Baudžiamoji byla Nr. 2K-79/2011

                                                                                                Procesinio sprendimo kategorija

                                                                                                2.4.2.1 (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. sausio 18 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Viktoro Aiduko ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. G. kasacinį skundą dėl Mažeikų rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo M. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 137 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šias bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, šią bausmę iš dalies sudėjus su bausme, paskirta Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 30 d. nuosprendžiu, galutinė subendrinta bausmė nustatyta laisvės atėmimas trejiems metams ir baudžiamojo poveikio priemonė – 8 MGL dydžio įmoka į nukentėjusiųjų fondą, įpareigojant ją sumokėti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo. Pritaikius BK 75 straipsnį, bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant M. G. per vienerius metus pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje ir bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Priteista iš M. G. nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams M. K. 6726,92 Lt turtinei ir 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, S. K. 1452,85 Lt turtinei ir 40 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, Valstybinei ligonių kasai 4433,04 Lt gydymo išlaidų.

Taip pat skundžiamas Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nuosprendis, kuriuo Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 12 d. nuosprendis pakeistas – panaikinta jo dalis dėl BK 75 straipsnio taikymo (bausmės vykdymo atidėjimo) ir nustatyta paskirtą trejų metų laisvės atėmimo bausmę atlikti pataisos namuose.

Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria subendrinus bausmes pagal du nuosprendžius paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 8 MGL dydžio įmoka į nukentėjusiųjų fondą.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos D. Bajerčiūtės pranešimą,

 

n u s t a t ė :

 

M. G. nuteistas už tai, kad dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sutrikdė M. K. sveikatą (BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktas) ir padarė viešosios tvarkos pažeidimą (BK 284 straipsnio 1 dalis) bei dėl neatsargumo sunkiai sutrikdė S. K. sveikatą (BK 137 straipsnio 1 dalis). Nusikaltimai padaryti šiomis aplinkybėmis: 2009 m. rugpjūčio 1 d., apie 3.14 val., prie baro–restorano „Bildukas“, esančio Mažeikiuose, P. Cvirkos g. 30/Vilties g. 2, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia dėl chuliganiškų paskatų sudavė vieną smūgį kumščiu M. K. į galvą, taip padarė nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą atitinkančius sužalojimus (veido sumušimą, muštinę kairiojo antakio žaizdą, nosies kaulų lūžimą su pertvaros deformacija, nekomplikuotus trijų dantų vainikėlių lūžius); šiuo įžūliu elgesiu viešoje vietoje M. G. demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį. Be to, tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje M. G. dėl neatsargumo, t. y. po jo suduoto smūgio M. K., šiam griūnant užkliudžius S. K., dėl to pastarajam griūnant ir atsitrenkiant į grindinį, padarė nukentėjusiajam S. K. sunkų sveikatos sutrikdymą atitinkančius sužalojimus (kaukolės pamato lūžį kairėje pusėje, vidurinės daubos srityje, kraujo išsiliejimą po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, galvos smegenų sukrėtimą, trauminį perforacinį kairiosios vidurinės ausies uždegimą).

Kasaciniu skundu nuteistasis M. G. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba, panaikinus šį nuosprendį, pakeisti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 12 d. nuosprendį: panaikinti jo dalį dėl nuteisimo pagal BK 137 straipsnio 1 dalį (už sunkų nukentėjusiojo S. K. sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo) bei žalos priteisimo ir bylą nutraukti, taip pat panaikinti nuosprendžio dalį dėl nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir bylą dėl to nutraukti; perkvalifikuoti jo veiką iš BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 138 straipsnio 1 dalį.

Kasatorius nurodo, kad jo veikai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų.

Kasatorius mano, kad pagal teismų nustatytas faktines aplinkybes negalima teigti, jog jis kaltas padaręs BK 137 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, t. y. sunkiai sutrikdęs S. K. sveikatą dėl neatsargumo (nusikalstamo nerūpestingumo forma). Teismas neteisingai konstatavo, kad kasatorius nenumatė, nors galėjo ir turėjo tai numatyti, jog po suduoto smūgio nukentėjusiajam M. K., šis gali griūdamas užkliudyti ir pargriauti šalia stovėjusį S. K., o pastarasis griūdamas atsitrenkti galva į grindinį ir susižaloti. Pagal baudžiamosios teisės teoriją ir praktiką, galėjimas numatyti veikos padarinius yra subjektyvusis, o turėjimas numatyti – objektyvusis nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus. Darant prielaidą, kad M. K. smūgį sudavęs asmuo yra kasatorius, aprašytoje įvykio situacijoje jis negalėjęs ir neturėjęs nei subjektyvių, nei objektyvių galimybių numatyti, jog po smūgio M. K. kils minėti padariniai – bus sužalotas S. K.

