Civilinė byla Nr. e2-845-467/2022

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00759-2022-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.1.1.1; 3.3.2.5

                                    (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. rugsėjo 9 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alma Urbanavičienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „SOSCREDIT“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 29 d. nutarties, kuria netenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „SOSCREDIT“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei NOVUM SITUM dėl jungtinės veiklos sutarties nutraukimo ir restitucijos taikymo, 

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „SOSCREDIT“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė nutraukti 2020 m. rugpjūčio 3 d. sutartį, sudarytą tarp ieškovės ir atsakovės, dėl esminio sutarties pažeidimo ir taikyti restituciją: grąžinti ieškovei sumokėtas įmokas, kurių dydis 278 263,34 Eur, bei priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškinyje nurodė, kad šalys 2020 m. rugpjūčio 3 d. sudarė sutartį, kuria susitarė bendradarbiauti ir kooperuotis vykdydamos turto įsigijimo ir plėtros projektą – įvykdyti turto įsigijimą atsakovės vardu už ieškovei priimtiną turto kainą; įgijus turtą, ieškovė atsakovei skyrė 278 263,34 Eur (papildomai pridedant PVM, jeigu taikoma), kurie išmokėti atsakovei sutarties įgyvendinimo eigoje už turto administravimą ir plėtojimą; atsakovė turtą plėtos (statys, remontuos, pertvarkys, įrengs, padalins) savo kaštais bei pritrauktu finansavimu ir galės jį realizuoti, kai jo baigtumas bus ne mažesnis nei 100 proc. ir už tikrąją rinkos kainą, likdama atsakinga už viso pelno išmokėjimą ieškovei. Nepaisant to, kad sutartis nėra įvardinta kaip jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis, tačiau pagal jos objektą bei sąlygas sutarčiai taikytinos jungtinę veiklą reglamentuojančios teisės normos. Tuometinė ieškovės direktorė bei atsakovės vadovas buvo susiję asmeniniais betarpiškais ryšiais, todėl sudarė sutartį iš esmės nenaudingomis ieškovei sąlygomis. Nei vienas iš turto vienetų nėra baigtas 100 proc., todėl atsakovė pažeidė sutartyje numatytus įsipareigojimus bei, nepaisant sutartyje numatyto įsipareigojimo nerealizuoti turto nesant registre įregistruotam 100 proc. baigtumui, atsakovė pradėjo turto realizavimo procesus, neinformuodama apie planuojamas turto realizavimo kainas. Dėl atsakovės veiksmų sutartis turi būti nutraukta dėl esminio sutarties pažeidimo ir taikyta restitucija grąžinant ieškovės sumokėtas lėšas – 278 263,34 Eur.

3.       Ieškovė taip pat prašė nepranešus atsakovei taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės bei trečiųjų asmenų vardu registruotus nekilnojamuosius daiktus: 1) butą/patalpą – butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 2) butą/patalpą – butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 3) butą/patalpą – butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 4) butą/patalpą – butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 5) butą/patalpą – butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 6) butą/patalpą – butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

4.       Nurodė, kad ieškinyje išdėstytos faktinės aplinkybės ir kartu su ieškiniu pateikiami įrodymai patvirtina, jog ieškinys yra tikėtinai (lot. prima facie) pagrįstas. Tai, kad šiai dienai ieškovė įvykdė savo sutartinius įsipareigojimus, o atsakovė neteisėtai, be ieškovės leidimo ir neinformuodama ieškovės, vykdo turto vienetų pardavimus ir gautas pinigines lėšas pasisavina, įrodyta pridedamais prie ieškinio įrodymais. Atsakovės atstovas, veikdamas su kitais asmenimis bei pasitelkdamas kitas įmones, perleido ir kitą ieškovės turtą, realiai neatsiskaitant su ieškove, galimai klastojant dokumentus, dėl ko yra atliekamas teisėsaugos institucijų tyrimas. Atsakovė šiuo metu parduoda ar perleidžia kitais pagrindais jos turimą kitą turtą tretiesiems asmenims, tačiau ir toliau su ieškove vengia atsiskaityti. Yra reali grėsmė, jog atsakovė, jos vadovas gali imsis neteisėtų ir nesąžiningų veiksmų, siekiant išvengti prievolių bei siekiant perleisti sutartyje nurodytą nekilnojamąjį turtą kitiems asmenims, kas apsunkintų šioje byloje ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymą, turėtų būti įtraukiami vis nauji asmenys į procesą, kas neabejotinai apsunkintų ieškovės teisių gynimą, užvilkintų šios bylos nagrinėjimą, taip pat turėtų būti inicijuojami vis nauji (su naujais savininkais) teisminiai procesai dėl ieškovės savininko teisių gynimo, registro įrašų panaikinimo.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5.       Vilniaus apygardos teismas 2022 m. birželio 29 d. nutartimi ieškovės UAB „SOSCREDIT“ prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.

