Administracinė byla Nr. I-5712-629/2014

(Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00306-2014-9)

Procesinio sprendimo kategorija 38; 74

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mildos Vainienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolitos Rasiukevičienės, Arūno Kaminsko, dalyvaujant pareiškėjos VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ atstovui Rimantui Ramanauskui, atsakovės Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos atstovėms Jurgitai Beniulienei ir Kristinai Grigaitei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ skundą atsakovei Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai dėl nutarimo panaikinimo,

n u s t a t ė:

VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ (toliau – ir pareiškėja, Įstaiga) su skundu (t. I, b. l. 1–10) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – ir Tarnyba, atsakovė) 2013 m. gruodžio 5 d. nutarimą Nr. 12NKV-68 „Dėl VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 12NKV-68) arba pakeisti Nutarimo Nr. 12NKV-68 dalį dėl paskirtos baudos dydžio ir skirti pareiškėjai mažesnę nei numatytos baudos vidurkis baudą.

Nurodė, kad Nutarimu Nr. 12NKV-68 pareiškėjai paskirta 20 000 Lt bauda už Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 str. 2 d. 1 p. pažeidimą, nes Įstaigos veikla – laidinio radijo ryšio paslaugų teikimas – atitiko draudžiamo klaidinančio informacijos neatskleidimo požymius (Įstatymo 6 str. 1 d. 1 p.) bei yra laikytina agresyvia (Įstatymo 8 str. 3 d. 6 p.).

Nesutikdama, jog jos veikla atitinka Įstatymo 6 str. 1 d. 1 p. nuostatas, pareiškėja nurodė, kad visose sąskaitose, kurios yra pateikiamos tiesiogiai abonentams (vartotojams), aiškiai nurodoma, už ką ši sąskaita yra pateikiama, t. y. nurodoma konkreti suteikta paslauga, paslaugos teikimo laikotarpis bei suteiktos paslaugos kaina. Pažymėjo, kad Įstatymo pažeidimo sudėtis konstatuota iš esmės dėl to, kad daugiabučius namus administruojančių bendrovių vartotojams pateikiamose sąskaitose tam tikrais atvejais galimai nėra atskira skiltimi išskiriamos pareiškėjos suteiktos paslaugos, o teikiamoje sąskaitoje už paslaugas kitoje pusėje nurodyta informacija vartotojams pateikiama už jau suteiktas paslaugas, t. y. ne iki sandorio sudarymo. Pabrėžė, jog Įstaiga neturi ir negali turėti jokios įtakos daugiabučius namus administruojančių bendrovių rengiamų sąskaitų turiniui, tuo tarpu pareiškėjos paslaugų teikimo sutarties sąlygos yra išdėstytos paslaugų teikimo taisyklėse, kurios viešai skelbiamos Įstaigos interneto svetainėje, kuri viešai prieinama, taip pat susisiekus su paslaugų teikėjo darbuotojais telefonu ar atvykus į pareiškėjos buveinę, informacija apie teikiamų paslaugų kainas, atsiskaitymo tvarką, gedimų pašalinimo tvarką, ginčų sprendimo tvarką, sutarties nutraukimą bei kitas sąlygas yra pateikiama daugiabučių namų bendrijų ir administruojančių įmonių skelbimų lentose, todėl abejonių dėl Įstaigos veiksmų atitikimo Įstatymo nuostatoms negali kilti.

Pareiškėja taip pat paaiškino, kad vartotojams laidinio radijo paslaugas teikė 2000 m. kovo 16 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 2000/LPP-75, kuria pareiškėja iš AB „TEO LT“ (tuo metu – AB „Lietuvos telekomas“) įsigijo visą laidinio radijo tinklą, pagrindu. Šios sutarties 3.5 p. nustatyta, kad pirkėjas įsipareigoja iki 2000 m. gruodžio 31 d. pakeisti visas pardavėjo esamas sutartis su vartotojais dėl paslaugų teikimo savo vardu, taigi pareiškėja įsipareigojo pakeisti tik jau esamas sutartis su vartotojais dėl laidinio radijo paslaugų teikimo. Atkreipė dėmesį, jog laidinio radijo paslaugą Lietuvoje teikti pradėjo ne pareiškėja, o ankstesnieji laidinio radijo tinklo savininkai, kurie ir sudarė sandorius dėl laidinio radijo paslaugos su vartotojais. Parėžė, jog visi nauji vartotojai, sutartis sudarę po laidinio radijo tinklo įsigijimo, sudarė sutartis, kuriomis buvo supažindinti su visomis paslaugos teikimo sąlygomis, inter alia apmokėjimo bei paslaugos teikimo nutraukimo sąlygomis. Pareiškėjos teigimu, sutartys su vartotojais buvo sudarytos konkliudentiniais veiksmais.

