Baudžiamoji byla Nr. 2K-434-788/2015

Teisminio proceso Nr. 1-87-1-00513-2009-7

Procesinio sprendimo kategorijos: (S)

1.1.12.1;

1.2.25.4.3

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Aurelijaus Gutausko ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,

išteisintajam D. S.,

išteisintojo gynėjui advokatui Eugenijui Karažinui,

nukentėjusiųjų atstovui advokatui Nerijui Pledžiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų R. B. ir J. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 2 d. nuosprendžio.

Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 12 d. nuosprendžiu D. S. (D. S.) nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281  straipsnio 3 dalį 9 MGL, t. y. 1170 Lt (338 Eur) bauda, atimant teisę vairuoti transporto priemones dvejiems metams.

Priteista iš D. S. nukentėjusiosioms R. B. 3039,69 Lt (880,36 Eur) turtinei ir 30 000 Lt (8688,60 Eur) neturtinei žalai atlyginti, J. B. – 10 000 Lt (2896,10 Eur) neturtinei žalai atlyginti, Valstybinei ligonių kasai – 12 300,69 Lt (3562 Eur), Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai – 9780,85 Lt (2832 Eur).

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 2 d. nuosprendžiu Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 12 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis – D. S. pagal BK 281 straipsnio 3 dalį išteisintas, nes nenustatyta nusikaltimo požymių.

Nukentėjusiųjų R. B. ir J. B., Valstybinės ligonių kasos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti. Civiliniams ieškovams išaiškinta teisė pareikšti ieškinius civilinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Olego Fedosiuko pranešimą, nukentėjusiojo atstovo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo, jo gynėjo ir prokuroro, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

D. S. buvo kaltinamas tuo, kad 2009 m. rugpjūčio 22 d., apie 12.30 val., Trakų r., kelio Grigiškės–Lentvaris 2,1 km, vairuodamas automobilį „Mercedes Benz E250“ Lentvario kryptimi, pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 125 ir 134 punktuose nustatytus reikalavimus važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto ir, atsiradus kliūčiai ar iškilus grėsmei eismo saugumui, galėjus tai pastebėti, sulėtinti greitį, visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeliant pavojaus kitiems eismo dalyviams, nes, atsiradus kliūčiai ir iškilus grėsmei eismo saugumui, t. y. iš priekio, iš dalies jo krypties eismo juosta atvažiuojant R. B. vairuojamam automobiliui „Ford Mondeo“, laiku nestabdė savo vairuojamojo automobilio kuo arčiau dešinio važiuojamosios dalies krašto, o nesaugiai manevravo į kairę, į priešpriešinę eismo juostą, kur susidūrė su į savo eismo juostą grįžusia R. B. vairuojama transporto priemone. Šio eismo įvykio metu automobilio „Ford Mondeo“ keleivė R. B. patyrė sunkų, o vairuotojas R. B. ir keleivė J. B. – nesunkų sveikatos sutrikdymą, taip pat buvo apgadinti abu automobiliai.

Kasaciniu skundu nukentėjusiosios R. B. ir J. B. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį D. S. ir bylą jam nutraukti, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

              Kasatorės nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas dėl esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) reikalavimų pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, taip pat teismas netinkamai pritaikė BK bendrosios dalies normas.

Kasatorės teigia, kad apeliacinės instancijos teismas 2015 m. kovo 2 d. priėmė nuosprendį, kuriuo panaikino pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir D. S. išteisino, nors bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje metu suėjo BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktyje (2009 m. liepos 23 d. įstatymo redakcija) nustatytas baudžiamosios atsakomybės senaties terminas. Pagal naujausią praktiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-259/2014) šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas negalėjo priimti naujo išteisinamojo nuosprendžio, o privalėjo bylą išnagrinėti iš esmės (nespręsdamas kaltės klausimo) ir ją nutraukti BPK 327 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, tačiau to nepadarė – sprendė D. S. kaltės klausimą jau suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui ir, vadovaudamasis BPK 326 straipsnio 4 dalimi ir 329 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

