Administracinė byla Nr. A-2004-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04536-2016-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.1.1; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus bei žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas V. S. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2016 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. (1.35.)-7R-8311 „Dėl prašymo atlyginti žalą ne teismo tvarka“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Ministeriją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 23 d. prašymą; 3) priteisti 100 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–6).
2. Pareiškėjas skundė nurodė, kad su prašymu kreipėsi į Ministeriją, prašydamas ikiteismine tvarka kompensuoti 2 941 Eur sumą už nepagrįstai Vilniaus miesto antro policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyresniosios tyrėjos paskirtą ir Vilniaus apylinkės prokuratūros skyriaus prokurorės patvirtintą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti už laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio 11 d. iki 2016 m. spalio 15 d. Vadovavosi Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 15 d. išteisinamuoju nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-467/1020/2016, kuris, pareiškėjo teigimu, suteikia jam teisę šioje byloje reikalauti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
3. Pareiškėjas Ministerijos Sprendime nurodytus atsisakymo kompensuoti žalą argumentus laikė nepateisinamais ir nepagrįstais. Pareiškėjas vertino, kad Ministerija turėjo vykdyti jo teisėtą prašymą, vadovaudamasi išteisinamuoju nuosprendžiu.
4. Pareiškėjas nurodė, kad 2 941 Eur žala apskaičiavo vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, skaičiuojant po 4,37 Eur už kiekvieną dieną nuo kardomosios priemonės skyrimo dienos iki išteisinamojo nuosprendžio paskelbimo.
5. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas savo neteisėtais veiksmais sukėlė jam moralinę žalą, dėl ko prašo priteisti iš Ministerijos 100 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
6. Ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė teismo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 36–38).
7. Ministerija nurodė, kad Sprendimu pareiškėjas buvo informuotas, kad Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo turi teisę kreiptis į Teisingumo ministeriją dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto kardomojo kalinimo (suėmimo), neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinių prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto paskyrimo, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.272 straipsnio 1 dalis)) ne teismo tvarka ne vėliau kaip per 3 metus nuo to laiko, kai jis sužinojo arba turėjo sužinoti, kad įstatymų nustatyta tvarka nustatyta, jog nuteisimas, kardomasis kalinimas (suėmimas), sulaikymas, procesinių prievartos priemonių pritaikymas ar administracinės nuobaudos – arešto paskyrimas yra neteisėti. To paties įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad prie Teisingumo ministerijai teikiamo asmens prašymo atlyginti žalą ne teismo tvarka pridedamas įsiteisėjęs ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo sprendimas, nustatantis pažeidimus, kuriuos padarė ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas baudžiamojoje ar administracinio teisės pažeidimo byloje priimdami sprendimą dėl nuteisimo, kardomojo kalinimo (suėmimo), sulaikymo, procesinių prievartos priemonių pritaikymo, administracinės nuobaudos – arešto paskyrimo, taip pat žalos dydį patvirtinantys dokumentai.
8. Ministerija akcentavo, kad pareiškėjo pateiktame Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 16 d. nuosprendyje nėra nustatyti pažeidimai, susiję su paskirta kardomąja poveikio priemone – rašytiniu pasižadėjimu neišvykti, dėl kurios buvo prašoma atlyginti galimai padarytą neturtinę žalą. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – ir BPK) nustatyti galimi laisvės ribojimo ir kitų procesinės prievartos priemonių taikymo pagrindai ir tvarka siejami su teisingumo vykdymu baudžiamojoje byloje nuo jos iškėlimo iki nuosprendžio (nutarties) priėmimo. Procesinių priemonių tikslas - užtikrinti tinkamą proceso eigą baudžiamojoje byloje ir ištirti nusikaltimą. Skiriant ir pratęsiant procesinę prievartos priemonę, atsižvelgiama į BPK normas, reglamentuojančias jų skyrimo tvarką ir sąlygas. Todėl procesinis veiksmas yra teisėtas, jeigu jis buvo atliktas nepažeidžiant nustatytų taisyklių.
9. Ministerija pažymėjo, kad Įstatymas nustato pareigą pareiškėjui pateikti procesinį dokumentą, kuriame nustatyti pažeidimai, dėl kurių prašoma atlyginti padarytą žalą. Įstatymas nesuteikia teisės Ministerijai vertinti baudžiamojoje ar administracinėje bylose atliktų procesinių veiksmų, nes pagal Įstatymo nuostatas, Ministerija turi atlyginti žalą, jeigu neteisėtų veiksmų padarymo faktas buvo konstatuotas įsiteisėjusiame procesiniame sprendime. Pareiškėjo prašymas atlyginti neturtinę žalą buvo grindžiamas tik procesinės priemonės taikymu, kurios neteisėtumas, pagal pareiškėją, yra akivaizdus, nes Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 16 d. nuosprendžiu jis buvo išteisintas. Kitų procesinių veiksmų, dėl kurių pareiškėjui galimai galėjo būti padaryta žala, prašyme nebuvo nurodyta. Todėl vertinti aplinkybes, kurių pareiškėjas nenurodė savo prašyme, nebuvo jokio pagrindo.
10. Ministerija vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pažymėdama, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas ar baudžiamosios bylos nutraukimas savaime nėra pagrindas preziumuoti, kad baudžiamosios bylos nutraukimas savaime nėra pagrindas preziumuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-395-469/2015; 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2014). Todėl  pareiškėjo pateiktas Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 16 d. nuosprendis, kuriame nebuvo nurodyta, kad pareiškėjui paskirtas rašytinis pasižadėjimas neišvykti buvo neteisėtas ir nepagrįstas, savaime negali būti pagrindu atlyginti galimai padarytą žalą.
11. Ministerija pabrėžė, kad pareiškėjui buvo išaiškinta teisė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą ir CPK nuostatomis įrodinėti, kad pritaikyta procesinė prievartos priemonė buvo neteisėta ir nepagrįsta.
12. Ministerija teigė, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, esančius pagrindu priteisti žalos atlyginimą. Pareiškėjo teiginius apie neturtinę žalą laikė deklaratyviais ir nepagrįstais. Pabrėžė, kad byloje nėra įrodyta, jog dėl atsakovo veiksmų pareiškėjui buvo sukeltos tokios apimties neigiamos pasekmės ir subjektinių teisių pažeidimas, kuris neabejotinai turėtų sąlygoti neturtinės žalos padarymo konstatavimą. Byloje neįrodyta, kad pareiškėjas patyrė tokius dvasinius išgyvenimus, kurie savo pobūdžiu ir intensyvumu patektų į atlygintinos neturtinės žalos sampratą.
13. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjas ir atsakovų atstovas palaikė pozicijas, išdėstytas procesiniuose dokumentuose.

II.

14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies (b. l. 61-65). Panaikino Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2016 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. (1.35.)7R-8311 „Dėl prašymo atlyginti žalą ne teismo tvarka“ ir įpareigojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją išnagrinėti pareiškėjo V. S. 2016 m. rugsėjo 23 d. prašymą atlyginti žalą dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ne teismo tvarka iš naujo. Kitą pareiškėjo V. S. skundo dalį atmetė.
15. Teismas sprendė, kad byloje ginčas kilo dėl Ministerijos sprendimo, kuriuo atsisakyta atlyginti dėl baudžiamajame procese įvykdytų pareigūnų veiksmų patirtą žalą, ir dėl šio sprendimo patirtos neturtinės žalos atlyginimo.
16. Teismas bylos duomenimis nustatė, kad pareiškėjas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 235 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 1 metų 2 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant neišeiti iš namų nuo 23 val. iki 6 val. ryto, jeigu tai nesusiję su darbu ar gydymusi (b. l. 9–12). Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 15 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 28 d. nuosprendis buvo panaikintas, o V. S. išteisintas (b. l. 13–15). Pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 23 d. su prašymu kreipėsi į Ministeriją, prašydamas atlyginti žalą, kurią patyrė dėl baudžiamojo proceso metu taikytos procesinės prievartos priemonės (b. l. 41–43). Ministerija 2016 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. (1.35.)7R-8311 atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, motyvuodama tuo, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pagrindas priteisti žalą dėl baudžiamojo proceso metu taikytos procesinės prievartos priemonės ir tuo, kad nuosprendyje nėra konstatuota neteisėtų pareigūnų, prokuroro ar teismo veiksmų, o pareiškėjas prie prašymo nepateikė kitų įsiteisėjusių ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo sprendimų, nustatančių pažeidimus, kuriuos padarė ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras (b. l. 39–40).
17. Teismas nurodė bylai aktualų teisinį reglamentavimą, t. y. Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymą, kurio paskirtis – spręsti žalos atlyginimo klausimą dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atsiradusių dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto kardomojo kalinimo (suėmimo), neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinių prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto paskyrimo, ne teismo tvarka. Vadovavosi šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, 3 straipsnio 1, 4 dalimis ir pažymėjo, kad nurodytos nuostatos įpareigoja besikreipiantį asmenį dėl žalos atlyginimo pagal Įstatymą pateikti prašymą bei procesinį dokumentą, kuriame nustatyti pažeidimai, dėl kurių prašoma atlyginti padarytą žalą.
18. Teismas akcentavo, kad ginčo, kad pareiškėjas Ministerijai kartu su prašymu atlyginti žalą pateikė Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 15 d. išteisinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-467/1020/2016, nėra. Pažymėjo, kad sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą. Civilinės atsakomybės požiūriu reikšminga aplinkybė yra ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nutraukimo, asmens išteisinimo pagrindas, reikšminga ir tai, kaip įvertintas baudžiamųjų ar administracinių procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka.
19. Teismas nesutiko su atsakovo argumentais, kad išteisinamasis nuosprendis baudžiamojoje byloje savaime negali būti pagrindu atlyginti galimai padarytą žalą ne teismo tvarka dėl rašytinio pasižadėjimo neišvykti. Teismas vadovavosi suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, kurioje konstatuota, kad teismo nuosprendis, kuriuo asmuo buvo išteisintas, yra vienas iš tų procesinių sprendimų, kuris patenka į Įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nurodyto sprendimo sąvoką (LVAT 2015 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-997-556/2015, 2016 m. spalio 31 d. nutartis administracinėje byloje A-2786-624/2016).
20. Teismas vadovavosi Įstatymo 3 straipsnio 5 dalimi ir sprendė, kad į bylą nėra pateikta jokių rašytinių įrodymų ar argumentų, kad atsakovas, prieš priimdamas skundžiamą sprendimą, būtų tyręs pareiškėjo nurodytą jo teisių pažeidimą, iš esmės vertinęs, ar prašymas atlyginti žalą yra pagrįstas, o žalą atsisakė atlyginti vien tuo pagrindu, kad nebuvo pateiktas dokumentas, nustatantis pažeidimus, kuriuos padarė ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas baudžiamojoje byloje priimant sprendimą dėl nuteisimo, kardomojo kalinimo (suėmimo), sulaikymo, procesinių prievartos priemonių pritaikymo, kurį teismas pripažino nepagrįstu.
21. Teismas darė išvadą, kad Ministerijos Sprendimas negali būti laikomas teisėtu bei pagrįstu, todėl naikintinas, o atsakovas įpareigotinas pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 23 d. prašymą atlyginti žalą, kurią pareiškėjas nurodė patyręs dėl paskirtos kardomosios poveikio priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti, pasibaigusio išteisinamuoju Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 16 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-467/1020/2016, išnagrinėti iš naujo.
22. Teismas, vadovaudamasis CK 6.250 straipsniu, nurodė, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl patirtos neturtinės žalos yra bendro pobūdžio, grindžiami abstrakčiais argumentais, pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą. Be to, pareiškėjas, reikalaudamas atlyginti neturtinę žalą, iš esmės siekia kompensuoti patirtas kitas išlaidas (dokumentų vertimas ir kt.). Teismas vertino, kad byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė intensyvius neigiamus dvasinius išgyvenimus, todėl pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinę žalą, kurią jis nurodė patyręs dėl skundžiamo Ministerijos Sprendimo, atmetė kaip nepagrįstą.

III.

23. Atsakovas Ministerija pateikė apeliacinį skundą (b. l. 67–70), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
24. Ministerija apeliaciniame skunde pareiškėjo skundą prašo atmesti pirmosios instancijos teismui nurodytais motyvais.
25. Ministerija apeliaciniame skunde papildomai nurodo, kad bylai aktuali ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) praktika, kurioje yra konstatuota, jog tai, kad asmuo galiausiai išteisintas, savaime nereiškia, kad jo baudžiamasis persekiojimas buvo neteisėtas ar kitaip „sukompromituotas“. Ministerijos teigimu, gali būti atvejų, kai išnagrinėjus pagrįstą įtarimą teisme, asmuo nėra nuteisiamas pašalinus bet kokias pagrįstas abejones dėl jam pareikštų įtarimų, tačiau ir tokiais atvejais egzistuoja teisėtas valstybės interesas tinkamai vykdyti baudžiamąjį procesą, kuriame turi būti įvertintas pagrįstai įtariamo asmens kaltumas ar nekaltumas, ir užtikrinti sklandžią šio proceso eigą.
26. Ministerija nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teisėsaugos institucijų procesinių veiksmų neteisėtumas gali būti konstatuotas įstatymų nustatyta tvarka, pavyzdžiui, nuosprendis, kuriuo asmuo neteisėtai nuteistas, yra panaikintas instancine tvarka dėl to, kad neteisėtas. Iš esmės analogiškai spręstina apie kitų procesinių veiksmų baudžiamajame procese teisėtumą. Baudžiamosios bylos nutraukimas, netaikant asmeniui atsakomybės, savaime nereiškia, kad tyrimo metu visi prokuratūros ar teismo atlikti byloje veiksmai buvo neteisėti. Ikiteisminio tyrimo atlikimas yra įstatymais numatyta valstybės organų veikla, siekiant šalyje įtvirtinti ir palaikyti įstatymais grindžiamą tvarką. Ikiteisminis tyrimas ir baudžiamojo persekiojimo veiksmai yra valstybėje ir bet kurioje žmonių visuomenėje būtina teisėta veikla. Ji negali būti vertinama kaip neteisėta vien dėl to, kad proceso numatytais pagrindais pasibaigė be asmens nubaudimo baudžiamąja tvarka. Vadinasi, tyrimo pabaigimo faktas, nenubaudus asmens, savaime nedaro ikiteisminio tyrimo ir teismo veiksmų neteisėtų. Ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo teisėti tiek, kiek jie buvo atlikti pagal įstatyme numatytus pagrindus, jo nustatytas procedūras ir laikantis teisės aktais detalizuotos tvarkos, o neteisėti tiek, kiek šių reikalavimų nesilaikyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2002).
27. Ministerija pažymi, kad kardomosios priemonės gali būti skiriamos tik tuo atveju, jei yra pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Duomenų pakankamumo kriterijus yra vertinamasis, todėl, skiriant kardomąją priemonę ar pratęsiant jos terminą, nebūtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikia priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Skiriant kardomąją priemonę ar pratęsiant jos terminą, asmens kaltės klausimas nesprendžiamas, įrodymai nevertinami, vertinami tik faktiniai duomenys, kurie leidžia pagrįstai manyti, kad asmuo galėjo padaryti jam inkriminuojamą veiką.
28. Ministerija mano, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino visų Ministerijos argumentų, kurie buvo susiję su atsisakymu kompensuoti pareiškėjui galimai padarytą žalą dėl kardomosios priemonės taikymo. Teismas neatsižvelgė į tai, kad prašyme Ministerijai dėl žalos atlyginimo ne teismo tvarka bei skunde adresuotame pirmosios instancijos teismui pareiškėjas prašė atlyginti jam žalą dėl baudžiamojo proceso metu taikytos procesinės prievartos priemonės, kuri pareiškėjo nuomone buvo neteisėta, nes jis buvo išteisintas baudžiamojo proceso metu.
29. Ministerija atkreipia dėmesį, kad ginčo administracinėje byloje ribas apsprendžia pareiškėjo suformuluoti reikalavimai. Teismas neturi teisės keisti reikalavimo pagrindą arba dalyką savo iniciatyva ir nagrinėdamas bylą negali išeiti už reikalavimo ribų. Minėtu atveju teismas vadovavosi LVAT praktika, kad teismo nuosprendis, kuriuo asmuo buvo išteisintas, yra vienas iš tų procesinių sprendimų, kuris patenka į Įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nurodyto sprendimo sąvoką. Tačiau pareiškėjo atžvilgiu priimtame išteisinamajame nuosprendyje nėra konstatuota, kad baudžiamasis procesas iš esmės buvo pradėtas nepagristai arba, kad baudžiamojo proceso metu pareiškėjui buvo nepagrįstai ar neteisėtai paskirta kardomojo poveikio priemonė.
30. Ministerija pažymi, kad Įstatymo 3 straipsnio 5 dalyje nustatyta Ministerijos teisė gauti informaciją, reikalingą žalos dydžiui apskaičiuoti, nereiškia, kad Ministerija turi pati rinkti ir gauti iš kitų asmenų informaciją apie asmens atžvilgiu galimai padarytus neteisėtus veiksmus, atlikti tyrimus dėl kitų galimų neteisėtų veiksmų, apie kuriuos pareiškėjai nenurodo savo prašymuose bei neteikia dokumento, kuriame įsiteisėjusiu ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo sprendimu, nustatyti pažeidimai, kuriuos padarė ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas baudžiamojoje ar administracinio teisės pažeidimo byloje priimdami sprendimą dėl nuteisimo, kardomojo kalinimo (suėmimo), sulaikymo, procesinių prievartos priemonių pritaikymo, administracinės nuobaudos - arešto paskyrimo.
31. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 75) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
32. Pareiškėjas nurodo, kad apeliacinio skundo motyvai grindžiami bylai neaktualia teismine praktika. Šis ginčas turi būti išspręstas nesukuriant naują precendentą, o vadovaujantis jau suformuota teismine praktika analogiško pobūdžio bylose, taip užtikrinant iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) kylantį teismų praktikos vienodumą ir jurisprudencijos tęstinumą.
33. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, objektyviai ir visapusiškai nustatė, ištyrė bei įvertino visas faktines bylos aplinkybes, įrodymus, ginčo šalių argumentus ir kitą bylos medžiagą, teisingai išaiškino ir pritaikė procesines ir materialines teises normas ir vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais priėmė motyvuotą, teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti nėra jokio teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

34. Administracinių teismų kompetencijai įstatymu yra priskirta spręsti ginčus, kilusius viešojo administravimo srityje (Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str. 1 d.). Kokias bylas turi spręsti administraciniai teismai, išvardinta Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnyje. Jų tarpe ir bylos dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis).
35. Šioje administracinėje byloje prašoma panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2016 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. (1.35.)-7R-8311 „Dėl prašymo atlyginti žalą ne teismo tvarka“ ir įpareigoti Ministeriją ne teismo tvarka atlyginti dėl procesinės priemonės baudžiamajame procese taikymo patirtą 2 941 Eur neturtinę žalą.
36. Nagrinėjamu atveju padarytos žalos atlyginimas kildinamas iš neteisėtos procesinės prievartos priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti, pareiškėjui pritaikymo, t. y. iš neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų (Civilinio kodekso 6.272 str.), o Ministerijos sprendimas skundžiamas dėl to, kad ši institucija atsisakė patenkinti pareiškėjo pareiškimą dėl teismo prašomos žalos atlyginimo pagal Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymą. Taigi akivaizdu, kad viso ginčo pobūdis tik išoriškai, turint omenyje, kad skundžiamas viešojo administravimo sistemai priklausančio subjekto sprendimas, patenka į administracinių ginčų sąrašą, priskirtų nagrinėti administraciniams teismams (Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 str. 1 d. 1 p.).
37. Pareiškėjas aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė savo valią – jis prašo atlyginti žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų (Vilniaus miesto antro policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyresniosios tyrėjos, Vilniaus apylinkės prokuratūros skyriaus prokurorės) veiksmų, kurios atlyginimą reglamentuoja CK 6.272 straipsnis, nepatenkantis į Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punktu apibrėžiamą sritį. Reikalavimas naikinti Ministerijos sprendimą – išvestinis reikalavimas iš pagrindinio. Atsiejus jį nuo reikalavimo dėl žalos atlyginimo, jo patenkinimas nesukels pareiškėjui tiesioginių siekiamų pasekmių – galimo žalos atlyginimo. Taigi byla turi būti nagrinėjama bendrosios kompetencijos teisme. Juk administraciniams teismams paprastai priskiriamos bylos, kurių išnagrinėjimas nėra susijęs su tolesnio civilinio teisinio pobūdžio ginču (žr. pvz. Specialiosios teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartį byloje Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v Neringos savivaldybės taryba ir kt.). Šiuo atveju byloje yra pareikštas civilinio teisinio pobūdžio reikalavimas dėl žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų atlyginimo (Civilinio kodekso 6. 272 str.), kuris ir yra esminis. Civilinio teisinio pobūdžio reikalavimas nėra visiškai priklausomas nuo reikalavimo dėl Ministerijos sprendimo panaikinimo išsprendimo.
38. Esant nurodytoms aplinkybėms, t. y. nustačius, kad buvo pažeistos rūšinį bylų teismingumą reglamentuojančios taisyklės, kas yra absoliutus priimtų procesinių sprendimų negaliojimo pagrindas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 146 str. 2 d. 1 p.), skundžiamas sprendimas naikintinas ir byla perduotina atitinkamam bendrosios kompetencijos teismui. Tokią poziciją įtvirtina ir jau pirmiau suformuota administracinių teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A556-1377/2008, Nr. AS63-409/2009, Nr. A-444-1374/2009). Pareiškėjui išaiškintina, jog Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 30 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta pareiškėjo teisė reikšti šiuo atveju ieškinį ir pagal savo gyvenamąją vietą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 4 d. sprendimą panaikinti ir bylą pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus bei žalos atlyginimo perduoti Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Laimutis Alechnavičius

                            Ramūnas Gadliauskas

                            Dalia Višinskienė