Anot pareiškėjos, Įstaigos veikla nėra ir negali būti laikoma agresyvia, nes pareiškėjos vykdoma veikla bei veiksmai, kuriais siekiama pagrįstai gauti pajamas už tinkamai suteiktas paslaugas, visiškai atitinka įprastinę veiklos praktiką. Įstaigos nuomone, vartotojai, apmokėdami sąskaitas papildomai patvirtina, kad jie pareiškėjos teikiamas paslaugas gauna ir nori jas gauti toliau. Paaiškino, kad vartotojams nėra ribojama teisė vienašališkai ir nedelsiant atsisakyti teikiamos paslaugos, tačiau dėl techninių specialistų darbo krūvių ne visuomet yra spėjama laidinio radijo paslaugų atjungimo darbus visiems to pageidaujantiems vartotojams atlikti nedelsiant, be to už teikiamos laidinio radijo paslaugos atjungimą imamas 15 Lt dydžio mokestis, kuriuo yra padengiamos techninio specialisto iškvietimo sąnaudos. Pasak pareiškėjos, Įstaiga paslaugas teikia ir apmokėjimo už suteiktas paslaugas reikalauja tik iš tų vartotojų, su kuriais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) numatytais būdais ar formomis yra sudaryti paslaugų teikimo sandoriai. Vartotojai, naudodami paslaugas ir už jas mokėdami nustatyto dydžio abonentinį mokestį, negali nežinoti apie sandorio su pareiškėja sudarymą, o tai atlikdami aiškiai patvirtina sandorio egzistavimą. Pabrėžė, jog bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, nebuvo surinkta objektyvių duomenų ar įrodymų, kurie patvirtintų, jog pareiškėja būtų išrašiusi sąskaitas vartotojams, kurie jau yra atsiskaitę su Įstaiga ir (ar) pareiškę valią nutraukti paslaugų teikimą. Vien tik deklaratyviais ir šališkais samprotavimais pagrįstos skundžiamo nutarimo išvados yra akivaizdžiai nepagrįstos ir negali būti pagrindas paskirti baudą už tariamą Įstatymo pažeidimą.

Įstaiga taip pat pažymėjo, kad Nutarimas Nr. 12NKV-68 neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimų, kadangi iš pastarojo nėra aišku, kokiu būdu pareiškėjos tariamos pareigos sudaryti individualias sutartis dėl laidinio radijo paslaugos su konkrečiais vartotojais, aptariant paslaugos tiekimo ir atsisakymo sąlygas, neįvykdymas iškreipia vartotojų ekonominį elgesį, be to, visiškai nepasisakyta dėl argumentų, kad sutartys su vartotojais gali būti sudaromos ir konkliudentiniais veiksmais.

Dėl baudos dydžio pareiškėja nurodė, kad paskirta bauda turėtų būti sumažinta, kadangi Įstaiga bendradarbiavo su atsakove, sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Be to, vertinant  pažeidimo trukmę ir mastą neturėtų būti atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos išnagrinėtus vartotojų prašymus dėl pareiškėjos veiklos.

Atsakovė Tarnyba atsiliepime į pareiškėjos skundą (t. I, b. l. 35–43), prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjai bauda skirta jau antrą kartą.

