Administracinė byla Nr. eP-61-575/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03628-2017-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.8; 60.3.9; 60.3.10; 60.3.12 

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2020 m. spalio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Visuomenės informavimo etikos asociacijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3111-442/2020 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos rytas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos rytas“ skundą atsakovui Visuomenės informavimo etikos asociacijai dėl sprendimo panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys – R. K., A. M. ir G. K.).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Komisijos sprendime nurodyta, jog dienraštyje „Lietuvos rytas” paskelbtoje žurnalisčių R. K. ir A. M. publikacijoje „Naujas „žaliojo“ politiko skydas – raguoti žvėrys“ („Lietuvos rytas“, 2017 m. gegužės 6 d., Nr. 87/7805) (toliau – ir ginčo publikacija) buvo pažeistas Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso (toliau – ir Kodeksas) 20 straipsnis. Nors G. K. neskundė ginčo publikacijos, tačiau Komisija sprendė dėl būtent joje padarytų galimų pažeidimų. Komisijos posėdyje G. K. atstovas patvirtino, kad naujienų portale www.lrytas.lt paskelbta skundžiama publikacija yra dviejų dalių: „Nauja politiko R. K. užgaida – raguoti žvėrys“ ir „R. K. įgeidžiai pašiurpino „žaliuosius“. Tačiau Komisija, ignoruodama G. K. skundo reikalavimus, sprendė ne dėl jos nurodytos publikacijos, o dėl kitoje visuomenės informavimo priemonėje paskelbtos ginčo publikacijos. Tiek ginčo publikacijoje, tiek publikacijose naujienų portale www.lrytas.lt buvo kritikuojamas Seimo narys R. K., o ne G. K.. Jau patys ginčo publikacijos ir publikacijų naujienų portale pavadinimai aiškiai nukreipė į esminę publikacijų temą ir jų tikslą – Seimo nario R. K. kritika dėl nepriimtino elgesio su gyvūnais bei dėl jo veiksmų užimant (neatlaisvinant) partijos būstinės patalpas Panevėžyje. G. K. paminėta tik informacijos apie R. K. kontekste kaip jo „globotinė ar numylėtinė“, ir tiek, kiek reikalinga atskleisti pagrindinę publikacijų temą – kritiką R. K., kuris G. K. gina, panaudoja savo įtaką suteikiant pastarajai valstybines pareigas, nuslepiant nuo rinkėjų skandalingą informaciją. Informacija apie G. K., kiek jos reikėjo pagrindinei publikacijų temai atskleisti, jau anksčiau ne kartą buvo viešinama per įvairias visuomenės informavimo priemones, taip pat ir valdomas „Lietuvos ryto“ grupės įmonių. Būtent tose ankstesnėse publikacijose, kuriose atvirai kritikuojama G. K., buvo pateikta jos pozicija minėtais klausimais (žr. publikacijas „G. K. šalia R. K. vėl melavo apie studijas?“, „G. K. ryžosi viešai atgailai“, „R. K. numylėtinė G. K. turi skandalingų paslapčių“ ir kt.), todėl pakartotinis tų pačių situacijų komentavimas neturėtų prasmės. Vis dėlto G. K. buvo ieškoma, su ja iš tiesų buvo bandoma susisiekti ne tik tiesiogiai, bet ir per partijos, kuriai tuo metu priklausė, vadovus ir narius. Deja, kaip paminėta ir ginčo publikacijoje, pastangos buvo bevaisės. Pareiškėjas nesutiko su Komisijos nuomone, kad teiginys, jog „G. K. kuriam laikui dingo“ ir kad „ją pastebėjo Tailando paplūdimiuose“, neapibūdina situacijos, jog su ja iš tiesų nebuvo galima susisiekti. Pareiškėjas teigė, kad Kodekso 20 straipsnis nenurodo jokių formuluočių, kuriomis gali ar turi būti pranešama apie bandymus susisiekti su kritikuojamu asmeniu. Publikacija buvo autorinis kūrinys ir tik autorius sprendė, kokios raiškos priemonės yra vartotinos. Pareiškėjo manymu, nagrinėjamu atveju nebuvo laikytasi turinio viršenybės prieš formą principo. Įgyvendinant turinio viršenybės principą šiuo atveju būtina ne formaliai suskaičiuoti ir išvardyti, kokiuose ginčo publikacijos teiginiuose minima G. K., o vertinti visas su tuo susijusias aplinkybes: kokiu tikslu ji paminėta ginčo publikacijoje, kokia tikroji ginčo publikacijos paskirtis, ankstesnės publikacijos šia tema ir kt., tačiau tai nebuvo padaryta.

3. Atsakovas Visuomenės informavimo etikos asociacija atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka.

4. Atsakovas nurodė, kad galimybė pasiaiškinti, patikslinti netikslią ar paneigti klaidingą informaciją G. K. ginčo publikacijoje nesuteikta, kaip ir nebuvo nurodyta, kodėl tai nepadaryta. Komisijai pateiktuose raštiškuose paaiškinimuose ir Komisijos posėdyje pareiškėjo atstovė ir ginčo publikacijos autorės paaiškino, jog pagrindinė ginčo publikacijos tema – R. K. veikla, o G. K. buvo paminėta tik tarp kitko. Pasak autorių, su G. K. buvo bandoma susisiekti, tačiau nesėkmingai – apie tai ginčo publikacijoje buvo pažymėta, nurodant, jog G. K., nutrūkus karjerai Seime, kuriam laikui dingo. Įvertinusi visas nurodytas aplinkybes Komisija konstatavo, kad ginčo publikacijos teiginiai, jog G. K. melavo rinkėjams dėl savo išsilavinimo, kaip ir kaltinimai dėl neteisėto Panevėžio savivaldybei priklausančių negyvenamųjų patalpų užvaldymo ir praeityje galbūt įvykdytos vagystės, laikytini neigiama G. K. kritika, todėl ginčo publikacijoje jai turėjo būti suteikta galimybė paaiškinti faktus, patikslinti netikslią ir (ar) paneigti neteisingą informaciją arba turėjo būti aiškiai nurodyta, kodėl tai nebuvo padaryta. Komisijos nuomone, teiginys „Nutrūkus svaigiai, bet trumpai karjerai Seime 31 metų G. K. kuriam laikui dingo“ nelaikytinas tinkamu pranešimu skaitytojams, jog ginčo publikacijos autorės bandė susisiekti su G. K. ir (ar) kad joms tai nepavyko arba G. K. atsisakė su jomis bendrauti, komentuoti jai mestus kaltinimus, kadangi iš šio pranešimo net nebuvo aišku, ar tokie bandymai apskritai buvo. Todėl pagrįstai ir teisėtai buvo priimtas Komisijos sprendimas, kuriuo pripažinta, kad ginčo publikacijoje buvo pažeistas Kodekso 20 straipsnis, nustatantis, jog kritikuojamam asmeniui visada turi būti suteikta galimybė paaiškinti, patikslinti, paneigti informaciją, o jeigu tokios galimybės nėra arba asmuo atsisako pasinaudoti šia galimybe, būtina apie tai pranešti tame pačiame kūrinyje.