Kaip matyti iš bylos medžiagos (policijos pareigūnų tarnybinių pranešimų, medicinos dokumentų), abu nukentėjusieji, o ypač S. K., buvo labai girti ir vos stovėjo ant kojų, todėl tiesioginė pastarojo griuvimo priežastis buvo ne kasatoriaus smūgis M. K., o paties S. K. būsena, lėmusi, kad nuo menkiausio pašalinio poveikio jis nugriuvo; priešingu atveju (jei ne girtumas) neabejotina, kad taip nebūtų atsitikę. Be to, kasatorius nurodo, kad įvykio vakarą su S. K. nebendravo, todėl objektyviai negalėjo įvertinti jo girtumo ir numatyti, kad nurodytoje situacijoje nukentėjusysis susižalos. Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad iš vaizdo įrašo akivaizdu, jog M. K. suduotas smūgis nebuvo tiek stiprus, kad nuo jo būtų nugriuvęs ne tik jis pats, bet ir tiesiogiai to paveiktas S. K.

Vertindami S. K. susižalojimo aplinkybes bei kasatoriaus galėjimą ir turėjimą numatyti smūgio sudavimo pasekmes, teismai nepagrįstai apsiribojo tik fakto – kad jis nugriuvo M. K. užkliudytas – konstatavimu, nenurodydami griuvimo priežasties bei mechanizmo, neatsižvelgdami ir neįvertindami, kiek pasekmių kilimui turėjo įtakos S. K., taip pat M. K. girtumas. Teismams neįvertinus minėtų aplinkybių, išvados dėl priežastinio ryšio tarp M. K. suduoto smūgio bei S. K. griuvimo ir susižalojimo nėra pagrįstos. Taigi S. K. sužalojimas laikytinas kazusu.

Kasatorius taip pat nesutinka dėl jo veikos kvalifikavimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį. Nuteistojo M. G. manymu, jo veiksmai prieš M. K. turėtų būti kvalifikuojami pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, o pagal BK 284 straipsnio 1 dalį byla turėtų būti nutraukta.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad, neneigiant aplinkybės, jog veika buvo padaryta viešoje vietoje, negalima sutikti su teismų išvadomis, kad smurtas prieš M. K. buvo panaudotas be priežasties, demonstruojant nepagarbą aplinkai bei kartu sutrikdant visuomenės rimtį ir tvarką.

Kasaciniame skunde, remiantis kompaktinio disko apžiūros protokole bei vaizdo įraše užfiksuotomis aplinkybėmis, daromos šios išvados. Pirma, nustatyta, kad lauke prie baro–restorano „Bildukas“ įvyko konfliktas, kuriame nedalyvavęs kasatorius buvo be priežasties pastumtas. Būtent tai turėjo įtakos tolesniam jo elgesiui. Antra, tuo metu įvykio vietoje buvo užfiksuoti tik jis (M. G.), L. P., vienas nenustatytas asmuo bei nukentėjusieji, o visi kiti susirinko po to. Iš to negalima teigti, kad M. K. suduotas smūgis sutrikdė viešąją rimtį ir tvarką, nes tuo metu buvo nedaug žmonių, viskas įvyko naktį, neapšviestoje vietoje.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinį skundą surašė be advokato pagalbos, todėl jame nenurodė konkrečių argumentų dėl savo nekaltumo. Tačiau šis skundas priimtas nagrinėti, todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo vadovautis BPK 320 straipsnio 3 dalimi ir patikrinti nuosprendžio pagrįstumą visa apimtimi, t. y. ar kasatorius nuteistas pagrįstai, įrodžius inkriminuotų veikų padarymą, ar veikos kvalifikuotos tinkamai, ar nėra kitų nuosprendžio naikinimo ar keitimo pagrindų. Tačiau apeliacinės instancijos teismas to nepadarė, nepatikrino, ar pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepažeidė BPK 20 straipsnio nuostatų, o tik pakartojo šio teismo nuosprendyje nurodytus kaltės įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas nekreipė dėmesio į nukentėjusiųjų parodymų (ikiteisminio tyrimo metu ir teisme) apie jiems padarytų kūno sužalojimų aplinkybes, esminius skirtumus, kurie kelia pagrįstų abejonių jų patikimumu, o kartu – ir tuo, kad juos sužalojo būtent kasatorius. Tai, kad demonstruojant vaizdo įrašą teismo posėdyje nukentėjusieji atpažino kasatorių kaip asmenį, sudavusį smūgį, neturi įrodomosios reikšmės, nes ikiteisminio tyrimo metu parodymas atpažinti nebuvo atliekamas, nukentėjusieji iš viso negalėjo apibūdinti M. K. smūgį sudavusio asmens. Taigi atpažinimas po to, kai šie jau buvo kasatorių matę, yra tariamas.

