Civilinė byla Nr. e3K-3-422-378/2020
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-16678-2017-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.3;
2.5.9
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. lapkričio 4 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (pranešėja), Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo E. E. (E. E.) kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo E. E. skundą dėl notaro veiksmų; suinteresuoti asmenys – Kauno miesto 4-ojo notaro biuro notarė Virginija Jarienė, K.-D. E. (K.-D. E.).
Teisėjų kolegija
n u r o d o :
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių tarptautinį paveldėjimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Pareiškėjas prašė teismo panaikinti 2017 m. rugpjūčio 1 d. nutarimą atsisakyti atlikti notarinį veiksmą ir įpareigoti Kauno miesto 4-ojo notaro biuro notarę V. Jarienę užvesti paveldėjimo bylą pagal turto registravimo vietą ir išduoti pareiškėjui paveldėjimo teisės į pareiškėjo mirusios motinos E. E. palikimą liudijimą. Palikimą sudarė butas (duomenys neskelbtini).
3. Nurodė, kad pareiškėjas po motinos mirties kreipėsi į Kauno apylinkės teismą dėl termino priimti palikimą pratęsimo, nes palikimo atsiradimo metu buvo nepilnametis, tačiau, teismui atnaujinus terminą, Kauno miesto 4-ojo notaro biuro notarė atsisakė užvesti paveldėjimo bylą, nurodžiusi, kad Lietuvos Respublikoje nuo 2015 m. rugpjūčio 17 d. yra tiesiogiai taikomas 2012 m. liepos 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentas (ES) Nr. 650/2012 (toliau – ir Reglamentas 650/2012), pagal kurio nuostatas visam palikimui priimti taikytina teisė yra valstybės, kurioje palikėjo mirties dieną buvo paskutinė jo įprastinė gyvenamoji vieta. Palikimo atsiradimo vieta, anot notarės, buvo Vokietijoje.
4. Pareiškėjas teigė, kad nors jo motina savo gyvenamąją vietą buvo deklaravusi Vokietijoje, tačiau iki mirties taip pat gyveno ir Lietuvoje; taip pat didžiąją laiko dalį praleisdavo Lietuvoje, jai nuosavybės teise priklausė pirmiau nurodytas butas, o Vokietijoje jokio turto ji neturėjo.
5. Suinteresuotas asmuo Kauno miesto 4-ojo notaro biuro notarė rėmėsi Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2YT-9700-285/2017 nustatytais faktais, kad pareiškėjo motina (duomenys neskelbtini) kartu su tuo metu nepilnamečiu sūnumi (pareiškėju) E. E. išvyko gyventi į Vokietiją, (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su K.-D. E.; po pareiškėjo motinos mirties pareiškėjas liko gyventi Vokietijoje su motinos sutuoktiniu K.-D. E., taip pat kitais byloje pateiktais rašytiniais įrodymais: Gyventojų registro išrašu apie tai, kad pareiškėjo motinos faktinė paskutinė gyvenamoji vieta nuo (duomenys neskelbtini) buvo Vokietijoje, pareiškėjo motinos sutuoktinio gyvenamoji vieta taip pat buvo Vokietijoje, todėl pagal Reglamentą 650/2012 visam palikimui priimti taikytina teisė yra valstybės, kurioje palikėjo mirties dieną buvo paskutinė jo įprastinė gyvenamoji vieta, t. y. Vokietijoje.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių nutarčių esmė
6. Kauno apylinkės teismas 2018 m. sausio 29 d. nutartimi pareiškėjo skundą tenkino: panaikino Kauno miesto 4-ojo notaro biuro notarės V. Jarienės 2017 m. rugpjūčio 1 d. nutarimą, kuriuo atsisakyta atlikti notarinį veiksmą; įpareigojo Kauno miesto 4-ojo notaro biuro notarę užvesti paveldėjimo bylą pagal turto registravimo vietą, išduoti pareiškėjui E. E. paveldėjimo teisės į mirusios motinos E. E. palikimą liudijimą.
7. Teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) mirė pareiškėjo motina E. E., testamentu ji visą turtą paliko savo sūnui E. E. Po E. E. mirties liko jos vardu registruotas nekilnojamasis turtas – butas (duomenys neskelbtini). Kauno apylinkės teismas 2017 m. birželio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2YT-9700-285/2017 tenkino pareiškėjo E. E. pareiškimą dėl termino atnaujinimo palikimui po motinos mirties priimti. 2017 m. liepos 17 d. pareiškėjas kreipėsi į Kauno miesto 4-ąjį notaro biurą dėl paveldėjimo bylos užvedimo. 2017 m. rugpjūčio 1 d. Kauno miesto 4-asis notaro biuras priėmė nutarimą atsisakyti atlikti notarinį veiksmą. Turto palikėja E. E. nuo (duomenys neskelbtini) deklaravo išvykimą į Vokietiją, ten ir mirė.
8. Teismas sutiko su notarės argumentais, kad nagrinėjamu atveju paveldėjimo santykiams turėtų būti taikomas Reglamentas 650/2012, pagal kurio nuostatas visam palikimui priimti taikytina teisė yra valstybės, kurioje palikėjo mirties dieną buvo paskutinė jo įprastinė gyvenamoji vieta.
9. Teismas taip pat vadovavosi Lietuvos notarų rūmų raštu, kuriame pažymima, kad nuo 2015 m. rugpjūčio 17 d. paveldėjimo byloms, turinčioms užsienio elementą, vesti taikomas Reglamentas 650/2012. Nurodoma, kad palikėjo įprastine gyvenamąja vieta gali būti pripažįstama ir jo kilmės valstybė, atsižvelgiant į buvimo atitinkamoje valstybėje trukmę bei reguliarumą, buvimo priežastis.
10. Teismas nurodė, kad nors turto palikėja E. E. nuo (duomenys neskelbtini) ir deklaravo išvykimą į Vokietiją, tačiau ji buvo Lietuvos Respublikos pilietė, kuri mirties dieną turėjo nekilnojamąjį turtą Lietuvoje, kito turto Vokietijoje neturėjo; palikėja nebuvo praradusi ryšio su Lietuva ir joje lankydavosi (tai įrodė į bylą pateiktas (duomenys neskelbtini) testamentas, gimimo liudijimas). Nors notarė pagrįstai atsisakė atlikti notarinį veiksmą, atsižvelgė į palikėjos gyvenamąją vietą kitoje valstybėje, tačiau teismas, vadovaudamasis protingumo ir sąžiningumo principais, įtvirtintais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnyje, ir atsižvelgdamas į tai, kad palikėja kitoje valstybėje neturėjo turto, jos turtas registruotas tik Lietuvoje, pripažino tikslinga panaikinti notarės 2017 m. rugpjūčio 1 d. nutarimą, kuriuo atsisakyta atlikti notarinį veiksmą.
11. Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Kauno miesto 4-ojo notaro biuro notarės V. Jarienės atskirąjį skundą, 2018 m. balandžio 26 d. nutartimi panaikino Kauno apylinkės teismo 2018 m. sausio 29 d. nutartį ir pareiškėjo skundą dėl notaro veiksmų atmetė.
12. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, kilus ginčui dėl palikėjos įprastinės gyvenamosios vietos, tik teismas galėjo nustatyti juridinį faktą dėl pripažinimo palikėjos įprastinės gyvenamosios vietos jos kilmės valstybėje. Nagrinėjamu atveju nebuvo pateikta duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į teismą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) XXVI skyriuje nustatyta tvarka dėl palikėjos įprastinės gyvenamosios vietos pripažinimo jos kilmės valstybėje ir teismas būtų nustatęs tokį juridinę reikšmę turintį faktą. Pirmosios instancijos teismas, padaręs teisingą išvadą, kad notarė, atsižvelgdama į palikėjos gyvenamąją vietą kitoje valstybėje, teisėtai ir pagrįstai atsisakė atlikti ginčijamą notarinį veiksmą, nepagrįstai vadovavosi protingumo ir sąžiningumo principais, nes CK 1.5 straipsnį leidžiama taikyti tik užpildant teisinio reglamentavimo spragas ir taip sumažinti neigiamus pozityviosios teisės sukeliamus padarinius, kurių įstatymų leidėjas, priimdamas vieną ar kitą normą, negalėjo numatyti. Nagrinėjamu atveju aptartų sąlygų nebuvo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
13. Kasaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutartį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2018 m. sausio 29 d. nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Pagal Reglamento 650/2012 preambulės 23 punktą paveldėjimo klausimą nagrinėjanti institucija turi įvertinti visas palikėjo gyvenimo aplinkybes kelerius metus prieš mirtį ir mirties dieną, atsižvelgti į visus aktualius faktinius aspektus, visų pirma palikėjo buvimo atitinkamoje valstybėje trukmę bei reguliarumą ir to buvimo aplinkybes bei priežastis. Tokiu būdu nustatyta įprastinė gyvenamoji vieta turėtų atspindėti glaudų ir stabilų ryšį su atitinkama valstybe, atsižvelgiant į konkrečius šio reglamento tikslus. Ginčo notaro nutarimas buvo priimtas vadovaujantis vien tik palikėjos paskutine deklaruota gyvenamąja vieta, nors pagal Reglamentą 650/2012 notarė privalėjo įvertinti individualias palikėjos aplinkybes, susijusias su turimu nekilnojamuoju turtu, faktiniais ryšiais.
13.2. Palikėjos įprastinė gyvenamoji vieta buvo Lietuvoje, kur ji praleido didžiąją dalį savo gyvenimo (ir netgi pastaruosius šešerius metus iki savo mirties, nors ir buvo deklaravusi išvykimą į Vokietiją), be to, ją su Lietuva siejo ekonominiai ryšiai – turimas nekilnojamasis turtas, Lietuva buvo palikėjos kilmės šalis, su kuria ją siejo ir šeiminiai ryšiai.
13.3. Nagrinėjamoje byloje nekilo ginčo dėl palikėjos įprastinės gyvenamosios vietos, nes teisė paveldėti turtą buvo suteikta tik vienam asmeniui – pareiškėjui, jokių kitų suinteresuotų asmenų, su kuriais galėtų kilti ginčas dėl paveldėjimo, byloje nebuvo.
14. Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo Kauno miesto 4-ojo notaro biuro notarė V. Jarienė prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą prejudicinę galią šioje byloje turinčioje Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2YT-9700-285/2017 yra nustatyta, kad pareiškėjo motina E. E. išvyko su pareiškėju gyventi į Vokietiją, po motinos mirties pareiškėjas liko gyventi Vokietijoje ir, teismui priimant šią nutartį, ten gyveno. Be to, kiti byloje esantys duomenys taip pat patvirtino pirmiau nurodytas ir teismo nustatytas aplinkybes – iš Gyventojų registro išrašo matyti, kad pareiškėjo motinos E. E. paskutinė faktinė gyvenamoji vieta nuo (duomenys neskelbtini) buvo Vokietijoje; jos sutuoktinio gyvenamoji vieta taip pat Vokietija; pareiškėjo gyvenamoji vieta –Vokietija.
14.2. Nagrinėjamu atveju paveldėjimo santykiams turėtų būti taikomas Reglamentas 650/2012, pagal kurio nuostatas visam palikimui priimti taikytina teisė yra valstybės, kurioje palikėjo mirties dieną buvo paskutinė jo įprastinė gyvenamoji vieta. Paveldėjimo klausimą nagrinėjusi notarė įvertino visas palikėjos gyvenimo aplinkybes kelerius metus prieš mirtį ir mirties dieną, t. y. jos buvimo valstybėje trukmę, pobūdį ir sąlygas, taip pat šeiminius bei ekonominius ryšius, ne tik gyvenamosios vietos deklaravimo faktą.
14.3. Notaras privalo atsisakyti atlikti notarinį veiksmą, jeigu tokio veiksmo atlikimas prieštarauja įstatymams ar neatitinka jų reikalavimų (Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 40 straipsnis). Pagal Notariato įstatymo 1 straipsnį notarams suteikta teisė juridiškai įtvirtinti neginčijamas fizinių ir juridinių asmenų subjektines teises ir juridinius faktus, užtikrinti šių asmenų ir valstybės teisėtų interesų apsaugą. Notaras nenagrinėja asmenų ginčų, nenustato ginčytinų aplinkybių, o tuo atveju, jei dėl asmenų teisių ar juridinių faktų kyla abejonių ar nesutarimų, privalo atsisakyti tvirtinti tokias teises ar faktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2011).
IV. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinio sprendimo esmė
ir šalių rašytiniai paaiškinimai
15. Šioje byloje priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 17 d. nutartimi buvo sustabdytas bylos nagrinėjimas ir kreiptasi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:
15.1. Ar tokia situacija, kokia susiklostė nagrinėjamoje byloje, kai Lietuvos pilietė, kurios mirties dieną įprastinė gyvenamoji vieta galimai buvo kitoje valstybėje narėje, tačiau bet kokiu atveju ryšių su gimtine ji niekada nebuvo nutraukusi, inter alia (be kita ko), prieš savo mirtį Lietuvoje ji sudarė testamentą, kuriuo visą turtą paliko savo įpėdiniui, Lietuvos piliečiui, o paveldėjimo atsiradimo metu paaiškėjo, kad visas paveldimas turtas yra tik Lietuvoje esantis nekilnojamasis daiktas, be to, sutuoktinę pergyvenęs kitos valstybės narės pilietis aiškiai išreiškė valią atsisakyti bet kokių pretenzijų į palikėjos turtą, dėl jos užvestuose teismo procesuose Lietuvoje nedalyvavo ir sutiko su Lietuvos teismų jurisdikcija ir Lietuvos teisės taikymu, Reglamento 650/2012 nuostatų prasme laikytina tarpvalstybinio pobūdžio paveldėjimu, kuriam šis reglamentas turėtų būti taikomas?
15.2. Ar Lietuvos notarai, kurie užveda paveldėjimo bylą, išduoda paveldėjimo teisės liudijimą ir atlieka kitus veiksmus, kad įpėdiniai įgyvendintų savo teises, laikytini teismu Reglamento 650/2012 3 straipsnio 2 dalies prasme, atsižvelgiant į tai, kad notarai savo veikloje vadovaujasi nešališkumo ir nepriklausomumo principais, jų priimti sprendimai saisto juos pačius ar teismines institucijas, jų veiksmai gali būti skundžiami teismui?
15.3. Jei atsakymas į antrąjį klausimą būtų teigiamas, ar Lietuvos notarų išduodami paveldėjimo teisės liudijimai laikytini teismo sprendimu Reglamento 650/2012 3 straipsnio 1 dalies g punkto prasme ir dėl to jų priėmimui reikėtų nustatyti jurisdikciją?
15.4. Jei atsakymas į antrąjį klausimą būtų neigiamas, ar Reglamento 650/2012 4, 59 straipsnių nuostatos (kartu ar atskirai, bet jomis neapsiribojant) turi būti aiškinamos taip, kad Lietuvos notarai turi teisę netaikydami bendrosios jurisdikcijos taisyklių išduoti paveldėjimo teisės liudijimus, o šie būtų laikytini autentiškais dokumentais, sukeliančiais teisinius padarinius ir kitose valstybėse narėse?
15.5. Ar Reglamento 650/2012 4 straipsnis (ar kitos jo nuostatos) turi būti aiškinamas taip, kad palikėjo įprastinė gyvenamoji vieta gali būti nustatyta tik vienoje konkrečioje valstybėje narėje?
