo, t. y. UAB „Pergalės koncernas“ iniciatyva buvo laikinai nutrauktos ir UAB „Gelrema“ darbuotojai liko be darbo. Tikėtina, kad šias sutartis toliau tęsė naujai įsteigta UAB „Gelmega“. Teismas neįžvelgė, kad UAB „Pergalės koncernas“ tendencingai suplanavo laikinai sustabdyti sudarytas sutartis su nemokia UAB „Gelrema“, kad naujai įsteigta įmonė toliau sėkmingai vykdytų UAB „Gelrema“ neįvykdytas sutartis, todėl tretysis asmuo mano, kad teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad 28 UAB „Gelrema“ darbuotojų perėjimas dirbti į UAB „Gelmega“ nėra laikytinas vienu iš tyčinio bankroto požymių.
6. 2007 m. lapkričio 6 d. UAB „Geležinkelio detalės“ akcijų pardavimas nemokiai ir susijusiai su UAB „Pergalės koncernas“ UAB „Kalvitas už 91 604 Lt su sąlyga, kad pirkėjas už įsigytas akcijas atsiskaitys per trejus metus, buvo bendrovei nenaudingas sandoris, nes, įmonei esant faktiškai nemokiai, dar labiau pabloginama įmonės turtinė padėtis ir galimybė atsiskaityti su kreditoriais.
7. Pagal pateiktus įmonės išrašomus PVM sąskaitų-faktūrų registrus UAB „Gelrema“ už laikotarpį nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. iki 2009 m. kovo 23 d. išrašė UAB „Pergalės koncernas“ PVM sąskaitų-faktūrų už atliktas paslaugas ir patalpų nuomą 506136,71 Lt sumai. Nuomos sandoriai  UAB „Gelrema“ buvo itin nuostolingi, be to, su susijusia UAB „Pergalės koncernas“ buvo atsiskaityta prieš bankroto bylos iškėlimą taip pažeidžiant bendrą kreditorių eilę. Šių pinigų būtų užtekę atsiskaityti su visais pirmos ir dalimi antros eilės kreditoriais.
8. UAB „Pergalės koncernas“ neteisėtai užvaldė iš nuomos gautas pajamas, nes, VĮ Registrų centro duomenimis, nuomotos UAB „Gelrema“ patalpos nuosavybės teise nuo 2002 metų  priklausė ne UAB „Pergalės koncernas“, o UAB „Okadeta“ bei fiziniams asmenims - UAB „Gelrema“ ir UAB „Pergalės koncernas“ akcininkams.

