Administracinė byla Nr. A-2198-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03443-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. lapkričio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių  tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas E. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas), priteisti pareiškėjui 3 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Skunde nurodė, ir teismo posėdyje paaiškino, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) periodiškai buvo kalinamas nuo 2011 m. birželio 29 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d., 2012, 2013, 2014 ir 2015 metais Lukiškių TI-K kalinamas nebuvo. Nurodė, kad 2016 m. balandžio 7 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 108, kur buvo laikomas su dar vienu asmeniu. Tualetas nebuvo atskirtas nuo kameros, todėl buvo pažeistas jo privatumas. Kartu su juo buvęs nuteistasis gamtinius reikalus atlikdavo 80 cm atstumu nuo pareiškėjo gulto, dėl to pareiškėjas buvo sukrėstas. Kameroje Nr. 108 nebuvo spintelės daiktams susidėti, rūbus turėjo laikyti krepšyje. Labai trūko kameros ploto, dėl to kilo nesutarimai, agresija, nepatogumai, neigiamos emocijos, psichologinis spaudimas. Sanitariniame mazge nebuvo tualetinių reikmenų spintelės. Kitą dieną, t. y. 2016 m. balandžio 8 d. buvo uždarytas į kamerą Nr. 357, kurios sienos buvo vietomis nutrupėjusios, nelygios, sienelės plytelės apdaužytos. Tualeto pakyla yra 36 cm aukščio, o nuo pakylos sienelė yra tik 86 cm aukštyje. Sienelė neskiria sanitarinio mazgo nuo kameros ploto. Mažame  kameros plote dar yra lova, stalas, spintelės. Dėl šių priežasčių kameroje tvyrojo įtampa, agresija, nebuvo privatumo, negalėjo suprasti už ką taip kankinamas, jautėsi gniuždomas ir žeminamas. Nuo 2016 m. birželio 3 d. iki 2016 m. birželio 6 d. buvo laikomas kamerose Nr. 118 ir Nr. 389 su dar dvejais asmenimis, iš kurių vienas asmuo rūkė. Buvo priverstas uostyti tabako dūmus, nors pats metė rūkyti. Tai kėlė nepatogumus, erzino, be to, negalėjo pasivaikščiojimo kiemelyje kvėpuoti grynu oru, kadangi ir ten buvo rūkoma. Įeinant ir išeinant į kamerą, būdavo atliekama dalinė krata, o pareigūnai atlikdavo kratą stovėdami iš priekio, nors privalo atlikti kratą stovėdami už nugaros. Toks pareigūnų vidaus tvarkos taisyklių ignoravimas žemino pareiškėją. Po sporto 2016 m. gegužės 1 d. pareiškėjui buvo uždrausta pasinaudoti teise į švarą, kadangi kamerose nėra karšto vandens. Dėl to jautė diskomfortą ir nepatogumus, iš pareiškėjo buvo pasityčiota, dėl ko jautėsi žeminamas ir kankinamas. Pasivaikščiojimo kiemeliai netvarkingi, buvo pažeidžiama teisė pasivaikščioti ilgiau nei 1 val. Kaskart, vykstant konvojumi, buvo laikomas trumpalaikio sulaikymo kameroje ilgiau kaip 4 val. Kameroje nebuvo kur atsigulti, buvo rūkoma, dėl to buvo papildomai baudžiamas ir kankinamas. Dalindami maistą darbuotojai nedėvėdavo pirštinių, nesilaikė higienos, dėl to pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, negalėjo nieko pakeisti, jautėsi bejėgis.
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
4. Prašė reikalavimų daliai taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą, o taip pat priteisti iš pareiškėjo 1,80 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu. Nurodė, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra nuolat viršijamas, Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti įstaiga tiesiog neturi teisinio pagrindo. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymėjo, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių  (toliau – ir Taisyklės) 14.6 punktą kameroje turi būti pritvirtinamos prie grindų metalinės lovos kiekvienam asmeniui. Visose kamerose yra įrengtos taburetes (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms susidėti. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų.
5. Atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 21 punkto reikalavimus dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir pažymėjo, kad nurodytas sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus.
6. Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnį, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, o pasivaikščiojimų kiemeliai įrengti pagal Taisyklių V skyriuje nustatytus reikalavimus.
7. Pasak atsakovo, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybė reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo nurodytos žalos atsiradimą.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimu pareiškėjo E. V. skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 27 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
9. Spręsdamas dėl atsakovo prašymo pareiškėjo skundui taikyti ieškinio senaties terminą, teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką dėl ieškinio senaties taikymo. Iš bylos medžiagos nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K periodiškai buvo laikomas nuo 2011 m. birželio 29 d. iki 2016 m. liepos 4 d., skundą teismui pareiškėjas pateikė 2016 m. rugpjūčio 23 d.
10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad byloje nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą daliai pareiškėjo reikalavimų. Pritaikęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, teismas konstatavo, kad žala nepriteisiama, jeigu ji buvo patirta iki 2013 m. rugpjūčio 23 d. Nuo šio momento pareiškėjas Lukiškių TI-K periodiškai buvo laikomas nuo 2016 m. balandžio 7 d. iki 2016 m. liepos 4 d.
11. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2016 m. balandžio 7 d. iki 2016 m. liepos 4 d. Lukiškių TI-K buvo kalinamas 14 dienų, iš kurių 3 dienas Lukiškių TI-K kamerose jis praleido, pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą, nustatytą  Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktu.
12. Įvertinęs pareiškėjo argumentus, kad kameroje Nr. 108 labai trūko kameros ploto, dėl to kilo nesutarimai, agresija, nepatogumai, neigiamos emocijos, psichologinis spaudimas, ir byloje surinktus įrodymus, kad kameroje Nr. 108, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2016 m. balandžio 7 d., kameros plotas atitiko Įsakymo 1.3.1 punkte nustatytą reikalavimą, tačiau šis plotas neatitiko pareiškėjui nuo 2016 m. balandžio 9 d. iki 2016 m. balandžio 11 d. kalint kameroje Nr. 357, padarė išvadą, kad tai suteikia pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjas minėtu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Tokią išvadą teismas padarė, įvertinęs, kad mažesnis kameros plotas nebuvo kompensuotas kitais būdais, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė ir jų mastas neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių ar trumpalaikių. Vadinasi, valstybė 3 dienas neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.
13. Teismo nuomone, Lukiškių TI-K administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.
14. Atsižvelgęs į pareiškėjo skundo pagrindą, dalyką ir į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinęs pažeidimų trukmę ir mastą, teismas sprendė, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.
15. Spręsdamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su netinkamu sanitarinio mazgo kamerose Nr. 108 ir Nr. 357 įrengimu pagrįstumo, teismas atsižvelgė į Taisyklių 14.5 punktą ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽŽT) praktiką (2012 m. gegužės 10 d. sprendimas Glotov prieš Rusiją; 2009 m. kovo 12 d. sprendimas Aleksandr Makarov prieš Rusiją) ir pažymėjo, kad byloje nustatyta faktinė aplinkybė, jog kamerose esantis sanitarinis mazgas nuo bendros kameros patalpos atitvertas tik 1,5 metro aukščio sienele, akivaizdžiai nėra pakankama užtikrinti sanitariniame mazge esančio asmens privatumą, todėl pareiškėjas įgijo teisę į neturtinės žalos atlyginimą.
16. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su mažame kameros Nr. 357 plote esančiais baldais, teismas pažymėjo, kad į Įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką (žr., pvz., LVAT 2014 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2249/2014), ir įvertinęs bylos medžiagą, bei tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas baldais ir kitais buitiniais reikmenimis, teismas konstatavo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas buvo itin mažas, jis beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista.
17. Atsižvelgęs į tai, kad bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas nuo 2016 m. balandžio 9 d. iki 2016 m. balandžio 11 d. buvo laikomas perpildytoje kameroje, teismas nusprendė, kad jam ne visada užtekdavo kameroje esančio inventoriaus, todėl pareiškėjo argumentus dėl spintelės trūkumo vertino jo naudai.
