Civilinė byla Nr. 2A-511/2013

Procesinio sprendimo kategorijos: 32.5.4.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 15 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Marytės Mitkuvienės,

sekretoriaujant Marijai Zubrickienei,

dalyvaujant ieškovui E. V., jo atstovui advokatui Albertui Pocevičiui,

atsakovo atstovui advokatui Daliui Baranauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo E. V. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Swedbank“ dėl hipotekos pabaigos, tretieji asmenys bankrutuojanti 91-oji gyvenamųjų namų statybos bendrija, P. R. (P. R.), M. R. (M. R.), B. O. P., uždaroji akcinė bendrovė „Katransa“, D. B. (D. B.), J. D., T. R., J. L. M., V. G., S. P., O. B., A. O., L. K., E. Č. ir K. O..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti, kad hipoteka butui, esančiam (duomenys neskelbtini) pasibaigė ir išregistruojama, ir įpareigoti atsakovą kreiptis į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrių dėl 2003 m. birželio 23 d. nutarties Nr. 497/2003 pakeitimo, reikalaujant pašalinti iš minėtos nutarties rezoliucinėje dalyje nurodytų kreditoriui įkeistų nekilnojamojo turto objektų sąrašo objektą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Ieškinio reikalavimams pagrįsti nurodomos tokios aplinkybės. 1997 m. lapkričio 26 d. UAB „Meduja“, 91-oji GNSB (toliau – bendrija) ir ieškovas pasirašė sutartį, kuria UAB „Meduja“ įsipareigojo pastatyti bendrijai namą, esantį (duomenys neskelbtini), o ieškovui jame butą Nr. 29 (keitėsi į Nr. 28), o ieškovas – sumokėti už butą 140 730 Lt. 1997 m. gegužės 29 d. turto įkeitimo sutartimi nebaigtas statyti namas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo įkeistas AB „Lietuvos taupomasis bankas“ (dabar atsakovas AB „Swedbank“, toliau – bankas), siekiant užtikrinti 1997 m. gegužės 29 d. paskolos sutartimi Nr. 183601 bendrijos prisiimtų įsipareigojimų įvykdymą. Užbaigus namo statybą ir suteikus butams unikalius numerius, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus teisėjo 2003 m. birželio 23 d. nutartimi Nr. 497/2003 buvo pakeisti duomenys hipotekos registre apie 1997 m. gegužės 29 d. turto įkeitimo sutartimi įkeistą turtą. Ieškovui priklausantis butas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir šiuo metu yra įkeistas pagal 1997 m. gegužės 29 d. įkeitimo sutartį ir 2003 m. birželio 23 d. teismo nutartį Nr. 497/2003. Ieškovo nuomone, jo buto hipoteka yra neteisėta, nes ieškovas savo įsipareigojimą sumokėti už butą 140 730 Lt yra įvykdęs (faktiškai 91-ajai GNSB yra sumokėjęs 155 149 Lt.). Ieškovas sutinka, kad nuosavybės teisių perėjimas įkeitimo teisės nepanaikina, tačiau teigia, kad susiklostę santykiai yra specifiniai, į bendriją nariai jungėsi pajinių įnašų pagrindu ir turėjo vienintelį tikslą – aprūpinti savo gyventojus gyvenamosiomis patalpomis, todėl ir kreditą bendrija turėjo teisę gauti tik tokiam tikslui. Pastačius butus bendrijos nariams ir jiems išmokėjus pajus, tokie bendrijos nariai tapo butų savininkais. LR Vyriausybės 1993 m. balandžio 19 d. nutarimu Nr. 274 patvirtintos Gyvenamųjų namų, butų statybos arba pirkimo lengvatinio kreditavimo tvarkos 16 punkte nustatyta, kad bendrijos nario, kuris nepasinaudoja paskola butui statyti arba grąžina paskolą, buto hipoteka išregistruojama. Todėl ši analogiškus santykius reglamentuojanti norma turi būti taikoma ir nagrinėjamu atveju. Ieškovui pilnai išmokėjus pajus, išnyko pagrindas buto įkeitimui, todėl hipoteka turi būti išregistruota. Ieškovas teigia, kad jo  skolinis įsipareigojimas yra įvykdytas, todėl pagal CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punktą  hipoteka jo butui yra baigta.