Administracinė byla Nr. I-1572-331/2011
Proceso Nr. 3-61-3-03687-2010-0
Procesinio sprendimo kategorija: 16.5, 74.
(S)
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. gruodžio 8 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas, sekretoriaujant Neringai Pustovit, dalyvaujant atsakovės Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ atstovei Danguolei Kurčikovienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Š. skundą atsakovėms Lietuvos viešosios policijos rinktinei „Vytis“ ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau ? Policijos departamentas) dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,
n u s t a t ė :
pareiškėjas D. Š. skundu (b. l. 1?3) kreipėsi į teismą, prašydamas solidariai priteisti iš atsakovių Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ ir Lietuvos valstybės neišmokėtą už priedus ir priemokas darbo užmokesčio dalį 2 047,73 Lt.
Paaiškino, kad dirba Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ Telšių Apsaugos skyriaus Stebėjimo ir techninės kontrolės poskyrio vyriausiuoju patruliu. Nepriemoka susidarė todėl, kad, apskaičiuojant priedus bei priemokas, buvo vadovautasi Valstybės tarnybos įstatymo (toliau ? VTĮ) 23 straipsnio 2 dalimi, kurioje yra nustatyti apribojimai valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumai. Be to, VTĮ 25 straipsnyje bei 25 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad priedai skiriami už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, kvalifikacinę klasę, kvalifikacinę kategoriją, laipsnį ar tarnybinį rangą bei mokami tik statutiniams valstybės tarnautojams statutuose nustatyta tvarka, neviršijant 55 procentų pareiginės algos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui nuo 2008-06-01 iki 2009-01-01 buvo neišmokėta 2 047,73 Lt priemokų ir priedų.
Vadovaujantis Konstitucinio teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu, pagal Konstituciją negali būti tokios situacijos, jog valstybės tarnautojui, dirbančiam poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis sąlygomis, atliekant įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, už atliekamą viršijant nustatytą darbo trukmę darbą būtų nemokamas atlyginimas ar šis darbas būtų apmokamas neteisingai. VTĮ bei Statutu nustatytas reguliavimas sudaro prielaidas neišmokėti pareiškėjui priklausančių priemokų už darbą aukščiau minėtomis išskirtinėmis sąlygomis, nukrypstančiomis nuo įprastinio darbo rėžimo. Skirtingai nuo Darbo kodekse (toliau ? DK) įtvirtinto reguliavimo, VTĮ 23 str. 2 d. apriboja galimų priemokų ir priedų sumą iki 70 procentų pareiginės algos. Ir nors valstybės tarnautojams gali būti nustatomas specialus teisinis reguliavimas, pažymi, kad toks reguliavimas privalo atitikti teisingumo, protingumo, proporcingumo principus. Remiasi 2009-12-11 Konstitucinio teismo nutarimu, pagal kurį VTĮ skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai.
Konstitucijos 5 straipsnis nustato, kad valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Vyriausybė. Tai reiškia, kad bet kokie Vyriausybės veiksmai yra pripažintini Lietuvos valstybės veiksmais. Vyriausybė Lietuvoje savarankiško teisinio subjektiškumo neturi (juridinio asmens statuso). Pagal analogiją taikant CK 2.81 straipsnio 1 dalį, neteisėti Vyriausybės veiksmai sukėlė teisines pasekmes Lietuvos valstybei. Atsižvelgiant į tai, šioje byloje dėl deliktinės atsakomybės taikymo tinkamu atsakovu gali būti laikoma Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės.
Kita vertus, šiuo atveju atsakovo Lietuvos Viešosios policijos rinktinės „Vytis“, kaip darbdavio, netinkamas pareiškėjo darbo užmokesčio apskaičiavimas, dėl ko susidarė darbo užmokesčio nepriemoka, negali būti pripažintas teisėtu. Tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti visą darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Todėl Lietuvos Viešosios policijos rinktinė „Vytis“ taip pat gali būti laikomas tinkamu atsakovu šioje byloje.
Pareiškėjas teismo posėdyje nedalyvavo, prieš teismo posėdį pateikė pareiškimą, kuriuo prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (b. l. 40).
