Administracinė byla Nr. eA-2360-629/2021
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03056-2020-1
Procesinio sprendimo kategorija 8.1.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. gruodžio 8 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. A. (I. A.) skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas I. A. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje (toliau – ir Ambasada) 2020 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. (58.4.3.2)NV58-547 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba nacionalinės vizos panaikinimo ar atšaukimo Uzbekistano Respublikos piliečiui I. A. (I. A.)“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Ambasadą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą.
2. Pareiškėjas apžvelgė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 20 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eA-4006-556/2020, kuriuo buvo panaikintas ankstesnis Ambasados atsisakymas išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą ir Ambasada įpareigota iš naujo išnagrinėti jo prašymą išduoti tokią vizą, motyvus ir teigė, kad Ambasada, priimdama Sprendimą, nepaisė teismo išaiškinimų, t. y. išvados, kad sprendimas atsisakyti išduoti nacionalinę vizą negalėjo būti grindžiamas ne tik Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies 2 punktu, bet ir šios dalies 3 bei 10 punktais, nes Ambasada pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę tiesiogiai susiejo su aptartų dokumentų nepatikimumu. Minėtas teismo sprendimas yra įsiteisėjęs ir turi res judicata galią.
3. Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.
4. Atsakovas teigė, kad iš naujo nagrinėjant pareiškėjo prašymą, Ambasadai nebuvo nurodytos naujos aplinkybės ar pateikti nauji įrodymai. Pareiškėjas nei pateikdamas 2019 m. spalio 22 d. prašymą išduoti nacionalinę vizą, nei iki Sprendimo priėmimo 2020 m. rugpjūčio 31 d. nepateikė Uzbekistano Respublikos vairuotojo pažymėjimo originalo arba notarine tvarka patvirtinto jo nuorašo, nepaisant to, kad pareiškėjas siekė gauti vizą dėl galimybės dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju ir tam turėjo turėti pažymėjimą, leidžiantį vairuoti
C, CE kategorijų transporto priemones, o, pirmą kartą nagrinėjant jo prašymą, kilo abejonių dėl pareiškėjo pateiktos Uzbekistano Respublikos vairuotojo pažymėjo kopijos tikrumo. Nors pareiškėjas pateikė Uzbekistano Respublikos vidaus reikalų ministerijos Samarkando srities institucijos pažymą apie vairuotojo pažymėjimo turėjimą, ji nebuvo patvirtinta pažyma (Apostille). Be to, pareiškėjas nepateikė prie prašymo pridėtų dokumentų vertimo į lietuvių kalbą. Konsulinis pareigūnas, iš naujo nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, 2020 m. rugpjūčio 21 d. kreipėsi konsultacijos į Lietuvos specialiąsias tarnybas. Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos 2020 m. rugpjūčio 25 d. rašte nurodė, kad uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Hegelmann Transporte“, kurioje siekė įsidarbinti pareiškėjas, buvo patikrinta ir nustatyta, kad ši bendrovė ne visada informuoja Migracijos departamentą apie neatvykusius įsidarbinti užsieniečius arba nutrauktas darbo sutartis su užsieniečiais.
5. Pareiškėjas 2020 m. lapkričio 16 d. pateikė rašytinius paaiškinimus. Jis pakartotinai akcentavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 20 d. sprendime padarytas išvadas, teigė, kad teismas jau išnagrinėjo ir atmetė atsakovo argumentus dėl pažymos (Apostille). Pareiškėjas tvirtino, kad pažyma (Apostille) nepatvirtintų, jog jis turi pažymėjimą, leidžiantį vairuoti C, CE kategorijų transporto priemones, nes ši pažyma tik patvirtina dokumento kilmę, asmens parašo ar įstaigos antspaudo arba ženklo tapatumą, pasirašiusio asmens pareigas, o ne dokumento turinį ar jame nurodytos informacijos tikrumą bei patikimumą. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad pačios Ambasados pozicija dėl pareiškėjo pateiktų dokumentų patikimumo buvo nenuosekli, manė, kad Ambasada elgiasi nesąžiningai. Pažymėjo, kad Sprendimas nebuvo priimtas atsižvelgiant į Migracijos departamento pateiktą informaciją, o užsieniečių registro vizų modulyje nėra duomenų, sudarančių pagrindą abejoti UAB „Hegelmann Transporte“ patikimumu. Pareiškėjas teigė, kad minėta bendrovė buvo tik laikinai sustabdžiusi naujų asmenų iš Uzbekistano Respublikos atvykimą į bendrovę, o pareiškėjo įdarbinimo procedūra pradėta jau seniai, jam trūksta tik nacionalinės vizos. UAB „Hegelmann Transporte“ yra suinteresuota, kad pareiškėjas būtų įdarbintas, tai patvirtina aplinkybė, kad bendrovė sumokėjo žyminį mokestį už pareiškėją, jam pasikreipus į teismą dėl Ambasados atsisakymo išduoti nacionalinę vizą.