6.       Teismas, preliminariai įvertinęs ieškovės pareikšto ieškinio reikalavimų pagrįstumą, sprendė, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prasme.

7.       Vertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą teismas nurodė, kad ieškovė prašo areštuoti atsakovės ir trečiųjų asmenų vardu registruotus nekilnojamuosius daiktus, tačiau ieškinyje nereiškia reikalavimo, nutraukus sutartį ir pritaikius restituciją, šiuos nekilnojamuosius daiktus priteisti jai, bet prašo jai priteisti sumokėtas įmokas, kurių dydis 278 263,34 Eur. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 145 straipsnio 2 dalį teismas gali taikyti kelias laikinąsias apsaugos priemones, tačiau bendra jų suma neturi būti iš esmės didesnė už ieškinio sumą. Nagrinėjamu atveju, tenkinus ieškovės prašymą, būtų areštuota atsakovės turto 750 000 Eur sumai, nors ieškinio suma nurodyta ieškinyje – 278 263,34 Eur. Taip pat teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo areštuoti tretiesiems asmenims perleisto buto (duomenys neskelbtini), kadangi laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos atsakovės, o ne trečiųjų asmenų atžvilgiu.

8.       Teismo vertinimu, ieškovės nurodoma aplinkybė, kad atsakovė nesąžiningai šiuo metu parduoda ar perleidžia kitais pagrindais jos turimą turtą tretiesiems asmenims, tačiau su ieškove vengia atsiskaityti, nesudaro pagrindo varžyti atsakovės teises, kadangi šioje bylos stadijoje tokie argumentai negali įrodyti atsakovės nesąžiningumo, t. y., ar nurodyti atsakovės veiksmai yra nesąžiningi paaiškės tik nagrinėjant bylą iš esmės. Kol nėra nuginčyta tarp šalių sudaryta sutartis, nėra pagrindo sutikti, kad atsakovės veiksmai yra nesąžiningi ir keliantys grėsmę galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui.

9.       Teismas pažymėjo, kad ieškovės nurodytos aplinkybės apie atsakovės 2019 m. ir 2020 m. gautą pelną taip pat nesudaro prielaidų spręsti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog atsakovė neatsiskaito su ieškove, savaime nėra pakankamas pagrindas CPK 144 straipsnyje numatytų priemonių taikymui, kadangi ieškovės reikalavimo nevykdymas yra pagrindas ieškovei ginti pažeistą teisę teisme, tačiau nėra įstatymo besąlygiškai siejama su CPK 145 straipsnyje numatytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymu.

10.       Dėl nurodytų priežasčių teismas sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas ieškinio tenkinimo atveju galėtų pasunkėti ar pasidarytų nebeįmanomas, todėl ieškovės prašymo netenkino.

III.                      Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11.       Ieškovė UAB „SOSCREDIT“ atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 29 d. nutartį panaikinti; išspręsti klausimą iš esmės – taikyti ieškovės UAB „SOSCREDIT“ prašomas laikinąsias apsaugos priemones: iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos areštuoti šiuos nekilnojamuosius daiktus: 1) butą/patalpą – butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 2) butą/patalpą – butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 3) butą/patalpą – butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 4) butą/patalpą – butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 5) butą/patalpą – butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 6) butą/patalpą – butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

