Administracinė byla Nr. A-1028-556/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02532-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija 12.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. D. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1. Pareiškėja S. D. (toliau – ir pareiškėja) 2016 m. birželio 15 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), kurį vėliau patikslino (b. l. 40–45), prašydama: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2016 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. 68-64 „Dėl S. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2014-02-27 skundo“ (toliau – ir 2016 m. kovo 9 d. sprendimas); 2) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą Nr. S-99(7-63/2016) „Dėl S. D. 2016-03-29 skundo“ (toliau – ir 2016 m. gegužės 16 d. sprendimas); 3) priimti sprendimą dėl Kauno apskrities VMI pavedimo atlikti pakartotinį pareiškėjos mokestinį patikrinimą.
2. Pareiškėja paaiškino, kad ginčijamu 2016 m. kovo 9 d. sprendimu, VMI, be kita ko, pavedė atlikti pakartotinį pareiškėjos patikrinimą Vilniaus apskrities VMI. Pareiškėja nurodė, kad jai nesuprantama, kodėl mokestinį patikrinimą buvo pavesta atlikti Vilniaus apskrities VMI, nors pareiškėjos vietinis mokesčių administratorius yra Kauno apskrities VMI (pareiškėja yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą Kaune ir turi tik 40 proc. darbingumo). Tuo, pasak pareiškėjos, yra vykdomas jos teisių apribojimas, apsunkinamos jos galimybės visapusiškai įvykdyti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 27 ir 40 straipsnių reikalavimus bei pasinaudoti MAĮ 36 straipsnyje nustatytomis teisėmis.
3. Pareiškėja paaiškino, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2016 m. vasario 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-300-492/2016 grąžino mokestinį ginčą iš naujo nagrinėti centriniam mokesčių administratoriui. Pasak pareiškėjos, centrinis mokesčių administratorius, vilkindamas sprendimo priėmimą, tai pavedė atlikti vietos (teritorinei) inspekcijai. Pareiškėja nurodė, kad 2016 m. kovo 29 d. prašymu kreipėsi į VMI, prašydama pavesti pakartotinį patikrinimą atlikti Kauno apskr. VMI (dėl rašymo apsirikimo prašymo pabaigoje nurodė – Klaipėdos apskr. VMI). VMI, pasinaudodama pareiškėjos spausdinimo klaida, pavedė atlikti patikrinimą Klaipėdos apskr. VMI. Pareiškėja paaiškino, kad 2016 m. gegužės 17 d. kreipėsi į VMI su prašymu pavesti atlikti patikrinimą Kauno apskr. VMI. Pareiškėja nurodė, kad atsakymo į šį prašymą nėra gavusi.
4. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimuose (b. l. 25–29, 51–52) su pareiškėjos skundu ir patikslintu skundu nesutiko, prašė juos atmesti kaip nepagrįstus.
5. VMI paaiškino, kad, vykdydama LVAT 2016 m. vasario 10 d. nutartį, pavedė Vilniaus apskrities VMI atlikti pakartotinį patikrinimą. VMI nurodė, kad, atsižvelgdama į minėtos LVAT nutarties turinį, darė išvadą, jog turi būti atliktas papildomas pareiškėjos ir jos sutuoktinio išlaidų vertinimas ištiriant nenagrinėtas aplinkybes. Taigi, pasak VMI, ji pagrįstai pavedė Vilniaus apskrities VMI atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą.
6. VMI taip pat paaiškino, kad tenkino pareiškėjos aiškų prašymą pavesti patikrinimą atlikti Klaipėdos apskr. VMI. VMI nurodė, kad pareiškėja inicijavo teisminį ginčą su nauju reikalavimu (pavesti patikrinimą atlikti Kauno apskr. VMI), kuris nebuvo nagrinėtas VMI. Tokį pareiškėjos elgesį VMI vertino kaip nesąžiningą, todėl manė, kad pareiškėjos skundas turi būti atmestas.