Sprendžiant kaltės ir atsakomybės klausimą dėl S. K. sužalojimo, esminės reikšmės turinčias aplinkybes (kokia jėga jis užkliudytas, kokią įtaką S. K. girtumas turėjo jo griuvimui ir sužalojimui) galima nustatyti tik įvertinus objektyvų bylos įrodymą – įvykio vaizdo įrašą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šio svarbaus įrodymo netyrė. Pasak kasatoriaus, iš vaizdo įrašo (priešingai teismų išvadoms) negalima teigti, kad jis yra tas asmuo, kuris sudavė ranka M. K. Taigi nurodytų aplinkybių nustatymas yra susijęs su įrodymų vertinimu, todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo dėl esminių BPK pažeidimų, kartu patikrinant baudžiamojo įstatymo taikymo teisingumą.

Kasatorius pažymi, kad tuo atveju, jei kasacinės instancijos teismas nuspręstų, kad nepadaryta apeliacinį procesą reglamentuojančių BPK normų pažeidimų, tai pagal teismų nustatytas faktines aplinkybes gali būti priimtas ir kitoks sprendimas.

Kasatorius nurodo, kad jam paskirta neteisinga bausmė. Apeliacinės instancijos teismo sprendime išdėstyti laisvės atėmimo bausmės skyrimo motyvai ir jos vykdymo atidėjimo netaikymas prieštarauja įstatymui, todėl laisvės atėmimo bausmė paskirta neteisėtai. Paskirdamas kasatoriui realią laisvės atėmimo bausmę, teismas pažeidė bendruosius bausmės skyrimo principus, nes neįvertino veikos pavojingumą mažinančios aplinkybės – kad ji padaryta vienu veiksmu ir kvalifikuota pagal tris BK straipsnius kaip ideali nusikalstamų veikų sutaptis. Dalis apeliacinės instancijos teismo nurodytų motyvų yra prieštaringi ir teisiškai nepagrįsti. Pavyzdžiui, teismas nurodė, kad M. G. nedirba, nesumokėjo paskirtų baudų. Tačiau, atsižvelgiant į šalyje egzistuojančią bedarbystę, pirmiausia turėjo būti įvertinta socialinė–ekonominė valstybės padėtis, nes kasatorius, kaip ir daugelis kitų asmenų, negalėjo rasti darbo, o dėl to negalėjo susimokėti paskirtų administracinių baudų. Be to, teismas neįvertino, kad kasatorius turi mažametį vaiką.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis buvo pakeistas iš dalies tenkinant nukentėjusiojo S. K. apeliacinį skundą, kuriame prašymą paskirti realią laisvės atėmimo bausmę apeliantas siejo su veikos perkvalifikavimu į sunkesnį nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte. Kitas nukentėjusysis – M. K. ir prokuroras apeliacinių skundų nepadavė. Apeliacinės instancijos teismas S. K. apeliacinio skundo dėl veikos perkvalifikavimo netenkino, tačiau, nepaisant to, patenkino prašymą skirti realią laisvės atėmimo bausmę. Priimdamas tokį sprendimą teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimą, pagal kurį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus. Be to, kartu pažeistas BPK 7 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas, bendrieji teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai.

Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis (net sutinkant su teismų išvadomis dėl veikos kvalifikavimo) yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas. Kita vertus, nustačius, kad kasatoriaus veikoje dėl S. K. sužalojimo nėra nusikalstamos veikos sudėties, darytina išvada, kad S. K. iš viso neturėjo teisės paduoti apeliacinio skundo, t. y. reikalauti M. G. skirti realią laisvės atėmimo bausmę.