Be to, kasatorių įsitikinimu, apeliacinės instancijos teisme buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytos įrodymų vertinimo taisyklės. Išteisindamas D. S. šis teismas rėmėsi 2010 m. liepos 16 d. ekspertizės akto Nr. 11-1395(10) dalimi, kurioje konstatuota, kad R. B. veiksmai techniniu požiūriu buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo sąlyga, tačiau tame pačiame ekspertizės akte pateiktos ir kitos išvados – jog eismo įvykio kilimą techniniu požiūriu lėmė ir D. S. veiksmai. Tačiau teismas šią išvados dalį atmetė kaip nepagrįstą, o išvados dėl R. B. veiksmų reikšmės eismo įvykio kilimui apskritai nevertino, bet pripažino kaip ekspertizės akte nustatytą faktą. Taigi šis teismas neįvertino ekspertizės akto visapusiškai, be to, nepateikė motyvuotų išvadų dėl jo. Pasak kasatorių, ekspertizės akte pateikiamos  išvados yra tik prielaida teisinei išvadai – priežastinis ryšys yra objektyvusis  nusikalstamos veikos sudėties požymis, todėl jo įrodinėjimas yra teismo, o ne ekspertų kompetencija.

Nukentėjusiosios teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Vilniaus apygardos prokuratūros 2014 m. balandžio 14 d. nutarimu, kuriuo R. B. buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas, konstatavo R. B. kaltę padarius KET reikalavimų pažeidimą, lėmusį eismo įvykį. Tai yra teismas laikė šį nutarimą R. B. kaltę pagrindžiančiu dokumentu, nors asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnis). Taip buvo pažeistos BPK 1  straipsnio 1 dalies nuostatos. Be to, šiuo prokuroro nutarimu teismas netiesiogiai pagrindė D. S. nekaltumą, nepaisydamas to, kad jame konstatuota abiejų vairuotojų kaltė. Kasatorės pažymi, kad aptariamas prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą R. B. tiesiogiai nesusijęs su D. S. pateiktu kaltinimu pagal BK 281 straipsnio 3 dalį, todėl šis dokumentas negalėjo turėti jokios prejudicinės galios šioje byloje, o turėjo būti traktuojamas kaip oficialus dokumentas, kurį teismas turėjo vertinti pagal bendrą įrodymų vertinimo tvarką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-390/2009). Tačiau apeliacinės instancijos teismas šiam dokumentui suteikė prejudicinę galią, nors turėjo šį nutarimą tirti kaip ir bet kurį kitą įrodymą baudžiamojoje byloje, pasisakyti dėl jo turinio, jame nurodytų aplinkybių. Nukentėjusiosios apeliaciniame skunde ginčijo pirmosios instancijos teismo išvadas dėl šio nutarimo vertinimo, tačiau apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, jų nevertino. Be to, grįsdamas R. B. kaltę šiuo nutarimu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 255 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, nes pasisakė dėl R. B. kaltės ir jį pripažino kaltu dėl nusikalstamos veikos, dėl kurios ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Nustatydamas tiesioginį priežastinį ryšį tarp R. B. veiksmų ir įvykusio eismo įvykio, apeliacinės instancijos teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą.