11.1.                      Reiškiamu ieškiniu ieškovė prašo nutraukti ginčo sutartį, kvalifikuotiną kaip jungtinės veiklos sutartis, dėl esminių sutarties pažeidimų iš atsakovės pusės bei taikyti restituciją, atlyginti nuostolius ir grąžinti ieškovės sumokėtas lėšas. Kartu su pareikštu ieškiniu pateikti objektyvūs rašytiniai duomenys patvirtina realią grėsmę, jog atsakovė, jos vadovas A. J., ignoruojant bei pažeidžiant ieškovės interesus, visiškai nederinant ir neatsiskaitant su ieškove, gali imtis neteisėtų ir nesąžiningų veiksmų, siekiant išvengti prievolių ieškovei tinkamo įvykdymo bei siekiant perleisti sutartyje nurodytą nekilnojamąjį turtą kitiems asmenims be ieškovės pritarimo (nors tai numato ginčo sutartis), kas apsunkintų šioje byloje ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymą, į procesą turėtų būti įtraukiami vis nauji asmenys ir užvilkintų šios bylos nagrinėjimą, taip pat turėtų būti inicijuojami vis nauji (su naujais savininkais) teisminiai procesai dėl ieškovės savininko teisių gynimo, registro įrašų panaikinimo.

11.2.                      Ieškovės prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė – atsakovės nekilnojamojo turto, kuris buvo įgytas ginčo sutarties pagrindu ir kurį atsakovė neteisėtai bei nesąžiningai pradėjo realizuoti be ieškovės sutikimo, tuo pažeisdama tiek ginčo sutarties nuostatas, tiek imperatyvius šalių bendradarbiavimo ir kooperavimosi principus, areštas – užtikrintų esamos situacijos išsaugojimą, taip pat atitinka ir sąžiningumo, protingumo kriterijus, yra proporcinga, nesuvaržanti atsakovės teisių daugiau, nei būtina esamai situacijai užtikrinti ir stabilizuoti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo byloje. Be to, prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė atitinka ir pačios sutarties esmę, kai pagal šią sutartį įgytas turtas (kurį ir prašoma areštuoti) negali būti parduodamas nepranešus ieškovei ir be ieškovės sutikimo. Šių aplinkybių teismas tinkamai neįvertino.

11.3.                      Nors pirmosios instancijos teismas, preliminariai įvertinęs pareikšto ieškinio reikalavimų pagrįstumą, pripažino, kad ieškovės reiškiamas ieškinys yra tikėtinai pagrįstas, tačiau atsisakydamas taikyti prašomą laikinąją apsaugos priemonę laikėsi nepagrįstos pozicijos, jog dabartinėje stadijoje nevertintinas atsakovės (o kartu ir jos vadovo A. J.) elgesys (veiksmai) nesąžiningumo aspektu. Tokia teismo pozicija, atsisakant jau šioje civilinės bylos stadijoje išsamiai ištirti ir įvertinti pateikiamus argumentus ir rašytinius įrodymus dėl atsakovės (jos atstovo) akivaizdaus nesąžiningumo, atliekamų veiksmų neteisėtumo, pažeidžiant tiek ginčo sutarties nuostatas, tiek ieškovės teisėtus interesus, neatitinka Lietuvos apeliacinio teismo formuojamos aktualios teisminės praktikos.

11.4.                      Prašydama taikyti laikinąją apsaugos priemonę ieškovė pateikė pakankamai faktinių duomenų ir juos patvirtinančių rašytinių įrodymų, pagrindžiančių atsakovės (jos atstovo) nesąžiningumą ieškovės atžvilgiu, sutartinių santykių sistemingus pažeidimus, vykdomus turto perleidimus, atsakovei vengiant atsiskaityti su ieškove, kas kartu rodo ir realią grėsmę ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui, tačiau šių duomenų pirmosios instancijos teismas tinkamai ir išsamiai neįvertino.

11.5.                      Prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikti paaiškinimai ir juos pagrindžiantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad šioje civilinėje byloje reiškiamas ieškinys yra tik dalis kitų didesnių ir sudėtingesnių atsakovės bei jos atstovo A. J. nesąžiningų veiksmų atspindys. Kartu su ieškiniu pateikti duomenys sudaro pagrindą teigti, kad atsakovės atstovas, veikdamas su kitais asmenimis bei pasitelkdamas kitas įmones, perleido ir kitą ieškovės turtą, realiai neatsiskaitant su ieškove, bet galimai klastojant dokumentus, dėl ko yra atliekamas ikiteisminis tyrimas. Pateikti rašytiniai įrodymai taip pat patvirtina, kad atsakovė parduoda ar kitais pagrindais perleidžia jos turimą kitą turtą tretiesiems asmenims, tačiau ir toliau vengia atsiskaityti su ieškove. Dėl tokių veiksmų ieškovė reiškia ieškinius teismuose.