6. Atsakovas 2020 m. lapkričio 17 d. pateikė atsiliepimą į pareiškėjo rašytinius paaiškinimus. Teigė, kad pareiškėjas netinkamai aiškino teisės aktus, reglamentuojančius Šengeno vizos bei nacionalinės vizos išdavimą užsieniečiams, neatskleidė bylos esminių faktinių aplinkybių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 20 d. sprendimas nereiškia, kad turi būti besąlygiškai patenkintas pareiškėjo 2019 m. spalio 22 d. prašymas. Pareiškėjo prašymas išduoti nacionalinę vizą buvo išnagrinėtas iš naujo ir konstatuota, kad šis prašymas neatitinka užsieniečių prašymų išduoti nacionalinę vizą tvarkos ir sąlygų. Atsakovas buvo nuoseklus ir nekeitė savo nuomonės dėl pareigos pareiškėjui kartu su minėtu prašymu pateikti vairuotojo pažymėjimo originalą arba notarine tvarka patvirtintą jo nuorašą bei Uzbekistano Respublikos vidaus reikalų ministerijos Samarkando srities institucijos pažymą apie vairuotojo pažymėjimo turėjimą, patvirtintą pažyma (Apostille).
II.
7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 23 d. sprendimu tenkino pareiškėjo I. A. skundą, t. y. panaikino Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje 2020 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. (58.4.3.2)NV58-547 ir įpareigojo Lietuvos Respublikos ambasadą Rusijos Federacijoje iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą.
8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2019 m. spalio 22 d. pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą, kuriame kaip kelionės tikslą nurodė darbą. Pareiškėjas kartu su prašymu pateikė
UAB ,,Hegelmann Transporte“ tarpininkavimo raštą, sveikatos draudimą, pažymą iš darbovietės, banko pažymą, darbo sutarties kopiją, vairuotojo pažymėjimo kopiją, Uzbekistano Respublikos piliečio paso kopiją.
9. Ambasada 2019 m. lapkričio 22 d. sprendimu Nr. (58.4.3.2) NV58-1146 atsisakė išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą, nurodydama, kad pareiškėjas nepagrindė numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo bei sąlygų, kilo pagrįstų abejonių dėl pateiktų dokumentų autentiškumo, be to, buvo pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.
10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 10 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą dėl minėto Ambasados sprendimo.
11. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. gegužės 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-4006-556/2020 tenkino pareiškėjo apeliacinį skundą, t. y. panaikino minėtus Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Ambasados sprendimus bei įpareigojo Ambasadą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje surinkta medžiaga patvirtina ir dėl to ginčas tarp šalių nekyla, kad pareiškėjas pateikė Ambasadai prašymą išduoti daugkartinę nacionalinę vizą, siekdamas įsidarbinti UAB „Hegelmann Transporte“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju (nagrinėjamu atveju atsakovas neišreiškė jokių abejonių dėl minėtos įmonės patikimumo ar jos vykdomos veiklos) bei reikiamus dokumentus, be kita ko, patvirtinančius, kad pareiškėjas turi teisę vairuoti C (nuo 2009 m. birželio 15 d.) ir CE (nuo 2019 m. birželio 14 d.) kategorijos transporto priemones. Ambasada atsisakė išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą dėl to, kad jis neturi reikiamos profesijos įgūdžių. Tokią išvadą Ambasada padarė įvertinusi pareiškėjo buvusios darbovietės – įmonės „Guzal“ – pažymą apie pareiškėjo darbą bei nustačiusi, jog įmonės „Guzal“ veikla – krovinių gabenimas autotransportu, tačiau kvalifikaciją vairuoti CE kategorijos transporto priemones pareiškėjas įgijo tik 2019 m. birželio 14 d., jis netrukus buvo atleistas iš darbo – 2019 m. birželio 20 d. Atsakovas atsiliepime į skundą papildomai nurodė, kad šios pažymos tikrumas nepatvirtintas pažyma (Apostille). Apeliacinės instancijos teismas iš įmonės „Guzal“ pažymos nustatė, jog pareiškėjas buvo priimtas dirbti įmonėje „Guzal“ (teikiančioje krovinių gabenimo autotransportu paslaugas) 2014 m. gruodžio 5 d., atleistas 2019 m. birželio 20 d. Be to, pareiškėjas turėjo teisę vairuoti C kategorijos transporto priemones nuo 2009 m. birželio 15 d., o CE kategorijos – nuo 2019 m. birželio 14 d., t. y. ir darbo minėtoje įmonėje metu. Tai reiškia, kad pareiškėjas galėjo realiai atlikti pažymoje nurodytas vairuotojo darbo funkcijas ir, atitinkamai, įgyti reikalingų profesinių įgūdžių. Byloje nebuvo duomenų, paneigiančių šias išvadas, priešingai, kaip matyti iš pareiškėjo pateiktų dokumentų pirmosios instancijos teismui, pareiškėjo profesiniai įgūdžiai buvo testuojami prieš pasiūlant jam darbą, be to, prieš gaudamas vairuotojo pažymėjimą, leidžiantį dirbti Europos Sąjungos šalyse, jis bus papildomai apmokytas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nurodė, kad, pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 patvirtinto Vizos išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 78.14 papunktį, vizų tarnyba turi teisę pareikalauti pateikti dokumentą, patvirtinantį užsieniečio kvalifikaciją, patvirtintą pažyma (Apostille) arba legalizuotą. Tai reiškia, kad tokio pobūdžio pažymos pateikimas nėra privalomas, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas šią pažymą Ambasadai pateikė savanoriškai, siekdamas pagrįsti įgytą darbo patirtį. Byloje nėra duomenų apie tai, kad Ambasada reikalavo pareiškėjo pateikti atitinkamai patvirtintą pažymą, o šis atsisakė tai padaryti.
