Administracinė byla Nr. A15 – 2286/2006
Procesinio sprendimo kategorija 62 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2007 m. kovo 6 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus,
sekretoriaujant Dinai Jerusalimskienei,
dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Gintui Gustaičiui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo akcinės bendrovės ,,Palemono keramika“ prašymą dėl sprendimo išaiškinimo administracinėje byloje pagal atsakovo Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Palemono keramika“ skundą atsakovui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas akcinė bendrovė „Palemono keramika“ (toliau – pareiškėjas, AB „Palemono keramika“) skundu (b. l. 5 – 6) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir atsakovas) 2006 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. 14-24-928 dėl 400 847,86 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio nepriemokos nepripažinimo beviltiška ir įpareigoti atsakovą pripažinti mokestinę nepriemoką beviltiška.
Pareiškėjas nurodė, kad 2003 m. spalio 17 d. su atsakovu sudarė mokestinės paskolos sutartį Nr. N-2-242, pagal kurią iki 2008 m. birželio 20 d. atidėtas minėtos mokestinės nepriemokos mokėjimas. 2006 m. sausio 12 d. atsakovui pateikė prašymą taikyti senatį 400 847,86 Lt deklaruotai fizinių asmenų pajamų mokesčio mokestinei nepriemokai. Jos įsiskolinimas susidarė nuo 1996 m. lapkričio 1 d. iki 2000 m. sausio 1 d. Pažymėjo, jog skundžiamu sprendimu atsakovas atsisakė tai padaryti, nes pagal tuo metu galiojusią Mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio 3 dalies redakciją bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. spalio 1 d. nutarimu Nr. 1182 patvirtintų Mokesčių išieškojimo senaties termino eigos sustabdymo, nutraukimo ir atnaujinimo pagrindų (toliau – Pagrindai) 3.7 punktą 5 metų senaties termino eiga sustabdoma, kai sudaroma mokestinės paskolos sutartis. Tačiau pagal Mokesčių administravimo įstatymo 168 straipsnio 1 punktą mokestinė procedūra, pradėta iki šio įstatymo įsigaliojimo ir neužbaigta, turi būti užbaigiama pagal jos pradėjimo metu galiojusius teisės aktus. Teigė, kad ši procedūra prasidėjo 2000 m. vasario 25 d. atsakovui nustačius deklaruoto fizinių asmenų pajamų mokesčio nepriemoką.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2006 m. gegužės 29 d. sprendimu (b. l. 46 – 48) pareiškėjo skundą patenkino.
Teismas, vadovaudamasis ginčo teisinius santykius reglamentuojančio 2004 m. balandžio 13 d. Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 14 punktu, 168 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad mokesčių administratoriaus procedūra buvo pradėta 2000 m. vasario 25 d. patikrinimo aktu nustačius fizinių asmenų pajamų mokesčio mokestinę nepriemoką ir nurodžius pareiškėjui per 20 dienų nuo patikrinimo akto gavimo nustatytas nesumokėtas mokesčių sumas ir delspinigius sumokėti į biudžeto surenkamąją sąskaitą. 2003 m. spalio 17 d. mokestinės paskolos sutartis pratęsė šios procedūros įvykdymą. Teismas, vadovaudamasis mokestinės paskolos sutarties sudarymo metu galiojusios Mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio 3 dalies (2001 m. rugsėjo 21 d. įstatymo Nr. IX-349 redakcija), Pagrindų 3.7, 4 punktų nuostatomis, nurodė, kad mokesčių išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti tą dieną, kai mokesčių administratorius įgijo teisę išieškoti mokestinę nepriemoką. Atsižvelgiant į tai, teiginys, kad senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo pareiškėjo kreipimosi dėl senaties taikymo dienos, t. y. nuo 2006 m. sausio 10 d., yra nepagrįstas. Mokesčių administratorius teisę priverstinai išieškoti pareiškėjo fizinių asmenų pajamų mokesčio nepriemoką įgijo 2000 m. gegužės 6 d., t. y. 21 dieną po raginimo geruoju sumokėti mokesčius įteikimo dienos pagal 2000 m. vasario 25 d. patikrinimo aktą (tai pripažino ir pats atsakovas atsiliepime į skundą), todėl nuo šios dienos skaičiuojamas ir išieškojimo senaties terminas. 2003 m. spalio 17 d. mokestinės paskolos sutartis šio termino nesustabdė, kadangi Mokesčių administravimo įstatymas leidžia šiems teisiniams santykiams taikyti anksčiau galiojusias teisės normas (Mokesčių administravimo įstatymo 168 str. 3 d.). 5 metų mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo terminas yra pasibaigęs. Be to, Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad jei dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, beviltiška gali būti pripažįstama ta mokesčių mokėtojo mokestinė nepriemoka, kurios neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių arba kurią priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai suėjo mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas. Esant šioms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimas yra pagrįstas ir teisėtas.