Tretieji asmenys Juozas J. A. ir A. J.,, UAB „Pergalės koncernas“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atmesti atskirąjį skundą ir palikti Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 13 d. nutartį nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Apeliantas nepagrįstai aiškina, kad tyčinio bankroto požymiais gali būti pripažinti netyčiniai veiksmai, kuriais buvo sudarytos sąlygos blogėti įmonės finansinei situacijai. Toks aiškinimas sudaro prielaidas pripažinti buvus tyčinį bankrotą ir verslo nesėkmės atvejais, kai bankrotą nulėmė nuo įmonės vadovybės valios nepriklausantys rinkos veiksniai, o ne sąmoningi įmonės vadovybės veiksmai.
2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad tyčiniam bankrotui konstatuoti neužtenka nurodyti abstrakčius tyčinio bankroto požymius. Teismas turi nustatyti konkrečius įmonės sandorius arba įmonės vadovo veiksmus ar neveikimą, kurie lėmė įmonės nemokumą ar toliau pablogino įmonės būklę jai esant nemokiai, ir kad šie veiksmai buvo sąmoningi. Priešingu atveju atsirastų pavojus verslo nesėkmei būti prilygintai tyčiniam bankrotui.
3. Pareiškime dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir atskirajame skunde neįvardijami konkretūs atsakovo vadovybės veiksmai ar jų sudaryti sandoriai, kurie lėmė atsakovo nemokumą, arba jam esant nemokiam toliau blogino jo finansinę padėtį. Bendro pobūdžio pasisakymai nebuvo pagrįsti jokiais faktiniais duomenimis. Jie buvo grindžiami Kauno valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. rugpjūčio 25 d. mokestinio tyrimo rezultatų ataskaitos išvadomis, tačiau pačioje ataskaitoje nėra paaiškinama, kokias faktiniais duomenimis yra grindžiamos atitinkamos išvados.
4. Apeliantas neteisingai aiškina nemokumo sąvoką, nes pradelstiems įsipareigojimams prilygina atsakovo balanse nurodytas per vienerius metus mokėtinas sumas ir įsipareigojimus (trumpalaikius). Vadovaujantis verslo apskaitos standartais ši balanso eilutė atspindi per 12 ateinančių mėnesių mokėtinas sumas ir vykdytinus įsipareigojimus, t.y. įsipareigojimus, kuriems įvykdyti nėra praleistas terminas. Vadovaujantis ĮBĮ 2 str. 8 d. nemokumo būsenai konstatuoti  yra reikšmingi tik pradelsti įsipareigojimai, vadinasi, vertindamas atsakovo mokumą, apeliantas į pradelstus įsipareigojimus įtraukia įsipareigojimus, kurie nėra pradelsti ĮBĮ 2 str. 8 d. prasme.
5. Ūkinės veiklos tęsimas net ir esant sudėtingai finansinei situacijai įmonėje nėra tyčinio bankroto požymis. Vadovaujantis ĮBĮ 8 str. 1d., įmonės vadovas privalo kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su  kreditoriumi, t.y. teisė spręsti dėl įmonės veiklos tęstinumo tikslingumo paliekama įmonės vadovui atsižvelgiant į konkrečią situaciją. Iki 2008 m. pabaigos atsakovas turėjo užsakymų, kurie užtikrino pastovias pajamas ir sudarė prielaidas atsakovui atsiskaityti su visais kreditoriais.
6. Atsakovas negalėjo niekam perduoti pastatų ar įrengimų, nes jų neturėjo. Savo veikloje jis naudojo svetimą išnuomotą turtą. Minėta, kad atsakovas iš UAB „Pergalės koncernas“ nuomojo metalo apdirbimo veiklai vykdyti pritaikytas patalpas itin palankiomis sąlygomis. Tokių patalpų nuomos pasiūla yra itin maža, todėl metalo apdirbimo veiklą pradedanti įmonė neturi didelio pasirinkimo. Dėl to tikėtina, kad UAB „Gelmega“ nusprendė nuomoti šias patalpas iš UAB „Pergalės koncernas“ ekonomiškumo sumetimais.
7. Atleistų darbuotojų įdarbinimą lėmė ekonominė logika, nes jie buvo aukštos kvalifikacijos metalo apdirbimo specialistai, kurių apmokymas brangiai kainuoja, todėl naujai įsteigta įmonė buvo suinteresuota juos įdarbint.
8. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, įrodančių, kad į naujai įsteigtą įmonę buvo perkelti atsakovo neįvykdyti sutartiniai įsipareigojimai. Iš tiesų vykdant stočių skirstomojo kalnelio vagonų stabdiklio remonto darbus nebuvo jokių piktavalių veiksmų: atsakovas 2008 m. suremontavo pirmąjį stabdiklį ir už tai išrašė PVM sąskaitą faktūrą, o susitarimo dėl antrojo stabdiklio remonto sudarymo metu, 2009 m. rugpjūčio 1 d., atsakovas jau buvo atleidęs darbuotojus ir jokios veiklos nevykdė, todėl negalėjo atlikti šių darbų.
9. Pirmos instancijos teismas pagrįstai nurodo, jog byloje nebuvo įrodinėjamos aplinkybės, kad 2007 m. lapkričio 6 d. UAB „Geležinkelio detalės“ akcijų pirkimo – pardavimo sutartimi akcijos parduotos už mažesnę nei rinkos kainą, kad dėl šio sandorio sudarymo įmonė tapo nemokia ar negalėjo tęsti ir vystyti veiklos, t.y. aplinkybių, kurios sudaro tyčinio bankroto požymius. Priešingai, po šios sutarties sudarymo atsakovas sėkmingai vykdė veiklą iki 2008 m. pabaigos. Apeliantas taip pat neįrodė, kad sandorio šalys būtų susiję asmenys. Ši sutartis buvo normalus verslo sprendimas, nes akcijos buvo parduotos už rinkos kainą, sutarties sudarymo metu atsakovas keitė veiklos rūšį, buvo mokus ir neturėjo įsiskolinimo valstybės biudžetui, kainos mokėjimo termino atidėjimas yra normali verslo praktika, o atsakovo vadovas negalėjo žinoti, kad dėl vėliau įvyksiančios pasaulinės ekonominės krizės kontrahentas taps nemokus ir negalės atsiskaityti už akcijas.
10. Skundžiamoje nutartyje nurodyta, kad atsakovas tvarkingai mokėjo mokesčius iki 2008 m. pabaigos, kai dėl ekonominės krizės neteko užsakymų ir pajamų. Taigi negalėjimą atsiskaityti su valstybės biudžetu nulėmė nuo atsakovo vadovybės nepriklausantys veiksniai.
11. J. A. ir A. J., nedalyvavo UAB „Pergalės koncernas“ valdyme nuo 2007 m. sausio 1 d., kadangi 2007 m. sausio 1 d. turto perdavimo valdyti patikėjimo teise sutartimi perdavė turimas UAB „Pergalės koncernas“ akcijas UAB „Verslo valdymo ekspertai“ valdyti patikėjimo teise. Tokiu būdu su patikėtomis akcijomis perėjo visos akcininkams akcijų suteikiamos teisės, todėl J. A. ir A. J., negalėjo įgyvendinti akcijų suteikiamų teisių ir dalyvauti UAB „Pergalės koncernas“ valdyme tiriamuoju laikotarpiu.
12. Apeliantas nepagrįstai pateikia sandorius tarp susijusių juridinių asmenų kaip tyčinio bankroto požymį. Teisė nedraudžia susijusiems juridiniams asmenims sudaryti sandorių. Jeigu sandoris nebuvo neprotingai nenaudingas vienai iš šalių, nėra pagrindo jame įžvelgti tyčinio bankroto požymių.
13. Atmestinas ieškovo argumentas dėl tyčinio atsakovo prievolių įskaitymo siekiant išvengti kitų atsakovo kreditorių reikalavimų proporcingo patenkinimo, nes šie įskaitymai nebuvo ginčyti ĮBĮ nustatyta tvarka, o kadangi įskaitymas yra vienašalis sandoris, jam pakako, kad buvo įskaityta UAB „Pergalės koncernas“ pareiškimu.
14. Atsakovo įsiskolinimai UAB „Pergalės koncernas“ atsirado įmonei kredituojant atsakovą žaliavomis, įrengimais ir kitais gamybai reikalingais dalykais.
15. Iki 2008 m.  pabaigos atsakovas vykdė savo prievoles (įskaitant mokestines) visiems kreditoriams, be to, kreditoriai įskaitymą atliko be atsakovo valios.
16. Patalpos buvo pernuomojamos atsakovui itin palankiomis sąlygomis, be to, tai buvo paties atsakovo parengti dokumentai, todėl nėra pagrindo teigti, kad šios sutartys atsakovui buvo nuostolingos.

