Civilinė byla Nr. 2A-861/2014

              Proceso Nr. 2-55-3-02437-2012-6

              Procesinio sprendimo kategorijos:

              42.10; 99.5; 114.9.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Gasiūnienės ir Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1713-340/2013 pagal ieškovo R. J. ieškinį atsakovui A. B. dėl nuosavybės teisės pripažinimo, sutarties sąlygų pakeitimo, delspinigių priteisimo ir atsiskaitymo fakto patvirtinimo bei atsakovo priešieškinį ieškovui dėl skolos ir palūkanų priteisimo; trečiasis asmuo – Vilniaus miesto 20-ojo notaro biuro notarė J. Š..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

              Ieškovas prašė teismo: pripažinti, kad nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini) žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas-gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas-pirtis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas-klėtis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas-kiemo rūsys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas-svirnas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas-malkinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiti statiniai (inžineriniai)-kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra atsakovo perduotas ieškovui ir yra ieškovo nuosavybė; sumažinti 2008 m. birželio 3 d. Žemės sklypo su mišku, pastatų ir kitų statinių pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovo iš atsakovo nupirkto nekilnojamojo turto kainą 99 431,60 Lt dalimi iki faktiškai ieškovo atsakovui sumokėtos sumos – 4 400 568,40 Lt; papildyti 2008 m. birželio 3 d. Žemės sklypo su mišku, pastatų ir kitų statinių pirkimo-pardavimo sutarties 7.1 punktą sakiniu: „Praleidęs šiame sutarties punkte numatytą terminą pasirašyti žemės sklypo su mišku, pastatų ir kitų statinių priėmimo-perdavimo aktą, už kiekvieną uždelstą dieną, Pardavėjas įsipareigoja mokėti Pirkėjui 0,014 % dydžio delspinigius, skaičiuojamus nuo žemės sklypo su mišku, pastatų ir kitų statinių kainos“; priteisti iš atsakovo 587 790 Lt delspinigių; patvirtinti, kad ieškovas yra visiškai ir tinkamai atsiskaitęs su atsakovu pagal 2008 m. birželio 3 d. Žemės sklypo su mišku, pastatų ir kitų statinių pirkimo-pardavimo sutartį; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

              Ieškovas nurodė, kad su atsakovu 2008 m. birželio 3 d. sudarė Žemės sklypo su mišku, pastatų ir kitų statinių pirkimo-pardavimo sutartį (toliau – Sutartis), kuria nupirko iš atsakovo ieškinio reikalavime nurodytą nekilnojamąjį turtą (toliau – Nekilnojamasis turtas). Sutartyje numatyta, kad 4 500 000 Lt suma, mokėtina už Nekilnojamąjį turtą, bus mokama dalimis per pusantrų metų nuo Sutarties sudarymo dienos, o nuosavybės teisė į Nekilnojamąjį turtą ieškovui pereis sumokėjus pusę Nekilnojamojo turto kainos. Ieškovo teigimu, jis atsakovui yra sumokėjęs 4 400 568,40 Lt, tačiau nuosavybės teisė į Nekilnojamąjį turtą iki šiol nėra perduota dėl atsakovo nenoro, vengimo tinkamai vykdyti savo pareigas pagal Sutartį. Atsakovas buvo ne kartą kviečiamas atvykti pas Sutartį patvirtinusią notarę pasirašyti Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo aktą, tačiau atsakovas vengė priimti dokumentus. Nekilnojamasis turtas iš atsakovo buvo pirktas 2008 m., esant dideliam nekilnojamojo turto rinkos pakilimui, dėl to šalys suderino tokią aukštą – 4 500 000 Lt kainą. Esant nekilnojamojo turto rinkos nuosmukiui, Nekilnojamasis turtas 2012 m. buvo įvertintas 1 020 000 Lt suma, todėl ieškovas CK 6.204 straipsnio pagrindu prašo pakeisti sutarties sąlygą dėl kainos ir atitinkamai sumažinti Nekilnojamojo turto kainą iki atsakovui faktiškai sumokėtos sumos – 4 400 568,40 Lt. Kadangi šalių pasirašyta Sutartis numatė ieškovo sutartinę atsakomybę už pradelstus prievolių įvykdymo terminus mokėtinomis sumomis (netesybomis, palūkanomis), o atsakovui sutartinė atsakomybė už prisiimtų prievolių nevykdymą nebuvo numatyta, tokiu būdu sukuriant esminę šalių nelygybę, ieškovas reikalauja Sutartį papildyti sakiniu, numatančiu lygiavertę atsakomybę pardavėjui už prisiimto įsipareigojimo – Nekilnojamojo turto perdavimą – nevykdymą. Patenkinus prašymą dėl Nekilnojamojo turto kainos sumažinimo, ieškovas prašo patvirtinti visiško ir tinkamo atsiskaitymo pagal Sutartį faktą.