Kasatorius nurodo, kad, priteisdami nukentėjusiajam M. K 15 000 Lt, o S. K. 40 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, teismai neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias neturtinės žalos atlyginimą bei jos dydžio nustatymą, taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos analogiškose bylose.

Kasatoriaus manymu, pirmosios instancijos teismo nustatyto neturtinės žalos dydžio negalima laikyti protingu ir teisingu. Motyvas, kad abu nukentėjusieji, ypač M. K., patyrė didelį pažeminimą, nes buvo sumušti viešoje vietoje, prieštarauja įvykio aplinkybėms: buvo naktis, neapšviesta vieta, patį įvykį, o ne jo pasekmes matė nedaug žmonių. Be to, dėl girtumo nukentėjusieji negalėjo jaustis pažeminti. Taip pat nėra objektyvių duomenų apie tikėtinas perspektyvas – liekamuosius reiškinius dėl M. K. nesunkaus sveikatos sutrikdymo. S. K. sveikata, nors buvo ir sunkiai sutrikdyta, tačiau, kaip matyti iš medicinos dokumentų, sėkmingas gydymas objektyviai sumažino dvasinius išgyvenimus, taip pat nėra duomenų (be nukentėjusiojo teiginių), patvirtinančių aplinkybes apie liekamuosius reiškinius ateityje ir su tuo susijusius dvasinius išgyvenimus. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad S. K. girtumas bei jo įtaka sužalojimui nebuvo vertinta ir neturtinės žalos priteisimo aspektu, nors paties nukentėjusiojo kaltė yra viena iš aplinkybių, leidžiančių sumažinti žalos dydį.

Atsižvelgiant į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, priteistinos neturtinės žalos dydis, kasatoriaus manymu, M. K. mažintinas iki 5000 Lt, o S. K. – iki 15 000 Lt.

Atsiliepimu į nuteistojo M. G. apeliacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras Darius Stankevičius prašo kasacinį skundą tenkinti iš dalies: pakeisti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 12 d. nuosprendį bei Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nuosprendį, panaikinant nuosprendžio dalį dėl M. G. nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, ir šią bylos dalį nutraukti.

Atsiliepime nurodoma, kad M. G. pagrįstai nuteistas dėl neatsargaus sunkaus S. K. sveikatos sutrikdymo pagal BK 137 straipsnio 1 dalį. Baudžiamajame įstatyme numatyta atsakomybė už dėl neatsargumo padarytą sunkų žmogaus sužalojimą ar susargdinimą. Nagrinėjamoje byloje esminę reikšmę turi kaltės ir jos formos, kuria M. G. padarė sunkų nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą, turinio nustatymas. Kūno sužalojimas pripažįstamas padarytas dėl neatsargumo, jei kaltininkas numato galimybę padaryti žalą kito žmogaus sveikatai, tačiau lengvabūdiškai tikisi to išvengti, arba tokios galimybės nenumato, nors gali ir turi tai numatyti (BK 16 straipsnis).

Apie kaltės turinį, formą, rūšį, kaip ir apie kitus nusikalstamos veikos sudėties požymius, sprendžiama pagal byloje nustatytas ir nuosprendžio aprašomojoje dalyje įrodytomis pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes. Taigi apie kaltės turinį sprendžiama atsižvelgiant į kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, nusikalstamų veiksmų pobūdį ir intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, sužalojimo pobūdį ir laipsnį, kaltininko ir nukentėjusiojo elgesį prieš nusikalstamus veiksmus, šių veiksmų metu, jiems pasibaigus (ar juos nutraukus) ir pan.

Prokuroras nurodo, kad iš bylos aplinkybių matyti, jog M. G., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl chuliganiškų paskatų tyčia sudavė vieną smūgį į galvą M. K., nuo kurio šis griūdamas užkliudė ir pargriovė šalia stovėjusį S. K. Pastarajam griuvus ir atsitrenkus į grindinį buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Taigi M. G. dėl neatsargumo sunkiai sutrikdė S. K. sveikatą. Pasak prokuroro, tokia išvada darytina dėl to, kad tarp nuteistojo padarytos veikos ir kilusių padarinių yra priežastinis ryšys, t. y. vienintelė priežastis, dėl kurios S. K. neišlaikė pusiausvyros, nugriuvo ir didele jėga trenkėsi galva į asfaltą, buvo stiprus nuteistojo smūgis M. K. Kasatoriaus skunde nurodytos aplinkybės, kad nukentėjusysis S. K. buvo neblaivus, neturi įtakos padarytos veikos kvalifikavimui, nes nustatyta, jog tiesioginė ir pagrindinė padarinių (sunkaus sveikatos sutrikdymo) atsiradimo priežastis ir sąlyga buvo M. G. nusikalstami veiksmai.