5. Atsakovas pažymėjo, kad G. K. iš tiesų savo skunde nurodė, jog skundžia ne ginčo publikaciją, o portale lrytas.lt paskelbtą publikaciją „R. K. įgeidžiai pašiurpino „žaliuosius“ (lrytas.lt, 2017 m. gegužės 7 d.). Tačiau kartu su G. K. skundu pateiktoje skundžiamos publikacijos kopijoje buvo nurodyta, jog pirminis paskelbtos informacijos šaltinis yra laikraštis „Lietuvos rytas“, ir šią informaciją Komisijos posėdyje patvirtino pačios ginčo publikacijos autorės, nurodžiusios, jog laikraštyje „Lietuvos rytas“ paskelbta publikacija vėliau buvo perspausdinta portale lrytas.lt, padalijus ją į dvi atskiras dalis. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata, portalo lrytas.lt redakcija šiuo konkrečiu atveju negalėjo atsakyti už galimus visuomenės informavimo etikos nuostatų pažeidimus, todėl Komisija sprendime pasisakė būtent dėl pirminiame informacijos šaltinyje – laikraštyje „Lietuvos rytas“ – paskelbtos ginčo publikacijos. Apie numatomą G. K. skundo svarstymą tinkamai informuotos buvo tiek UAB „Lrytas“, tiek ir UAB „Lietuvos rytas“, ir abiem šioms bendrovėms buvo tinkamai atstovaujama Komisijos posėdyje, todėl bet kokios pareiškėjo pretenzijos šiuo klausimu laikytos nepagrįstomis. Atsakovas pabrėžė, kad ginčo publikacijoje buvo teigiama, jog G. K. melavo rinkėjams, ji buvo kaltinama neteisėtu Panevėžio savivaldybei priklausančių negyvenamųjų patalpų užvaldymu bei praeityje galbūt įvykdyta vagyste. Tokia informacija, nepriklausomai nuo publikacijos tikslo, neabejotinai laikytina neigiama G. K. kritika, todėl, pagal Kodekso 20 straipsnio nuostatas, jai privalėjo būti suteikta galimybė į šią kritiką atsakyti arba turėjo būti nurodyta, kodėl tai nebuvo padaryta. Be to, Kodeksas reikalauja suteikti neigiamai kritikuojamam asmeniui atsakymo teisę toje pačioje publikacijoje, o ne kažkada anksčiau ar vėliau. Todėl pareiškėjo argumentas, jog pakartotinis tų pačių situacijų komentavimas neturi prasmės, atmestinas, juo labiau kad nė vienoje iš pareiškėjo skunde nurodytų publikacijų nebuvo kalbama nei apie neteisėtą patalpų užvaldymą, nei apie, tikėtina, įvykdytą vagystę. Atsakovas nurodė, kad nors Kodeksas nenustatė, kokiomis raiškos priemonėmis informacijos vartotojams turi būti pranešta, jog nepavyko susisiekti su kritikuojamu asmeniu, vis dėlto pranešimas privalėjo būti toks, kad vidutinis (statistinis) informacijos vartotojas suprastų, jog, pirma, su kritikuojamu asmeniu buvo bandoma susisiekti ir, antra, tai nepavyko arba kritikuojamas asmuo atsisakė bendrauti (komentuoti kaltinimus). Publikacijos teiginys, jog G. K. kuriam laikui dingo ir (ar) buvo pastebėta Tailando paplūdimyje, niekaip nesuponuoja išvados, jog ginčo publikacijos autorės bandė jai skambinti ir (ar) rašyti el. paštu, kaip ir to, jog šios jų pastangos buvo bevaisės, todėl laikyta, kad ginčo publikacijoje nebuvo pranešta apie galbūt nesėkmingus bandymus susisiekti su G. K..

6. Trečiojo suinteresuoto asmens G. K. atstovės su skundu nesutiko ir prašė Komisijos sprendimą palikti galioti. Nurodė, kad G. K. į atsakovą kreipėsi dėl publikacijų, paskelbtų portale www.lrytas.lt, ir tik nagrinėjant jos skundą paaiškėjo, kad pirminė informacija buvo paskelbta dienraštyje „Lietuvos rytas“. Sutiko su atsakovo pozicija, kad šiuo atveju atsakingas yra pirminis informacijos šaltinis. Pažymėjo, kad, nagrinėjant G. K. skundą, Komisijos posėdyje dalyvavo ir turėjo galimybę pasisakyti tiek UAB „Lrytas“, tiek UAB „Lietuvos rytas“. Atkreipė dėmesį, kad nė vienoje iš minimų publikacijų, t. y. nei UAB „Lrytas“, nei UAB „Lietuvos rytas“, G. K. nebuvo suteikta teisė atsakyti į kritiką. Be to, nė vienoje publikacijoje nebuvo atskleista, kodėl nebuvo pateikta G. K. komentaro. Taip buvo pažeista imperatyvi Kodekso 20 straipsnio nuostata. Aplinkybė, jog straipsnis buvo ne apie G. K., o apie Seimo narį R. K., nebuvo reikšminga, kadangi neabejotinai aštriai ir neigiamai kritikuota ir G. K..

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo A. M. prašė skundą patenkinti. Nurodė, kad ruošdama publikaciją bandė susisiekti su G. K., tačiau jai nepavyko. Neabejojo partijos Panevėžio skyriaus pateikta informacija, todėl ja rėmėsi. Straipsnio tikslas buvo aprašyti padėtį Panevėžio skyriuje ir Seimo nario R. K. veiklą, tačiau niekas iš partijos oficialių asmenų situacijos nekomentavo.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo R. K. su skundu sutiko, prašė jį patenkinti. Nurodė, kad nors publikacijos buvo paviešintos 2017 m. gegužės mėnesį, tačiau aptariamą žurnalistinį tyrimą ji atliko ilgą laiką, todėl į bylą pateikė 2017 m. sausio mėnesio telefoninių pokalbių išklotines, kurios įrodė jos pastangas susisiekti su G. K.. G. K. telefonu bendrauti atsisakydavo.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 12 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Lietuvos rytas“ skundą atmetė.

10. Teismas atkreipė dėmesį, kad nors G. K. į atsakovą kreipėsi prašydama pripažinti, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeisti Kodekso 3, 5 ir 20 straipsniai, o atsakovas Komisijos sprendimu pripažino pareiškėją pažeidus tik Kodekso 20 straipsnio nuostatas, tačiau G. K. skundo teismui dėl Komisijos sprendimo nebuvo pateikusi, todėl šioje administracinėje byloje Komisijos sprendimas buvo nagrinėjamas pareiškėjo pateikto skundo ribose, t. y. buvo tikrinamas Komisijos sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas Kodekso 20 straipsnio aiškinimo ir taikymo prasme.

11. Teismas nustatė, kad Komisija, vadovaudamasi Visuomenės informavimo įstatymo 461 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktais bei 6 dalimi, nusprendė pripažinti, jog ginčo publikacijoje buvo pažeistas Kodekso 20 straipsnis, nustatantis, jog neigiamai kritikuojamam asmeniui visada turi būti suteikta galimybė paaiškinti, patikslinti, paneigti informaciją, o jeigu tokios galimybės nėra arba asmuo atsisako pasinaudoti šia galimybe, būtina apie tai pranešti pačiame kūrinyje. UAB „Lietuvos rytas“ įpareigota paskelbti šį sprendimą laikraštyje „Lietuvos rytas“.

12. Teismas pažymėjo, kad Komisijos sprendimas priimtas išnagrinėjus G. K. 2017 m. gegužės 15 d. skundą ir nustačius, jog 2017 m. gegužės 6 d. laikraštyje „Lietuvos rytas“ buvo paskelbta R. K. ir A. M. publikacija „Naujas „žaliojo“ politiko skydas – raguoti žvėrys“ („Lietuvos rytas“, 2017 m. gegužės 6 d., Nr. 87/7805), kuri taip pat buvo išskaidyta į dvi dalis ir pakeistais pavadinimais paskelbta portale lrytas.lt: „Nauja politiko R. K. užgaida – raguoti žvėrys“ (lrytas.lt, 2017 m. gegužės 6 d.) ir „R. K. įgeidžiai pašiurpino „žaliuosius“ (lrytas.lt, 2017 m. gegužės 7 d.), kurioje buvo pasakojama apie R. K. ir G. K.. Tokią išvadą (kad publikacijoje aprašoma G. K.) atsakovas padarė, įvertinęs ginčo publikacijos tekstą. Atsakovas nusprendė, kad ši informacija, jog G. K. melavo rinkėjams dėl savo išsilavinimo, buvo kaltinama neteisėtu Panevėžio savivaldybei priklausančių negyvenamųjų patalpų užvaldymu bei praeityje galbūt įvykdyta vagyste, laikytina neigiama šio asmens (G. K.) kritika, todėl jai turėjo būti suteikta galimybė paaiškinti faktus, patikslinti netikslią ir (ar) paneigti neteisingą informaciją arba turėjo būti aiškiai nurodyta, kodėl tai nebuvo padaryta.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nesutikimą su Komisijos sprendimu grindė iš esmės trimis argumentų grupėmis: dėl netinkamo subjekto, dėl Kodekso 20 straipsnio nuostatų taikymo (netaikymo) G. K. atžvilgiu ir dėl susisiekimo su G. K. galimybės nebuvimo.

14. Teismo buvo atmestas, kaip nepagrįstas nei teisės taikymo, nei fakto prasme pareiškėjo argumentas, kad Komisijai savo iniciatyva pradėjus nagrinėti galimą pažeidimą, apie tai turėjo būti informuotas UAB „Lietuvos rytas“. Teismas iš į bylą pateiktų 2017 m. rugsėjo 20 d. vykusio Komisijos posėdžio protokolo, advokatės A. I. 2017 m. rugsėjo 15 d. rašytinių paaiškinimų nustatė, kad Komisijos posėdyje tinkamai (per atstovę advokatę A. I.) buvo atstovaujamas tiek UAB „Lietuvos rytas“, tiek UAB „Lrytas“. Komisijos posėdyje buvo svarstomas publikacijų autorystės (pirminio šaltinio) klausimas, UAB „Lietuvos rytas“ turėjo galimybę pasisakyti šiuo klausimu, todėl nebuvo jokio pagrindo pradėti atskirą procedūrą. Nei Visuomenės informavimo įstatymo, nei Visuomenės informavimo etikos komisijos darbo reglamente, patvirtintame Visuomenės informavimo komisijos 2015 m. kovo 23 d. sprendimu (toliau – ir Komisijos darbo reglamentas), nebuvo apibrėžtos detalios svarstymo procedūros. Komisijos darbo reglamento 46 punkte nustatyta, kad procedūriniai klausimai, nenumatyti šiame reglamente, sprendžiami Komisijos posėdžiuose. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas argumentų, jog turėjo būti pradėta atskira procedūra, nepagrindė jokiomis teisės aktų nuostatomis.

