Civilinė byla Nr. e2A-63-464/2021
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00185-2019-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.3; 3.2.4.4; 3.2.4.7; 3.2.4.11; 3.2.6.1
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. sausio 28 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vytauto Zeliankos,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Baltkalis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2676-866/2019 pagal ieškovės ribotos atsakomybės bendrovės „Driada M“ ieškinį atsakovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Baltkalis“ dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl atsakovės BUAB „Baltkalis“, kuriai jau po ieškinio nagrinėjamoje byloje padavimo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-3773-852/2020, įsiteisėjusia 2020 m. lapkričio 4 d., buvo iškelta bankroto byla (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys; Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 179 straipsnio 3 dalis), sutartinių prievolių (ne)įvykdymo ir padarinių, neįvykdžius sutarčių, taikymo.
2. Ieškovė ribotos atsakomybės bendrovė (rus. ???????? ? ???????????? ???????????????? – OOO) „Driada M“ 2019 m. vasario 5 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Baltkalis“ 1 903 000 Eur skolą pagal dvi reikalavimo teisių perleidimo sutartis, 6 proc. dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.
3. Ieškinyje nurodė, kad su Arvi NPK OOO 2018 m. spalio 31 d. sudarė dvi reikalavimo teisių perleidimo sutartis – Nr. 16-LOT ir Nr. 17-LOT, kuriomis jai buvo perleistos reikalavimo teisės į atsakovės 503 000 Eur ir 1 400 000 Eur skolas, kylančias iš 2015 m. rugsėjo 23 d. (pastaba: turėtų būti 22 d.) sutarties Nr. ARVI/1586 ir 2016 m. sausio 22 d. sutarties Nr. ARVI/1606. Šių sutarčių pagrindu pradinė kreditorė buvo atlikusi išankstinius mokėjimus atsakovei už prekes. Atsakovė nei pradinės kreditorės, nei ieškovės reikalavimu skolos grąžinimo klausimo nesprendžia.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. birželio 25 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai: priteisė iš atsakovės BUAB „Baltkalis“ ieškovei „Driada M“ 1 903 000 Eur skolą, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (1 903 000 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. vasario 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 11 250 Eur žyminio mokesčio išlaidas.
5. Teismas nustatė, kad pagal atsakovės ir pradinės kreditorės sudarytas 2015 m. rugsėjo 22 d. sutartį Nr. ARVI/1586 ir 2016 m. sausio 22 d. sutartį Nr. ARVI/1606 atsakovė įsipareigojo parduoti trąšas. Šių sutarčių pagrindu atsakovei buvo atlikti išankstiniai mokėjimai, kurių suma atitinka ieškiniu reikalaujamą priteisti sumą, tačiau atsakovė nepateikė jokių duomenų apie jai tenkančių prievolių pagal abi minėtas sutartis įvykdymą, t. y. kad ji pateikė trąšas už gautą kaip išankstiniai mokėjimai sumą.
6. Kadangi ieškovė pagal 2018 m. spalio 31 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartis Nr. 16-LOT ir Nr. 17-LOT iš pradinės kreditorės yra įgijusi teisę reikalauti išankstinių mokėjimų grąžinimo, o atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad savo sutartinę prievolę ji tinkamai įvykdė pateikdama prekes (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.205 straipsnis), grąžindama iš anksto gautas sumas kreditorei ar kitu būdu ją įvykdydama, teismas ieškinį pripažino pagrįstu (CPK 178 straipsnis).
7. Kitokio teismo vertinimo nenulėmė ir atsakovės atsikirtimai dėl netinkamo jos informavimo apie reikalavimo perleidimą, nes CK 6.101 straipsnio nuostatos, apibrėžiančios kreditoriaus teisę perleisti reikalavimą, nereikalauja skolininko informavimo konkrečiu būdu. Kita vertus, teismas pažymėjo ir tai, kad apie reikalavimo perleidimą atsakovei tapo žinoma iškėlus šią civilinę bylą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
8. Atsakovė BUAB „Baltkalis“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 25 d. sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį atmesti; apeliacinės instancijos teismui nepriėmus naujo sprendimo, bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
8.1. Teismas pažeidė įrodinėjimo taisyklę ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, nepagrįstai pripažindamas ieškovės pateiktus įrodymus pakankamais ieškinio reikalavimams pagrįsti.