Dėl Įstatymo 6 str. 1 d. 1 p. pažeidimo Tarnyba nurodė, kad paslaugų teisiniuose santykiuose prieš sudarant paslaugų sutartį ir pradedant teikti paslaugas privaloma vartotojui suteikti išsamią informaciją, susijusią su teikiamų paslaugų prigimtimi, jų teikimo sąlygomis, paslaugų kaina, paslaugų teikimo terminais, galimomis pasekmėmis, bei kitokią informaciją, turinčią įtakos kliento apsisprendimui sudaryti sutartį (CK 6.719 str., 6.353 str.). Pagal CK 6.718 str. 3 d. paslaugų teikėjas privalo teikti paslaugas pagal sutarties sąlygas ir kliento nurodymus. Pažymėjo, kad byloje nėra keliamas klausimas, ar pareiškėja turėjo teisę sudaryti sutartis su vartotojais konkliudentiniais veiksmais bei ar toks sutarčių sudarymo būdas yra teisėtas. Šiuo atveju svarbu atkreipti dėmesį į tai, ar esminė informacija vartotojams buvo pateikta laiku ir sudaryta galimybė priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio, t. y. sudaryti su bendrove sutartį, ar ne, įvertinant pateiktą informaciją apie teikiamas paslaugas. Paaiškino, jog dėl esminės informacijos vartotojui neatskleidimo, vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti skatinamas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio kitomis aplinkybėmis jis nebūtų priėmęs. Taigi, nors sutarties sudarymas galėjo įvykti konkliudentiniais veiksmais, tačiau paslaugų teikimo sąlygas šalys turėjo aiškiai aptarti. Tarnybos nuomone, pareiškėjos argumentas, kad visa esminė informacija buvo pateikta vartotojams pateikiant jiems sąskaitas už jau suteiktas paslaugas, t. y. po sutarties sudarymo, bei tai, kad paslaugų teikimo sutarties sąlygos išdėstytos paslaugų teikimo taisyklėse, kurios viešai skelbiamos įmonės interneto svetainėje, taip pat susisiekus su pareiškėjos darbuotojais telefonu ar atvykus į pareiškėjos buveinę bei visa informacija skelbiama daugiabučių namų bendrijų ir administruojančių įmonių lentose, šiuo atveju neturi jokios teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl esminės informacijos pateikimo laiku ir todėl laikytinas teisiškai nepagrįstu. Pabrėžė, jog pareiškėja nepateikė įrodymų, leidžiančių daryti pagrįstas išvadas, kad visa esminė informacija vartotojams prieš sudarant sutartis konkliudentiniais veiksmais buvo suteikta. Pažymėjo, kad šį faktą patvirtina vartotojų skundai bei Ryšių reguliavimo tarnybos pozicija.

Atsakovė taip pat atkreipė dėmesį, jog pareiškėja laidinio radijo paslaugą teikė ne daugiabučių namų bendrijoms, bet butų savininkams. Pareiškėja yra ūkinę-komercinę veiklą vykdantis subjektas, savo srities specialistas, profesionalas, veikiantis savo rizika, taigi turi būti laikoma atsakinga prieš vartotoją dėl trečiųjų asmenų, kuriuos pasitelkė sutarties vykdymui, veiksmus, todėl, atsakovės įsitikinimu, pareiškėja be pagrindo siekia riboti savo atsakomybę už vartotojams teikiamų sąskaitų išsamumą ir aiškumą. Tarnybos nuomone, atmestinas pareiškėjos argumentas ir dėl AB „TEO LT“ atsakomybės už vartotojų supažindinimą su sutarties sąlygomis, kadangi 2000 m. kovo 16 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 2000/LPP-75, sudaryta tarp AB „Lietuvos telekomas“ ir Įstaigos, nėra teisės aktas, todėl sudaryta sutartis negali paneigti pareiškėjos šiuo metu galiojančiais įstatymais nustatytų pareigų vartotojams.

Dėl Įstatymo 8 str. 3 d. 6 p. pažeidimo Tarnyba nurodė, kad į Tarnybą kreipęsi vartotojai savo prašymuose nurodė, jog siekia nutraukti pareiškėjos radijo paslaugų teikimą bei panaikinti nepagrįstai gaunamas sąskaitas. Dalis vartotojų prašymuose nurodė, jog jų daugiabučių namų butuose nėra radijo taško bei nėra net galimybės naudotis Įstaigos paslaugomis, todėl vartotojams teikiamos sąskaitos yra nepagrįstos. Vienai vartotojai išrašyta PVM sąskaita faktūra, kurioje nurodyta už laidinio radijo paslaugą mokėtina suma, nors vartotojos name nutraukti paslaugos teikimo laidai, taigi pareiškėja teikė sąskaitas vartotojai už paslaugas, kurios realiai nebuvo teikiamos. Vienas vartotojas taip pat gavo pareiškėjos sąskaitą už teikiamas paslaugas, nors prieš du su puse metų buvo kreipęsis į Įstaigą dėl paslaugų teikimo nutraukimo ir sumokėjo 15 Lt paslaugos atjungimo mokestį. Be to, pareiškėja išrašė sąskaitą ir asmeniui, kuris aiškiai išreiškė nenorą gauti pareiškėjos teikiamas paslaugas. Atsakovė paaiškino, kad buvo atsižvelgta ir į Ryšių reguliavimo tarnybos raštuose pateiktą informaciją apie tai, jog Ryšių reguliavimo tarnyboje išnagrinėti 85 asmenų prašymai dėl pareiškėjos veiksmų. Taigi, Tarnybos nuomone, pareiškėjos veikla laikytina agresyvia komercine veikla,