15. Teismo vertinimu, G. K. skunde Komisijai nurodyta konkreti visuomenės informavimo priemonė ir publikacija, dėl kurios skundžiamasi, bei pridėta publikacijos kopija vertintinos tik kaip atitiktis skundo turiniui ir formai keliamiems reikalavimams, t. y. kaip pagrindas Komisijai skundą priimti nagrinėti. Atsižvelgdamas į Visuomenės informavimo įstatymo 461 straipsnyje ir Komisijos darbo reglamento 4 punkte apibrėžtas Komisijos funkcijas, į tai, kad UAB „Lietuvos rytas“, svarstant G. K. skundą Komisijos posėdyje, turėjo galimybę išreikšti poziciją, be kita ko, ir dėl tinkamo subjekto, teismas priėjo prie išvados, kad Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio nuostatos nagrinėjamu atveju buvo aiškinamos ir pritaikytos tinkamai, UAB „Lietuvos rytas“ pagrįstai pripažintas padariusiu pažeidimą, kaip pirmas paskelbęs neigiamą G. K. kritiką. Aplinkybė, jog G. K. į Komisiją kreipėsi dėl pirminę informaciją pakartojusio interneto portalo www.lrytas.lt publikacijos įvertinimo, teismo vertinimu, nelėmė Komisijos sprendimo neteisėtumo Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio taikymo prasme.

16. Teismas pažymėjo, kad Kodekso 20 straipsnio nuostatoje asmuo, kuriam turi būti suteikta galimybė pasiaiškinti, patikslinti ir / arba paneigti informaciją, apibrėžiamas vieninteliu kriterijum – neigiama kritika. Todėl teismas sutiko su pareiškėjo skundo argumentu, kad tokia galimybė netaikytina bet kuriam publikacijoje minimam asmeniui, tačiau atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo argumentą, jog publikacijos tikslas, atspindėtas publikacijos pavadinime, apibrėžė asmenų, kurių atžvilgiu taikytinas Kodekso 20 straipsnis, ratą. Asmens kritika apibrėžta Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje, kaip asmens ar jo veiklos nagrinėjimas ir vertinimas neįžeidžiant asmens garbės ir orumo, nepažeidžiant jo privataus gyvenimo, nesumenkinant dalykinės reputacijos.

17. Ginčo publikacijos pastraipos antraštė „Įstatymą pažeidė ir globotinė“ ir visa pastraipa, teismo nuomone, buvo neabejotinai kritikuojanti ir neigiamai charakterizuojanti G. K.. Tokie apibūdinimai, kaip „R. K. numylėtinė G. K.“, „Išsiskyrusi „valstietė“ rinkėjams pateiktoje biografijoje nurodė, kad yra ištekėjusi ir studijavo teisę Vilniaus kolegijoje, nors šioje mokymo įstaigoje nėra teisės fakulteto“, „Praeityje iš picerijos seifo G. K. buvo pasisavinusi pinigų, dėl vagystės buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas“, „Paaiškėjo, kad 31 metų politikė (iš konteksto akivaizdu, kad kalbama apie G. K. – teismo pastaba) ne tik gyvena ne pagal kišenę, bet ir turi nuodėmių“, „Į įstatymus spjaunantis „valstiečių“ vedlys ir jo globotinė (iš konteksto akivaizdu, kad kalbama apie G. K. – teismo pastaba) ir toliau kelia aistras Panevėžyje“, „Kas valdo tas patalpas? Jose šeimininkauja G. K.“, apibūdina žmogų akivaizdžiai neigiamai, menkina dalykinę reputaciją. Teismas pabrėžė, kad pasirodžius publikacijai G. K. nebebuvo viešas asmuo (Seimo narė), todėl tokia G. K. aštriai kritikuojanti, neigiamai charakterizuojanti informacija, siekiant kritikuoti tik Seimo narį R. K., kaip teigė pareiškėjas skunde teismui, teismo įvertinta kaip perteklinė.

18. Atsižvelgdamas į publikacijos autorių saviraiškos laisvę (Kodekso preambulė, 1, 3, 5, 6, 22 str.), teismas įvertino, kad nagrinėjamu atveju žurnalistėms, siekusioms publikacijomis kritikuoti Seimo narį R. K. ir pasirinkusioms to tikslo siekimo būdą – aprašyti R. K. aplinką, akivaizdžiai neigiamai sukritikuojant G. K., buvo privalu, be kita ko, vadovautis ir Kodekso 20 straipsnio nuostata, įpareigojančia publikacijos autores suteikti galimybę G. K. paaiškinti, patikslinti, paneigti informaciją (Visuomenės informavimo įstatymo 15 str., 41 str.). Ginčo tarp proceso šalių, kad G. K. nebuvo suteikta galimybė paaiškinti, patikslinti, paneigti rengiamą informaciją, nebuvo.

19. Teismas pabrėžė, kad Kodekso 20 straipsnio nuostatos suponavo publikacijos autorių pareigą tame pačiame kūrinyje, t. y. ginčo publikacijoje nagrinėjamu atveju suteikti informaciją skaitytojui, kodėl nėra pateikiamas neigiamai kritikuojamo asmens atsakymas ar aprašomas asmuo atsisako tokia galimybe pasinaudoti. Nagrinėjamų aplinkybių kontekste teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad teiginys „Nutrūkus svaigiai, bet trumpai karjerai Seime 31 metų G. K. kuriam laikui dingo“ nelaikytinas tinkamu pranešimu skaitytojams, jog publikacijos autorėms nepavyko susisiekti su G. K. arba ji būtų atsisakiusi pasinaudoti atsakymo galimybe.

III.

20. Pareiškėjas UAB „Lietuvos rytas“ apeliaciniame skunde prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Komisijos sprendimą.

21. Pareiškėjo teigimu, G. K. neskundė ginčo publikacijos, tačiau Komisija sprendimą priėmė tik dėl joje padarytų galimų pažeidimų, t. y. Komisija, ignoruodama G. K. skundo reikalavimus, sprendė ne dėl jos nurodytos publikacijos, o dėl kitoje visuomenės informavimo priemonėje (UAB „Lietuvos rytas“) paskelbtos ginčo publikacijos. Be to, teismas, spręsdamas klausimą dėl subjekto tinkamumo, rėmėsi Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktu, tačiau pareiškėjas pažymėjo, kad minėto straipsnio nuostatose įtvirtinta, jog viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui netaikoma redakcinė atsakomybė ir jie neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu jie nurodė informacijos šaltinį ir ji buvo anksčiau paskelbta per kitas visuomenės informavimo priemones. Pareiškėjas nesutiko su teismo teiginiu, kad „už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą atsako tas, kas pirmas paskleidė tokią informaciją“, nes byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimo, todėl Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnis šiame kontekste iš viso netaikytinas. Pirmosios instancijos teismo sprendime pateikti argumentai, kad neva pretenzijos nepagrįstos, nes esą buvo užtikrinta atsakymo teisė ir pan., neturi teisinės reikšmės, nes pareiškėjas klausimo dėl atsakymo teisės iš viso nekėlė nei skunde teismui, nei teismo posėdžio metu, Komisija nagrinėjo pareiškėjos G. K. skundą, o ne atliko tyrimą savo iniciatyva.

22. Pareiškėjas pažymėjo, kad tiek ginčo publikacijoje, tiek publikacijose naujienų portale www.lrytas.lt buvo kritikuojamas Seimo narys R. K., o ne pareiškėja G. K.. Šiuo konkrečiu atveju G. K. paminėta tik informacijos apie R. K. kontekste. Pareiškėjo įsitikinimu, tuo atveju, kai kalbama, jog asmuo „globoja“ kitą asmenį ar panaudoja savo įtaką, kad nuslėptų skandalingą informaciją apie globotinę, tuomet kritikuojama ne globotinė, o pats „globėjas“, t. y. R. K., tad šiuo atveju veikia ne R. K. globotine vadinama G. K., o pats R. K., todėl jo veikla ir kritikuojama (kaip apibrėžta Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 7 d.). Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo argumentu, kad G. K. nebuvo viešas asmuo, nurodo, jog G. K. ginčo publikacijos paskelbimo metu buvo valstiečių ir žaliųjų sąjungos narė, iš šios partijos ji išstojo tik 2017 m. viduryje (publikacija paskelbta 2017 m. gegužės pradžioje). Be to, ji aktyviai reiškėsi Panevėžyje ir jos veikla, kaip matyti iš ginčo publikacijos turinio, buvo reikšminga visuomenei, todėl nepaisant pasitraukimo iš Seimo narės pareigų, to meto kontekste ji laikytina viešuoju asmeniu. 