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimu ieškovo R. V. ieškinį atmetė, konstatavęs, kad ieškovas neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė savo reikalavimus. Teismas nustatė, kad bendrijos prievolė pagal paskolos sutartį nepasibaigė, nes bendrija neįvykdė įsipareigojimų bankui visa apimtimi: 2009 m. rugsėjo 25 d. fiksuotas 684 195,20 Lt bendrijos įsiskolinimas bankui. Teismas sprendė, kad nėra nei vieno iš CK 4.197 straipsnio 2 dalyje numatytų pagrindų, suteikiančių įkeisto daikto savininkui ar skolininkui teisę reikalauti hipotekos pabaigos, taip pat nėra ir CK 4.197 straipsnio 3 dalyje nustatyto pagrindo hipotekai baigti, nes bankas hipotekos neatsisakė. Teismas taip pat nurodė, kad pagal CK 4.172 straipsnio 1 dalį dėl įkeisto nekilnojamojo daikto padalijimo hipotekos reikalavimas nedalijamas ir lieka galioti visiems po padalijimo suformuotiems nekilnojamiesiems daiktams. Ši nuostata nedraudžia susitarti dėl hipoteka įkeisto daikto padalijimo ir naujai atsiradusių daiktų išlaisvinimo nuo hipotekos pagal šalių susitartas ar įstatymo nustatytas aplinkybes. Teismas sprendė, kad pripažinti, jog ieškovo bendrijai sumokėta suma pagal buto statybos sutartį sutampa su atitinkamam butui tenkančia paskolos sumos dalimi, nėra pagrindo. Nustatyta aplinkybė, kad ieškovas yra sumokėjęs bendrijai buto statybos sutartyje numatytą kainą, nesudaro pagrindo įpareigoti atsakovą išlaisvinti ginčo butą nuo įkeitimo, nes bendrijos prievolė nėra įvykdyta. Ieškovo ir bendrijos santykiai įtakos atsakovo teisėms neturi. Ginčo išnagrinėjimui reikšminga tai, kad 1999 m. birželio 17 d. perduodant ginčo butą ieškovui ir pastarajam 1999 m. rugpjūčio 18 d. įregistruojant į butą nuosavybės teises, namas (duomenys neskelbtini), jau buvo įkeistas bankui, ieškovui toks faktas buvo žinomas ir priimtinas, įkeitimo sandoris yra galiojantis ir neginčijamas. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija 2011 m. spalio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-386/2011, patvirtino ir iki tol atitinkamai formuotą teismų praktiką, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. balandžio 19 d. nutarimas Nr. 274 „Dėl gyvenamųjų namų, butų statybos arba pirkimo lengvatinio kreditavimo“ taikytinas tik tuo atveju, jeigu bendrijai buvo suteiktas lengvatinis kreditas. Nagrinėjamu atveju bendrijai buvo suteikta komercinė paskola, todėl teismas sprendė, kad taikyti nurodytą nutarimą nėra pagrindo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pripažinti, kad hipoteka butui, esančiam (duomenys neskelbtini), pasibaigė ir šiam butui hipoteka išregistruojama; įpareigoti atsakovą kreiptis į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrių dėl 2003 m. birželio 23 d. nutarties Nr. 497/2003 pakeitimo, reikalaujant pašalinti iš kreditoriui įkeistų nekilnojamojo turto objektų sąrašo objektą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nes įkeitimo teisė yra pasibaigusi. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. LR Vyriausybės 1993 m. balandžio 19 d. nutarimu Nr. 274 patvirtintos Gyvenamųjų namų, butų statybos arba pirkimo lengvatinio kreditavimo tvarkos 16 punkte nustatyta, kad bendrijos nario, kuris nepasinaudoja paskola butui statyti, arba grąžina paskolą, buto hipoteka išregistruojama, padarius įkeitimo sutarties (hipotekos lakšto) pakeitimą. Ši teisės norma reglamentuoja analogiškus teisinius santykius, todėl taikoma ir nagrinėjamu atveju (CPK 3 str. 6 d.). Tokios pozicijos laikosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas bei kiti teismai savo praktikoje (2003 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-919/2003, Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasarop 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2A-43/2010). Ginčo sprendimui neturi reikšmės kreditavimo forma, nes būtų neteisinga vienos asmenų grupės (paėmusių lengvatinį kreditą) ir kitos asmenų grupės (neėmusiems kredito arba paėmusiems komercinį kreditą) taikyti blogesnes kredito grąžinimo sąlygas ir dėl to atsirandančias pasekmes. Tokiu būdu, ieškovui pilnai išmokėjus pajų, išnyko pagrindas pastatyto ir jam priklausančio buto įkeitimui ir jis įgijo teisę reikalauti išregistruoti hipoteką.

