Civilinė byla Nr. e2A-135-585/2020
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02849-2016-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.3.
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. vasario 25 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Aldonos Tilindienės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ ir trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Gandras energoefektas“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Panevėžio energija“ ieškinį atsakovei akcinei draudimo bendrovei „Gjensidige“ dėl draudimo išmokos ir palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Gandras energoefektas“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – AB) „Panevėžio energija“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei akcinei draudimo bendrovei (toliau – ADB) „Gjensidige“, prašydama priteisti iš atsakovės 308 388,35 Eur draudimo išmoką, 4 287,33 Eur palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad su trečiuoju asmeniu uždarąja akcine bendrove (toliau – UAB) „Gandras energoefektas“ 2013 m. liepos 17 d. sudarė statybos rangos sutartį Nr. PK-D13-05, kuria rangovė įsipareigojo atlikti projekto „Panevėžio RK-1 modernizavimas, keičiant iškastinį kurą į biokurą“ projektavimo, statybos ir montavimo darbus. Rangovė įsipareigojo visus rangos sutartyje nurodytus darbus atlikti per 24 kalendorinius mėnesius nuo sutarties įsigaliojimo dienos. Ieškovė su rangove 2015 m. spalio 14 d. sudarė Susitarimą Nr. 1 dėl rangos sutarties pakeitimo, kuriuo sutarė pratęsti darbų įvykdymo terminą iki 2015 m. lapkričio 15 d., tačiau rangovė šio įsipareigojimo neįvykdė. Pastatytas naujasis biokuro katilas nepasiekė projektinio 12 MW galingumo, nes nebuvo tinkamai suderintas. Dėl to per laikotarpį nuo 2015 m. lapkričio 15 d. iki 2016 m. sausio 31 d. naujasis biokuro katilas nepagamino 11 017 MWh šilumos, kuri būtų gauta naudojant pigesnį biokurą, ir šį šilumos kiekį ieškovė turėjo pasigaminti naudodama brangesnį kurą – dujas, todėl ji turėjo 393 600 Eur papildomų išlaidų. Kadangi rangovė pateikė atsakovės išduotą laidavimo draudimo raštą, kuriuo atsakovė įsipareigojo sumokėti 304 101,02 Eur draudimo išmoką, jeigu rangovė neįvykdys rangos sutartimi prisiimtų savo įsipareigojimų arba juos įvykdys netinkamai, atsakovė pagal laidavimo draudimo raštą privalo atlyginti patirtus nuostolius.
3. Atsakovė ADB „Gjensidige“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
4. Nurodė, kad ieškovė kreipėsi dėl draudimo išmokos pagal įvykį, kuris nėra draudimo objektas. Ieškovės deklaruojami nuostoliai pasireiškė kaip prarasta galimybė išvengti turtinių praradimų naudojant pigesnį kurą, o jie pagal savo esmę patenka į negautų pajamų (netiesioginių nuostolių) sampratą. Kadangi pagal draudimo sutartį gali būti kompensuojami tik tiesioginiai nuostoliai, todėl draudimo išmoka nepriteistina. Atsakovė taip pat nesutiko su tuo, kad trečiajam asmeniui prieš ieškovę kilo sutartinė civilinė atsakomybė, nes ieškovė faktiškai nepatyrė žalos. Ieškovė savo išlaidas galėtų kompensuoti kito šilumos tarifo perskaičiavimo šilumos vartotojams metu. Be to, atsakovės įsitikinimu, būtent ieškovės valdybos 2015 m. liepos 23 d. priimtas sprendimas Nr. 5-12-2015 dėl naujos šilumos kainos sudarė sąlygas ieškovės nuostoliams atsirasti. Atsakovė nesutiko ir su ieškovės pateiktu palūkanų skaičiavimo terminu.
5. Trečiasis asmuo UAB „Gandras energoefektas“ procesiniuose dokumentuose nurodė, jog ieškovė neįrodė sutartinės atsakomybės sąlygų. Byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti, kad laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 15 d. iki 2016 m. sausio 31 d. biokuro katilas VŠK-8 negalėjo pasiekti maksimalaus 12 MW galingumo dėl to, kad rangovė pažeidė sutartį. Ieškovės nuostoliai atsirado dėl pačios ieškovės veiksmų ir sprendimų, kurie buvo priimti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovės 304 101,02 Eur draudimo išmokos, 1844,55 Eur palūkanų, 6 procentų procesines palūkanas, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
7. Teismas konstatavo, kad ieškovė viešąjį darbų konkursą organizavo siekdama ekonominės naudos, o įstatymas, imperatyviai reguliuojantis konkurso sąlygas ir pagal jas sudarytos sutarties vykdymą, sukūrė teisėtais lūkesčiais paremtą pagrindą ieškovei planuoti savo veiklos sąnaudas pagal šalių pasirašytą rangos sutartį. Kita vertus, ieškovė pagal viešosios teisės aktus iš anksto turi pateikti duomenis Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai (toliau – VKEKK) apie šilumos kainos perskaičiavimą. Įvertinęs ieškovės atstovo paaiškinimus, jog atsižvelgdama į rangos sutartį, ieškovės valdyba priėmė sprendimą sumažinti pelno rodiklį, pateikdama VKEKK perskaičiuotą šilumos kainos projektą, kadangi turėjo pagrindą manyti, kad sumažėjusi kuro įsigijimo kaina padengs praradimus ir taip pelno rodiklis nepasikeis, teismas sprendė, jog toks ieškovės sprendimas atitiko geros verslo praktikos kriterijų. Teismo vertinimu, sutartis yra teisinio tikrumo garantas, kuris ieškovei leido planuoti savo pelną nesitikint praradimų dėl perskaičiuotos šilumos kainos vartotojams. Ieškovė pelną skaičiavo pagal rangovės prisiimtus įsipareigojimus, kurių vykdymas, be kita ko, buvo apdraustas.
8. Teismas nurodė, kad ieškovės pelno praradimas (žala), kada ji turėjo pirkti brangesnį kurą – dujas, yra susijęs tiesioginiu priežastiniu ryšiu su rangovės veikos neteisėtumu, pasireiškusiu sutartinių įsipareigojimų nevykdymu per nustatytą terminą. Teismo vertinimu, atsakovės argumentas, jog ieškovė faktiškai nepatyrė žalos, nes turės galimybę kito šilumos tarifo perskaičiavimo vartotojams metu kompensuoti patirtas išlaidas, kaip tai nustato VKEKK 2009 m. liepos 8 d. nutarimu patvirtinta šilumos kainų nustatymo metodika, neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.38 straipsnio.
9. Teismas sprendė, kad ta aplinkybė, jog biokuro katilas iki jo statybos užbaigimo akto negalėjo būti įskaičiuotas į šilumos tarifą, taip pat nepaneigia rangovės sutartinės atsakomybės. Ieškovė, vadovaudamasi sutartiniais santykiais ir siekdama pelno, keitė kuro struktūrą, naudodama ir atsinaujinančius išteklius, o pelną skaičiavo, atsižvelgdama į šiuos pokyčius, todėl kuro išteklių dydis ir struktūra yra tos dalys, kurios turėjo poveikį sąnaudoms (jas sumažinus, padidėja pelnas).