23. Pareiškėjo teigimu, su G. K. buvo bandoma susisiekti – kad tai buvo daroma ir kokiais būdais, patvirtino ir telefono pokalbių išklotinės ir liudytojo parodymai, tačiau šie įrodymai teismo nebuvo paneigti ar pripažinti netinkamais. Teismas tik nurodo, kad Kodekso 20 straipsnis suponuoja ne pareigą dėti visas pastangas surasti asmenį, o akcentuoja pareigą pateikti informaciją, kad tokio asmens surasti nepavyko (jei taip nutiko). Neaišku, kokiu pagrindu teismas daro tokią išvadą, nes tiek Kodekso apskritai, tiek jo 20 straipsnio paskirtis – užtikrinti įvairiapusišką problemų nagrinėjimą, pasitelkiant įvairias nuomones ir pan., o ne užtikrinti formalų „atsirašymą“, kad su asmeniu nebuvo galimybės susisiekti. Pareiškėjas nesutinka su tokia teismo pozicija, kadangi kasacinis teismas yra suformavęs itin plačią praktiką šiuo klausimu ir yra nurodęs, kad reikalavimai teisės aktuose nustatomi ne tam, kad kaip „savitikslės būtų atliktos formalios procedūros“, o siekiant (šiuo konkrečiu atveju) visuomenės informavimo tikslų ir principų, išplaukiančių iš Visuomenės informavimo įstatymo ir kito viešosios informacijos sklaidos reguliavimo, įgyvendinimo.

24. Atsakovas Visuomenės informavimo etikos asociacija 2019 m. spalio 21 d. pateiktame rašte nurodė, kad su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka remdamasis motyvais, išdėstytais atsiliepime Vilniaus apygardos administraciniam teismui, ir prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

IV.

25. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2020 m. gegužės 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-3111-442/2020 pareiškėjo UAB „Lietuvos rytas“ apeliacinį skundą patenkino, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą: pareiškėjo UAB „Lietuvos rytas“ skundą patenkino ir panaikino Komisijos sprendimą.

26. Išplėstinė teisėjų kolegija rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1, 2 dalimis, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje pripažįstama, jog viešuoju interesu laikytinas interesas, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija, nurodė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, kurioje pažymima, kad konstitucinis reikalavimas, jog galioja tik tie teisės aktai, kurie yra paskelbti, yra neatsiejamas ir nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, jis yra vienas esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų – svarbi teisinio tikrumo prielaida. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad, siekiant užtikrinti viešąjį interesą (konstitucinį teisinės valstybės principą), nagrinėjamoje byloje būtina įvertinti Kodekso, patvirtinto 2016 m. vasario 19 d. įvykusiame viešosios informacijos leidėjų ir skleidėjų organizacijų bei Visuomenės informavimo etikos asociacijos narių atstovų susirinkime, teisinę galią (galiojimą), todėl peržengė apeliacinio skundo ribas.

27. Išplėstinė teisėjų kolegija vadovavosi Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, 43 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog pagal Konstituciją su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu, jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik įstatymu, tačiau tada, kai Konstitucija nereikalauja, kad tam tikri su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susiję santykiai būtų reguliuojami įstatymais, juos galima reguliuoti ir poįstatyminiais teisės aktais (inter alia (be kita ko) žmogaus teisių įgyvendinimo procesinius (procedūrinius) santykius ir pan.). Antai kai kada poreikį įstatymų nustatytą teisinį reguliavimą detalizuoti ir sukonkretinti poįstatyminiuose teisės aktuose gali lemti būtinumas teisėkūroje remtis specialiomis žiniomis ar specialia (profesine) kompetencija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. vasario 7 d., 2007 m. gegužės 5 d. nutarimai). Poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka kompetentingo organo priimtas teisės aktas. Poįstatyminis aktas paprastai yra valdymo aktas. Juo realizuojamos įstatymo normos, tačiau toks teisės aktas negali pakeisti paties įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios savo galia konkuruotų su įstatymo normomis. Jis yra įstatymo normų taikymo aktas nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc), ar nuolatinio galiojimo (Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas).

28. Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė, kad pareiga viešosios informacijos rengėjams, skleidėjams, žurnalistams ir leidėjams savo veikloje laikytis profesinės etikos normų yra vienas iš pagrindinių visuomenės informavimo principų (Visuomenės informavimo įstatymo 3 str. 2 d.). Šiame įstatyme nesant expressis verbis (tiesiogiai, konkrečiai apibrėžto) įtvirtinto viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų, žurnalistų ir leidėjų profesinės etikos teisinio reglamentavimo, įstatymų leidėjas įgaliojo profesinės etikos normas, tiesiogiai darančias įtaką teisiniams santykiams viešosios informacijos rinkimo, rengimo, skelbimo ir platinimo srityje bei reguliuojančias viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų, jų dalyvių, žurnalistų elgesį, įtvirtinti Kodekse, t. y. poįstatyminiame teisės akte, kuris yra būtinas Visuomenės informavimo įstatymui įgyvendinti.

29. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad norminis administracinis aktas – teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei (Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 10 d.). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra pažymėta, jog prie norminių teisės aktų priskiriami tie, kuriuose esama visuotinai privalomų bendro pobūdžio taisyklių. Čia svarbiausia ne tai, kokia konkrečia žodine forma atitinkama taisyklė yra suformuluota, o tai, kad remiantis jos tekstu būtų galima neabejotinai suprasti, jog kalbama apie tam tikriems subjektams skirtą nuorodą atitinkamomis sąlygomis veikti atitinkamu būdu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d., 1994 m. liepos 15 d. nutarimai).

30. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodyta, jog norminiai teisės aktai – tai rašytine forma išreikšti teisėkūros subjektų sprendimai (oficialūs rašytiniai dokumentai), kuriuose yra teisės normų. Juose įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Jie visada abstraktūs ir apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose. Teisės aktų priskyrimas prie norminių teisės aktų grupės apibūdina jų taikymo apimtį ir privalomumą (norminiai teisės aktai turi visuotinio privalomumo pobūdį).

31. Atsižvelgdama į Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies ir 43 straipsnio 1 dalies nuostatas, kuriose yra įtvirtinta viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų, žurnalistų pareiga laikytis Kodekse nustatytų etikos normų, bei įvertinusi atsakovo apeliacinės instancijos teismui pateikto Kodekso tekstą, išplėstinė teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad Kodeksas nustato privalomas elgesio taisykles (etikos normas), reguliuojančias viešosios informacijos rinkimo, rengimo, skelbimo ir platinimo srityje atsirandančius teisinius santykius bei šių teisinių santykių subjektų elgesį.

32. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog visuomenės informavimo principų, tarp jų ir etikos normų bei Kodekso nuostatų, laikymasis yra kiekvieno viešosios informacijos rengėjo, skleidėjo, žurnalisto ar leidėjo pareiga, nepriklausomai nuo to, dalyvauja jis Asociacijos veikloje ar ne, yra jos narys ar juo nėra. Šios pareigos vykdymą prižiūri ir kontroliuoja Asociacija bei jos kolegialus organas – Komisija, kuri būtent ir nagrinėja profesinės etikos pažeidimus, kuriuos padarė bet kurie viešosios informacijos rengėjai ar skleidėjai informuodami visuomenę, taip pat nepriklausomai nuo to, dalyvauja jie Asociacijos veikloje ar ne, yra jos nariai ar jais nėra (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1651-629/2018). Išplėstinė teisėjų kolegija darė išvadą, jog tai reiškia, kad Kodeksas yra taikomas rūšiniais požymiais apibrėžtiems asmenims (viešosios informacijos rengėjams, skleidėjams, žurnalistams, leidėjams), t. y. individualiai neapibrėžtai asmenų grupei.

33. Kadangi Kodeksas nustato individualiai neapibrėžtai asmenų grupei (visiems viešosios informacijos rengėjams, skleidėjams, žurnalistams ir leidėjams) privalomas elgesio taisykles (etikos normas), išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, jog Kodekse nustatytos etikos normos yra privalomos ne tik jo priėmime dalyvavusioms organizacijoms bei jų nariams, tačiau nustato imperatyvus su minėtomis organizacijomis nesusijusiems viešosios informacijos rengėjams, skleidėjams, žurnalistams bei leidėjams. Kodekso normų privalomumą užtikrina ir Komisija, kuri turi teisę priimti sprendimus dėl profesinės etikos pažeidimų, t. y. taikyti teisinio poveikio priemones. Išplėstinė teisėjų kolegija darė išvadą, kad Kodekse nustatytos elgesio taisyklės (etikos normos) yra visuotinai privalomos. Išplėstinė teisėjų kolegija sprendė, jog Kodeksas pagal nustatomų elgesio taisyklių pobūdį atitinka norminio teisės akto požymius.