7. VMI nurodė, kad į pareiškėjos 2016 m. gegužės 17 d. prašymą atsakė 2016 m. birželio 7 d. raštu, tačiau pažymėjo, kad ginčo dalykas byloje yra Komisijos ir VMI sprendimai, kuriuos apibrėžia LVAT 2016 m. vasario 10 d. nutarties vykdymas, todėl kiti VMI raštai nagrinėjamu atveju neturi reikšmės.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 3 d. sprendimu (b. l. 65–68) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
9. Teismas nustatė, kad LVAT 2016 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-300-492/2016 buvo priimta, pareiškėjai inicijavus ginčą dėl Vilniaus apskrities VMI 2014 m. sausio 31 d. sprendimo Nr. (4.65)-FRO682-20 (toliau – 2014 m. sausio 31 d. sprendimas). LVAT mokestinį ginčą grąžino iš naujo nagrinėti centriniam mokesčių administratoriui. Byloje ginčijamu sprendimu VMI pavedė pakartotinį patikrinimą atlikti Vilniaus apskrities VMI.
10. Teismas konstatavo, kad įstatymų leidėjas centriniam mokesčių administratoriui suteikė diskrecijos teisę pasirinkti, kokį vietos mokesčių administratorių skirti atlikti mokestinį patikrinimą, todėl VMI sprendimas pasirinkti skirti atlikti pakartotinį patikrinimą ne pareiškėjos teritoriniam mokesčių administratoriui, o kitoje teritorijoje veikiančiam mokesčių administratoriui atitinka teisės aktų reikalavimus. Teismas vadovavosi VMI nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 1997 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 110 (toliau – Nuostatai), 11.3 punktu, numatančiu, kad VMI turi teisę pavesti atlikti mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo patikrinimą, įskaitant bendrą patikrinimą ir patikrinimą mokesčio mokėtojo arba mokestį išskaičiuojančio asmens, esančio kitos teritorinės VMI (vietos mokesčių administratoriaus) aptarnaujamoje teritorijoje.
11. Teismas pažymėjo, kad 2016 m. birželio 7 d. rašte VMI pareiškėjai nurodė, jog kontrolės veiksmų metu yra užtikrinama, kad kontrolės veiksmų atlikimo pavedimas kitam vietos mokesčių administratoriui, nei registruotas mokesčių mokėtojas, nesukeltų mokesčių mokėtojui jokių papildomų nepatogumų, laiko ir piniginių sąnaudų.
12. Teismas taip pat pastebėjo, kad pareiškėja 2015 m. vasario 13 d. įgaliojo savo sutuoktinį 10 metų atstovauti pareiškėjos interesus VMI ir jos teritoriniuose padaliniuose. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad nėra pakankamo pagrindo teigti, jog pavedimas patikrinimą atlikti ne Kauno apskrities VMI pažeis pareiškėjos teises ar apsunkins pareiškėjos pareigų atlikimą.

III.

13. Pareiškėja S. D. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 74–77), prašydama panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. sprendimą, VMI 2016 m. kovo 9 d. sprendimą, Komisijos 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą ir perduoti skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.
14. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į faktines aplinkybes dėl pareiškėjos sveikatos būklės, taip pat į tai, kad pareiškėja visą laiką siekė, jog jos pakartotinį mokestinį patikrinimą, kaip numato MAĮ, atliktų pareiškėjos teritorinis mokesčių administratorius, t. y. Kauno apskrities VMI. Be to, pasak pareiškėjos, teismas neatsižvelgė į Mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklių, patvirtintų VMI viršininko 2004 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. VA-87 (toliau – Taisyklės), 5 punktą, numatantį, kad mokestinius patikrinimus atlieka vietos ir centrinio mokesčių administratoriaus pareigūnai, kuriems mokesčių administratoriaus viršininkas ar jo įgaliotas asmuo šių taisyklių nustatyta tvarka paveda atlikti mokestinius patikrinimus. Pareiškėjos nuomone, Nuostatų 11.3 punktas yra išimtis iš Taisyklių 5 punkto, todėl toks sprendimas (pavesti atlikti patikrinimą ne mokesčių mokėtojo teritorinei VMI) turi būti pagrįstas.
