Baudžiamoji byla Nr. 2K-422-303/2015

                                                                                                                              Teisminio proceso Nr. 1-06-1-04028-2011-6

                                                                                                                              Procesinio sprendimo kategorija

                                                                                                                              1.2.18.10 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Gintaro Godos ir pranešėjos Audronės Kartanienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. J. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 12 d. nutarties.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nuosprendžiu G. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį 60 MGL (7800 Lt (2259,04 Eur)) dydžio bauda, pagal 182 straipsnio 1 dalį 30 MGL 3900 Lt (1129,52 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 80 MGL 10 400 Lt (3012,05 Eur) dydžio bauda.

G. J. pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Tuo pačiu nuosprendžiu I. J. išteisinta pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Iš G. J. priteista 178,00 Lt (51,55 Eur) proceso išlaidų valstybei.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 12 d. nutartimi nuteistojo G. J. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

G. J. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad būdamas individualios įmonės „K“ savininku ir pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. įstatymo redakcija) 21 straipsnio 1 ir 2 dalis būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą, pažeisdamas įstatymų ir kitų norminių aktų reikalavimus, nuo 2009 m. kovo 13 d. iki 2010 m. kovo 26 d. Panevėžyje, tyčia apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, o būtent:

pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu; 12 straipsnio 1 dalį, kur numatyta, kad apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, 13 straipsnio 1 dalies 4 punktą, kad apskaitos dokumentuose užfiksuotas ūkinių operacijų turinys turi atitikti tikrovę; pažeidė Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179, 3 dalies 16 punktą, kuriame numatyta, kad visos kasos operacijos įrašomos į kasos knygą, t. y. nuo 2009 m. kovo 13 d. iki 2010 m. kovo 26 d., IĮ „K“ apskaitoje panaudojo suklastotus dokumentus – 16 pažymų-sąskaitų, kuriose nurodyti žinomai neteisingi duomenys apie parduodamų automobilių kainas, taip neįtraukė į buhalterinę apskaitą ir neįnešė į bendrovės kasą iš prekybos automobiliais gautų 60 131 Lt (17 415,14 Eur) pajamų ir sumažino bendrovės turtą, šių pardavimų nepagrindė apskaitos dokumentais, gautų įplaukų neapskaitė kasoje, neįtraukė į apskaitos registrą – kasos knygą – ir be apskaitos panaudojo pinigines lėšas, o būtent:

Dėl šių pažeidimų iš dalies nebuvo galima nustatyti IĮ „K“ 2009 ir 2010 metų veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Be to, G. J. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį už tai, kad, būdamas individualios įmonės „K“ savininkas, pažeisdamas 2002 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies reikalavimą, kuriame nurodyta, kad apmokestinamąją vertę, nuo kurios turi būti apskaičiuotas PVM, sudaro atlygis, kurį gavo ar turi gauti prekių ar paslaugų tiekėjas (pardavėjas), siekdamas išvengti 9917 Lt (2872,16 Eur) pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo ir pažeisdamas 2001 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 4 straipsnio reikalavimą, kuriame nurodyta, kad Lietuvos vieneto pelno mokesčio bazė yra visos Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse uždirbtos pajamos, siekdamas išvengti 9597 Lt (2779,48 Eur) pelno mokesčio sumokėjimo, Panevėžyje, nuo 2009 metų balandžio 24 d. iki 2011 metų gegužės 13 d. apgaule į 2009 m. kovo, balandžio, gegužės, birželio, liepos, rugpjūčio, rugsėjo, spalio, gruodžio mėnesio, 2010 metų kovo mėnesio Pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas įrašydamas žinomai neteisingus duomenis apie 60 131 Lt (17 415,14 Eur) mažesnę įmonės pardavimo vertę, taip sumažindamas apmokestinamąją vertę, nuo kurios apskaičiuojamas PVM, t. y. 9917 Lt (2872,16 Eur) sumai sumažindamas mokėtiną į biudžetą PVM, į 2009 metų Metinę pelno mokesčio deklaraciją įrašydamas žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pelną, t. y. gaudamas 41 288 Lt (11 957,83 Eur) apmokestinamąjį pelną, deklaracijoje nurodydamas, kad 2009 metais IĮ „K“ gavo 3290 Lt (952,85 Eur) apmokestinamąjį pelną, į 2010 metų Metinę pelno mokesčio deklaraciją įrašydamas žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pelną, t. y. gaudamas 41 898 Lt (12 134,5 Eur) apmokestinamąjį pelną, deklaracijoje nurodydamas, kad 2010 metais IĮ „K“ gavo 33 063 Lt (9575,71 Eur) apmokestinamąjį pelną, ir šias suklastotas deklaracijas pateikdamas Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, esančiai Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), t. y. buhalterinėje apskaitoje neparodydamas visų gautų pajamų, nuo kurių neapskaičiavo ir nedeklaravo pardavimo PVM bei pelno mokesčio, išvengė turtinės prievolės – 9917 Lt (2872,16 Eur) pridėtinės vertės mokesčio bei 9597 Lt (2779,48 Eur) pelno mokesčio sumokėjimo, o būtent:

