Administracinė byla Nr. eA-1811-822/2016

                                                                 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05021-2014-8         Procesinio sprendimo kategorija 28

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB ,,Vilniaus energija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB ,,Vilniaus energija“ skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja UAB ,,Vilniaus energija“ kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) pirmininko 2014 m. lapkričio 6 d. įsakymą Nr. O1-81.

Pareiškėja skunde paaiškino, kad Komisija 2014 m. spalio 28 d. priėmė nutarimą Nr. O3-862 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. liepos 28 d. nutarimo Nr. O3-508 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. O3-177 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ pakeitimo“ pakeitimo“ (toliau – Nutarimas), kuriuo perskaičiavo ir nustatė bendrovei 0,52 ct/kWh mažesnę šilumos kainos kintamąją dedamąją.

2014 m. lapkričio 6 d. Komisijos pirmininkas priėmė įsakymą Nr. O1-81 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ neplaninio patikrinimo“, kuriuo, siekiant pagrįsti Nutarimą (Nutarimo projekte buvo siūloma į patį nutarimą įkelti nuostatą dėl bendrovės veiklos neplaninio patikrinimo atlikimo), nuspręsta atlikti patikrinimą dėl Nutarimu „preliminariai“ įvertinto ekonomaizerio atsipirkimo ir faktinio veikimo įtakos bendrovės šilumos teikimo veiklos rezultatams.

Įsakymas pažeidžia Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalį ir Energetikos įmonių investicijų projektų derinimo Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje tvarkos (toliau – Investicijų derinimo tvarka) 64 punktą. Energetikos teisės aktai nustato prievolę energetikos įmonėms pateikti savo investicinius projektus derinti, o Komisija turi pareigą derinti arba nederinti energetikos įmonių teikiamų investicinių projektų. Jeigu Komisija dėl bet kokių priežasčių nederina atitinkamos energetikos įmonės pateikto suderinti investicinio projekto, tai implikuoja labai aiškiai įstatyme nustatytas teisines pasekmes – Komisija tokiu atveju netenka teisės peržiūrėti (į didėjimo ar mažėjimo pusę) atitinkamos energetikos įmonės valstybės reguliuojamų kainų dėl nesuderinto investicinio projekto neigiamos ar teigiamos bet kuriuo aspektu įtakos.

2008 m. gegužės 21 d. raštu Nr. 007-00-5439p pareiškėjo 2009–2013 m. investicijų planas, kuriame buvo įtrauktas ir ekonomaizerio įrengimas, buvo pateiktas derinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybai. 2008 m. birželio 19 d. raštu Nr. 012-08-6381p pareiškėjo investicijų planas, kuriame buvo įtrauktas ir ekonomaizerio įrengimas, buvo pateiktas derinti Komisijai. 2009 m. rugsėjo 9 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-1181 buvo pritarta investicijų planui be ekonomaizerio įrengimo projekto, t. y. ekonomaizerio įrengimo projektas nebuvo suderintas.

2009 m. lapkričio 30 d. raštu Nr. 007-15074 pareiškėjas dar kartą kreipėsi į Komisiją dėl investicijų plano derinimo išsamiai paaiškindamas ekonomaizerio investicinio projekto poreikį ir naudą šilumos energijos vartotojams. 2010 m. vasario 19 d. Komisijos nutarimu Nr. O3-28 pritarta investicijų planui be ekonomaizerio įrengimo projekto, t. y. ekonomaizerio įrengimo projektas nebuvo suderintas. Atsižvelgiant į tai, kad Komisijai teiktas ekonomaizerio įrengimo investicinis projektas Komisijoje nebuvo suderintas, Įsakymas ir sprendimas, kuriais siekiama post factum įvertinti Komisijos nesuderinto ekonomaizerio įtaką šilumos kainai, įvertintinas kaip šiurkščiai pažeidžiantis Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalį ir Investicijų derinimo tvarkos 64 punktą, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1 d. 1 p. administracinio akto negaliojimo pagrindas).