15.6. Ar Reglamento 650/2012 4, 5, 7, 22 straipsnių nuostatos (kartu ar atskirai, bet jomis neapsiribojant) aiškintinos ir taikytinos taip, kad pagal pirmame klausime pristatytas faktines bylos aplinkybes nagrinėjamu atveju suinteresuotos šalys susitarė dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos ir Lietuvos teisės taikymo?
16. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2020 m. liepos 16 d. sprendimu byloje C 80/19 nuspręsta:
16.1. Reglamentas 650/2012 turi būti aiškinamas taip, kad sąvoka „tarpvalstybinio pobūdžio paveldėjimas“ apima situaciją, kai palikėjas, vienos valstybės narės pilietis, savo mirties dieną gyveno kitoje valstybėje narėje, tačiau nebuvo nutraukęs ryšių su pirmąja iš šių valstybių narių, kurioje yra jo palikimą sudarantis turtas, o jo įpėdinių gyvenamoji vieta yra šiose dviejose valstybėse narėse. Paskutinę įprastinę palikėjo gyvenamąją vietą, kaip tai suprantama pagal šį reglamentą, paveldėjimo klausimą nagrinėjanti institucija turi nustatyti tik vienoje iš šių valstybių narių.
16.2. Reglamento 650/2012 3 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad Lietuvos notarai, išduodami nacionalinį paveldėjimo teisės liudijimą, nevykdo teisminių funkcijų, tačiau tai turi patikrinti bylą nagrinėjantis teismas. Teismas taip pat turi nustatyti, ar šie notarai veiklą vykdo vadovaudamiesi teisminės institucijos suteiktais įgaliojimais ar jos prižiūrimi, todėl gali būti laikomi teismais, kaip tai suprantama pagal tą pačią nuostatą.
16.3. Reglamento 650/2012 3 straipsnio 1 dalies g punktas turi būti aiškinamas taip, kad jeigu teismas nuspręstų, jog Lietuvos notarai gali būti laikomi teismais, kaip jie suprantami pagal šį reglamentą, jų išduotas paveldėjimo teisės liudijimas gali būti laikomas teismo sprendimu, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, todėl išduodami šį liudijimą tie notarai gali taikyti Reglamento 650/2012 II skyriuje nustatytas jurisdikcijos taisykles.
16.4. Reglamento 650/2012 4 ir 59 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad valstybės narės notaras, kuris nelaikomas teismu, kaip tai suprantama pagal šį reglamentą, netaikant minėtame reglamente nustatytų bendrųjų jurisdikcijos taisyklių, gali išduoti nacionalinius paveldėjimo teisės liudijimus. Jeigu teismas nuspręstų, kad šie liudijimai atitinka to paties reglamento 3 straipsnio 1 dalies i punkte nurodytas sąlygas, todėl gali būti laikomi „autentiškais dokumentais“, kaip tai suprantama pagal tą pačią nuostatą, jie kitose valstybėse narėse sukeltų tokias pasekmes, kokios pagal Reglamento 650/2012 59 straipsnio 1 dalį ir 60 straipsnio 1 dalį nurodytos dėl autentiškų dokumentų.
16.5. Reglamento 650/2012 4, 5, 7 ir 22 straipsniai bei 83 straipsnio 2 ir 4 dalys turi būti aiškinami taip, kad palikėjo valia ir jo įpėdinių susitarimas gali lemti kito teismo, turinčio jurisdikciją paveldėjimo bylose, ir kitos valstybės narės paveldėjimo teisės nustatymą nei tie, kurie būtų nustatomi taikant šiame reglamente įtvirtintus kriterijus.
16.6. Kadangi ginčo testamentas buvo sudarytas prieš įsigaliojant Reglamentui 650/2012, asmuo mirė po to, kai įsigaliojo šiame reglamente nustatytos taisyklės, tai Reglamento 650/2012 83 straipsnyje įtvirtintos pereinamojo laikotarpio nuostatos taip pat gali būti reikšmingos pagal šio straipsnio 1 dalį.
17. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. rugsėjo 3 d. nutartimi civilinės bylos nagrinėjimas atnaujintas ir pasiūlyta dalyvaujantiems byloje asmenims iki 2020 m. spalio 2 d. pateikti rašytinius paaiškinimus.
18. Suinteresuotas asmuo Kauno miesto 4-ojo notaro biuro notarė V. Jarienė paaiškinimuose nurodo:
18.1. Nagrinėjamoje paveldėjimo byloje yra tarpvalstybinio pobūdžio paveldėjimas, kuriam taikytinos Reglamento 650/2012 nuostatos.
18.2. Lietuvoje notarai ir jų atliekamos funkcijos bei išduodami dokumentai paveldėjimo bylose visiškai atitinka Reglamento 650/2012 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus. Lietuvos notaras, nors ir nevykdo teismo funkcijų, tačiau užtikrina nešališkumo principo įgyvendinimą, teisę visoms šalims būti išklausytoms, notaro veiksmas gali būti skundžiamas teismui ir notaro išduotas paveldėjimo teisės liudijimas yra nuosavybės atsiradimo ir registravimo pagrindas, todėl tokių aplinkybių visuma pagal šio reglamento nuostatas leidžia daryti išvadą, kad notaras Lietuvoje yra pripažintinas teismu.
18.3. Paskutinę įprastinę palikėjo gyvenamąją vietą, kaip tai suprantama pagal Reglamentą 650/2012, paveldėjimo klausimą nagrinėjanti institucija turi nustatyti tik vienoje iš šių valstybių narių.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl sąvokos „tarpvalstybinio pobūdžio paveldėjimas“ aiškinimo
19. Nuo 2015 m. rugpjūčio 17 d. ES valstybėse narėse, išskyrus Daniją, JK ir Airiją, yra taikomas Reglamentas 650/2012, nustatantis jurisdikcijos, taikytinos teisės parinkimo, teismo sprendimų ir autentiškų dokumentų pripažinimo ir vykdymo taisykles bei Europos paveldėjimo pažymėjimą tarptautinio paveldėjimo bylose. Šis Reglamentas yra ES tarptautinės privatinės teisės dokumentas, apimantis jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų ir autentiškų dokumentų pripažinimo ir vykdymo klausimus bei nustatantis tam tikras materialiosios teisės normas, reguliuojančias Europos paveldėjimo pažymėjimą.
20. Reglamentas nepateikia sąvokos „tarpvalstybinio pobūdžio paveldėjimas“ apibrėžimo, tačiau iš jo konstatuojamųjų 1, 7 ir 67 dalių matyti, kad jis taikomas, siekiant sudaryti palankesnes sąlygas vidaus rinkai tinkamai veikti, šalinant laisvo asmenų, kurie patiria sunkumų įgyvendindami savo teises tarpvalstybinio pobūdžio paveldėjimo atvejais, judėjimo kliūtis, taip pat siekiant greitai, sklandžiai ir veiksmingai spręsti tokį poveikį turinčio paveldėjimo klausimus.
21. Tarpvalstybinio pobūdžio byla paprastai būna tais atvejais, kai ginčo dalykas peržengia vienos valstybės ribas, pavyzdžiui, palikėjas ir įpėdiniai gyvena skirtingose valstybėse, palikėjas, įpėdiniai ir paveldimas turtas yra skirtingose valstybėse ir pan. Siekiant išsiaiškinti, ar paveldėjimas yra tarpvalstybinio pobūdžio ir dėl to patenka į Reglamento 650/2012 taikymo sritį, reikia nustatyti, pirma, valstybę narę, kurioje buvo palikėjo įprastinė gyvenamoji vieta jo mirties dieną, antra, paveldėjimo turto buvimo vietą, trečia, įpėdinių gyvenamąją vietą.