10. Byloje nustatyta, kad VKEKK 2016 m. balandžio 22 d. rašte pateikė išaiškinimus, jog kuro sąnaudos, jei ūkio subjektas taiko dedamąją dalį (atsinaujinančius išteklius) ilgiau nei 12 mėnesių, kai susidariusios kuro sąnaudos nepadengiamos papildomai gaunamomis pajamų sumomis, tai skirtumas dengiamas iš ūkio subjekto pelno; dėl to, kad katilas nebuvo pradėtas eksploatuoti, kaip planuota, ieškovė negaus papildomų pajamų; ieškovė galėjo, atsižvelgdama į planuojamas pajamas, taikyti mažesnes šilumos kainas, nei apskaičiuota pagal galiojančias šilumos kainos dedamąsias, tačiau pajamų skirtumą bendrovė privalo padengti iš savo pelno ir ji negalės didinti šilumos kainų šildymo sezono metu. Įvertinęs šiuos išaiškinimus, teismas atmetė argumentus, jog ieškovė neteisėtai sumažino šilumos kainas. Teismas pažymėjo, kad ieškovė ne atsisakė pelno, o perskaičiavo šilumos kainos dedamąsias dalis, nes pagal sutartį biokuro katilas tuo metu jau turėjo būti eksploatuojamas, todėl turėjo sumažėti kuro įsigijimo sąnaudos.
11. Teismas konstatavo, kad ieškovė savo pelną skaičiavo atsižvelgdama į rangos sutartį ir jos pakeitimą, todėl nebuvo pagrindo, remiantis galima sutarties neįvykdymo rizika nemažinti vartotojams šilumos kainos. Ieškovė neteko pelno ne dėl to, kad sumažino šilumos kainą, o todėl, kad rangovė laiku neįvykdė sutartinių darbų ir ieškovė privalėjo pirkti brangesnį kurą. Pinigų perkant dujas, o ne biokurą, išleidimas laikytinas tiesiogine žala (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).
12. Teismas nustatė, kad nors atsakovė ir trečiasis asmuo aplinkybę dėl biokuro katilo galimybės veikti pagal projektinę dokumentaciją bando pagrįsti faktu dėl pasiekto 12 MW galingumo dar 2015 m. lapkritį, vėlesniuose raštuose patys pripažino, jog katilas neveikė tinkamai. Tad teismas konstatavo, kad trečiojo asmens pateikta specialisto išvada, kurioje nurodyta, jog „Katilo VŠK-8 darbas periodu nuo 2015 m. lapkričio 15 d. iki 2016 m. sausio 31 d. yra normalus. Katilas galėjo pasiekti ir pasiekė maksimalų 12 MW galingumą“, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, todėl šią išvadą laikė nepatikima. Teismas sprendė, kad specialisto išvados yra paremtos ne konkretaus atvejo analize, o bendrais katilų veikimo principais, joms nepakanka argumentacijos. Kadangi katilo montavimo, derinimo bei paruošimo eksploatuoti darbai turėjo būti baigti 2015 m. lapkričio 15 d., tačiau katilo perdavimas įvyko tik 2016 m. rugsėjo 26 d., teismas laikėsi nuostatos, kad netinkamo statybos objekto veikimo rizika tenka rangovei (CK 6.682 straipsnio 1 dalis).
13. Kauno technologijos universiteto mokslininkų grupės parengtame ekspertizės dokumente nurodyta, jog ieškovės pateiktuose patirtų nuostolių skaičiavimuose esminių trūkumų nenustatyta. Mokslininkų rekomendacija į nuostolius neįtraukti parų, kuriomis Panevėžio RK-1 dujas deginančių įrenginių galia buvo lygi 0 MW, nėra pagrįsta sąnaudų kompensavimu. Dėl to teismas sprendė, kad byloje nėra įrodymų, kurie paneigtų ieškovės nuostolių skaičiavimus, išdėstytus lentelėse, todėl ieškovės nurodytą žalos dydį pripažino įrodytu.
14. Įvertinęs Sutartinių prievolių laidavimo draudimo taisyklių Nr. 036 (toliau – Taisyklės) II dalies 1.7 punktą, teismas sprendė, jog žala ieškovei kilo ne iš pasekmių. Ieškovė pareikalavo sutartinių prievolių laidavimo draudimo, norėdama apsidrausti nuo rangovės sutartinių prievolių netinkamo įvykdymo arba nevykdymo. Rangovei neužbaigus darbų, ieškovė privalėjo pirkti dujas, išleisdama papildomus pinigus, todėl tai nėra pasekminė žala. Teismo vertinimu, šios išvados nepaneigia ir atsakovės atsisakymas mokėti draudimo išmoką pagal draudimo taisyklių II dalies 2.2.4 punktą, kuriame nustatyta, jog nėra draudžiami turtiniai interesai dėl draudėjo įsipareigojimų nevykdymo, jei jie laikytini pasekminiais, nes tos pačios draudimo taisyklių II dalies 1.1 punkte nurodyta, kad įsipareigojimų neįvykdymas yra draudžiamasis įvykis. Teismo nuomone, ieškovė nebūtų pirkusi dujų, jei biokuro katilas būtų pradėtas eksploatuoti pagal projekto reikalavimus. Teismas padarė išvadą, kad ieškovės turėtos išlaidos perkant dujas yra tiesioginiai nuostoliai, kurių ji nebūtų patyrusi, jei rangovė būtų įvykdžiusi įsipareigojimus pagal rangos sutartyje nustatytą terminą, todėl ieškinį tenkino ir ieškovei priteisė 304 101,02 Eur draudimo išmoką.
15. Teismo vertinimu, nagrinėjant šį ginčą negalima remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2013 pateiktais išaiškinimais, nes skiriasi nurodytos ir šios bylos faktinės aplinkybės.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
16. Atsakovė ADB „Gjensidige“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
16.1. Teismas bylą išnagrinėjo nevisapusiškai, nes posėdyje iš esmės nenagrinėjo trečiojo asmens civilinės atsakomybės klausimo (nebuvo apklaustas trečiojo asmens pasikviestas liudytojas, nebuvo trečiajam asmeniui sudaryta galimybė užduoti ieškovės atstovams klausimus, susijusius su civilinės atsakomybės taikymu).
16.2. Rangos sutartis buvo sudaryta siekiant sutaupyti ieškovės kaštus, naudojant pigesnį kurą, todėl ieškovės nuostoliai yra netiesioginiai. O tai reiškia, kad ieškovės nuostoliai laikytini pasekminiais ir nėra kompensuojami pagal draudimo sutartį.