34. Išplėstinė teisėjų kolegija rėmėsi Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsniu ir pažymėjo, kad pagal minėtas Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, bet kurios veiklos, apibrėžtos šio įstatymo 5 straipsnyje, vykdymas priskirtinas viešajam administravimui. Viena tokių viešojo administravimo sričių yra administracinis reglamentavimas, t. y. viešojo administravimo subjekto veikla, apimanti norminių administracinių aktų priėmimą įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti (Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 2 d.). Tik viešojo administravimo institucijos turi teisę priimti norminius administracinius aktus, reikalingus įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti (Viešojo administravimo įstatymo 6 str. 2 d.).

35. Išplėstinė teisėjų kolegija rėmėsi Viešojo administravimo įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 43 straipsnio 2 dalimi, pažymėjo, kad viešojo administravimo įgaliojimai priimti norminį teisės aktą (Kodeksą), būtiną Visuomenės informavimo įstatymo įgyvendinimui, yra suteikti Visuomenės informavimo etikos asociacijai ir viešosios informacijos rengėjų ar skleidėjų organizacijoms, veikiančioms visuomenės informavimo srityje ne mažiau kaip 3 metus. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad Viešojo administravimo įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 1 punktas, reguliuojantis viešojo administravimo įgaliojimų suteikimo tvarką, nereikalauja, jog įstatyme, kuriuo yra suteikiami viešojo administravimo įgaliojimai, būtų privalomai nurodomas teisės subjekto pavadinimas. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad Visuomenės informavimo įstatymo 43 straipsnio 2 dalyje subjektų, kuriems yra suteikiami viešojo administravimo įgaliojimai, ratas nėra baigtinis, taip pat nėra nurodyti visų minėtų subjektų pavadinimai (konkrečiai įvardijama tik Visuomenės informavimo etikos asociacija), tačiau kiti subjektai yra apibūdinami aiškiai apibrėžtais požymiais (tai viešosios informacijos rengėjų ar skleidėjų organizacijos, veikiančios visuomenės informavimo srityje ne mažiau kaip 3 metus). Taip pat Visuomenės informavimo įstatymo 43 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta ir viešojo administravimo įgaliojimų įgyvendinimo forma – Kodeksą tvirtina viešosios informacijos rengėjų ar skleidėjų organizacijų ir Visuomenės informavimo etikos asociacijos narių atstovų susirinkimas. Išplėstinė teisėjų kolegija darė išvadą, kad Visuomenės informavimo įstatymo 43 straipsnio 2 dalyje nurodytų viešosios informacijos rengėjų ar skleidėjų organizacijų ir Visuomenės informavimo etikos asociacijos veikla, susijusi su Kodekso priėmimu, pripažintina viešuoju administravimu.

36. Išplėstinė teisėjų kolegija vadovavosi Teisėkūros pagrindų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 17 punktu ir, nustačiusi, jog viešosios informacijos rengėjų ar skleidėjų organizacijų ir Visuomenės informavimo etikos asociacijos narių atstovų susirinkime priimtas Kodeksas, kuris pagal nustatomų elgesio taisyklių pobūdį atitinka norminio teisės akto požymius, yra priimtas vykdant viešojo administravimo funkcijas, pripažino, jog Kodeksas yra Teisės aktų registro (toliau – ir TAR) objektas.

37. Išplėstinė teisėjų kolegija rėmėsi Teisėkūros pagrindų įstatymo 19 straipsnio 1, 3 dalimis, 20 straipsnio 1 dalimi, pabrėžė, kad Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta, jog galioja tik paskelbti įstatymai, atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją aiškinant Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalį, ir vertino, jog atsakovo nurodytas Kodekso paskelbimas (apie Kodekso patvirtinimą 2016 m. vasario 29 d. – kovo 1 d. pranešta stambiausios visuomenės informavimo priemonės ir Asociacijos interneto svetainėje, 2016 m. kovo 7 d. Kodekso tekstas buvo paskelbtas Asociacijos interneto svetainėje bei apie tai 2016 m. kovo 8 d. buvo viešai pranešta per naujienų agentūrą „Baltic News Service“) negali būti pripažintas oficialiu šio norminio teisės akto paskelbimu, nes toks Kodekso paskelbimas neatitinka Teisėkūros pagrindų įstatymo normų, reguliuojančių teisės aktų paskelbimo ir įsigaliojimo tvarką. Nors Kodeksas yra Teisės aktų registro objektas, tačiau jis nėra įregistruotas ir paskelbtas Teisės aktų registre, todėl išplėstinė teisėjų kolegija darė išvadą, kad Kodeksas nėra įsigaliojęs ir negali būti taikomas (Teisėkūros pagrindų įstatymo 6 str. 2 d. 17 p., 19 str. 1 ir 3 d., 20 str. 1 d.).

38. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad šio administracinio ginčo dalykas yra Komisijos sprendimas, kuriuo pripažinta, jog pareiškėjas pažeidė profesinę etiką (Kodekso 20 straipsnį), atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2019 m. gegužės 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1316-1062/2019) ir sprendė, jog Komisija, priimdama konkrečias teisines pasekmes sukeliančius sprendimus dėl profesinės etikos ar kitų pažeidimų (Visuomenės informavimo įstatymo 461 str. 6 d.), veikia viešojo administravimo srityje.

39. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad ginčijamas Komisijos sprendimas yra priimtas vykdant viešojo administravimo įgaliojimus, todėl šis sprendimas, be kita ko, turi atitikti ir Viešojo administravimo įstatymo nuostatas. Išplėstinė teisėjų kolegija vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu, nurodė, kad Komisijos sprendimas yra grindžiamas negaliojančio teisės akto (Kodekso) normomis ir darė išvadą, kad toks sprendimas savo turiniu prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 daliai (aukštesnės galios teisės aktui), o tai yra pagrindas minėtą ginčijamą Komisijos sprendimą panaikinti (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.).

40. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad šiuo pagrindu panaikinus ginčijamą teisės aktą kitos pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės nėra reikšmingos, todėl dėl jų nepasisakė. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija panaikino pareiškėjo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nes pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, ir priėmė naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkino.

V.

41. Atsakovas Visuomenės informavimo etikos asociacija pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. eA-3111-442/2020.

42. Atsakovo manymu, administracinis procesas turėtų būti atnaujintas vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8, 9, 10 ir 12 punktuose įtvirtintais pagrindais. Pasisakydamas dėl norminio administracinio akto (jo dalies) teisėtumo tyrimo procedūros pažeidimo (ABTĮ 156 str., 2 d. 9, 12 p.), atsakovas atkreipia dėmesį, kad, nors išplėstinė teisėjų kolegija nagrinėjo individualų administracinį ginčą dėl etikos pažeidimo teisėtumo, tačiau faktiškai išsprendė Kodekso teisėtumo klausimą. Atsakovas remiasi ABTĮ 21 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu ir daro išvadą, kad bylas dėl norminių administracinių aktų teisėtumo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėja esant dviem sąlygom: kai teisėtumo tyrimo objektas yra norminis administracinis aktas ir kai tokį aktą yra priėmęs centrinis valstybinio administravimo subjektas. Atsakovas remiasi ABTĮ 112 straipsnio 1 dalimi, 113 straipsnio 1 dalimi ir daro išvadą, kad nagrinėjamos bylos atveju nei vienas iš subjektų, t. y. nei pareiškėjas, nei byloje dalyvaujantys asmenys, nei ginčo bylą nagrinėjantis teismas, nesikreipė į administracinį teismą su prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat neiniciavo bylos dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo. Atsakovas remiasi ABTĮ 113 straipsnio 3 dalimi, nurodo, kad būtent Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas suabejojo Kodekso, kuris turėjo būti taikomas byloje, sprendžiant ginčą dėl profesinės etikos pažeidimo, teisėtumu, pažymi, kad pagal ABTĮ 113 straipsnio 3 dalies nuostatas teismo nutartis pradėti norminio teisės akto tyrimą turi atitikti ir ABTĮ 108 straipsnio 3 dalies reikalavimus, ir daro išvadą, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 13 d. sprendimas, kuriuo faktiškai išspręstas Kodekso teisėtumo klausimas, neatitinka ABTĮ 114 straipsnio 3 dalyje reglamentuotos norminio administracinio akto (ar jo dalies) teisėtumo patikrinimo procedūros, taip pat pažeidžia ABTĮ 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, nes Kodeksas nėra norminis administracinis aktas ir tokį aktą yra priėmęs ne centrinis valstybinio administravimo subjektas, o žurnalistų savitvarkos institucijos organas – visuotinis atstovų susirinkimas. Atsakovo manymu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 11 d. nutartis neatitinka ABTĮ 113 straipsnio 3 dalies reikalavimų, nes joje neišdėstyti abejones dėl norminio teisės akto pagrindžiantys teisiniai motyvai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nesustabdęs individualiosios bylos nagrinėjimo bei pažeisdamas ABTĮ nustatytus reikalavimus, nagrinėdamas individualią administracinę bylą, faktiškai išnagrinėjo norminio administracinio akto teisėtumo klausimą. Atsakovo manymu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 13 d. sprendimas neatitinka ABTĮ 114 straipsnio 3 dalies reikalavimų, t. y. nuostatos, kad administracinio teismo teisėjas, dalyvavęs priimant nutartį pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą, negali dalyvauti iš esmės nagrinėjant tokio akto teisėtumo bylą, kadangi trys tie patys teisėjai dalyvavo ir nagrinėjant norminio administracinio akto teisėtumo klausimą.

