Administracinio nusižengimo Nr. AN2-86-594/2019

                                                                          Teisminio proceso Nr.: 4-69-3-01681-2018-9

 (S)

                                                                          Procesinio sprendimo kategorijos: 21.11.10.; 21.11.11.

Kauno apygardos teismas

N u T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 7 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Albinas Antanaitis,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno teritorinio skyriaus vedėjo A. B. (toliau – Institucija) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2018 m. gruodžio 20 d. nutarimo A. L. G. (toliau – A. L. G.) administracinio nusižengimo byloje.

Teismas

n u s t a t ė :

1.       2018 m. spalio 17 d. administracinio nusižengimo protokolas A. L. G. atžvilgiu, pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 95 straipsnio 1 dalį, buvo surašytas už tai, kad ji, būdama UAB „D.“ vadove, laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 21 d., 00.00 val. iki 2017 m. gruodžio 21 d., 7.00 val., (duomenys neskelbtini) leido dirbti darbuotojui M. L., ne vėliau kaip prieš darbo pradžią, su juo nesudariusi rašytinės darbo sutarties ir apie darbuotojo priėmimą į darbą, ne vėliau kaip prieš dieną iki numatytos darbo pradžios momento, neinformavusi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) teritorinio skyriaus. A. L. G., darbuotojo atžvilgiu būdama įmonės vadovu, neužtikrino, kad visi įmonėje dirbantys darbuotojai dirbtų įforminti įstatymų nustatyta tvarka, tokiais savo veiksmais ji pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 42 straipsnio 1 dalį, 2 dalį, 4 dalį, 43 straipsnio 1 dalį bei Lietuvos Respublikos užimtumo Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą. 

2.       Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutarimu administracinio nusižengimo teisena A. L. G. atžvilgiu buvo nutraukta, konstatavus, kad jos veiksmuose nėra administracinio nusižengimo, numatyto ANK 95 straipsnio 1 dalyje, sudėties.

3.       Apeliaciniu skundu Institucija prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo byloje priimti naują nutarimą, skiriant UAB „D.“ direktorei A. L. G. baudą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalies sankcijos ribose.

3.1.                      Institucijos teigimu, M. L. UAB „D.“ priklausančiame viešbutyje „I. K. C.“ dirbo administratoriumi. 2017 m. gruodžio 20 d. jis darbą pradėjo 19.00 val. ir dirbo iki 2017 m. gruodžio 21 d. 7.00 val. Apie M. L. valstybinio socialinio draudimo pabaigą VSDFV teritoriniam skyriui duomenys pateikti 2017 m. gruodžio 20 d. 19.54 val., pranešant, kad M. L. įdarbinimo laikotarpio pabaiga 2017 m. gruodžio 20 d., kas suponuoja pagrįstą išvadą, kad laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 20 d. 24.00 val. iki 2017 m. gruodžio 21 d. 7.00 val. M. L. dirbo įmonės naudai nesudarius su juo rašytinės darbo sutarties, neįteikus jam antro jos egzemplioriaus ir nustatyta tvarka nepranešus VSDFV teritoriniam skyriui apie jo darbą įmonėje. Tokie veiksmai vertintini kaip nelegalus darbas. Lietuvos Respublikos įstatymai, pasak Institucijos, įsakmiai nurodo, kad kiekvienas dirbantis asmuo Lietuvos Respublikos įmonėje privalomai turi būti socialiai apdraustas ir apie kiekvieno darbuotojo įdarbinimą privalomai turi būti pateikti duomenys VSDFV teritoriniam skyriui. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą procesinį sprendimą nutraukti administracinio nusižengimo teiseną A. L. G. atžvilgiu, formuoja ydingą praktiką ir nurodo, kad Lietuvos Respublikos įmonėse dirbantys darbuotojai gali dirbti neįforminti įstatymo nustatyta tvarka.

