Civilinė byla Nr. 2A-383-221/2013

Teisminio proceso Nr. 2-05-3-07760-2011-4

Procesinio sprendimo kategorija: 42.9;

 (S)

42.10; 44.5.1; 62.1; 121.21.

 

 

                   KAUNO APYGARDOS TEISMAS

 

                   N U T A R T I S

               LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 24 d.

Kaunas

 

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolios Indreikienės (kolegijos pirmininkė), Virginijos Lozoraitytės (pranešėja) ir Albinos Rimdeikaitės, sekretoriaujant Rasai Juronienei, dalyvaujant apelianto atstovui advokatui G., atsakovui V. S., jo atstovei advokatei L. D., teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. K. atstovo advokato M. V. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo K. K. ieškinį atsakovui V. S. dėl žalos atlyginimo. 

 

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

 

Ieškovas K. K. prašė priteisti iš atsakovo V. S. 17 264 Lt žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir visas bylinėjimosi išlaidas (b. l. 3-6). Ieškovas nurodė, kad 2011 m. sausio 3 d. jis Vokietijoje įsigijo V. P. TDI automobilį, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vertė pagal pirkimo-pardavimo sutartį buvo 5.000 EUR (17 264 Lt). 2011 m. sausio 11 d. automobilį nuvairavo į Kauno automobilių turgaus teritorijoje esančią plovyklą, priklausančią atsakovui V. S., ir susitarė dėl automobilio salono valymo ir saugojimo. Su atsakovo darbuotoju A. N. sutarė, kad automobilis bus valomas kitą dieną, t. y. 2011 m. sausio 12 d., o kai bus išvalytas, apie tai jam bus pranešta telefonu SMS žinute arba skambučiu. Nesulaukęs jokių žinių, 2011 m. sausio 14 d. ieškovas atvyko į plovyklą, sumokėjo už automobilio valymą, ir jam buvo nurodyta vieta, kurioje buvo paliktas automobilis, tačiau nurodytoje vietoje jo neberado. Policijai buvo pranešta apie automobilio vagystę. Tuo pagrindu 2011 m. sausio 14 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuris 2011 m. balandžio 27 d. nutarimu sustabdytas. Ieškovas jam nuosavybės teise priklausantį automobilį prarado dėl atsakovo prievolės išsaugoti ir grąžinti daiktą neįvykdymo. Ieškovui perdavus automobilį atsakovui priklausančiai plovyklai, tarp jų faktiškai susiformavo pasaugos teisiniai santykiai, nors šalys ir nebuvo sudarę rašytinės sutarties. Ieškovas, kaip paslaugos gavėjas,  automobilį perdavė, o atsakovas, kaip paslaugos davėjas, automobilį gavo. Turto saugotojas, priimdamas saugoti didelės vertės turtą, kaip patrauklų nusikaltimo objektą (automobilis nebuvo įregistruotas Lietuvoje) privalėjo imtis visų jam prieinamų priemonių užtikrinti jam perduoto turto išsaugojimą. Jei saugotojas būtų pasielgęs apdairiai ir atsakingai, t. y. būtų nepalikęs automobilio turgaus teritorijoje, kuri nėra saugoma, automobilis nebūtų pavogtas. Dėl šios priežasties saugotojui kyla kaltė dėl daikto praradimo ir kyla prievolė atlyginti žalą teisėtam jo savininkui.