Pasak kasatorių, apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino tiesioginio priežastinio ryšio tarp išteisintojo veiksmų ir kilusių padarinių. Nukentėjusiosios yra parodžiusios, kad D. S. vairuojamas automobilis buvo kirtęs ištisinę ženklinimo juostą ir važiavo priešpriešine eismo juosta, kuria važiavo automobilis „Ford Mondeo“, dėl to ir įvyko susidūrimas. Tokie jų parodymai atitinka byloje surinktus įrodymus ir patvirtina išteisintojo kaltę, tačiau apeliacinės instancijos teismas į tai neatsižvelgė ir nukentėjusiųjų parodymų nevertino, nors tai buvo nurodyta nukentėjusiųjų apeliaciniame skunde. Be to, neteisingai vertinti liudytojų parodymai, nes buvo nepašalinti tarp jų esantys prieštaravimai, juos vertinant neatsižvelgta į kitus bylos įrodymus. Teismas, remdamasis išimtinai tik išteisintojo bei liudytojų parodymais, nevertindamas šių parodymų tarpusavio prieštaravimų ir visų parodymų ryšio su byloje surinktų įrodymų visuma, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytą reikalavimą įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Kasatorės teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nevertino nukentėjusiųjų parodymų, o kitų įrodymų (liudytojų parodymų, 2014 m. balandžio 14 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą R. B., ekspertizės akto Nr. 11-1395(10) ir kt.) vertinimo nemotyvavo, todėl šis nuosprendis neatitinka BKP 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto reikalavimų. Be to, skundžiamame nuosprendyje konstatuota R. B. kaltė pažeidus KET reikalavimus ir padarius BK 281 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką.

Nukentėjusiųjų manymu, apeliacinės instancijos teismas nesilaikė logikos dėsnių ir protingumo principo, todėl netinkamai sprendė D. S. kaltės klausimą. Pagal bylos duomenis, nors D. S. nesuprato, kad, šiurkščiai pažeisdamas KET, t. y. kirsdamas ištisinę ženklinimo liniją ir išvažiuodamas į priešpriešinę eismo juostą, sukels eismo įvykį, tačiau, kaip nurodoma ekspertizės akte Nr. 11-1395(10), jis turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo, todėl pagal veikos aplinkybes (įvykio trukmę, vietą) ir savo asmenines savybes (reakciją, vairavimo patirtį) turėjo tai numatyti ir pasielgti kitu, teisei nepriešingu būdu, kuris nebūtų sukėlęs eismo įvykio ir sunkių padarinių. Taigi šioje situacijoje D. S. buvo nusikalstamai nerūpestingas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas D. S. psichinį santykį siejo su R. B. veiksmais ir objektyvia galimybe juos nuspėti, o ne su eismo įvykiu ir jo padariniais, nors BK 281 straipsnio sudėtis yra materiali. Neatsižvelgdamas į ekspertizės akto išvadas, liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymus, šis teismas padarė konkrečiomis įvykio aplinkybėmis nepagrįstas išvadas, be to, nurodė tokias aplinkybes, kurių byloje nenustatyta (pavyzdžiui, kad kelio dešinėje buvo atitvaras, nors iš bylos duomenų matyti, jog kelio dešinėje buvo platus kelkraštis). Taip teismas pažeidė BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatas.

Nukentėjusiosios nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas D. S. veiksmus vertino kaip atsakingus, adekvačius kilusiam pavojui, nes, teismo nuomone, jų tikslas buvo likviduoti kilusią grėsmę eismo saugumui (išvengti transporto priemonių susidūrimo). Taigi teismas, nenustatęs D. S. kaltės, konstatavo būtinojo reikalingumo situaciją, nors BK 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma gali būti taikoma tik dėl nusikalstamos veikos padarymo kaltam asmeniui, kaip baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė. Be to, kasatorės atkreipia dėmesį į tai, kad teismas neįvertino, jog tais neva pateisinamais veiksmais D. S. nepavyko išvengti transporto priemonių susidūrimo ir būtent dėl jų įvyko eismo įvykis.