2. Pagal CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punktą įkeisto daikto savininkas ar skolininkas gali reikalauti, kad hipoteka būtų baigta, jeigu yra įvykdytas skolinis įsipareigojimas. Nagrinėjamu atveju skolinis įsipareigojimas yra įvykdytas, todėl hipoteka ieškovo butui turi būti pripažinta baigta ir išregistruota. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-386/2011; 2002 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-865/2002; 2007 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2007).

3. Teismas vadovavosi banko 2009 m. spalio 1 d. raštu, kuriame nurodyta, kad bendrijos prievolė pagal paskolos sutartį nepasibaigė, nes bendrija neįvykdė įsipareigojimų bankui visa apimtimi. Ieškovas pažymi, kad bankas nepateikė tai patvirtinančių įrodymų, be to, nurodo, kad vien priešingos šalies pateiktos pažymos neužtenka įrodyti skolos buvimą. Atsakovas privalėjo skolos buvimą įrodyti atsiskaitymų faktą patvirtinančiais dokumentais, todėl laikytina, kad atsakovas neįrodė savo atsikirtimo (CPK 178 str.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. spalio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje 3K-3-386/2011, nurodė, kad jeigu gyvenamasis namas buvo įkeistas, tai nedraudžiama susitarti, kad perduodant nuosavybės teisę į jame pastatytus butus tie bendrijos nariai, kurie atsiskaitė su bendrija, gali gauti savo pastatytą butą be jo įkeitimo hipoteka.

4. Bendrija savo pažymomis patvirtino, kad ieškovas nėra skolingas ir yra visiškai atsiskaitęs su bendrija, todėl teismo išvada, kad pripažinti, jog ieškovo bendrijai sumokėta suma pagal buto statybos sutartį sutampa su atitinkamam butui tenkančia paskolos sumos dalimi, nėra pagrindo, nepagrįsta. Aplinkybė, kad galbūt bendrija nepervesdavo visų bendrijos narių įmokų už įsigyjamus butus bankui, nekeičia ginčo esmės. Bankas turėjo teisę nurašyti ieškovo pervestus pinigus, tačiau to nepadarė. Atsakovas leido ieškovui antrinį įkeitimą, taigi žinojo, kad ieškovas gaus pinigus atsiskaityti su bendrija už butą, tačiau nenurodė ieškovui, kad pinigus reikia pervesti jam (bankui), nes bendrija neatsiskaito su banku už kreditą, kad kitaip nebus panaikinta hipoteka ar pan. Ieškovas pagrįstai manė, kad bendrija tinkamai vykdo savo įsipareigojimus bankui. Bankas pats pasirinko asmenį, kuris atsiskaitinės su juo už gautą paskolą. Suteikdamas paskolą bankas nereikalavo, kad kiekvienas bendrijos narys pasirašytų sutartį dėl paskolos grąžinimo bankui. Ieškovas veikė pagal sutartį ir kitaip grąžinti jam skirtą paskolos dalį, kaip tik per bendriją, neturėjo teisinio pagrindo.

Atsakovas su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo šiuos argumentus:

1. 1997 m. lapkričio 26 d. sutarties su UAB „Meduja“ ir 91 GNSB pasirašymo metu galiojusio Hipotekos įstatymo 10 straipsnis nustatė, kad padalijus įkeistą nekilnojamąjį daiktą, hipotekos reikalavimas nedalomas ir lieka galioti visiems po padalijimo suformuotiems nekilnojamiesiems daiktams. Apeliantas nesikreipė į viešus registrus dėl informacijos apie įsigyjamą turtą suteikimo, nesidomėjo įsigyjamo turto suvaržymais, todėl įsigijo įkeistą turtą. Kadangi toks apelianto elgesys negali būti laikomas sąžiningu, protingu ir rūpestingu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apelianto ieškinį.

2. CPK 3 straipsnio 5 dalis nustato, kad tik nesant įstatymo reguliuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reguliuojantį panašius santykius. Teismas neturi teisinio pagrindo nagrinėjant bylą remtis Vyriausybės 1993 m. balandžio 19 d. nutarimu Nr. 274. Šis nutarimas nustato ir reglamentuoja gyvenamųjų namų, butų statybos arba pirkimo lengvatinio kreditavimo tvarką. 91-oji GNSB nesinaudojo lengvatiniu kreditu, Lietuvos Respublika nesuteikė lėšų šiai bendrijai gyvenamojo namo statybai, nekompensavo bankui mokamų palūkanų, todėl minėtas nutarimas šioje byloje negalėjo būti pritaikytas. Ieškovo ir atsakovo ginčui turi būti taikomi svetimo daikto hipotekos pasibaigimo pagrindai.

3. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CK normas, reglamentuojančias hipotekos pasibaigimo pagrindus. Hipotekos registras yra viešas, o banko su bendrija 1997 m. gegužės 29 d. sudaryta turto įkeitimo sutartis buvo įregistruota viešame registre, todėl apeliantas negali teisintis, kad pasirašydamas sutartį su UAB „Meduja“ ir bendrija nežinojo, kad namas, kuriame yra ginčo butas, įkeistas bankui, ir kad bendrijai neįvykdžius įsipareigojimų, minėtas turtas bus parduotas priverstine tvarka.