8.2. Nepakanka remtis vien bendro pobūdžio teiginiais, kad sutartis buvo pažeista. Ieškovės kartu su ieškiniu pateiktų priedų, įskaitant, bet neapsiribojant, pateiktų reikalavimo perleidimo sutarčių, sudarytų remiantis BUAB „Baltkalis“ ir Arvi NPK OOO pasirašytomis 2015 m. rugsėjo 22 d. sutartimi Nr. ARVI/1586 ir 2016 m. sausio 22 d. sutartimi Nr. ARVI/1606 bei pačios ieškovės vienašališkai 2019 m. sausio 17 d. parengtomis pažymomis, nėra pagrindo laikyti besąlyginiais ir neginčytinais įrodymais, savaime patvirtinančiais neva egzistavusį 1 903 000 Eur dydžio reikalavimą į atsakovę BUAB „Baltkalis“.
8.3. Teismas nepagrįstai nevertino tokios ieškovės ieškinio pagrindu nurodytos aplinkybės, kad nepaisant tiek ankstesnių Arvi NPK OOO reikalavimų, tiek ir pačios ieškovės reikalavimų (po reikalavimų teisių perėmimo), BUAB „Baltkalis“ sutartinių pareigų neįvykdo ir skolos apmokėjimo klausimo nesprendžia (ieškinio 17 punktas). Ieškovė nepateikė jokių tokius savo teiginius pagrindžiančių rašytinių įrodymų ir nenurodė kada, kokiu būdu neva kreiptasi į BUAB „Baltkalis“ dėl skolos grąžinimo, taip pat nenurodė, ar korespondencija pasiekė atsakovę.
8.4. Atsakovės į bylą pateikti duomenys aiškiai paneigia tariamos Arvi NPK OOO reikalavimo teisės egzistavimą, tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, jų taip pat nevertino ir dėl jų nepasisakė, netyrė, ar Arvi NPK OOO apskritai turi reikalavimo teisę į atsakovę, ar ši reikalavimo teisė reikalavimo teisės perleidimo sutarčių sudarymo momentu buvo ar šiuo metu yra galiojanti. Todėl atsakovei nesuprantama sprendime padaryta išvada, kad atsakovės argumentai dėl ieškinio nepagrįstumo paneigti ieškovės pateiktais rašytinais įrodymais.
8.5. Teismas visiškai nevertino pradinių sandorių, iš kurių kildinamos tariamos reikalavimo teisės, sudarymo aplinkybių. Teismas turėjo įvertinti atsakovės pateiktus duomenis apie tai, kad tarp Arvi NPK OOO ir BUAB „Baltkalis“ buvo sudarytos ne tik sutartys, iš kurių neva kylančias reikalavimo teises perėmė ieškovė, bet ir kitos komercinės sutartys, įskaitant ir 2015 m. gegužės 25 d. sutartį Nr. ARVI/1540, 2015 m. birželio 2 d. sutartį Nr. ARVI/1551 bei 2016 m. gegužės 6 d. sutartį Nr. ARVI/1634, pagal kurias BUAB „Baltkalis“ naudai yra patvirtintas reikšmingo dydžio kreditorinis reikalavimas į Arvi NPK OOO. Nors atsakovė į bylą pateikė Arvi NPK OOO kreditorinių reikalavimų registrą, patvirtinantį, kad, vykdant tarp Arvi NPK OOO ir BUAB „Baltkalis“ sudarytas sutartis, BUAB „Baltakalis“ Arvi NPK OOO sumokėjo kelis kartus didesnes sumas, nei Arvi NPK OOO BUAB „Baltkalis“, ir šiuo metu būtent Arvi NPK OOO liko skolinga BUAB „Baltkalis“ 7 070 845 Eur sumą, tačiau teismas šių aplinkybių nevertino. Teismas neįsitikino, kad, tarp šalių buvus daugialypiams komerciniams santykiams ir po to sekusiomis sutartimis, kurių pagrindu atsakovė mokėjo Arvi NPK OOO reikšmingas sumas, galėjo likti neįvykdytos 2015 m. rugsėjo 22 d. sutartis Nr. ARVI/1586 ir 2016 m. sausio 22 d. sutartis Nr. ARVI/1606, kaip nepagrįstai tvirtina ieškovė.