Komisija veikė ultra vires ir pažeisdama nepiktnaudžiavimo valdžia principą, nes neturėjo teisės priimti ginčijamą įsakymą. Įsakyme nurodyta, kad jo priėmimo teisinis pagrindas yra Šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 2 dalis ir 13 dalis, 32 straipsnio 2 dalis, Metodika ir Aprašas, nenurodant konkrečių Metodikos ir Aprašo punktų. Komisijos nurodytuose Šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 2 ir 13 dalyse įvardijamos esminės licencijų išdavimo tvarkos taisyklės bei licencijos turėtojui taikomos veiklos sąlygos, t. y. nėra tiesioginė teisės norma, sudaranti pagrindą Komisijai atlikti neplaninį vertinimą. Komisijos nurodytoje Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje taip pat kalbama tik apie bendruosius principus, kuriais turi būti vadovaujamasi nustatant valstybės reguliuojamas kainas. Metodika ir Aprašas taip pat nurodyti kaip įsakymo priėmimo teisiniai pagrindai, tačiau nenurodytas nė vienas konkretus Metodikos ir Aprašo punktas, kuris leistų Komisijai priimti minėtą įsakymą. Įsakyme nėra nurodoma, kad Komisija gavo kompetentingo viešojo administravimo subjekto rašytinį motyvuotą prašymą atlikti tokį patikrinimą, kaip to reikalauja Aprašo 19.1 punktas (jeigu toks prašymas ir būtų gautas – jis negali būti motyvuotas, dėl jau anksčiau nurodytų faktinių bei įstatymais nustatyto reglamentavimo aplinkybių), todėl jis nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais). Įsakyme nėra nurodoma, kad Komisija turi informacijos ar jai kilo pagrįstų įtarimų dėl bendrovės reguliuojamos veiklos (susijusios su ekonomaizeriu), kuri gali prieštarauti teisės aktams ar neatitikti teisės aktų reikalavimų, kaip tai nurodyta Aprašo 19.2 punkte. Komisija buvo tinkamai informuota apie ekonomaizerio projektą ir šio investicinio projekto nesuderino, taip pat nevertino daugybėje sprendimų dėl bendrovei nustatomų valstybės reguliuojamų kainų, kaip tai ir nustato Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalis. Įsakyme nėra nurodyta, jog siekiama užtikrinti, kad būtų pašalinti kažkokie ankstesnės bendrovės veiklos patikrinimo metu nustatyti teisės aktų pažeidimai, kaip tai nurodyta Aprašo 19.3 punkte. Skundžiamas įsakymas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, t. y. nėra pagrįstas konkrečiomis tiesiogiai ginčo atveju taikytinomis teisės aktų normomis, objektyviais faktiniais duomenimis, todėl negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Komisija 2014 m. spalio 23 d. savo tinklalapyje komentuodama Nutarimo, kuriam pagrįsti priėmė skundžiamą įsakymą, priėmimą viešai paskelbė / iš esmės pati patvirtino, kad Nutarimas priimtas ne pagal įstatymą, o skirtas „išprovokuoti“ diskusiją, kaip įstatymai turėtų būti tobulinami. Įsakymu be jokio teisinio ir faktinio pagrindo neplaninio patikrinimo būdu inicijuojama bendrovės rizika ir iniciatyva atliktos investicijos, kurios atlikimo sąnaudos niekada nebuvo dengiamos per vartotojų mokamą šilumos kainą, ekonominės grąžos įvertinimas. Tokie Komisijos veiksmai pažeidžia teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir aiškumo principus, t. y. savo turiniu įsakymas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.

Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepime į skundą paaiškino, kad iš energetikos veiklą reglamentuojančių aktų nuostatų matyti, kad visos energetikos įmonės turi prievolę planuojamas investicijas pateikti savivaldybės tarybai ir Komisijai, o minėtos institucijos pagal nustatytą tvarką atitinkamai priima sprendimą derinti arba nederinti pateiktos investicijos. Teisės aktuose yra nustatyta detali investicijų projektų derinimo procedūra. Šių procedūrų nesilaikymo teisines pasekmes būtent ir nustato Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, teigianti, kad, įmonei sąmoningai nevykdant įstatyme įtvirtintos pareigos, tai yra apskritai neteikiant projekto ir jo pagrindimo Komisijai ir taip neatskleidžiant priežiūros institucijai duomenų apie vykdomą veiklą, tokios investicijos nėra pagrindas valstybės reguliuojamų kainų revizijai. Taigi šios teisės normos reguliacinis tikslas yra ne drausti vertinti kainų pokyčius dėl įmonės veiklos vykdant investicinius projektus, o skatinti įmones laikytis nustatytos tvarkos investicinių projektų įgyvendinimo procese. Šiai bylai nagrinėti aktualios faktinės aplinkybės neatitinka minėtoje teisės normos dispozicijoje išdėstytų jos taikymo sąlygų. Pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka kreipėsi į savivaldybės instituciją, o vėliau į Komisiją dėl planuojamo įgyvendinti investicinio projekto derinimo, tai yra vykdė Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje nustatytą pareigą, ir dėl to ginčo šioje byloje nėra. Atitinkamai nėra pagrindo teigti, kad, nesant būtinų minėtos teisės normos taikymo sąlygų, kyla joje nustatytos teisinės pasekmės, tai yra Komisija, perskaičiuodama kainas, netenka teisės vertinti investicijos įtakos valstybės reguliuojamoms kainoms. Priešingas aiškinimas reikštų, kad ūkio subjektui tinkamai įgyvendinus teisės aktų reikalavimus (pateikus planuojamą investiciją derinti), o Komisijai įvertinus investicinio projekto derinimo sąlygas bei priėmus pagrįstą ir teisėtą sprendimą jo nederinti (nes, kaip minėta, investicija, kuri neturi savivaldybės pritarimo, Komisijoje nėra vertinama), atsiranda pagrindas iš viso netaikyti jokių valstybinę priežiūrą šilumos ūkio sektoriuje apibūdinančių veiksmų. Tačiau toks aiškinimas nebūtų suderinamas su energetikos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nurodytais tikslais ir principais, kuriais grindžiamas energetikos valstybinis valdymas ir priežiūra. Vertinant šios teisės normos taikymo pagrįstumą byloje analizuojamu aspektu, tikslinga kalbėti ne apie netinkamą jos taikymą šioje faktinėje situacijoje, o apie teisės spragą, kaip neišvengiamą teisėkūros pasekmę ir prielaidą tobulinti galiojantį teisinį reglamentavimą. Nei Energetikos įstatymas, nei Šilumos ūkio įstatymas ar juos įgyvendinantys teisės aktai nereglamentuoja ir neapibrėžia teisinių pasekmių valstybės reguliuojamų kainų atžvilgiu, kylančių tais atvejais, kai savivaldybės taryba nusprendžia nederinti energetikos įmonės planuojamos investicijos, dėl to Komisija yra įpareigota priimti analogišką sprendimą. Tai yra teisės spraga, kuri buvo pašalinta Komisijai priėmus Nutarimą ir skundžiamo įsakymo pagrindu pradėjus neplaninį patikrinimą. Teisės aktų nustatyta tvarka suderinto investicinio projekto vykdymo nulemta įtaka atitinkamai įvertinama valstybės reguliuojamose kainose. Tačiau tai nereiškia, kad paties ūkio subjekto valia savarankiškai atlikta investicija be valstybės institucijų suderinimo nedaro jokios įtakos valstybės reguliuojamoms kainoms. Pati pareiškėja pripažįsta, kad tokia įtaka gali būti tiek teigiama, tiek neigiama, todėl Komisijos atliekamos priežiūros veiklos, pasireiškiančios ūkio subjektų sąnaudų atitikties minėtiems kainodaros principams vertinimu, neturėtų riboti atvejai, kai investicija nėra suderinama dėl kito viešojo administravimo veiksmų, nes priešingu atveju nebūtų pasiekiami įstatyme nustatyti kainodaros tikslai ir apsaugoti vartotojų interesai gauti paslaugas, grįstas būtinosiomis sąnaudomis. Skundžiamas įsakymas atitinka visus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Individualiam administraciniam aktui keliami reikalavimai yra įtvirtinti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje, be to, administracinį aktą priėmusio subjekto pareigų turinys yra detalizuotas Lietuvos teismų praktikoje. Komisija turi diskrecijos teisę, atsižvelgdama į Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnyje įtvirtintus tikslus ir kitas anksčiau minėtas teisės normas, pasirinkti ekonominio reguliavimo prioritetus bei priimti atitinkamus sprendimus. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių pagrįstų įrodymų ir argumentų, suponuojančių tai, kad Komisijos priimtas skundžiamas įsakymas pažeidžia teisėtumo, proporcingumo, draudimo diskriminuoti ir kitus viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus principus, todėl skunde dėstomi teiginiai dėl skundžiamo įsakymo nepagrindimo teisės aktų normomis yra atmestini kaip nepagrįsti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pagal Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalį energetikos įmonės, besiverčiančios veikla, kurios kainos yra reguliuojamos, numatomas investicijas turi derinti su Komisija. Jeigu šios energetikos įmonių investicijos nėra suderintos su Komisija, jos negali būti pripažintos pagrįstomis valstybės reguliuojamoms kainoms peržiūrėti.