16.3. Teismas nepagrįstai sprendė, kad trečiasis asmuo atliko neteisėtus veiksmus, t. y. laiku nesuderino biokuro katilo ir dėl to šis laiku negalėjo pasiekti bei išlaikyti projektinio 12 MW galingumo. Ši išvada padaryta, remiantis tik trečiojo asmens ir atsakovės po 2015 m. lapkričio raštais. Teismas turėjo remtis specialisto išvadomis.
16.4. Ieškovės teiginys, kad biokuro katilas ne visada galėdavo pasiekti 12 MW galingumą, nėra pagrįstas. Specialisto išvadoje nurodyta, jog katilas jau nuo 2015 m. lapkričio 15 d. veikė tinkamai ir galėjo pasiekti pastovų 12 MW galigumą, o tokiu galingumu nuolat neveikė tik todėl, kad to neleido katilinės operatoriai. Kadangi katilo eksploatavimą laikotarpiu, už kurį ieškovė prašo priteisti nuostolius, vykdė ieškovė, ji ir yra atsakinga už neva patirtus nuostolius.
16.5. Teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovė nuostolius įrodė, nes atsakovė ir trečiasis asmuo nepateikė KTU mokslininkų grupės skaičiavimus paneigiančių duomenų. Teismas neįvertino, kad KTU mokslininkų ekspertizės ataskaitoje nurodyta, jog jos teiginiai paremti dokumentais (juos pateikė ieškovė), kad mokslininkų grupė netikrino pateiktų duomenų patikimumo, o tik – ar teisingai paskaičiuoti kaštai, atsižvelgiant į pateiktus skaičius. Mokslininkų grupė netikrino, ar tikrai katilas visą laiką turėjo dirbti visu pajėgumu. Priešingai, pasak mokslininkų, vertinant nuostolius dėl katilo nepasiektos galios, šio katilo pajėgumo sumažėjimo kompensavimas gamtinėmis dujomis nėra akivaizdus.
17. Trečiasis asmuo UAB „Gandras energoefektas“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; jei pirmas reikalavimas nebūtų patenkintas – panaikinti sprendimą ir bylą išspręsti iš esmės – ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; apklausti liudytojus V. P., I. K. ir A. L.. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
17.1. Teismas neatskleidė bylos esmės, nes susiaurino bylos nagrinėjimo ribas. Įrodymai, susiję su rangos sutarties vykdymo aplinkybėmis ir rangovės civilinės atsakomybės sąlygomis, teismo posėdyje netirti ir nevertinti. Byloje dalyvaujantiems asmenims nebuvo leista dėl to pasisakyti, nebuvo apklaustas liudytojas. Dėl to byla turėtų būti grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba bylą apeliacinės instancijos teisme reikėtų nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nepaisant išdėstyto, teismas sprendime vis dėlto pasisakė dėl rangovės civilinės atsakomybės, sprendimą motyvuodamas aplinkybėmis, kurios nebuvo tirtos teismo posėdyje.
17.2. Nagrinėjant bylą posėdyje, teismas pasiūlė ieškovei apsvarstyti galimybę pakeisti atsakovę. Tokiais veiksmais teismas parodė išankstinę nuomonę dėl bylos rezultato.
17.3. Ieškovės procesiniai dokumentai buvo neišsamūs ir neleido rangovei aiškiai suprasti, nuo ko jai gintis. Nepaisant to, teismas priėmė didelės apimties sprendimą, kuriame ieškovės pozicija aprašyta žymiai plačiau ir aiškiau.
17.4. Teismas netinkamai aiškino ir taikė normas, reglamentuojančias nuostolių skirstymą į tiesioginius ir netiesioginius (CK 6.249 straipsnis), nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos.
17.5. Ieškovė neįrodė rangovės civilinės atsakomybės sąlygų. Ji neįrodė neteisėtų veiksmų, kad 1) laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 15 d. iki 2016 m. sausio 31 d. biokuro katilas negalėjo pasiekti 12 MW (katilo galingumą pasirenka pats katilinės operatorius); 2) katilas neveikė taip, kaip to norėjo ieškovė (netinkamas sutarties įvykdymas). Specialisto išvada patvirtina, kad katilo veikimas minėtu laikotarpiu buvo normalus. Ieškovė taip pat neįrodė nuostolių ir priežastinio ryšio. Nėra aišku, kaip apskaičiuotas nuostolių dydis, nes pateikti paskaičiavimai nėra pagrįsti įrodymais. Be to, KTU mokslininkų ekspertizės ataskaitoje nurodyta, kad nuostolių dydis paskaičiuotas neteisingai (apimant ir laikotarpį, už kurį jis neturėjo būti skaičiuojamas). Nuostolių teisingumo ekspertai netikrino. Ieškovė biokuro kaštus įvedė rangos sutartyje numatytam darbų atlikimo terminui dar nepasibaigus.
18. Ieškovė AB „Panevėžio energija“ atsiliepimu į atsakovės ADB „Gjensidige“ apeliacinį skundą prašo jį atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
18.1. Apeliantė nepagrįstai teigia, jog KTU mokslininkų ekspertizės ataskaita negalima remtis. Ieškovė informaciją apie prognozuojamą šilumos poreikį bei faktinį šilumos suvartojimą skelbia viešai savo tinklalapyje, o ieškovė už informacijos patikimumą atsakinga teisės aktų nustatyta tvarka, todėl nėra pagrindo abejoti ieškovės teiktos informacijos teisingumu.
18.2. Nepagrįsti apeliantės argumentai, kad katilas buvo tinkamai sumontuotas ir suderintas 2015 m. lapkričio 15 d. bei galėjo pasiekti pastovų 12 MW, o nuolatos tokiu galingumu neveikė, nes to neleido katilinės operatoriai. Pagal rangos sutarties 3.4.18, 3.4.19 punktus atlikti katilo paleidimo-derinimo darbus, apsirūpinti kuru bei tinkamai kvalifikuotais ir patyrusiais darbuotojais vykdant paleidimo-derinimo darbus, įsipareigojo rangovė.
18.3. Apeliantė nepagrįstai teigia, jog katilas buvo įrengtas siekiant ieškovei gauti papildomų pajamų ir pagerinti savo turtinę padėtį. Katilinės modernizavimu ir pigesnį kurą naudojančio katilo įrengimu buvo siekiama mažesnių šilumos gamybos sąnaudų, sumažinti šilumos vartotojų mokamą kainą, o ne ekonominės naudos. Dėl to netikslūs ir teismo sprendimo teiginiai dėl pelno padidėjimo sumažinus sąnaudas arba dėl netekto pelno. Pirkdama dujas ieškovė patyrė išlaidas, kurių nebūtų patyrusi, jei rangovė būtų tinkamai įvykdžiusi savo įsipareigojimus, o tokios išlaidos pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011, yra tiesioginiai nuostoliai.
18.4. Rangos sutartis laikoma įvykdyta tinkamai, kai darbai atlikti laiku. Trečiajam asmeniui darbus atlikus ne laiku, atsakovė privalo išmokėti draudimo išmoką pagal laidavimo draudimo sutartį.