3.2.                      Apeliaciniu skundu pabrėžiama, kad teismo posėdžio metu, liudytojas M. L. nurodė, kad 2017 m. gruodžio 20 d. 24.00 val. darbo jis nebaigė, nes dirbo pagal iš anksto sudarytą, patvirtintą ir jam pateiktą darbo grafiką, kuriame buvo numatyta jo darbo pabaiga 2017 m. gruodžio 21 d. 7.00 val. Kitų nurodymų ar paaiškinimų iš viešbučio administracijos jis nebuvo gavęs. A. L. G. pripažino, kad nebuvo pakeitusi darbuotojų darbo (pamainų) grafiko, t. y. netinkamai organizavo darbuotojų darbą. Susipažinus su 2019 m. sausio 8 d. VSDFV pažyma, Institucijos įsitikinimu, matyti, kad M. L. valstybinis socialinis draudimas UAB „D.“ deklaruotas laikotarpyje nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. gruodžio 20 d., o paaiškėjus, kad 2017 m gruodžio 21 d. M. L. buvo darbo diena, direktorė nesiėmė jokių priemonių padarytoms klaidoms pašalinti, t. y. papildomai pranešti VSDFV teritoriniam skyriui, sumokėti mokesčius valstybei ir taip atstatyti socialinį teisingumą.

3.3.                      Institucijos teigimu, DK numato, jog darbdavys darbo santykių pasibaigimą galėjo įforminti ir sekančią dieną, t. y. pasirašyti darbo sutartyje apie darbo santykių pabaigą ir informuoti VSDFV teritorinį skyrių apie darbuotojo socialinio draudimo pabaigą, tačiau, įmonės direktorė dėl nepaaiškinamų priežasčių to nepadarė. Tuo tarpu aplinkybė, jog būtent A. L. G. patvirtino 2017 metų gruodžio mėnesio darbuotojų darbo grafiką ir vėliau nutraukė darbo santykius su M. L., jokių veiksmų nesiėmė, tik patvirtina, kad ji sąmoningai tyčia leido šioms pasekmėms atsirasti ir M. L. dirbti nelegaliai.

4.       Administracinėn atsakomybėn traukiamos A. L. G. atstovas advokatas Ugnius Pėdnyčia pateikė atsiliepimą į Institucijos apeliacinį skundą, kuriuo prašo Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutarimą palikti nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti.

4.1.                      Advokato teigimu, pirmosios instancijos teismas šioje byloje buvo aktyvus, išklausė Institucijos atstovą, apklausė administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį, į bylos nagrinėjimą pakvietė ir apklausė liudytoją M. L., prie bylos medžiagos prijungė ir ištyrė administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens pateiktus rašytinius įrodymus. Institucijos atstovas turėjo galimybę tiesiogiai ir betarpiškai dalyvauti nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą, teikti prašymus ir įrodymus, reikšti nuomonę, jog tam tikros faktinės įvykio aplinkybės nėra nagrinėjamos arba netinkamai nagrinėjamos, tačiau jokių motyvų ar pastebėjimų dėl netinkamo faktinių aplinkybių ar įrodymų tyrimo neteikė, o 2018 m. gruodžio 6 d. teismo posėdyje nedalyvavo, kad rodo, kad teismo kompetencijai ir proceso eigai, faktinių bylos aplinkybių, jų įrodymų tyrimui Institucija pastabų neturėjo.

4.2.                      Atsiliepimu atkreipiamas dėmesys į tai, kad 2017 m. gruodžio 20 d. M. L. dirbo UAB „D.“ rašytinės sutarties pagrindu ir jos sąlygas savo vienašališku sprendimu vykdė iki 2017 m. gruodžio 21 d. 7 val., nors pats prašė darbo santykius nutraukti 2017 m. gruodžio 20 d. Aplinkybę apie M. L. savavališką, vienašalį sprendimą tęsti darbo santykius, patvirtino tiek pats M. L., tiek ir A. L. G.. Vėliau, sužinojus apie šį vienašalį M. L. sprendimą tęsti darbą iki 2017 m. gruodžio 21 d. 7 val., UAB „D.“ jį patvirtino taip, kaip tai objektyviai buvo įmanoma retrospektyvine tvarka. Darbdavys, sužinojęs, kad M. L. savo darbo funkcijas tęsė ir po 2017 m. gruodžio 20 d. 24 val. (iki 2017 m. gruodžio 21 d. 7 val.), patvirtino M. L. sprendimą darbo santykius tęsti, sumokėdamas 2017 m. gruodžio 21 d. bankinio mokėjimo pavedimu M. L.: už 120 valandų darbą 2017 m. gruodžio mėnesį, įskaitant ir darbo valandas 2017 m gruodžio 21 d. bei sumokėdamas visus nustatytus mokesčius valstybei. Be to, M. L. turėjo galimybę, bet kuriuo paros metu, kreiptis į UAB „D.“ administraciją, jeigu jam dėl jo darbo kiltų neaiškumų, įskaitant klausimą, kada jis turi palikti savo darbo vietą arba, kada baigiasi jo darbo santykiai su UAB „D.“, tačiau to nepadarė.