Taigi investicinių projektų derinimas yra viena iš valstybinės energetikos priežiūros priemonių, kurios tinkamas vykdymas yra pavestas Komisijai. Šią funkciją Komisija privalo vykdyti pagal imperatyviai nustatytą teisinį reglamentavimą. Pažymėtina, kad kiekviename iš Komisijos prižiūrimų energetikos sektorių galioja atskiras teisinis reglamentavimas, nustatantis šių sektorių veikimo teisinius pagrindus ir visuomeninių santykių ypatumus, kaip tai nustatyta Energetikos įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje.

Iš išdėstytų nuostatų matyti, kad visos energetikos įmonės turi prievolę planuojamas investicijas pateikti savivaldybės tarybai ir Komisijai, o minėtos institucijos pagal nustatytą tvarką atitinkamai priima sprendimą derinti arba nederinti pateiktos investicijos.

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. gruodžio 9 d. sprendimu Nr. 1-962 patvirtintame Investicijų į šilumos ūkį planų derinimo tvarkos apraše nustatyta, kad uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ pateiktus derinti investicijų planus patikrina Savivaldybės administracijos departamentas, kuruojantis šilumos gamybos ir tiekimo klausimus. Tada investicijų planas teikiamas derinti Vilniaus šilumos ūkio nuomos sutarties vykdymo priežiūros komisijai. Jeigu Vilniaus šilumos ūkio nuomos sutarties vykdymo priežiūros komisija pritaria investicijų planui, jis teikiamas derinti Savivaldybės tarybai (Investicijų į šilumos ūkį planų derinimo tvarkos aprašo 10 punktas). Remiantis šio aprašo 13 punktu, priimtas Savivaldybės tarybos sprendimas nustatyta tvarka teikiamas derinti Komisijai.

Atitinkamai Energetikos įmonių investicijų vertinimo ir derinimo Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje tvarkos aprašo, patvirtinto Komisijos 2009 m. liepos 10 d. nutarimu Nr. O3-100 (toliau – Aprašas), 15 punkte nustatyta, kad šilumos tiekimo įmonių teikiamos Komisijai derinti investicijos turi būti su savivaldybių tarybomis suderinto investicijų plano dalis. Tai yra, Komisijai turi būti teikiama derinti tik tokia investicija, kurios poreikį tos savivaldybės šilumos ūkiui yra patvirtinusi atitinkamos savivaldybės taryba. Priešingu atveju tokia investicija Komisijoje nėra nagrinėjama ir jos daroma įtaka šilumos kainai pagal Apraše nustatytus kriterijus nėra vertinama. Komisija vertina su savivaldybe suderintą investicijų projektą, atsižvelgdama į projekto socialinius, sistemos saugumo ir tiekimo patikimumo aspektus, finansinį projekto pagrindimą ir ekonominį projekto vertinimą.

Investicijų derinimo tvarkoje, patvirtintoje Komisijos 2009 m. liepos 10 d. nutarimu Nr. O3-100, nustatyta, kad:

„62. Komisija, derindama energetikos įmonių investicijų projektus, nurodo šių investicijų atsipirkimą bei įtaką reguliuojamoms kainoms.

<...>

64. Komisija kontroliuoja suderintų efektyvių investicijų įvykdymą, atsižvelgdama į įmonės su Komisija suderintuose investicijų projektuose nurodytus rodiklius. Jei efektyvi investicija, kuri buvo suderinta su Komisija, nepasiekia derinimo metu nustatytų rodiklių ir dėl to pasikeičia esminiai projekto vertinimo kriterijai – įtaka reguliuojamoms kainoms ir atsiperkamumas, kuriais Komisija vadovaudamasi priėmė sprendimą dėl investicijos suderinimo, koreguodama kainų viršutines ribas, – Komisija įvertina energetikos įmonės įvykdytų investicijų efektyvumą, atsižvelgdama į energetikos įmonės su Komisija suderintuose investicijų projektuose nurodytus rodiklius.