Trečiasis asmuo J. D. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 13 d. nutartį bei priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Apeliantas nurodė netinkamus požymius, apibrėžiančius įmonės tyčinį bankrotą. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, tyčinio bankroto požymiai yra aplinkybės, jog buvo sudaromi nuostolingi įmonei sandoriai, iš anksto žinant, kad įmonė negalės tų sandorių įvykdyti, taip pat gresiant bankrotui tretiesiems asmenims perleidžiamas turtas, galėjęs būti pateiktas įsiskolinimams apmokėti. Minėtas teismas išaiškino, kad bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, rodančius, jog įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t.y. kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo.
2. Pateiktos teismui sutartys įrodo, kad įmonės vadovu tapus J. D., nors bendrovei ir turint finansinių sunkumų 2007 m., jis ėmėsi realių būdų veiklos plėtojimui. Sudarytų sandorių pagalba bendrovė būtų sėkmingai dirbusi ir būtų atsiskaityta su kreditoriais, jeigu tam nebūtų sutrukdžiusios objektyvios priežastys – prasidėjusi finansinė krizė. Byloje nėra jokių įrodymų, kad J. D., būdamas įmonės vadovu, konkrečiais veiksmais ar neveikimu nulėmė įmonės nemokumą ar toliau pablogino įmonės būklę jai esant nemokiai.
3. 2008 m. rugpjūčio mėnesį pasirašyta sutartis dėl stočių skirstomojo kalnelio vagonų stabdiklio remonto paslaugų pirkimo su UAB „Pergalės koncernas“ buvo nutraukta dėl objektyvių priežasčių, jos tolimesnis vykdymas naujai įsteigtai įmonei nebuvo perduotas. Ta aplinkybė, kad bendrovė yra įregistruota tuo pačiu adresu ir į ją dėl natūralaus darbuotojų judėjimo darbo rinkoje perėjo dalis buvusių didžiulę patirtį turinčių UAB „Gelrema“ darbuotojų, nėra pagrindas daryti išvadą, kad sąmoningai UAB „Gelrema“ privedus prie bankroto, sąmoningai buvo į naują įmonę perkelta veikla ir darbuotojai.
4. UAB „Kavitas“ bankrotas buvo paskelbtas gerokai vėliau po UAB „Geležinkelio detalės“ akcijų pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo, todėl pasirinktas apmokėjimo būdas, kad už akcijas bus atsiskaitoma per 3 metus, tuo laiku atrodė kaip normalios sąlygos, kadangi daugiau realių pirkėjų akcijų pirkimui nebuvo, šios sąlygos buvo vienintelės, kuriomis pirkėjas sutiko akcijas nupirkti. Sandorio suma atitiko tokio turto rinkos vertę, byloje nėra pateikta duomenų, kad sandoris nebuvo bendrovei naudingas ir už akcijas buvo galima gauti daugiau.
5. Kauno apskrities VMI po mokestinio tyrimo nepateikė informacijos, kad sandoriai tarp susijusių įmonių būtų atlikti aukštesnėmis, nei rinkos kainomis. Nei vienas mokesčius reglamentuojantis įstatymas nedraudžia sandorių su susijusiais asmenimis, tik reikalauja, kad sandorio kaina atitiktų tikrąją rinkos vertę. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškime nurodomi sandoriai yra sudaryti netinkama verte, jais padaryta žala bendrovei, sumažintas įmonės mokumas.
6. UAB „Gelrema“ tolygiai ir pastoviai dalimis mokėjo įsipareigojimus visiems kreditoriams: per 2008 m. Kauno AVMI buvo sumokėta 63 980 Lt mokesčių, VSDFV – 197 991,63 Lt, UAB „Gelrema“ darbuotojams 364 894 Lt. Skola UAB „Pergalės koncernas“ nebuvo padengta pilnai.
7. Kitų kreditorių interesai nebuvo pažeisti sumokant UAB „Pergalės koncernas“ apie 506 000 Lt, nes UAB „Pergalės koncernas“ savotiškai kreditavo UAB „Gelrema“ veiklą: pastarajai sumokėjus mokesčius biudžetui, kas mėnesį mokėjo už bendrovę komunalinius mokesčius, nereikalaudama kas mėnesį šių sumų grąžinimo bei kasmėnesinio nuomos mokesčio. Užskaitymai buvo vykdomi teisėtai, tokio prievolių vykdymo nedraudė galiojančios CK normos, juos vienasmeniškai, per keletą kartų, atliko UAB „Pergalės koncernas“.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