              Atsakovas priešieškiniu prašė teismo priteisti iš ieškovo 265 136, 13 Lt skolos pagal Sutartį ir 22 439,58 Lt įstatyminių palūkanų, iš viso 287 575, 72 Lt, taip pat bylinėjimosi išlaidas ir 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad ieškovas pagal Sutarties 2.1 punktą įsipareigojo sumokėti už Nekilnojamąjį turtą 4 500 000 Lt tokia tvarka: 250 000 Lt prieš pasirašant sutartį; 500 000 Lt iki 2008 m. liepos 3 d., 750 000 Lt iki 2008 m. gruodžio 3 d., 750 000 Lt iki 2009 m. liepos 3 d. ir 2 500 000 Lt iki 2009 m. gruodžio 3 d., tačiau šių įsipareigojimų tinkamai neįvykdė. Atsakovo teigimu, ieškovas iki šiol nėra sumokėjęs 265 136,13 Lt skolos. Pagal Sutarties 2.3 punktą dėl pirkėjo kaltės neįvykdžius prievolės sumokėti visą Nekilnojamojo turto kainą Sutarties 2.1.1, 2.1.2, 2.1.3, 2.1.4 ir/ar 2.1.5 punktuose nustatytais terminais, pardavėjas turi teisę reikalauti, kad pirkėjas per šalių susitarimu nustatytą papildomą protingą terminą sumokėtų laiku nesumokėtą Nekilnojamojo turto kainą ar jos dalį, taip pat įstatymo nustatytas palūkanas. Kadangi Sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio, už ieškovo mokėtinas sumas, kurių sumokėjimo terminus ieškovas praleido, atsakovas paskaičiavo 5 procentų metines palūkanas ir iš ieškovo gautas įmokas pirmiausiai priskyrė sukauptoms palūkanoms mokėti ir tik po to pagrindei prievolei įvykdyti (CK 6.54 str.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 2 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies: pripažino, kad nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini) žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas-gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas-pirtis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas-klėtis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas-kiemo rūsys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas-svirnas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas-malkinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiti statiniai (inžineriniai)-kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra atsakovo perduotas ieškovui ir yra ieškovo nuosavybė; priteisė atsakovui iš ieškovo 99 431,60 Lt skolos ir 3 728,68 Lt palūkanų, iš viso 103 160, 28 Lt, taip pat 5 procentų metines palūkanas nuo 2013 m. sausio 15 d. nuo skolos sumos (99 431,60 Lt) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas atmetė kitus ieškinio ir priešieškinio reikalavimus, paskirstė bylinėjimosi išlaidas – priteisė atsakovui iš ieškovo 2 920 Lt žyminio mokesčio ir 2 000 Lt atstovavimo išlaidų, o iš abiejų šalių valstybei – po 8,61 Lt dokumentų siuntimo išlaidų.