65. Investicijų projektuose pateikti rodikliai įvertinami ir investicijų efektyvumas užtikrinamas nustatant reguliuojamas kainas pagal atitinkamo sektoriaus kainų skaičiavimo metodikos nuostatas.“

Vadinasi, energetikos teisės aktai nustato prievolę energetikos įmonėms pateikti savo investicinius projektus derinti, o Komisija turi pareigą derinti arba nederinti energetikos įmonių teikiamų investicinių projektų.

Vienas pagrindinių valstybės reguliuojamų kainų energetikos sektoriuje principų yra būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principas nustatant energijos kainas vartotojams, t. y. pareiga kainas grįsti būtinosiomis (valstybės normuojamomis) sąnaudomis. Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytas siekis mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams, kuris suponuoja pareigą Komisijai, įgyvendinant reguliuojamų kainų politiką, sudaryti sąlygas šilumos tiekėjams vykdyti jų veiklą kuo efektyviau bei ekonomiškiau, taip užtikrinant kitai santykių šaliai – šilumos vartotojams – kokybišką paslaugos teikimą pagrįstomis kainomis. Ūkio subjekto vykdoma ūkinė veikla privalo atitikti minėtus kainodaros principus, o šią sritį prižiūri Komisija. Todėl Komisija pagrįstai teigia, kad jos atliekamos priežiūros veiklos, pasireiškiančios ūkio subjektų sąnaudų atitikties minėtiems kainodaros principams vertinimu, neturėtų riboti atvejai, kai investicija nėra suderinama dėl kito viešojo administravimo veiksmų, nes priešingu atveju nebūtų pasiekiami įstatyme nustatyti kainodaros tikslai ir apsaugoti vartotojų interesai gauti paslaugas, grįstas būtinosiomis sąnaudomis. Todėl atmestini pareiškėjo skundo argumentai, kad skundžiamas įsakymas pažeidžia Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalį ir Investicijų derinimo tvarkos 64 punktą bei yra priimtas nekompetentingo viešojo administravimo subjekto (ultra vires) ir pažeidžia nepiktnaudžiavimo valdžia principą.

Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.  Šia norma iš esmės siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad Šilumos ūkio įstatymo tikslai gali būti pasiekti įvairiais teisinio reguliavimo būdais. Konkretaus būdo pasirinkimas priskiriamas teisės aktą priimančio viešojo administravimo subjekto kompetencijai, tačiau siekdamas įstatyme nurodytų tikslų viešojo administravimo subjektas yra saistomas bendrųjų viešojo administravimo principų (teisėtumo, proporcingumo, draudimo diskriminuoti ir kt.). Tarp įvairių teisės aktais siekiamų tikslų turi egzistuoti pusiausvyra, vieno tikslo negalima nepagrįstai iškelti paneigiant kitą. Jeigu susiduriama su konkrečių tikslų tarpusavio konkurencija, kuriam tikslui suteikti prioritetą pasirenka teisės aktą priimantis viešojo administravimo subjektas, tačiau tai turi būti daroma kuo mažiau darant įtaką likusiems tikslams įgyvendinti. Taigi Komisijai yra suteikti tam tikri įgaliojimai valstybės reguliuojamų kainų srityje, įgaliojimai reguliuojant kainas šilumos ūkyje ir Komisija turi diskrecijos teisę, atsižvelgdama į Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnyje įtvirtintus tikslus ir kitas anksčiau minėtas teisės normas, pasirinkti ekonominio reguliavimo prioritetus ir priimti atitinkamus sprendimus. Byloje nėra jokių įrodymų, kad Komisijos priimtas skundžiamas įsakymas pažeidžia teisėtumo, proporcingumo, draudimo diskriminuoti ir kitus Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus principus, todėl pareiškėjo skundo argumentai, kad įsakymas nepagrįstas teisės aktų normomis, atmestini kaip nepagrįsti.

ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad vienas iš skundžiamo administracinio akto panaikinimo pagrindų yra konstatavimas fakto, kad  priimant šį aktą buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Taigi, įstatymas ne visus procedūrinius pažeidimus vertina kaip lemiančius priimto administracinio akto neteisėtumą, tuo atveju, kai procesinių taisyklių pažeidimas galiojančių teisės aktų tiesiogiai nesiejamas su priimto administracinio akto neteisėtumu, būtina įvertinti, ar toks pažeidimas galėjo turėti įtakos teisingam faktinių aplinkybių nustatymui ir įvertinimui, t.y. priimto akto pagrįstumui.

Skundžiamo įsakymo preambulėje nurodoma, kad jis priimamas atsižvelgiant į Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos skyriaus vedėjo 2014 m. lapkričio 4 d. tarnybinį pranešimą Nr. R5-337 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ neplaninio patikrinimo“, kuris buvo surašytas atsižvelgiant į 2014 m. spalio 23 d. Komisijos protokolinį sprendimą, priimtą svarstant Nutarimo priėmimo klausimą Komisijos posėdyje. Taigi, vertinant ginčijamo Komisijos priimto skundžiamo įsakymo pagrįstumą, turi būti vertinama ir Komisijos Nutarime bei Šilumos ir vandens departamento Šilumos skyriaus 2014 m. spalio 17 d. pažymoje Nr. O5-288, kuri yra neatsiejama Nutarimo dalis, išanalizuota ir pateikta medžiaga, kuria remiantis buvo priimtas skundžiamas įsakymas. Įsakyme nurodyta, kad jo priėmimo teisinis pagrindas yra Šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 2 ir 13 dalys, 32 straipsnio 2 dalis, Metodika ir Aprašas. Nors įsakyme nenurodyti konkretūs Metodikos ir Aprašo punktai, skundžiamas įsakymas grindžiamas ne tik teisės normomis, tačiau ir Komisijos atliktu faktinių aplinkybių bei situacijos išsamiu ekonominiu vertinimu, o tai yra neatskiriama skundžiamo įsakymo dalis. Todėl pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad nurodyti įsakymo trūkumai šiuo atveju negali būti traktuojami kaip taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, pažeidimai ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo prasme.