Tyčinio bankroto požymiai yra aplinkybės, jog įmonė tyčia paslepia, iššvaisto, dovanoja ar sunaikina savo turtą arba vykdo kitus tyčinius veiksmus, dėl kurių yra pagrindo manyti, kad iš likusio turto nebus galima įvykdyti įmonės finansinių įsipareigojimų. Tam, kad bankrotą būtų galima pripažinti tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, kuris sukėlė įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004).

Sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai bei kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, rodančius, jog įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Taigi kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl įmonės tyčinio bankroto reikia įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, tokios įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių. Be to, įmonės tyčiniu bankrotu pripažintini visi atvejai, kai dėl įmonės valdymo organų sąmoningų sprendimų įmonės turtas yra perleidžiamas, iššvaistomas, sunaikinamas ar sugadinamas, jei dėl tokių veiksmų įmonė gauna žymiai mažesnę naudą, nei yra to turto reali rinkos vertė, ir tokių veiksmų padariniu tampa įmonės nemokumas. Įmonės tyčiniu bankrotu laikytini ir įvardyti įmonės valdymo organų veiksmai įmonei esant faktiškai nemokiai, dar labiau pabloginantys įmonės turtinę padėtį, jei dėl tokių veiksmų, t. y. finansiškai nepagrįstų (nuostolingų) sandorių arba papildomų įsipareigojimų prisiėmimo, siekiama išvengti atsiskaitymo su kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004; Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-412/2010). Sąmoningas įmonės bei įmonės kreditorių reikalavimų patenkinimo sužlugdymas, t. y. tyčinis bankrotas bus ir tuomet, kai įmonės dalininkai priima sprendimus ar atlieka veiksmus, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę bei verslą perkelti į kitą jų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę.

Įmonės turtinę ir finansinę padėtį geriausiai turi žinoti jos vadovas. Tuo atveju, kai įmonė nebėra pajėgi arba gali būti nebepajėgi įvykdyti prievolių kitai šaliai, apie tai yra ar turi būti žinoma jos vadovui. Jeigu įmonei esant faktiškai nemokiai jos vadovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau sunkina įmonės turtinę padėtį bei jos kreditorių galimybes gauti reikalavimų patenkinimą iš įmonės, tai taip pat turėtų būti laikoma tyčinio bankroto požymiu. Kita vertus, vien tai, kad įmonės finansinė padėtis pablogėjo ir įmonė tapo galimai nemoki, o jos vadovas nedelsiant nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, savaime nereiškia tyčinio bankroto. Juo labiau, jei įmonė po jos finansinės padėties pablogėjimo dar kelerius metus vykdė ūkinę-komercinę veiklą, jos kreditoriai neinicijavo įmonei bankroto procedūrų, o dėl bankroto bylos iškėlimo į teismą kreipėsi įmonės vadovas.  Taip pat negalima bankroto pripažinti tyčiniu vien remiantis faktu, kad įmonė sudarinėjo sandorius su ja susijusiomis įmonėmis, kurias tiesiogiai ar netiesiogiai valdo tie patys dalininkai. Verslas yra veikimas savo rizika. Versle nėra draudžiama sudarinėti sandorių tarp tiesiogiai ar netiesiogiai susijusių asmenų. Tokie sandoriai savaime nėra niekiniai. Tačiau tuomet, jeigu tarpusavyje susiję asmenys tokius sandorius sudaro siekdami sužlugdyti vieną iš sandorio šalių ir perkelti verslą ar jo dalį į kitą teisės subjektą (esamą ar naujai sukurtą), siekiant išvengti įsipareigojimo kreditoriams įvykdymo, galima vertinti, ar įmonė neprivesta prie bankroto tyčia. 

Aukščiau išdėstytas aplinkybes, susijusias su įmonės valdymo organų narių, jų dalyvių ar su jais susijusių asmenų neteisėtais veiksmais ar neveikimu, reikia įrodyti pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles (CPK 12, 178 str.). Tik nustatęs, kad įmonės dalyvių ir (ar) valdymo organų sprendimai, neveikimas (teisės aktuose nustatytų pareigų nevykdymas) nulėmė įmonės bankrotą ir (ar) iš esmės apsunkino įmonės kreditorių galimybes gauti reikalavimų patenkinimą, t. y. priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir teisinių padarinių, teismas gali įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Jeigu toks priežastinis ryšys nenustatytas, nėra pagrindo pripažinti, kad įmonė bankrutavo tyčia. 

Nagrinėjamu atveju atsakovo kreditorius Kauno apskrities VMI ir atsakovo bankroto administratorius atsakovo tyčinį bankrotą įrodinėja remdamiesi keliais skirtingais pagrindais.