18. Spręsdamas dėl pareiškėjo argumentų, kad nuo 2016 m. birželio 3 d. iki 2016 m. birželio 6 d. jis buvo laikomas kamerose Nr. 118 ir 389 su dar dviem asmenimis, iš kurių vienas asmuo rūkė, pagrįstumo, teismas atsižvelgė į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas tuo laikotarpiu būtų kreipęsis į administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, nurodant, kad kiti asmenys kamerose Nr. 118 ir 389 rūko, tokių duomenų nenustatė ir dėl rūkančiųjų pasivaikščiojimų metu, todėl šį pareiškėjo skundo argumentą teismas atmetė kaip nepagrįstą.
19. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl pareigūnų elgesio, darant kratas, teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-326 patvirtinta Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija (toliau – ir Instrukcija) nenustato pareigūnų stovėjimo asmenų, kuriems daroma krata, atžvilgiu. Apie šią aplinkybę pareiškėjas buvo informuotas Lukiškių TI-K 2016 m. birželio 8 d., 2016 m. birželio 9 d., 2016 m. birželio 29 d., 2016 m. liepos 7 d. raštais, Kalėjimų departamento 2016 m. rugpjūčio 1 d. ir 2016 m. rugpjūčio 2 d. raštais. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K bei Kalėjimų departamento atsakymus dėl kratos atlikimo būtų skundęs, teismas šiuos pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.
20. Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 44 punkto nuostatas, Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 1-64 patvirtintą Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkę (toliau – ir Dienotvarkė), ir atsižvelgęs į aplinkybę, kad 2016 m. gegužės 1 d. buvo sekmadienis, konstatavo, kad po sporto 2016 m. gegužės 1 d. Lukiškių TI-K neturėjo pareigos nuvesti pareiškėją į dušą.
21. Spręsdamas dėl pareiškėjo argumentų, jog jam nebuvo užtikrinta teisė pasivaikščioti ilgiau kaip vieną valandą, teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K pareigūnus dėl ilgesnio pasivaikščiojimo laiko, taip pat nėra duomenų apie tai, kad jis būtų ligonis ir jam pagal gydytojų išvadą būtų suteikti du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentus dėl ilgesnio pasivaikščiojimo laikotarpio atmetė kaip nepagrįstus.
22. Teismas taip pat pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-177 patvirtintos Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės, HN 76:2010, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. V-675 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 15:2005 „Maisto higiena“ nenustato reikalavimo, dalinant termiškai apdorotą maistą, dėvėti pirštines. Byloje nėra duomenų apie tai, kad Lukiškių TI-K darbuotojai, dalindami maistą, nesilaikytų higienos reikalavimų. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentus dėl higienos reikalavimų nesilaikymo, dalinant maistą, teismas atmetė kaip nepagrįstus.
23. Pareiškėjas nurodė, kad kaskart vykstant konvojumi buvo laikomas trumpalaikio sulaikymo kameroje ilgiau kaip 4 val. Teismas atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 11 punktą, į Lukiškių TI-K 2016 m. liepos 19 d. raštą Nr. 96-2527 „Dėl laikymo trumpalaikio laikymo kameroje”, kuriuo buvo atsakyta į pareiškėjo 2016 m. birželio 17 d. skundą, pažymėjo, kad  Lukiškių TI-K, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl per ilgo laikymo laikino sulaikymo kameroje, pažeidimų nenustatė. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K buvo atvykęs ne vieną kartą, tačiau duomenų, patvirtinančių, kad jis buvo laikomas ilgiau nei dvi valandas laikino sulaikymo kameroje nėra, todėl pareiškėjo argumentus dėl per ilgo laikymo laikino sulaikymo kameroje atmetė kaip nepagrįstus.
24. Dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su kameros Nr. 357 ir pasivaikščiojimų kiemelių būkle, teismas pažymėjo, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras nenustatė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai būtų netvarkingi. Pareiškėjas dėl kameros Nr. 108 būklės yra pateikęs skundą Lukiškių TI-K, tačiau byloje nėra duomenų, kad jis būtų kreipęsis į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą ar į Lukiškių TI-K administraciją dėl kameros Nr. 357 būklės. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentus dėl kameros Nr. 357 būklės ir netvarkingų pasivaikščiojimo kiemelių teismas atmetė kaip nepagrįstus.
25. Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimo mastą ir trukmę, į tai, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjas buvo laikomas 3 dienas pažeidžiant jo teisę į minimalų vienam asmeniui turintį tekti plotą kameroje, kad jam teko naudotis sanitariniu mazgu, neizoliuotu nuo likusio kameros ploto, dėl ko pareiškėjas patyrė garbės ir orumo pažeminimą, į Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT jurisprudencija ir LVAT formuojama praktika, kurioje 9 Eur yra maksimali suma už 1 dieną, praleistą Lukiškių TI-K sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų (pvz., LVAT 2015 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1219-502/2016), protingumo ir teisingumo principais, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 27 Eur.
26. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovo atstovas teismui nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas, prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo teismas nesprendė.

III.

27. Pareiškėjas E. V. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti pilna apimtimi, priteisiant jam 3 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
28. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių bylos aplinkybių vertinimu. Nurodo, kad bylos medžiagą susipažinimui gavo tik likus trims dienoms iki teismo posėdžio, dvi iš kurių buvo poilsio dienos, todėl jis neturėjo pakankamai laiko ir galimybių su ja susipažinti, naudotis biblioteka, be to, jo teisme niekas neatstovavo.
29. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvadomis dėl pareigūnų atliekamų kratų, nurodydamas, kad Kratų ir apžiūrų atlikimo bendrųjų nuostatų 154 punkte pažymėta, jog pareigūnas privalo atsistoti už nugaros.
30. Teigia, kad teismas, neatsižvelgė į žmogaus teisę į švarą ir tvarką. Pažymi, kad Lietuvos higienos normoje „Laisvės atėmimo vietų bendrieji reikalavimai“ yra nurodyta, kad prie sporto salės turi būti persirengimo kambarys, dušas, tualetas, patalpa valymo priemonėms. Pabrėžia, kad higienos normų reikalavimų 18 punktas nurodo, jog karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymų kambarių patalpas, todėl mano, kad atsakovas privalėjo užtikrinti pareiškėjui švarą ir tvarką, bei suteikti galimybę po sporto nusiprausti po šiltu dušu, nepaisant to, ar buvo darbo ar poilsio diena.
31. Pasak pareiškėjo, jis yra nuteistasis, o ne suimtasis, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad jis, kaip ir suimtasis, turi teisę į 1 val. pasivaikščiojimus gryname ore, nurodydamas, kad jis turi tokiems pasivaikščiojimams turėti 3 val., pagal nuo 2016 m. balandžio 1 d. įsigaliojusius pakeitimus. Pareiškėjas taip dėsto aplinkybes dėl pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo, pažeidžiant Taisyklių reikalavimus, nurodydamas, kad pasivaikščiojimų kiemelis yra su grotų durimis, stogelis įrengtas ne priešais prižiūrėtojo pakylą, o stogelių šiferis apdaužytas ir skylėtas.
32. Pareiškėjas nurodo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-10060-790/2015, kuriame konstatuota, kad baldai neturi įeiti į bendrą vienam asmeniui tenkantį minimalų plotą – 3,6 kv. m, ir pažymi, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, į tai neatsižvelgė. Teigia, kad baldai ir sanitarinis mazgas užima didžiąją dalį kameros ploto.
33. Nurodo, kad dėl kietojo inventoriaus (spintelių daiktams, rūbams sudėti) trūkumo, jis patyrė nepatogumus ir kančias.
34. Pažymi, kad Lukiškių TI-K neturėjo teisės jo talpinti su rūkančiais asmenimis, nes jis yra metęs rūkyti, ir su rūkančiais sėdėti vienoje kameroje nepageidavo.
35. Pareiškėjo teigimu, dėl savo padėties jis neturi galimybės surinkti byloje visus įrodymus, pagrindžiančius jo poziciją, todėl teismo prašo tą padaryti.
36. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K prašo pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
37. Teigia, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Todėl mano, kad nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

38. Byla nagrinėjama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.
39. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011).
40. Pirmosios instancijos teismas 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimu pareiškėjo E. V. skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 27 Eur neturtinei žalai atlyginti.
41. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su teismo atliktu faktinių bylos aplinkybių vertinimu, su teismo išvadomis dėl pažeidimų, atliekant kratas, dėl pareiškėjo teisės naudotis dušu, pasportavus salėje, dėl baldų ir sanitarinio mazgo ploto neįtraukimo, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, dėl pareiškėjo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis, dėl baldų kamerose trūkumo, dėl pasivaikščiojimų trukmės ir pasivaikščiojimų kiemelių būklės.
42. Vertindama pareiškėjo argumentus dėl pareigūnų elgesio, darant kratas, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje esančiais Lukiškių TI-K 2016 m. birželio 8 d., 2016 m. birželio 9 d., 2016 m. birželio 29 d., 2016 m. liepos 7 d. raštais, Kalėjimų departamento 2016 m. rugpjūčio 1 d. ir 2016 m. rugpjūčio 2 d. raštais, pareiškėjui buvo atsakyta į jo skundus dėl netinkamų kalinimo sąlygų, tarp jų ir dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų dalinės asmens kratos atlikimo metu (dėl pareigūno, atliekančio kratą, padėties pareiškėjo atžvilgiu). Pažymėtina, kad Instrukcija nenustato pareigūnų stovėjimo asmenų, kuriems daroma dalinė krata, atžvilgiu, byloje nėra duomenų, kad minėtus institucijų atsakymus pareiškėjas būtų skundęs. Tuo tarpu tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek ir apeliaciniame skunde pareiškėjas, siekdamas įrodyti pažeidimą, remiasi Instrukcijos 154 punktu, kuriame reglamentuota visuminės asmens kratos atlikimo tvarka, tačiau daugiau nenurodo jokių konkrečių aplinkybių, kada jam buvo atliekama visuminė krata, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, byloje nėra jokių duomenų, kad jis būtų kreipęsis į instituciją dėl jo įvardinamų pažeidimų visuminės kratos atlikimo metu, todėl pareiškėjo argumentai šiuo aspektu atmestini kaip nepagrįsti.
43. Dėl pareiškėjo teisės, pasinaudoti dušu po sporto, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad iš pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui matyti, jog pareiškėjas konkrečiai nurodo, kad 2016 m. gegužės 1 d., pasportavus, jam nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti po šiltu dušu. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo nurodytu laikotarpiu aktuali yra HN 134:2015, kurioje priešingai nei teigia pareiškėjas, nėra nurodyta, kad prie sporto salės turi būti persirengimo kambarys, dušas, tualetas, patalpa valymo priemonėms. Kita vertus, tokia situacija, kai nėra galimybės po sporto pasinaudoti dušu, iš karto persirengti, pasinaudoti sporto metu tualetu, yra apgailėtina, bet ne tokia, kuri visiškai atimtų galimybę sportuoti bei palaikyti asmeninę higieną. Todėl vertinant pažeidimą, susijusį su asmens higiena sporto metu ir po jo, atsižvelgiama į tai, ar pareiškėjui realiai buvo sudaryta galimybė (nebuvo trukdžių) tualetu pasinaudoti prieš ir po sporto, persirengti prieš sportuojant ir po sporto, nusiprausti po sporto kameroje, o nustatyta tvarka, vėliau, pasinaudoti ir dušu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-193-556/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017). Taigi teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovas pareiškėjo nurodytą dieną neprivalėjo nuvesti pareiškėjo į dušą.
44. Pasisakydama dėl Nutarties 31 punkte nurodyto apeliacinio skundo argumento, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl pasivaikščiojimų trukmės ir kiemelių būklės ir jų nekartoja.