 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimu (b. l. 82-87) ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad 2011 m. sausio 11 d. apie 16 val. ieškovas su atsakovu susitarė dėl automobilio V. P. TDI, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), salono cheminio valymo, kurį atsakovas turėjo atlikti 2011 m. sausio 12 d. Ši paslauga buvo atliekama Kauno automobilių turgaus teritorijoje esančioje plovykloje adresu V. K. pr. (duomenys neskelbtini), priklausančioje atsakovui V. S., kuris veiklą vykdo pagal 2009 m. rugsėjo 7 d. individualios veiklos vykdymo pažymą. Ieškovas K. K. 2011 m. sausio 11 d. apie 16 val. paliko automobilį plovyklos teritorijoje, atsakovui perdavė automobilio raktelius. 2011 m. sausio 14 d. ieškovui atvykus į plovyklą ir sumokėjus už automobilio valymą, paaiškėjo, kad automobilis pavogtas. Dėl šios vagystės 2011 m. sausio 14 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuris 2011 m. balandžio 27 d. nutarimu sustabdytas, nenustačius nusikalstamą veiką padariusio asmens. Pinigai už automobilio salono cheminį valymą grąžinti ieškovui tą pačią dieną, kai paaiškėjo automobilio vagystė. Sutartis dėl automobilio salono cheminio valymo tarp šalių buvo sudaryta žodžiu. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, jog šalys susitarė dėl automobilio valymo paslaugų, jų atlikimo termino, apmokėjimo, automobilis buvo perduotas nesaugomoje teritorijoje, atsakovas pagal vykdomą individualią veiklą neteikia pasaugos paslaugos, byloje nėra duomenų apie kokios nors rašytinės sutarties sudarymą tarp šalių, sprendė, jog šalys nebuvo sudarę pasaugos sutarties. Teismo nuomone, tarp šalių susiklostė atlygintinų paslaugų santykiai, todėl ieškovo reikalavimas turėtų būti grindžiamas Lietuvos Respublikos CK 6.657 straipsniu, numatančiu, kad rangovas privalo imtis visų įmanomų priemonių užsakovo jam patikėto turto saugumui užtikrinti ir atsako už šio turto praradimą ar sužalojimą. Vertindamas šalių žodinės sutarties sudarymo metu aptartas aplinkybes, susijusias su automobilio perdavimu po paslaugos įvykdymo, teismas padarė išvadą, jog šalių paaiškinimai prieštaringi, tačiau įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą ir vadovaudamasis tikimybių pusiausvyros principu, padarė išvadą, kad labiau tikėtini faktai, jog šalys buvo susitarę, kad paslaugą atsakovas įvykdys 2011 m. sausio 12 d., kad apie paslaugos atlikimą atsakovas nebuvo įsipareigojęs ieškovui pranešti telefono skambučiu ar SMS žinute ir kad paslaugą atsakovas įvykdė sutartu laiku. Atsakovas savo prievoles įvykdė tinkamai susitarimu nustatytu terminu, o ieškovas vengė priimti atliktą paslaugą. Teismo nuomone, ne atsakovas, o pats ieškovas buvo itin nerūpestingas, neatsakingas ir neapdairus ir tokie jo, kaip nukentėjusiojo veiksmai, jo ypatingas neatsargumas padėjo žalai atsirasti: įsigijęs nemažos vertės automobilį užsienyje, jis pirmiausia nesiėmė atlikti būtiniausių veiksmų įsigytam turtui apsaugoti (neužregistravo automobilio įstatymų nustatyta tvarka, neįrengė signalizacijos), o nuvarė automobilį cheminiam valymui, nors tai ir nebuvo pirmo svarbumo įvykis; ieškovas automobilį valymui atvarė į atsakovo plovyklą baigiantis darbo dienai, kad valymas trunka keletą valandų jam tai buvo žinoma; atsakovas informavo ieškovą, kad jo automobilis galės būti valomas tik kitą dieną ir pasiūlė atvaryti jį iš ryto, jis taip pat nurodė, kad atsakovo paslaugomis anksčiau nesinaudojo, tačiau nežiūrint visų šių aplinkybių, paliko automobilį atsakovui visiškai nepasidomėjęs jo saugumu; po paslaugos suteikimo ieškovas neatvyko sutartu laiku, t. y. 2011 m. sausio 12 d., atsiimti suteiktos paslaugos ir automobilio, neatsiliepė į atsakovo skambutį, iki 2011 m. sausio 14 d. pats neatvyko, neskambino ir nesidomėjo nei paslaugos atlikimu, nei savo automobilio saugumu. Teismas konstatavęs, kad ieškovas buvo nerūpestingas, neapdairus, palikdamas nesaugomoje teritorijoje neregistruotą automobilį ir neatvykdamas jo atsiimti sutartu laiku savo ypatingu neatsargumu ir nerūpestingumu padėjo žalai atsirasti po atsakovo suteiktos atlygintinos paslaugos, todėl nesant atsakovo kaltės, ieškovo reikalavimą dėl žalos atlyginimo atmetė.