15. Pareiškėja pažymi, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisingą sprendimą, vadovaudamasis VMI 2016 m. birželio 7 d. rašte nurodytomis neteisingomis aplinkybėmis. Pareiškėja paaiškina, kad dėl sveikatos būklės jai yra sunku vykti į kitus miestus.
16. Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino pareiškėjos sutuoktiniui išduotą įgaliojimą kaip jo pareigą (ne kaip teisę) atstovauti pareiškėją. Pareiškėja nurodo, kad jos sutuoktinio darbo laikas yra nuo 8 iki 17 val., todėl jis, atstovaudamas pareiškėją, turi savo darbovietėje pasiimti atostogas arba laisvadienius. Pasak pareiškėjos, teismas de facto (faktiškai; iš tikrųjų) įpareigojo pareiškėjos sutuoktinį atstovauti pareiškėją atliekamame pareiškėjos patikrinime.
17. Atsakovas VMI atsiliepime (b. l. 88–92) prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
18. VMI atsiliepime nurodo tuos pačius argumentus, kuriuos nurodė atsiliepime, teiktame pirmosios instancijos teismui. Papildomai VMI pažymi, kad pareiškėjos sutuoktinis atstovavo pareiškėją mokestiniame patikrinime ir mokestiniame ginče, kuriame buvo priimtas LVAT 2016 m. vasario 10 d. nutarimas, todėl, VMI nuomone, nėra pagrindo sutikti, kad bus apribotos pareiškėjos teisės dalyvauti patikrinimo procedūroje.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

19. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl VMI 2016 m. kovo 9 d. sprendimo (b. l. 13–15), kuriuo buvo panaikintas Vilniaus apskrities VMI 2014 m. sausio 31 d. sprendimas ir pavesta Vilniaus apskrities VMI atlikti pakartotinį pareiškėjos patikrinimą ir priimti naują sprendimą, teisėtumo ir pagrįstumo.
20. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu (b. l. 6–11) VMI 2016 m. kovo 9 d. sprendimą patvirtino. Pareiškėja, nesutikdama su tokiu Komisijos sprendimu, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėja mano, kad teismo sprendimas turi būti panaikintas.
21. Iš byloje ginčijamo VMI 2016 m. kovo 9 d. sprendimo turinio matyti, kad jis buvo priimtas vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-300-492/2016. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatyta, kad minėta nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panaikino Vilniaus apskrities VMI 2014 m. sausio 31 d. sprendimą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad minėtas teritorinio mokesčių administratoriaus sprendimas jau buvo panaikintas teismo sprendimu, daro išvadą, kad VMI ginčijamu 2016 m. kovo 9 d. sprendimu Vilniaus apskrities VMI 2014 m. sausio 31 d. sprendimą nusprendė panaikinti nepagrįstai.
22. VMI ginčijamu 2016 m. kovo 9 d. sprendimu, kaip minėta, taip pat nusprendė pavesti Vilniaus apskrities VMI atlikti pareiškėjos pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą. Iš pareiškėjos pateikto skundo Komisijai (Komisijos byla, b. l. 2–3) matyti, kad pareiškėja nesutiko būtent su šia 2016 m. kovo 9 d. sprendimo dalimi. Pareiškėjos nuomone, VMI, pavesdama pakartotinį pareiškėjos patikrinimą atlikti Vilniaus apskrities VMI, o ne pareiškėjos vietiniam mokesčių administratoriui, pažeidė MAĮ 18 straipsnio reikalavimus. Pareiškėja nurodė, kad toks VMI sprendimas yra visiškai nemotyvuotas. Komisijos nuomone, šie pareiškėjos argumentai nesudarė atskiro pagrindo VMI 2016 m. kovo 9 d. sprendimą pripažinti nepagrįstu (b. l. 10). Komisija nurodė, kad mokesčių administratoriui yra suteikiama diskrecijos teisė, vadovaujantis protingumo ir teisingumo kriterijais (MAĮ 8 straipsnio 3 dalis), paskirti ir pakeisti konkretų mokesčių administratorių, kuris atliks ar atlieka mokėtojo patikrinimą. Iš esmės tokios pačios pozicijos laikėsi ir pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime nurodydamas, kad įstatymų leidėjas centriniam mokesčių administratoriui suteikė diskrecijos teisę pasirinkti, kokį vietos mokesčių administratorių skirti atlikti mokestinį patikrinimą (b. l. 68). Pareiškėja su tokia teismo išvada nesutinka, apeliaciniame skunde nurodydama, kad sprendimas pavesti patikrinimą atlikti kitam (ne vietos) mokesčių administratoriui turi būti motyvuotas, nes tai yra išimtis iš bendros taisyklės, įtvirtintos Taisyklių 5 punkte.