18.5. Nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad teismas iš esmės nenagrinėjo rangovės civilinės atsakomybės klausimo. Teismas bylą nagrinėjo pagal ieškovės reikalavimus ir atsakovės atsikirtimus. Tiek atsakovei, tiek trečiajam asmeniui buvo sudarytos visos galimybės užduoti klausimus ieškovės atstovams, o kviesti liudytoją atsisakė pats trečiasis asmuo.
19. Ieškovė AB „Panevėžio energija“ atsiliepimu į trečiojo asmens UAB „Gandras energoefektas“ apeliacinį skundą prašo jį atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais atsikirtimais:
19.1. VKEKK 2016 m. balandžio 22 d. rašte Nr. R2-(Š)-1151 konstatuota, kad savivaldybė gali priimti sprendimą dėl šilumos tiekėjo patiriamų sąnaudų dengimo iš pelno. Taip ir buvo padaryta šiuo atveju.
19.2. Nepagrįsti argumentai, kad katilas buvo tinkamai sumontuotas ir suderintas 2015 m. lapkričio 15 d. bei galėjo pasiekti pastovų 12 MW galingumą.
19.3. Nuostolių dydis apskaičiuotas aiškiai: 1) informacija apie prognozuojamą šilumos poreikį bei faktinį šilumos suvartojimą skelbiama viešai; 2) ieškovės pateiktame skaičiavime aiškiai nurodyti visi faktiškai suvartoti šilumos kiekiai per ginčo laikotarpį. Abejonės, jog nėra įrodyta, kad katilas turėjo veikti visada maksimaliu pajėgumu, nepagrįstos.
19.4. Katilinės modernizavimas ir pigesnį kurą naudojančio katilo įrengimas buvo atliekamas, siekiant mažesnių šilumos gamybos sąnaudų, sumažinti šilumos vartotojų mokamą kainą.
19.5. Priešingai nei konstatavo teismas, ieškovė neteko ne pelno, bet patyrė išlaidų perkant dujas. Tokios išlaidos turi būti laikomos tiesioginiais nuostoliais.
19.6. Tiek atsakovei, tiek trečiajam asmeniui buvo sudarytos galimybės užduoti klausimus ieškovės atstovams, kviesti liudytoją atsisakė trečiasis asmuo.
20. Atsakovė ADB „Gjensidige“ atsiliepimu į trečiojo asmens UAB „Gandras energoefektas“ apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo pagrįstumo klausimą spręsti teismo nuožiūra.
21. Trečiasis asmuo UAB „Gandras energoefektas“ atsiliepimu į atsakovės ADB „Gjensidige“ apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo pagrįstumo klausimą spręsti teismo nuožiūra.
IV. Apeliacinės instancijos ir kasacinio teismo nutarčių esmė
22. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal atsakovės ADB „Gjensidige“ ir trečiojo asmens UAB „Gandras Energoefektas“ apeliacinius skundus, 2018 m. spalio 9 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.
23. Teismas nustatė, kad Taisyklių II dalies 2.2 punkte detalizuota, kas nėra draudimo objektas. Draudimo objektas pagal taisykles, be kita ko, nėra turtiniai interesai, susiję su pasekmine žala, atsiradusia dėl draudėjo įsipareigojimų nevykdymo ar netinkamo vykdymo (Taisyklių II dalies 2.2.4 punktas), taip pat turtiniai interesai, susiję su bet kokiomis išlaidomis (nuostoliais), kurių neapima žala, kaip ji apibrėžta taisyklėse (Taisyklių II dalies 2.2.5 punktas). Taisyklėse yra pateiktas žalos ir pasekminės žalos apibrėžimas. Žala – užsakovo patirtos išlaidos (t. y. tiesioginiai nuostoliai taip, kaip juos apibrėžia CK) dėl draudimo sutartyje nurodytų draudžiamųjų įvykių (Taisyklių II dalies 1.6 punktas). Taisyklių II dalies 3.1 punkte išaiškinta, kad draudžiamasis įvykis pagal pasiūlymo laidavimo draudimo sutartį yra tada, kai nustatoma ir įrodoma draudėjo sutartinė civilinė atsakomybė dėl draudėjo prisiimtų įsipareigojimų neįvykdymo pagal užsakovo vykdomo ir (arba) draudėjo laimėto viešojo pirkimo sąlygas. Pasekminė žala – tai žala, kylanti kaip draudėjo įsipareigojimų nevykdymo arba netinkamo vykdymo pagal sutartį netiesioginė pasekmė – t. y. dėl netinkamai atliktų darbų (neatliktų darbų) atsiradusi paskesnė ar pasekminė žala (pvz., patalpų apliejimas, supelijimas ir pan.) (Taisyklių II dalies 1.7 punktas). Atsižvelgdama į tai, Lietuvos apeliacinio teismo kolegija sprendė, kad į draudimo objektą nepatenka netiesioginiai nuostoliai.
24. Lietuvos apeliacinio teismo vertinimu, ieškovė, savo veikloje pradėdama eksploatuoti biokuro katilinę, iš tiesų siekė sumažinti dalį savo išlaidų žaliavoms, iš kurių gamina šilumos energiją. Iš esmės tai reiškia, kad ieškovė siekė sutaupyti (išvengti dalies savo parduodamo produkto, t. y. šilumos energijos gamybos išlaidų). Vadinasi, ieškovės deklaruojami patirti nuostoliai pasireiškė prarasta galimybe sutaupyti (neišvengtos išlaidos).
25. Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad kasacinio teismo išaiškinimas civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2013 turėtų būti vertinamas kaip suformuota bendro pobūdžio taisyklė, kuria yra detalizuojama netiesioginių nuostolių (negautų pajamų) samprata, nesiejant jos (taisyklės) su konkrečios bylos faktinėmis aplinkybėmis. Kadangi ieškovės nurodyti nuostoliai iš esmės yra susiję su prarasta galimybe sutaupyti yra pagrindas, remiantis minėtu kasacinio teismo išaiškinimu, pripažinti, jog ieškovė patyrė netiesioginius nuostolius, kurie pagal Taisykles turėtų būti priskiriami pasekminei žalai. Dėl to Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad ieškovė neturėjo teisinio pagrindo reikalauti draudimo išmokos pagal laidavimo draudimo raštą (atitinkamai – ir palūkanų), nes jos deklaruojama žala priskirtina prie netiesioginių nuostolių, kurie pagal Taisykles nėra draudimo objektas.
26. Ieškinį atmetus šiuo pagrindu, t. y. ieškovės žala nėra draudimo sutarties objektas, nepasisakyta dėl argumentų, susijusių su rangovės sutartine civiline atsakomybe, nes pagal byloje pareikšto ieškinio dalyką aplinkybės dėl rangovės civilinės atsakomybės galutiniam sprendimui reikšmės neturi.
27. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovės AB „Panevėžio energija“ kasacinį skundą, 2019 m. balandžio 24 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 9 d. sprendimą ir perdavė bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo.