43. Pasisakydamas dėl ABTĮ 114 straipsnio pažeidimo (nebuvimo sąlygų teisės akto negaliojimui), atsakovas tvirtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 13 d. sprendime nurodyta Konstitucinio Teismo doktrina nepatvirtina prieitos išvados dėl norminio administracinio akto sampratos. Atsakovo teigimu, Kodekso negalima priskirti prie norminių teisės aktų ir dėl to, kad Kodeksas yra priimtas viešosios informacijos rengėjų ar skleidėjų organizacijų ir Asociacijos narių atstovų susirinkime, kuris negali būti laikomas nei teisėkūros subjektu, nei viešojo administravimo subjektu. Atsakovas pažymi, kad byloje teismas neatliko veiklos vertinimo testo nei pagal funkcinį, nei pagal subjektinį kriterijų, Kodekso nevertino kaip atitinkančio „bendro pobūdžio akto“ kategoriją. Atsakovo manymu, pagal teisinį statusą Lietuvos radijo ir televizijos komisija (administracinė byla Nr. AS-714-624/2015) ir Asociacija nepriklausomai nuo tos aplinkybės, kad abi veikia visuomenės informavimo srityje, turi skirtingą statusą, todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-714-624/2015 negali būti tinkamu precedentu, nes joje analizuojamas viešo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, išreiškiantis valstybinės valdžios valią, o nagrinėjamu atveju – Asociacijos, kuri yra žurnalistų savitvarkos institucija, kolegialaus organo – atstovų susirinkimo – priimtas teisės aktas, kuris išreiškia įvairių asociacijų atstovų susirinkimo valią ir detalizuoja teisės aktuose įtvirtintus visuomenės informavimo principus ir etines normas. Atsakovas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I442-5/2009 ir daro išvadą, kad Kodeksas negali būti tapatinamas su norminiu administraciniu aktu ir su tokiam aktui keliamais reikalavimais. Atsakovas pabrėžia, kad Kodekso 20 straipsnio nuostatos, dėl kurių taikymo kilo administracinis ginčas, nesukuria naujų taisyklių, jos priimtos tik įgyvendinant Visuomenės informavimo įstatymu suteiktą legislatyvinę diskreciją, detalizuoja viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų profesinei etikai keliamus reikalavimus, atitinka žurnalistų profesinės veiklos principus ir šią veiklą reglamentuojančių teisės aktų (įskaitant ir tarptautinius dokumentus) nuostatas, tokia nuostata negali būti vertinama kaip nauja teisės norma, o Kodeksas kaip norminis teisės aktas.

44. Pasisakydamas dėl padaryto esminio materialinės teisės normų pažeidimo jas taikant, turėjusio įtakos neteisėto sprendimo priėmimui (ABTĮ 156 str. 2 d. 10 p.), atsakovas nurodo, kad teismas netinkamai taikė Teisėkūros pagrindų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 17 punktą bei 19 straipsnio 1 dalį. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad, aiškinant Teisėkūros pagrindų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 17 punktą lingvistiniu (gramatiniu, filologiniu) būdu, matyti, jog šios normos pirmajame sakinyje kalbama apie tris kategorijas subjektų, turinčių įstatyme nurodytą privalomą požymį – jų savininkė ar dalininkė yra valstybė ar savivaldybė. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad nei valstybė, nei savivaldybė nėra Asociacijos dalininkės ar savininkės, todėl daro išvadą, kad Asociacijos priimami aktai nėra TAR objektai pagal Teisėkūros pagrindų įstatymo 6 straipsnį. Kadangi Kodeksas nėra TAR objektas, jo atžvilgiu neprivalomi registravimas ir oficialus skelbimas TAR, todėl teismas netinkamai pritaikė Teisėkūros pagrindų įstatymo 19 straipsnio 1 dalies nuostatas. Atsakovo manymu, teismo nurodomi Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d., 1994 m. liepos 15 d. nutarimai niekaip nepatvirtina teismo sprendime prieitų išvadų dėl Kodekso kaip norminio teisės akto pobūdžio, taip pat nagrinėjamu atveju nėra aktualūs išaiškinimai Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d. ir 2001 m. lapkričio 29 d. nutarimuose. Atsakovas tvirtina, kad Kodeksas buvo priimtas ir paskelbtas specialaus įstatymo, t. y. Visuomenės informavimo įstatymo, nustatyta tvarka, toks jo paskelbimas atitinka Konstituciją bei Konstitucinio Teismo doktriną. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad ankstesnės redakcijos 2005 m. priimtas Kodeksas yra iki šiol tebeskelbiamas TAR kaip galiojantis, šio Kodekso 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta ta pati teisė atsakyti.

45. Pasisakydamas dėl nepagrįsto ir nemotyvuoto nukrypimo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos vienodos administracinių teismų praktikos dėl Kodekso teisinio pobūdžio (ABTĮ 156 str. 2 d. 12 p.), atsakovas nurodo, kad dėl Kodekso visuomenės informavimo srityje teisinio pobūdžio teisminė praktika yra suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. I442-5-/2009. Atsakovas pažymi, kad, nors nurodomoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje kalbama apie 2005 m. priimtą Kodeksą ir apie anksčiau veikusią Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-531-261/2016 pažymėta, kad 2014 m. lapkričio 25 d. redakcijos Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu Visuomenės informavimo etikos asociacijos Visuomenės informavimo etikos komisijai priskirta skundų nagrinėjimo funkcija iš esmės liko analogiška funkcijai, kurią atliko buvusi Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija pagal Visuomenės informavimo įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2015 m. sausio 1 d.) 46 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Atsakovas daro išvadą, kad išplėstinė teisėjų kolegija, 2020 m. gegužės 13 d. sprendime iš esmės pakeisdama 2009 m. suformuotą teisminę praktiką, kuri yra pritaikyta daugybėje individualių bylų, nenurodė tokio neišvengiamumo ar objektyvaus būtinumo motyvų (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.).

46. Pasisakydamas dėl teismo sprendime savarankiškų motyvų dėl bylos esmės nebuvimo ir teisės į sprendimo peržiūrėjimą apeliacine tvarka pažeidimo (ABTĮ 156 str. 2 d. 8 p.), atsakovas pažymi, kad nagrinėjamos bylos esmė, ar pareiškėjas padarė etikos pažeidimą, pasireiškusį nesuteikimu viešai kritikuojama asmeniui atsakymo teisės, tačiau iš teismo sprendimo turinio matyti, kad dėl bylos esmės, t. y. dėl atsakymo teisės pažeidimo, nėra pasisakyta. Atsakovas daro išvadą, kad teismo sprendimas yra be motyvų, t. y. priimtas pažeidžiant ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismas nepasisakė dėl Kodekso pripažinimo negaliojančiu teisinių pasekmių, nenurodė jokių motyvų, kodėl sprendžiant individualų ginčą administracinėje byloje yra taikoma ABTĮ 118 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtis.

47. Pasisakydamas dėl siurprizinio teismo sprendimo pobūdžio, atsakovas pažymi, kad, nors apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas teismas pranešė dalyvaujantiems byloje asmenims, atsakovas turėjo pagrįstą lūkestį tikėtis, jog, esant tokiai neordinarinei situacijai, jis bus išklausytas žodinio teismo posėdžio metu. Atsakovas daro išvadą, kad teismas neužtikrino tinkamo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje nustatytų dalyvaujančių byloje asmenų teisių įgyvendinimo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

VI.

48. Atsakovas Visuomenės informavimo etikos asociacija siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 13 d. sprendimu užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-3111-442/2020.

49. Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skyriuje (ABTĮ IV dalies I skyriuje) nustatytais pagrindais ir tvarka. Proceso atnaujinimo institutas – išimtinis būdas peržiūrėti įsiteisėjusių teismų sprendimus. Jį galima taikyti konstatavus vieną iš ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje nustatytų pagrindų, kurių sąrašas baigtinis. Šie proceso atnaujinimo pagrindai turi būti taikomi neformaliai, laikantis teisinio apibrėžtumo principo, todėl proceso atnaujinimas galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms. Proceso atnaujinimas neturi būti priemonė dar kartą pabandyti išspręsti ginčą savo naudai ar vilkinti teismų priimtų sprendimų vykdymą, todėl proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan.

50. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje, pasisakant dėl proceso atnaujinimo civilinėse ir komercinėse bylose santykio su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teise į teisingą bylos nagrinėjimą, pažymėta, kad vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata (galutinis teismo sprendimas) principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Remiantis šiuo principu, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti atnaujinti procesą tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (EŽTT 1999 m. spalio 28 d. sprendimas byloje Brumarescu prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 28342/95; 2015 m. balandžio 2 d. sprendimas byloje Solomun prieš Kroatiją, peticijos Nr. 679/11). Taip pat naudojimasis šia aukštesnių teismų galia turi būti toks, kad kaip galima maksimaliau būtų nustatyta teisinga pusiausvyra tarp asmenų interesų ir teisės sistemos efektyvumo (EŽTT 2015 m. birželio 9 d. sprendimas byloje DRAFT - OVA a.s. prieš Slovakiją, peticijos Nr. 72493/10, par. 77). Taigi prašymas atnaujinti procesą gali būti tenkinamas tuo atveju, jeigu yra pagrindas manyti, kad dėl pareiškėjo nurodytų (svarbių ir įtikinančių) aplinkybių byloje priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas gali būti neteisėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-250-915/2018).

51. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eP-22-552/2020).

52. Taigi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje.

53. Atsakovas siekia atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8, 9, 10 ir 12 punktuose įtvirtintas pagrindais.

54. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte įtvirtinta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai teismo sprendimas ar nutartis yra be motyvų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad procesas tuo pagrindu, jog sprendimas ar nutartis yra be motyvų, gali būti atnaujinamas, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas priėjo prie išvadų, suformuluotų teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143-127/2011; 2014 m. lapkričio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-136/2014). Teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto aspektu turi būti vertinamas atsižvelgus būtent į teismo sprendime (nutartyje) išdėstytus argumentus, dėl kurių teismas sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje pateikia atitinkamas išvadas.

55. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas.

56. Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu, būtina nustatyti akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-119/2009; 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-143/2010 ir kt.). Prašydamas atnaujinti procesą šiuo ABTĮ įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normos pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-165/2010; 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018). 

57. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Pažymėtina, kad vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.). Prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-10/2012). Atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143-127/2011; 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012).

58. Atsakovo manymu, administracinis procesas aptariamoje byloje turi būti atnaujintas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 9 ir 12 punktuose nustatytais pagrindais dėl norminio administracinio akto (jo dalies) teisėtumo tyrimo procedūros pažeidimo.

59. Teisėjų kolegija pažymi, kad norminių administracinių aktų teisėtumo principui įgyvendinti naudojamas administracinės justicijos institutas. ABTĮ įtvirtinta administracinių teismų kompetencija nagrinėti normines administracines bylas, kuriose atliekama centrinių valstybinio administravimo, teritorinių ar savivaldybių administravimo subjektų priimtų norminių administracinių aktų (jų dalių) teisėtumo patikra, t. y. atliekamas konkretaus norminio administracinio akto (ar jo dalies) atitikties aukštesnės galios teisės aktams (teisės aktui ar jo daliai) tyrimas. Administraciniai teismai, nagrinėdami aptariamos kategorijos bylas, sprendžia, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, t. y. savo kompetencijos ribose užtikrina konstitucinio teisinės valstybės principo, suponuojančio teisės aktų hierarchiją, įgyvendinimą viešojo administravimo srityje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1503/2012). Tais atvejais, kai į administracinį teismą kreipiasi teismai, nagrinėjantys individualias bylas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paprastai nurodo, kad administraciniame teisme tikrinant teisės normos teisėtumą, skirtingai nei sprendžiant administracinius ginčus dėl subjektinės teisės, nesprendžiamas individualios administracinės teisės ar administracinių teisinių santykių klausimas. Atlikęs teisėtumo patikrą, administracinis teismas gali pripažinti, kad tirtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis), dėl kurio buvo kreiptasi, yra teisėtas, arba pripažinti, kad jis prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam teisės aktui (ABTĮ 117 str. 1 d.). 

60. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi taisyklės, jog administraciniams teismams nėra teismingos bylos pagal prašymus ištirti, ar nepaskelbti įstatymo nustatyta tvarka (dėl to negaliojantys) norminiai administraciniai aktai neprieštarauja įstatymams ar Vyriausybės norminiams aktams (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. sausio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I6-9/2002; 2012 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1809/2012). Tais atvejais, kai nustatoma, kad norminis teisės aktas nebuvo paskelbtas įstatyme nustatyta tvarka, jis negali būti pripažintas oficialiai galiojančiu norminiu administraciniu teisės aktu, todėl ir tokio akto teisėtumo tyrimas negalimas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I143-24/2013).

61. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, buvo nagrinėjama individuali byla pagal pareiškėjo apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo ir naujo sprendimo priėmimo – Komisijos sprendimo panaikinimo. Kaip matyti, aptariamoje administracinėje byloje nebuvo naudojantis administracinės justicijos institutu atliekama norminio administracinio akto teisėtumo patikra, t. y. nebuvo atliekamas Kodekso ar jo dalies atitikties aukštesnės galios teisės aktams (teisės aktui ar jo daliai) tyrimas. Išplėstinė teisėjų kolegija, konstatavusi, kad Kodeksas nėra įsigaliojęs, ir nustačiusi, kad skundžiamas Komisijos sprendimas yra grindžiamas tokio negaliojančio teisės akto – Kodekso, normomis, darė išvadą, jog Komisijos sprendimas savo turiniu prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 daliai, todėl pripažino, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas ir pareiškėjo skundą tenkino panaikindamas Komisijos sprendimą.

62. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas peržengti apeliacinio skundo ribas ir įvertinti Kodekso teisinį pobūdį bei jo galiojimą, nustatant, ar Kodeksas yra TAR objektas pagal Teisėkūros pagrindų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, nėra sprendimas atlikti Kodekso ar jo dalies atitikties aukštesnės galios teisės aktams (teisės aktui ar jo daliai) tyrimą. Iš aptariamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinio, rezoliucinės ir kitų dalių, šio procesinio sprendimo pažymėtų kategorijų matyti, kad teismas išnagrinėjo individualią administracinę bylą, o ne atliko norminio administracinio akto teisėtumo patikrą. Pažymėtina, kad ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose administracinėse bylose (ne norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimo bylose) yra tikrinama, ar ginčo teisiniams santykiams aktualus teisės aktas yra tinkamai paskelbtas. Pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1129-1062/2020, nagrinėdamas ginčą dėl pareiškėjo gauto atlyginimo už 2018 m. gegužės mėnesį dydžio, vertino, kad Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos reglamentas yra norminis teisės aktas, tikrino, ar Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimas, kuriuo buvo patvirtintas minėtas reglamentas, buvo oficialiai paskelbtas Teisės aktų registre, o konstatavęs, kad oficialiai nepaskelbtas reglamentas negalioja, kaip ir administracinėje byloje Nr. eA-3111-442/2020, kurioje prašoma atnaujinti procesą, toliau sprendė, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas. Toks apeliacinės instancijos teismo sprendimas negalėtų būti pripažintas sprendimu, nagrinėjant bylą dėl norminio administracinio akto teisėtumo ir dėl to, jog aptariamas norminis aktas nebuvo paskelbtas įstatyme nustatyta tvarka, t. y. nebuvo oficialiai galiojantis, be to, byloje nebuvo vertinama, ar Kodeksas (jo dalis) atitinka aukštesnės galios teisės aktus (teisės aktą ar jo dalį).

63. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija vertina kaip nereikšmingas proceso atnaujinimui administracinėje byloje Nr. eA-3111-442/2020 atsakovo prašyme dėstomas aplinkybes, susijusias su norminio administracinio akto (jo dalies) teisėtumo tyrimo procedūros pažeidimais, taip pat ABTĮ 114 straipsnio pažeidimu.