23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiausiai pastebi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėta 2016 m. vasario 10 d. nutartimi grąžino mokestinį ginčą iš naujo nagrinėti centriniam mokesčių administratoriui, konstatavęs, kad nėra surinkta pakankamai duomenų mokestinės prievolės tinkamam dydžiui nustatyti.
24. MAĮ (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. spalio 1 d.) 2 straipsnio 22 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad mokestiniai ginčai – tai ginčai, kylantys tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis. Pagal MAĮ 2 straipsnio 14 dalį, mokesčių administratorius – tai už mokesčių administravimą atsakinga valstybės įstaiga ar institucija, turinti įstatymų suteiktus įgaliojimus veikti mokesčių administravimo srityje. MAĮ 15 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad valstybės institucija, atsakinga už mokesčių administravimą Lietuvos Respublikoje, yra VMI. VMI, pagal MAĮ 18 straipsnio 1 punktą, yra centrinis mokesčių administratorius.
25. Viena iš centrinio mokesčių administratoriaus funkcijų yra mokestinių ginčų nagrinėjimas (MAĮ 25 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Taigi, VMI (centrinis mokesčių administratorius), vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 10 d. nutartį iš naujo nagrinėti mokestinį ginčą, ginčijamu 2016 m. kovo 9 d. sprendimu pavedė Vilniaus apskrities VMI atlikti pakartotinį pareiškėjos mokestinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjos nuomone, pakartotinį jos mokestinį patikrinimą turėjo būti pavesta atlikti Kauno apskrities VMI.
26. Pirmosios instancijos teismas VMI diskrecijos teisę pasirinkti, kuriam teritoriniam VMI pavesti atlikti mokestinį patikrinimą, grindė VMI Nuostatų 11.3 punktu, numatančiu, kad VMI turi teisę pavesti atlikti mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo patikrinimą, įskaitant bendrą patikrinimą ir patikrinimą mokesčio mokėtojo arba mokestį išskaičiuojančio asmens, esančio kitos teritorinės VMI aptarnaujamoje teritorijoje. Pareiškėja šios VMI teisės iš esmės neginčija, tačiau nurodo, kad tai yra išimtis iš bendros taisyklės, kuri turi būti pagrįsta (motyvuota). Tokį savo argumentą pareiškėja grindžia Taisyklių 5 punktu.
27. Taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) 5 punkte nustatyta, kad mokestinius patikrinimus atlieka vietos ir centrinio mokesčių administratoriaus pareigūnai, kuriems mokesčių administratoriaus viršininkas ar jo įgaliotas asmuo šių taisyklių nustatyta tvarka paveda atlikti mokestinius patikrinimus.
28. Tiek Vilniaus apskrities VMI, tiek ir Kauno apskrities VMI yra vietos mokesčių administratoriai (teritorinės VMI), todėl pareiškėjos nurodytas Taisyklių 5 punktas negali būti aiškinamas, kaip nustatantis pareigą patikrinimą atlikti mokesčių administratoriui, kurio teritorijoje yra įregistruotas (ar deklaruoja gyvenamąją vietą) tikrintinas mokesčių mokėtojas.