4.3.                      Pažymima, kad M. L. dirbti UAB „D.“ pradėjo nuo 2017 m. rugsėjo 1 d., o ne nuo 2017 m. gruodžio 21 d., todėl apie darbuotoją, kuris jau dirbo ir už kurį sistemingai buvo mokami mokesčiai, pakartotinai informuoti SODRĄ nebuvo nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Pasak advokato, be aukščiau išdėstytų aplinkybių, akivaizdu, kad Institucija nesigilino ir į tikruosius M. L. motyvus, dėl kurių jis nusprendė nepalikti savo darbo vietos 2017 m. gruodžio 20 d., 24 val. Iš bylos medžiagos matyti, kad M. L. UAB „D.“ 2017 m. gruodžio 21 d., apie 2 val. 8 min ir 37 min., įvykdė ANK 108 straipsnyje numatytus administracinius nusižengimus, už kuriuos jam paskirta administracinė nuobauda. Šią aplinkybę teismo posėdžio metu patvirtino ir pats M. L.. Tokiu būdu, neabejotina, kad M. L. savo darbo vietos laiku nepaliko, nes turėjo savo asmeninių neteisėtų tikslų, kuriuos ketino įgyvendinti ir apie kuriuos niekas nežinojo.

4.4.                      Akcentuojama ir tai, kad palyginus M. L. rašytinius paaiškinimus, duotus Institucijai, ir jo pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, jo dėstomose faktinėse bylos aplinkybėse įžvelgiama neatitikimų. Nustatyta, kad M. L. paaiškinimai Institucijoje buvo rašomi Institucijos darbuotojų, kas leidžia abejoti jų patikimumu. Be to, Institucijos veiksmai nuo pat administracinio nusižengimo tyrimo pradžios prieštarauja teisingo proceso principui ir netgi sukėlė grėsmę teismui priimti neteisingą sprendimą. Jie rodo, kad Institucijos pareigūnai, galbūt net dėl asmeninių priežasčių, siekia, kad A. L. – G. veiksmai būtų kvalifikuoti pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, nepaisant to, jog tokios veikos A. L.G. nepadarė.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

5.       Institucijos apeliacinis skundas netenkinamas.  

6.       Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Kaip numatyta ANK 5 straipsnio 1 dalyje, administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Tokiu būdu neabejotina, kad asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK ypatingoje dalyje, sudėtis. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Pagal ANK 569 straipsnį, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Remiantis komentuojamo straipsnio 4 dalimi, teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą, be kita ko, lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

7.       Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs A. L. G. administracinio nusižengimo bylą įrodymų vertinimo bei teisės taikymo aspektu, sutinka su apylinkės teismo išvadomis dėl jos nekaltumo jai inkriminuojamo administracinio nusižengimo, įtvirtinto ANK 95 straipsnio 1 dalyje, padaryme. Nesutikti su apylinkės teismo argumentacija bei naikinti apylinkės teismo procesinį sprendimą remiantis vien tik Institucijos apeliaciniame skunde pateiktais samprotavimais apie vertinamo įvykio faktines aplinkybes, teisinio pagrindo nėra. Skundžiamo nutarimo turinys patvirtina, kad apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime aiškiai ir išsamiai išdėstė priimto procesinio sprendimo motyvus bei įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, taigi jokie esminiai procesiniai pažeidimai bylos nagrinėjimo metu padaryti nebuvo. Vien tai, kad apylinkės teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi Institucija, nesudaro pakankamo pagrindo teisėto ir pagrįsto apylinkės teismo nutarimo panaikinimui.