22. Kiekviena paveldėjimo byla paprastai pradedama gavus įpėdinio pareiškimą dėl palikimo priėmimo. Palikimo atsiradimo priežastis, laiką ir vietą nustato paveldėjimui taikytina teisė (Reglamento 650/2012 23 straipsnio 2 dalies a punktas).
23. Taigi tarpvalstybinio paveldėjimo atveju ne tik palikėjas turėtų žinoti, pagal kokios valstybės teisę jis galėtų atlikti pomirtinį savo turto paskirstymą, bet ir įpėdiniai turėtų žinoti, pirma, į kurios valstybės kompetentingas institucijas kreiptis dėl palikimo priėmimo ir, antra, pagal kurios valstybės teisę bus tvarkoma paveldėjimo byla. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Reglamentas 650/2012 nustato kolizines normas, reglamentuojančias jurisdikcijos, taikytinos teisės ir teismų sprendimo pripažinimo ir vykdymo taisykles, tačiau pačios teisės turinį, t. y. kas kaip ir ką gali paveldėti, apibrėžia pagal Reglamento 650/2012 taisykles parinkta taikytina valstybės narės teisė.
24. Pagal Reglamento 650/2012 nuostatas, parenkant paveldėjimui taikytiną teisę, svarbu nustatyti, ar ta teisė gali apimti visus su paveldėjimu susijusius klausimus. Reglamento 650/2012 preambulės 9 punkte nurodyta, kad jis, taigi ir juo nustatytos taikytinos teisės parinkimo taisyklės, turėtų būti taikomas visiems civilinės teisės aspektams, susijusiems su palikėjo palikimo paveldėjimu, būtent – visoms turto, teisių ir pareigų perdavimo dėl mirties formoms.
25. Reglamento 650/2012 1 straipsnio „Taikymo sritis“ 1 dalyje nustatyta, kad šis reglamentas taikomas palikėjų palikimų paveldėjimui. Atsižvelgiant į Reglamentu 650/2012 nustatytą paveldėjimo vieningumo principą, t. y. kad pagal Reglamento 650/2012 21 arba 22 straipsnius nustatyta teise reglamentuojamas visas palikimo paveldėjimas (Reglamento 650/2012 23 straipsnio 1 dalis), paveldėjimui taikytina teisė apima beveik visus su paveldėjimu susijusius klausimus nuo sąlygų paveldėti nustatymo (Reglamento 650/2012 23 straipsnio 2 dalies a, c, d punktai) iki paveldimo turto paskirstymo (Reglamento 650/2012 23 straipsnio 2 dalies b, e, f, h, i, g, j punktai).
26. Nagrinėjamoje byloje kilo klausimas, ar šiuo atveju galima nustatyti tarpvalstybinį paveldėjimo bylos pobūdį, kai vienas iš palikėjos palikimą sudarančio turto objektų (butas) yra Lietuvoje, vienas iš galimų įpėdinių, palikėjos sutuoktinis, gyvena Vokietijoje, testamente nurodyto vienintelio paveldėtojo, palikėjos sūnaus ir pareiškėjo E. E., gyvenamoji vieta yra Vokietijoje ir, kaip pats pareiškėjas nurodo procesiniuose dokumentuose, Lietuvoje, o palikėja, Lietuvos Respublikos pilietė, mirties dieną gyveno Vokietijoje, tačiau nenutraukė ryšių su gimtąja šalimi.
27. Teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog galimų ir esamų įpėdinių ir paveldimo turto buvimo vieta yra skirtingose valstybėse, lemia tarpvalstybinį tokio paveldėjimo pobūdį (generalinio advokato išvados byloje C-80/19 65 punktas), tačiau visų pirma turi būti tinkamai nustatyta palikėjos paskutinė įprastinė gyvenamoji vieta, nes būtent jos buvimas kitoje, nei yra paveldimas turtas ir (ar) įpėdinių gyvenamoji vieta, valstybėje dažniausiai ir lemia tarpvalstybinį paveldėjimo bylos pobūdį bei leidžia nustatyti paveldėjimui taikytiną teisę.
28. Remiantis ESTT prejudiciniu sprendimu paveldėjimo klausimą nagrinėjanti institucija (šiuo atveju bylą nagrinėjantis teismas) turi nustatyti paskutinę įprastinę palikėjo gyvenamąją vietą, kaip tai suprantama pagal Reglamentą 650/2012. Pažymėtina, kad palikėjo paskutinė įprastinė gyvenamoji vieta nustatoma tik vienoje iš valstybių narių, įvertinus visas atitinkamo atvejo aplinkybes (ESTT sprendimas byloje C-80/19, 40 punktas).
Dėl paskutinės įprastinės palikėjos gyvenamosios vietos
29. Paskutinė įprastinė palikėjo gyvenamoji vieta yra bendras Reglamente 650/2012 nustatytas jungiamasis kriterijus, pagal kurį nustatomas ne tik bylos tarpvalstybinis pobūdis, bet ir parenkama valstybė, kompetentinga priimti sprendimus, bei paveldėjimui taikytina teisė. Reglamentas 650/2012 nepateikia paskutinės įprastinės gyvenamosios vietos apibrėžimo, todėl, kiekvienu atveju atsižvelgiant į Reglamento 650/2012 23–25 konstatuojamosiose dalyse nurodytus kriterijus, turi būti vertinamos individualios bylos aplinkybės, siekiant tinkamai nustatyti palikėjo socialinių, ekonominių, šeiminių ir emocinių interesų centrą.
30. ESTT prejudiciniame sprendime nurodė, kad, nustatant paskutinę įprastinę palikėjo gyvenamąją vietą, visų pirma turi būti vertinami Reglamento 650/2012 23 konstatuojamojoje dalyje nurodyti kriterijai, tokie kaip visos palikėjo gyvenimo aplinkybės kelerius metus prieš mirtį ir mirties dieną, atsižvelgiant į palikėjo buvimo atitinkamoje valstybėje trukmę, reguliarumą bei to buvimo aplinkybes ir priežastis. Tik tuo atveju, jei pagal šiuos kriterijus nepavyksta tinkamai nustatyti paskutinės įprastinės palikėjo gyvenamosios vietos, turėtų būti vertinami Reglamento 650/2012 24 konstatuojamojoje dalyje įvardyti kriterijai, tokie kaip palikėjo šeimos ir socialinio gyvenimo centras ar palikėjo pilietybė (žr. ESTT sprendimo byloje C-80/19 37–39 punktus).
31. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo nustatyta, kad paveldimo turto palikėja nuo (duomenys neskelbtini) deklaravo išvykimą į Vokietiją, (duomenys neskelbtini) šioje šalyje sudarė santuoką, kartu su palikėja į Vokietiją išvyko ir jos nepilnametis sūnus pareiškėjas E. E., palikėja mirė (duomenys neskelbtini) Vokietijoje. Taip pat byloje nustatyta, kad palikėja yra Lietuvos Respublikos pilietė, dažnai lankydavosi Lietuvoje, čia turėjo nekilnojamojo turto, butą, (duomenys neskelbtini) Lietuvoje sudarė testamentą, juo visą savo turimą turtą paliko sūnui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nepaisant palikėjos išsaugoto ryšio su kilmės šalimi, objektyvios aplinkybės – gyvenimo trukmė, reguliarumas, šeimos buvimo vieta – liudija, kad paskutinė įprastinė palikėjos gyvenamoji vieta buvo Vokietijoje. Byloje nenustatyta, kad palikėja Lietuvoje būtų siekusi išsaugoti tam tikrus interesus, išskyrus kaip tik iki išvykimo turėtą nekilnojamąjį turtą, pilietybę ir apsilankymus šalyje. Vis dėlto daugiau duomenų leidžia spręsti, kad palikėja siekė gyventi kitoje šalyje nei Lietuva ir joje gyveno, todėl vien pilietybės nulemtas ryšys su kilmės šalimi nėra pakankamas konstatuoti, kad Lietuva buvo paskutinė palikėjos įprastinė gyvenamoji vieta.