Kasatorės mano, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas priežastinį ryšį, nesivadovavo būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisykle. Pagal teismų praktiką priežastinis ryšys konstatuojamas tuo atveju, kai vairuotojo padarytas KET pažeidimas lemia padarinių atsiradimą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas D. S. veiksmus siejo ne su eismo įvykio padarinių atsiradimu, bet su R. B. veiksmais, todėl nustatė netiesioginį priežastinį ryšį ir konstatavo D. S. nekaltumą, teigdamas, kad jeigu R. B. nebūtų pažeidęs KET, D. S. taip pat jų nebūtų pažeidęs ir tokiu atveju nebūtų įvykęs eismo įvykis su sunkiais padariniais. Teismas nevertino, ar eismo įvykis su sunkiais padariniais būtų įvykęs, jei D. S. nebūtų pažeidęs KET. Kasatorės įsitikinusios, kad išteisintojo veika turėjo būti pripažinta eismo įvykio metu kilusių padarinių priežastimi, o tai, kad tikėtini R. B. veiksmai taip pat galėjo būti įvykio priežastis, negalėjo turėti įtakos tiesioginio priežastinio ryšio tarp D. S. neteisėtų veiksmų ir sukeltų padarinių nustatymui. Net ir tuo atveju, jei R. B. iš dalies įvažiuodamas į priešpriešinio eismo juostą toje kelio dalyje, kur tai yra leistina, būtų pažeidęs KET, turėjo būti laikoma, kad abiejų vairuotojų padaryti KET pažeidimai prisidėjo prie eismo įvykio padarinių kilimo, todėl pagal teismų praktiką pagal BK 281 straipsnį turėjo atsakyti abu vairuotojai.

Pasak kasatorių, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas tokį nuosprendį, tik deklaratyviai suteikė nukentėjusiesiems teisę pareikšti civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka. Iš tikrųjų teismas užkirto teisę į šio ieškinio patenkinimą, nes visiškai paneigė D. S. kaltę ne tik dėl nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 3 dalyje, bet ir kilusio eismo įvykio apskritai. Esant tokioms teismo išvadoms, nukentėjusiosios negali reikalauti iš D. S. žalos, atsiradusios dėl eismo įvykio patirtų sunkių traumų (sunkaus ir nesunkaus sveikatos sutrikdymų), atlyginimo. Tokia situacija pažeidžia kasatorių teises bei laisves ir teisėtus interesus dėl patirtos žalos atlyginimo, taip pat prieštarauja baudžiamojo proceso paskirčiai ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves (BPK 1 straipsnio 1 dalis).

Nukentėjusiųjų R. B. ir J. B. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl prašymo nutraukti bylą suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui

Kasatorės teigia, kad apeliacinės instancijos teismas negalėjo priimti naujo išteisinamojo nuosprendžio, o bylą turėjo nutraukti BPK 327 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. dėl suėjusios patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties. Šie kasacinio skundo teiginiai nepagrįsti, o prašymas nutraukti bylą minėtu pagrindu negali būti tenkinamas.

Pažymėtina, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos (BK 95 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis priimtas 2014 m. rugpjūčio 12 d., o vertinami D. S. veiksmai padaryti 2009 m. rugpjūčio 22 d., taigi dar nesuėjus nustatytam penkerių metų senaties terminui. Esant tokiai situacijai, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo apeliacinį skundą, kuriame šis prašė panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir bylą nutraukti nesant jo kaltės, turėjo pagrindą svarstyti būtent D. S. kaltumo, bet ne senaties klausimą. Nustatęs nuteistojo apeliacinio skundo pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas priėmė jam išteisinamąjį nuosprendį BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 329 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kartu teismas, vadovaudamasis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, paliko byloje pareikštus civilinius ieškinius nenagrinėtus, išaiškinęs teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Kasaciniame skunde nenurodyta aplinkybių, leidžiančių abejoti tokio procesinio sprendimo pagrįstumu ir atitiktimi BPK reikalavimams. Kasatorių nuoroda į kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-259/2014 šiuo atveju nėra tinkama, nes nurodytoje byloje apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas buvo suėjęs iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas, kaip jau minėta aukščiau, dar nesusėjus senaties terminui.

Dėl įrodymų ir faktinių eismo įvykio aplinkybių teisinio vertinimo, lėmusio apeliacinės instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio priėmimą

Kasatorės ginčija apeliacinės instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir išvadas dėl faktinių  eismo įvykio aplinkybių, tvirtina, kad būtent D. S. padaryti KET pažeidimai lėmė eismo įvykio kilimą, kurio metu buvo sužalotos nukentėjusiosios.