Teismas nustatė, kad pagal ieškovo su atsakovu sudarytą Sutartį ieškovas įsipareigojo sumokėti už Nekilnojamąjį turtą 4 500 000 Lt kainą Sutarties 2 skirsnio numatyta tvarka ir terminais, šalių numatytas visiško atsiskaitymo už turtą terminas – 2009 m. gruodžio 3 d. Ieškovas Sutartyje numatytos atsiskaitymo tvarkos ir terminų nesilaikė, byloje nėra ginčo, kad realiai ieškovas mokėjo atsakovo pateiktoje atsiskaitymų suvestinėje užfiksuota tvarka ir terminais, paskutinis 100 000 Lt mokėjimas atliktas 2011 m. rugsėjo 26 d., o bendra įmokų suma – 4 400 568,40 Lt, ieškovas nesumokėjo atsakovui pagal Sutartį 99 431,60 Lt. Teismo vertinimu, pagal Sutarties 2.3 punktą pirkėjo prievolė mokėti įstatymo numatytas palūkanas laiku neįvykdžius prievolės sumokėti dalį kainos sutartyje numatytais terminais šalių siejama su pareikalavimo ir papildomo atsiskaitymo termino nustatymo momentu. Duomenų, kad pardavėjas (atsakovas) būtų pareikalavęs mokėti palūkanas už tarpinių atsiskaitymo terminų pažeidimus Sutarties 2.3 punkto numatyta tvarka, byloje nėra. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas paaiškino, kad įspėjo ieškovą, jog skaičiuos sutartyje numatytas palūkanas, tačiau ieškovo atstovė šios aplinkybės nepatvirtino, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad Sutarties vykdymo metu buvo kilusi prievolė mokėti palūkanas už tarpinių atsiskaitymo terminų pažeidimą pagal Sutarties 2.3 punkto nuostatas. Teismo vertinimu, taip pat nėra objektyvių duomenų, kad Sutarties vykdymo metu atsakovas informuotų ieškovą apie palūkanų paskaičiavimą ir paskirstymą CK 6.54 straipsnio numatyta tvarka. Pažymėjo, kad abi Sutarties šalys nesilaikė Sutarties 2 skirsnio nuostatų dėl atsiskaitymo tvarkos – ieškovas pažeidė sutartyje numatytus atsiskaitymo terminus, atsakovas nereikalavo mokėti palūkanas Sutarties 2.3 punkte numatyta tvarka, dėl to sutarties vykdymo metu atsirado ieškovo sutartinių prievolių neapibrėžtumas ir padidėjo šalių nuostolių tikimybė. Esant tokioms bylos aplinkybėms, teismas sprendė, kad sutartyje numatytų atsiskaitymo terminų pažeidimo neigiamos teisines pasekmės negali kilti tik ieškovui. Kita vertus, bylos nagrinėjimo metu ieškovo atstovė pripažino, kad 2012 m. balandžio mėn. susitikimo su atsakovu metu atsakovas buvo pareikalavęs mokėti sutartines palūkanas ir nuostolius dėl neatsiskaitymo laiku. Pareikalavimo mokėti palūkanas momentu ieškovas buvo skolingas atsakovui 99 431,60 Lt pagal Sutartį, taigi atsakovui pareikalavus mokėti sutartines palūkanas, ieškovui pagal Sutarties sąlygas kilo prievolė mokėti 5 procentų metines sutartines palūkanas nuo pareikalavimo momento (2012 m. balandžio mėn.) nuo nesumokėtos sumos. Kadangi atsakovas pareiškė reikalavimą dėl tokio pat dydžio palūkanų priteisimo CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir CK 6.210 straipsnio 2 dalies pagrindu, o sutartinių palūkanų mokėjimo terminas sutartyje neaptartas, sutartines palūkanas teismas priteisė už protingą terminą – iki priešieškinio pareiškimo dienos, t. y. 2013 m. sausio 18 d., o nuo priešieškinio pareiškimo priteisė įstatymines palūkanas. Priteistinų sutartinių palūkanų suma iki priešieškinio pareiškimo sudaro 3 728,68 Lt (už 9 mėn.). Kitus priešieškinio reikalavimus teismas pripažino nepagrįstais ir atmetė dėl jau aptartų motyvų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 2 d. sprendimą ir priešieškinį patenkinti visiškai, priteistą skolos sumą padidinant nuo 99 431,60 Lt iki 265 136,13 Lt, o įstatyminių palūkanų sumą nuo 3 728,68 Lt iki 22 439,58 Lt, priteisti 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos ir atitinkamai padidinti iš atsakovų priteistų bylinėjimosi išlaidų sumą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas tinkamai neįvertino byloje surinktų įrodymų, nenustatė faktinių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teismo išvada, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas būtų pareikalavęs mokėti palūkanas už tarpinių atsiskaitymo terminų pažeidimą pagal Sutarties 2.3 punktą, prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Aplinkybes, kad atsakovas, pasinaudodamas Sutarties 2.3 punktu, už ieškovo netinkamą įsipareigojimų vykdymą skaičiavo palūkanas, patvirtina atsakovo procesiniuose dokumentuose pateikti paaiškinimai, kurie laikytini įrodymais (CPK 177, 186 str.) Teismas, spręsdamas dėl priešieškinio reikalavimų pagrįstumo, šių įrodymų tinkamai netyrė ir jų nevertino, o apsiribojo nepagrįstu konstatavimu, kad byloje tokių duomenų nėra.

2. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes atsakovo paaiškinimų, kad atsakovas skaičiavo ir reikalavo palūkanų iš ieškovo, patikrinimas ir įvertinimas apsiribojo argumentu, jog ieškovo atstovė bylos nagrinėjimo metu nepatvirtino šios atsakovo nurodytos aplinkybės. Tai reiškia, kad situacijoje, kai šalių paaiškinimai yra prieštaringi, ieškovo atstovės paaiškinimus, kurie yra lygiavertis įrodymas atsakovo duotiems paaiškinimams, teismas vertino kaip patikimesnius, nors jie neturėjo didesnės įrodomosios galios. Teismas konstatavo faktą, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovo atstovė pripažino, jog 2012 m. balandžio mėn. susitikimo su atsakovu metu atsakovas buvo pareikalavęs mokėti sutartines palūkanas, tačiau teismas nepatikrino šių ieškovo atstovės paaiškinimų ir neįvertino to, kad nurodytas ieškovo atstovės fakto pripažinimas akivaizdžiai prieštarauja ieškovo dublike pateiktiems paaiškinimams, jog atsakovas pirmą kartą pareikalavo palūkanų tik po to, kai ieškovas kreipėsi į teismą, o prieš tai jokių reikalavimų dėl palūkanų mokėjimo nebuvo. Teismas ieškovo atstovės paaiškinimus privalėjo vertinti kaip tarpusavyje prieštaringus ir nenuoseklius, o ne patikimesnius ir turinčius didesnę įrodomąją galią bei paneigiančius atsakovo paaiškinimus. Teismas, vertindamas atsakovo nuoseklius paaiškinimus, juos nepagrįstai atmetė, motyvuodamas vien tik ta aplinkybė, kad jų nepatvirtino prieštaringi ieškovo atstovės paaiškinimai. Atsakovas į bylą taip pat buvo pateikęs rašytinius įrodymus, kurie patvirtina, kad dėl ieškovo neatsiskaitymo laiku atsakovas buvo priverstas skolintis iš kreditorių, laiku negalėjo įvykdyti savo prievolių, jo turtas 2011 m. buvo areštuotas ir pradėtas priverstinis išieškojimas. Akivaizdu, kad esant tokioms aplinkybėms, pagrįstais laikytini atsakovo paaiškinimai, jog jis reikalavo ieškovo mokėti palūkanas, atliekančias minimalių kreditoriaus nuostolių kompensavimo funkciją. Ieškovo atstovės paaiškinimai teismo posėdyje patvirtina, kad ieškovo atstovei pradėjus teikti teisines paslaugas (atstovavimo sutartis sudaryta 2011 m. gruodžio 29 d.), šalių ginčas dėl palūkanų jau egzistavo. Teismas nevertino to, kad nesant atsakovo reikalavimo dėl palūkanų, priskaičiuotų iki 2012 m. balandžio mėn., ieškovas nebūtų turėjęs jokio pagrindo 2012 m. balandžio mėn. susitikime su atsakovu pateikti jam savo palūkanų paskaičiavimo lentelę.