12. Ambasada, iš naujo išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, ginčijamu 2020 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. (58.4.3.2)NV58-547 atsisakė išduoti jam nacionalinę vizą. Sprendimas priimtas Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu – kai užsienietis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo. Pažymėta, kad pareiškėjas nepateikė Uzbekistano Respublikos vairuotojo pažymėjimo originalo arba notarine tvarka paliudyto jo nuorašo, o pateikta Uzbekistano Respublikos vidaus reikalų ministerijos Samarkando srities institucijos pažyma apie vairuotojo pažymėjimo turėjimą nėra patvirtinta pažyma (Apostille), todėl pareiškėjo pateikti dokumentai neatitinka Aprašo reikalavimų, t. y. pareiškėjas nepagrindė galiojančio pažymėjimo, leidžiančio vairuoti C, CE kategorijų transporto priemones, turėjimo fakto.
13. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą (be kita ko, Įstatymo 19 str. nuostatas). Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad Ambasada, pakartotinai nagrinėdama jo prašymą, negalėjo Sprendimo pagrįsti Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Ambasada, nagrinėdama užsieniečių prašymus dėl nacionalinės vizos išdavimo, privalo patikrinti užsieniečio pateiktus dokumentus, buvimo tikslą ir sąlygas, ar užsienietis turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį ir t. t. Ambasada, nustačiusi neatitikimus, nepaisant to, kad prašymas nagrinėjamas pakartotinai, gali priimti sprendimą atsisakyti išduoti užsieniečiui nacionalinę vizą ir atsisakymą grįsti Įstatymo 19 straipsnio nuostatomis, jei užsienietis ar jo pateikti dokumentai neatitinka nustatytų reikalavimų. Kita vertus, teismas pabrėžė, kad, priimdama sprendimus dėl nacionalinės vizos išdavimo / neišdavimo, Ambasada turi ne tik patikrinti nurodytas aplinkybes bei dokumentus, bet ir tai atlikti laikydamasi teisės aktuose nustatytos tvarkos. Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad Ambasada, pakartotinai nagrinėdama pareiškėjo prašymą, nesilaikė Aprašo 79 punkte nustatytų reikalavimų, nors šie reikalavimai buvo akcentuoti ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 20 d. sprendime. Kaip minėta, pagal Aprašo 78.14 papunktį, pažymos (Apostille) pateikimas nėra privalomas, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas šią pažymą Ambasadai pateikė savanoriškai, siekdamas pagrįsti įgytą darbo patirtį. Byloje nėra duomenų apie tai, kad Ambasada reikalavo pareiškėjo pateikti atitinkamai patvirtintą pažymą, o šis atsisakė tai padaryti.
14. Teismas akcentavo, kad, vadovaujantis Aprašo 79 punktu, iškilus klausimų dėl pareiškėjo turimų profesinių įgūdžių ir / ar jo pateiktų dokumentų, Ambasada turėjo galimybę iškilusius neaiškumus išsiaiškinti ir priimti pagrįstą galutinį individualų administracinį aktą. Iš priimto Sprendimo bei byloje pateiktų šalių paaiškinimų matyti, kad Ambasada, pakartotinai nagrinėdama pareiškėjo prašymą, nekvietė pareiškėjo pokalbiui, neprašė jo pateikti papildomus dokumentus (tinkamai patvirtinto Uzbekistano Respublikos vairuotojo pažymėjimo kopiją arba originalą; Uzbekistano Respublikos vidaus reikalų ministerijos Samarkando srities pažymą, patvirtintą Apostille), patvirtinančių prašyme ir kartu su juo pateiktuose dokumentuose nurodytus duomenis, nors tokia pareiga Ambasadai nustatyta minėtame Aprašo 79 punkte, tai pažymėta ir 2020 m. gegužės 20 d. teismo sprendime. Atsakovo pozicija, kad vizų tarnybos tarnautojas neturi pareigos reikalauti papildomų dokumentų, patvirtinančių prašyme išduoti vizą nurodytus duomenis, neatitinka naujausios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (žr., pvz., minėtą 2020 m. gegužės 20 d. sprendimą, 2020 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3733-624/2020).