11.6.                      Ieškinyje nurodyti atsakovės ir jos direktoriaus nesąžiningi veiksmai ir yra reali grėsmė, kad atsakovė, jos vadovas gali imtis nesąžiningų veiksmų, klastoti dokumentus, siekdami perleisti ginčo objektus tretiesiems asmenims bei išvengti visiško atsiskaitymo su ieškove, todėl ieškovė, net ir visiškai šioje byloje patenkinus jos reikalavimus, liks be jokio pozityvaus rezultato, kadangi išsiieškoti iš atsakovės ieškovei priklausantį turtą bus apskritai neįmanoma. Tai, kad atsakovė ir jos atstovas ėmėsi aktyvių veiksmų perleidžiant ginčo sutartimi įgytą turtą be derinimo su ieškove, įrodo kartu su ieškiniu pateikiami rašytiniai įrodymai apie buto pardavimą, nors toks pardavimas ir pardavimo kaina niekaip nebuvo derinami su ieškove. Be to, Nekilnojamojo turto duomenų bazėje esantys įrašai apie kitą butą patvirtina, kad atsakovė su kitu asmeniu yra sudariusi preliminariąją sutartį dėl šio buto perleidimo, nors tai taip pat niekaip nebuvo derinama su ieškove. Tai patvirtina, kad atsakovė ir ateityje ketina imtis realių veiksmų perleidžiant turtą, tuo pažeisdama ginčo sutartį bei ieškovės teisėtus interesus, kartu sukeldama realią galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo negalimumo grėsmę.

11.7.                      Teismas nepagrįstai akcentavo, kad ieškovė neįrodinėja sunkios atsakovės turtinės padėties, bet nurodo, kad atsakovės pelnas 2019 ir 2020 m. kardinaliai augo (apie 400 proc.); paminėdamas šią selektyviai atrinktą informaciją, teismas nesigilino į ieškovės pateiktus paaiškinimus dėl kokių priežasčių minimu laikotarpiu atsakovės pelnas taip kardinaliai augo, o ieškovės turimas turtas, pajamos ir pelnas sumažėjo. Didelės vertės turtas perėjo atsakovei, už jį atsakovė neatsiskaitė, todėl ieškovė patyrė didelius nuostolius ir ginčija sandorius su atsakove. Ieškovė nėra vienintelė atsakovės kreditorė; beveik visas atsakovės turtas yra įkeistas tretiesiems asmenims arba yra registruotos žymos apie disponavimo ribojimą iki visiško atsiskaitymo su kreditoriumi (kreditoriais). Atsakovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai kreditoriams artimi viso atsakovės turimo turto vertei, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovės turtinė padėtis yra gera ar kad neegzistuoja reali grėsmė galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui.

11.8.                      Pagal teismų praktiką laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos teisinį sureguliavimą.

11.9.                      Nagrinėjamu atveju svarbia faktine aplinkybe, sudarančia pagrindą imtis neatidėliotinų laikinųjų apsaugos priemonių, yra tai, kad pagal ginčo sutartį yra ribojama atsakovės teisė perleisti įgytą nekilnojamąjį turtą be ieškovės sutikimo (nesuderinus turto pardavimo kainos), tačiau atsakovė tokį draudimą sistemingai pažeidžia, dėl to pripažintina, kad teismo nurodoma prašomo areštuoti nekilnojamojo turto (butų) vertė nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšminga, kadangi prašoma taikyti laikinąja apsaugos priemone yra siekiama tiek užtikrinti esamą ginčo situacijos laikiną sureguliavimą (status quo užtikrinimą, kai pagal ginčo sutarties nuostatas turtas negali būti parduodamas atsakovės vienašališkai), tiek ir užtikrinti galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo realų įvykdymą.