Pirma, dėl atsakovo nesikreipimo į teismą dar 2005-2006 m., kuomet įmonė, anot pareiškėjų, jau buvo faktiškai nemoki. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjų teiginiais, kad įmonės  balansas 2005 m. gruodžio 31 d. duomenimis pagrindžia jos nemokumą. Tai, kad tuo metu atsakovas turėjo turto, kurio vertė pagal balansą sudarė 687 118 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 444 304 Lt nereiškia, kad pradelstos skolos viršijo pusę įmonės turto vertės. Ateityje – per vienerius metus ar po vienerių metų įmonės mokėtinos sumos kreditoriams nereiškia, kad skolos yra pradelstos. Be to, pagal 2001 m. ĮBĮ redakcijos, galiojusios iki 2008 m. rugpjūčio 31 d., nuostatas įmonės pripažinimui nemokia dar buvo reikalinga nustatyti, kad jos įsipareigojimai pradelsti ne trumpiau kaip 3 mėnesius (2001 m. ĮBĮ 2 str. 8 d.). Pastebėtina ir tai, kad nėra duomenų apie tai, jog kreditoriai tuo metu ar vėliau būtų inicijavę atsakovui bankroto bylos iškėlimo procedūras. Tai reiškia, kad Kauno apskrities VMI argumentas, kad įmonei dar 2005 m. esant faktiškai nemokiai ji toliau nepagrįstai tęsė savo veiklą ir sąmoningai didino kreditorių skolas, atmestinas kaip nepagrįstas. Juo labiau, kad ir pats pareiškėjas neinicijavo atsakovui civilinių bylų iškėlimo teisme.

Antra, dėl atsakovo nepagrįsto pirmenybės suteikimo su juo susijusiam kreditoriui UAB „Pergalės koncernas“ ir nepagrįsto įskaitymo atlikimo, tokiu būdu išvengiant prievolių įvykdymo kitiems kreditoriams. Kaip minėta, civilinėje teisėje nėra draudžiama sudarinėti sandorius tarp tiesiogiai ar netiesiogiai susijusių teisės subjektų. Bylos duomenys patvirtina, kad UAB „Gelrema“ ir UAB „Pergalės koncernas“ siejo glaudūs faktiniai ir teisiniai santykiai: įmonės faktiškai veikė tuo pačiu adresu (duomenys neskelbtini), UAB „Pergalės koncernas“ akcijas lygiomis dalimis valdė J. A. ir A. J., taip pat turintys po 36 % atsakovo UAB „Gelrema“ akcijų. UAB „Gelrema“ pagal paslaugų teikimo sutartis su UAB „Pergalės koncernas“ teikė šiai įmonei įvairias paslaugas -  transporto priemonių atnaujinimo, skirstomojo kalnelio vagonų stabdiklio remonto, apdirbimo ir dažymo (t. 2, b.l. 168-173). Šalys 2007 m. sausio 3 d. sudarė patalpų nuomos sutartį, o 2007 m. lapkričio 1 d. sudarė ilgalaikio turto nuomos sutartį, 2008 m. vasario 1 d. - transporto priemonių nuomos sutartį, o 2008 m. balandžio 1 d. - patalpų nuomos sutartį (t. 2, b.l. 137-139). Remiantis ĮBĮ 11 straipsnio trečiosios dalies 8 punktu, įmonės bankroto administratorius, patikrinęs bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, pareiškia ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Šiuo atveju laikytina, kad administratorius apie sandorius sužinojo nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos. Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, tokių ieškinių atsakovo bankroto administratorius nepareiškė ir tarp šalių sudarytų nuomos sutarčių neginčijo. UAB „Pergalės koncernas“ 2010 m. lapkričio 18 d. pateikė į bylą pažymą apie šalių tarpusavio įskaitymus. Joje nurodyta, kad laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2009 m. kovo 23 d. UAB „Gelrema“ suteikė UAB „Pergalės koncernas“  paslaugų už 577 552,50 Lt. UAB „Pergalės koncernas“ sumokėjo UAB „Gelrema“ 159 749,60 Lt, o likusią sumą užskaitė kaip UAB „Gelrema“ skolą UAB „Pergalės koncernas“ už parduotas medžiagas, patalpų nuomą, komunalinius mokesčius. Pažymoje išsamiai detalizuota, kokio dydžio įmokos ir už kokius konkrečius laikotarpius yra užskaitytos (t. 2, b.l. 118-119). Duomenų apie tai, kad UAB „Gelrema“ nesuteikė UAB „Pergalės koncernas“ paslaugų pagal paslaugų teikimo sutartis ar UAB „Pergalės koncernas“ iš tiesų nenuomojo patalpų, nemokėjo komunalinių mokesčių, kad nuomos kaina buvo ženkliai per didelė, byloje nėra. Kaip minėta, tarp šalių sudarytos sutartys nėra nuginčytos įstatymų nustatyta tvarka, nors iš bylos duomenų matyti, kad atsakovui nuomotų patalpų (duomenys neskelbtini), savininku buvo ne UAB „Pergalės koncernas“, o UAB „Okadeta“ (t. 3, b.l. 96-105). Pastebėtina ir tai, kad įskaitymą atliko ne atsakovas UAB „Gelrema“, o UAB „Pergalės koncernas“ ir atsakovo bankroto administratorius to neginčijo. Be to, UAB „Pergalės koncernas“ nereikalavo iš atsakovo mokėti delspinigių, nors atsakovas ir vėlavo vykdyti sutartines prievoles ir sutartu laiku mokėti nuomos mokestį bei komunalinius mokesčius (t. 3, b.l. 43). Esant tokioms aplinkybėms, vien remiantis tuo, kad sandorio šalys tarpusavyje susijusios tais pačiais dalyviais, negalima daryti išvados, kad šie sandoriai nulėmė įmonės bankrotą. 