4. Apeliantas nepaneigė įstatymų įtvirtino hipotekos duomenų teisingumo ir viešumo prezumpcijos. Buto įgijimo nuosavybėn metu galiojusio Hipotekos įstatymo 10 straipsnis ir šiuo metu galiojantis CK 4.172 straipsnis nustato, kad padalijus įkeistą nekilnojamąjį daiktą, hipotekos reikalavimas nedalomas ir lieka galioti visiems po padalijimo suformuotiems nekilnojamiesiems daiktams. Šioje byloje nėra nei vieno CK 4.197 straipsnyje nurodyto hipotekos ginčo turtui pasibaigimo pagrindo. Bendrijos skolinis įsipareigojimas atsakovui yra neįvykdytas, nėra teismo sprendimo, kuriuo hipotekos sutartis yra pripažinta negaliojančia ir nėra pareikšta tokio reikalavimo (CK 4.197 str. 2 d. 2 p.), hipotekos kreditoriaus vieta yra žinoma (CK 4.197 str. 2 d. 3 p.), atsakovas nėra atsisakęs hipotekos (CK 4.197 str. 3 d.). Kadangi apeliantas neįrodė CK 4.197 straipsnio taikymo pagrindų, jo reikalavimas skundžiamu sprendimu teismo buvo atmestas pagrįstai.

5. 1964 m. CK 211 str. nustatė, kad įkeistojo turto nuosavybės teisei arba patikėjimo teisei perėjus iš įkaito davėjo kitam asmeniui, įkeitimo teisė lieka galioti. Tokia pati taisyklė yra suformuluota CK 4.171 straipsnio 9 dalyje, pagal kurią daikto įkeitimas netrukdo perleisti jo kito asmens nuosavybėn. Perleidžiant įkeistą daiktą nuosavybėn kitam asmeniui, hipoteka seka paskui daiktą. 1997 m. gegužės 29 d. turto įkeitimo sutartimi įkeistu namu, o tuo pačiu ir ginčo butu, buvo užtikrintas bendrijai suteiktos 3 000 000 Lt paskolos grąžinimas. Kol šis įsipareigojimas yra neįvykdytas, įkeisto daikto nuosavybei perėjus kitam asmeniui, hipoteka nepasibaigia.

6. Atsakovas ir bendrija 1999 m. birželio 18 d. susitarimu prie 1997 m. gegužės 29 d. paskolos sutarties Nr. 183601 susitarė dėl atsakovui įkeistų butų išlaisvinimo iš hipotekos procedūros. Susitarimo 1 punktu buvo pakeistas 1997 m. gegužės 29 d. paskolos sutarties Nr. 183601 2.3. punktas nustatant, kad bendrijos paimta paskola gali būti grąžinama perkeliant skolą (jos dalį) gyventojams (bendrijos nariams), sudarant su jais skolos perkėlimo sutartis, ir ta suma sumažinant bendrijos įsipareigojimus bankui. Susitarimu buvo papildyta 1997 m. gegužės 29 d. paskolos sutartis Nr. 183601 3.3. punktu, pagal kurį atsakovas įsipareigoja išlaisvinti nuo įkeitimo (hipotekos) bendrijos nurodytą butą, jeigu atsakovui bus grąžinta tam butui paskirta skola. Bendrija ir  atsakovas susitarė, kad iš įkeitimo (hipotekos) bus išlaisvinti tik tie bendrijos nurodyti butai, kurių savininkai grąžins tam konkrečiam butui priskirtą skolą. Apeliantas nepateikė duomenų, kad bendrija būtų atsakovui nurodžiusi išlaisvinti apeliantui nuosavybės teise priklausantį ginčo turtą iš hipotekos, nes apeliantas grąžino tam turtui priskirtą skolą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika pagrindžia skundžiamą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-546-2008, 2007 m. birželio 12 d. nutartyje, civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2007).

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

Gyvenamųjų namų statybos bendrija yra fizinių asmenų susivienijimas, siekiantis jos narius aprūpinti butais. Šiam tikslui pasiekti kaupiamos ir naudojamos bendrijos narių lėšos, jų kaupimo ir naudojimo tvarką reglamentuoja įstatymai, bendrijos įstatai ir bendrijos sutartys su nariais. Butų statybai yra sudaromos sutartys su rangovais. Bendrijos tikslui pasiekti turi būti sukaupta pakankamai lėšų, t. y. toks jų kiekis, kad finansinių išteklių užtektų butams pastatyti - parengimo darbams ir projektavimui, medžiagų pirkimui, statybos darbams ir kitoms pridėtinėms išlaidoms. Užbaigus statybą surinktomis lėšomis turi būti atsiskaityta su visais kreditoriais. Bendrija, neatsiskaitydama su kreditoriais, atlieka neteisėtus veiksmus, kuriuos lemia ir taip pat yra neteisėtas bendrijos valdymo organų ir jų narių neveikimas - sprendimų nepriėmimas. Jeigu statybos metu išaiškėjo, kad sukauptų lėšų nepakanka, tai įgalioti bendrijos organai privalo priimti sprendimus ir surinkti pakankamai lėšų. Išaiškėjus, kad dalis bendrijos narių nėra sumokėję bendrijai visų priklausančių mokėti įmokų arba jiems neteisėtai buvo nenustatyta mokėti lygias su kitais bendrijos nariais įmokas, kreditoriai, negavę iš bendrijos atsiskaitymo, turi teisę išreikalauti trūkstamas lėšas iš bendrijos ir tų bendrijos valdymo organų narių, kurie privalėjo priimti sprendimus, užtikrinančius pakankamą bendrijos lėšų sukaupimą.