apgaule 2009 m. balandžio 24 d. suklastodamas 2009 metų kovo mėnesio Pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją, t. y. įrašydamas žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pardavimo PVM, išvengė turtinės prievolės – 1086 Lt (314,52 Eur) pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo;

apgaule 2009 m. gegužės 23 d. suklastodamas 2009 metų balandžio mėnesio Pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją, t. y. įrašydamas žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pardavimo PVM, išvengė turtinės prievolės – 799 Lt (231,41 Eur) pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo;

apgaule 2009 m. birželio 18 d. suklastodamas 2009 metų gegužės mėnesio Pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją, t. y. įrašydamas žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pardavimo PVM, išvengė 562 Lt pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo;

apgaule 2009 m. liepos 20 d. suklastodamas 2009 metų birželio mėnesio Pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją, t. y. įrašydamas žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pardavimo PVM, išvengė 1278 Lt (370,13 Eur) pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo;

apgaule 2009 m. rugpjūčio 19 d. suklastodamas 2009 metų liepos mėnesio Pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją, t. y. įrašydamas žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pardavimo PVM, išvengė 1660 Lt (480,77 Eur) pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo;

apgaule 2009 m. rugsėjo 23 d. suklastodamas 2009 metų rugpjūčio mėnesio Pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją, t. y. įrašydamas žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pardavimo PVM, išvengė 575 Lt (166,53 Eur) pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo;

apgaule 2011 m. kovo 15 d. suklastodamas 2009 metų rugsėjo mėnesio Pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją, t. y. įrašydamas žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pardavimo PVM, išvengė 1458 Lt (422,27 Eur) pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo;

apgaule 2009 m. lapkričio 24 d. suklastodamas 2009 metų spalio mėnesio Pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją, t. y. įrašydamas žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pardavimo PVM, išvengė 295 Lt (85,44 Eur) pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo;

apgaule 2010 m. sausio 24 d. suklastodamas 2009 metų gruodžio mėnesio Pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją, t. y. įrašydamas žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pardavimo PVM, išvengė 330 Lt (95,57 Eur) pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo;

apgaule 2011 m. kovo 15 d. suklastodamas 2010 metų kovo mėnesio Pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją, t. y. įrašydamas žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pardavimo PVM, išvengė 1874 Lt (542,75 Eur) pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo;

apgaule 2010 m. rugsėjo 27 d. į 2009 metų Metinę pelno mokesčio deklaraciją įrašydamas žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pelną, t. y. gaudamas 44 578 Lt (12 910,68 Eur) apmokestinamąjį pelną, Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktoje Metinėje pelno mokesčio deklaracijoje nurodydamas, kad 2009 metais IĮ „K“ gavo 3290 Lt (952,85 Eur) apmokestinamąjį pelną, išvengė 8258 Lt (2391,68 Eur) pelno mokesčio sumokėjimo;

apgaule 2011 m. gegužės 13 d. į 2010 metų Metinę pelno mokesčio deklaraciją įrašydamas žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pelną, t. y. gaudamas 41 989 Lt (12 160,85 Eur) apmokestinamąjį pelną, Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktoje Metinėje pelno mokesčio deklaracijoje nurodė, kad 2010 metais IĮ „K“ gavo 33 063 Lt (9575,71 Eur) apmokestinamąjį pelną, išvengė 1339 Lt (387,8 Eur) pelno mokesčio sumokėjimo.