Trečia, Kauno apskrities VMI įrodinėja, kad UAB „Gelrema“ nepagrįstai 2007 m. lapkričio 6 d. sutartimi perleido nuosavybės teises į UAB „Geležinkelio detalės“ akcijas UAB „Kavitas“ (kuriai Kauno apygardos teismas 2008 m. spalio 24 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą) ir sutarė, kad už akcijas 91 604 Lt sumokami per 3 metus (t. 3, b.l. 33). Byloje nėra duomenų apie tai, kad minėta akcijų pirkimo-pardavimo sutartis būtų ginčijama teismine tvarka, nors atsakovo bankroto administratorius, remdamasis ĮBĮ 11 straipsnio trečiosios dalies 8 punktu, turėjo ir dar tebeturi galimybę ginčyti šį sandorį. Taip pat nėra duomenų apie tai, jog atsakovo dalyviai ar valdymo organų nariai sandorio sudarymo metu žinojo apie UAB „Kavitas“ galimą nemokumą, iš šio sandorio būtų gavę asmeninę naudą ar būtų sudaryti kitokie neteisėti susitarimai tarp jų ir akcijas pirkusios įmonės UAB „Kavitas“. Be to, atsakovo vadovas teismui ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo padavė 2009 m. vasario 25 d., o iki tol įmonės kreditoriai, tarp jų ir Kauno apskrities VMI, neinicijavo atsakovui bankroto bylos iškėlimo, nelaikė jo nemokiu. Todėl spręsti, kad šiuo akcijų perleidimo sandoriu siekta atsakovą privesti prie bankroto ar juo labiau dėl šio sandorio sudarymo atsakovas tapo nemokus, nėra pagrindo. Įrodymų apie sąsajas tarp šių įmonių – akcijų pirkimo-pardavimo sandorio šalių - byloje taip pat nėra.