28. Lietuvos Aukščiausiasis teismas pažymėjo, kad tarp šalių nėra ginčo, jog draudimo sutarties objektas yra tik tiesioginiai nuostoliai. Taip pat tarp šalių nėra ginčo dėl aplinkybės, kad į draudimo sutarties objektą nepatenka negautos pajamos. Tačiau šalys nesutaria, ar pagal draudimo sutartį ieškovės reikalaujami atlyginti nuostoliai priskiriami tiesioginiams nuostoliams. Jei ieškovės reikalaujami atlyginti nuostoliai būtų laikomi tiesioginiais nuostoliais, šalys nesutaria dėl šių nuostolių kvalifikavimo kaip pasekminės žalos taip, kaip ją apibrėžia draudimo sutartis. Taigi byloje kyla ginčas dėl draudimo sutartimi apibrėžtų tiesioginių nuostolių ir pasekminės žalos sąvokų aiškinimo.
29. Atlikimo laidavimo rašte, išduotame ieškovei, yra vartojama tiesioginių nuostolių sąvoka, tačiau nėra pateiktas šios sąvokos apibrėžimas. Taisyklės žalą apibrėžia kaip išlaidas, patikslina, kad tai yra tiesioginiai nuostoliai, taip, kaip juos apibrėžia CK. Įvertinęs Taisyklių tekstą lingvistiniu metodu, teismas darė išvadą, kad Taisyklėse tiesioginių nuostolių sąvoka suprantama taip, kaip jie suprantami CK. CK 6.249 straipsnio 1 dalis nustato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Taigi, pagal CK tiesioginiai nuostoliai yra asmens turto netekimas arba sužalojimas bei turėtos išlaidos. Kasacinio teismo praktikoje tiesioginiai nuostoliai yra suprantami kaip realiai patirti nuostoliai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-6/2011).
30. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino pagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2013 nėra teismo precedentas šioje byloje, nes skiriasi esminės bylų faktinės aplinkybės, ir kartu konstatavo, jog apeliacinės instancijos teismas be pagrindo vadovavosi aptariamoje nutartyje pateiktais išaiškinimais.
31. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atkreipė dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas, ar byloje ieškovės reikalaujami nuostoliai yra susiję su prarasta galimybe sutaupyti, rėmėsi vien tik rangos sutarties objekto paskirtimi ir užsakovės (ieškovės) siekiu rangos sutartimi pastatytu objektu sumažinti kuro sąnaudas gaminant šilumos energiją. Pats savaime rangos sutarties tikslas (ar užsakovo tikslas rangos sutartimi) nenulemia žalos kategorijos kvalifikavimo. Asmeniui reikalaujant atlyginti negautas pajamas, rangos sutarties tikslo (jo poveikio asmens ūkinei veiklai) skirtingumas gali nulemti skirtingą negautų pajamų dydžio įrodinėjimo būdą ar apimtis, o ne skirtingą žalos kategorizavimą. Tai yra ieškovo teisė nuspręsti, kokį reikalavimą reikšti – ar reikalavimą dėl negautų pajamų, ar dėl realiai patirtų nuostolių atlyginimo. Šiuo atveju ieškovė reikalauja nuostolių ne negautų pajamų forma, o realiai patirtų nuostolių atlyginimo. Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytus argumentus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendė, kad ieškovės reikalaujami nuostoliai pagal ginčo draudimo sutartį priskirtini tiesioginiams nuostoliams.
32. Ieškovės reikalaujamus nuostolius kvalifikavus kaip tiesioginius, byloje turi būti sprendžiamas klausimas, ar šie nuostoliai laikomi pasekminiais, kaip juos apibrėžia ginčo draudimo sutartis. Šios nutarties 26 punkte minėta, kad Taisyklių II dalies 1.7 punkte pasekminė žala apibrėžiama kaip žala, kylanti kaip draudėjo įsipareigojimų nevykdymo arba netinkamo įvykdymo pagal sutartį netiesioginė pasekmė, t. y. dėl netinkamai atliktų darbų (neatliktų darbų) atsiradusi paskesnė ar pasekminė žala (pvz., patalpų apliejimas, supelijimas ir pan.). Taisyklėse vartojama pasekminės žalos sąvoka yra sutarties apibrėžta sąvoka, tai nėra teisinė kategorija, naudojama įstatymo leidėjo.
33. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo vertinimu, nėra pagrindo tikėtis, kad analogiški šalims protingi asmenys suteiktų pasekminės žalos sampratai tokią prasmę, kad pagal ją tiesioginiai nuostoliai būtų suprantami taip siaurai, jog apimtų tik nuostolius, kuriuos užsakovas patiria siekiant įvykdyti darbus pagal rangos sutartį. Pirma, jau pačiu atlikimo laidavimo raštu rangovo prievolių įvykdymo užtikrinimas yra ribojamas tiesioginių nuostolių atlyginimu, todėl būtų nepagrįsta aiškinti, kad analogiški šalims protingi asmenys turėjo tikėtis dar didesnio tiesioginių nuostolių sąvokos apribojimo, nei nurodyta atlikimo laidavimo rašte. Antra, natūralu, kad kiekvienas asmuo, skaitydamas Taisyklių 1.6 ir 1.7 punktuose apibrėžtas žalos ir pasekminės žalos sąvokas, pirmiausiai jas suprastų kaip tarpusavyje susijusias sąvokas, ir jose vartojamus žodžius „tiesioginiai nuostoliai“ ir „netiesioginė pasekmė“ vertintų kaip sąvokoms „žala“ ir „pasekminė žala“ suteikiančius priešpriešinį pobūdį, t. y. žalą suprastų kaip tiesioginius nuostolius, o pasekminę žalą – kaip netiesioginius nuostolius. Sąvokos „tiesioginiai nuostoliai“ ir „netiesioginiai nuostoliai“ yra žinomos Lietuvos teisėje, o pasekminės žalos sąvoka – ne. Dėl to būtų nepagrįsta tikėtis, kad analogiški šalims protingi asmenys sąvokai „pasekminė žala“ suteiktų kitokią prasmę nei netiesioginiai nuostoliai. Be to, ir pati atsakovė, 2016 m. spalio 4 d. raštu atsisakydama išmokėti draudimo išmoką tuo pagrindu, jog ieškovės reikalaujami atlyginti nuostoliai yra pasekminė žala, argumentavo ne tuo, kad šie nuostoliai nėra susiję su pagal rangos sutartį nurodytų darbų įvykdymu, bet tuo, kad šie nuostoliai yra netiesioginiai nuostoliai. Taigi, ir pati atsakovė sąvoką „pasekminė žala“ pirmiausiai susiejo su sąvoka „netiesioginiai nuostoliai“.
34. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vertino ir tai, kad žalos ir pasekminės žalos sąvokas apibrėžiančios sąlygos yra standartinės sutarčių sąlygos, kurias parengė atsakovė. Šių sąvokų aiškinimas tokiu būdu, kaip jas aiškina atsakovė, t. y. remdamasi skirtingais kriterijais, sukelia neaiškumą, taip pat ir netikrumą dėl to, kas yra laikoma draudimo objektu pagal ginčo draudimo sutartį ir kokiais atvejais nuostoliai yra laikomi nedraudžiamuoju įvykiu. Atsakovės pateiktas pasekminės žalos sampratos aiškinimas yra kazuistinis ir kiekvieno subjekto gali būti interpretuojamas skirtingai. Tai reiškia, kad draudimo sutarties sąlygų aiškinimas (kartu ir draudimo išmokos mokėjimo klausimo sprendimo rezultatas) iš esmės priklausytų tik nuo draudikės valios, o tai nebūtų sąžininga ieškovės atžvilgiu.
35. Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis). Draudimo sutarties sąlygos, susijusios su draudimo objektu ir nedraudžiamųjų įvykių išvardijimu, yra reikšmingos sutarties sąlygos, todėl jos ypač turi būti apibrėžtos aiškiai ir suprantamai, kad nekiltų abejonių dėl draudiko prisiimamos rizikos ir draudimo sutarties apimties. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo vertinimu, ginčo sutartyje pateiktas pasekminės žalos sąvokos apibrėžimas kelia abejonių, todėl yra pagrindas taikyti contra proferentem taisyklę ir aiškinti pasekminės žalos sąvoką ieškovės naudai. Tad darytina išvada, kad nėra pagrindo ieškovės reikalaujamų tiesioginių nuostolių kvalifikuoti kaip pasekminės žalos.
36. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, jog ieškovės reikalaujami atlyginti nuostoliai nepriskiriami draudimo objektui tuo pagrindu, kad jie laikytini netiesioginiais nuostoliais, nepasisakė dėl kitų apeliaciniuose skunduose išdėstytų argumentų, susijusių su rangovės (trečiojo asmens) sutartine civiline atsakomybe. Taigi, šie argumentai nebuvo išnagrinėti ir įvertinti apeliacine tvarka. Dėl to teismui konstatavus, kad ieškovės reikalaujami atlyginti nuostoliai yra tiesioginiai ir nėra pasekminė žala, kaip ją apibrėžia draudimo sutartis, yra pagrindas bylą grąžinti apeliacinės instancijos teismui išnagrinėti ir įvertinti kitus apeliaciniuose skunduose išdėstytus argumentus, susijusius su rangovės (trečiojo asmens) sutartine civiline atsakomybe.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
V. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
37. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Dėl naujų įrodymų priėmimo
38. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Trečiasis asmuo apeliaciniame skunde prašo apeliacinės instancijos teismo apklausti liudytojus V. P., I. K. ir A. L.. Iš bylos duomenų matyti, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, trečiasis asmuo buvo pateikęs prašymą tik dėl liudytojo V. P. apklausos, kitų dviejų liudytojų apklausti trečiasis asmuo neprašė. Bylos duomenys taip pat patvirtina, jog pats trečiasis asmuo savo iniciatyva atsiėmė prašymą dėl liudytojo V. P. apklausos, duomenų, kad pirmosios instancijos teismas būtų atsisakęs šį liudytoją apklausti nėra. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog trečiojo asmens prašomi apklausti liudytojai galėjo būti apklausti, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl nagrinėjamą trečiojo asmens prašymą atmeta.
Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka
39. Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas (CPK 322 straipsnis). Taigi iš minėtos nuostatos akivaizdu, kad apeliacinio skundo nagrinėjimo tvarkos pasirinkimas yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija, kuri įgyvendinama atsižvelgiant į teismų praktikoje suformuluotus kriterijus. Atsakovė ir trečiasis asmuo prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nurodydami, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, nes susiaurino bylos nagrinėjimo ribas. Kaip išdėstyta šios nutarties 40 punkte, minėti argumentai laikytini nepagrįstais. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas atsakovės ir trečiojo asmens prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka atmeta.
Dėl bylos esmės atskleidimo ir bylos nagrinėjimo ribų siaurinimo
40. Anot atsakovės ir trečiojo asmens, pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, nes susiaurino bylos nagrinėjimo ribas – teismo posėdyje iš esmės nenagrinėjo trečiojo asmens civilinės atsakomybės klausimo. Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka. Iš pirmosios instancijos teisme 2017 m. rugpjūčio 29 d. įvykusio teismo posėdžio, kurio metu bylą išnagrinėta iš esmės, įrašo (trukmė – 1 valanda 19 minučių) girdėti, jog 35 minutes, šalių paaiškinimų ir klausimų teikimo metu, daugiausiai buvo kalbėta apie trečiojo asmens civilinės atsakomybės sąlygų (ne)egzistavimą. Būtent pats trečiasis asmuo ėmė siūlyti siaurinti bylos nagrinėjimo ribas ir bylą nagrinėjęs teismas 49 teismo posėdžio minutę, nutarė leisti dalyvaujantiems byloje asmenims teikti tokius paaiškinimus, kokius jie laiko esant reikalingus. Taigi, pirmosios instancijos teismas nesiūlė ir nesiaurino bylos nagrinėjimo teismo posėdyje ribų, šalims buvo sudarytos visos galimybės pateikti paaiškinimus bei teikti į bylą įrodymus. Kaip minėta, pats trečiasis asmuo savo iniciatyva atsiėmė prašymą apklausti liudytoją, ką sąlygojo jo paties procesinė pozicija byloje. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė proceso teisės pažeidimų ir turėjo pakankamą pagrindą skundžiamame sprendime pasisakyti dėl trečiojo asmens civilinės atsakomybės pagal šalių nurodytas aplinkybes ir įrodymus, jų pateiktus nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.
41. Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas pasiūlė ieškovei apsvarstyti galimybę pakeisti atsakovę, lėmė bylos specifika. Teisėjų kolegija šiame pasiūlyme neįžvelgia jokios išankstinės pirmosios instancijos teismo nuomonės dėl bylos baigties. Tuo tarpu dėl ieškovės procesinių dokumentų ir skundžiamo sprendimo išsamumo ir aiškumo santykio pasakytina, kad sugretinus šiuos procesinius dokumentus, nėra prielaidų nustatyti ieškovės pozicijos išraiškos bei jos atsispindėjimo skundžiame sprendime disproporcijai.