Pareiškėjo galimai gautos papildomos pajamos dėl neįvertintos ekonomaizerio kuro sunaudojimo sumažėjimo įtakos sudaro 27 517,62 tūkst. Lt (37 690,62 tūkst. Lt - 10 173 tūkst. Lt). Ekonomaizerio investicijos vertė – 27 128 tūkst. Lt ir ji yra mažesnė, nei galimai pareiškėjo gautos papildomos pajamos. Šiais skaičiavimais remiantis buvo padaryta išvada, kad pareiškėjo atlikta investicija atsipirko, t. y. pareiškėja, taikydama šilumos kainą, į kurią neįskaičiuota ekonomaizerio įtaka, papildomų pajamų gavo daugiau, nei išleido šiai investicijai įgyvendinti.

Siekiant pakartotinai įvertinti situaciją ir užtikrinti, jog pareiškėjo atlikta investicija nelems dar didesnių vartotojų mokėtinų sumų sumažinimo, Komisija, kaip jau buvo nurodyta, Skundžiamu įsakymu inicijavo papildomą administracinės priežiūros procedūrą dėl neplaninio tikslinio pareiškėjo patikrinimo, kurio metu bus papildomai vertinamas jos antrosios termofikacinės elektrinės kondensacinio ekonomaizerio atsipirkimas ir faktinio veikimo įtaka pareiškėjo šilumos tiekimo veiklos rezultatui.

2014 m. lapkričio 19 d. raštu Nr. R2-(Š)-2883 ir 2014 m. gruodžio 31 d. raštu Nr. R2-(Š)-3236 Komisija aiškiai nurodė tiesiogiai ginčo atveju taikytinas teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo priimtas skundžiamas įsakymas.

Pagal Šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 2 ir 13 dalis, Komisija išduoda licencijas šilumos tiekėjams, tiekiantiems ne mažiau kaip 10 GWh šilumos per metus, taip pat sustabdo išduotų licencijų galiojimą, jas panaikina bei prižiūri licencijuojamų ūkio subjektų veiklą, pasireiškiančia įstatyme nurodytų licencijuojamos veiklos sąlygų laikymusi, be kita ko, tiekti šilumą kainomis, kurios nustatytos vadovaujantis Komisijos patvirtinta Šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodika; derinti su licenciją išdavusia institucija valdomo turto priežiūros ir eksploatavimo planus ir nustatyta tvarka teikti licenciją išdavusiai institucijai informaciją apie jų vykdymą; teikti valstybės ir savivaldybių institucijoms informaciją, reikalingą įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytoms pareigoms vykdyti, ir kita.

Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad  šilumos ir (ar) karšto vandens kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) šilumos ar karšto vandens ruošimo (pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros, sąskaitų (mokėjimo pranešimų) už šilumą ir (ar) karštą vandenį parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos sąnaudomis.

Pagal Šilumos tiekimo licencijavimo taisyklių 10.3 punktą  licenciją išduodanti institucija kontroliuoja, kaip laikomasi licencijuojamos veiklos sąlygų. Šilumos kainų nustatymo metodika   nustato reikalavimus reguliuojamų kainų paslaugų (produktų) kainų nustatymui, tai yra sąnaudų paskirstymo, apskaitos tvarkymo, bazinės kainos ir jos perskaičiavimo principus.

Pagal Energetikos įmonių reguliuojamos veiklos patikrinimų tvarkos aprašą – neplaninis patikrinimas, atliekamas Komisijos pirmininko ar jo įgalioto asmens motyvuotu sprendimu, esant Komisijos įgalioto darbuotojo teikimui. Neplaninis patikrinimas atliekamas Komisijos pirmininko ar jo įgalioto asmens motyvuotu sprendimu, esant Komisijos įgalioto darbuotojo teikimui (aprašo 15 ir 18 punktai). Neplaninis patikrinimas gali būti atliekamas turint informacijos ar kilus pagrįstiems įtarimams dėl energetikos įmonės reguliuojamos veikos, kuri gali prieštarauti teisės aktams ar neatitikti teisės aktų reikalavimų (aprašo 19.2 punktas).