8.       Konstatuojant šią išvadą, visų pirma pažymėtina, kad nelegalus darbas pažeidžia konstitucines žmogaus teises turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis), iškreipia padėtį darbo rinkoje, sudaro sąlygas atsirasti nesąžiningai konkurencijai. Tai, kad darbuotojų darbas būtų legalus, turi užtikrinti įmonės vadovas.

8.1.                      Atsižvelgiant į ANK 95 straipsnio 1 dalies dispoziciją akivaizdu, kad ji suformuota kaip blanketinė, todėl jos taikymui būtina nuoroda į kitus teisės aktus, reglamentuojančius nelegalaus darbo požymius. Pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalį, nelegaliu darbu laikomas fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai: darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą; dirba asmuo, kuris nėra Europos Sąjungos pilietis, kaip nustatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 straipsnio 1 dalyje, ir nėra asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi judėjimo laisve (toliau – trečiosios šalies pilietis), įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos.

8.2.                      Pagal formuojamą teismų praktiką, darbą vertinti kaip nelegalų galima tik konstatavus nelegalaus darbo, kaip administracinio nusižengimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) būtina nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymių, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių. Pabrėžtina, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus (Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. AN2-498-851/2018).

8.3.                      DK 42 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta, kad darbo sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitaria dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų (DK 34 straipsnis). Apie darbo sutarties sudarymą ir darbuotojo priėmimą į darbą nustatyta tvarka privaloma pranešti VSDFV teritoriniam skyriui mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios. Šis reikalavimas netaikomas tais atvejais, jeigu asmuo priimamas į darbą pagal darbo sutartį, kurioje nurodyta, kad asmens darbo vieta yra ne Lietuvos Respublikoje, ir kai pagal Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentus arba Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis šiam asmeniui yra taikomi ne Lietuvos Respublikos teisės aktai socialinio draudimo srityje. 

9.       Aptarto teisinio reguliavimo kontekste analizuojant nagrinėjamos administracinio nusižengimo bylos medžiagą matyti, kad 2017 m. rugpjūčio 29 d. tarp UAB „D.“, atstovaujamo direktorės A. L. G. ir M. L. buvo pasirašyta neterminuota darbo sutartis, kurios pagrindu M. L. buvo priimtas į UAB „D.“ administratoriaus pareigas. Komentuojamoje sutartyje numatyta M. L. darbo pradžia 2017 m. rugsėjo 1 d. Darbo sutartis, remiantis joje užfiksuotais duomenimis, vadovaujantis DK 55 straipsnio 1 dalimi, pasibaigė 2017 m. gruodžio 20 d., 2017 m. gruodžio 4 d. darbuotojo, t. y. M. L. prašymo ir 2017 m. gruodžio 14 d. UAB „D.“ direktorės, t. y. A. L. G., įsakymo Nr. 426-2017 pagrindu (b. l. 8). Iš šių duomenų seka, kad rašytinė darbo sutartis su M. L., jam pradėjus darbą 2017 m. rugsėjo 1 d. (būtent tokia jo darbo pradžios diena nurodyta ir komentuojamoje darbo sutartyje), buvo sudaryta, apie ją, įstatymų nustatyta tvarka buvo pranešta ir VSDFV teritoriniam skyriui (b. l. 14).