12.       Atsakovė UAB NOVUM SITUM atsiliepime į atskirąjį skundą prašo palikti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 29 d. nutartį nepakeistą, o ieškovės atskirąjį skundą atmesti; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

12.1.                      Pagrįsta teismo išvada, kad ieškovės nurodyti argumentai apie atsakovės nesąžiningumą, atliekamus sutartinius pažeidimus nesudaro pagrindo varžyti atsakovės teises, kadangi šioje bylos stadijoje negalima įrodyti atsakovės nesąžiningumo, t. y., ar nurodomi atsakovės veiksmai yra nesąžiningi paaiškės tik nagrinėjant bylą iš esmės. Tuo tarpu šioje proceso stadijoje, kol nėra nuginčyta tarp šalių sudaryta sutartis, nėra pagrindo sutikti, kad atsakovės veiksmai yra nesąžiningi ir keliantys grėsmę galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui.

12.2.                      Duomenų apie atsakovės nesąžiningumą (pvz., ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti) ieškovė nepateikia, o tiek jos ieškinyje suformuluotas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tiek atskirasis skundas iš esmės remiasi ieškovės samprotavimais ir subjektyviu aplinkybių vertinimu. Taip pat pažymėtina, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip. 

12.3.                      Aplinkybė, kad teismuose nagrinėjami ir kiti tarp šalių kilę ginčai bei laikinųjų apsaugos priemonių (ne) taikymo tose bylose faktas, neturi įtakos nagrinėjamai bylai.

12.4.                      Vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui taip pat nesudaro pagrindo varžyti kito asmens teises. Ieškovei kyla pareiga įrodyti savo reikalavimus, todėl ne teismas neva selektyviai atrinko informaciją, o būtent pati ieškovė nusprendė, kokias aplinkybes nurodyti savo ieškinyje, ir teismas šių aplinkybių visetą tinkamai įvertino.

12.5.                      Ieškovės argumentai apie tai, kad ginčo sutartimi atsakovei draudžiama perleisti nekilnojamąjį turtą apie tai iš anksto neinformavus ieškovės ir kt., tačiau atsakovė tokį draudimą pažeidžia, todėl prašomo areštuoti nekilnojamojo turto (butų) vertė nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšminga, nesudaro pagrindo varžyti atsakovės teises, kadangi šioje bylos stadijoje tokie argumentai negali įrodyti atsakovės nesąžiningumo, t. y., ar nurodyti atsakovės veiksmai yra nesąžiningi paaiškės tik nagrinėjant bylą iš esmės. Kol nėra nuginčyta tarp šalių sudaryta sutartis, nėra pagrindo sutikti, kad atsakovės veiksmai yra nesąžiningi ir keliantys grėsmę galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui.

12.6.                      Ieškovė nepaneigė nutarties motyvų, kad prašo areštuoti atsakovės ir trečiųjų asmenų vardu registruotus nekilnojamuosius daiktus; kad tenkinus ieškovės prašymą būtų areštuota atsakovės turto 750 000 Eur sumai, nors ieškinio suma – 278 263,34 Eur. Tai dar kartą patvirtina ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepagrįstumą.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13.       Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria netaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320

14.       Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-181-330/2019).

15.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovės ieškinys yra preliminariai pagrįstas, tačiau ieškovė neįrodė grėsmės būsimo galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui, todėl prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino. Su šia pirmosios instancijos teismo išvada ieškovė nesutinka, atskirajame skunde nurodydama, kad teismas netinkamai įvertino ieškovės nurodytas aplinkybes bei pateiktus įrodymus atsakovės nesąžiningumo aspektu.

16.       Taigi, nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl vienos iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinos sąlygos – ieškinio reikalavimo prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrįstumo, todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliacijos ribas, šios sąlygos teisėtumo bei pagrįstumo nevertina ir pasisako tik dėl tų argumentų, kurie susiję su grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui (ne) egzistavimu.

17.       Teismas nustatęs, kad ieškinys preliminariai pagrįstas, turi įvertinti, ar yra grėsmė, jog ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas galėtų būti apsunkintas ar apskritai tapti neįmanomas. Dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, t. y., kad laikinųjų apsaugos priemonių, kaip itin atsakovo teises varžančio procesinio instituto, taikymas galimas tik išskirtiniais atvejais ir tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo (ieškovas) pateikia įtikinamų argumentų bei konkrečių duomenų (įrodymų) apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių tikslas – išvengti ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017; 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018; 2019 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-614-450/2019; 2020 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-538-302/2020; 2021 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1150-370/2021 ir kt.)