Atsakovė Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“ su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 10?14) paaiškino, kad vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009-08-13 įsakymu Nr. 5-V-594 „Dėl Viešosios policijos apsaugos tarnybos reorganizavimo prijungimo būdu prie Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“, Viešosios policijos apsaugos tarnyba nuo 2010-01-01 reorganizuota. Visas Viešosios policijos apsaugos tarnybos teises ir pareigas perėmė Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“.
Dėl pareiškėjo skundo nurodė, kad Viešosios policijos apsaugos tarnyba apskaičiuodama ir mokėdama darbo užmokestį, veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Apskaičiuojant priedų ir priemokų dydžius buvo vadovaujamasi galiojančiais teisės aktais ir jie turi būti taikomi tol, kol Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nebus konstatuota, kad jie prieštarauja Konstitucijai. Kadangi Viešosios policijos apsaugos tarnyba nepažeidė nė vieno teisės akto, mokėdama priedus ir priemokas pareiškėjui, Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ veiksmuose nėra neteisėtų veiksmų ar kaltės. Pažymėjo, kad pagal galiojančius teisės aktus, Lietuvos viešosios policijos rinktinei „Vytis“ kyla pareiga tikslingai naudoti biudžeto lėšas, kurios jai yra skirtos atitinkamų funkcijų vykdymui, tuo tarpu biudžeto formavimas priklauso Vyriausybės kompetencijai. Atsižvelgiant į tai, mano, kad vienintelis tinkamas atsakovas šioje byloje turi būti Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Taip pat paaiškino, kad vadovaujantis Biudžeto sandaros įstatymo 32 straipsniu 70 procentų ribojimo atveju lėšos (tokios lėšos buvo sutaupytos) buvo grąžintos į biudžetą, todėl teismas, spręsdamas klausimą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iš Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“, tuo pačiu turėtų išspręsti ir klausimą dėl įpareigojimo Lietuvos Respubliką, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, skirti tam reikalingus asignavimus.
Atsiliepimu prašė, kad jeigu Vilniaus apygardos administracinis teismas nuspręs, kad pareiškėjui priklauso darbo užmokesčio nepriemoka ir ją priteis, remiantis LR civilinio proceso kodekso 284 str. 1 d. prašė teismo atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams, nes valstybės ir savivaldybių biudžetuose turi būti numatomos valstybės tarnautojų darbo užmokesčio nepriemokai sumokėti reikalingos lėšos.
Per teismo posėdį atsakovės atstovė prašė pareiškėjo skundą atmesti atsiliepime išdėstytais argumentais.
Tretysis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 32?34) paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai" pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus „Darbo užmokestis“ nuostatos, kurias taikė atsakovas Lietuvos Viešosios policijos rinktinė „Vytis“ apskaičiuodamas ir mokėdamas atlyginimą pareigūnams, prieštaravo Konstitucijai, tačiau prieštaraujantis Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-264/2003). Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis nustato, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.
Pagal Konstitucijos 7 straipsnį negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai. Tačiau Konstitucijos 7 straipsnio nuostata turi būti aiškinama ir taikoma sistemiškai su kitomis Konstitucijos nuostatomis, įtvirtinančiomis teisės aktų konstitucingumo kontrolę bei Konstitucinio Teismo nutarimų teisinę galią. Remiantis Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalimi, Konstitucija yra vientisas aktas. Konstitucijos 102 straipsnis ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymas išimtinę teisę spręsti, ar įstatymas ir kiti teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai, suteikia Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui. Jokia kita valstybės institucija spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, nėra įgaliota. Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami (Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalis). Todėl darytina išvada, kad kol nustatyta tvarka nėra nustatyta ir pripažinta, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostata, jog pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 70 procentų pareiginės algos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostatos yra teisėtos ir valstybės institucijos privalo vykdyti įstatymo reikalavimus mokant priedus ir priemokas valstybės pareigūnams. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek pareigūnams, tiek valstybės valdžios institucijoms. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovas Lietuvos Viešosios policijos rinktinė „Vytis“, skaičiuojant ir išmokant darbo užmokestį pareiškėjui, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti ir mano, kad nėra teisinio pagrindo taikyti teisinę atsakomybę atsakovų atžvilgiu.