10.       Kaip nustatyta DK 65 straipsnio 5 dalyje, darbo santykių pasibaigimo diena yra paskutinė darbuotojo darbo diena. Bylos duomenimis nustatyta, kad pagal iš anksto sudarytą UAB „D.“ darbuotojų darbo grafiką (sudarytas įmonės direktorės A. L. G.), M. L. paskutinė darbo diena nors ir sutapo su jo darbo sutarties nutraukimo diena, t. y. 2017 m. gruodžio 20 d. (be kita ko, nurodyta ir jo prašyme atleisti jį iš darbo), tačiau turėjo apimti laikotarpį nuo 2017 m. gruodžio 20 d. 19.00 val. iki 2017 m. gruodžio 21 d. 7.00 val. Tokiu būdu neabejotina, jog M. L., būdamas pasirašytinai supažindintas su darbo sutarties nutraukimu (darbo sutartis buvo nutraukta jo iniciatyva, gavus darbuotojo prašymą atleisti jį iš užimamų pareigų), žinojo ir tai, jog paskutinė jo darbo diena yra 2017 m. gruodžio 20 d., kurios pabaiga siejama su 24.00 val., todėl tęsti darbą po šios valandos, t. y. laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 21 d. 00.00 val. iki 2017 m. gruodžio 21 d. 7.00 val. jis neturėjo nei pareigos, nei teisės. Nors šiuo atveju abejonių tuo, jog savo darbą laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 21 d. 00.00 val. iki 2017 m. gruodžio 21 d. 7.00 val. M. L. tęsė nepasirašęs su darbdaviu rašytinės darbo sutarties, apie tai įstatymų nustatyta tvarka nepranešus ir VSDFV teritoriniam skyriui, tačiau kategoriškai tvirtini, jog už šiuos veiksmus yra atsakinga A. L. G. ir, kad aukščiau konstatuotos aplinkybės užtraukia jai administracinę atsakomybę pagal ANK 95 straipsnio 1 dalies nuostatas, šiuo konkrečiu atveju nėra pakankamo pagrindo.

11.       Konstatuojant šią išvadą vis tik pažymėtina, kad duomenų, patvirtinančių, jog tinkamo darbo funkcijų atlikimo jau po 2017 m. gruodžio 20 d. 24.00 val. iš M. L. būtų reikalavusi UAB „D.“ direktorė A. L. G., ar egzistavo kitos aplinkybės, kurioms esant M. L. buvo priverstas likti savo darbo vietoje pasibaigus jo darbo sutarties su UAB „D.“ galiojimui, nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje nėra. M. L. neabejotinai žinojo apie savo darbo sutarties pabaigą 2017 m. gruodžio 20 d. – būtent ši data pažymėta jo darbo sutartyje, būtent nuo šios datos M. L. prašė atleisti jį iš užimamų pareigų, tačiau, nepaisydamas šios aplinkybės, savo vienašališkais veiksmais tęsė darbą ir A. L. G. inkriminuotu laikotarpiu. Šioje vietoje atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad UAB „D.“ administracijos darbuotojų, tame tarpe ir šios įmonės direktorės A. L. G. darbo laikas, M. L. darbo metu, laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 21 d. 00.00 val. iki 2017 m. gruodžio 21 d., 7.00 val., jau buvo pasibaigęs, todėl apie vienašališkai tęsiamą M. L. darbo funkcijų atlikimą A. L. G. nežinojo ir užkirsti kelio neteisėtiems M. L. veiksmams, kurių pagrindu A. L. G. atžvilgiu buvo pradėta administracinio nusižengimo byla pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, ji negalėjo, ką ji betarpiškai patvirtino ir apklausiama pirmosios instancijos teismo posėdžio metu. Tai, jog žinant apie M. L. darbo pabaigą nebuvo pakeistas anksčiau sudarytas darbo grafikas, nesudaro pagrindo išvadai, jog buvo dirbama darbdaviui ir darbuotojui susitarus, kadangi kaip minėta, ar, kad jis dirbo paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, kadangi tuo metu darbo sutartis jau buvo pasibaigusi. Be to, kaip matyti iš bylos aplinkybių, M. L., tuo laikotarpiu iš esmės veikė priešingais buvusiai darbovietei interesais, t. y. nepakluso darbovietėje nustatytai darbo tvarkai.