Kasaciniu skundu nuteistasis G. J. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, taip pat Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 12 d. nutartį, ir bylą jam nutraukti.

Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas dėl jo apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė baudžiamąjį procesą reglamentuojančias teisės normas (BPK 305 straipsnio 1 dalį, 20 straipsnio 5 dalį), nes netinkamai vertino byloje esančius įrodymus – neatskleidė jų turinio, nepalygino tarpusavyje ir nepašalino prieštaravimų. Apeliacinės instancijos teismas šio pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo pažeidimo neištaisė, palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatoriaus nuomone, padaryti esminiai procesiniai pažeidimai sukliudė teismams išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ir nutartį. Dėl to teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, konstatuodami, kad jis tyčia padarė nusikaltimus, numatytus BK 222 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje.

Kasatorius nesutinka su teismų išvada, kad jo paaiškinimai, jog įmonė gaudavo tik tokias pinigų sumas, t. y. pajamas, kurios buvo fiksuojamos pažymose, yra jo gynybinė pozicija. Anot kasatoriaus, teismų išvados, kad jis žinojo, jog šešiolika automobilių buvo parduoti brangiau, nei nurodyta pažymose, o gautos pajamos nebuvo įtrauktos į įmonės buhalterinę apskaitą bei Mokesčių inspekcijai teikiamas deklaracijas, nepagrindžia byloje esantys įrodymai. Nė vienas iš teisminio nagrinėjimo metu apklaustų liudytojų, pirkusių automobilius, nenurodė jokios aplinkybės, kuri būtų patvirtinusi, jog kasatorius žinojo, už kokią kainą iš tikrųjų parduodami automobiliai. Priešingai, apklausti liudytojai patvirtino kasatoriaus duotus paaiškinimus apie tai, kad jis automobilių pardavime nedalyvavo, kad tai darydavo kiti asmenys, kuriems jis palikdavo tuščias pažymas su jo (kasatoriaus) parašais. Pažymos buvo pildomos pardavus automobilį, o jose nurodyta suma visada sutapdavo su jam perduodamų pinigų suma. Kasatoriaus manymu, visi apklausti automobilių pirkėjai patvirtino jo parodymus, nė vienas iš jų kasatoriaus neatpažino kaip asmens, iš kurio jie pirko automobilį (nurodė skirtingą amžių, ūgį, kūno sudėjimą). Iš byloje esančių pažymų turinio matyti, kad jas pildė skirtingi asmenys, o liudytojai nurodė, kad pažymos buvo pasirašytos iš anksto. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo teiginiai, neva liudytojų parodymai patvirtina, kad kasatorius žinojo apie tikrąsias automobilių kainas, yra nepagrįsti. Taip pat kasatorius pažymi, kad visi įmonei priklausantys automobiliai buvo parduoti per tarpininkus, tačiau tik už 16 automobilių iš 116 buvo sumokėta brangiau nei nurodyta pažymose-sąskaitose. Be to, byloje nebuvo nustatyta vidutinė automobilių rinkos vertė, todėl teismų išvados, jog automobiliai buvo parduoti mažesne nei rinkos kaina, tėra prielaidos. Kasatorius taip pat nurodo, kad teismai nukrypo nuo teismų formuojamos praktikos. Šį argumentą jis grindžia Panevėžio apygardos teismo 2012–2013 metais priimtais sprendimais baudžiamosiose bylose Nr. 1-20-511/2012, 1-22-134/2013, kuriose, kaip mano kasatorius, esant analogiškoms bylos aplinkybėms (abiejose bylose buvo sprendžiamas klausimas, ar bendrovės direktorius pats tiesiogiai nepardavinėjęs automobilių pirkėjams, o tik palikdavęs iš anksto pasirašytus dokumentus tretiesiems asmenims, žinojo, kad automobiliai buvo parduodami brangiau nei nurodyta dokumentuose, ir gavo tą pinigų skirtumą), kaltinamieji, nepakakus įrodymų, buvo išteisinti. Kasatoriaus teigimu, jis taip pat nežinojo apie galbūt brangiau, negu nurodyta pažymose-sąskaitose, parduotus automobilius ir negavo jokių papildomų pajamą už jų pardavimą, išskyrus tas, kurios nurodytos pažymose-sąskaitose ir įneštos į įmonės kasą. Todėl jis negalėjo būti pripažintas kaltu tyčia apgaulingai tvarkius buhalterinę apskaitą ir tyčia įrašius į PVM ir pelno deklaracijas žinomai neteisingus duomenis.