3. Teismas pažeidė materialinės teisės normas. Atsakovas teisiniu ieškinio pagrindu nurodė ne tik Sutarties 2.3 punktą, kaip teismas nepagrįstai nurodė, bet ir CK 6.210 straipsnio 1 dalį bei 6.261 straipsnį. Sutarties 2.3 punktu šalys nebuvo susitarusios, kad esant Sutartyje numatytų atsiskaitymo terminų pažeidimui, ieškovas privalės mokėti palūkanas ne nuo prievolės įvykdymo termino praleidimo dienos, o tik nuo atsakovo pareikalavimo ir papildomo atsisakymo termino nustatymo dienos. Šalys Sutartimi nekeitė ir negalėjo pakeisti CK 6.210 straipsnio 1 dalies bei 6.261 straipsnio nuostatų, kurios šalims leidžia susitarti tik dėl kitokio palūkanų dydžio. Šios normos nesuteikia šalims teisės pakeisti momentą, nuo kurio skaičiuojamos įstatyminės palūkanos. Teismas neteisingai aiškino Sutarties 2.3 punktą ir pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles (CK 6.193 str.). Be to, teismas nevertino atsakovo argumentų, kad tik dėl ieškovo kaltės šalys negalėjo nustatyti papildomo termino, per kurį ieškovas sumokėtų laiku nesumokėtą kainos dalį, nes ieškovas negalėjo nurodyti jokio protingo papildomo termino. Sutartyje numatytų atsiskaitymo terminų pažeidimo neigiamas pasekmes teismas perkėlė kreditoriui (atsakovui), todėl iš esmės pažeidė K 6.210 straipsnio 1 dalį ir 6.261 straipsnį. Šios teisės normos kreditoriaus teisę reikalauti, kad skolininkas sumokėtų palūkanas, sieja ne su kreditoriaus reikalavimo pareiškimo momentu, o skolininko termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimo momentu. Atsakovas nesutinka su teismo išvada, kad nėra objektyvių duomenų, jog Sutarties vykdymo metu atsakovas informuotų ieškovą apie palūkanų paskaičiavimą ir paskirstymą CK 6.54 straipsnio numatyta tvarka. Šalių sudarytoje Sutartyje nėra nuostatų, kurios pakeistų CK 6.54 straipsnyje numatytą įmokų paskirstymo tvarką. Šalys nesudarė notarinės formos Sutarties pakeitimo dėl kitokios įmokų paskirstymo tvarkos, todėl nepagrįstos prielaidos apie atsakovo elgesį, skiriant gautas ieškovo lėšas tik pagrindinei skolai padengti, negalėjo turėti teisinės reikšmės priimant skundžiamą sprendimą. Atsakovas jokiu elgesiu ir veiksmais nėra išreiškęs valios atsisakyti teisės į minimalių nuostolių, patirtų dėl ieškovo nesavalaikio piniginių prievolių vykdymo, atlyginimą. Atsakovas niekada nesutiko, kad visos ieškovo sumokėtos sumos būtų skirtos tik pagrindinei skolai padengti. Pagal kasacinio teismo praktiką neturi reikšmės tai, kokią mokėjimo paskirti skolininkas nurodo mokėjimo pavedimuose, bet svarbu tai, kaip kreditorius paskirsto gautas įmokas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-143/2006; 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-460/2010; 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-478/2010). Atsakovo išduotose pakvitavimuose nėra nurodyta, kad gauti mokėjimai skirti pagrindiniam įsiskolinimui padengti.

4. Teismas, skirstydamas bylinėjimosi išlaidas, nepateikė atstovavimo išlaidų apskaičiavimo. Ieškovas buvo pareiškęs šešis reikalavimus, iš jų buvo patenkintas tik vienas. Teismas patenkino 35,87 proc. priešieškinio reikalavimų. Atsakovas patyrė 7 260 Lt atstovavimo išlaidų. Teismas nenustatė, kad šios išlaidos būtų per didelės ar nepagrįstos. Atlikęs priešinių reikalavimų įskaitymą teismas atsakovui iš ieškovo priteisė 2 000 Lt atstovavimo išlaidų, tačiau nenurodė, kokio dydžio šalių priešinius reikalavimus dėl atstovavimo išlaidų įskaito ir kaip juos apskaičiuoja, todėl atsakovui buvo priteistos nepagrįstai mažos atstovavimo išlaidos.

              Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo atmesti skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

              1. Atsakovas iš esmės neteisingai aiškina Sutarties 2.3 punkto nuostatas ir savo teisę stabdyti prievolės vykdymą bei reikalauti palūkanų, nepagrįstai remiasi CK 6.210 straipsnio 1 dalies ir 6.261 straipsnio nuostatomis. Ieškovas sutinka su teismo Sutarties 2.3 punkto vertinimu. CK 6.261 straipsnyje nustatyta bendroji taisyklė, kad praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti palūkanas, tačiau kitos CK normos arba kiti įstatymai gali numatyti šios taisyklės išimtį. Tokia išimtis numatyta CK 6.415 straipsnyje, pagal kurią daiktų pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartyje gali būti numatyta pirkėjo pareiga mokėti palūkanas, jeigu jis praleidžia periodinių įmokų mokėjimo terminą. Be to, Sutartyje nėra atskiros nuostatos, įpareigojančios pirkėją mokėti palūkanas už tarpinių atsiskaitymo terminų praleidimą. Priešingai, šalys Sutarties 2.3 punkte aiškiai nustatė, kad pirkėjui praleidus tarpinius atsiskaitymo terminus pardavėjas pirmiausia turi teisę reikalauti sumokėti turto kainą per papildomai nustatytą terminą ir įstatymo nustatytas palūkanas. Pagal CK 6.209 straipsnio 1 ir 2 dalis, jeigu sutartis neįvykdyta, nukentėjusi šalis gali raštu nustatyti protingą papildomą terminą sutarčiai įvykdyti ir pranešti apie tai kitai šaliai. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad jis Sutarties 2.3 punkte nustatyta tvarka pareikalavo ieškovo mokėti palūkanas. Kadangi atsakovas nebuvo pareiškęs ieškovui reikalavimo dėl palūkanų mokėjimo, jis atitinkamai jų neskaičiavo ir negalėjo jų įskaityti ieškovui atliekant mokėjimus pagal Sutartį (CK 6.54 str.). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad taikant CK 6.54 straipsnį būtina atsižvelgti į susiklosčiusius šalių santykius vykdant prievolę pagal sutartį, turi būti nustatoma, buvo išreikšta sutarties šalių valia dėl įmokų paskirstymo tvarkos ar ne, kokia ši tvarka buvo nustatyta, ar vykdant sutartį šalių valia nepasikeitė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-1070/2003; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-409/2010). Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju buvo išreikšta abiejų šalių valia, jog visos įmokos yra paskirstomos pagrindiniam įsiskolinimui padengti.