15. Teismas atkreipė dėmesį į UAB „Hegelmann transporte“ 2020 m. liepos 27 d. paskelbtą pranešimą: „<...> Užtikrindama saugų veiklos tęstinumą, bendrovė testuoja visus iš atostogų grįžtančius vairuotojus, įveda privalomą saviizoliaciją atvykstantiems įsidarbinti iš kitų šalių ir laikinai stabdo asmenų atvykimą į bendrovę iš Uzbekistano Respublikos.“ Teismo vertinimu, ši
UAB „Hegelmann transporte“ paskelbta informacija iš esmės skirta susidariusiai epidemiologinei situacijai bendrovėje (Covid-19) suvaldyti ir apie tai pateikti paaiškinimus, tačiau tai niekaip nepatvirtina, jog bendrovės pareiškėjui išduotas tarpininkavimo raštas yra neaktualus ar atšauktas. Tokių duomenų nėra ir byloje.
16. Teismas kitus ginčo šalių argumentus laikė neesminiais, nekeičiančiais šiame sprendime padarytų išvadų, todėl jų nenagrinėjo. Teismas padarė išvadą, kad Sprendimas negali būti laikomas teisėtu bei pagrįstu, nes jį priimant nesilaikyta Aprašo nuostatų bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 20 d. sprendime pateikto aiškinimo.
III.
17. Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.
18. Atsakovas iš esmės pakartoja anksčiau teismui išdėstytus argumentus. Mano, kad teismas netinkamai aiškino teisės aktus, reglamentuojančius Šengeno vizos bei Lietuvos Respublikos nacionalinės vizos išdavimą, neatskleidė bylos esmės, netyrė esminių bylos faktinių aplinkybių. Atsakovas apžvelgia teisės aktus, įtvirtinančius pareigą pateikti dokumentus, patvirtintus pažyma (Apostille) arba legalizuotus, bei akcentuoja, kad atsakovo interneto svetainėje paskelbtas valstybių, kurių išduoti oficialūs dokumentai tvirtinami pažyma (Apostille) sąrašas, jame nurodytas ir Uzbekistanas (Nr. 115). Taigi, pareiškėjas turėjo pareigą pateikti konsului Uzbekistano Respublikos vairuotojo pažymėjimo originalą arba notarine tvarka patvirtintą jo nuorašą, taip pat Uzbekistano Respublikos vidaus reikalų ministerijos Samarkando srities institucijos pažymą apie vairuotojo pažymėjimo turėjimą, patvirtintą pažyma (Apostille), o konsulas neturėjo pareigos prašyti jo pateikti minėtus dokumentus, nes tokia pareiškėjo pareiga nustatyta teisės aktais. Teismas, nurodydamas, kad Ambasada turėjo pareigą pakviesti pareiškėją pokalbiui ir / ar prašyti jo pateikti papildomus dokumentus, nepagrįstai ignoravo Įstatymo 21 straipsnio 9 dalies nuostatas, be kita ko, numatančias užsienio reikalų ministro kompetenciją nustatyti dokumentų vizai gauti pateikimo, konsultacijų vykdymo, vizos išdavimo ar atsisakymo ją išduoti tvarką, bei neatsižvelgė į tai, kad Užsienio reikalų ministerija nustatė, jog Uzbekistanas yra valstybė, kurios išduoti oficialūs dokumentai turi būti patvirtinti pažyma (Apostille). Atsakovo įsitikinimu, tai, kad Ambasada, pakartotinai nagrinėdama pareiškėjo prašymą, neturėjo pakviesti jį pokalbiui arba prašyti pateikti papildomus dokumentus, patvirtina ir aplinkybė, jog jo prašymo netenkinimo argumentai buvo išsamiai aptarti minėtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime. Nepaisant to, pareiškėjas nepateikė papildomų dokumentų iki Sprendimo priėmimo 2020 m. rugpjūčio 31 d.; priešingai, jis neigė savo pareigą pateikti konsului dokumentus, patvirtintus pažyma (Apostille).
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
19. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje 2020 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. (58.4.3.2)NV58-547, kuriuo pakartotinai atsisakyta išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą, teisėtumo ir pagrįstumo.
20. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo
146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šiuo atveju nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai ar aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.