Taip pat, kasatoriaus nuomone, jis negalėjo būti pripažintas kaltu padarius BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, nes jis nėra šios nusikalstamos veikos subjektas (įmonės apskaitą tvarkė ne jis, o buhalterė R. Ž.). Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektu laikytinas ne tik ūkio subjekto vadovas. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 ir 21 straipsnius asmenimis, atsakingais už buhalterinės apskaitos tvarkymą, laikytini: 1) vyriausiasis buhalteris (buhalteris) – tais atvejais, kai ūkio subjektas turi savarankišką buhalterinės apskaitos tarnybą; 2) konkretaus struktūrinio padalinio apskaitos tarnybos vadovas (buhalteris) – kai ūkio subjektas susideda iš kelių struktūrinių padalinių; 3) apskaitos paslaugas teikiančios įmonės specialistai – tais atvejais, kai įmonės buhalterinė apskaita tvarkoma pagal sutartį su tokiomis įmonėmis; 4) už buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą, sunaikinimą ar sugadinimą atsako veiką padaręs asmuo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-454/2012). Taip pat kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad pagal kasacinės instancijos teismo praktiką įmonės vadovas atsako už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą esant tarpiniam vykdymui. Visais kitais atvejais už apgaulingą buhalterinės apskaitos vedimą atsako asmuo, kuris pagal darbo sutartį buvo atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymą, paprastai – įmonės buhalteriai (kasacinė nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2K-41/2012). Šioje byloje buvo konstatuotas analogiškos nagrinėjamam atvejui aplinkybės, kai vadovas tvarkyti buhalterinę apskaitą pasamdė kitą asmenį. Tačiau, nepaisant to, jis vis vien buvo nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, kaip šį nusikaltimą padaręs asmuo.

Kasatorius nurodo, kad, pagal bylos duomenis, 2009–2010 m. įmonės buhalterinę apskaitą tvarkė ne pats įmonės savininkas ir direktorius (kasatorius), o pasamdyta buhalterė – R. Ž. Todėl teismai neteisingai nurodė, jog buhalterinę apskaitą apgaulingai tvarkė kasatorius. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį kasatorius atsako už buhalterinės apskaitos organizavimą ir, vadovaujantis Kasos darbo organizavimo ir kasos darbo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 30, 30 punktu, – už kasos darbo organizavimą, tačiau, esant pasamdytam apskaitos paslaugas teikiančiam asmeniui, ūkio subjekto vadovas už buhalterinės apskaitos tvarkymą neatsako. Anot kasatoriaus, jis savo pareigą organizuoti buhalterinę apskaitą vykdė tinkamai – pasamdė buhalterę, todėl negali būti pripažintas kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

Be to, teismai, kasatoriui inkriminuodami tarpinį vykdymą, jį nuteisė už veiką, kurios padarymu jis nebuvo kaltinamas. Teismų sprendimuose nurodoma, jog kasatorius apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, nes veikė per nieko nežinančią buhalterę. Tačiau nei 2013 m. gegužės 27 d. kaltinamajame akte, nei 2014 m. birželio 18 d. prašyme dėl kaltinimo pakeitimo teisme nebuvo užsiminta apie tai, jog kasatorius veikė per kitą asmenį. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog pirmosios instancijos teismas, praplėsdamas kaltinimą, tiesiog atskleidė nusikaltimo padarymo mechanizmą. Priešingai, kasatoriui inkriminuotos

veikos padarymo būdas ir mechanizmas buvo detaliai aprašyti jam pateiktuose kaltinimuose, o pirmosios instancijos teismas jį iš esmės pakeitė.