Dėl ieškovės nuostolių kvalifikavimo pagal įstatymą ir Taisykles
42. Atsakovės ir trečiojo asmens teigimu, ieškovės reikalaujami priteisti nuostoliai turi būti laikomi netiesioginiais nuostoliais, patenkančiais į pasekminės žalos kategoriją pagal Taisykles, todėl negali būti priteisti. Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka bei pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. balandžio 24 d. nutartyje, priimtoje nagrinėjamoje byloje, kvalifikavo ieškovės reikalaujamus priteisti nuostolius priešingai nei atsakovė ir trečiasis asmuo. Šioje nutartyje kasacinis teismas pažymėjo, jog ieškovė reikalauja nuostolių ne negautų pajamų forma, o realiai patirtų nuostolių atlyginimo, todėl sprendė, kad ieškovės reikalaujami nuostoliai pagal ginčo draudimo sutartį priskirtini tiesioginiams nuostoliams. Kasacinio teismo vertinimu, ginčo sutartyje pateiktas pasekminės žalos sąvokos apibrėžimas kelia abejonių, todėl taikė contra proferentem taisyklę ir aiškino pasekminės žalos sąvoką ieškovės naudai, t. y. kaip netiesioginius nuostolius. Galiausiai kasacinis teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo ieškovės reikalaujamų tiesioginių nuostolių kvalifikuoti kaip pasekminės žalos. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su šiais Lietuvos Aukščiausiojo teismo motyvais ir plačiau dėl to nepasisako.
Dėl trečiojo asmens civilinės atsakomybės
43. Atsakovės ir trečiojo asmens teigimu, trečiojo asmens civilinės atsakomybės sąlygų buvimas nagrinėjamoje byloje yra neįrodytas. Teisėjų kolegija su tuo nesutinka. Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Bet kuriai civilinės atsakomybės rūšiai (tiek sutartinei, tiek deliktinei) taikyti reikalinga nustatyti visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas: nukentėjusios šalies patirtą žalą (nuostolius), atsakingos dėl žalos atsiradimo šalies neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą) ir kaltę (išskyrus griežtosios civilinės atsakomybės taikymo atvejus), priežastinį neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir padarytos žalos (nuostolių) ryšį. Neįrodžius bet kurios iš nurodytų sąlygų, civilinė atsakomybė negalima. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja trečiojo asmens civilinės atsakomybės sąlygų visuma.
44. Apeliantai ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą dėl trečiojo asmens neteisėtų veiksmų, nurodydami, jog ieškovė neįrodė, kad trečiasis asmuo laiku nesuderino biokuro katilo ir dėl to šis laiku negalėjo pasiekti bei išlaikyti 12 MW galingumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu klausimu sprendė teisingai. Šiuo atveju yra aktualūs į bylą pateikti dokumentai: 2016 m. sausio 29 d. trečiojo asmens raštas ieškovei Nr. 8-0069, kuriame apgailestaujama, kad tik šio rašto dienai pavyko išgauti stabilų katilo 12 MW galingumą, tačiau vis dar yra aukšta dūmų dujų temperatūra bei užbaiginėjami vizualizacijos darbai, dėl ko konsultuojamasi su gamintoju, taip pat dėkojama už kantrybę; 2016 d. vasario 9 d. trečiojo asmens raštas ieškovei Nr. 8-0108, kuriuo informuojama, kad katilas pasiekė projekte deklaruotą 12 MW galingumą ir dūmų dujų temperatūrą, prašoma išduoti pažymą dėl darbų užbaigimo; 2016 d. vasario 18 d. ieškovo pažyma Nr. 242-192, kurioje pažymėta, kad pažymos išdavimo datai ginčo darbai yra atlikti; 2016 m. rugsėjo 26 d. galutinis atliktų darbų perdavimo-priėmimo aktas prie 2013 m. liepos 17 d. statybos rangos sutarties Nr. PK-D13-05, kuriame patvirtinta, kad ginčo darbai yra atlikti 2016 m. rugsėjo 26 d.; 2017 m. gegužės 2 d. specialisto išvada Nr. 58340, kurioje konstatuota, kad ginčo katilo darbas laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 15 d. iki 2016 m. sausio 31 d. yra normalus, katilas gali pasiekti ir pasiekė 12 MW galingumą, tai, kad katilas neveikė pastoviai tokiu galingumu lėmė katilinės operatoriaus veiksmai arba kitų institucijų nurodymai.
45. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog iš aukščiau nurodytų dokumentų matyti, kad 2016 m. sausio 29 d. ir 2016 d. vasario 9 d. raštais pats trečiasis asmuo pripažino, jog katilas pasiekė projektinį galingumą tik 2016 m. sausio 29 d., tačiau tuo metu dar buvo vykdomi darbai, susiję su jo dūmų dujų temperatūros normalizavimu ir vizualizacija, tuo tarpu katilas atitiko jam keliamus reikalavimus tik 2016 d. vasario 9 d. Galutinis atliktų darbų perdavimo-priėmimo aktas pasirašytas 2016 m. rugsėjo 26 d. Taigi šie įrodymai sudaro pagrindą abejoti specialisto išvados patikimumu bei spręsti, kad ji nevertintina kaip pakankamas įrodymas byloje, ką pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Tad ieškovei nurodant, kad trečiojo asmens neteisėti veiksmai pasireiškė laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 15 d., kai pagal ginčo rangos sutarties pakeitimą darbai turėjo būti baigti, iki 2016 m. sausio 31 d., kai katilas, paties trečiojo asmens teigimu, vis dar neatitiko jam keliamų reikalavimų, yra pagrindas daryti išvadą, kad neteisėti trečiojo asmens veiksmai, minėtu laikotarpiu nesuderinus ginčo katilo ir jam nepasiekus pastovaus projektinio galingumo, katilui veikiant tinkamomis eksploatacijai sąlygomis, yra įrodyti. Pažymėtina, kad ieškovui remiantis darbų priėmimo-perdavimo aktu, būtent atsakovas ir trečiasis asmuo privalėjo įrodyti, kad tinkamas darbų rezultatas pagal rangos sutartį perduotas anksčiau, negu nurodyta priėmimo-perdavimo akte.
46. Atsakovė ir trečiasis asmuo nurodo, jog nėra priežastinio ryšio tarp trečiojo asmens neteisėtų veiksmų ir ieškovės patirtos žalos. Apeliacinės instancijos teismas su tokia procesine pozicija nesutinka ir pažymi, jog ieškovė patyrė tiesioginius nuostolius būtent dėl trečiojo asmens neteisėtų veiksmų, pastarajam neužtikrinus tinkamo ginčo katilo veikimo ieškovės ir trečiojo asmens susitarimuose numatytu terminu, 2015 m. lapkričio 15 d. Jei trečiasis asmuo butų tinkamai ir laiku įvykdęs savo sutartinius įsipareigojimus, ieškovė nebūtų turėjusi pirkti brangesnio kuro ir ginčo nuostoliai nebūtų atsiradę, tad nagrinėjamu atveju tarp neteisėtų veiksmų ir žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys.
47. Priteistos žalos dydis, apeliantų vertinimu, taip pat nepagrįstas. Teisėjų kolegija nurodo, jog su šiuo argumentu sutinka iš dalies. Ieškovė į bylą pateikė 2016 m. rugpjūčio 18 d. ekspertizės ataskaitą dėl patirtų nuostolių įvertinimo ADB „Gjensidige“ administruojamoje žalos byloje Nr. 2015/135590, kurioje nustatyta, kad ieškovės patirtų nuostolių skaičiavimuose esminių trūkumų nėra, tačiau rekomenduojama į nuostolius neįtraukti parų, kuriomis dujas deginančių įrenginių galia buvo lygi 0 MW. Nors apeliantai ginčija šios ekspertizės patikimumą, savo skaičiavimų ar įrodymų, kurie būtų pagrindu kvestionuoti ekspertizės išvadas, į bylą nepateikė. Šioje byloje teismas neprivalo būti aktyvus ir rungtyniškumo principas taikomas pilna apimtimi, todėl kiekviena iš šalių privalo įrodyti savo teiginius. Nei atsakovė, nei trečiasis asmuo savo procesinės pozicijos dėl ekspertizės ataskaitos nepatikimumo neįrodė.