21. Sprendime atsisakymas tenkinti pareiškėjo 2019 m. spalio 22 d. prašymą išduoti nacionalinę vizą motyvuotas tuo, kad užsienietis nepagrindė numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kilo pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo (Įstatymo
19 str. 1 d. 2 p.). Taigi, sprendime tik abstrakčiai pacituotas atsisakymo išduoti nacionalinę vizą teisinis pagrindas (teisės norma).
22. Užsieniečių registro vizų modulyje dėl Sprendimo motyvų paaiškinta, kad prašymo nagrinėjimo metu nustatyta: 1. Pareiškėjo deklaruojamas kelionės tikslas – darbas tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. 2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad „<...> Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąraše tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo profesijai keliamas tik reikalavimas turėti
C, CE kategorijas. Šiame sąraše jokie kiti reikalavimai (stažo, vairuotojo liudijimo turėjimo ar pan.) nenustatyti.<...>“. Tokiu būdu siekiant nustatyti, ar užsienietis atitinka tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo profesijai keliamus reikalavimus, buvo vertinti užsieniečio pateikti C, CE kategorijų turėjimą patvirtinantys dokumentai. 3. Kartu su prašymu išduoti nacionalinę vizą kaip C, CE kategorijų turėjimą patvirtinančius dokumentus pareiškėjas pateikė Uzbekistano Respublikos vairuotojo pažymėjimo kopiją, kurios tikrumas nepaliudytas dokumentų kopijų tikrumo paliudijimo teisę turinčio asmens ar institucijos, ir Uzbekistano Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ferganos srities institucijos pažymą apie vairuotojo pažymėjimo turėjimą. 4. Prašymai išduoti nacionalinę vizą priimami ir nagrinėjami vadovaujantis 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą
(su vėlesniais pakeitimais), ir Vizos išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 (su vėlesniais pakeitimais), nuostatomis. Šengeno erdvės valstybių konsulatai ir Europos Komisija bendradarbiauja kiekvienoje jurisdikcijai priklausančioje teritorijoje ir keičiasi informacija, be kita ko, apie socialinę ir ekonominę valstybės struktūrą, netikrų, padirbtų ar suklastotų dokumentų naudojimą, nelegalios imigracijos maršrutus, nesąžiningos veiklos tendencijas, atsisakymus išduoti vizą ir t. t. 5. Vizos išdavimo tvarkos aprašo 78.14 papunktyje nustatyta, kad dokumentas, patvirtinantis užsieniečio kvalifikaciją, turi būti patvirtintas pažyma (Apostille) arba legalizuotas. Dokumentų legalizavimas ar tvirtinimas pažyma (Apostille) – tai dokumente esančio parašo, pasirašiusio asmens pareigų ir antspaudo tikrumo patvirtinimas. Dokumento legalizavimo ar patvirtinimo pažymos (Apostille) reikia tam, kad vienoje valstybėje išduoti oficialūs dokumentai galiotų kitoje valstybėje. 6. Nagrinėjant pareiškėjų Uzbekistane pateiktus prašymus išduoti vizą, nustatoma nemažai galbūt padirbtų ar suklastotų patvirtinamųjų dokumentų, todėl visi pateikiami dokumentai yra tikrinami dėl jų tikrumo ar juose pateiktos informacijos autentiškumo, įvertinant visą ambasadoje turimą ir (arba) pasiekiamą informaciją. Uzbekistano Respublikoje išduodamų dokumentų tvirtinimas pažyma (Apostille) konsuliniam pareigūnui leidžia įsitikinti pateiktų dokumentų autentiškumu, tačiau pareiškėjas nepateikė Uzbekistano Respublikos vairuotojo pažymėjimo originalo arba notarine tvarka paliudyto jo nuorašo, o pateikta Uzbekistano Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ferganos srities institucijos pažyma apie vairuotojo pažymėjimo turėjimą nėra patvirtinta pažyma (Apostille). Dėl šios priežasties nurodyti dokumentai neatitinka Vizos išdavimo tvarkos apraše nustatytų reikalavimų, todėl darytina išvada, kad užsienietis nepagrindė galiojančių C, CE kategorijų turėjimo fakto. 7. UAB „Hegelmann Transporte“ 2020 m. liepos 27 d. paskelbtame informaciniame pranešime nurodyta, kad asmenų iš Uzbekistano Respublikos atvykimas į bendrovę yra laikinai stabdomas.