Kasatoriaus teigimu, jis nepagrįstai nuteistas ir pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, nes byloje nėra jokių įrodymų, kad jis įrašė žinomai neteisingus duomenis į įmonės PMV ir pelno deklaracijas ir pateikė jas Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai taip išvengdamas turtinės prievolės.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arvydas Kuzminskas prašo nuteistojo G. J. kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras kasaciniame skunde išdėstytus argumentus vertina kaip nuteistojo pasirinktos gynybinės pozicijos tąsą, kuri (ypač dėl faktinių aplinkybių vertinimo) abiejų instancijų teismams buvo žinoma, išnagrinėta ir įvertinta, pateikiant atitinkamas išvadas. Taip pat prokuroras pažymi, kad kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis su BPK 376 straipsnio 1 dalies nuostatomis, skundžiamus teismų sprendimus tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) pagal tuos pagrindus, kurie numatyti BPK 369 straipsnyje. Nors kasaciniame skunde teigiama, kad teismai, vertindami įrodymus ir darydami išvadas, padarė esminių BPK pažeidimų, tačiau skundo turinys ir didesnė dalis argumentų rodo, kad jame nesutinkama su įrodymų vertinimu, faktinių aplinkybių nustatymu ir teismų išvadomis, bandant nurodyti, kaip vertinti vienus ar kitus bylos įrodymus. Tačiau tokie kasacinio skundo teiginiai, prokuroro nuomone, yra deklaratyvūs, be to, nuteistojo skunde nurodomas faktinių bylos aplinkybių vertinimas nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.

Prokuroro teigimu, šioje byloje abiejų instancijų teismai nustatė visus būtinus kasatoriui inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėčių požymius ir BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė. Tai, kad teismų padarytos išvados neatitiko nuteistojo lūkesčių, nedaro teismų išvadų neteisėtomis ar nepagrįstomis. Tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose yra išanalizuoti liudytojų parodymai, specialisto apklausos, specialistų išvados, mokesčių deklaracijos, kiti rašytiniai įrodymai ir padarytos tinkamos išvados dėl D. J. inkriminuotų nusikalstamų veikų. Prokuroras pažymi, kad nuteistasis nepripažino savo kaltės viso proceso metu, laikydamasis tos pačios gynybinės pozicijos, jog buhalterinę apskaitą tvarkė bei mokesčių deklaracijas pildė ir teikė tuo metu įmonėje dirbusi buhalterė R. Ž.; parduodant automobilius sąskaitas pildė taip ir neįvardyti byloje tarpininkai. Tačiau abiejų instancijų teismai, ištyrę byloje surinktus įrodymus ir juos sugretinę, padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad kasatorius laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 13 d. iki 2010 m. kovo 26 d. tyčia apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, ir jo veiką kvalifikavo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ne kaip nusikaltimo organizatoriaus, bet kaip šio nusikaltimo vykdytojo, nes jis sąmoningai suklaidino buhalterę, kurios veikoje nenustatyta kaltė (nustatytas tarpinis vykdymas). Teigti, kaip tai daroma kasaciniame skunde, kad tokiu būdu buvo praplėstos kaltinimo ribos ar keitėsi faktinės bylos aplinkybės, prokuroro nuomone, nėra pagrindo.

Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 ir 21 straipsnius apgaulingo teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektais gali būti tiek buhalteris, tiek ūkio subjekto vadovas, tiek abu, jeigu tai jie daro susitarę. Minėto įstatymo 21 straipsnis ir Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų taisyklės numato, kad už buhalterinės apskaitos organizavimą atsako ūkio subjekto vadovas, o už buhalterinių įrašų teisingumą atsako vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba kiti įstatymo 10 straipsnyje numatyti asmenys. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, individualios įmonės „K“ buhalterinę apskaitą tvarkė buhalterė R. Ž. Ji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiama teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad buhalterinė apskaita buvo tvarkoma pagal jai įmonės savininko G. J. ar jo žmonos I. J. pateiktus buhalterinius dokumentus. Liudytoja pažymėjo, kad su įmonės grynaisiais pinigais ji nedirbo. Specialaus tyrimo metu nustatyta, jog kasininko funkcijas įmonėje vykdė G. J., kuris teisminio nagrinėjimo metui pats patvirtino, kad užpildytas automobilių pardavimą patvirtinančias pažymas-sąskaitas jis atiduodavo buhalterei, o grynuosius pinigus įnešdavo į kasą. Taigi teismų sprendimuose buvo atskleistas nusikaltimo padarymo mechanizmas pagrįstai konstatuojant, kad kasatorius veikė kaip nusikaltimo vykdytojas apgaulingai tvarkydamas pirminius apskaitos dokumentus. Analogiška situacija ir su kasaciniame skunde ginčijamu G. J. nuteisimu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį.