Pareiškėja yra licencijuotas ūkio subjektas, vykdantis reguliuojamą veiklą ir kuriam taikomi imperatyvūs Šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnyje įtvirtinti licencijato reikalavimai. Atsakovė pagrįstai teigia, kad pareiškėja ir jos akcininkai, priimdami sprendimą atlikti su įgaliotomis institucijomis nesuderintą investiciją, skirtą būtent reguliuojamai veiklai vykdyti, taip pat suprasdama, jog jos  teikiamos paslaugos kaina yra valstybės reguliuojama, žinojo ar turėjo numanyti, kad investicijos atlikimas, dėl kurios bus optimizuota šilumos gamyba ir padidės efektyvumas, lems atitinkamas reguliacines pasekmes, nes šiuo atveju pareiškėja investavo į reguliuojamos veiklos vykdymą, o ne į privataus juridinio asmens poreikių tenkinimą.  Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, privalo derinti asmens ir visuomenės interesus, nepaneigti sąžiningos konkurencijos, kitų Konstitucijoje įtvirtintų Lietuvos ūkio principų. Kiekvienai institucijai, reguliuojančiai ūkinę veiklą Lietuvoje, suteikiama tam tikra veikimo ir priemonių pasirinkimo laisvė, kuria institucija naudojasi savo nuožiūra atsižvelgdama į siektinus tikslus ir keliamus uždavinius. Pagal Energetikos įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, Komisija reguliuoja energetikos srityje veikiančių subjektų veiklą ir atlieka valstybinę energetikos priežiūrą. Komisija yra Europos Sąjungos teisės aktuose, reglamentuojančiuose visuomeninius santykius energetikos sektoriuje, nustatyta nacionalinė reguliavimo institucija. Administracinės institucijos diskrecijos teisė suprantama kaip galia, suteikianti administravimo subjektui tam tikrą veiklos laisvę priimant sprendimus, įgalinanti jį iš keleto teisiškai galimų elgesio variantų pasirinkti tą, kuris, jo nuomone, yra tinkamiausias.

Taigi pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad skundžiamas įsakymas pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), paremtas nuodugniai įvertintomis faktinėmis aplinkybėmis ir ginčo atveju aktualiomis teisės aktų nuostatomis, atitinka teisėtumo bei pagrįstumo kriterijus, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.

III.

Pareiškėjas Vilniaus energija su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas dėl šių priežasčių:

1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Komisijai suteikta administracinė diskrecija pačiai spręsti dėl investicijų vertinimo ir ji nėra ribojama atvejais, kai investicija nėra suderinama dėl kito subjekto veiksmais, kadangi Energetikos įstatymu (15 str. 3 dalis) imperatyviai nustatyta, kad valstybės reguliuojamos kainos negali būti peržiūrimos dėl Komisijos (ir vietos savivaldybės, pagal Šilumos ūkio įstatymo 35 str.) nesuderinto Investicinio projekto įtakos;
2. teismo sprendime nepagrįstai nurodyta, kad Komisija neveikė ultra vires, kadangi pati Komisija nesuderino Investicinio projekto, todėl Komisija neturi kompetencijos neplaninio patikrinimo būdu vertinti jos pačios nesuderinto Investicinio projekto įtakos Pareiškėjo veiklos rezultatams;
3. sprendime nepagrįstai konstatuota, kad įsakymas yra pagrįstas teisės normomis, kadangi jame nėra nurodytas teisinis priėmimo pagrindas, o pateikiamos nuorodos į teisės aktus neturi nieko bendro su Apraše reglamentuotais neplaninio patikrinimo pagrindais. Taip pat įsakyme nurodytos teisės aktų nuostatos, kurios prieštarauja nagrinėjamu atveju esančioms faktinėms aplinkybėms;
4. sprendime netinkamai įvertinta aplinkybė, kad įsakyme nėra nurodyta, jog Komisija gavo kompetentingo viešojo administravimo subjekto rašytinį motyvuotą prašymą atlikti tokį patikrinimą, kaip to reikalauja Aprašo 19.1 punktas;
5. teismo sprendime netinkamai įvertinta aplinkybė, kad įsakyme nėra nurodyta, kad Komisija turi informacijos ar jai kilo pagrįsti įtarimai dėl Pareiškėjo reguliuojamos veiklos (susijusios su ekonomaizeriu), kuri gali prieštarauti teisės aktams ar neatitikti teisės aktų reikalavimų, kaip tai nurodyta Aprašo 19.2 punkte;
6. teismo sprendime netinkamai įvertinta aplinkybė, kad įsakyme nėra nurodyta, jog yra siekiama užtikrinti, kad būtų pašalinti ankstesnio pareiškėjo veiklos patikrinimo metu nustatyti teisės aktų pažeidimai, kaip tai nurodyta Aprašo 19.3 punkte;
7. teismo sprendime netinkamai įvertinta aplinkybė, kad Komisijos 2014 m. spalio 23 d. posėdyje (Skundo priedas Nr. S-10), svarstant klausimą dėl ekonomaizerio faktinio veikimo įtakos šilumos kainai nustatymo, Komisija negalėjo argumentuotai nurodyti pagrindų neplaniniam patikrinimui atlikti, o pats įpareigojimas atlikti neplaninį patikrinimą (siūlytas Nutarimo projekte ir Pažymoje) Nutarimu panaikintas.

Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime pateikiama išvada, jog Komisijos atliekamos priežiūros veiklos, pasireiškiančios ūkio subjektų sąnaudų atitikties kainodaros principams vertinimu, neturėtų riboti atvejai, kai investicija nėra suderinama dėl kito viešojo administravimo veiksmų, nes priešingu atveju nebūtų pasiekiami įstatyme nustatyti kainodaros tikslai ir apsaugoti vartotojų interesai gauti paslaugas, grįstas būtinosiomis sąnaudomis.

Mano, kad pareiškėjo argumentai dėl to, kad skundžiamas įsakymas pažeidžia Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalį ir Investicijų derinimo tvarkos 64 punktą bei yra priimtas nekompetentingo viešojo administravimo subjekto (ultra vires) ir pažeidžia nepiktnaudžiavimo valdžia principą yra atmestini kaip nepagrįsti.

Skundžiamame įsakyme ir su juo susijusiuose dokumentuose nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo Komisija rėmėsi priimdama sprendimą; motyvų išdėstymas adekvatus, aiškus ir pakankamas. Skundžiamas įsakymas yra išdėstytas tiksliai, suprantamai, nedviprasmiškai, todėl leidžia suinteresuotam subjektui ne tik aiškiai suvokti, kokios priežastys lėmė vienokį ar kitokį Komisijos sprendimą, bet ir identifikuoti teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą. Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad skundžiamas aktas yra panaikinamas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų ar argumentų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad skundžiamas įsakymas yra neteisėtas ir prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, t. y. Viešojo administravimo įstatymui, Šilumos ūkio įstatymui ir kt.