32. ESTT prejudiciniame sprendime taip pat nurodė, kad Reglamentas 650/2012 turi būti aiškinamas taip, jog sąvoka „tarpvalstybinio pobūdžio paveldėjimas“ apima situaciją, kai palikėjas, vienos valstybės narės pilietis, savo mirties dieną gyveno kitoje valstybėje narėje, tačiau nebuvo nutraukęs ryšių su pirmąja iš šių valstybių narių, kurioje yra jo palikimą sudarantis turtas, o jo įpėdinių gyvenamoji vieta yra šiose dviejose valstybėse narėse (ESTT sprendimas byloje C-80/19, 45 punktas).
33. Atsižvelgdama į tai, kas paminėta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustačius, jog palikėjos paskutinė įprastinė gyvenamoji vieta buvo Vokietijoje, nepaisant jos išsaugoto ryšio su pilietybės valstybe, kai paveldimas turtas yra kitoje nei paskutinė įprastinė palikėjos gyvenamoji vieta ir įpėdinių ar vieno iš jų gyvenamoji vieta, paveldėjimo byla įgyja tarpvalstybinį pobūdį. Kaip nurodyta šios nutarties 23 punkte, tokio pobūdžio bylose turi būti nustatoma, į kurios valstybės kompetentingą instituciją dėl palikimo priėmimo turi kreiptis įpėdinis ir kokios valstybės teisė taikytina paveldėjimui.
34. Pažymėtina, kad, pagal bendrą Reglamento 650/2012 4 straipsnyje įtvirtintą taisyklę, jurisdikciją priimti sprendimą dėl viso palikimo paveldėjimo turi tos valstybės narės, kurioje buvo mirties dieną palikėjo įprastinė gyvenamoji vieta, teismas. Nagrinėjamu atveju įpėdinis, pareiškėjas E. E. kreipėsi į notarą Lietuvoje pagal paveldimo turto buvimo ir savo gyvenamąją vietą. Notaras atsisakė išduoti paveldėjimo teisės liudijimą, motyvuodamas tuo, kad jis neturi jurisdikcijos pagal Reglamentą 650/2012. Siekdamas išspręsti šį klausimą, kasacinis teismas kreipėsi į ESTT dėl išaiškinimo, ar notaras Lietuvoje laikytinas teismu pagal Reglamento 650/2012 nuostatas ir ar jam taikomos šiame reglamente nustatytos jurisdikcijos taisyklės.
Dėl notaro Lietuvoje vaidmens tarpvalstybinio pobūdžio paveldėjimo byloje
35. Reglamento 650/2012 3 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta, kad sąvoka „teismas“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, reiškia bet kokią teisminę instituciją ir visas kitas institucijas bei teisės specialistus, turinčius kompetenciją paveldėjimo klausimais, kurie vykdo teismines funkcijas ar veiklą, vadovaudamiesi teisminės institucijos suteiktais įgaliojimais, arba vykdo veiklą, prižiūrimi teisminės institucijos, su sąlyga, pirma, kad tokios kitos institucijos ir teisės specialistai užtikrina nešališkumo garantijas ir visų šalių teisę būti išklausytoms, ir, antra, jų sprendimai pagal valstybės narės, kurioje jie vykdo veiklą, teisę gali būti apskųsti teisminei institucijai arba jos peržiūrimi ir turi panašią galią ir poveikį kaip ir teisminės institucijos sprendimas dėl to paties klausimo.
36. Atsižvelgiant į Reglamento 650/2012 3 straipsnio 2 dalies formuluotę, teismo, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą, statusas taip pat gali būti kildinamas iš to, kad atitinkamos valdžios institucijos ir teisės specialistai vykdo veiklą vadovaudamiesi teisminės institucijos suteiktais įgaliojimais ar jos prižiūrimi.
37. Lietuvos Respublikoje įstatymu notarui suteikta teisė juridiškai įtvirtinti neginčijamas fizinių ir juridinių asmenų subjektines teises ir juridinius faktus, užtikrinti šių asmenų ir valstybės teisėtų interesų apsaugą (Notariato įstatymo 1 straipsnis). Kaip pabrėžiama kasacinio teismo praktikoje, notaro statusas, įtvirtintas Notariato įstatyme, lemia jam taikomus didesnio atidumo, atsargumo ir rūpestingumo reikalavimus ir įpareigoja jį griežtai laikytis įstatymų reikalavimų bei atsisakyti atlikti notarinį veiksmą, jeigu tokio veiksmo atlikimas prieštarauja įstatymams ar neatitinka jų reikalavimų. Tokia notaro funkcijos samprata suponuoja išvadą, kad notaras nenagrinėja asmenų ginčų, nenustato ginčytinų aplinkybių, o tuo atveju, jei dėl asmenų teisių ar juridinių faktų kyla abejonių ar nesutarimų, privalo atsisakyti tvirtinti tokias teises ar faktus. Notaras gali tvirtinti tam tikras teises ar faktus tik tokiu atveju, jei dėl jų turinio ir teisėtumo jam nekyla abejonių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2011; 2020 m. balandžio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-98-469/2020 27 punktą).
38. Pagal Notariato įstatymo 26 straipsnio, apibrėžiančio notarų atliekamus notarinius veiksmus, 1 dalies 2 punktą notarai išduoda paveldėjimo teisės liudijimus. Pripažįstama, kad notarine forma patvirtintuose dokumentuose esantys faktai yra nustatyti ir neįrodinėjami, iki šie dokumentai (jų dalys) įstatymų nustatyta tvarka nėra pripažinti negaliojančiais (Notariato įstatymo 26 straipsnio 2 dalis).
39. Kilus įpėdinių ginčui paveldėjimo byloje, toks ginčas sprendžiamas teisme pagal Teismų įstatymo 12 straipsnyje nustatytas taisykles, kuriose įtvirtinta nuostata, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, apygardų ir apylinkių teismai yra bendrosios kompetencijos teismai, nagrinėjantys civilines, baudžiamąsias ir administracinių nusižengimų bylas.
40. ESTT pažymėjo, kad institucija vykdo teismines funkcijas, kai ji gali būti kompetentinga nagrinėti ginčą dėl paveldėjimo. Šis kriterijus taikytinas neatsižvelgiant į tai, ar paveldėjimo teisės liudijimas išduodamas ginčo ar ne ginčo tvarka (ESTT 2019 m. gegužės 23 d. sprendimas WB, C?658/17, EU:C:2019:444, 56 punktas). Kadangi pagal Notariato įstatymo 1 straipsnį Lietuvos notarams suteikiama teisė juridiškai įtvirtinti neginčijamas subjektines teises, Lietuvos notarai neturi jurisdikcijos priimti sprendimo dėl klausimų, sukėlusių šalių ginčą, ir teisės nustatyti faktinių aplinkybių, kurios nėra aiškios ir akivaizdžios, ar priimti sprendimo dėl ginčijamų faktinių aplinkybių (ESTT sprendimas byloje C-80/19, 51–53 punktai).
41. Kadangi Lietuvos notarai nėra kompetentingi priimti sprendimo dėl klausimų, sukėlusių šalių ginčą, ir teisės nustatyti faktinių aplinkybių, kurios nėra aiškios ir akivaizdžios, ar priimti sprendimo dėl ginčijamų faktinių aplinkybių, tai teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus išaiškinimus, konstatuoja, kad Lietuvos notarų atliekamas nacionalinio paveldėjimo teisės liudijimo išdavimas nereiškia teisminių funkcijų Lietuvos Respublikoje vykdymo.