Atsakovės teigimu, Nutarimas Nr. 12NKV-68 yra motyvuotas, jame konkrečiai nurodyti pareiškėjos veiksmai, kurie pažeidžia Įstatymo normas, nurodyti nustatyti faktai bei aplinkybės, turintys įtakos Įstatymo tam tikros normos pažeidimo konstatavimui, paaiškintos teisės aktų normos, turinčios įtakos konkretaus sprendimo priėmimui bei jų turinys, todėl Įstaigos teiginiai, kad minėtas nutarimas neatitinka VAĮ nuostatų, yra nepagrįsti. Be to, atsakovės įsitikinimu, paskirta bauda yra proporcinga padarytam pažeidimui. Pažymėjo, kad lengvinanti aplinkybė nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta pagrįstai, kadangi bendradarbiavimas su Tarnyba tyrimo metu reiškia subjekto savanorišką pagalbą tiriant pažeidimą, atskleidžiant bylos aplinkybes, bet ne vieno atsakymo pateikimą Tarnybai prašant net kelis kartus. Tarnybos nuomone, bendradarbiavimas su Tarnyba tyrimo metu negali reikšti tiesiog netrukdymo tyrimui, atsakymo į pareikštus klausimus pateikimo ar dalyvavimo posėdyje. Paaiškino, kad vertindama pažeidimo trukmę ir mastą atsižvelgė į tai, jog po Tarnybos komisijos 2012 m. rugsėjo 20 d. priimto nutarimo Nr. 12NKV-50 Tarnyba vėl gavo 11 prašymų, o Ryšių reguliavimo tarnyba 85 vartotojų prašymus dėl pareiškėjos veiklos. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja veikia visos Lietuvos mastu, be to, pareiškėjos vykdyta nesąžininga komercinė veikla atitinka net keletą Įstatymu draudžiamos nesąžiningos komercinės veiklos požymių. Pabrėžė, jog pareiškėja savo komercinę veiklą tikslingai nukreipė į vartotojus, kurie gaudami nepagrįstas sąskaitas už laidinio radijo tašką, galėjo sumokėti už minėtas paslaugas arba sumokėję šių paslaugų nutraukimo mokestį toliau gauti iš pareiškėjos sąskaitas su naujais mokėjimais, nors jie neturėjo sudarytų sutarčių su pareiškėja, tokiu būdu iškreipiant jų ekonominį elgesį siūlomo produkto atžvilgiu. Atsakovės nuomone, pareiškėjai buvo gerai žinomas šios Įstaigos teikiamos informacijos vartotojams nepakankamumo aspektas bei sąskaitų teikimo vartotojams, neužsakiusiems ir negaunantiems pareiškėjos paslaugų, nepagrįsto teikimo aspektas, kadangi pareiškėjai Tarnyba 2012 m. rugsėjo 20 d. nutarimu Nr. 12NKV-50 taikė sankcijas už Įstatymo pažeidimus.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas prašė skundą tenkinti, remdamasis skunde išdėstytais argumentais.

Teismo posėdyje atsakovo atstovės prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, remdamosi atsiliepime išdėstytais argumentais.

Skundas atmestinas.

Ginčas kilo dėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2013 m. gruodžio 5 d. nutarimo Nr. 12NKV-68, kuriuo pareiškėja pripažinta pažeidusia Įstatymo 3 str. 1 d. ir už tai jai paskirta 20 000 Lt bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad Tarnyba skundžiamame Nutarime Nr. 12NKV-68 (t. I, b. l. 11–27) nustatė, jog VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ vartotojams nepateikė esminės informacijos, susijusios su pagrindinėmis produkto savybėmis, komercinės veiklos subjekto buveine, galutine produkto kaina, apmokėjimu, komercinės veiklos vykdymu ir skundų nagrinėjimo tvarka, todėl vartotojams nebuvo sudaryta galimybė priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio. Konstatuota, kad dėl nurodytos esminės informacijos vartotojui neatskleidimo, vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti skatinamas priimti tokį sprendimų dėl sandorio, kurio kitomis aplinkybėmis jis nebūtų priėmęs, todėl tokiu būdu Įstaigos veiksmai atitiko draudžiamo klaidinančio informacijos neatskleidimo požymius, nustatytus Įstatymo 6 str. 1 d. 1 p. Nutarime Nr. Nr. 12NKV-68 taip pat konstatuota, kad pareiškėjos veiksmai, reikalaujant nedelsiant sumokėti už jos teikiamas paslaugas, kai vartotojas jų neužsakė, atitinka draudžiamos agresyvios komercinės  veiklos prezumpciją, nustatytą Įstatymo 8 str. 3 d. 6 p. Dėl nurodytos veiklos pareiškėja pripažinta pažeidusia Įstatymo 3 str. 1 d., todėl jai paskirta 20 000 Lt bauda.