Trečiojo suinteresuoto asmens Policijos departamento atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, jam apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta laiku ir tinkamai, todėl nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (ABTĮ 78 str.).
S k u n d a s t e n k i n t i n a s i š d a l i e s.
Šioje byloje ginčas kilęs dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo pareiškėjui, viso – 2 047,73 Lt, kuris susidarė laikotarpiu nuo 2008-06-01 iki 2009-01-01, kai atsakovas nemokėjo jam priedų ir priemokų už viršvalandžius darbe.
Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo (toliau ? Įstatymo) VI skyriaus (23-26 straipsnių) nuostatos, kurios, remiantis Įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.
Nustatyta, kad pareiškėjas D. Š. dirba Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ Telšių Apsaugos skyriaus Stebėjimo ir techninės kontrolės poskyrio vyriausiuoju patruliu ir laikotarpiu nuo 2008 m. birželio mėn. iki 2009 m. sausio mėn. pareiškėjui dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo už darbą nesumokėjo viso – 2 047,73 Lt (b. l. 4, 15).
Už 2008 m. birželio mėn. – 906,88 Lt, už 2008 m. rugpjūčio mėn. – 52,52 Lt, už 2008 m. rugsėjo mėn. – 835,49 Lt, už 2008 m. lapkričio mėn. – 239,71 Lt, už 2008 m. gruodžio mėn. – 13,13 Lt.
Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė todėl, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas jam buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį. Įstatymo 23 straipsnio redakcijoje, galiojusioje nuo 2002-07-01 iki 2007-10-01 buvo numatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga; priedai; priemokos. Priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Nuo 2007-10-01 galiojusioje to paties straipsnio redakcijoje buvo numatyta, kad į šią sumą neįskaitomi Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 (už tarnybos stažą) ir 5 (vienkartinis) punktuose nustatyti priedai. Nuo 2009-01-01 į darbo užmokestį, apibrėžtą Valstybės tarnybos 23 straipsnyje, atskira eilute buvo įtrauktas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbas ir budėjimas, o 23 straipsnio 2 dalies nuostata patikslinta, kad į priedų ir priemokų sumą neįskaitomas šis priedas bei 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. KT pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas ginčytą Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, KT konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Byloje konstatuota, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.
Toks Konstitucinio teismo aiškinimas reiškia, jog paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas iki šiol už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs. Tokia situacija prieštarauja Konstitucijai bei teisingumo principams.
Šiuo klausimu pirmiausia pastebėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. birželio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2011 („Administracinė jurisprudencija“ Nr. 19, 2010, p. 261–275) jau yra konstatavusi, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo (legislatyvinės omisijos) buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją. Toks teisinio reguliavimo trūkumų įveikimas ad hoc, teismams nagrinėjant bylas, yra būtina prielaida asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, teisių ir laisvių apsaugos užtikrinimui atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose.
Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą yra absoliuti (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas). Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).
Nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Darbo kodekso 27 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 str.). Taigi atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos. Kadangi šioje byloje pareiškėjas į teismą dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo (teisingo apmokėjimo už darbą) kreipėsi nepažeisdamas terminų, nustatytų tokiems reikalavimams pareikšti, byloje nenustatyta jokių kitų aplinkybių, užkertančių (ribojančių) galimybę realizuoti aptariamą teisę, taip pat paisant iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, nuostatų kylančio reikalavimo asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas turi teisę teisme reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtinto apribojimo taikymo. Atitinkamai teisingu atlyginimu už darbą, kuris liko neatlygintas dėl minėtos legislatyvinės omisijos, gali būti darbo užmokesčio dalies, kuri būtų buvusi, bet dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytos ribos taikymo nebuvo išmokėta, sumokėjimas. Pareiškėjas to reikalauja, bet iki šiol tai neatlikta, todėl pažeista jo teisė šiuo atveju turi būti ginama, teismui priimant sprendimą.