42. ESTT pažymėjo, jog iš Reglamento 650/2012 22 konstatuojamosios dalies aiškiai matyti, kad jeigu notarai nevykdo teisminių funkcijų, jiems nėra privalomos jurisdikcijos taisyklės (ESTT sprendimas byloje C-80/19, 66 punktas).
43. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustačius, jog notarai Lietuvoje, išduodami nacionalinius paveldėjimo teisės liudijimus, neatlieka teisminių funkcijų, jiems nėra privalomai taikomos ir Reglamente 650/2012 nustatytos jurisdikcijos taisyklės. Žinoma, kad būtų įtvirtintas vienodas tarpvalstybinio pobūdžio paveldėjimo bylų sprendimas, įstatymų leidėjas galėtų įtvirtinti nuostatą, įpareigojančią Lietuvos notarus tokio pobūdžio bylose vadovautis Reglamente 650/2012 nustatytomis jurisdikcijos taisyklėmis, tačiau, tokių nesant, notarai Lietuvoje tarpvalstybinio pobūdžio paveldėjimo byloje turi vadovautis nacionalinės teisės taisyklėmis.
44. Šios nutarties 44 punkte minėta, kad paveldėjimo byla pradedama gavus įpėdinio pareiškimą dėl palikimo priėmimo. Pareiškimas paduodamas palikimo atsiradimo vietos notarui (CK 5.50 straipsnio 2 dalis, Notariato įstatymo 28 straipsnis). CK 5.4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad palikimo atsiradimo vieta laikoma paskutinė palikėjo nuolatinė gyvenamoji vieta (šio kodekso 2.12 straipsnis). Jeigu palikėjas negyveno nuolat vienoje vietoje, palikimo atsiradimo vieta laikoma: vieta, kur palikėjas paskutinius šešis mėnesius prieš mirtį daugiausia gyveno; jeigu palikėjas gyveno keliose vietose, palikimo atsiradimo vieta laikoma ekonominių ar asmeninių interesų vyraujanti vieta (turto ar jo pagrindinės dalies, kai turtas yra keliose vietose, buvimo vieta; sutuoktinio, su kuriuo palikėjas paskutinius šešis mėnesius prieš mirtį palaikė santuokinius santykius, gyvenamoji vieta arba su palikėju kartu gyvenusio vaiko gyvenamoji vieta) (CK 5.4 straipsnio 2 dalis). Jeigu negalima nustatyti palikėjo gyvenamosios vietos pagal aplinkybes, nurodytas šio straipsnio 1 ir 2 dalyse, palikimo atsiradimo vieta gali būti nustatoma pagal palikėjo pilietybę, jo registraciją, jam priklausančių transporto priemonių registracijos vietą ir kitas aplinkybes (CK 5.4 straipsnio 3 dalis).
45. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad palikėjos paskutinė įprastinė gyvenamoji vieta buvo Vokietijoje, tačiau vienintelis testamente nurodytas paveldėtojas kreipėsi į paveldimo turto buvimo vietos notarą Kaune dėl nacionalinio paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal pareiškėjo nurodytas aplinkybes notaras galėjo spręsti, jog palikėja gyveno keliose valstybėse, nes, nepaisant to, kad buvo deklaravusi išvykimą iš Lietuvos ir daugiau laiko praleisdavo Vokietijoje, Lietuvoje buvo vienintelis palikėjos turimas nekilnojamasis turtas, čia ji sudarė testamentą dėl šio turto paveldėjimo, Lietuvoje savo gyvenamąją vietą nurodo ir vienintelis testamentu paskirtas įpėdinis. Dėl to notaras, vadovaudamasis CK 5.4 straipsnio 2 dalies 2 punktu, galėjo spręsti, kad Lietuva gali būti laikoma palikimo atsiradimo vieta, o jis kompetentingas išduoti nacionalinį paveldėjimo teisės liudijimą.
46. Toks nagrinėjamos situacijos vertinimas atitiktų ir vieną iš Reglamento 650/2012 tikslų palengvinti įpėdinių gyvenimą (Reglamento 650/2012 32 konstatuojamoji dalis), suteikiant jiems galimybę gauti nacionalinį paveldėjimo teisės liudijimą pagal turto buvimo ir jų gyvenamąją vietą. Tokiu atveju, jei kiltų ginčas, jis būtų sprendžiamas teismo, parinkto pagal Reglamente 650/2012 nustatytas jurisdikcijos taisykles.
Dėl kompetentingo teismo ir taikytinos teisės parinkimo pagal Reglamentą 650/2012
47. Nagrinėjamu atveju nustačiusi, kad šis paveldėjimas yra tarpvalstybinio pobūdžio, teisėjų kolegija išaiškino, kad notaras Lietuvoje gali būti kompetentingas priimti įpėdinio prašymą dėl palikimo priėmimo vadovaudamasis nacionalinės teisės normomis, tačiau, kilus ginčui, jį spręsti turi teismas, kompetentingas pagal Reglamento 650/2012 nuostatas.
48. Reglamento 650/2012 4 straipsnyje įtvirtinta bendra taisyklė, pagal kurią jurisdikciją priimti sprendimą dėl viso palikimo paveldėjimo turi tos valstybės narės, kurioje buvo palikėjo įprastinė gyvenamoji vieta jo mirties dieną, teismai. Tačiau palikėjo valia ir jo įpėdinių susitarimas gali lemti kito teismo, turinčio jurisdikciją paveldėjimo bylose, parinkimą, t. y. tais atvejais, kai palikėjas pasirenka paveldėjimui taikyti kitą nei jo paskutinė įprastinė gyvenamoji vieta teisę, jurisdikciją turintis teismas taip pat gali būti kitas nei nurodytas Reglamento 650/2012 4 straipsnyje, jei yra atitinkamos Reglamento 650/2012 5 ir 7 straipsniuose nustatytos sąlygos.
49. Taigi siekiant išsiaiškinti, ar gali būti kompetentingas kitas nei palikėjo paskutinės įprastinės gyvenamosios vietos valstybės teismas priimti įpėdinio prašymą dėl palikimo priėmimo, turi būti nustatyta, ar palikėjas pasirinko paveldėjimui taikyti kitą nei jo paskutinės gyvenamosios vietos valstybės teisę. Reglamentas 650/2012, suteikdamas teisę palikėjui pasirinkti taikytiną paveldėjimui teisę, pasirinkimą apriboja vienintele alternatyva, t. y. palikėjo pilietybės valstybės teise pasirinkimo metu arba jo mirties dieną (Reglamento 650/2012 22 straipsnis).
50. Reglamente 650/2012 nurodyta, kad taikytinos teisės pasirinkimas turi būti aiškiai išreikštas ir suprantamas, todėl teisės pasirinkimas turėtų būti aiškiai nurodomas pareiškime, pateikiamame pareiškiant paskutinę valią dėl turto palikimo, arba parodomas tokiomis paskutinės valios sąlygomis. Esant tyliam taikytinos teisės pasirinkimui bylą nagrinėjantis teismas turi įvertinti bylos aplinkybes ir nuspręsti, ar toks pasirinkimas iš tikrųjų buvo atliktas, ar tokie buvo tikrieji palikėjo ketinimai.
51. Nagrinėjamoje byloje palikėja testamentą sudarė Lietuvoje (duomenys neskelbtini), testamentą patvirtino Lietuvos notaras. Jame aiškiai išreikšta palikėjos valia visą jai priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, kad ir kur jis būtų ir iš ko susidėtų, palikti pareiškėjui E. E. Tačiau aiškus paveldėjimui taikytinos teisės pasirinkimas nenustatytas. Palikėja mirė (duomenys neskelbtini).