8.6. Nesant duomenų, kad atsakovės buhalterinė apskaita būtų netvarkoma ar tvarkoma aplaidžiai, teismas nepagrįstai neatsižvelgė į su atsakovės atsiliepimu pateiktus apskaitos dokumentus, kurie akivaizdžiai įrodo, kad atsakovė nebuvo ir nėra skolinga ARVI NPK OOO, nes visi mokėjimai minėtai bendrovei buvo atlikti iki 2016 m. rugpjūčio 31 d., t. y. gerokai ankščiau, nei buvo sudarytos reikalavimo teisės perleidimo sutartys. Teismas taip pat nevertino aplinkybės, kad ARVI NPK OOO niekada nereikalavo atsakovės BUAB „Baltkalis“ sumokėti didelės pinigų sumos – 1 903 000 Eur, o tai yra pakankamas pagrindas išvadai, jog abi šalys įvykdė savo prievoles.
8.7. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė ir nevertino atsakovės pateiktų faktinių įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, kad reikalavimo perleidimo sutartys sudarytos su abejones keliančiu juridiniu asmeniu. Be to, nei ARVI NPK OOO (pradinė kreditorė), nei ieškovė (naujoji kreditorė) niekada neinformavo atsakovės (tariamos skolininkės) apie reikalavimo teisių perleidimą.
8.8. Skundžiamas teismo sprendimas neatitinka CPK 270 straipsnyje nustatytų jo formai keliamų reikalavimų: nėra išdėstytos šalių reikalavimų ir atsikirtimų santraukos, jis yra lakoniškas, turintis tik vieną ir tą patį argumentą (sprendimo 6, 8, 9 punktai), buvo vertinami išskirtinai vien tik ieškovės argumentai, jame nėra išskirtos teismo nustatytos aplinkybės, nėra byloje surinktų įrodymų vertinimo bei argumentų, dėl kurių teismas atmetė byloje surinktus reikšmingus įrodymus. Taigi nebuvo atskleista bylos esmė.
9. Ieškovė RAB „Driada M“ atsiliepime prašo atsakovės BUAB „Baltkalis“ apeliacinio skundo netenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Atsakovės apeliacinio skundo argumentai yra visiškai nepagrįsti, todėl nėra jokio teisinio pagrindo jo tenkinimui. Atsakovė, teikdama visiškai nepagrįstą apeliacinį skundą, turi vienintelį tikslą – atitolinti sprendimo įvykdymą.
9.2. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė turi reikalavimo teisę į atsakovę. Ieškovė į bylą yra pateikusi 2018 m. lapkričio 6 d. mokėjimo pavedimus Nr. 92 ir Nr. 93, patvirtinančius, kad ieškovė sumokėjo Arvi NPK OOO 257 412,60 RUB ir 705 800,46 RUB, taigi, remiantis reikalavimo teisės perleidimo sutarčių 1 1.6. punktais, įgijo perleidžiamas reikalavimo teises atsakovės atžvilgiu.
9.3. Atsakovei iškėlus abejones dėl ieškovės reikalavimų atsakovei pagrįstumo, ieškovė, pateikdama pirminius dokumentus, kurių pagrindu buvo sudarytos reikalavimo perleidimo sutartys, t. y. įrodymus, pagrindžiančius pradinės kreditorės Arvi NPK OOO atliktus išankstinius mokėjimus atsakovei už prekes pagal 2015 m. rugsėjo 22 d. sutartį Nr. ARVI/1586 bei pagal 2016 m. sausio 22 d. sutartį Nr. ARVI/1606, pagrindė tiek savo pačios reikalavimo teisę į atsakovę, tiek ir pradinės atsakovės kreditorės – Arvi NPK OOO – buvusią reikalavimo teisę į atsakovę.
9.4. Atsakovė įrodymų, patvirtinančių savo prievolių kuria nors forma įvykdymą nepateikė ir nepagrįstai tvirtina, kad teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi išimtinai ieškovės pateiktais įrodymais. Pati atsakovė pasirinko pasyvų dalyvavimą bylos nagrinėjime, jos atstovas neatvyko į teismo posėdį, neteikė paaiškinimų, todėl teiginiai, kad teismas prioritetą suteikė ieškovės paaiškinimams, nepagrįsti. Ieškovė, įvertinusi atsakovės atsiliepime nurodytus argumentus dėl neva nepagrįsto jos reikalavimo, pateikė į bylą ir pradinės kreditorės Arvi NPK OOO buvusią reikalavimo teisę pagrindžiančius dokumentus, tačiau ir tuomet atsakovė nereagavo, prieštaravimų dėl papildomai ieškovės pateiktų į bylą dokumentų nepareiškė.