64. Prašyme dėl proceso atnaujinimo atsakovas vertina teismo sprendime nurodytą Konstitucinio Teismo doktriną, kuri, atsakovo manymu, nepatvirtina apeliacinės instancijos teismo prieitos išvados dėl norminio administracinio akto sampratos. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo sprendime nurodyta Konstitucinio Teismo jurisprudencija, jog prie norminių teisės aktų priskiriami tie, kuriuose esama visuotinai privalomų bendro pobūdžio taisyklių, ir kad svarbiausia ne tai, kokia konkrečia žodine forma atitinkama taisyklė yra suformuluota, o tai, kad remiantis jos tekstu būtų galima neabejotinai suprasti, jog kalbama apie tam tikriems subjektams skirtą nuorodą atitinkamomis sąlygomis veikti atitinkamu būdu, yra susijusi su administracinėje byloje spręstais klausimais, nepaneigia apeliacinės instancijos teismo motyvų bei prieitų išvadų, be to, nėra vienintelis motyvas konstatuojant atitinkamas aplinkybes. Tas pats pasakytina ir apie atsakovo prašyme nurodomą apeliacinės instancijos teismo sprendime minimą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl norminio administracinio akto sampratos. Kaip matyti, atsakovas iš esmės nesutinka su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, jog Kodeksas yra norminis administracinis aktas, tačiau teismo sprendime nurodomos aktualios sprendžiamam klausimui Konstitucinio Teismo jurisprudencijos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos citavimas nesudaro pagrindo atnaujinti procesą aptariamoje administracinėje byloje, o apeliacinės instancijos teismui neatlikus norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo procedūros, neturi reikšmės atsakovo prašymo teiginiai dėl teismo neatlikto veiklos vertinimo testo pagal funkcinį ir subjektinį kriterijus.

65. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas sprendime nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1316-1062/2019 vertindamas, kad Komisija kartu vykdo ir viešajam administravimui priskirtinus įgaliojimus, ir spręsdamas, kad Komisija, priimdama konkrečias teisines pasekmes sukeliančius sprendimus dėl profesinės etikos ar kitų pažeidimų (Visuomenės informavimo įstatymo 461 str. 6 d.), veikia viešojo administravimo srityje. Šiame sprendime nebuvo sprendžiama, ar Kodeksas turi teisės aktui būdingą visuotinio privalomumo požymį, todėl atsakovo prašyme atkreiptas dėmesys, jog minėtame sprendime nepaneigtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. I442-5/2009 suformuotos teisminės praktikos taisyklės, nereiškia jų patvirtinimo. Pažymėtina, kad atsakovo pateiktas teisės aktų interpretavimas ir prieitos išvados, jog Kodeksas nesukuria naujų bendro pobūdžio taisyklių ir negali būti vertinamas kaip norminis teisės aktas, nėra pakankami konstatuoti proceso atnaujinimo pagrindo, įtvirtinto ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte (jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį).

66. Pagrįsdamas paminėtą proceso atnaujinimo pagrindo buvimą atsakovas nurodo ir tai, kad teismas netinkamai taikė Teisėkūros pagrindų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 17 punktą ir 19 straipsnio 1 dalį. Remiantis atsakovo pateiktu Teisėkūros pagrindų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 17 punkto aiškinimu, TAR objektu negalėtų būti atsakovo priimami aktai pagal Teisėkūros pagrindų įstatymo 6 straipsnį, nes nei valstybė, nei savivaldybė nėra šios asociacijos dalininkės ar savininkės. Dėl šios priežasties, atsakovo manymu, apeliacinės instancijos teismo sprendime buvo netinkamai pritaikytos Teisėkūros pagrindų įstatymo 19 straipsnio 1 dalies nuostatos, nes Kodeksas nėra TAR objektas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Teisėkūros pagrindų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 17 punkte reikalavimas, kad savininkė ar dalininkė būtų valstybė ar savivaldybė, yra įtvirtintas tik viešųjų įstaigų, bet ne asociacijų atžvilgiu. Atsakovo pateiktas kitoks nei teismo nagrinėtoje administracinėje byloje teisės normos aiškinimas pagal jo suvokimą bei nuomonė dėl teismo sprendime cituojamos Konstitucinio Teismo doktrinos aktualumo, jam nepateikiant papildomų argumentų dėl apeliacinės instancijos teismo galimai padaryto esminio pažeidimo taikant Teisėkūros pagrindų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 17 punkto ir 19 straipsnio 1 dalies nuostatas, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pakankami konstatuoti ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtinto proceso atnaujinimo pagrindo buvimą.

 67.  Pasisakydama dėl atsakovo prašymo VI dalyje išdėstytų argumentų dėl nepagrįsto ir nemotyvuoto nukrypimo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos vienodos administracinių teismų praktikos dėl Kodekso teisinio pobūdžio, teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip minėta, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtintu pagrindu procesas gali būti atnaujinamas tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai) nuosekliai nurodoma, jog remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai; precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos.

68. Atsakovo nurodomoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. I442-5/2009, skirtingai nei administracinėje byloje Nr. eA-3111-442/2020, kurioje spręsta individuali administracinė byla, buvo sprendžiama dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kompetencijos atlikti Kodekso teisėtumo (Kodekso 71 straipsnio 1 punkto atitikties Visuomenės informavimo įstatymo daliai, Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui) patikrą. Administracinėje byloje Nr. I442-5/2009, skirtingai nei administracinėje byloje Nr. eA-3111-442/2020, nebuvo nagrinėjamas Kodekso paskelbimo tinkamumo klausimas. Be to, administracinės bylos Nr. I442-5/2009 nagrinėjimo metu galiojęs Kodeksas buvo paskelbtas leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ (2005 m. birželio 15 d. Nr. 47-435). Pats atsakovas prašyme atnaujinti procesą pažymi, kad ankstesnės redakcijos 2005 m. priimtas Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas yra iki šiol tebeskelbiamas TAR kaip galiojantis. Aptariamoje administracinėje byloje Nr. eA-3111-442/2020, priešingai, buvo nustatyta, kad Kodeksas, kuriuo grindžiamas Komisijos sprendimas, nėra įregistruotas ir paskelbtas Teisės aktų registre. Atsakovo nurodoma administracinė byla, priimta skirtingos kategorijos byloje nei administracinė byla Nr. eA-3111-442/2020. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra proceso atnaujinimo pagrindo – būtinybės užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

69. Administracinėje byloje Nr. eA-3111-442/2020 konstatavus, kad Kodeksas nėra įsigaliojęs ir negali būti taikomas, bei nustačius, kad pareiškėjo ginčijamas Komisijos sprendimas grindžiamas tokio negaliojančio teisės akto (Kodekso) normomis, teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįsti atsakovo prašymo atnaujinti procesą VII dalyje išdėstyti teiginiai dėl teismo sprendime savarankiškų motyvų dėl bylos esmės nebuvimo ir teisės į sprendimo peržiūrėjimą apeliacine tvarka pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismui administracinėje byloje nagrinėjant individualų ginčą, o ne tiriant norminio administracinio akto teisėtumą, nepagrįsti ir atsakovo teiginiai dėl Kodekso pripažinimo negaliojančiu teisinių pasekmių nenurodymo teismo sprendime.

70. Pasisakydama dėl atsakovo prašymo atnaujinti procesą VIII dalyje nurodyto siurprizinio teismo sprendimo pobūdžio, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo argumentas dėl Konvencijos 6 straipsnio pažeidimo nėra reikšmingas nagrinėjant prašymą dėl proceso atnaujinimo, kadangi tik Europos Žmogaus Teisių Teismui konstatavus šios normos pažeidimą bylos procesas galėtų būti atnaujintas (ABTĮ 156 str. 2 d. 1 p.) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eP-15-492/2018). Be to, kaip pripažįsta ir atsakovas, apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pranešė dalyvaujantiems byloje asmenims 2019 m. gruodžio 11 d. nutartimi, o 2019 m. lapkričio 13 d. nutartimi, be kita ko, įpareigojo Asociaciją pateikti teismui sprendimą, kuriuo buvo patvirtintas Kodeksas, taip pat duomenis apie tai, kaip šis Kodeksas buvo viešai paskelbtas. Todėl atsakovas, atstovaujamas profesionalaus teisininko, turėjo galimybę, esant poreikiui, savo iniciatyva teikti rašytinius paaiškinimus apeliacinės instancijos teismui. Taigi atsakovo galimybės būti išklausytiems ir pareikšti poziciją nebuvo suvaržytos.

71. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad atsakovo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesą administracinėje byloje Nr. eA-3111-442/2020 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 162 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Visuomenės informavimo etikos asociacijos prašymo atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-3111-442/2020 netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3111-442/2020 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos rytas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos rytas“ skundą atsakovui Visuomenės informavimo etikos asociacijai dėl sprendimo panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys – R. K., A. M. ir G. K.).

Nutartis neskundžiama.