Byloje nustatyta, kad gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), statybai finansuoti bendrija pagal 1997 m. gegužės 29 d. sutartį Nr. 183601 (toliau – paskolos sutartis) gavo iš banko    3 000 000 Lt paskolą ir iš šios sutarties kylančių įsipareigojimų įvykdymui užtikrinti tos pačios dienos turto įkeitimo sutartimi (toliau – įkeitimo sutartis) įkeitė bankui nebaigtą statyti gyvenamąjį namą (1 t., 7-9 b. l.). Tapęs bendrijos nariu, 1997 m. lapkričio 26 d. trišale su rangovu UAB „Meduja“ ir bendrija sudaryta sutartimi (toliau – sutartis) ieškovas siekė šiame name pasistatyti trijų kambarių 93,82 kv. m. ploto butą su daline apdaila už bendrą 140 730 Lt kainą (1 t., 6, 103 b. l.). Pastatytas 100 procentų baigtumo gyvenamasis namas priimtas naudoti 1999 m. gegužės 3 d. (2 t., 40-41 b. l.). Laikotarpiu nuo 1997 m. gruodžio 11 d. iki 1999 m. birželio 17 d. ieškovas sumokėjo bendrijai iš viso 155 152 Lt ir 1999 m. birželio 17 d. aktu bendrija perdavė ieškovui 92,62 kv. m. ploto 3 kambarių butą nuosavybėn, konstatavusi visišką ieškovo atsiskaitymą su bendrija; nuosavybės teises į butą ieškovas įregistravo 1999 m. rugpjūčio 18 d. (1 t., 5, 11-29 b. l.).  Pastatytam ir priimtam naudoti daugiabučiam gyvenamajam namui hipoteka išregistruota 2002 m. kovo 5 d. (2 t., 40-41 b. l.). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus teisėjos 2003 m. birželio 23 d. nutartimi hipotekos registro duomenys pakeisti ir hipoteka įregistruota namo butams, tarpe jų ir ieškovo butui, o 2003 m. spalio 23 d. nutartimi nustatytas ieškovo buto pardavimas antrąja eile (1 t., 5, 10, 148-151 b. l.).

Baigus statyti namą, gyvenamųjų namų statybos bendrija likviduojama ir sudaroma gyvenamųjų namų eksploatavimo bendrija tik tuo atveju, jeigu gyvenamųjų namų statybos bendrija pilnai atsiskaito su banku, arba visi jos nariai, pasinaudoję lengvatiniais kreditais butams statyti, perima bendrijos skolinius įsipareigojimus bankui, t. y. sudaro su banku kredito ir buto įkeitimo sutartis. Nagrinėjamoje byloje 91-oji gyvenamųjų namų statybos bendrija nebuvo likviduota ar reorganizuota, jai yra iškelta bankroto byla dėl nemokumo. Bankas yra bankrutuojančios bendrijos trečios eilės kreditorius su 561 044,06 Lt reikalavimu, kylančiu iš 1997 m. gegužės 29 d. paskolos, suteiktos gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) statybos finansavimui, sutarties Nr. 183601.

Pagal CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punktą įkeisto daikto savininkas ar skolininkas gali reikalauti, kad hipoteka būtų baigta, jeigu įvykdytas skolinis įsipareigojimas. Įkeitimo teisė tarnauja pagrindinei prievolei užtikrinti, todėl įkeitimo teisė (hipoteka) ir kitos papildomos (šalutinės) teisės, atsirandančios iš pradinės prievolės, gali pasibaigti, pasibaigus pagrindinei prievolei CK šeštosios knygos IX skyriuje numatytais prievolių pabaigos pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-865/2002; 2007 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2007). Nagrinėjamoje byloje bendrijos prievolė pagal paskolos sutartį nepasibaigė, nes ji paskolos bankui negrąžino. Pagal CK 4.172 straipsnio 1 dalį dėl įkeisto nekilnojamojo daikto padalijimo hipotekos reikalavimas nedalijamas ir lieka galioti visiems po padalijimo suformuotiems nekilnojamiesiems daiktams. Ši nuostata nedraudžia susitarti dėl hipoteka įkeisto daikto padalijimo ir naujai atsiradusių daiktų išlaisvinimo nuo hipotekos pagal šalių susitartas ar įstatymo nustatytas aplinkybes. Jeigu gyvenamasis namas buvo įkeistas, tai nedraudžiama susitarti, kad, perduodant nuosavybės teisę į jame pastatytus butus tie bendrijos nariai, kurie atsiskaitė su bendrija, gali gauti savo pastatytą butą be jo įkeitimo hipoteka. Šiuo atveju bendrija, bankas ir bendrijos nariai gali tartis dėl po nuosavybės teisės į butus perdavimo butų išlaisvinimo iš hipotekos. Iš to darytina išvada, kad jei bendrijos narys nuosavybės jam perdavimo metu nebuvo laikomas skolininku, tai nebuvo pagrindo įforminti hipotekos jo butui, o jis ar iš jo nuosavybės teisę perėmęs ir sąžiningai atsiskaitęs savininkas gali reikalauti išregistruoti hipoteką dėl atsiskaitymo pagal CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