9.5. Nors pagal CK 6.101 straipsnio nuostatas, apibrėžiančias kreditoriaus teisę perleisti reikalavimą, nereikalaujama skolininko informavimo konkrečiu būdu, ieškovė bylos nagrinėjimo metu teismui nurodė išsiuntusi atsakovei dokumentus, patvirtinančius Arvi NPK OOO reikalavimo jai perleidimą, tačiau šių dokumentų atsakovė nepriėmė. Akivaizdu, kad apie reikalavimo teisės perleidimą atsakovei tapo žinoma ir iškėlus šią bylą, tačiau atsakovė nesiėmė jokių priemonių ir reikalavimo teisių perleidimo sutarčių nesiekė nuginčyti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo ir įrodymų vertinimo
10. Apeliantė, nesutikdama su skundžiamu teismo sprendimu, visų pirma nurodo tokius argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai šalims paskirstė įrodinėjimo naštą, nepagrįstai pripažino ieškovės pateiktus įrodymus pakankamais, o apeliantės pateiktų įrodymų nevertino. Teisėjų kolegija su apeliantės pozicija negali sutikti.
11. Įrodinėjimo taisyklės yra nustatytos CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Įrodinėjimo našta pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio, atsikirtimų faktinį pagrindą. Neabejotina, kad pagal civiliniame procese įtvirtintą rungimosi principą šalys ne tik turi įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos pačios remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, bet gali teikti ir kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes paneigiančius įrodymus. CPK 182 straipsnyje išvardytos aplinkybės, kurių nereikia įrodinėti.
12. Kai kuriose civilinėse bylose materialiosios teisės normos nustato kitokį įrodinėjimo pareigų paskirstymą. Jose nurodoma, kuri šalis ir ką konkrečiai turi įrodyti. Kai materialiosios teisės normos nustato kitokią įrodinėjimo naštos paskirstymo tvarką negu CPK normos, reikia vadovautis materialiosios teisės normomis nustatyta bei teismų praktikos suformuota įrodinėjimo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422-687/2017). Nagrinėjamo ginčo atveju materialiosios teisės normos nenustato kitokių įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklių, todėl taikytinos bendrosios CPK įtvirtintos įrodinėjimo taisyklės.
13. Byloje taikytina bendroji įrodinėjimo taisyklė lėmė ieškovės procesinę pareigą įrodyti tokius faktus, kad ji yra apeliantės kreditorė, o apeliantė – jos skolininkė, t. y. apeliantės prievolės jai atsiradimo pagrindą ir piniginės prievolės dydį. Šie faktai, atsižvelgiant į ieškinyje nurodomus ieškovės reikalavimą pagrindžiančius argumentus, turėjo būti įrodinėjami pateikiant į bylą sutartinių teisinių santykių tarp pradinės kreditorės ir apeliantės susiklostymą patvirtinančius dokumentus (sutartis), rašytinius įrodymus, kad būtent pagal šiuos dokumentus (sutartis) apeliantei buvo atlikti avansiniai mokėjimai už atitinkamas prekes, taip pat įrodymus, kad ieškovė yra tinkamas subjektas šiam ieškinio reikalavimui pareikšti (yra pradinės kreditorės turėtų teisių perėmėja).
14. Pagal CK 6.123 straipsnį, prievolė pasibaigia, kai tinkamai įvykdoma, taip pat prievolė gali visiškai ar iš dalies baigtis jos šalių susitarimu (CK 6.125 straipsnio 1 dalis). Kai išankstinę įmoką gavęs pardavėjas nustatytu laiku neperduoda daiktų pirkėjui, šis turi teisę reikalauti, kad pardavėjas, be kita ko, grąžintų sumokėtą sumą (CK 6.315 straipsnio 4 dalis). Taigi, apeliantei kilo procesinė pareiga pagrįsti savo atsikirtimų į ieškinį teiginius ir pateikti įrodymus, kad ji nėra skolinga nei ieškovei, nei pradinei kreditorei. Apeliantės įrodinėjimo pareiga turėjo būti įgyvendinta pateikiant į bylą įrodymus, kad ji sutartis buvo įvykdžiusi iki reikalavimo teisių perleidimo, t. y. arba pristačiusi pirkėjai Arvi NPK OOO prekes, dėl kurių pirkimo–pardavimo sutarčių šalys sulygo ir už kurias jai iš anksto buvo sumokėta (CK 6.309 straipsnio 2 dalis, 6.315 straipsnio 1 dalis), arba grąžinusi avansą, arba sutarčių šalys dėl apeliantei sumokėtų avansinių įmokų buvo sudariusios kitus susitarimus (pavyzdžiui, įskaičiusios šias įmokas į pradinės kreditorės prievoles apeliantei, abiejų šalių valia nusprendusios avansą panaudoti kitiems mokėjimams ir pan.).