Pareiškėjo ginčijamas įsakymas atitinka minėtuose teisės aktuose įtvirtintas normas, o Komisija, priimdama šį administracinį aktą, laikėsi įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų, neviršijo savo kompetencijos (neveikė ultra vires), todėl įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, su kuo pagrįstai sutiko pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą. Pabrėžtina, jog priimant sprendimus, darančius įtaką tiesiogiai vartotojų už energetines paslaugas mokėtinoms sumoms, energetikos įmonės, šiuo atveju – pareiškėjo, verslo interesai negali būti iškeliami aukščiau už visų šilumos energijos vartotojų interesus mažiausiomis sąnaudomis gauti patikimą ir kokybišką šilumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl 2014 m. lapkričio 6 d. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos įsakymo Nr. O1-81.

Nurodytu įsakymu, atsižvelgus į Šilumos ir vandens departamento Šilumos skyriaus vedėjos V. S. 2014 m. lapkričio 4 d. tarnybinį pranešimą, buvo pavesta atlikti UAB ,,Vilniaus energija“ neplaninį patikrinimą.

Pareiškėjo vertinimu, skundžiamas įsakymas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, t. y. nėra pagrįstas teisės aktų normomis, objektyviais faktiniais duomenimis, todėl negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.  Šia norma iš esmės siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininko 2014 m. lapkričio 6 d. įsakymas Nr. 01-81 ,,Dėl UAB ,,Vilniaus energija“ neplaninio patikrinimo“ grindžiamas Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 2 ir 13 dalimis, 32 straipsnio 2 dalimi, Šilumos tiekimo licencijavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 982 „Dėl teisės aktų, būtinų Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymui įgyvendinti, patvirtinimo“, 10.3 punktu, Šilumos kainų nustatymo metodika, patvirtinta Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96 „Dėl Šilumos kainų nustatymo metodikos“, Energetikos įmonių reguliuojamos veiklos patikrinimų tvarkos aprašu, patvirtintu Komisijos 2014 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. O3-140 „Dėl energetikos įmonių reguliuojamos veiklos patikrinimų tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Patikrinimų tvarkos aprašas), pagal kuriuos šilumos tiekėjo, tiekiančio ne mažiau kaip 10 GWh šilumos per metus, licencijuojamą veiklą kontroliuoja Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, kurios veikla, susijusi su energetikos įmonių reguliuojamos veiklos patikrinimais, planuojama ir atliekama, vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 36-2 straipsnio 1 dalyje nustatytais principais.

Taigi siekdamas įstatyme nurodytų tikslų viešojo administravimo subjektas yra saistomas bendrųjų viešojo administravimo principų (teisėtumo, proporcingumo, draudimo diskriminuoti ir kt.). Tarp įvairių teisės aktais siekiamų tikslų turi egzistuoti pusiausvyra, vieno tikslo negalima nepagrįstai iškelti paneigiant kitą. Jeigu susiduriama su konkrečių tikslų tarpusavio konkurencija, kuriam tikslui suteikti prioritetą pasirenka teisės aktą priimantis viešojo administravimo subjektas, tačiau tai turi būti daroma kuo mažiau darant įtaką likusiems tikslams įgyvendinti. Taigi Komisijai yra suteikti tam tikri įgaliojimai valstybės reguliuojamų kainų srityje, įgaliojimai reguliuojant kainas šilumos ūkyje ir Komisija turi diskrecijos teisę, atsižvelgdama į Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnyje įtvirtintus tikslus ir kitas anksčiau minėtas teisės normas,  pasirinkti ekonominio reguliavimo prioritetus ir priimti atitinkamus sprendimus. Byloje nėra jokių įrodymų, kad Komisijos priimtas skundžiamas įsakymas pažeidžia teisėtumo, proporcingumo, draudimo diskriminuoti ir kitus Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus principus, todėl pareiškėjo skundo argumentai, kad įsakymas nepagrįstas teisės aktų normomis, atmestini kaip nepagrįsti.

Remiantis Šilumos įstatymo (2011 m. rugsėjo 29 d. įstatymo Nr. XI-1608 redakcija) 32 straipsnio 2 dalimi šilumos ir (ar)  karšto  vandens kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis  (valstybės  normuojamomis) šilumos ar karšto vandens ruošimo (pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros, sąskaitų (mokėjimo pranešimų) už šilumą ir (ar) karštą vandenį  parengimo ir pateikimo vartotojams bei  apskaitos sąnaudomis, turto nuomos mokesčiai ir kitos sąnaudos, nesusiję su šilumos ir  (ar)  karšto  vandens  tiekimo  veikla,  negali būti įtraukiami  į  šilumos  ar  karšto  vandens  kainas; į šilumos ar karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus  šildymo  (įskaitant  ir  šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis; apyvartinių taršos leidimų prekybos  pajamos ar sąnaudos įvertinamos skaičiuojant šilumos kainas Šilumos kainų nustatymo metodikoje nustatyta tvarka.