Šiuo aspektu pažymėtina reikšminga aplinkybė, kad butų statytojai siekė įsigyti hipotekos nesuvaržytus butus. Bankas ir bendrija 1999 m. birželio 18 d. susitarimu (toliau – susitarimas) pakeitė paskolos sutarties 2.3 punktą ir šią sutartį papildė 3.3 ir 4.18 punktais, kuriais nustatė, kad paskola gali būti grąžinama perkeliant skolą (jos dalį) gyventojams (bendrijos nariams), sudarant su jais skolos perkėlimo sutartis, ir ta suma sumažinant bendrijos įsiskolinimą bankui (2.3 p.); bankas įsipareigojo išlaisvinti nuo įkeitimo (hipotekos) bendrijos nurodytą butą, jei bankui bus grąžinta tam butui paskirta skola (3.3 p.); bendrija įsipareigojo gyventojams (bendrijos nariams) neperkeltą skolos dalį paskirstyti butams pagal bendrijos pridedamą sąrašą (4.18 p.). Bylos šalių teigimu, bendrijos skolos dalis nebuvo perkelta bendrijos nariams ir su jais nebuvo sudarytos skolos perkėlimo sutartys. Byloje taip pat nėra objektyvių duomenų (bendrijos valdymo organų sprendimų) dėl bendrijos skolos dalies paskirstymo bendrijos narių, tarpe jų ir ieškovo, butams. Byloje taip pat nėra ir susitarimu papildytos paskolos sutarties 4.18 punkte numatyto bendrijos pridedamo sąrašo, iš kurio būtų galima nustatyti, ar iki susitarimo pasirašymo su bendrija visiškai atsiskaičiusio ir nuosavybės teises į butą perėmusio ieškovo butas buvo įtrauktas į sąrašą butų, kuriems paskirstyta bendrijos skolos bankui dalis. Tokiais duomenimis nedisponuoja ir bendriją administruojantis bankroto administratorius. Ieškovo ir banko atstovo teigimu, bendrijos valdymo organai nepriėmė sprendimų dėl bendrijos skolos dalies paskirstymo bendrijos narių, tarpe jų ir ieškovo, butams ir tokių duomenų bankui neteikė. Jeigu paskolos sutarties 4.18 punkte nurodytu bendrijos pridedamu sąrašu laikyti apeliacinės instancijos teismui banko pateiktą 1999 m. birželio 16 d. bendrijos narių sąrašą (2 t., 62-63 b. l.), tai pagal jo duomenis ieškovo kredito sumą sudarė 90 000 Lt, kuriuos ieškovas sumokėjo į bendrijos sąskaitą banke birželio 17 d. (1 t., 28 b. l.). Ieškovo su bendrija ir rangovu sudaryta 140 730 Lt kainos buto statybos sutartimi ieškovas įsipareigojo sumokėti bendrijai 800 Lt stojamąjį mokestį, pirminį 14 073 Lt buto statybos įnašą ir iki namo statybos pabaigos, jei bus tinkamai vykdoma bendrijos ir rangovo sudaryta statybos rangos sutartis, kiekvieną mėnesį mokamomis įmokomis įmokėti 21 109,50 Lt įnašą į bendrijos sąskaitą banke (sutarties 4 p.). Pagal ieškovo mokėjimus bendrijai liudijančius duomenis  nuo 1997 m. gruodžio 11 d. iki 1999 m. birželio 17 d. ieškovas sumokėjo bendrijai grynais pinigais bei pavedimu iš viso 155 152 Lt, iš kurių 11 107 Lt sumokėta palūkanų, o likusi suma mokėta pagal sutartį (1 t., 11-28 b. l.). Teikdamas paaiškinimus dėl sutarties 4.3 punkte numatytų įnašų paskirties bei sutartyje nenumatytų palūkanų mokėjimo ieškovas nurodė, kad dėl piniginių lėšų stygiaus ir bendrijos vadovo nurodymu pirmąjį 32 800 Lt įnašą jis sumokėjo į bendrijos kasą 1997 m. gruodžio 11 d., vėliau mokėjo kasmėnesines įmokas pagal sutartį ir joje numatytus delspinigius, juos įvardindamas palūkanomis, o galutinį 90 000 Lt atsiskaitymą atliko į bendrijos sąskaitą banke 1999 m. birželio 17 d. Tokios faktinės aplinkybės leidžia spręsti, kad sutartinius įsipareigojimus bendrijai ieškovas vykdė tinkamai, buto statybos kainą sumokėjo ir su bendrija visiškai atsiskaitė. Bankas pripažįsta, kad ieškovo visiško atsiskaitymo su bendrija ir buto jam nuosavybės teise perdavimo momentu pradelstų įsipareigojimų bankui bendrija neturėjo.