 

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

 

Apeliaciniu skundu (b. l. 93-97) ieškovas K. K. prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

              1. Pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius santykius – atlygintinų paslaugų ir vartojimo rangos, tačiau šalių santykiams turi būti taikomi ir pasaugą reglamentuojantys CK 6.830-6.850 straipsniai bei 6.657 straipsnis. Pagal CK 6.845 straipsnį saugotojas atsako už jam perduotų daiktų praradimą, trūkumą ar sugedimą, o pagal CK 6.846 straipsnio 1 dalį privalo atlyginti davėjui visus nuostolius, susijusius su daikto praradimu, trūkumu ar sugedimu. CK 6.657 straipsnyje nustatyta, kad rangovas privalo imtis visų įmanomų priemonių užsakovo jam patikėto turto saugumui užtikrinti ir atsako už šio praradimą ar sužalojimą. Taigi atsakovas, tinkamai neužtikrinęs palikto plauti apelianto automobilio apsaugos, privalo kaip   saugotojas (rangovas/paslaugų  teikėjas) atlyginti apeliantui visus nuostolius.

              2. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į ieškovo paaiškinimus ir rėmėsi tik atsakovo pateiktais paaiškinimais, nes pasak teismo, atsakovas visada buvo nuoseklus, priešingai nei ieškovas. Tačiau ieškovas visą laiką buvo nuoseklus, vienintelis nenuoseklumas ieškovo parodymuose yra tai, kad jis nebuvo tikras, ar turi būti informuotas SMS žinute ar skambučiu apie pabaigtą valyti automobilį. Susitardamos dėl automobilio grąžinimo sąlygų, šalys viena kitos nesuprato, arba atsakovas, siekdamas išvengti atsakomybės, specialiai klaidina teismą. Be to, tarp šalių susiklostė vartojimo rangos teisiniai santykiai, todėl  atsakovas, kaip atsakingas verslininkas, paslaugas turi teikti sąžiningai ir aiškiai, t. y. tam, kad nekiltų neaiškumų, su visom sutarties sąlygom, automobilio atsiėmimo laiku, ieškovas turėjo būti supažindintas pasirašytinai, priešingu atveju pats verslininkas/atsakovas privalo prisiimti atsakomybę dėl kilusių neaiškumų, ar savo darbuotojo nesugebėjimo aiškiai pateikti informaciją.

3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pasisakė, kad atsakovas pats buvo neapdairus ir neatsargus, nesirūpino savo paliktu turtu. Ieškovas laukė informacijos apie baigtą atlikti paslaugą, todėl jo nesidomėjimas atliekama paslauga negali būti vertinamas kaip nerūpestingumas. Kita vertus, tariamas ieškovo nerūpestingumas – ragelio nepakėlimas neeliminuoja atsakovo pareigos rūpintis jam patikėtu turtu.

4. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad nagrinėjamu atveju, atsakovo kaltė yra preziumuojama, ir pats atsakovas privalo įrodyti kaltės nebuvimą. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos ir šiuo atveju preziumavo ieškovo kaltę dėl jo nepakankamo nerūpestingumo, taip pažeisdamas ieškovo interesus ir galimybę į žalos atlyginimo prisiteisimą. Net ir esant ieškovo nepakankamam rūpestingumui, atsakovas privalėjo maksimaliai užtikrinti jam perduoto turto saugumą, t. y. neturint galimybės palikti automobilį saugoti automobilio saugioje vietoje, pranešti ieškovui apie baigtą atlikti paslaugą ir pabaigtą vykdyti rangos sutartį, t. y. skambinti ieškovui ne vieną kartą, siųsti jam SMS žinutę ar kitu būdu užtikrinti, kad ieškovą pasiektų informacija apie pasibaigusius prisiimtus įsipareigojimus. Priešingu atveju, tokiai informacijai nepasiekus ieškovo, atsakovas privalo toliau maksimaliai užtikrinti ieškovo turto saugumą.       

                                                                                                                                                                                   

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 112-117) atsakovas V. S., atstovaujamas advokato G. Č., prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo posėdžio metu pateikti nuoseklūs atsakovo ir liudytojo parodymai patvirtina, jog šalys susitarė, kad ieškovas automobilį atsiims 2011 m. sausio 12 d. po pietų iki 17 val. jam papildomai nepranešant, kadangi ieškovo atsakovas nesulaukė nei 2011 m. sausio 12 d., nei 2011 m. sausio 13 d., ėmė pats jo ieškoti, nes vietos jo automobiliui plovykloje dėl didelio darbo krūvio nebuvo, o apelianto keliami samprotavimai yra visiškai niekuo nepagrįsti.