III.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. gruodžio 20 d. sprendimu (b. l. 68 – 72) atsakovo apeliacinį skundą patenkino. Teismas panaikino Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 29 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas Mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio 3 dalyje (2001 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. IX-394 redakcija, įsigaliojusi nuo 2001 m. rugsėjo 1 d.) reglamentuotą mokesčio išieškojimo senatį taikė retroaktyviai, todėl pažeidė materialinės teisės normas. Teismas nurodė, kad atsakovas 2000 m. kovo 22 d. aktu nustatė pareiškėjo fizinių asmenų pajamų mokesčio nepriemoką nuo 1996 m. iki 2000 m. sausio 1 d. Šis sprendimas apskųstas nebuvo, todėl per 20 dienų nesumokėjus reikalaujamų sumų mokesčių administratorius 2000 m. gegužės 5 d. įgijo teisę į priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą. Pagal teisės į priverstinį mokesčio išieškojimą atsiradimo dieną galiojusio 1995 m. birželio 28 d. Mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio 3 dalį (1998 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. VIII-838 redakcija) apskaičiuoto mokesčio sumokėjimo ir išieškojimo senaties terminas buvo netaikomas. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas ir atsakovas 2003 m. spalio 17 d. buvo sudarę mokestinės paskolos sutartį, pagal kurią pareiškėjas dalimis iki 2008 m. birželio 20 d. buvo įsipareigojęs padengti mokestinį įsiskolinimą. Pagal mokestinės paskolos sudarymo metu galiojusią Mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio 3 dalį (2001 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. IX-394 redakcija, įsigaliojusi nuo 2001 m. rugsėjo 1 d.) buvo nustatytas 5 metų mokesčio išieškojimo terminas, o ši taisyklė buvo taikoma ir priskaičiuotiems delspinigiams, baudoms, palūkanoms pagal mokestinės paskolos sutartis. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nustatė Pagrindus. Kadangi iki 2001 m. rugsėjo 1 d. Mokesčių administravimo įstatyme nebuvo numatytas mokesčių išieškojimo senaties terminas, nuo 2001 m. rugsėjo 1 d. šį terminą įtvirtinus įstatyme mokesčio išieškojimo senatis negali būti taikoma retroaktyviai, t. y. negalima pakeisti iki senaties instituto nustatymo mokesčių įstatymų pagrindu susiformavusių teisinių santykių, kuriai nors iš šių santykių subjektų suteikiant tam tikrą naudą ir taip pažeidžiant kitos šalies įstatymo saugomus interesus. Teismas padarė išvadą, kad senaties terminas pareiškėjo mokestinei nepriemokai turi būti skaičiuojamas nuo 2001 m. rugsėjo 1 d. Teismas nurodė, kad pareiškėjui ir atsakovui 2003 m. spalio 17 d. sudarius mokestinės paskolos sutartį Pagrindų 4 punkte buvo nustatyta, kad mokesčių išieškojimo senaties eiga sustabdoma tik tuo atveju, jeigu šių Pagrindų 3 punkte nurodytos aplinkybės atsirado arba buvo paskutinius 6 mokesčių išieškojimo senaties termino eigos mėnesius. Kaip matyti iš bylos medžiagos, mokestinės paskolos sutartis buvo sudaryta anksčiau nei 6 mėnesiai iki senaties termino pabaigos, todėl pačios mokestinės paskolos sutarties sudarymo faktas senaties termino eigos nesustabdė. Atsižvelgiant į tai, mokesčių išieškojimo senaties terminas turėjo pasibaigti 2006 m. rugsėjo 2 d. Pareiškėjas prašymą taikyti senaties terminą fizinių asmenų pajamų mokesčio nepriemokai išieškoti pateikė 2006 m. sausio 10 d., o atsakovas sprendimą priėmė 2006 m. sausio 16 d., t. y. dar nepasibaigus mokestinių nepriemokų priverstinio išieškojimo senaties terminui. Taigi atsakovas visiškai pagrįstai ir teisėtai nusprendė pareiškėjo mokestinės nepriemokos nepripažinti beviltiška. Teismas atkreipė dėmesį, kad 2004 m. balandžio 13 d. buvo priimtas naujas Mokesčių administravimo įstatymas, kuris įsigaliojo nuo Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje dienos. Mokesčių administravimo įstatymo 168 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtos ir neužbaigtos mokesčių administravimo procedūros užbaigiamos pagal jų pradėjimo metu galiojusių teisės aktų nuostatas, todėl nagrinėjamuoju atveju naujos redakcijos Mokesčių administravimo įstatymas netaikytinas. Kadangi pirmosios instancijos teismas pažeidė materialinės teisės normas, teismo sprendimas turi būti panaikintas ir priimtas naujas sprendimas – pareiškėjo skundą atmesti.