18.       Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje akcentuojama ir tai, kad asmens nesąžiningumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste teisės aktai nepreziumuoja, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo siekiantis asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir panašiai). Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-673-943/2018; 2021 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-494-516/2021).

19.       Apeliantė atsakovės nesąžiningumą iš esmės grindžia aplinkybėmis, kad atsakovė netinkamai vykdo (nevykdo) ginčijamos sutarties sąlygas, vengia atsiskaityti su apeliante, buvo nesąžininga ir kituose sutartiniuose santykiuose su apeliante, teismuose nagrinėjami kiti tarp šalių kilę ginčai. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra pasisakyta, kad anksčiau atsakovo atlikti nesąžiningi veiksmai gali būti pripažįstami vienu iš įrodymų, patvirtinančiu galimą grėsmę teismo sprendimo sėkmingam įvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-629-302/2017; 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018; 2019 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-614-450/2019). Neabejotina, kad atsakovo nesąžiningumą gali liudyti ir iki bylos jam iškėlimo atlikti veiksmai, tačiau laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste tokie veiksmai visgi turi būti siejami su sąmoningu atsakovui priklausančio turto masės arba jo vertės mažinimu, apsunkinant šį turtą (pavyzdžiui, jį įkeičiant), jį išmainant, dovanojant, parduodant, sudarant dėl jo preliminariąsias sutartis, jį paslepiant, turint tikslą šiais veiksmais pabloginti savo turtinę padėtį ir taip išvengti galimo išieškojimo nukreipimo į turtą (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-9-464/2022). Šiame kontekste pažymėtina, kad civilinėje teisėje, išskyrus tiesiogiai įstatymuose aptartas išimtis, galioja asmens sąžiningumo prezumpcija, todėl nesąžiningumo, kaip grėsmę sprendimo įvykdymui patvirtinančios aplinkybės, įrodinėjimo pareiga visuomet tenka tai šaliai, kuri pareiškia teisme ieškinio reikalavimą ir prašo taikyti kitai šaliai disponavimo turtu suvaržymus ar kitus ribojimus (CPK 12, 178 straipsniai), o ne tai šaliai, kuri norėtų tokių padarinių išvengti (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-113-464/2018; 2019 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-218-943/2019; 2020 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-283-464/2020).

20.       Taigi, apie asmens (ne) sąžiningumą sprendžiama individualiai kiekvienoje konkrečioje byloje pagal toje byloje nustatytus faktus ir aplinkybes. Nagrinėjamu atveju atitinkamą prašymą pateikusi apeliantė atsakovės nesąžiningų veiksmų, nukreiptų į jos turto masės sumažinimą, turto apsunkinimą ar jo vertės sumažėjimą (vertės pokyčius iki ginčijamos bylos pradėjimo arba ją pradėjus), nenurodė ir neįrodinėjo. Byloje nėra jokių faktinių duomenų apie atsakovės ketinimus perleisti jai nuosavybės teise priklausantį turtą, t. y. sumažinti turimo turto apimtį, ir taip apsunkinti ar padaryti neįmanomą teismo sprendimo šioje byloje įvykdymą. Apeliantės įrodinėjamos, kaip atsakovės nesąžiningumą rodančios aplinkybės, susijusios su atsakovės atliekamais veiksmais su ginčo sutartimi susijusiu turtu ar argumentai apie kitą perimtą/perleistą apeliantės turtą, viena vertus, necharakterizuoja atsakovės elgesio su jai priklausančiu turtu, kita vertus, yra susiję su ginčo esme.  