2. Atsakovas niekada neteigė, kad saugojo ieškovo automobilį, tačiau plovyklos garaže buvo vietos, todėl atsakovas jį ten įvarė, be to, atsakovas taip pat pažymėjo, kad garaže stovėdamas automobilis ne taip įšąla, todėl jį valyti kitą dieną lengviau. Teismas, priimdamas sprendimą, pagrįstai konstatavo, kad atsakovo, liudytojo parodymai yra nuoseklūs ir aiškūs, tuo tarpu ieškovo priešingai – prieštaringi ir nenuoseklūs.   

3. Ieškovas patyrė žalą ne dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo, o dėl trečiųjų asmenų neteisėtų veiksmų, už kuriuos atsakovas niekaip negalėjo atsakyti.

 

Kauno apygardos teismas 2012 m. kovo 15 d. nutartimi (b. l. 130-135) apeliacinį skundą  atmetė; Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimą paliko nepakeistą; priteisė  iš  ieškovo  K. K. ieškovui  V. S. 1210 Lt  bylinėjimosi  apeliacinės  instancijos teisme išlaidų.

Kasaciniu skundu K. K. (b. l. 147-153) prašė panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartį, priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas ir išspręsti sprendimo vykdymo atgręžimo klausimą.

Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2012 m. gruodžio 19 d. nutartimi (b. l. 185-192) panaikino Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti Kauno apygardos teismui.

 

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 dalis nustato,  kad  bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

 Ieškovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad šis teismas teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius santykius – atlygintinų paslaugų ir vartojimo rangos, tačiau neįvertino, jog  šalių santykiams turi būti taikomi ir pasaugą reglamentuojantys CK 6.830 - 6.850 straipsniai bei 6.657 straipsnis.  

             Teisėjų kolegija sutinka su apelianto nuomone, kad pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo, jog tarp šalių susiklostė atlygintinos paslaugos – automobilio salono išvalymo –  suteikimo santykiai. Nagrinėjant apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka, apelianto atstovas pripažino, jog savarankiška pasaugos sutartis sudaryta nebuvo, tačiau atsakovo pareiga saugoti automobilį kilo 6.657 straipsnio pagrindu. 

             Kolegija pažymi, kad paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti (CK 6.716 straipsnio 1 dalis). Kai klientas yra fizinis asmuo – vartotojas, paslaugų sutarčiai mutatis mutandis taikomos CK 6.188, 6.350–6.370 straipsnių taisyklės. CK 6.724 straipsnyje nurodyta, kad CK šeštosios knygos normos, nustatančios bendrąsias rangos sutarties nuostatas (6.644–6.671 straipsniai) bei reglamentuojančios vartojimo rangą (6.672–6.680 straipsniai), paslaugų sutartims taikomos tiek, kiek tai neprieštarauja CK 6.716–6.723 straipsniams ir paslaugų sutarties dalyko ypatumams. Pagal CK 6.657 straipsnį, taikytiną ginčo santykiams, rangovas privalo imtis visų įmanomų priemonių užsakovo jam patikėto turto saugumui užtikrinti ir atsako už šio turto praradimą ar sužalojimą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo, pažymėjo, jog  atlygintinų paslaugų teikimo teisiniuose santykiuose svarbus įstatyme įtvirtintas kliento interesų prioritetas, taip pat tinkamo kliento informavimo pareiga (CK 6.718 , 6.719 straipsniai) bei tai, kad sprendžiant iš vartojimo teisinių santykių kylančius ginčus, turi būti užtikrinta, kad vartojimo sutartys būtų identifikuotos, o vartotojo teisės tinkamai ginamos, tačiau ginčo atveju nebuvo nustatyta, ar susiklostę santykiai vertintini kaip vartojimo, t. y. ar apeliantas  atitinka vartotojui nustatytus kriterijus.  

Pažymėtina, kad sutartis kvalifikuojama vartojimo sutartimi, jei ji atitinka šiuos požymius: a) prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; b) fizinis asmuo prekes ar paslaugas įsigyja savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; c) prekes ar paslaugas teikia verslininkas ar asmuo, vykdantis profesinę veiklą.  