15. Šiame kontekste pažymėtina, kad kai kurios faktinės aplinkybės turi būti įrodinėjamos tik tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis (įrodymų leistinumo principas), jos negali būti patvirtinamos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 3 dalis). Kilus šalių ginčui dėl sutartinės prievolės įvykdymo, tokio fakto konstatavimu suinteresuotos šalies žodinių ar rašytinių paaiškinimų arba jos vienašališkai parengtų buhalterinių duomenų savaime nepakanka išvadai apie pasibaigusią prievolę padaryti. Prievolė vienašaliu prievolės šalies pareiškimu gali baigtis tik įstatymų ar sutarties numatytais atvejais (CK 6.125 straipsnio 2 dalis), o tokių aplinkybių apeliantė nenurodo.
16. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi ir įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303-687/2016). Kasacinis teismas šiuo aspektu yra pasisakęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į bylos kategoriją, ginčo pobūdį, nagrinėjamų teisinių santykių esmę ir kitas svarbias aplinkybes. Bylą nagrinėjančio teismo vidinis įsitikinimas turi būti formuojamas nepaneigiant bendrųjų teisingumo bei protingumo kriterijų. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018).
17. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ieškovė jai tenkančią ieškinio reikalavimo faktinį pagrindą sudarančių aplinkybių įrodinėjimo pareigą įvykdė. Kaip matyti iš pateiktų į bylą rašytinių įrodymų, tarp apeliantės (pardavėjos) ir Arvi NPK OOO (pirkėjos) 2015 m. rugsėjo 22 d. buvo sudaryta sutartis Nr. ARVI/1586, kuria apeliantė įsipareigojo parduoti trąšas – diamonio fosfatą (DAP), pagal šią sutartį tiekiamų prekių kiekis – 80 000 t., o bendra sutarties suma – 50 000 000 Eur (sutarties 1.1, 1.4, 1.5 punktai). Prekės turėjo būti tiekiamos pirkėjai geležinkelių vagonuose partijomis, su kiekviena prekių partija pardavėja, t. y. apeliantė, privalėjo pateikti pirkėjai geležinkelio važtaraštį kiekvienam vagonui ir prekių partijos kokybės sertifikatą (sutarties 2.1, 2.3 punktai). Šalims aptariant atsiskaitymą už prekes, buvo numatyta ir išankstinių mokėjimų galimybė (sutarties 3.1 punktas). Tokia sąlyga visiškai atitinka pirkimo–pardavimo santykiuose pripažįstamą išankstino (avansinio) apmokėjimo už perkamus daiktus principą (žr. šios nutarties 14 punkte nurodytas teisės normas). Sutartis galiojo iki 2016 m. sausio 31 d. (sutarties 7.4 punktas). Apeliantė su Arvi NPK OOO 2016 m. sausio 22 d. buvo sudariusi ir kitą, iš esmės analogiško turinio sutartį Nr. ARVI/1606, t. y. ir tokiai pačiai sumai, ir tokiam pačiam prekių kiekiui, tačiau ši sutartis galiojo ilgesnį laiką – iki 2017 m. sausio 31 d. (sutarties 7.4 punktas).