52. Reglamento 650/2012 83 straipsnio 2 dalyje nurodyti atvejai, kai palikėjas iki 2015 m. rugpjūčio 17 d. pasirinko savo palikimo paveldėjimui taikytiną teisę. Šia nuostata siekiama apsaugoti testatoriaus valią, o tam, kad šis pasirinkimas būtų galiojantis, jis turi atitikti minėtoje nuostatoje nurodytas sąlygas. Tačiau šio straipsnio 4 dalyje reglamentuojami atvejai, kai paskutinės valios dėl turto palikimo pareiškime tokio pasirinkimo nenurodyta. Remiantis Reglamento 650/2012 83 straipsnio 4 dalimi, jeigu iki 2015 m. rugpjūčio 17 d. paskutinės valios dėl turto palikimo pareiškimas surašomas pagal valstybės, kurią palikėjas galėjo pasirinkti pagal šį reglamentą, teisę, laikoma, kad šios valstybės teisė pasirinkta kaip paveldėjimui taikytina teisė.
53. ESTT prejudiciniame sprendime nurodė, kad kadangi nagrinėjamu atveju Lietuvos teisė yra valstybės narės, kurios pilietybę turėjo mirusioji mirties momentu, teisė, ši teisė galėjo būti teisėtai pasirinkta pagal Reglamento 650/2012 22 straipsnio 1 dalį, tačiau ar toks pasirinkimas išplaukia iš nagrinėjamo testamento teksto, turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas (ESTT sprendimas byloje C-80/19, 90 punktas).
54. Be to, ESTT prejudiciniame sprendime nurodė, kad tais atvejais, kai paskutinės valios dėl turto palikimo pareiškimas surašomas iki 2015 m. rugpjūčio 17 d. pagal valstybės, kurią palikėjas galėjo pasirinkti pagal šį reglamentą, teisę, laikoma, kad šios valstybės teisė pasirinkta kaip paveldėjimui taikytina teisė (ESTT sprendimas byloje C-80/19, 93 punktas).
55. Atsižvelgdamas į tai, ESTT nusprendė, kad ši nuostata taikytina ir nagrinėjamu atveju, nes, pirma, pagrindinėje byloje nagrinėjamas testamentas buvo sudarytas iki 2015 m. rugpjūčio 17 d. ir, antra, pagal Reglamento 650/2012 22 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą galėjo būti pasirinkta Lietuvos teisė, nes palikėja turėjo Lietuvos pilietybę šio testamento sudarymo momentu. Todėl laikoma, kad ši teisė, pagal kurią buvo parengtas minėtas testamentas, buvo pasirinkta kaip pagrindinėje byloje nagrinėjamam palikimui taikytina teisė (ESTT sprendimas byloje C-80/19, 94 punktas).
56. Taigi nustačius, kad nagrinėjamu atveju palikėja, sudarydama testamentą Lietuvoje iki 2015 m. rugpjūčio 17 d. pagal Lietuvos teisę, pasirinko paveldėjimui taikytiną teisę savo pilietybės valstybės, t. y. Lietuvos, teisę, toliau turi būti nustatoma, ar šis paveldėjimui taikytinos teisės pasirinkimas keičia ir jurisdikciją turintį teismą tarpvalstybinio pobūdžio paveldėjimo byloje.
57. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad palikėja testamentu visą savo turtą paskyrė sūnui, pareiškėjui, šis kreipėsi dėl palikimo priėmimo į paveldėto turto buvimo vietos notarą Lietuvoje, palikėją pergyvenęs sutuoktinis, turintis Vokietijos pilietybę ir jos mirties dieną gyvenęs Vokietijoje, pareiškė, kad sutinka su Lietuvos teismų jurisdikcija ir į palikimą nepretenduoja.
58. Pagal Reglamento 650/2012 5 straipsnio 1 dalį proceso šalys gali susitarti, kad valstybės narės, kurios teisę jo palikimui reglamentuoti pasirinko palikėjas, teismai pagal to paties reglamento 22 straipsnį turi išimtinę jurisdikciją priimti sprendimą dėl bet kurio paveldėjimo klausimo.
59. Reglamento 650/2012 5 straipsnio 2 dalyje ir 7 straipsnyje patikslinami formos reikalavimai, kuriuos būtina įvykdyti, kad susitarimas dėl jurisdikcijos būtų galiojantis. Kaip prejudiciniame sprendime nurodė ESTT, iš šio reglamento 5 straipsnio 2 dalies ir 7 straipsnio b punkto matyti, kad šis susitarimas turi būti sudaromas raštu, nurodant datą ir pasirašant atitinkamoms šalims, arba kad proceso šalys turi būti aiškiai pripažinusios teismo, į kurį buvo kreiptasi, jurisdikciją, kaip nustatyta minėto reglamento 7 straipsnio c punkte.
60. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad šalys, t. y. palikėją pergyvenęs sutuoktinis ir palikėjos sūnus, testamentu paskirtas įpėdinis, nesudarė raštiško susitarimo dėl jurisdikcijos perdavimo palikėjos pilietybės valstybės, kurios teisę taikyti paveldėjimui, kaip nustatyta pirmiau, pasirinko palikėja, teismui, todėl šiuo atveju yra svarbu išsiaiškinti, ar šalys pripažino teismo, į kurį buvo kreiptasi, jurisdikciją. Pareiškėjas, apskųsdamas notaro veiksmus, tiksliau, jų neatlikimą, neišdavus jam nacionalinio paveldėjimo teisės liudijimo, pritarė, kad šį ginčą spręstų palikėjos pasirinktą paveldėjimui taikytiną teisę atitinkančios valstybės teismas. Palikėją pergyvenęs sutuoktinis, galintis turėti vienokių ar kitokių reikalavimų į paveldimą turtą, vienašališkais pareiškimais atsisakė bet kokių pretenzijų į palikimą, sutiko su jurisdikcijos suteikimu Lietuvos teismams ir atsisakė dalyvauti šioje valstybėje vykdomuose procesuose.
61. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmiau išvardytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamoje byloje vadovaujantis Reglamento 650/2012 7 straipsnio c punktu šalys aiškiai pripažino Lietuvos teismo, į kurį buvo kreiptasi, jurisdikciją.
62. Nors teismo jurisdikcijos pripažinimas vienareikšmiškai nereiškia, kad šalys gali susitarti ir dėl palikimo priėmimo veiksmų atlikimo ne teismo tvarka kitoje nei palikėjo paskutinė įprastinė gyvenamoji vieta valstybėje, tačiau Reglamentas 650/2012 neturi būti aiškinamas taip, kad pagal jį šalims užkertamas kelias jų pasirinktoje valstybėje narėje paveldėjimo klausimus išspręsti ne teismo tvarka, jei tai įmanoma pagal tos valstybės narės teisę. Tokia galimybė turėtų būti įmanoma net ir tuo atveju, jei paveldėjimui taikytina teisė nėra tos valstybės narės teisė (Reglamento 650/2012 29 konstatuojamoji dalis, generalinio advokato išvados ESTT byloje NC-80/19 punktas).
63. Atsižvelgdama į tai, kas pasakyta pirmiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju: 1) palikėja pasirinko paveldėjimui taikyti savo pilietybės valstybės, Lietuvos, teisę, 2) proceso šalys – testamente nurodytas įpėdinis ir palikėją pergyvenęs sutuoktinis – aiškiai pritarė pradėtam teisminiam procesui Lietuvoje, taip sutikdami su Lietuvos teismo jurisdikcija, 3) pagal Lietuvoje galiojantį teisinį reglamentavimą, paveldėjimo teisės liudijimus išduoda notarai ne teismo tvarka, todėl nustačius, kad šiuo atveju palikimo atsiradimo vieta gali būti laikoma ir paveldimo turto buvimo vieta, ypač kai bylos šalys pritaria Lietuvos jurisdikcijai, yra pagrindas naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo buvo įpareigota paveldimo turto vietos notarė užvesti paveldėjimo bylą ir išduoti pareiškėjui paveldėjimo teisės liudijimą.