Teismas pažymi, kad komercinė veikla vartotojams (komercinė veikla) apibrėžiama kaip komercinės veiklos subjekto veiksmai, neveikimas, elgesys arba pareiškimas, įskaitant reklamą ir rinkodarą, tiesiogiai susiję su produkto pirkimo skatinimu, pardavimu arba teikimu vartotojams (Įstatymo 2 str. 4 d.). Pagal Įstatymo 3 str. 1 d. nesąžininga komercinė veikla yra draudžiama. Pažymėtina, kad „klaidinanti veikla“ ir „agresyvi veikla“ yra dvi nesąžiningos komercinės veiklos kategorijos (Europos Sąjungos teisingumo teismo 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimas byloje Mediaprint Zeitungs und Zeitschriftenverlag GmbH & Co. KG prieš Österreich-Zeitungsverlag GmbH,  byla C-540/08; 2010 m. sausio 14 d. sprendimas byloje Zentrale zur Bekämpfung unlauteren Wettbewerbs eV prieš Plus Warenhandelsgesellschaft mbH, byla C-304/08).

Įstatymo 3 str. 2 d. 1 p. nustatyta, kad komercinė veikla yra nesąžininga, jeigu ji neatitinka profesinio atidumo reikalavimų ir iš esmės iškreipia arba gali iš esmės iškreipti vidutinio vartotojo ekonominį elgesį siūlomo produkto atžvilgiu. Profesinis atidumas tai specialiųjų įgūdžių ir rūpestingumo standartas, kurio pagrįstai galima tikėtis iš komercinės veiklos subjekto vartotojų atžvilgiu ir kuris atitinka sąžiningą praktiką rinkoje ir (arba) bendrą sąžiningumo principą šio subjekto veiklos srityje (Įstatymo 2 str. 9 d.). Vidutinis vartotojas – vartotojas, kuris yra pakankamai informuotas, protingai atidus ir apdairus, atsižvelgiant į socialinius, kultūrinius ir kalbinius veiksnius (Įstatymo 2 str. 13 d.). Iš esmės iškreipti vartotojų ekonominį elgesį – vykdant komercinę veiklą vartotojų atžvilgiu stebimai susilpninti vartotojo gebėjimą priimti informacija paremtą sprendimą ir taip paskatinti vartotoją priimti sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs (Įstatymo 2 str. 3 d.). Pažymėtina, kad pagal Įstatymo 3 str. 5 d. nustatant, ar komercinė veikla yra nesąžininga, atsižvelgiama į visus konkrečioje situacijoje vykdomos komercinės veiklos ypatumus ir aplinkybes.

Dėl vartotojams nesuteiktos esminės informacijos apie teikiamą paslaugą

Pagal Įstatymo 6 str. 1 d. 1 p., atsižvelgiant į informacijos perdavimo priemonių ribotumą, klaidinančiu informacijos neatskleidimu laikomi tokie veiksmai kaip esminės informacijos, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis galėtų priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio, neatskleidimas, dėl kurių vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti skatinamas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio kitomis aplinkybėmis jis nebūtų priėmęs.