Neabejotina, kad bankas kreditavimo srityje veikia kaip profesionalas, todėl jam keliami aukšti rūpestingumo, atidumo ir atsargumo reikalavimai, jis turi žymiai daugiau patirties už buto statytoją, disponuoja dideliais finansiniais ir žmogiškaisiais ištekliais. Bankui, kaip kreditavimo srities profesionalui, neabejotinai turėjo būti žinoma ir suprantama nagrinėjamu atveju jo finansuojama specifinė veiklos sritis – nekilnojamojo turto statyba. Bankas, kuriam buvo svarbu užtikrinti, jog didžioji dalis bendrijos pajamų, gautų iš bendrijos narių už banko finansuotus nekilnojamojo turto objektus, būtų skiriama tiesiogiai kreditui dengti, kaip kreditavimo srities profesionalas, turėjo imtis visų priemonių sukontroliuoti, kaip bendrija vykdo šiuos iš kreditavimo santykių kylančius įsipareigojimus. Nesugebėdamas to padaryti, bankas prisiėmė ir visą neigiamą tokio elgesio riziką (Finansų įstaigų įstatymo 31 str. 1, 6 d.). Bankas neįrodė, jog minėto įstatymo nuostatų neturėjo galimybės įgyvendinti jo veiklos sričiai būdingomis vykdymo priemonėmis: stebint ir analizuojant piniginių lėšų srautus bendrijai priklausančiose sąskaitose, savarankiškai nurašant lėšas nuo bendrijos sąskaitų, gyvenamąjį namą pastačius ir jį padalinus į butus reikalaujant iš bendrijos skolos dalies paskirstymo bendrijos narių butams ir kt. Šių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija laiko reikšmingu pažymėti, kad, pasak banko, jo turimais duomenimis bendrija iš jos narių ir kitų asmenų, įsigijusių turtą statomame gyvenamajame name, surinko apie 6 000 000 Lt, kurių turėjo pakakti tinkamam bendrijos įsipareigojimų bankui pagal paskolos sutartį įvykdymui, tačiau juos panaudojo kito namo statybai. Taigi, akivaizdu, kad bankas nekontroliavo tikslinę paskolą gavusios bendrijos piniginių lėšų, kuriomis turėjo būti vykdomi bendrijos įsipareigojimai, panaudojimo ir jų srautų judėjimo. Pažymėtina, kad ieškovas nurodytuose sutartiniuose santykiuose elgėsi sąžiningai ir rūpestingai, o neatsiskaityta su banku buvo ne dėl ieškovo kaltės, o dėl bendrijos valdymo organų veiksmų ir nepakankamo paties banko rūpestingumo. Išdėstytos aplinkybės patvirtina ieškovo apeliacinio skundo argumentų, susijusių banko veiksmų ginčo santykiuose vertinimu, pagrįstumą.

Nuosavybės teisę į daiktą jo įgijėjas įgyja nuo daikto perdavimo momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita (CK 4.49 str. 1 d.). Buto perdavimo ieškovui metu galiojo toks pats teisinis reglamentavimas (1964 m. CK 149 str.). Pagal LR Vyriausybės 1993 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 280 patvirtintų Gyvenamojo namo statybos bendrijos pavyzdinių įstatų 10 punkto nuostatas nuosavybės teisę į priskirtą butą bendrijos narys įgyja išmokėjęs pajų. Sutarties, kuria buvo susitarta dėl ieškovo lėšų panaudojimo buto statybai, 9 punktas numatė, kad nuosavybės teisę į jam pastatytą butą ieškovas įgyja įstatymų nustatyta tvarka, priėmus naudoti namą. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad bendrijos pastatytas daugiabutis gyvenamasis namas buvo priimtas naudoti, o jame ieškovui pastatytas butas perduotas ieškovo nuosavybėn; kad ieškovas tinkamai įvykdė sutartinius įsipareigojimus bendrijai - sumokėjo visą sutartyje numatytą buto kainą iki turto perdavimo. Esant tokiai situacijai, teisėjų kolegijos nuomone, yra pagrindas spręsti, kad ieškovas yra visiškai atsiskaitęs su bendrija, o tai sudaro pagrindą konstatuoti hipotekos pabaigą (CK 4.197 str. 2 d. 1 p.). Nagrinėjamu atveju ieškovo teisė išlaisvinti įsigytą turtą iš hipotekos negali būti paneigta arba jos gynimas apsunkintas vien dėl to, kad bendrija nėra tinkamai įvykdžiusi savo įsipareigojimų bankui, kaip hipotekos kreditoriui.