              2. Apeliantas nurodo tariamai prieštaringus ieškovo procesiniuose dokumentuose ir ieškovo atstovės teisme išsakytus teiginius apie atsakovo reikalavimą mokėti palūkanas. Ieškovas su šiais argumentais nesutinka ir nurodo, kad atsakovas tiesiog pateikė ieškovo procesinių dokumentų ir ieškovo atstovės paaiškinimų ištraukas be jokio konteksto. Teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, kurie patvirtina, kad atsakovas nepateikė teismui jokių įrodymų apie tai, jog jis būtų reikalavęs ieškovo mokėti palūkanas, jas skaičiavęs ir įskaitęs CK 6.54 straipsnio nustatyta tvarka tuo mementu, kai ieškovas atliko mokėjimus pagal Sutartį.

              3. Apelianto argumentai dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo yra abstraktūs, nes pats apeliantas nepateikia jokio atsakovui priteistino ir, jo nuomone, pagrįsto atstovimo išlaidų dydžio apskaičiavimo. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas patenkino patį svarbiausią ieškovo reikalavimą. Patenkinus šį reikalavimą teismas turėjo priteisti ir priteisė ne mažiau kaip pusę ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų.

              Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo prašo skundą nagrinėti teismo nuožiūra.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

              Byloje nustatyta, kad ieškovas su atsakovu 2008 m. birželio 3 d. sudarė Žemės sklypo su mišku, pastatų ir kitų statinių pirkimo-pardavimo sutartį (toliau – Sutartis), kuria nupirko iš atsakovo ieškinio reikalavime nurodytą nekilnojamąjį turtą (toliau – Nekilnojamasis turtas) (t. 1, b. l. 9–18). Pagal Sutarties 2.1 punktą Nekilnojamojo turto kaina yra 4 500 000 Lt, kurią ieškovas įsipareigojo sumokėti Sutarties 2.1.1–2.1.5 papunkčiuose nustatyta tvarka, t. y. 250 000 Lt – prieš pasirašant Sutartį, 500 000 Lt – iki 2008 m. liepos 3 d., 750 000 Lt – iki 2008 m. gruodžio 3 d., 750 000 Lt – iki 2009 m. liepos 3 d. ir likusius 2 250 000 Lt – iki 2009 m. gruodžio 3 d. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje ginčo nėra, kad ieškovas nesilaikė Sutartyje numatytos atsiskaitymo tvarkos ir mokėjo atsakovui įmokas pažeisdamas tarpinius terminus. Šią aplinkybę patvirtina ieškovo banko sąskaitos pažyma ir atsakovo išrašyti pakvitavimai, iš šių įrodymų taip pat matyti, kad ieškovas sumokėjo atsakovui pagal Sutartį iš viso 4 400 568,40 Lt (t. 1, b. l. 59-67). Byloje ginčas kilo dėl ieškovo pareigos mokėti atsakovui palūkanas už tarpinių atsiskaitymo terminų pažeidimą.