Įstatymo 6 str. 3 d. nustatyta, kad, jeigu neaišku pagal kitas aplinkybes, esmine laikoma ši komercinio pasiūlymo informacija: 1) pagrindinės produkto savybės (kiek tai tikslinga naudojamų informacijos perdavimo priemonių ir produkto atžvilgiu); 2) komercinės veiklos subjekto buveinės, gyvenamosios vietos ar prekybos vietos adresas ir vardas, pavardė ar pavadinimas ir, jei reikia, komercinės veiklos subjekto, kurio vardu jis veikia, buveinės, gyvenamosios vietos ar prekybos vietos adresas ir vardas, pavardė ar pavadinimas; 3) galutinė produkto kaina arba apskaičiavimo būdas (jeigu dėl produkto pobūdžio ši kaina pagrįstai negali būti apskaičiuota iš anksto), galimos papildomos vartotojo išlaidos, pristatymo ar pašto išlaidos arba informacija apie tai, kad gali tekti patirti tokių papildomų išlaidų (jeigu šios išlaidos dėl pagrįstų priežasčių negali būti apskaičiuotos iš anksto); 4) apmokėjimo, pristatymo, komercinės veiklos vykdymo ir skundų nagrinėjimo tvarka, jeigu ji skiriasi nuo profesinio atidumo reikalavimų; 5) jeigu suteikiama teisė vienašališkai nutraukti sandorį arba jo atsisakyti, – informacija apie šios teisės buvimą.

Kaip minėta, Tarnyba Nutarimu Nr. 12NKV-68 konstatavo, kad pareiškėja vartotojams nepateikė esminės informacijos, susijusios su pagrindinėmis produkto savybėmis, komercinės veiklos subjekto buveine, galutine produkto kaina, apmokėjimu, komercinės veiklos vykdymu ir skundų nagrinėjimo tvarka. Tuo tarpu pareiškėja nurodo, kad tokia informacija buvo nurodyta vartotojams išrašytose sąskaitose, Įstaigos interneto svetainėje taip pat daugiabučių namų bendrijų ir administruojančių įmonių skelbimų lentose.

Teismo vertinimu, pareiškėjos argumentai dėl neva vartotojams tinkamai pateiktos visos esminės informacijos yra nepagrįsti. Kaip teisingai nurodo atsakovė, esminė informacija vartotojams turi būti suteikta dar iki sandorio sudarymo, kadangi tik tokiu atveju vartotojai gali priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio. Nagrinėjamu atveju tai, kad Įstaiga nesuteikė vartotojams esminės informacijos, įrodo vartotojų skundai, iš kurių matyti, jog vartotojai apskritai nežinojo apie jiems Įstaigos teikiamas paslaugas, todėl nesuprato, kodėl jie turi mokėti sąskaitose išrašytas sumas, už paslaugas, kuriomis jie nesinaudoja (t. I, b. l. 44–52, 86, 88, 89, 110–113, 119, 128, 130, 132–133, 135–136).

Teismo nuomone, atsižvelgiant į tai, kad dalis vartotojų net nežinojo apie Įstaigos teikiamas paslaugas, jų nenorėjo ir jomis nesinaudojo, paneigia pareiškėjos argumentus, jog visa reikiama informacija buvo pateikta pareiškėjos svetainėje internete ar skelbimų lentose. Pažymėtina, kad asmenys, kurie laidinio radijo paslaugomis nesinaudoja ir nenori naudotis, neturi pagrindo patys ieškoti tokios informacijos, tuo labiau, kai pareiga supažindinti su esmine informacija apie teikiamas paslaugas priklauso pačiai Įstaigai. Be to, net ir pareiškėjos išrašytose sąskaitose nėra nurodytas Įstaigos internetinės svetainės adresas, kurioje, pasak pareiškėjos, yra visa esminė informacija.

Taip pat pažymėtina, kad anksčiau vartotojams sąskaitos už Įstaigos paslaugas būdavo teikiamos kartu komunalinių paslaugų sąskaitomis, kuriose jokia esminės informacija apie Įstaigos veiklą nebuvo pateikiama. Tai, kad tokie veiksmai skatino vartotojus priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio kitomis aplinkybėmis jis nebūtų priėmęs, patvirtina, tai, kad dalis vartotojų nurodė, jog už paslaugas, kai mokestis buvo įtrauktas į komunalinių paslaugų sąskaitas, susimokėdavo ir tik pradėję gauti būtent Įstaigos išrašytas sąskaitas suabejojo jų pagrįstumu (t. I, b. l. 44–52, 128, 159–162, 166).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismo vertinimu, Nutarime Nr. 12NKV-68 padaryta išvada dėl pareiškėjos veiklos atitikimo Įstatymo 6 str. 1 d. 1 p. yra pagrįsta, todėl pareiškėja pagrįstai pripažinta pažeidusia Įstatymo 3 str. 1 d.