45. Teisėjų kolegija, vertindama Nutarties 32 punkte nurodytus apeliacinio skundo argumentus pažymi, kad  pareiškėjas nepagrįstai skunde nurodo, jog skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, turi būti atimamas kameroje esančio sanitarinio mazgo ir baldų užimamas plotas. Šiuo aspektu administracinių teismų praktikoje nurodyta, kad vadovaujantis naujausia EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Taigi nagrinėjamu atveju sanitarinio mazgo užimamas plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.
46. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 7 d. iki 2016 m. liepos 4 d. pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas 14 dienų, iš kurių 3 dienas Lukiškių TI-K kamerose jis praleido, pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą, nustatytą  Įsakymo 1.3.1 punktu, kas įvertinus Nutarties 45 punkte išdėstytus argumentus, laikytina Konvencijos 3 straipsnio nuostatų pažeidimu.
47. Atsižvelgusi į pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, kad pareiškėją laikant perpildytose kamerose laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 9 d. iki 2016 m. balandžio 11 d.,  jam ne visada užtekdavo kameroje esančio inventoriaus, ir pareiškėjo argumentų dėl spintelės trūkumo vertinimą jo naudai, teisėjų kolegija, sutikdama, plačiau dėl Nutarties 33 punkte nurodytų apeliacinio skundo argumentų nepasisako.
48. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų dėl jo talpinimo į kameras nuo 2016 m. birželio 3 d. iki 2016 m. birželio 6 d. kartu su rūkančiais asmenimis, pagrįstumą, pažymi, kad HN 134:2015 7 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Teisėjų kolegija, pažymi, kad pareiškėjas pats nurodo, kad į kamerą su juo buvo patalpintas rūkantis asmuo, kuris pats buvo išreiškęs pageidavimą sėdėti su nerūkančiais asmenimis. Pastebėtina, kad asmeniui rūkant nerūkančiųjų kameroje, pareiškėjas turėjo teisę kreiptis į administraciją, nurodydamas minėtas aplinkybes, tačiau tokių duomenų byloje nenustatyta. LVAT yra konstatavęs, kad pareiškėjui kalinimo metu neteikus skundų ar prašymų tardymo izoliatoriaus administracijai nebūti laikomam kartu su rūkančiais asmenimis, paprastai vertinama, kad pareiškėjo teisė į saugią sveikatai aplinką nebuvo pažeista, o tardymo izoliatoriaus veiksmų šiuo aspektu nėra pagrindo pripažinti neteisėtais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017, 2017 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-617-415/2017, 2017 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1060-624/2017). Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija atmeta Nutarties 34 punkte išdėstytus apeliacinio skundo argumentus, kaip nepagrįstus.
49. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo, surinkti įrodymus, pagrindžiančius pareiškėjo poziciją, nes jis dėl savo padėties to padaryti neturi galimybės, pirmiausia pažymi, kad  vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Prie tokių aplinkybių priskirtini atvejai, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako išreikalauti įrodymus, kai dalyvaujantis byloje asmuo pats jų gauti negali, arba įrodymas atsirado jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo ir keičia ginčo situacijos vertinimą, kai nauji įrodymai yra priemonė paneigti kitos šalies apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus teiginius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1361/2008). Nors pareiškėjas prašo surinkti įrodymus, pagrindžiančius pareiškėjo poziciją, tačiau nenurodo, kokių konkrečių duomenų trūksta, todėl nėra aišku, ar pareiškėjo prašomi išreikalauti duomenys byloje jau buvo tirti, ar ne, bei kuo nauji pateikti duomenys būtų reikšmingi nagrinėjamai bylai. Todėl teisėjų kolegija pareiškėjo prašymo surinkti (išreikalauti) įrodymus netenkina.
50. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti pareiškėjo prašoma priteisti 3 300 Eur suma. Įvertinus padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (3 dienas pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant jo teisę į minimalų vienam asmeniui turintį tekti plotą kameroje, 14 dienų pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu, kameroje trūko spintelės), intensyvumą ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kurios kompensavimui priteistina 50 Eur.
51. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 50 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

              Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui E. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 50 Eur (penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Audrius Bakaveckas

                                                                                    Artūras Drigotas

Virginija Volskienė