18. Taip pat iš bylos medžiagos nustatyta, kad Arvi NPK OOO (bankrutavęs juridinis asmuo) 2018 m. spalio 31 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartimi Nr. 16–LOT ieškovei, kaip varžytynių laimėtojai, perleido reikalavimo teises į apeliantę pagal 2015 m. rugsėjo 22 d. sutartį Nr. ARVI/1586, reikalavimo perleidimo sutartyje nurodant, kad yra perleidžiama reikalavimo teisė gauti (t. y. susigrąžinti; CK 6.315 straipsnio 4 dalis) 503 000 Eur išankstinį mokėjimą už prekes (sutarties 1.1 punktas). Šios sutarties 1.6 punkte nustatyta, kad ieškovė perleidžiamas teises įgyja tada, kai sumoka visą sutarties 1.5 punkte nurodytą sumą už įgytą reikalavimo teisę (257 412,60 RUB). Kita tą pačią dieną, t. y. 2018 m. spalio 31 d., sudaryta reikalavimo teisės perleidimo sutartimi Nr. 17-LOT kreditorė Arvi NPK OOO ieškovei perleido teises į apeliantę pagal 2016 m. sausio 22 d. sutartį Nr. ARVI/1606, nurodant, kad perleidžiama reikalavimo teisė gauti 1 400 000 Eur išankstinį mokėjimą už prekes (sutarties 1.1 punktas). Pagal šią sutartį ieškovė perleidžiamas teises įgyja sumokėjusi visą 1.5 punkte nurodytą sumą (705 800 RUB) (sutarties 1.5, 1.6 punktai). Su ieškiniu ieškovės pateikti 2018 m. lapkričio 6 d. mokėjimo pavedimai Nr. 92 ir Nr. 93 patvirtina, kad ieškovė sumokėjo sulygtą sumą už įgyjamas iš Arvi NPK OOO reikalavimo teises į apeliantės skolą.
19. Be to, priešingai nei apeliaciniame skunde tvirtina apeliantė, ieškovė savo ieškinio reikalavimus grindė ne tik minėtomis 2018 m. spalio 18 d. reikalavimo perleidimo sutartimis Nr. 16-LOT ir Nr. 17-LOT, 2015 m. rugsėjo 22 d. sutartimi Nr. ARVI/1586 ir 2016 m. sausio 22 d. sutartimi Nr. ARVI/1606 ar pačios ieškovės parengtomis 2019 m. sausio 17 d. pažymomis. Apeliantei atsiliepime į ieškinį iškėlus įrodymų nepakankamumo klausimą, ieškovė teismui pateikė atliktų pagal pirkimo–pardavimo sutartis Nr. ARVI/1586 ir Nr. ARVI/1606 išankstinių mokėjimų dokumentus, kurių turinys leidžia įsitikinti, kad Arvi NPK OOO apeliantei 2015 m. rugsėjo 23 d. mokėjimo pavedimu sumokėjo (pervedė) 366 000 Eur, o 2015 m. lapkričio 20 d. mokėjimo pavedimu pervedė 137 000 Eur, iš viso – 503 000 Eur, o tai visiškai atitinka reikalavimo teisės perleidimo sutartyje Nr. 16-LOT nurodytą sumą. Abiejų šių mokėjimų pavedimų paskirtyse nurodyta, kad šie išankstiniai mokėjimai už prekes atliekami pagal 2015 m. rugsėjo 22 d. sutartį Nr. ARVI/1586. Ieškovės į bylą pateikti rašytiniai įrodymai taip pat pagrindžia 2016 m. gegužės 10 d., 2016 m. gegužės 11 d. 2016 m. gegužės 12 d. ir 2016 m. gegužės 16 d. pirkėjos Arvi NPK OOO apeliantei atliktus, atitinkamai, 200 000 Eur, 300 000 Eur, 200 000 Eur ir 700 000 Eur mokėjimus, iš viso – 1 400 000 Eur. Pastaroji suma atitinka reikalavimo teisės perleidimo sutartyje Nr. 17-LOT įvardytą sumą. Pirmuosiuose trijuose mokėjimo pavedimuose mokėjimo paskirtyje nurodoma, kad tai avansiniai mokėjimai už prekes pagal sutartį Nr. ARVI/1606, pasirašytą 2016 m. sausio 22 d., pagal sąskaitą Nr. NPK-53, išrašytą 2016 m. gegužės 6 d. už diamonio fosfatą, paskutiniajame – avansinis mokėjimas už prekes pagal sutarties Nr. ARVI/1606, pasirašytos 2016 m. sausio 22 d., priedą Nr. 3, pasirašytą 2016 m. gegužės 6 d. už diamonio fosfatą.