Prokuroro teigimu, nepagrįstas nuteistojo M. G. argumentas, kad nusikalstama veika, kuria jis nesunkiai sutrikdė sveikatą M. K., turėtų būti kvalifikuota ne pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, o pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

Nesunkus sveikatos sutrikdymas kvalifikuojamas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kai jis padaromas dėl chuliganiškų paskatų, t. y. dėl aiškaus žmogaus ir visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Chuliganiškos paskatos yra veiką kvalifikuojanti aplinkybė, kuri yra įrodinėjimo dalykas, todėl BK 138 straipsnio 8 punktas gali būti taikomas tik nustačius, kad nesunkaus sveikatos sutrikdymo motyvas – būtent chuliganiškos paskatos. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymus, konstatavo, kad M. G. prie įėjimo į barą–restoraną „Bildukas“ kitų žmonių akivaizdoje elgdamasis įžūliai ir agresyviai panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį M. K., todėl buvo sunkiai sutrikdyta ir šalia stovėjusio S. K. sveikata. Kasatoriaus veika prieš M. K. buvo padaryta be jokios priežasties, nesant jokių tarpusavio santykių, neturint jokio pagrindo užsipulti nukentėjusįjį, todėl veikos kvalifikacija pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą yra teisinga – kaip padaryta dėl chuliganiškų paskatų.

Tačiau, prokuroro nuomone, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimai dėl BK 284 straipsnio 1 dalies taikymo keistini, ši bylos dalis nutrauktina BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių matyti, kad M. G. veiksmai buvo nukreipti tik prieš nukentėjusįjį M. K., suduodant jam vienintelį smūgį į galvą, kartu dėl neatsargumo padarant sunkų sveikatos sutrikdymą S. K. Nors kaltininko paskatos buvo chuliganiškos, tačiau kokių nors kitų veiksmų, kuriais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką, be M. K. suduoto smūgio, M. G. nepadarė. Esant tokioms aplinkybėms nusikalstamą veiką pakanka kvalifikuoti pagal BK straipsnį, numatantį sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų (šiuo atveju pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą), kurios apima kaltininko veiksmus, demonstruojančius nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-142/2008, 2K-235/2009).

Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai panaikino BK 75 straipsnio taikymą nuteistajam M. G. Pagal BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad M. G. nuteistas už smurtinius nusikaltimus, padarytus viešoje vietoje, kaltu neprisipažino, savo elgesio kritiškai nevertino, nusikalstamas veikas, už kurias nuteistas skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, padarė tuo metu, kai jau buvo teisiamas kitoje baudžiamojoje byloje pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 1 dalį. Be to, M. G. baustas administracine tvarka, paskirtų baudų nesumokėjęs, niekur nedirba, nesimoko. Nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – apsvaigimas nuo alkoholio, o tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. M. G. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jis neatlygino nusikaltimu padarytos žalos. Taigi, atsižvelgiant į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad nuteistajam bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, negali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pasak prokuroro, toks apeliacinės instancijos teismo sprendimas neprieštarauja BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatoms, nes nukentėjusysis S. K. apeliaciniu skundu prašė teismo M. G. skirti realią laisvės atėmimo bausmę.

Prokuroras nurodo, kad nepagrįsti nuteistojo M. G. argumentai ir dėl neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiesiems. Pirmosios instancijos teismas, BPK 115 straipsnyje nustatyta tvarka nagrinėdamas civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos, tinkamai vadovavosi civilinės teisės normomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos turinį ir jos dydžio nustatymo kriterijus. Teismas nuosprendyje nurodė ir bylos duomenis, kuriais remdamasis priteisė M. K. 15 000 Lt ir S. K. 40 000 Lt atlygintinos neturtinės žalos dydį. Teismas atsižvelgė į nukentėjusiesiems padarytų sužalojimų pobūdį, padarinius, padarytos turtinės žalos dydį, nuteistojo turtinę, šeiminę padėtį bei formuojamą teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose.