Iš apeliaciniam teismui pateiktų įrodymų teisėjų kolegija sprendžia, kad šalių sudaryta ginčo sutartis nelaikytina vartojimo sutartimi, nes neatitinka visų aukščiau aptartų požymių. Iš VĮ „Regitra“ duomenų matyti, kad apeliantas 1997 – 2012 metais įsigijęs 52 transporto priemones (t. 2, b. l. 7-31). Nors apelianto atstovas aiškino, kad automobiliai įsigyti asmeniniams, šeimos poreikiams tenkinti, tačiau kolegijos toks aiškinimas neįtikino. Kolegija sutinka, kad apeliantas savo ir šeimos poreikiams tenkinti turi keletą automobilių bei tai, kad tėvas verčiasi žemės ūkio veikla (t. 2, b. l. 35-61), tačiau iš pateiktų VĮ Regitra“ duomenų matyti, kad apie pusė (iš 52) automobilių įregistruoti ir tą pačią dieną ar po kažkurio neilgo laiko tarpo išregistruoti pardavimui ir tik keletas automobilių buvo eksploatuojami kiek ilgesnį laiką. Taigi, tokios nustatytos faktinės aplinkybės, nors apeliantas individualios veiklos ir nebuvo įregistravęs (t. 2, b. l. 69), leidžia tikėti, jog apeliantas vertėsi, kaip ir nurodė atsakovo atstovė, transporto priemonių pardavimu, t. y. vykdė komercinę veiklą ir nelaikytinas fiziniu asmeniu (vartotoju). Jokių duomenų, kad ginčo automobilis buvo įsigytas asmeniniams ir šeimos poreikiams tenkinti, nėra pateikta. Kolegija pastebi anksčiau paminėtą aplinkybę, kad apeliantas bei jo sutuoktinė turi keletą automobilių, be to, pora automobilių įsigijęs 2012 metais.

Kolegijos nuomone, yra tik viena iš vartojimo sutarčiai būtinų  sąlygų -  paslaugas teikė asmuo, vykdantis individualią (profesinę) veiklą (t. 1, b. l. 15). Taigi, abi sutarties šalys buvo verslininkai.  

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas, turėdamas pareigą pagal CK 6.657 straipsnį imtis visų įmanomų priemonių užsakovo jam patikėto turto saugumui užtikrinti, ją tinkamai įgyvendino, nes automobilis buvo išvalytas kitą dieną po jo palikimo pas atsakovą, t. y. 2011 m. sausio 12 d., ieškovui laiku neatsiėmus automobilio, atsakovas jam apie tai bandė pranešti telefonu, tačiau ieškovas neatsiliepė, o automobilį atvyko pasiimti tik 2011 m. sausio 14 d., t. y. atsakovas, suteikęs paslaugas, saugojo automobilį, tačiau dėl ieškovo nerūpestingumo – laiku nepasiėmus transporto priemonės iš plovyklos, šis buvo pavogtas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi faktines aplinkybes, pritaria aukščiau minėtiems apylinkės teismo motyvams bei pažymi, kad atsakovas, apeliantui sutartu laiku neatsiėmus automobilio pagal galimybes dvi naktis laikė jį užrakintame garaže, o trečiai nakčiai, neturėdamas vietos garaže, paliko nesaugomame plovyklos kieme, tačiau užrakintą. Nors kiemo vartai nebuvo rakinami, tačiau, kaip aiškino atsakovas, užsklęsti, o vagystės metu neatidaryti, bet iškelti. Atsakovas, atlikęs užsakytą automobilio valymo paslaugą 2012 m. sausio 12 d., buvo priverstas saugoti automobilį tik dėl apelianto nerūpestingumo ir jį saugojo visomis įmanomomis priemonėmis. Kolegija nesutinka su apeliantu, jog jis laukė informacijos apie baigtą atlikti paslaugą, todėl jo nesidomėjimas atliekama paslauga negali būti vertinamas kaip nerūpestingumas. Kolegijos nuomone, teismas, priimdamas sprendimą, pagrįstai konstatavo, kad atsakovo paaiškinimas, liudytojo A. N. parodymai yra nuoseklūs ir aiškūs, tuo tarpu ieškovo – prieštaringi ir nenuoseklūs. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad ieškovas teismo posėdžio metu negalėjo atsakyti į klausimą ar buvo susitarimas informuoti jį skambučiu ar trumpąją žinute, koks tas susitarimas buvo - ar kad jį informuos apie išvalytą automobilį, ar kad informuos jeigu bus pasikeitimų, ieškovo atstovas viso teismo posėdžio metu teigė, kad susitarimas buvo, jog klientą turėjo informuoti SMS trumpąja žinute, tačiau tai prieštarauja paties ieškovo paaiškinimui bei atsakovo paaiškinimui ir liudytojo parodymams, kad bus skambinama tik tuo atveju, jei bus kokių nors pasikeitimų. Atsakovas ir liudytojas teigė, kad automobilis buvo pradėtas valyti 2011 m. sausio 12 d. ryte ir buvo išvalytas tą pačią dieną, todėl būtų nepagrįstas atsakovo elgesys nepranešti apie išvalytą automobilį iškarto, kai pats atsakovas pripažino, kad turėjo daug darbo ir ieškovo automobilis užėmė darbui reikalingą vietą. Todėl nurodytos aplinkybės, vadovaujantis tikėtinumo taisykle, leidžia pagrįstai manyti buvus susitarimą, jog ieškovas turėjo atvykti atsiimti automobilį 2011 m. sausio 12 d. iki 17 val. atskirai apie tai neinformuojant. Neatvykstant automobilio atsiimti dar ir kitą dieną, atsakovas skambino apeliantui, tačiau šis į skambutį neatsiliepė bei, radęs praleistą skambutį, žinodamas, jog jam teikiama paslauga, netgi nebandė pats skambinti ir pasidomėti dėl ko buvo skambinama. Be to, teisėjų kolegijos nuomone, automobilio salono valymas nėra paslauga, kuriai atlikti reikėtų palikti automobilį paslaugą teikiančiam asmeniui ilgesniam laikui nei diena ar para. Nesutiktina ir su argumentu, jog nesvarbi aplinkybė, kad automobilis nebuvo draustas bei, kad nebuvo įrengta signalizacija. Kolegija nesutinka su apelianto atstovu, kad atsakovas, neturėdamas vietos garaže, turėjo varyti automobilį į saugomą aikštelę. Pažymėtina, kad automobilis nebuvo registruotas, nebuvo draustas, t. y. atsakovas neturėjo jokių automobilio dokumentų, o tokį automobilį vairuoti draudžia KET. Iš išnagrinėtų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas veikė sąžiningai ir protingai, kad tai labiausiai atitiktų kliento interesus pagal susitarimo sąlygas, laikydamasis nusistovėjusios praktikos ir atitinkamos profesijos standartų, ėmėsi visų protingo žmogaus elgesio tokiomis pat aplinkybėmis standartą atitinkančių, realiai egzistavusių, priemonių, užtikrinančių apelianto turto saugumą.   

Esant nurodytoms aplinkybėms, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada,  kad atsakovas nėra kaltas dėl perduoto jam salono valymui apelianto automobilio neišsaugojimo. Kadangi  žalos  atsiradimą  sąlygojo  nukentėjusiojo  asmens  veiksmai, nes  byloje  nagrinėjamu  atveju pats apeliantas buvo nerūpestingas ir ypatingai  neatsargus, todėl pagrįstai atsakovą atleido nuo  civilinės  atsakomybės (CK 6.253 straipsnio 1 dalis; 6.259 straipsnis).

 Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo motyvai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).                    

Atmetus apeliacinį skundą, tenkintinas atsakovo prašymas priteisti apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio iš atsakovo priteistina už atsiliepimo  surašymą  1210  Lt (t. 1, b. l. 118-121) bei 500 Lt (t. 2, b. l. 70) išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme ir 202,5 Lt (t. 2, b. l. 71) išlaidų už duomenų gavimą (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6, 9 punktai, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

           Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a :

 

 ieškovo K. K. apeliacinį skundą atmesti. Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo K. K., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovui V. S., a. k. (duomenys neskelbtini) 1710 Lt bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir 202,50 Lt kitų būtinų išlaidų apeliacinės instancijos teisme, iš viso 1912,50 Lt.

 

 

 

Teisėjos                                                                                           Nijolia Indreikienė

 

 

                                                                                                    Virginija Lozoraitytė

                                                                                               

                                                                                                    Albina Rimdeikaitė