20. Pažymėtina, kad apeliantė iš esmės ir neneigia tokios sumos piniginių lėšų iš pradinės kreditorės Arvi NPK OOO gavimo fakto, tačiau laikosi pozicijos, kad vien kitos sutarties šalies atlikti pagal sutartis išankstiniai mokėjimai už prekes neįrodo, kad prekės nebuvo pristatytos ar tarpusavio prievolės nebuvo įvykdytos kitais būdais. Kitaip tariant, apeliantės nuomone, ieškovės pateikti mokėjimo nurodymai dar neįrodo, kad apeliantė sutartimis prisiimtus įsipareigojimus įvykdė netinkamai. Tokia apeliantės procesinė pozicija aiškiai stokoja pagrįstumo. Kadangi pagal pirmiau aptartą bendrąją įrodinėjimo taisyklę įrodinėja tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia, aplinkybės, ar apeliantė yra įvykdžiusi jai tenkančią sutartinės prievolės dalį (pristatyti prekes ar kitaip atsiskaityti su sutarties kontrahente) įrodinėjimo pareiga teko pačiai apeliantei, bet ne ieškovei. Apeliaciniame skunde nurodydama argumentus dėl neteisingai paskirstytos šalims įrodinėjimo pareigos apeliantė nepagrįstai siekia jai pagal įstatymą tenkančią pareigą įrodinėti perkelti ieškovei. Tačiau ieškovei teigiant, kad prekės pagal pirkimo–pardavimo sutartis Nr. ARVI/1586 ir Nr. ARVI/1606, kuriose buvo numatytas ir konkretus jų pristatymo būdas, pirkėjai nebuvo pristatytos, pakako įrodyti, kad pradinė kreditorė už prekes yra atsiskaičiusi avansu. Tokia aplinkybė yra įrodyta leistinais įrodymais – bankiniais išankstinių mokėjimų dokumentais.
21. Pateikti įrodymus, patvirtinančius sulygto kiekio ir asortimento prekių (trašų) perdavimą (pateikimą) pirkėjai Arvi NPK OOO už sulygtą sumą, sulygtu būdu, į sulygtą vietą, turėjo pati apeliantė. Negalėdama tokių įrodymų pateikti, apeliantė privalėjo aiškiai nurodyti kitą jos prievolės pagal minėtas sutartis pasibaigimo pagrindą ir pagrįsti jį įrodymais. Šiuo atveju vien neapibrėžtų jos teiginių apie su pradine kreditore turėtus dar ir kitus santykius, dėl kurių ji mano neturinti jokių prievolių Arvi NPK OOO, nepakanka.
22. Kitokio vertinimo nesuponuoja ir su apeliantės atsiliepimu į ieškinį pateiktas jos vidinis buhalterinės apskaitos dokumentas – tiekėjų detalus bandomasis balansas. Jame pateikiami tik apibendrinti buhalteriniai duomenys apie pinigų srautus (debetą, kreditą, jų likučius pasirinkto periodo pabaigai), tačiau tokio pobūdžio dokumentas pats savaime taip pat neįrodo nei prekių pateikimo Arvi NPK OOO fakto, ką iš esmės ir turėjo įrodinėti apeliantė, nei kito teisėto prievolės pasibaigimo pagrindo. Prievolės pasibaigimo fakto buvimu neleidžia įsitikinti nei apeliantės skundo teiginiai apie pirmosios instancijos teismo neįvertintas aplinkybes, kad Arvi NPK OOO niekada nereikalavo apeliantės sumokėti tokios didelės pinigų sumos (1 903 000 Eur), nei jos po 2019 m. birželio 10 d. bylos išnagrinėjimo iš esmės, t. y. 2019 m. birželio 21 d. pateikti įrodymai apie turėtus ir kitokius teisinius santykius su jau bankrutavusia pradine kreditore Arvi NPK OOO.
23. Aplinkybė, kad kreditorė iki ieškinio pareiškimo nereikalavo iš apeliantės (skolininkės) grąžinti avansinę įmoką, savaime nereiškia, jog prievolė yra įvykdyta ar pasibaigusi. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą vertino tik vienos šalies (t. y. ieškovės) pateiktus įrodymus, pažymėtina, jog proceso koncentracija, operatyvumas ir ekonomiškumas (CPK 7 straipsnis), nagrinėjimo teisme betarpiškumas ir žodiškumas (CPK 235 straipsnis), taip pat įstatymų leidėjo įvirtinti pagrindiniai proceso eigos principai neleidžia šalims laisvai pasirinkti momento, kada į bylą turi būti teikiami įrodymai. Įrodinėjimo procesas (įrodymų pateikimas, jų išnagrinėjimas) vyksta iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, o ne tada, kai teismas išeina į pasitarimų kambarį priimti sprendimą (CPK 251, 253 straipsniai).