Tai, kas išdėstyta, lemia išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas hipotekos pabaigos pagrindų nebuvimą, suklydo įrodymų vertinime ir dėl to, atmesdamas ieškinį, neteisingai išsprendė teisminį ginčą (CPK 185 str., 329 str. 1 d.). Tokiu atveju, skundžiamas sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – pripažintina, kad hipoteka ieškovo butui pasibaigė ir ji išregistruotina iš Hipotekos registro (CK 4.197 str. 2 d. 1 p.; CPK 326 str. 1 d. 2 p.). Atsižvelgiant į dabartinį sutartinių hipotekos santykių teisinį reguliavimą, negali būti patenkintas ieškovo reikalavimas įpareigoti banką kreiptis į apylinkės teismo hipotekos skyrių su prašymu išregistruoti hipoteką ieškovui priklausančiam butui. Teisėjų kolegija išaiškina, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl hipotekos pabaigos (hipotekos išregistravimo teismo sprendimo pagrindu) vykdytinas CK 4.197 straipsnio 7 dalyje ir Vyriausybės 2001 m. spalio 18 d. nutarimu Nr. 1246 (nauja redakcija, galiojanti nuo 2013 m. liepos 26 d.) patvirtintų Lietuvos Respublikos hipotekos registro nuostatų nustatyta tvarka. 

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad kiti ieškovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl plačiau jų neanalizuoja ir nevertina. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pagal kasacinio teismo suformuotą teismų praktiką Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. balandžio 19 d. nutarimo Nr. 274 „Dėl gyvenamųjų namų, butų statybos arba pirkimo lengvatinio kreditavimo“ nuostatų taikymas nagrinėjamu atveju nėra galimas, nes bendrijai suteikta paskola nėra lengvatinė.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, apeliacinės instancijos teismui priėmus naują sprendimą, yra iš naujo paskirstomos bylinėjimosi išlaidos. Bylą laimėjusiam ieškovui atlygintinos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 1 d.). Ieškovas pirmosios instancijos teisme sumokėjo 4 058 Lt žyminio mokesčio už turtinio ginčo išnagrinėjimą (CPK 80 str. 1 d. 1 p.) ir 4 720 Lt advokato pagalbai (1 t., 4, 45, 100, 301-302 b. l.). Apeliaciniame procese ieškovas sumokėjo 500 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą ir 2 420 Lt advokato pagalbai (1 t., 325 b. l.; 2 t., 43, 45-46 b. l.). Taigi ieškovas šioje byloje patyrė iš viso 11 698 Lt (4 058 Lt + 4 720 Lt + 500 Lt + 2 420 Lt) bylinėjimosi išlaidų. Naikinant pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinys atmestas, ir ieškinį patenkinant, ieškovui bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš atsakovo. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, priteisiamos, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo bei laiko sąnaudas, ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Pagal bylos duomenis, pirmosios instancijos teisme ieškovo advokatas rengė ieškinį ir dalyvavo dvylikoje 8 valandų trukmės teismo posėdžių. Tas pats ieškovo advokatas rengė apeliacinį skundą ir dalyvavo dviejuose apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose, kurie užtruko iš viso 1,5 val. Tokiu atveju pagal minėtų 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų 8.2, 8.10, 8.18 punktų nuostatas, iš atsakovo ieškovui priteistinos 5 140 Lt advokato pagalbos abiejų instancijų teismuose išlaidos (3 360 Lt pirmosios instancijos teisme ir 1 780 Lt apeliacinės instancijos teisme). Taip pat atsakovas turi atlyginti ieškovui sumokėtus 4 558 Lt (4 058 Lt už ieškinį ir 500 Lt už apeliacinį skundą) žyminio mokesčio.

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. sausio 17 d. nutartimi atidėjo ieškovui 4 087 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimą iki procesinio sprendimo apeliacinės instancijos teisme priėmimo (1 t., 337-338 b. l.). Abiejų instancijų teismuose iš viso buvo patirtos 183 Lt su procesinių dokumentų įteikimu susijusios bylinėjimosi išlaidos (145,25 Lt + 37,80 Lt) (2 t., 25 b. l.). Šios išlaidos bei žyminio mokesčio už apeliacinį skundą dalis, kurios mokėjimas ieškovui buvo atidėtas, bylą laimėjus apeliantui priteistinos iš atsakovo valstybei (CPK 96 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a :

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti iš dalies.

Pripažinti ieškovui E. V. nuosavybės teise priklausančio 92,62 kv. m. bendro ploto trijų kambarių buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), hipoteką pasibaigusia ir išregistruoti ją iš Hipotekos registro.

Kitą ieškinio reikalavimą atmesti.

Priteisti iš atsakovo akcinės bendrovės „Swedbank“, j.a.k.112029651, ieškovo E. V., a.k. (duomenys neskelbtini) naudai 9 698 (devynis tūkstančius šešis šimtus devyniasdešimt aštuonis) Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose.

Priteisti iš atsakovo akcinės bendrovės „Swedbank“, j.a.k.112029651, valstybės naudai 4 270 (keturis tūkstančius du šimtus septyniasdešimt) Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose.

Teisėjai                                                                                     Algirdas Gailiūnas

Danutė Gasiūnienė   

Marytė Mitkuvienė