              Atsakovas priešieškinio reikalavimą dėl palūkanų priteisimo grindė Sutarties 2.3 punktu, CK 6.210 straipsnio 1 dalimi ir 6.261 straipsniu. Šiose teisės normose nustatytos skolininko praleisto piniginės prievolės įvykdymo termino teisinės pasekmes, t. y. praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą 5 proc. metines palūkanas, už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas. Sutarties 2.3 punkte šalys numatė, kad dėl pirkėjo (ieškovo) kaltės neįvykdžius prievolės sumokėti visą Nekilnojamojo turto kainą Sutartyje numatytais terminais, pardavėjas (atsakovas) turi teisę reikalauti, kad pirkėjas per šalių susitarimu nustatytą papildomą protingą terminą (ne trumpesnis nei 90 dienų) sumokėtų laiku nesumokėtą Nekilnojamojo turto kainą ar jos dalį, taip pat ir įstatymo nustatytas palūkanas nuo laiku nesumokėtos Nekilnojamojo turto kainos ar jos dalies, o pirkėjas privalo įvykdyti šį reikalavimą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pirkėjo prievolė mokėti palūkanas Sutartyje numatytais terminais neįvykdžius įsipareigojimo sumokėti dalį kainos šalių siejama su pareikalavimo ir papildomo atsiskaitymo termino nustatymo momentu. Apelianto teigimu, CK 6.210 straipsnio 1 dalis ir 6.261 straipsnis kreditoriaus teisę reikalauti, kad skolininkas sumokėtų palūkanas, sieja ne su kreditoriaus reikalavimo pareiškimo momentu, o skolininko termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimo momentu. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto nuomone, kad skolininko pareiga mokėti palūkanas atsiranda nuo piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimo momento, tačiau atkreipia dėmesį į tai, jog minėtose teisės normose nustatyta tik bendroji taisyklė, kad praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti palūkanas. Kitos CK normos arba kiti įstatymai gali numatyti šios bendros taisyklės taikymo išimtį, t. y. numatyti atvejus, kai ji netaikoma, pavyzdžiui, CK 6.360 straipsnio 5 dalis, arba taikoma tik tada, kai šalys tai aptaria sutartyje, pavyzdžiui, CK 6.415 straipsnyje numatyta, kad daiktų pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartyje gali būti numatyta pirkėjo pareiga mokėti palūkanas, jeigu pirkėjas praleidžia periodinių įmokų mokėjimo terminą. Tai reiškia, kad pastarosios sutarties atveju tam, kad atsirastų pirkėjo pareiga mokėti palūkanas už termino praleidimą, būtina tai aptarti pačioje sutartyje. Be to, minėta bendroji taisyklė gali būti pakeista šalių susitarimu, nustatant papildomas sąlygas šiai pirkėjo prievolei atsirasti. Sutiktina su ieškovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad įstatymų leidėjas suteikia teisę sutarties šalims susitarti, kad palūkanos gali būti mokamos ne tik nuo prievolės pažeidimo momento, bet ir nuo pareikalavimo momento, t. y. palūkanos skaičiuojamos ne automatiškai, pirkėjui laiku nesumokėjus kainos, o pardavėjui pareikalavus. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, šalys Sutarties 2.3 punkte būtent numatė, kad ieškovo prievolė mokėti palūkanas už atsiskaitymo termino praleidimą siejama su atsakovo pareikalavimo ir papildomo atsiskaitymo termino nustatymo momentu. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su analogišku pirmosios instancijos teismo minėtos Sutarties nuostatos aiškinimu.