Dėl pareiškėjos vykdytos komercinės veiklos pripažinimo agresyvia

Pagal Įstatymo 8 str. 1 d. komercinė veikla laikoma agresyvia, jeigu ji priekabiavimu, prievarta, įskaitant fizinės jėgos panaudojimą arba pernelyg didelę įtaką, labai apriboja arba gali labai apriboti vidutinio vartotojo pasirinkimo laisvę arba elgesį produkto atžvilgiu ir jeigu taip vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti skatinamas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs. Šio straipsnio 3 d. pateikiamas komercinių veiklų, kurios laikytinos agresyviomis, jų nepaneigus, sąrašas. Pagal Įstatymo 8 str. 3 d. 6 p., preziumuojama, jog komercinė veikla yra agresyvi, jeigu ji pasireiškia kaip reikalavimas nedelsiant sumokėti už komercinės veiklos subjekto pateiktus produktus, taip pat atidėto mokėjimo reikalavimas arba reikalavimas tokius produktus grąžinti ar saugoti, kai vartotojas jų neužsakė, išskyrus atvejus, kai iki sutarties sudarymo ar sutartyje vartotojas su komercinės veiklos subjektu buvo susitarę, kad jeigu komercinės veiklos subjektas negali gauti vartotojo užsakyto produkto, jis gali pateikti vartotojui kitą tokios pat kokybės ir kainos produktą.

Pažymėtina, kad byloje esantys vartotojų skundai ir prašymai (t. I, b. l. 88, 110–113) patvirtina, jog vartotojai siuntė prašymus neteikti paslaugų, taip aiškiai išreikšdami savo valią, tačiau pareiškėja toliau siuntė sąskaitas dėl teikiamų paslaugų apmokėjimo, todėl toks atvejis patenka į Įstatymo 8 str. 3 d. 6 p. net ir nesant aiškių duomenų, ar paslaugos, už kurias vartotojų buvo reikalaujama sumokėti, buvo teikiamos tuo metu. Be to, kaip nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. liepos 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-1334/2013, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl Tarnybos nutarimo, kuriuo pareiškėja buvo nubausta už iš esmės analogiškus veiksmus, vartotojas, kuris net negauna kokių nors paslaugų, neturi pareigos už jas mokėti, nes jis savaime patenka į grupę asmenų, kurie nepageidauja tam tikros (šiuo atveju net negaunamos) paslaugos. Todėl sąskaitų siuntimas tokiems asmenims (t. I, b. l. 44–52, 119, 128, 130, t. II, b. l. 11–12) taip pat atitinka Įstatymo 8 str. 3 d. 6 p. aprašytą veiklą.

Pažymėtina, kad Įstaiga Įstatymo 8 str. 3 d. 6 p. įtvirtintos prezumpcijos nepaneigė, tik nurodė, kad sąskaitos galėjo būti išsiųstos per klaidą, tačiau tai, teismo nuomone, nesudaro pagrindo nenustatyti Į statymo 3 str. 1 d. pažeidimo, tuo labiau, kad pareiškėja jau buvo bausta už analogiškas veikas, todėl turėjo imtis atitinkamų priemonių, kad tokie pažeidimai, net jei tai buvo atsitiktinės klaidos, daugiau nepasikartotų.