IV.
Pareiškėjas 2007 m. sausio 18 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 20 d. sprendimo išaiškinimo (b. l. 76 – 77).
Pareiškėjas nurodo, kad teismas konstatavo, jog senaties terminas mokestinėms nepriemokoms skaičiuotinas nuo 2001 m. rugsėjo 1 d., mokestinės paskolos sutarties sudarymo faktas ieškinio senaties termino nesustabdė, šis terminas turėjo pasibaigti 2006 m. rugsėjo 2 d., prašymas pripažinti skolą beviltiška paduotas 2006 m. sausio 10 d. Pažymi, jog lieka neaišku, ar sprendimas sukels pageidautinas teisines pasekmes ir pareigą mokesčių administratoriui mokestinę prievolę pripažinti beviltiška ir ar pagal Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2006 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. 14-24-928 gali būti išieškota fizinių asmenų pajamų mokesčio nepriemoka.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
V.
Prašymas atmestinas.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 94 straipsnio 3 dalis nustato galimybę teismui išaiškinti savo priimtą sprendimą, kol sprendimas neįvykdytas. Pagal šios procesinės teisės normos prasmę, sprendimo išaiškinimas (nekeičiant jo turinio) yra būtinas, kai teismo priimtas ir įsiteisėjęs sprendimas tiesioginių teisinių pasekmių atsiradimo aspektu gali būti traktuojamas nevienareikšmiškai. Todėl, sprendžiant šalių (šalies) prašymo išaiškinti teismo sprendimą pagrįstumo klausimą, yra būtina atskirti atvejus, kai prašoma išaiškinti (papildyti ar patikslinti) teismo priimto sprendimo motyvaciją (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, motyvuojamąją sprendimo dalį) ir kai (kilus abejonėms dėl sprendimo (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, rezoliucinės jo dalies aiškumo) prašoma išaiškinti kaip jis turi būti vykdomas. Toks atskyrimas yra būtinas, nes pirmuoju atveju kalbama apie sprendimo turinio pakeitimą, o tai ABTĮ 94 straipsnio 3 dalies taikymo prasme yra neleistina; antruoju – apie priimto sprendimo neaiškumų jo vykdymo stadijoje pašalinimą, o tam ir yra skirta ABTĮ 94 straipsnio 3 dalis. Pažymėtina, kad priimto sprendimo išaiškinimo būtinumas (antrasis iš nurodytų atvejų) yra suponuojamas šio sprendimo rezoliucinės dalies nepakankamo aiškumo kalbant apie tiesioginį prašomo išaiškinti sprendimo taikymą, t. y. tokio išaiškinimo tikslas negali būti tolimesnės situacijos aiškinimas teismo sprendimo galimų pasekmių atsiradimo aspektu.
Iš bylos matyti, kad jos nagrinėjimo dalykas buvo pareiškėjo reikalavimas panaikinti atsakovo 2006 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. 14-24-928 (kuriuo nebuvo patenkintas pareiškėjo 2006-01-10 prašymas dėl mokesčio išieškojimo senaties taikymo) (b. l. 17, 19). Iš prašomo išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 20 d. sprendimo rezoliucinės dalies matyti, kad šis pareiškėjo reikalavimas yra atmestas. Iš šio sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad tokį sprendimą kolegija argumentavo tuo, jog skundžiamas atsakovo sprendimas buvo priimtas, o minėtas pareiškėjo prašymas buvo paduotas tuo metu, kai dar nebuvo pasibaigęs šioje byloje taikytinas mokesčių išieškojimo senaties terminas, t. y. teismas (kolegija), neišeidamas iš skundo nagrinėjimo ribų, vertino skundžiamo sprendimo priėmimo metu buvusią situaciją. Nurodytais aspektais kolegijos priimtas sprendimas yra pakankamai aiškus. Todėl, atsižvelgdama į aukščiau pateiktus argumentus, kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo prašymo dėl sprendimo išaiškinimo nėra pagrindo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 20 d. sprendimo išaiškinimo atmesti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Anatolijus Baranovas
Birutė Janavičiūtė
Arūnas Sutkevičius