              Apeliantas teigia, kad jis reikalavo ieškovo sumokėti palūkanas už ieškovo nesavalaikį atsiskaitymą pagal Sutartį. Pagal bendrą įrodinėjimo pareigos taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Nagrinėjamu atveju atsakovas aplinkybę, kad jis reikalavo ieškovo sumokėti palūkanas, grindžia savo ir ieškovo atstovės pateiktais paaiškinimais. Pagal CPK 177 straipsnio 1 ir 2 dalis įrodymais laikytini faktiniai duomenys, o faktiniai duomenys nustatomi tam tikromis priemonėmis, viena iš kurių yra šalių (tiesiogiai ar per atstovus) duoti paaiškinimai. Šiuo atveju apeliantas ieškovo atstovės paaiškinimus, kurie cituojami apeliaciniame skunde, ištraukė iš konteksto. Atsižvelgiant į bendrą ieškovo ir jo atstovės išreikštą poziciją šioje byloje, kad atsakovas iki 2012 m. balandžio mėn. nebuvo reikalavęs mokėti palūkanas, ieškovo atstovės paaiškinimai, kurie buvo ištraukti iš konteksto, negali patvirtinti minėtos atsakovo įrodinėjamos aplinkybės. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad vien atsakovo paaiškinimų, kurie dėl atsakovo asmeninio suinteresuotumo bylos baigtimi kelia abejonių dėl jų patikimumo, nepatvirtinus jų kitomis įrodinėjimo priemonėmis, neužtenka. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas neigia atsakovo nurodomą aplinkybę dėl palūkanų reikalavimo, atsakovas, be savo paaiškinimų, turėjo pateikti svaresnių įrodymų šiai aplinkybei patvirtinti. Tai, kad Sutarties vykdymo metu atsakovas buvo susidūręs su finansinėmis problemomis (negalėjo vykdyti prievolių savo kreditoriams, buvo areštuotas jo turtas) ir pateikė tai patvirtinančius rašytinius įrodymus, nepatvirtina atsakovo įrodinėjamos aplinkybės, jog jis reikalavo ieškovo mokėti palūkanas. Pažymėtina, kad atsakovas nenurodė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog jis buvo pateikęs ieškovui apibrėžtą, t. y. su atliktais paskaičiavimais, reikalavimą dėl palūkanų. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad abi šalys nesilaikė Sutarties 2 skirsnio nuostatų dėl atsiskaitymo tvarkos, t. y. ieškovas pažeidinėjo numatytus tarpinius atsiskaitymo terminus, o atsakovas nereikalavo mokėti palūkanų, todėl padarė teisingą išvadą, jog Sutartyje numatytų atsiskaitymo terminų pažeidimo neigiamos pasekmės negali kilti tik ieškovui (CPK 185 str.).

              Nustačius, kad atsakovas nereikalavo ir neskaičiavo palūkanų ieškovui, atsakovas neturėjo teisinio pagrindo ieškovo atliekamus periodinius mokėjimus skirstyti CK 6.54 straipsnio nustatyta tvarka, t. y. juos pirmiausia nukreipti palūkanoms sumokėti, o tik po to – pagrindinei prievolei įvykdyti, todėl teisėjų kolegija dėl CK 6.54 straipsnio taikymo nagrinėjamu atveju plačiau nepasisako.

              Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu bylinėjimosi išlaidų paskirstymu. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepateikė jokio atstovavimo išlaidų apskaičiavimo. Skundžiamame sprendime nurodyta, kad ieškovas byloje patyrė 3 000 Lt atstovavimo išlaidų, o atsakovas – 7 260 Lt. Atsižvelgdamas į tai, kad patenkintas vienas ieškovo reikalavimas ir iš dalies patenkintas priešieškinis, bei atlikęs priešinių reikalavimų įskaitymą, pirmosios instancijos teismas atsakovui iš ieškovo priteisė 2 000 Lt atstovavimo išlaidų. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad buvo patenkintas pagrindinis (ir svarbiausias) ieškovo reikalavimas, o atsakovo priešieškinio reikalavimų, su kuriais ieškovas nesutiko (pažymėtina, kad ieškovas sutiko su atsakovo reikalavimu dėl 99 431,60 Lt pagrindinės skolos priteisimo), patenkinta tik maža dalis, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai paskirstė šalių patirtas atstovavimo išlaidas. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad teismas, skirstydamas bylinėjimosi išlaidas, ypač atstovavimo išlaidas, nebūtinai turi tiksliai vadovautis aritmetine patenkintų ir atmestų reikalavimų proporcija bei pateikti išsamų šių išlaidų apskaičiavimą. Byloje reiškiant kartu turtinio ir neturinio pobūdžio reikalavimus arba reiškiant ieškinį ir priešieškinį, tikslaus priteistinų atstovavimo išlaidų apskaičiavimo paprastai nėra galimybės atlikti.

              Dėl nurodytų aplinkybių visumos teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti apeliacine tvarka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

              Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

              Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šios nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 str. 3 d.). Ieškovas patyrė 3 000 Lt išlaidų, susijusių su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnes, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras, atsižvelgdamas į Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimą, 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, į kurias turi atsižvelgti teismai, priteisdami šalims jų turėtas atstovavimo išlaidas. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčo pobūdį, bylos sudėtingumą, advokato kontoros atsakovui teikiamų paslaugų pastovumą ir Rekomendacijų 8.11 punktą, daro išvadą, kad būtinos ir pagrįstos ieškovo išlaidos advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti yra 1 500 Lt.

              Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-333 straipsniais,

n u t a r i a :

              Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

              Priteisti ieškovui R. J. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš atsakovo A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 1 500 (vieną tūkstantį penkis šimtus) Lt bylinėjimosi išlaidų.