12.       Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių kontekste pritariant pirmosios instancijos teismo išvadoms pažymėtina ir tai, kad su M. L. už jo atliktą darbą buvo atsiskaityta visiškai, tame tarpe ir už papildomai po jo darbo sutarties pabaigos išdirbtas 7 darbo valandas, tokiu būdu taikiai išsprendžiant įvykusį nesusipratimą – nesusikalbėjimą tarp A. L. G. ir M. L. dėl jo darbo laiko paskutinę jo darbo dieną. Jokių pretenzijų A. L. G. M. L. neturėjo, o faktas, kad M. L. UAB „D.“ išdirbo 7 papildomas valandas jau po jo darbo sutarties su juo nutraukimo ir darbo santykių su šia įmone pabaigos, paaiškėjo tik po to, kai UAB „D.“ kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl galimai neteisėto M. L. elgesio 2017 m. gruodžio 21 d., 2.47 val., t. y. galimai jo UAB „D.“ atžvilgiu padaryto administracinio nusižengimo, numatyto ANK 108 straipsnyje. Šių duomenų visuma, atsižvelgiant į tai, kad nelegalus darbas pažeidžia konstitucines žmogaus teises turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis), suponuoja pagrįstą išvadą, jog šiuo konkrečiu atveju M. L., kaip darbuotojo teisės, iš esmės pažeistos nebuvo, jokių nusiskundimų darbdaviui jis neturėjo, todėl teigti, jog A. L. G. veiksmuose yra jai inkriminuojamo administracinio nusižengimo, numatyto ANK 95 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai, ir kad žinodama M. L. darbo santykių pabaigą 2017 m. gruodžio 20 d., tačiau nepatikslindama darbuotojų darbo grafiko (šios aplinkybės, sprendžiant iš nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje esančių duomenų, ji neneigia, nuoširdžiai gailisi dėl savo veiksmų), ji siekė nelegalaus M. L. darbo, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Juo labiau, jog jokių galimybių įgyvendinti įstatymų reikalavimus – sudaryti darbo sutartį su M. L., pranešti apie jo darbą VSDFV ne vėliau kaip likus vienai dienai iki jo faktinio darbo, sužinojusi apie M. L. papildomą darbą laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 21 d. 00.00 val. iki 2017 m. gruodžio 21 d. 7.00 val., A. L. G. negalėjo, kadangi šis faktas jau buvo įvykęs. 

13.       A. L. G. veiksmuose aukštesnysis teismas nors ir įžvelgia tam tikrą neatsakingumą vykdant savo tiesiogines darbo funkcijas – nutraukiant darbo su M. L. ir nustatant, jog paskutinė jo darbo diena yra 2017 m. gruodžio 20 d., tačiau netikslinant kiek ankščiau tos pačios A. L. G. sudaryto UAB „D.“ darbuotojų darbo grafiko, nepasirūpinant, kad M. L. netęstų darbo po 2017 m. gruodžio 20 d. 24.00 val., tačiau teigti, jog tokie A. L. G. veiksmai sudarė sąlygas UAB „D.“ darbuotojams dirbti nelegaliai, kaip tai suvokiama ANK 95 straipsnio 1 dalies prasme, faktinio pagrindo nėra. A. L. G. veiksmuose aukštesnysis teismas neįžvelgia nei tyčios, nei neatsargumo padarant ANK 95 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą administracinį nusižengimą, todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutraukė administracinio nusižengimo teiseną A. L. G. atžvilgiu. Abejoti tokiu apylinkės teismo procesiniu sprendimu, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytų teisinių ir faktinių aplinkybių visumą, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

14.       Įvertinęs visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisingumo ir protingumo kriterijus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog administracinio nusižengimo byloje esantys duomenys įvertinti visapusiškai, A. L. G. atžvilgiu priimant teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą. Pagrindų skundžiamo pirmosios instancijos teismo nutarimo panaikinimui apeliacinės instancijos teismas vertinamu atveju neįžvelgia, dėl ko, Institucijos apeliacinis skundas netenkinamas, o Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutarimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, teismas

n u t a r i a :

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. gruodžio 20 d. nutarimą palikti nepakeistą ir Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno teritorinio skyriaus vedėjo A. B. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.

Teisėjas Albinas Antanaitis