21.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad aplinkybės, jog atsakovė nevykdo prievolės ieškovei (t. y. nesilaiko šalių sudarytos sutarties sąlygų) yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą vertinamas ne atsakovo nesąžiningumas sutartiniuose santykiuose, dėl kurių vykdymo ar netinkamo vykdymo byloje yra kilęs ginčas, o galimas nesąžiningumas kaip siekis pakeisti savo turtinę padėtį ir taip apsunkinti galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ateityje (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1581-943/2020; 2021 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-438-241/2021; 2021 m. rugsėjo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1048-553/2021). Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad apeliantės nesąžiningais nurodomi atsakovės veiksmai šioje stadijoje negali pagrįsti atsakovės nesąžiningumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo aspektu, o bus vertinami nagrinėjant šalių ginčą iš esmės. Taip pat teismas teisingai įvertino apeliantės nurodomas aplinkybes ir pasisakė, kad šioje stadijoje – t. y. sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindų egzistavimo, aplinkybė, jog atsakovė neatsiskaito su ieškove, savaime nėra pakankamas pagrindas CPK 144 straipsnyje numatytų priemonių taikymui, kadangi ieškovės reikalavimo nevykdymas yra pagrindas ieškovei ginti pažeistą teisę teisme (reikšti ieškinį), tačiau nėra įstatymo besąlygiškai siejama su CPK 145 straipsnyje numatytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymu.

22.       Nagrinėjamu atveju apeliantė pareikštu ieškiniu prašo nutraukti šalių 2020 m. rugpjūčio 3 d. sudarytą sutartį dėl esminio sutarties pažeidimo ir taikyti restituciją: grąžinti ieškovei sumokėtas įmokas, kurių dydis 278 263,34 Eur. Taigi, išreikalauti konkretų turtą restitucijos pagrindu ieškovė neprašo. Tuo tarpu ieškinio reikalavimų užtikrinimui, nors ir prašo taikyti konservacinės paskirties laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti konkretų atsakovės vardu registruotą nekilnojamąjį turtą, kurio vertė 750 000 Eur, tačiau, kaip minėta, ieškinys yra pareikštas tik dėl piniginės sumos priteisimo iš atsakovės, jokie konkretūs materialūs ieškinio reikalavimai šioje byloje nėra nukreipti į patį prašomą areštuoti nekilnojamąjį turtą. Vadinasi, ieškinio galimo patenkinimo atveju atsakovei atsirastų prievolė sumokėti teismo sprendimu priteistą piniginę sumą apeliantei, tačiau apeliantė neįgytų jokių subjektinių teisių į ginčo turtą. Kitaip tariant, ieškinio patenkinimas nelemtų atsakovei priklausančio nekilnojamojo turto nuosavybės ar kitų daiktinių teisių perėjimo apeliantei, todėl nėra pagrindo taikyti suvaržymus šiam konkrečiam turtui ir su juo susijusioms atsakovės teisėms bei teisėtiems interesams.

23.       Taip pat apeliantė nurodo, kad atsakovė sistemingai pažeidžia sutartimi nustatytą draudimą perleisti nekilnojamąjį turtą, apie tai iš anksto neinformavus ieškovės, nesuderinus pardavimo kainos, todėl prašomo areštuoti nekilnojamojo turto (butų) vertė nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšminga. Tačiau ekonomiškumo principas reikalauja, jog teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, negu būtina tikslui pasiekti. Proporcingumo principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1331-178/2017). Skundžiama nutartimi teismas nenukrypo nuo nurodyto reglamentavimo bei suformuotos praktikos nuostatų.

24.       Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta, dėl kitų argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas atskirąjį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai; 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022, 29 punktas).

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

25.       Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovei poreikio, tinkamai aiškino proceso normas ir nenukrypo nuo aukštesnės instancijos teismo suformuotų grėsmės teismo sprendimo įvykdymui įrodinėjimo ir jos identifikavimo taisyklių, padaręs visiškai pagrįstą išvadą, kad šio procesinio instituto taikymui apeliantės nurodytų argumentų bei jos pateiktų duomenų nepakanka. Dėl to atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

26.       Atsakovė atsiliepime į atskirąjį skundą prašo iš apeliantės priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikia jas pagrindžiančių įrodymų. Be to, pagal CPK 93 straipsnio bei 270 straipsnio 5 dalies 3 punkto nuostatas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą teismas išsprendžia priimdamas byloje galutinį procesinį sprendimą, priklausomai nuo to, koks yra bylos išnagrinėjimo rezultatas.

27.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, dar neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimas pagal šią teisės normą yra nepriteistinas. Šis klausimas spręstinas teismui priimant bylos nagrinėjimo baigiamąjį aktą (baigiamąjį teismo procesinį sprendimą) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-701/2018, 20 punktą; 2018 m. liepos 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-219/2018).

28.       Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atsakovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo šioje civilinio proceso stadijoje nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                Alma Urbanavičienė