Prokuroras pažymi ir tai, kad kasaciniame skunde nurodytos apygardos teismo nutartys, kuriomis įmonių vadovai buvo išteisinti, pagal kasatorių, dėl analogiškų veikų, nėra susijusios su nagrinėjama byla, taip pat atkreipiant dėmesį į tai, kad kasaciniame skunde nurodytos apygardos teismo nutartys nėra teisiniai aktai, formuojantys teismų praktiką šalyje.

Apibendrindamas savo poziciją dėl kasacinio skundo, prokuroras konstatuoja, kad esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, dėl kurių turėtų būti naikinami ar keistini teismų sprendimai taip, kaip to prašoma kasaciniame skunde, byloje nėra, įstatymas pritaikytas tinkamai.

Nuteistojo G. J. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjekto

Kasaciniame skunde teigiama, kad kasatorius negalėjo būti pripažintas kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nes jis nėra šios nusikalstamos veikos subjektas. Laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 13 d. iki 2010 m. kovo 26 d. buhalterinę apskaitą tvarkė ne jis, o įmonės buhalterė R. Ž.

              Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Buhalterinės apskaitos tvarkymas vertintinas kaip procesas, kurio metu atliekami įvairūs veiksmai siekiant registruoti, grupuoti ir apibendrinti ūkines operacijas ir įvykius, taip gaunant informaciją, reikalingą ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti. Kartu apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.). BK 222 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai sukelia šiame BK straipsnyje numatytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Įstatyme šie padariniai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl pakanka nustatyti bent vieną iš jų, kad asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, ekspertizės aktu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-233/2014). Pagal teismų praktiką bylose dėl BK 222 ir 223 straipsnių taikymo realią asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant tik to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda šiame straipsnyje numatyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-11/2008, 2K-426/2013, 2K-16/2014, 2K-233/2014).

Kaip pagrįstai skunde teigia kasatorius, apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo nusikaltimo subjektai yra asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 ir 21 straipsnius: 1) vyriausiasis buhalteris (buhalteris) – tais atvejais, kai ūkio subjektas turi savarankišką buhalterinės apskaitos tarnybą. Šiuo atveju ūkio subjekto vadovas gali būti nusikaltimo bendrininkas; 2) konkretaus struktūrinio padalinio apskaitos tarnybos vadovas (buhalteris) – kai ūkio subjektas susideda iš kelių struktūrinių padalinių. Ūkio subjekto vyriausiasis buhalteris ir ūkio subjekto vadovas gali būti nusikaltimo bendrininkai; 3) apskaitos paslaugas teikiančios įmonės specialistai – tais atvejais, kai įmonės buhalterinė apskaita tvarkoma pagal sutartis su tokiomis įmonėmis; 4) už buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą, sunaikinimą ar sugadinimą atsako veiką padaręs asmuo. Įmonės vadovas, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį, yra atsakingas už tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą, t. y. už tai, kad įmonėje būtų vedama buhalterinė apskaita, taip pat už dokumentų ir apskaitos išsaugojimą. Taigi, nors pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 ir 21 straipsnius apgaulingo apskaitos tvarkymo subjektas yra specialusis, t. y. asmuo, atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymą (vyriausiasis buhalteris, buhalteris, apskaitos paslaugas teikiančios įmonės specialistai), tačiau, pagal teismų formuojamą praktiką, esant tam tikroms sąlygoms, atsako ir įmonės vadovas, nes buhalterinę apskaitą tvarkantis subjektas nėra atsakingas už pateikiamų pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų turinį ar už tokių dokumentų nepateikimą jam. Todėl, jei įmonės vadovas sąmoningai nepateikia apskaitą tvarkančiam asmeniui visų buhalterinės apskaitos dokumentų, tada jis laikomas šio nusikaltimo vykdytoju (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-454/2012, 2K-41/2012, 2K-569/2012, 2K-430/ 2013).             