Ketvirta, dėl neteisėto UAB „Gelmega“ įsteigimo ir atsakovo darbuotojų perviliojimo į naujai įsteigtą įmonę. Bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas 2009 m. kovo 23 d. iškėlė atsakovui UAB „Gelrema“ bankroto bylą, o jau kitą dieną, t. y. 2009 m. kovo 24 d. juridinių asmenų registre buvo įregistruota nauja įmonė UAB „Gelmega“. Šios įmonės pagrindiniu akcininku, turinčiu daugiau kaip pusę įmonės akcijų, tapo UAB „Pergalės grupė“ (t. 3, b.l. 94). UAB „Pergalės grupė“ pagrindiniais akcininkais iki 2008 m. sausio 3 d., t. y. daugiau kaip vienerius metus iki bankroto bylos atsakovui iškėlimo, buvo atsakovo akcininko J. A. duktė K. Z. bei J. A. ir A. J.,, kuriems nuosavybės teise priklausė po 50 % įmonės akcijų. UAB „Gelmega“ įsteigimo metu, taip pat šiuo metu UAB „Pergalės grupė“ nuosavybės teisė į akcijas priklauso kitiems asmenims: A. G. ir Č. K. valdo po 40 %, o V. K. – 20% įmonės akcijų. Duomenų apie tai, kad šie asmenys tiesiogiai ar netiesiogiai būtų susiję su atsakovu UAB „Gelrema“ ar jos dalyviais, valdymo organų nariais, byloje nėra pateikta. Vien aplinkybė, kad atsakovo vadovui pradėjus atsakovo bankroto procedūras, su atsakovo dalyvių vaikais anksčiau susijusi įmonė kartu su kitais asmenimis steigė kitą juridinį asmenį, kuris iš esmės vykdė labai panašią ar net tapačią veiklą, dar nereiškia, kad egzistuoja atsakovo tyčinio bankroto požymiai. Juo labiau, kad UAB „Gelmega“ steigimo procedūros buvo pradėtos jau pradėjus atsakovo bankroto procedūras. Atsakovo darbuotojai kitoje įmonėje nebuvo įdarbinti iki bankroto bylos atsakovui iškėlimo. Tuo tarpu įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, darbo sutartys su įmonės darbuotojais nutraukiamos (ĮBĮ 10 str. 7 d. 2 p.). Tai reiškia, kad nėra nustatytas tiesioginis ryšys tarp atsakovo nemokumo ir kitos įmonės steigimo bei darbuotojų įsidarbinimo naujoje įmonėje. Atsakovo darbuotojų perėjimas dirbti į naujai įsteigtą įmonę taipogi nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovas tyčia tapo nemokus. Be to, naujai įsteigta įmonė negalėjo pervilioti ir atsakovo klientų ir tuo padaryti žalos atsakovui, kadangi ji buvo įsteigta po bankroto bylos atsakovui iškėlimo. Pastebėtina ir tai, kad atsakovo bankroto administratorius, padavęs pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, patikrinęs bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ieškinių teismine tvarka nepareiškė, nors terminas tokiems reikalavimams pareikšti nebuvo pasibaigęs (ĮBĮ 10 str. 6 d. 4 p., 11 str. 3 d. 8 p.).   

Tuo pačiu teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodytais argumentais, kad 2008 m. atsakovo finansiniai rodikliai netgi pagerėjo, įmonės pardavimų pajamos viršijo pardavimų savikainą. Atsakovas siekė visiems kreditoriams vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, tarp jų ir įmonės darbuotojams (2008 m. sumokėjo 364 894 Lt su darbo teisiniais santykiais susijusių išmokų, t. 2, b.l. 26-31), Kauno apskrities VMI, kuriai nuosekliai mokėjo mokesčius (2008 m. sumokėjo 63 980 Lt mokesčių, t. 3, b.l. 48-49), VSDFV (2008 m. sumokėjo 197 991,63 Lt mokesčių). Pareiškėjui nepateikus teismui ir byloje nesant pakankamai duomenų, kurie sudarytų pagrindą atsakovo bankrotą pripažinti tyčiniu, pagal byloje surinktus įrodymus, galima daryti išvadą, kad atsakovo bankrotą iš esmės nulėmė natūrali verslo nesėkmė bei 2008 m. pabaigoje Lietuvoje prasidėjęs ekonominis sunkmetis.

Tokiu būdu, remiantis teismų praktikoje suformuotomis teisės taikymo taisyklėmis dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, nėra pagrindo pagal byloje nustatytas aplinkybes konstatuoti sąmoningo ir nuoseklaus siekimo privesti atsakovą prie bankroto tyčia, t. y. bylos duomenys nepatvirtina esant tyčinio bankroto požymių. Kaip minėta, atsakovo bankroto administratorius gali ginčyti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p.). Priklausomai nuo sandorių teisėtumo įvertinimo rezultatų, taip pat surinkus naujų įrodymų, patvirtinančių esant tyčinio bankroto požymių, neužkertamas kelias pakartotinai kreiptis į teismą ir įrodinėti tyčinį įmonės bankrotą. Teismas atlikti tokį tyrimą bei konstatuoti tyčinį įmonės bankrotą turi įgaliojimus ir ex officio.    

Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė tyčinio bankroto nustatymą reglamentuojančias teisės normas, teisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai netenkino atsakovo bankroto administratoriaus pareiškimo dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Keisti ar naikinti teisėtos ir pagrįstos nutarties atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo  (CPK 337 str. 1 p.).

Kiti atskirajame skunde bei atsiliepimuose į jį išdėstyti argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                            Artūras Driukas

                                                                                                                             Vytas Milius

                                                                                                                                     Gintaras Pečiulis