Dėl baudos dydžio

Pagal Įstatymo 13 str. 1 d. (redakcija galiojusi iki 2013 m. gruodžio 14 d.) už nesąžiningą komercinę veiklą komercinės veiklos subjektams Tarnyba pagal savo kompetenciją gali skirti nuo vieno tūkstančio iki trisdešimties tūkstančių litų baudą, jeigu ši bauda neviršija 3 procentų komercinės veiklos subjekto metinių pajamų praėjusiais finansiniais metais. Tais atvejais, kai pažeidimai buvo padaryti šio straipsnio 5 dalyje nurodytomis atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis, komercinės veiklos subjektams gali būti skiriama didesnė, iki vieno šimto dvidešimties tūkstančių litų, bauda, jeigu ši bauda neviršija 3 procentų komercinės veiklos subjekto metinių pajamų praėjusiais finansiniais metais. Tais atvejais, kai pažeidimas yra mažareikšmis, juo nepadaroma esminės žalos šio įstatymo saugomiems vartotojų interesams, Tarnyba, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, už nesąžiningą komercinę veiklą komercinės veiklos subjektams gali taikyti nuobaudą – įspėjimą, neskirdama baudos. Įstatymo 13 str. 3 d. nustatyta, kad skiriamos baudos dydis nustatomas pagal mažiausios ir didžiausios baudų, nustatytų šio straipsnio 1 d. pirmame sakinyje, vidurkį. Skiriant konkrečią baudą, atsižvelgiama į šio straipsnio 4 ir 5 d. nurodytas atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes, pažeidimo pobūdį, pažeidimo trukmę ir mastą. Baudos dydžio mažinimas ar didinimas turi būti motyvuojamas Tarnybos nutarime.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai buvo paskirta šiek tiek didesnė nei vidurkis bauda. Atsakovė, motyvuodama baudos dydį Nutarime Nr. 12NKV-68 nurodė, kad skirdama baudą vertino pažeidimo trukmę, mastą, t. y. atsižvelgė į tai, jog po Tarnybos 2012 m. rugsėjo 20 d. priimto nutarimo Nr. 12NKV-50 „Dėl VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimo“ Tarnyba laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 12 d. iki 2013 m. balandžio 5 d. gavo 11 vartotojų prašymus dėl Įstaigos veiklos, o Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba nuo 2012 m. sausio yra gavusi bei išnagrinėjusi 85 vartotojų prašymus pareiškėjos veiklos. Atsakovė taip pat atsižvelgė į tai, kad Įstaiga veikia visos Lietuvos mastu, be to, vykdyta nesąžininga komercinė veikla atitinka net keletą Įstatymu draudžiamos nesąžiningos komercinės veiklos požymių. Nutarime Nr. 12NKV-68 pažymėta, kad Įstaiga savo komercinę veiklą tikslingai nukreipė į vartotojus, kurie gaudami nepagrįstas sąskaitas už laidinio radijo tašką, galėjo sumokėti už minėtas paslaugas arba sumokėję šių paslaugų nutraukimo mokestį toliau gauti iš pareiškėjos sąskaitas su naujais mokėjimais, nors jie neturėjo sudarytų sutarčių su Įstaiga, tokiu būdu iškreipiant jų ekonominį elgesį siūlomo produkto atžvilgiu.

Atsižvelgdamas į pažeidimų pobūdį, pateiktus byloje įrodymus (vartotojų skundus su duomenimis apie nepagrįstus pareiškėjos nurodymus apmokėti sąskaitas ir kt.), pareiškėjos darytų pažeidimų mastą (didelę jos veikimo teritoriją, vartotojų skundų skaičių), taip pat į tai, kad jau iš ankstesnio Tarnybos 2012 m. rugsėjo 20 d. priimto nutarimo, kuriuo Įstaigai skirta 15 500 Lt bauda, pareiškėjai buvo žinoma, kad ji nepateikia esminės informacijos vartotojams, o jos sąskaitų teikimas vartotojams, neužsakiusiems ir negaunantiems Įstaigos paslaugų, yra nepagrįstas, tačiau ji vis tiek užsiėmė nesąžininga komercine veikla, teismas sprendžia, jog pareiškėjai skirta bauda (20 000 Lt) yra proporcinga padarytam pažeidimui ir negali būti mažinama.

Pažymėtina, kad šiuo atveju sutiktina su atsakove, kad pagrindo teigti, jog egzistuoja pareiškėjos atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nes ji bendradarbiavo su Tarnyba tyrimo metu, nėra, nes, kaip teisingai pažymi atsakovė, bendradarbiavimas su Tarnyba tyrimo metu reiškia subjekto savanorišką pagalbą tiriant pažeidimą, atskleidžiant bylos aplinkybes, bet ne vieno atsakymo pavėluotą pateikimą Tarnybai prašant net kelis kartus. Atkreiptinas dėmesys, jog byloje nėra kitų duomenų, patvirtinančių Įstaigos bendradarbiavimą su atsakove.

Teismo vertinimu, Nutarimas Nr. 12NKV-68 pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės motyvuotos, todėl pagrindo teigti, jog atsakovė pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nuostatas, nėra.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad skundžiamas Tarnybos Nutarimas Nr. 12NKV-68 yra teisėtas ir pagrįstas, paskirta bauda proporcinga padarytiems pažeidimams, pagrindo jo naikinti nėra, todėl pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

n u s p r e n d ž i a :

Atmesti pareiškėjos VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ skundą kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai                                                                                         Milda Vainienė

Jolita Rasiukievičienė

Arūnas Kaminskas