Bylos duomenimis nustatyta, kad kasatorius, būdamas IĮ „K“ savininkas, tyčia apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, t. y. sąmoningai siekdamas, kad įmonės buhalterinė apskaita būtų tvarkoma apgaulingai, nesilaikant įstatymų reikalavimų, buhalterinę apskaitą tvarkančiam subjektui (buhalterei R. Ž.) laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 13 d. iki 2010 m. kovo 26 d. pateikė 16 suklastotų pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų (pažymų-sąskaitų), kuriuose buvo nurodyti žinomai neteisingi duomenys apie įmonės parduotų automobilių kainas. Taip į buhalterinę apskaitą nebuvo įtrauktos ir į bendrovės kasą neįneštos iš prekybos automobiliais gautos 60 131 Lt (17 415,14 Eur) pajamos, taip sumažinant bendrovės turtą ir t. t. Specialisto išvadoje konstatuota, kad dėl fiksuotų pažeidimų iš dalies nebuvo galima nustatyti IĮ „K“ 2009 metų veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Todėl, vertindami nustatytas aplinkybes, bylą nagrinėję teismai G. J. pagrįstai pripažino nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, subjektu. Kaip prieš tai buvo minėta, įmonės vadovas už apgaulingą buhalterinės apskaitos vedimą savarankiškai gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, kai jis pats tvarko buhalterinę apskaitą arba kai jis sąmoningai teikia (neteikia visų pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų) apskaitą tvarkančiam asmeniui (apie tai jam nežinant), suklastotus buhalterinės apskaitos dokumentus tam, kad jis juos įtrauktų į apskaitą. Tokia situacija vertinama kaip tarpinis vykdymas, o įmonės vadovas laikomas šio nusikaltimo vykdytoju.

Šioje byloje, kaip pagrįstai konstatavo teismai, kasatoriaus veiksmai atitinka tarpinio vykdymo atvejį, nes, kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių (IĮ „K“ buhalterinę apskaitą tvarkiusios buhalterės R. Ž. parodymų, specialisto išvadų, specialisto paaiškinimo, paties G. J. parodymų), buhalterinė apskaita buvo tvarkoma pagal buhalterei įmonės savininko G. J. ar jo žmonos I. J. pateiktus buhalterinius dokumentus; buhalterė su įmonės kasa nedirbo, kasininko funkcijas įmonėje vykdė kasatorius, kuris grynuosius pinigus į kasą įnešdavo pats, automobilių pirkimą patvirtinančias pažymas–sąskaitas, buhalterei perduodavo užpildytas.

Taip pat nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad teismai, jį nuteisdami už tarpinį vykdymą, išplėtė kaltinimo ribas. Iš teismų sprendimų matyti, kad nesikeitė kasatoriui inkriminuotų nusikalstamų veikų apimtis: jis buvo kaltinamas ir nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad tyčia apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą. Pažymėtina ir tai, kad kasatoriui nebuvo inkriminuoti veiksmai, kuriuos atliko įmonės buhalterė, nes, esant tarpiniam vykdymui, bendrininkavimas negalimas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorius pagrįstai pripažintas BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektu, baudžiamasis įstatymas jam pritaikytas tinkamai.

Dėl įrodymų vertinimo ir kitų nuteistojo G. J. kasacinio skundo argumentų

Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai įvertino įrodymus, neatskleidė jų turinio, nevertino kompleksiškai, nepalygino jų tarpusavyje, nepašalino prieštaravimų tarp jų ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį. Anot kasatoriaus, skundžiamuose teismų sprendimuose padarytų išvadų, neva jis žinojo, kad automobiliai buvo parduoti brangiau negu nurodyta pažymose, o gautos pajamos neįtrauktos į įmonės buhalterinę apskaitą bei Mokesčių inspekcijai teikiamas deklaracijas, nepagrindžia byloje esantys įrodymai. Kasatoriaus nuomone, jo nurodyti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 305 straipsnio 1 dalis) sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ir nutartį. Tokie kasatoriaus skundo argumentai nepagrįsti.

Pažymėtina tai, kad didžiąją dalį kasaciniame skunde išdėstytų argumentų nuteistasis skiria įrodymų vertinimui, o tai nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, teismas patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Bylos apskundimo ir nagrinėjimo kasaciniai pagrindai yra netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas ir esminiai BPK pažeidimai (BPK 369 straipsnis). BPK 369, 376 straipsniuose nustatytos bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribos reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Iš naujo tirti faktines bylos aplinkybes ir pateikti naują jų vertinimą yra apeliacinės instancijos teismo kompetencija. Kasacinės instancijos teismas gali tikrinti, ar kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų vertinimas yra pagrįstas išsamiu, nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei teisingu įstatymų taikymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Kasatoriaus nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, nėra pagrindas kasacinės instancijos teismui naikinti ar keisti teismų sprendimus.

Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-587/2014).

Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuojama, kad kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų neturi, o kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismai, priimdami skundžiamus sprendimus, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos. Visi duomenys, kuriais teismai grindė savo išvadas, nustatydami faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių ir nuteistojo G. J. kaltės pagrįstos teisiamajame posėdyje išsamiai išnagrinėtų įrodymų analize. Šiame teismo nuosprendyje, kaip kad reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatos, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta analizė ir išvados dėl jų vertinimo, motyvuojama, kodėl atmetami kaltinimui prieštaraujantys nuteistojo G. J. parodymai, o kitais įrodymais (liudytojų R. Ž., R. N., A. Z., kitų liudytojų parodymais, specialisto išvada, specialisto paaiškinimu ir kt. duomenimis) remiamasi. Teismas kasatoriaus kaltę dėl nusikaltimų, numatytų BK 222 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, padarymo, pagrindė įvertinęs ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, visus įrodymus palygino tarpusavyje ir pripažino, jog šių duomenų pakanka apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir dar kartą išanalizavęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, nuosprendyje motyvuotai pasisakė, kodėl sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl nuteistojo G. J. kaltės. Toks įrodymų vertinimas ir nuosprendžių turinys atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 301 straipsnio 1 dalyje, 305 ir kituose straipsniuose išdėstytus reikalavimus, baudžiamasis įstatymas (BK 222 straipsnio 1 dalis, 182 straipsnio 1 dalis) pritaikytas tinkamai. Nesutikti su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadomis dėl kasaciniame skunde nurodytų argumentų nėra teisinio pagrindo.

Teismų išvada, jog kasatoriaus gynybos versija (tai, kad pažymos–sąskaitos, kurios buvo teikiamos buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui, yra suklastotos, jis nežinojo; kad pinigų sumos, kurias jis gaudavo už parduotus automobilius visada atitikdavo pinigų sumas, nurodytas pažymose–sąskaitose; tai kad IĮ „K“ priklausantys automobiliai buvo parduodami brangiau, nei fiksuota pažymose–sąskaitose, jam nebuvo žinoma ir t. t.) prieštarauja verslo logikai, yra pagrįsta. Neįtikėtina, kad asmenys, kurių G. J. taip ir neįvardijo, tarpininkaudami parduodant IĮ „K“ įsigytus automobilius, taigi, patys nepatyrę jokių kaštų, uždirbo dideles, kartais beveik artimas, o tam tikrais atvejais ir didesnes nei jais prekiavusi įmonė pinigų sumas (pvz., pagal kasatoriaus versiją už automobilius, parduotus liudytojams I. D., J. N., J. F., G. J., P. K., tarpininkai gavo 1,4–2,6 karto didesnes pinigų sumas nei parduodamų automobilių savininkas). Todėl tokie kasatoriaus argumentai, kaip kad jo pasirašytas ir įmonės „K“ antspaudu pažymėtas neužpildytas pažymas–sąskaitas pildė jo įmonės automobilius pardavę tarpininkai ar kad jo, kaip pardavėjo, neatpažino nė vienas iš automobilius įsigijusių asmenų ir pan., teisiškai nėra reikšmingi.

Kasatoriaus argumentai, kad teismai nukrypo nuo Panevėžio apygardos teisme formuojamos analogiškos pagal savo aplinkybes šiai bylai praktikos baudžiamosiose bylose Nr. 1-20-511/2012, 1-22-134/2013, taip pat nepagrįsti. Kaip teisingai pažymėta skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje, kasatorius klaidingai interpretuoja nurodytų apygardos teismo sprendimų turinį nagrinėjamos bylos kontekste ir neteisingai remiasi šia praktika kaip precedentu nagrinėjamai bylai.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, teismai nepažeidė, kitų esminių BPK pažeidimų, dėl kurių kasacine tvarka apskųsti teismų sprendimai turėtų būti naikinami ar keičiami, nagrinėjamoje byloje nepadarė.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo G. J. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                                                                           Aldona Rakauskienė

                                                                                                                                                                        Gintaras Goda

Audronė Kartanienė