Pažymėtina, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai nustatė iš esmės tas pačias eismo įvykio aplinkybes, t. y. kad 2009 m. rugpjūčio 22 d, apie 12.30 val., kelio Grigiškės–Lentvaris 2,1 km, D. S., vairuodamas automobilį „Mercedes Benz E250“, Lentvario kryptimi, siekdamas išvengti susidūrimo su iš priekio, iš dalies kaltinamojo krypties eismo juosta atvažiuojančiu automobiliu „Ford Mondeo“, vairuojamu R. B., manevravo į kairę, į priešpriešinę eismo juostą, kur susidūrė su į savo eismo juostą grįžusia R. B. vairuojama transporto priemone. Tačiau skiriasi skirtingų instancijų teismų teisinis šių aplinkybių vertinimas.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad eismo įvykio priežastis buvo tiek automobilio „Ford Mondeo“ vairuotojo R. B., tiek automobilio „Mercedes Benz E250“ vairuotojo D. S. neatsargūs veiksmai vairuojant transporto priemones ir pažeidžiant KET reikalavimus. Konstatuota, kad R. B. nesiėmė visų būtinų priemonių nekelti pavojaus kitiems eismo dalyviams, nevažiavo kuo arčiau kelio dešiniojo krašto, važiavo priešpriešine eismo juosta, viršijo gyvenvietėje leistiną 50 km/h greitį, taip pažeidė KET 9, 105, 122, 125, 133, 135 punktus. Tuo tarpu D. S., pamatęs kliūtį, nestabdė ir klaidingai manevravo į kairę, išvažiuodamas į priešingą eismo juostą, todėl neišvengė susidūrimo su automobiliu „Ford Mondeo“, taip pažeidė KET 13.4, 105, 122, 125 punktų reikalavimus. Konstatuota ir tai, kad jeigu D. S. nebūtų išvažiavęs į priešingos krypties eismo juostą, eismo įvykis nebūtų įvykęs. Kadangi R. B. ikiteisminio tyrimo metu mirė ir tyrimas jam dėl to nutrauktas, apkaltinamasis nuosprendis priimtas tik D. S.

Apeliacinės instancijos teismas, iš esmės remdamasis tais pačiais byloje nustatytais faktais, konstatavo D. S. kaltės (neatsargumo) nebuvimą dėl įvykusios avarijos ir jos metu kilusių padarinių. Teismas šią išvadą motyvavo tuo, kad pavojinga eismo situacija atsirado ne dėl D. S. veiksmų, kad jis nežinojo ir negalėjo žinoti, jog priešais atvažiuojančios transporto priemonės vairuotojas pakeis trajektoriją ir grįš į savo eismo juostą, neturėjo nei laiko, nei objektyvių galimybių įvertinti savo sprendimo sukti į kairę vengiant susidūrimo rizikingumo. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad nuo to momento, kai iš už posūkio kelyje pasirodė artėjantis automobilis „Ford Mondeo“ iki jo susidūrimo su D. S. vairuojamu automobiliu, praėjo vos 2,2 sekundės, iš kurių tik 1 sekundė – vairuotojo reakcijos laikas, ir kad per tokį trumpą laiką nebuvo galimybės įvertinti vienokio ar kitokio sprendimo rizikos laipsnio, o juo labiau susiformuoti sąmoningai nuostatai nepaisyti eismo saugumo taisyklių. Nors D. S. veiksmai neatitiko KET 134 punkto reikalavimų ir buvo spontaniški, tačiau jų tikslas buvo likviduoti kilusią grėsmę eismo saugumui – išvengti transporto priemonių susidūrimo. Šie argumentai lėmė teismo išvadą, kad D. S. veiksmuose susidariusioje situacijoje nėra nei nusikalstamo pasitikėjimo, nei nusikalstamo nerūpestingumo.