Pažeistą pareiškėjo teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi – asmuo net ir per įstatyme nustatytą terminą kreipęsis į teismą dėl inter alia iš Konstitucijos kylančių teisių gynimo, realiai tokių teisių apginti teisme negalėtų. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Juk iš tiesų, kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, šiuo konstituciniu imperatyvu yra siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis); kad dėl tokio teisės akto (jo dalies) taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių; kad nebūtų pažeistos asmens teisės; kad asmuo, kuriam būtų taikytas Konstitucijai ar įstatymui priešingas teisės aktas, dėl to nepagrįstai neįgytų jam nepriklausančių teisių ar atitinkamo teisinio statuso (Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarimas). Be to, ši Konstitucijos nuostata atspindi konstitucinį principą, – vieną iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, – kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2011-11-14 nutartimi administracinėje byloje Nr. I-575-1831/2011 apibendrindama tai, kas paminėta anksčiau, konstatavo, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimas, o reikalavimas apginti šią iš Konstitucijos kylančią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, teismas privalo ją veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc. Išplėstinė teisėjų kolegija pastebėjo, kad anksčiau išdėstyti argumentai nuosekliai vysto ir plėtoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Toks poreikis ir būtinybė nagrinėjamu atveju iškilo siekiant atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.
Kaip matyti iš byloje esančios pažymos apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (b. l. 4), dėl minėtų įstatymo leidėjo nustatytų ribojimų, ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo išmokėta 2 047,73 Lt dydžio darbo užmokesčio dalis (neatskaičius mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų). Šiuose dokumentuose pareiškėjui apskaičiuotų darbo užmokesčio bei neišmokėtos jo dalies sumų atsakovas neginčija, o byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių abejoti atsakovo atsakingo darbuotojo parengtose ir patvirtintose pažymose pateikta informacija.
Reikalavimas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo pateiktas nepraleidus senaties terminų, o tai, kaip minėta, yra ta sąlyga, kuri įgalina ginčijamus atsakovo sprendimus dėl ne viso darbo užmokesčio išmokėjimo laikyti neįvykdytais Konstitucinio teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta ir į Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ pateiktus duomenis apie pareiškėjui pritaikytą 70 proc. priedų ir priemokų ribojimą, pareiškėjui priteistina 2 047,73 Lt.
Pažymėtina, kad tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Pareiškėjas tarnybos teisiniais santykiais tiesiogiai yra susijęs su Lietuvos viešosios policijos rinktine „Vytis“, tai yra subjektu, privalančiu mokėti pareiškėjui darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas, sprendžiančiu pareigūnų priėmimo į valstybės tarnybą bei atleidimo iš jos klausimus, tvirtinančiu pareigybių aprašymus, tuo tarpu valstybė šiuo atveju nėra jo tiesioginis darbdavys, todėl pareiškėjo prašoma priteisti neišmokėta darbo užmokesčio dalis priteistina iš Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“.
Atsakovė Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“ atsiliepime nurodo, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo, turėtų išspręsti ir klausimą dėl įpareigojimo skirti tam reikalingus asignavimus, tačiau pareiškėjas skunde tokio reikalavimo – įpareigoti skirti reikalingus asignavimus – nepareiškė, atitinkamai nėra jokio pagrindo dėl jo pasisakyti.
Teismui patenkinus skundo reikalavimus, priteisus pareiškėjui neišmokėtą darbo užmokestį, atsakovas prašė taikyti CPK 284 straipsnio nuostatas ir sprendimo įvykdymą atidėti, esant sunkiai finansinei padėčiai. Tačiau atsakovas nepateikė jokių įrodymų finansiniams sunkumams pagrįsti, todėl teismas šį jo prašymą atmeta.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85?87 str., 88 str. 2 p., 127 str., 129 str., teismas
n u s p r e n d ė :
D. Š. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti D. Š. iš atsakovės Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ 2 047,73 Lt (du tūkstančius keturiasdešimt septynis litus ir septyniasdešimt tris centus) neišmokėto darbo užmokesčio.
Kitoje dalyje D. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjas Henrikas Sadauskas