23. Atsakovas apeliaciniame skunde pabrėžia, kad pareiškėjas, pateikdamas prašymą išduoti nacionalinę vizą ir vėliau (iki Sprendimo priėmimo 2020 m. rugpjūčio 31 d.), nepateikė konsuliniam pareigūnui Uzbekistano vairuotojo pažymėjimo originalo arba notarine tvarka patvirtinto jo nuorašo, o Uzbekistano Respublikos vidaus reikalų ministerijos Samarkando srities institucijos pažymą apie vairuotojo pažymėjimo turėjimą pateikė nepatvirtintą pažyma (Apostille). Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad konsulas turėjo pareigą prašyti pareiškėjo pateikti Uzbekistano Respublikos vairuotojo pažymėjimo originalą arba notarine tvarka patvirtintą jo nuorašą bei Uzbekistano Respublikos vidaus reikalų ministerijos Samarkando srities institucijos pažymą apie vairuotojo pažymėjimo turėjimą, patvirtintą pažyma (Apostille). Atsakovas pažymi, kad Užsienio reikalų ministerijos interneto svetainėje paskelbta vieša informacija: „Valstybės, kurių išduoti oficialūs dokumentai tvirtinami pažyma Apostille“, čia Nr. 115 nurodytas Uzbekistanas.
24. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į teisės aktus, kurių nuostatomis atsakovas grindžia savo poziciją, jog pareiškėjas privalėjo pats pateikti konsului dokumentus, patvirtintus pažyma (Apostille). Konvencijos dėl užsienio valstybėse išduotų dokumentų legalizavimo panaikinimo, sudarytos
1961 m. spalio 5 d. Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos 9-ojoje sesijoje ir ratifikuotos Lietuvos Respublikos Seimo 1996 m. rugsėjo 24 d. įstatymu Nr. I-1529, 1 straipsnyje įtvirtinta, kad ši konvencija taikoma dokumentams, išduotiems vienos iš susitariančiųjų valstybių teritorijoje ir pateikiamiems kitos susitariančiosios valstybės teritorijoje (pastebėtina, kad, pagal viešai prieinamus duomenis, paskelbtus, be kita ko, Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos interneto svetainėje www.hcch.net, Uzbekistanas yra viena iš minėtos konvencijos susitariančiųjų valstybių). Pagal šios konvencijos 3 straipsnį, vienintelis formalumas, kurio galima reikalauti, kad būtų patvirtintas parašo tikrumas, dokumentą pasirašiusiojo asmens pareigos ir, kai reikia, dokumente esančio antspaudo arba ženklo tapatumas, yra patvirtinimas 4 straipsnyje nurodyta pažyma, kurią išduoda dokumento kilmės valstybės kompetentinga valstybinė institucija. Tačiau pirmojoje dalyje paminėto formalumo negalima reikalauti, kai pagal įstatymus, taisykles ar praktiką, galiojančią valstybėje, kurioje pateikiamas dokumentas, arba kai pagal dviejų ar kelių susitariančiųjų valstybių susitarimą jis yra panaikintas ar supaprastintas, arba dokumentas yra atleistas nuo legalizavimo. Šios konvencijos 5 straipsnyje, be kita ko, nurodyta, kad tinkamai užpildyta, ji [pažyma (Apostille)] patvirtina parašo tikrumą, dokumentą pasirašiusiojo asmens pareigas ir, kai reikia, dokumente esančio antspaudo arba ženklo tapatumą. Teisėjų kolegija iš aptartų konvencijos nuostatų (be kita ko, 3 str. pavartotos formuluotės „galima pareikalauti“) sprendžia, jog šios nuostatos nepatvirtina atsakovo teiginio, kad pareiškėjas privalėjo pats savanoriškai, be pareikalavimo, pateikti konsului dokumentus, patvirtintus pažyma (Apostille).
25. Dokumentų legalizavimo ir tvirtinimo pažyma (Apostille) tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. spalio 30 d. nutarimu Nr. 1079 (2016 m. lapkričio 2 d. nutarimo Nr. 1091 redakcija), reglamentuoja dokumentų legalizavimo ir tvirtinimo pažyma (Apostille) procedūrą. Vadovaujantis Dokumentų legalizavimo ir tvirtinimo pažyma (Apostille) tvarkos apraše apibrėžtomis sąvokomis, dokumento legalizavimas – Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos Konsulinio departamento diplomato arba konsulinio pareigūno atliekamas dokumente esančio parašo, pasirašiusio asmens pareigų ir antspaudo, kai dokumentas patvirtintas antspaudu, tikrumo patvirtinimas arba užsienio valstybėje išduotą dokumentą legalizavusio dokumentą išdavusios užsienio valstybės diplomato ar konsulinio pareigūno parašo, pareigų ir antspaudo tikrumo patvirtinimas (2.2 p.); o dokumento tvirtinimas pažyma (Apostille) – notaro ar Konsulinio departamento diplomato atliekamas dokumente esančio parašo, pasirašiusio asmens pareigų ir antspaudo, kai dokumentas patvirtintas antspaudu, tikrumo patvirtinimas pažyma (Apostille), numatyta 1961 m. spalio 5 d. Hagos konvencijoje dėl užsienio valstybėse išduotų dokumentų legalizavimo panaikinimo (2.3 p.). Minėto aprašo 3 punkte nurodyta, kad dokumento legalizavimas ar tvirtinimas pažyma (Apostille) patvirtina, kad tai – oficialusis dokumentas. Dokumento legalizavimas ir tvirtinimas pažyma (Apostille) nepatvirtina dokumento turinio tikrumo ir kad dokumentas parengtas laikantis dokumentų rengimą reguliuojančių teisės aktų reikalavimų. Pagal to paties aprašo 4 punktą, užsienio valstybių išduoti dokumentai, patvirtinti pažyma (Apostille), galioja be jokio kito patvirtinimo. Priešingai nei tvirtina atsakovas apeliaciniame skunde, iš Dokumentų legalizavimo ir tvirtinimo pažyma (Apostille) tvarkos aprašo 4 punkto neišplaukia, kad užsienio valstybių išduoti dokumentai, teikiami kartu su prašymu išduoti nacionalinę vizą, privalo būti patvirtinti pažyma (Apostille). Minėta teisės akto nuostata nustato ne reikalavimus teikiamiems dokumentams (įskaitant dokumentus, teikiamus siekiant gauti nacionalinę vizą), bet dokumentų, patvirtintų pažyma (Apostille), teisinę galią.
26. Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 21 straipsnio 9 dalyje (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1864 redakcija, įsigaliojusi 2019 m. liepos 1 d.) įtvirtinta, kad dokumentų vizai gauti pateikimo, konsultacijų vykdymo, vizos išdavimo ar atsisakymo ją išduoti, jos pratęsimo ar atsisakymo ją pratęsti, jos panaikinimo ir vizos atšaukimo, taip pat komercinių tarpininkų akreditavimo ir išorės paslaugų teikėjų pasirinkimo tvarką nustato vidaus reikalų ministras kartu su užsienio reikalų ministru. Ši tvarka taikoma tiek, kiek šių klausimų nereglamentuoja Vizų kodeksas. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad dokumentų vizai gauti pateikimo, nagrinėjimo ir sprendimo dėl vizos išdavimo ar atsisakymo ją išduoti priėmimo, jos pratęsimo ar atsisakymo ją pratęsti, jos panaikinimo ir atšaukimo, kvietimo ir tarpininkavimo rašto pateikimo, konsultacijų dėl vizos išdavimo vykdymo bei kitų su vizos išdavimu susijusių klausimų, taip pat komercinių tarpininkų akreditavimo ir išorės paslaugų teikėjų pasirinkimo tvarką tiek, kiek šių klausimų nereglamentuoja 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (Vizų kodeksas), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2019 m. birželio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 2019/1155, nuostatos ir kiti Europos Sąjungos teisės aktai, reglamentuoja Vizos išdavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu
Nr. 1V-899/V-330. Dokumentai, kuriuos turi pateikti užsienietis daugkartinei vizai gauti, išvardyti Aprašo 78 punkte, tarp jų, šio aprašo 70.13 papunktyje nurodytu atveju (t. y. atvykstančiam į Lietuvos Respubliką dirbti ir turinčiam profesiją, kuri įtraukta į Užimtumo tarnybos direktoriaus patvirtintą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis) – darbo sutartį ar jos kopiją, kurios tikrumas paliudytas dokumentų kopijų tikrumo paliudijimo teisę turinčio asmens ar institucijos. Vizų tarnyba turi teisę pareikalauti pateikti dokumentą, patvirtinantį užsieniečio kvalifikaciją, patvirtintą pažyma (Apostille) arba legalizuotą. Jeigu dokumentas, patvirtinantis užsieniečio kvalifikaciją, yra sudarytas ne lietuvių kalba, jis turi būti pateiktas kartu su vertėjo parašu patvirtintu vertimu į lietuvių kalbą 78.14 p., 2019 m. liepos 15 d. įsakymo
Nr. 1V-636/V-214 redakcija). Be to, pagal Aprašo 79 punktą (2019 m. vasario 11 d. įsakymo
Nr. 1V-134/V-41 redakcija), vizų tarnybos valstybės tarnautojas, pagrįstais atvejais (pavyzdžiui, siekdamas įsitikinti įmonės, kurios vadovu ar dalyviu užsienietis yra, įsteigimo ir (arba) įsigijimo aplinkybėmis; siekdamas išsiaiškinti užsieniečio atvykimo į Šengeno erdvę aplinkybes; kilus pagrįstų abejonių dėl pateiktų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo; siekdamas nustatyti, ar nėra atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų, nurodytų Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 19 straipsnyje) gali pakviesti prašymą išduoti nacionalinę vizą pateikusį užsienietį pokalbio ir (arba) paprašyti pateikti papildomus dokumentus, patvirtinančius prašyme išduoti nacionalinę vizą ir kartu su juo pateiktuose dokumentuose nurodytus duomenis.
27. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. gegužės 20 d. sprendime, išanalizavęs šios nutarties 26 punkte nurodytą teisinį reglamentavimą, padarė išvadą, kad Ambasadai iškilus klausimų dėl pareiškėjo turimų profesinių įgūdžių ir / ar jo pateiktų dokumentų, yra galimybė iškilusius neaiškumus išsiaiškinti ir priimti pagrįstą galutinį individualų administracinį aktą, tačiau atsakovas to nepadarė ir todėl ginčijamas sprendimas nėra tinkamai motyvuotas. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Ambasada, pakartotinai nagrinėdama pareiškėjo prašymą, nepakvietė pareiškėjo pokalbiui ir neprašė jo pateikti papildomus dokumentus (tinkamai patvirtintą Uzbekistano Respublikos vairuotojo pažymėjimą arba originalą; Uzbekistano Respublikos vidaus reikalų ministerijos Samarkando srities pažymą, patvirtintą Apostille), patvirtinančius prašyme ir kartu su juo pateiktuose dokumentuose nurodytus duomenis, nors tokia pareiga Ambasadai nustatyta Aprašo 79 punkte ir akcentuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 20 d. sprendime.
28. Teisėjų kolegija šiame kontekste pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. vasario
13 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus ir sprendimus). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kyla maksima, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko, įskaitant) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Be to, administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina
(žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. 1 d.). Taigi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, vadovaudamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais.
29. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl
Sprendimo, priimto pakartotinai išnagrinėjus pareiškėjo prašymą, teisėtumo ir pagrįstumo, pagrįstai atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-4006-556/2020, priimtame išnagrinėjus bylą pagal pareiškėjo
skundą dėl pirmojo atsisakymo išduoti jam vizą panaikinimo, pateiktus Aprašo 78.14 ir 79 punktų nuostatų išaiškinimus, kurie atitinka vyraujančią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2020 m. gegužės 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3997-552/2020, 2020 m. gegužės 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3865-556/2020). Atsakovo
pateikti argumentai nesudaro prielaidų nukrypti nuo anksčiau išdėstytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pozicijos (nagrinėjamos individualios bylos aplinkybių kontekste).
Nors atsakovas apeliaciniame skunde akcentuoja savo interneto svetainėje paskelbtą informaciją (sąrašą) „Valstybės, kurių išduoti oficialūs dokumentai tvirtinami pažyma Apostille“,
kurioje Nr. 115 nurodytas Uzbekistanas (šiuo metu – Nr. 117, https://keliauk.urm.lt/gyvenantiems-uzsienyje/konsulines-funkcijos-lietuvos-pilieciams/dokumentu-legalizavimas-ir-tvirtinimas-pazyma-apostille/sarasas-valstybiu-prisijungusiu-prie-1961-m-hagos-konvencijos-del-uzsienio-valstybese-isduotu-dokumentu-legalizavimo-panaikinimo), tačiau toks informacinio pobūdžio pranešimas savaime neturi teisinės galios, todėl jo nuostatų nesilaikymas negali būti savarankišku pagrindu neigiamoms teisinėms pasekmėms kilti.
30. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Atsakovo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tik pakartotais anksčiau teismui išdėstytais argumentais bei deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas šiuos argumentus išnagrinėjo netinkamai. Papildomai pažymėtina, jog atsakovo argumentai, kad pareiškėjas žinojo apie reikalavimą pateikti tinkamai patvirtintą Uzbekistano Respublikos vairuotojo pažymėjimą arba jo originalą bei Uzbekistano Respublikos vidaus reikalų ministerijos Samarkando srities pažymą, patvirtintą pažyma (Apostille), nes šis reikalavimas buvo aptartas nagrinėjant ankstesnę administracinę bylą, teisėjų kolegijos vertinimu, yra nepagrįsti, nes, kaip minėta, pareiškėjo pareiga pateikti atitinkamai patvirtintus dokumentus ginčui aktualiu laikotarpiu buvo siejama su Ambasados pareikštu reikalavimu pateikti atitinkamai patvirtintus dokumentus, tačiau šiuo atveju byloje nėra ginčo, kad Ambasada nepareiškė pareiškėjui tokio reikalavimo, nebuvo pakvietusi jo pokalbiui ar pan. Atsakovo teorinio pobūdžio pasvarstymai, ar pareiškėjas būtų įvykdęs tokį reikalavimą, jei būtų jį gavęs, neturi teisinės reikšmės. Taigi, atsakovas neįrodė savo apeliaciniame skundė išreikštos pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, netinkamai suvokė bylos esmę ir jos neatskleidė.
31. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pagrįstai tenkino pareiškėjo skundo reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo
144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Veslava Ruskan
Milda Vainienė