Apeliacinės instancijos teismo išvadai pritartina. Nekelia abejonių, kad kiekvienas transporto priemonę vairuojantis asmuo turi būti maksimaliai atsargus, pasirinkti saugų greitį atsižvelgiant į eismo intensyvumą, krovinio ir transporto priemonės ypatumus, jų būklę, kelio ir meteorologines sąlygas, matomumą, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę. Kita vertus, vairuotojas turi pagrįstą teisę tikėtis, kad kiti eismo dalyviai taip pat nepažeis eismo saugumo reikalavimų ir nekels pavojaus sau ir kitiems. Todėl, vertinant transporto priemonę vairuojančio asmens veiksmus reaguojant į netikėtai kelyje atsiradusią kliūtį, negalima reikalauti, kad vairuotojas visada šias kliūtis numatytų, pvz., kad į kelią netikėtai įvažiuos dviratininkas arba kad ant važiuojamosios kelio dalies tamsiu paros metu gali gulėti žmogus, eiti pėsčiasis nesegėdamas šviesą atspindinčio atšvaito, stovėti tinkamai nepaženklinta traktoriaus priekaba be veikiančių žibintų ir atšvaitų ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-537/2009, 2K-169/2010, 2K-384/2013, 2K-160/2014).

Teismų praktikoje yra ir tokių precedentų, kai eismo įvykio kaltininku nebuvo laikomas vairuotojas, kuris, vengdamas susidūrimo su į jo važiavimo juostą išvažiavusiu automobiliu, pasuko į kairę ir priešingoje eismo juostoje susidūrė su grįžtančiu į savo važiuojamąją juostą automobiliu (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-52/2010). Tokio pobūdžio bylose sprendžiant eismo įvykio priežasties klausimą turi būti nustatomi ir įvertinami ne tik nesėkmingai bandžiusio išvengti susidūrimo vairuotojo manevras, bet ir jam kliūtį sudariusio vairuotojo veiksmų atitiktis KET reikalavimams, taip pat kiti faktoriai, galėję turėti reikšmės eismo įvykiui. Tačiau, net ir nustačius KET pažeidimą ir jo priežastinį ryšį su eismo įvykiu bei padaryta žala kitam asmeniui, veikai kvalifikuoti pagal BK 281 straipsnį turi būti nustatyta ir eismo įvykį sukėlusio asmens neatsargi kaltė (pasitikėjimas arba nerūpestingumas).

Nagrinėjamojoje byloje apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadas apie neatsargios kaltės nebuvimą D. S. veiksmuose, atkreipė dėmesį į 2010 m. liepos 16 d. ekspertizės aktą Nr. 11-1395(10), kuriame nustatyta, kad laikas nuo D. S. sureagavimo į pavojų iki susidūrimo su automobiliu „Ford Mondeo“ yra 2,2 sekundės, iš to laiko 1 sekundė yra vairuotojo reakcijos laikas ir 0,2 sekundės – vairo sistemos suveikimo laikas, taigi kaltinime aprašyta D. S. veika truko tik 2,2 sek. Turint galvoje šią aplinkybę, taip pat priverstinį D. S. manevro (posūkio į kairę) pobūdį siekiant išvengti susidūrimo, tokia teismo išvada logiška ir suprantama, be to, atitinka subjektyvaus pakaltinimo principą baudžiamojoje teisėje. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti tokia teismo išvada.

Kasaciniame skunde ginčijamos ir teismų nustatytos faktinės aplinkybės, dėstoma versija, kad R. B. jokių KET pažeidimų iš viso nepadarė, važiavo savo eismo juosta leistinu greičiu, o apeliacinės instancijos teismas neteisingai vertino ekspertizių aktus ir kitus įrodymus. Šie teiginiai nepagrįsti. Patikrinus kasaciniame skunde išdėstytus argumentus, nenustatyta jokių duomenų, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nesilaikytų įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnis), vadovautųsi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertintų šališkai, neatsižvelgtų į kokias nors svarbias bylos aplinkybes. Priešingai, iš bylos medžiagos matyti, kad šios instancijos teismas vertino įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs R. B., kuriam nėra priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kaltę padarius KET reikalavimų pažeidimą, lėmusį eismo įvykį, pažeidė jo nekaltumo prezumpciją (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnis), taip pat nesilaikė nagrinėjimo teisme ribų (BK 255 straipsnio 1 dalis). Šis argumentas nepagrįstas.

Nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas dėl R. B. padarytų KET pažeidimų, lėmusių eismo įvykį, nutrauktas šiam mirus (T. 3, b. l. 105). R. B. jokie kaltinimai šioje byloje nepareikšti, tačiau jo, kaip eismo įvykio dalyvio, veiksmų ir jų įtakos padarinių kilimui analizė buvo būtina ir neišvengiama vertinant pareikšto kaltinimo D. S. pagrįstumą. R. B. vairuojamo automobilio „Ford Mondeo“ važiavimas priešpriešine eismo juosta viršijant gyvenvietėje leistiną 50 km/h greitį ir kliūties sudarymas D. S. vairuojamam automobiliui buvo pripažintas pagrindine eismo įvykio priežastimi, taigi buvo konstatuota R. B. kaltė dėl eismo įvykio kilimo. Tačiau toks konstatavimas nevertintinas kaip R. B. kaltumo dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 3 dalyje, pripažinimas ir atitinkamai kaip jo nekaltumo prezumpcijos pažeidimas bei nagrinėjimo teisme ribų nesilaikymas.

Kita vertus, kasatorės teisingai atkreipia dėmesį į kai kurių apeliacinės instancijos teismo motyvų prieštaringumą, t. y. į teiginius dėl nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą R. B. pateiktų išvadų privalomumo teismui. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šis prokuroro nutarimas įsiteisėjęs, nukentėję asmenys jo neskundė, todėl teismas vertina jį kaip įrodymą byloje kartu su visais kitais surinktais ir ištirtais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas dėl to nurodė, kad šis prokuratūros nutarimas įsiteisėjęs, todėl jame konstatuoti faktai papildomo įrodinėjimo nereikalauja, ir kad teismas net negali padaryti kitokių išvadų. Šie teismo argumentai prieštarauja faktų nustatymo ir įrodinėjimo principams. Jau minėta, kad šioje byloje kaltinamojo D. S. veiksmų ir jų įtakos eismo įvykiui vertinimas buvo glaudžiai susijęs su R. B. veiksmų atitinkamu vertinimu. Galutinis eismo įvykio faktinių aplinkybių nustatymas ir jų teisinis kvalifikavimas išimtinai priklauso teismo kompetencijai, jokios prokuroro nutarime nutraukti bylą mirusiam asmeniui padarytos išvados šioje baudžiamojoje byloje negalėjo būti vertinamos kaip neginčytinos ir privalomos teismui. Kita vertus, šis teisinio argumentavimo trūkumas nepaneigia apeliacinės instancijos teismo išvadų dėl D. S. nekaltumo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išvada dėl eismo įvykio priežasčių pagrįsta ne prokuroro nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą pateiktomis išvadomis, bet pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, 2010 m. liepos 16 d. ekspertizės akto Nr. 114-1395(10) ir liudytojo O. D. parodymų analize. Daug dėmesio nuosprendyje skirta ir įrodymu nepripažintai specialisto V. M. 2010 m. kovo 15 d. išvadai Nr. MV 2010-8, kuria nukentėjusiosios grindė savo poziciją proceso metu. Taigi prieštaringas pasisakymas dėl minėto prokuroro nutarimo įrodomosios reikšmės nesudaro pagrindo konstatuoti esminio procesinio pažeidimo, kuris galėtų sukliudyti teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Konstatuotina, kad pagrindo tenkinti kasacinį skundą, naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį (BPK 369 straipsnis) nenustatyta.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nukentėjusiųjų R. B. ir J. B. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                                              Dalia Bajerčiūtė

                                                                                                                              Aurelijus Gutauskas

                                                                                                                              Olegas Fedosiukas