Pagal Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 8 straipsnio 1 dalį energetikos srityje veikiančių subjektų veiklą  reguliuoja ir valstybinę energetikos priežiūrą atlieka Komisija.   Komisija yra Europos Sąjungos teisės aktuose, reglamentuojančiuose visuomeninius santykius   energetikos sektoriuje, numatyta nacionalinė reguliavimo institucija. Remiantis Energetikos įstatymo 8 straipsnio 9 dalį Komisija tvirtina valstybės reguliuojamų kainų nustatymo metodikas, nustato valstybės reguliuojamų kainų viršutines ribas, kontroliuoja valstybės reguliuojamų kainų bei tarifų taikymą ir atlieka kitas funkcijas. Komisijos funkcijas bei kompetenciją karšto vandens tiekimo sektoriuje nustato Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymas, kuris taip pat reglamentuoja energetikos įmonių investavimo teisinius aspektus. Šilumos ūkio įstatymo 35 straipsnyje numatyta, kad investiciniai planai derinami su savivaldybės taryba jos nustatyta tvarka. Šilumos tiekėjų skundus dėl savivaldybių tarybų sprendimų derinant investicinius planus ne teismo tvarka nagrinėja Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija.

Iš minėto reglamentavimo darytina išvada, kad energetikos įmonės turi planuojamas investicijas pateikti savivaldybės tarybai ir Komisijai, o minėtos institucijos pagal nustatytą tvarką atitinkamai priima sprendimą derinti arba nederinti pateiktos investicijos.

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. gruodžio 9 d. sprendimu Nr. 1-962 patvirtintame Investicijų į šilumos ūkį planų derinimo tvarkos apraše numatyta, kad UAB „Vilniaus energija“ pateiktus derinti investicijų planus patikrina Savivaldybės administracijos departamentas, kuruojantis šilumos gamybos ir tiekimo klausimus. Po to investicijų planas teikiamas derinti Vilniaus šilumos ūkio nuomos sutarties vykdymo priežiūros komisijai. Jeigu Vilniaus šilumos ūkio nuomos sutarties vykdymo priežiūros komisija pritaria investicijų planui, jis teikiamas derinti Savivaldybės tarybai (Investicijų į šilumos ūkį planų derinimo tvarkos aprašo 10 punktas). Remiantis šio aprašo 13 punktu, priimtas Savivaldybės tarybos sprendimas nustatyta tvarka teikiamas derinti Komisijai.

Atitinkamai Energetikos įmonių investicijų vertinimo ir derinimo Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje tvarkos aprašo, patvirtinto Komisijos 2009 m. liepos 10 d. nutarimu Nr. O3-100 (toliau – ir Aprašas), 15 punkte numatyta, kad šilumos tiekimo įmonių teikiamos Komisijai derinti investicijos turi būti su savivaldybių tarybomis suderinto investicijų plano dalis. Komisijai turi būti teikiama derinti tik tokia investicija, kurios poreikį tos savivaldybės šilumos ūkiui yra patvirtinusi atitinkamos savivaldybės taryba. Priešingu atveju, tokia investicija Komisijoje nėra nagrinėjama ir jos daroma įtaka šilumos kainai pagal Apraše nustatytus kriterijus nėra vertinama. Komisija vertina su savivaldybe suderintą investicijų projektą, atsižvelgdama į projekto socialinius, sistemos saugumo ir tiekimo patikimumo aspektus, finansinį projekto pagrindimą ir ekonominį projekto vertinimą.

Minėtuose teisės aktuose yra nustatyta detali investicijų projektų derinimo procedūra. Teisėjų kolegijos vertinimu, šių procedūrų nesilaikymo teisines pasekmes nustato Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad energetikos įmonės, besiverčiančios veikla, kurios  kainos yra  reguliuojamos,  numatomas  investicijas  turi  derinti su Komisija, jeigu šios  energetikos  įmonių  investicijos nėra suderintos su Komisija, jos negali būti pripažintos  pagrįstomis valstybės reguliuojamoms kainoms peržiūrėti. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad Komisija, perskaičiuodama kainas, neturi teisės vertinti investicijos įtakos valstybės reguliuojamoms kainoms. Toks aiškinimas atitinka energetikos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nurodytus tikslus ir principus, kuriais grindžiamas energetikos valstybinis valdymas ir priežiūra.

Pažymėtina, kad nei Energetikos įstatymas, nei Šilumos ūkio įstatymas ar juos įgyvendinantys teisės aktai nereglamentuoja ir neapibrėžia teisinių pasekmių valstybės reguliuojamų kainų atžvilgiu, kylančių tais atvejais, kai savivaldybės taryba nusprendžia nederinti energetikos įmonės planuojamos investicijos, dėl ko Komisija yra įpareigota priimti analogišką sprendimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai yra spraga, kuri buvo pašalinta Komisijai skundžiamo įsakymo pagrindu pradėjus neplaninį patikrinimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad realizuodama šią savo diskreciją, Komisija, kaip valstybinis ekonominis reguliuotojas, nustatydama priimtinų (jos pakoreguotų) sąnaudų dydį, gali pasinaudoti tam tikro „valingo“ sprendimo priėmimo teise, ir atsižvelgti į Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo, Metodikos tikslus – mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams (Šilumos ūkio įstatymo 1 str. 2 d. 1 p.), ginti šilumos vartotojų teises ir teisėtus interesus (Šilumos ūkio įstatymo 1 str. 2 d. 3 p.) (žr. 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-2872/2012).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai, kad skundžiamas įsakymas pažeidžia Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalį ir Investicijų derinimo tvarkos 64 punktą bei yra priimtas nekompetentingo viešojo administravimo subjekto ir pažeidžia nepiktnaudžiavimo valdžia principą, atmestini kaip nepagrįsti.

Atsižvelgusi į nustatytas faktines aplinkybes ir reikšmingą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, iš esmės tinkamai aiškinęs ir taikęs teisės normas, įvertinęs visas bylai svarbias faktines aplinkybes, priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Vilniaus energija“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė