Administracinė byla Nr. eI-1231-609/2017
Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00683-2017-2 Procesinio sprendimo kategorija 12.8; 43.3; 55.1
(S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. rugsėjo 18 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Eglė Kiaurakytė,
sekretoriaujant Vidai Rutkauskienei,
dalyvaujant atsakovėms M.S., S.K.
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės Tauragės regiono atliekų tvarkymo centras patikslintą prašymą atsakovėms M. S., S. K. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė :
pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė Tauragės regiono atliekų tvarkymo centras (toliau - TRATC, pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovių M. S. ir S. K. (toliau – ir atsakovės) priteisti 104,18 Eur : iš atsakovės M. S.- 89,32 Eur, iš atsakovės S. K.- 14,88 Eur.
Prašymas grindžiamas argumentais, kad Šilalės rajono savivaldybės taryba 2012 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. 1-41 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir tvarkymą nuostatus, kurie yra privalomi visiems Šilalės rajono savivaldybės teritorijoje nekilnojamojo turto turintiems fiziniams bei juridiniams asmenims. Nustatytą įmoką kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti minėtose nuostatuose nustatyta tvarka. Pareiškėja yra Tauragės regiono savivaldybių (tame tarpe ir Šilalės rajono savivaldybės) įsteigta atliekų tvarkymo įmonė, atliekanti atliekų tvarkymo ir organizavimo funkcijas Šilalės rajono savivaldybės teritorijoje. Nurodoma, jog atsakovės yra nekilnojamojo turto objekto- gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), bendraturtės ir už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. atsakovėms nuosavybės teise priklausančios bendro turto dalys apmokestintos 104,18 Eur vietine rinkliava, kurios atsakovės nesumokėjo, todėl susidarė prašomos priteisti sumos dydžio įsiskolinimas. Prašymo reikalavimas grindžiamas tuo, jog atsakovės privalėjo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, nes rinkliava yra atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje ir ji nesiejama su konkrečios paslaugos suteikimu, o yra privaloma įmoka, reglamentuota viešosios teisės normomis.
Teismo posėdyje atsakovės M. S. ir S. K. nurodė, jog su prašymo reikalavimu nesutinka, mano, kad jis yra nepagrįstas, nes gyvenamasis namas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), yra faktiškai nenaudojamas.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymas, Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymas, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas, Šilalės rajono savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. T1-41 (su pakeitimais) patvirtinti Šilalės rajono savivaldybės Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš jų turėtojų ir tvarkymą nuostatai (toliau – Nuostatai).
Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustato, jog atliekų turėtojas šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka turi tvarkyti atliekas pats arba perduoti jas atliekų tvarkytojui, išskyrus atvejus, kai nepavojingos atliekos sunaudojamos žemės ūkyje, energijai gauti ar kitoms reikmėms aplinkai ir žmonių sveikatai saugiu būdu. Taigi, įstatymų leidėjas imperatyviai įpareigoja atliekų turėtoją pačiam tvarkyti atliekas teisės aktų nustatyta tvarka arba perduoti jas atliekų tvarkytojui. Atliekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka“ reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti atliekų turėtojas (Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalis). Iš šių nuostatų matyti, jog atliekų turėtojas tais atvejais, kai perduoda atliekas atliekų tvarkytojui, privalo padengti visas su jo perduotų atliekų tvarkymu susijusias išlaidas.
Komunalinių atliekų tvarkymas, antrinių žaliavų surinkimas, perdirbimo organizavimas teisės aktais yra priskirtas savivaldybių funkcijoms (Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktas, Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnis). Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalis nustato, jog savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali nustatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas.
Rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Rinkliavų įstatymas, kurio 2 straipsnio 3 dalis vietinę rinkliavą apibrėžia kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1-2 punktai numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus.
Taikydamas įstatymų nuostatas, teismas vadovausis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo teisinį reglamentavimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-471/2010, skelbta Administracinė jurisprudencija, Nr. 19, 2010), nes Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatas teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.
Aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo teisinį reglamentavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad, skirtingai nuo Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamos valstybinės rinkliavos, kuri inter alia apima privalomas įmokas už vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų teikiamas paslaugas, apibrėžimo, vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas expressis verbis nesieja su atitinkamomis paslaugomis. Vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje akcentavo ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies prasme. Vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose.
Šilalės rajono savivaldybės taryba 2012 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. T1-41, patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – Nuostatai), kurių 5 punkte nurodyta, kad vietinės rinkliavos mokėtojai yra komunalinių atliekų turėtojai – visi fiziniai ir juridiniai asmenys nuosavybės ar kita teise valdantys ir naudojantys nekilnojamąjį turtą Šilalės rajono savivaldybėje, išskyrus įmones turinčias Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimus, kuriuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybės organizuojamoje komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Pagal Nuostatų 19 punktą, vietinę rinkliavą ir rinkliavos dydžius komunalinių atliekų turėtojams nustato savivaldybės taryba. Taigi, vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą. Minėtame punkte nustatyta, kad vietinės rinkliavos dydis nustatomas toks, kad gaunamos pajamos padengtų visas atliekų tvarkymo sistemos išlaidas ir kad vietinės rinkliavos dydis yra 228 Lt (vienos tonos komunalinių atliekų sutvarkymo kaina), o Nuostatų 20 punktas numato, kad metinė vietinė rinkliava apskaičiuojama pagal Šilalės rajono savivaldybės tarybos vietinės rinkliavos Nuostatų 1 priede nustatytą dydį, pagal nurodytą nekilnojamojo turto pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, padauginus iš nekilnojamojo turto bendrojo ploto. Nuostatų 31-45 punktuose reglamentuota vietinės rinkliavos mokėjimo ir išieškojimo tvarka. Pareiškėjai pavesta atlikti vietinės rinkliavos sumokėjimo, permokų grąžinimo, skolų išieškojimo apskaitą ir administravimą. Kiekvienais metais pagal sausio 1 d. Registro duomenis pareiškėja parengia mokėjimo pranešimą apie apskaičiuotas mokėtinas vietinės rinkliavos įmokas už kalendorinius metus ir iki sausio 31 d. pateikia vietinės rinkliavos mokėtojams pagal Registro duomenų bazėje turimą nekilnojamojo turto adresą. Vietinė rinkliava mokama kas ketvirtį, lygiomis dalimis arba už visus metus iškarto.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad savaime nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar (ir) naudojimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1592/2012, 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 ir kt.). Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog jei objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, kad fizinio ar juridinio asmens veikloje (plačiąja prasme – pvz., valdant, naudojant ar disponuojant nekilnojamuoju turtu ar pan.) jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro, akivaizdu, jog toks asmuo negali būti pripažintas atliekų turėtoju minėtų Nuostatų prasme, nes jis neturi ir (ar) nedaro (negamina) atliekų (2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, 2015 m. rugsėjo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1895-575/2015). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. nutartyje Nr. A-888-556/2015 konstatuota, jog naudodamasis konkrečiu objektu, nepriklausomai nuo jo valdymo teisinio pagrindo, asmuo sukuria komunalines atliekas, už kurių surinkimą jis privalo atsiskaityti. Tik tokių atliekų nesukūręs, jei įrodo, arba esant sprendimui atleisti nuo vietinės rinkliavos mokėjimo, asmuo gali būti pripažintas neturintis aptariamos pareigos.
Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad nuo 1993 m. rugpjūčio 9 d. atsakovė M. S. yra 1/8 dalių gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini) savininke, o nuo 2006 m. – 6/8 dalių gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), savininke. Nurodytas Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas taip pat patvirtina, kad nuo 2015 m. birželio 17 d.. 1/8 dalių gyvenamojo namo, esančio adresu(duomenys neskelbtini), savininke yra atsakovė S. K.. Minėto viešojo registro duomenys patvirtina, jog Nuostatų 5 punkto prasme laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. atsakovės buvo vietinės rinkliavos mokėtojomis ir turėjo prievolę mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.
Byloje esančios AB „Energijos skirstymo operatorius“ pažymos patvirtina, jog laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 13 d. M. S. vardu elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta ir į nekilnojamojo turto objektą adresu (duomenys neskelbtini), elektros energija nebuvo tiekiama. Teismo posėdžio metu liudytojas J. S. parodė, jog po 1993 metų gyvenamuoju namu, esančiu adresu (duomenys neskelbtini), faktiškai niekas nesinaudoja, jis nėra pritaikytas eksploatacijai.
Kadangi vertintina, jog teisminio nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės ir į bylą pateikti įrodymai patvirtina gyvenamojo namo faktinio nenaudojimo faktą, vien ta aplinkybė, jog nustatytais terminais atsakovės nesikreipė dėl lengvatos suteikimo, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, jog laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 13 d. gyvenamasis namas adresu (duomenys neskelbtini), buvo faktiškai naudojamas ir dėl to susidarė komunalinės atliekos.
Darytina išvada, jog nėra įrodyta, kad atsakovės buvo atliekų turėtojomis ir turėjo prievolę mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl prašymas laikytinas nepagrįstu ir netenkintinas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-88 straipsniais, 132 straipsnio 1 dalimi,
n u s p r e n d ž i a :
prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Teisėja Eglė Kiaurakytė