48. Trečiojo asmens teigimu, netinkamai apskaičiuotas nuostolių dydis. Su šiuo argumentu apeliacinės instancijos teismas sutinka iš dalies. Ieškovė į bylą pateikė savo išsamius skaičiavimus bei ekspertizės ataskaitą dėl skaičiavimų pagrįstumo. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo motyvas, jog mokslininkų rekomendacija į nuostolius neįtraukti parų, kuriomis Panevėžio RK-1 dujas deginančių įrenginių galia buvo lygi 0 MW, nėra pagrįsta sąnaudų kompensavimu, todėl šia rekomendacija neturi būti vadovaujamasi, nustatant priteistinų nuostolių dydį, yra nepagrįstas. Kauno Technologijos universiteto Pastatų energetinių sistemų katedros 2016 m. rugpjūčio 18 d. Ekspertizės ataskaitoje nurodoma, kad yra parų, kai naujasis biokuro katilas neveikė, tačiau tuo laikotarpiu trūkstama galia nebuvo kompensuota deginant gamtines dujas – 2015 m. lapkričio 22-24, 27, 29, 30 d.; 2015 m. gruodžio 1, 2, 5, 6, 18-25; 2015 m. sausio 28-30d. Todėl Ekspertizės ataskaitoje padaryta išvada, kad nuostoliams galima priskirti tik tuos periodus, kurių metu gamtinės dujos buvo deginamos, o naujasis biokuro katilas VŠK-8 nepasiekė projektinės 12 MW galios. Nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nesant byloje įrodymų, kurie paneigtų ieškovės atliktus skaičiavimus, išdėstytus lentelėse (t.1, b. l. 23-26), laikoma, kad žalos dydis yra įrodytas, ieškovės pateiktos skaičiavimų lentelės turi būti vertinamos kaip ieškovo rašytiniai paaiškinimai ir teismo priimami tiek, kiek juos patvirtina byloje esantys įrodymai arba kiek jų neginčija kiti dalyvaujantys byloje asmenys. Didžiąją ieškovo pateiktų skaičiavimų dalį patvirtina Ekspertizės ataskaita, tačiau patirtų nuostolių 2015 m. lapkričio 22-24, 27, 29, 30 d.; 2015 m. gruodžio 1, 2, 5, 6, 18-25; 2015 m. sausio 28-30d. šis įrodymas ne tik nepatvirtina, bet jį paneigia (ekspertizės ataskaitos 4-7 lapai). Ieškovas, kurio reikalavimą faktiškai sudaro trečiojo asmens netinkamo sutarties vykdymo nulemtas ieškovo sunaudotų gamtinių dujų kaip brangesnės rūšies kuro ir biokuro kainų skirtumas, nepateikė nei paaiškinimų, nei įrodymų, kuriais būtų tinkamai pagrindžiamas reikalavimas kaip nuostolingą apmokėti laikotarpį, kuriuo gamtinėmis dujomis nebuvo kompensuojamas (nes dujas deginantys įrenginiai buvo nulinio galingumo) biokuro katilo veikimas nepakankamos galios režimu. Pirmosios instancijos teismo motyvas dėl nepagrindimo sąnaudų kompensavimu yra neaiškus, pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokiomis sąnaudomis ir kas turėjo (galėjo) būti kompensuojama, kaip tokia sąlyga darė įtaką nuostolių nustatymui, kokiais įrodymais ieškovas pagrindžia tokias (pirmosios instancijos teismo nurodomas) sąnaudas, todėl apeliacinės instancijos teismas su tokiu pirmosios instancijos teismo motyvu negali sutikti ir jo palaikyti.
49. Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad yra pagrindas sumažinti ieškovui priteisiamus nuostolius iki 281 100 Eur – suma, kuri nurodoma Ekspertizės ataskaitoje, apskaičiavus nuostolius, neįtraukiant parų, kuomet dujų įrenginių galingumas buvo nulinis. Atitinkamai, turi būti perskaičiuotos ir priteistinos palūkanos – 1 705,03 Eur (281 100 Eur x 6 procentai / 366 d. x 37 d. = 1 705,03 Eur). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog skundžiamas sprendimas yra keistinas, iš atsakovės ieškovei priteisiant 281 100 Eur nuostolių atlyginimo bei 1 705,03 Eur palūkanų (326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
50. Pakeitus skundžiamą sprendimą, yra pagrindas perskirstyti priteistinas bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ir iš atsakovės ieškovei priteisti 3 468,09 Eur bylinėjimosi išlaidų, iš atsakovės trečiajam asmeniui – 3 445,08 Eur, iš ieškovės trečiajam asmeniui – 311,82 Eur (CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 5 dalys).
51. Tenkinus atsakovės ir trečiojo asmens apeliacinius skundus iš dalies (7,56 procentais), yra pagrindas atsakovės, trečiojo asmens ir ieškovės prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, priteisimo tenkinti ir ieškovei iš atsakovės ir trečiojo asmens priteisti po 894,82 Eur, atsakovei iš ieškovės – 247,21 Eur, o trečiajam asmeniui iš ieškovės – 419,31 Eur (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimą pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Ieškovės AB „Panevėžio energija“ ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti ieškovės AB „Panevėžio energija“, juridinio asmens kodas 147248313, naudai iš atsakovės ADB „Gjensidige“, juridinio asmens kodas 110057869, 281 100 Eur draudimo išmokos, 1 705,03 Eur palūkanų, 6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 3 468,09 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš ieškovės AB „Panevėžio energija“ 311,82 Eur teisinės pagalbos išlaidų trečiojo asmens UAB „Gandras energoefektas“, juridinio asmens kodas 155909013, naudai.
Priteisti iš atsakovės ADB „Gjensidige“ 3 445,08 Eur teisinės pagalbos išlaidų trečiojo asmens UAB „Gandras energoefektas“ naudai“.
Priteisti ieškovei AB „Panevėžio energija“ iš atsakovės ADB „Gjensidige“ ir trečiojo asmens UAB „Gandras energoefektas“ po 894,82 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atsakovei ADB „Gjensidige“ iš ieškovės AB „Panevėžio energija“ – 247,21 Eur, trečiajam asmeniui UAB „Gandras energoefektas“ iš ieškovės AB „Panevėžio energija“ – 419,31 Eur.
Teisėjai Rasa Gudžiūnienė
Aldona Tilindienė
Vytautas Zelianka