64. Be to, pažymėtina, kad notarai išduoda paveldėjimo teisės liudijimus ne ginčo tvarka, todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju pareiškėjas turėjo kreiptis į teismą, jog būtų patvirtintas palikėjos paskutinės įprastinės gyvenamosios vietos juridinis faktas, yra nepagrįsta, nes, pirma, byloje nenustatyta, kad būtų kilęs ginčas dėl palikimo, antra, pagal notarui pateiktus duomenis palikėja gyveno keliose valstybėse, todėl buvo pagrindas nustatyti palikimo atsiradimo vietą ne tik pagal palikėjos paskutinę gyvenamąją vietą, kaip nurodyta CK 5.4 straipsnio 1 dalyje, bet ir pagal kitus kriterijus, ypač kai nustatyta, kad palikėja pasirinko paveldėjimui taikyti Lietuvos teisę.
Dėl nacionalinio paveldėjimo teisės liudijimo teisinės reikšmės tarpvalstybinio paveldėjimo byloje
65. Atsižvelgiant į Reglamento 650/2012 4 ir 59 straipsnius, valstybės narės notaras, kuris nelaikomas teismu, kaip tai suprantama pagal šį reglamentą, netaikant minėtame reglamente nustatytų bendrųjų jurisdikcijos taisyklių, gali išduoti nacionalinius paveldėjimo teisės liudijimus. Iš to išplaukia, kad notaro, nelaikomo teismu, išduodamas nacionalinis paveldėjimo teisės liudijimas negali būti prilygintas teismo sprendimui, kaip jis suprantamas pagal Reglamentą 650/2012. Dėl to byloje turi būti įvertinta, ar tokie notarų išduoti paveldėjimo teisės liudijimai atitinka to paties reglamento 3 straipsnio 1 dalies i punkte nurodytas sąlygas ir gali būti laikomi „autentiškais dokumentais“, kaip tai suprantama pagal Reglamento 650/2012 59 straipsnio 1 dalį ir 60 straipsnio 1 dalį.
66. Reglamento 650/2012 3 straipsnio 1 dalies i punkte „autentiškas dokumentas“ apibrėžiamas kaip dokumentas paveldėjimo klausimais, kuris valstybėje narėje buvo oficialiai parengtas arba įregistruotas kaip autentiškas dokumentas ir kurio autentiškumas, pirma, grindžiamas parašu ir autentiško dokumento turiniu ir, antra, buvo nustatytas viešosios institucijos arba kitos tuo tikslu kilmės valstybės narės įgaliotos institucijos.
67. Autentiško dokumento „autentiškumas“ turėtų būti savarankiška koncepcija, kuri apimtų tokius elementus kaip dokumento tikrumas, dokumento oficialūs rekvizitai, dokumentą sudarančios institucijos įgaliojimai ir procedūra, kurią taikant sudaromas dokumentas. Ji taip pat turėtų apimti faktinius elementus, kuriuos atitinkama institucija užfiksuoja autentiškame dokumente, pavyzdžiui, tai, kad nurodytos šalys nurodytą datą atvyko į tą instituciją ir kad jos padarė nurodytus pareiškimus. Šalis, norinti užginčyti autentiško dokumento autentiškumą, turėtų tai padaryti autentiško dokumento kilmės valstybės narės kompetentingame teisme pagal tos valstybės narės teisę (Reglamento 650/2012 62 konstatuojamoji dalis).
68. Minėta, kad pagal Notariato įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 2 punktą notarai išduoda paveldėjimo teisės liudijimus; juose konstatuotos faktinės aplinkybės laikomos nustatytomis ir neįrodinėjamos, iki šie dokumentai (jų dalys) įstatymų nustatyta tvarka nėra pripažinti negaliojančiais (Notariato įstatymo 26 straipsnio 2 dalis).
69. Kadangi nuosavybės teisė gali būti įgyjama paveldėjimu (CK 4.47 straipsnio 2 punktas), paveldėjimo teisės liudijimas yra vienas iš pagrindų registruoti nuosavybės teisę į daiktus.
70. ESTT prejudiciniame sprendime nurodė, kad tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų, jog notaro išduotas nacionalinis paveldėjimo teisės liudijimas yra autentiškas dokumentas, jis kitose valstybėse narėse sukeltų tokias pasekmes, kokios pagal Reglamento 650/2012 59 straipsnio 1 dalį ir 60 straipsnio 1 dalį nustatytos dėl autentiškų dokumentų (ESTT sprendimas byloje C-80-19, 80 punktas).
71. Pagal Reglamento 650/2012 59 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą tam, kad autentišku dokumentu būtų galima pasinaudoti kitoje valstybėje narėje, galima prašyti kilmės valstybėje narėje jį išdavusios institucijos užpildyti formą, kuri atitinka 2014 m. gruodžio 9 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 1329/2014, kuriuo nustatomos formos, nurodytos Reglamente 650/2012 (OL L 359, 2014, p. 30), 2 priede pateiktą formą. Pagal Reglamento 650/2012 60 straipsnio 1 dalį autentiškas dokumentas, kuris yra vykdytinas kilmės valstybėje narėje, paskelbiamas vykdytinu kitoje valstybėje narėje minėto reglamento 45–58 straipsniuose nurodyta tvarka.
72. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvoje notaro išduotas paveldėjimo teisės liudijimas atitinka šios nutarties 66–67 punktuose išvardytus autentiško dokumento „autentiškumą“ apibrėžiančius elementus, patvirtina įpėdinio nuosavybės teisę į turtą, nurodytą liudijime, ir yra pagrindas įregistruoti įpėdinio nuosavybes teises viešuose registruose. Dėl to spręstina, kad paveldėjimo teisės liudijimas pagal Reglamento 650/2012 60 straipsnio 1 dalį yra autentiškas dokumentas, kuris yra vykdytinas kilmės valstybėje narėje, todėl paskelbiamas vykdytinu ir kitoje valstybėje narėje minėto reglamento 45–58 straipsniuose nustatyta tvarka.
Dėl bylos procesinės baigties
73. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šioje byloje nustatyta, jog palikimo atsiradimo vieta galėjo būti laikoma ir paveldimo turto buvimo vieta, bylos šalys pritarė Lietuvos jurisdikcijai, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias paveldėjimui taikyti valstybės teisės parinkimą, taip pat notaro veiksmų atlikimą, o apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, kad notarė, atsižvelgdama į palikėjos gyvenamąją vietą kitoje valstybėje, teisėtai ir pagrįstai atsisakė atlikti ginčijamą notarinį veiksmą, priėmė teisiškai nepagrįstą nutartį. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis panaikintina ir paliktina galioti pirmosios instancijos teismo nutartis (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
74. Pareiškėjas kasaciniame skunde prašė priteisti jo kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė įrodymų, patvirtinančių savo patirtas atstovavimo išlaidas ir jų dydį, todėl šių išlaidų todėl jų atlyginimo klausimas nėra sprendžiamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
75. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 26 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 42,16 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Tenkinus kasacinį skundą, šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš Kauno miesto 4-ojo notaro biuro notarės (CPK 96 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutartį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2018 m. sausio 29 d. nutartį.
Priteisti valstybei iš Kauno miesto 4-ojo notaro biuro notarės Virginijos Jarienės (a. k. (duomenys neskelbtini) 42,16 Eur (keturiasdešimt du Eur 16 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą. Ši valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Algis Norkūnas
Algirdas Taminskas