Pasak prokuroro, apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei teigia kasatorius, nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, atsakė į visus esminius M. G. apeliacinio skundo argumentus. Nuteistojo versija, kad gal ne jis sudavė ranka M. K., abiejų instancijų teismų sprendimuose išanalizuotais įrodymais motyvuotai atmesta. Kasatoriaus teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje tik pakartojo pirmosios instancijos teismo nurodytus jo kaltės įrodymus, prieštarauja byloje esantiems duomenims, abiejų instancijų teismų priimtų sprendimų turiniui.

Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

 

Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimo

 

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Kasaciniame skunde nuteistasis M. G. nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą tiek jo kaltės įrodytumo aspektu, tiek dėl jo veikos kvalifikavimo teisingumo, tačiau to nepadarė. Kasatoriaus manymu, jo veiksmai prieš M. K. turėtų būti kvalifikuojami pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, o nusikaltimų, numatytų BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 137 straipsnio 1 dalyje, už kuriuos nuteistas, jis nepadarė.

Kaip matyti iš M. G. apeliacinio skundo, nuteistasis prašė peržiūrėti bylą, panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir jį išteisinti, nurodydamas, kad nusikaltimų, už kuriuos nuteistas, nepadaręs. Apeliacinio apskundimo pagrindai ir motyvai detaliau nenurodyti, tačiau iš skundo turinio aišku, kad M. G. iš esmės skundė visą nuosprendį, vadinasi, ir bylos patikrinimo apeliacine tvarka ribos apima klausimus, susijusius su apelianto kaltės ir atsakomybės išsprendimo pagrįstumu bei teisėtumu. Pažymėtina, kad nuteistojo M. G. argumentai ginčijant kaltinimus matyti ir iš jo paaiškinimų bylos nagrinėjimo teismuose metu.

BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos reikalauja, kad apeliacinės instancijos teismas patikrintų bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal M. G. apeliacinį skundą, privalėjo patikrinti, ar jo kaltė įrodyta nepažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatų, ar pirmosios instancijos teismo išvados atitinka bylos aplinkybes, ar baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai; taip pat privalėjo pateikti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Tačiau apeliacinės instancijos teismas apsiribojo lakonišku ir formaliu konstatavimu, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteisė M. G., kaip padariusį BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 284 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, be kita ko, net nepaminėdamas, ar jis pagrįstai nuteistas ir pagal BK 137 straipsnio 1 dalį. Pažymėtina, kad teismas išnagrinėjo nuteistojo S. K. apeliacinį skundą, kuriuo šis prašė M. G. veiką perkvalifikuoti iš BK 137 straipsnio 1 dalies į 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, tačiau šiuo aspektu nagrinėtas klausimas dėl subjektyviųjų nusikaltimo sudėties požymių (dėl kaltininko kaltės formos – tyčios ar neatsargumo), tuo tarpu M. G. apskritai nesutinka su jo nuteisimu. Toks nuteistojo M. G. apeliacinio skundo išnagrinėjimas prieštarauja bylų apeliacinį nagrinėjimą reglamentuojančioms baudžiamojo proceso nuostatoms, kurių laikymasis suponuoja, kad įsiteisėtų tik pagrįsti ir teisėti nuosprendžiai.

Taigi akivaizdu, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai nepatikrino bylos, neišnagrinėjo nuteistojo M. G. apeliacinio skundo ir taip padarė BPK pažeidimą, sukliudžiusį teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), todėl teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis ginčija tiek jo kaltės įrodytumą, tiek veikos teisinį vertinimą, atskiras nukentėjusiojo S. K. apeliacinio skundo išnagrinėjimas negalimas, todėl naikintinas visas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis.

Naikinant apskųstą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį dėl esminių BPK pažeidimų ir grąžinant bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, teisėjų kolegija negali pasisakyti dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su baudžiamojo įstatymo taikymu, nes pagal BKP 386 straipsnio 2 dalies nuostatas kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą. Tik bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka ir teismui priėmus sprendimą dėl M. G. ginčijamų faktinių aplinkybių nustatymo teisingumo, kasacinės instancijos teismas gali patikrinti priimtą nuosprendį ar nutartį, dėl kurio paduotas kasacinis skundas, teisės taikymo aspektu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 5 punktu,

 

n u t a r i a :

 

            Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                            Alvydas Pikelis

 

 

                                                                                                                                                          Viktoras Aidukas

 

 

Dalia Bajerčiūtė