29. Teisėjų kolegija pastebi, kad Taisyklių 24 punkte nustatyta, jog pavedimą tikrinti pasirašo tas mokesčių administratoriaus viršininkas ar jo įgaliotas asmuo, kurio teritorijoje yra įregistruotas tikrintinas mokėtojas, arba tas mokesčių administratoriaus viršininkas ar jo įgaliotas asmuo, kurio pareigūnas atlieka patikrinimą. Iš šio Taisyklių punkto taip pat matyti, kad patikrinimą ne būtinai turi atlikti tas mokesčių administratorius, kurio teritorijoje yra tikrintinas asmuo.
30. Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad pareiškėjos deklaruota gyvenamoji vieta yra Kauno mieste. Teisėjų kolegija pastebi, kad dėl byloje kilusio ginčo yra aktuali MAĮ 21 straipsnio 1 dalis, kurioje, be kita ko, nustatyta, kad teritorinių VMI teritorines veiklos zonas nustato finansų ministras.
31. Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. 1K-372 patvirtintas Teritorinių VMI ir jų teritorinių veiklos zonų sąrašas, kuriame nustatyta, kad Kauno apskritis yra Kauno apskrities VMI teritorinė veiklos zona, o Vilniaus apskrities VMI teritorinė veiklos zona yra Vilniaus apskritis. Šiame sąraše taip pat nurodyta papildoma teritorinė veiklos zona funkcijoms, susijusioms su mokestinių patikrinimų ir mokestinių tyrimų atlikimu, ir kitoms mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo kontrolės funkcijoms vykdyti. Tokia (papildoma) teritorinė veiklos zona yra nustatyta tik Kauno apskrities, Klaipėdos apskrities ir Panevėžio apskrities VMI. Pavyzdžiui, Alytaus apskritis yra teritorinė veiklos zona nustatyta Alytaus apskrities VMI, tačiau Alytaus apskritis taip pat yra nustatyta kaip papildoma teritorinė veiklos zona Kauno apskrities VMI. Tuo tarpu Kauno apskritis pagal minėtą sąrašą Vilniaus apskrities VMI nėra nustatyta kaip papildoma teritorinė veiklos zona funkcijoms, susijusioms su mokestinių patikrinimų atlikimu. Vilniaus apskrities VMI teritorinė veiklos zona yra Vilniaus apskritis, šiam vietos mokesčių administratoriui sąraše nėra priskirta jokia papildoma teritorinė veiklos zona.
32. Iš aptarto reguliavimo matyti, kad nors VMI pagal jos Nuostatų 11.3 punktą ir turi teisę pavesti patikrinimą atlikti tų asmenų, kurie yra kitos teritorinės VMI aptarnaujamoje teritorijoje, tačiau bendra taisyklė, įtvirtinta MAĮ 21 straipsnio 1 dalyje, yra tokia, kad teritorinės VMI veikia konkrečiose finansų ministro patvirtintose teritorinės veiklos zonose. Atitinkamai, tai reiškia, kad pavesti mokesčių mokėtojo patikrinimą atlikti teritorinei VMI ne pagal jos teritorinę veiklos zoną ir ne pagal jos papildomą teritorinę veiklos zoną (tais atvejais, kai tokia yra nustatyta), VMI gali tik ypatingais (išimtiniais) atvejais, kurie  turėtų būti pagrįsti MAĮ 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintais protingumo ir teisingumo kriterijais ir, kurie neturėtų varžyti MAĮ 36 straipsnyje įtvirtintų mokesčių mokėtojo teisių (dalyvauti mokestinio patikrinimo procese ir kt.) ar trukdyti mokesčių mokėtojui įgyvendinti MAĮ 40 straipsnyje įtvirtintas jo pareigas (bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, pateikti mokesčių administratoriui visus patikrinimui atlikti reikiamus dokumentus ir kt.).
33. Ginčijamame VMI 2016 m. kovo 9 d. sprendime nėra nurodyta, kodėl pareiškėjos pakartotinį patikrinimą pavedama atlikti ne Kauno apskrities VMI, kurios teritorijoje yra tikrintinas mokesčių mokėtojas (pareiškėja), o Vilniaus apskrities VMI, kurios teritorinė veiklos zona yra kita.
34. Pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą priėmė atsižvelgęs į VMI 2016 m. birželio 7 d. rašte Nr. (21.3-32-3)R-3610 „Dėl patikrinimo atlikimo vietos“ (b. l. 53) nurodytus argumentus, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad minėtas VMI raštas, kaip teisingai atsiliepimuose nurodo VMI, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. VMI minėtu raštu atsakė į pareiškėjos 2016 m. gegužės 17 d. prašymą. Šis raštas nėra ginčijamas nagrinėjamoje byloje, jis taip pat nėra šioje byloje ginčijamo VMI 2016 m. kovo 9 d. sprendimo sudėtinė dalis, todėl šio rašto turinio teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nevertina ir dėl jo nepasisako.
35. Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnyje, be kita ko, nustatyta, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Kaip prielaida šios nuostatos įgyvendinimui buvo priimtas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau – VAĮ). VMI Nuostatų 3 punkte, bet kita ko, nustatyta, kad VMI savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, MAĮ, kitais įstatymais.
36. VAĮ (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. kovo 31 d.) 8 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotas.
37. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog individualiame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009, 2017 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-426-556/2017).
38. VMI 2016 m. kovo 9 d. sprendimas pavesti atlikti pareiškėjos patikrinimą teritorinei VMI ne pagal pareiškėjos gyvenamąją vietą nėra niekaip pagrįstas, todėl toks sprendimas negali būti vertinamas, kaip adekvatus, aiškus ir pakankamai motyvuotas. Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, kad ginčijamas VMI 2016 m. kovo 9 d. sprendimas yra nepagrįstas.
39. Teisėjų kolegija taip pat pripažįsta pagrįstais pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime netinkamai vertino faktinę aplinkybę dėl pareiškėjos įgaliojimo (b. l. 58–60) ją atstovauti savo sutuoktiniui. Teisėjų kolegija pažymi, kad šio įgaliojimo suteikimas nereiškia pareiškėjos turimų teisių atsisakymo. Pareiškėja, suteikusi įgaliojimą jos interesus atstovauti savo sutuoktiniui, išsaugo savo teisę pati asmeniškai dalyvauti mokestinio patikrinimo procese, taip pat išsaugo ir kitas savo (kaip mokesčių mokėtojos) teises.
40. VMI 2016 m. kovo 9 d. sprendimas pavesti pareiškėjos patikrinimą atlikti Vilniaus apskrities VMI yra nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas. Atsižvelgiant į tai, kad kita ginčijamo VMI 2016 m. kovo 9 d. sprendimo dalimi buvo panaikintas Vilniaus apskrities VMI sprendimas, kuris minėto sprendimo priėmimo metu jau buvo panaikintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 10 d. nutartimi, ši VMI 2016 m. kovo 9 d. sprendimo dalis taip pat naikintina. Taigi, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pareiškėja teisėtai ir pagrįstai reikalavo VMI 2016 m. kovo 9 d. sprendimą panaikinti. Atitinkamai, Komisijos ir pirmosios instancijos teismo sprendimai, kuriais buvo atsisakyta tai padaryti, negali būti pripažįstami teisėtais ir pagrįstais.
41. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pareiškėjos apeliacinį skundą patenkina iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia – VMI 2016 m. kovo 9 d. sprendimą ir Komisijos 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą panaikina bei įpareigoja VMI iš naujo spręsti klausimą dėl pavedimo atlikti pakartotinį pareiškėjos patikrinimą, priimant dėl to teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą. Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį (dėl pareiškėjos skundo reikalavimo priimti sprendimą dėl Kauno apskrities VMI pavedimo atlikti pakartotinį pareiškėjos mokestinį patikrinimą) palikti nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos S. D. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. 68-64 „Dėl S. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2014-02-27 skundo“ ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą Nr. S-99(7-63/2016) „Dėl S. D. 2016-03-29 skundo“ bei įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos iš naujo spręsti klausimą dėl pavedimo atlikti pakartotinį pareiškėjos S. D. patikrinimą.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Ričardas Piličiauskas

              Veslava Ruskan

              Arūnas Sutkevičius