24. Taigi, viena vertus, pavėluotas naujų įrodymų ir motyvų pateikimas nepriimamas, todėl pirmosios instancijos teismas ir neturėjo pareigos sprendime vertinti teismo posėdyje neištirtų apeliantės pateiktų papildomų rašytinių paaiškinimų bei naujų įrodymų, susijusių su buvusiais jos ir pirkėjos kitais teisiniais santykiais, kita vertus, 2019 m. birželio 3 d. sudarytas bankrutavusios Arvi NPK OOO kreditorių reikalavimų registras, kurį apeliantė pirmosios instancijos teisme teikė pavėluotai ir kuriame esančiais duomenimis apie jos pačios patvirtintus kreditorinius reikalavimus bankrutavusiai Arvi NPK OOO grindžiamas apeliacinis skundas, parengtas nesiremiant nagrinėjamoje byloje analizuojamomis sutartimis. Šiame sąraše apeliantės BUAB „Baltkalis“ kreditoriniai reikalavimai Arvi NPK OOO patvirtinti pagal šių šalių sudarytas visiškai kitas, t. y. 2015 m. birželio 2 d. sutartį Nr. ARVI/1551 ir 2015 m. gegužės 25 d. sutartį Nr. ARVI/1540. Todėl apeliacinio skundo argumentai, kad pradinė kreditorė pati turi skolų apeliantei, nereiškia, jog apeliantė skolų pagal kitas sutartis pradinei kreditorei neturėjo ir pradinė kreditorė negalėjo jų išieškojimo teisės perleisti ieškovei.
Dėl pranešimo apie reikalavimo perleidimą skolininkui turinio ir formos
25. Apeliantė savo procesiniuose dokumentuose taip pat tvirtina, kad ji, kaip skolininkė, niekada nei ieškovės (naujosios kreditorės), nei Arvi NPK OOO (pradinės kreditorės) nebuvo informuota apie sudarytas reikalavimo perleidimo sutartis, apie jas susižinojusi tik tada, kai ieškovė po pusės metų nuo reikalavimo sutarčių sudarymo kreipėsi į teismą su ieškiniu nagrinėjamoje byloje. Šie apeliacinio skundo argumentai taip pat neleidžia padaryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas šalių ginčą išsprendė neteisingai.
26. Reikalavimo perleidimas (cesija) yra sutartis, kuria kreditorius (cedentas) perleidžia trečiajam asmeniui (cesionarijui) savo reikalavimo teisę reikalauti skolininko įvykdyti prievolę. CK 6.101 straipsnio 1 dalyje nustatyta teisė kreditoriui be skolininko sutikimo perleisti reikalavimą kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo teisės perleidimas yra vienas iš prievolės dalyvių (kreditorių) pasikeitimo atvejų, kai vietoje vieno kreditoriaus atsiranda kitas ir pagal nurodytoje normoje nustatytą bendrąją taisyklę pradinis kreditorius turi teisę perleisti turimą ar būsimą reikalavimą naujajam kreditoriui be skolininko sutikimo, jeigu tai nedraudžiama įstatymo ar sutarties. Tai reiškia, kad skolininko sutikimo perleidžiant reikalavimą nereikalaujama dėl to, kad jo teisinė padėtis dėl kreditoriaus pasikeitimo nesikeičia, t. y. jo teisinė padėtis naujojo kreditoriaus atžvilgiu negali būti blogesnė už buvusią pradiniam kreditoriui.
27. Ir nors skolininko pozicija (jo sutikimas ar nesutikimas) neturi įtakos reikalavimo perleidimo sandorio galiojimui, nes skolininko sutikimas dėl reikalavimo perleidimo nėra reikalavimo perleidimo sąlyga (jeigu tai nenustatyta įstatyme ar sutartyje), skolininkui reikia pranešti apie reikalavimo teisės perleidimą. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad reikalavimo perleidimo sandoris teisinius padarinius skolininkui sukuria tik tinkamai jam apie sandorį pranešus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010).
28. CK 6.109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir patį skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas (jeigu, kaip minėta pirmiau, toks sutikimas būtų reikalingas pagal sutartį ar įstatymą), arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją ar kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Pagal CK 6.109 straipsnio 7 dalį skolininkas privalo įvykdyti prievolę naujajam kreditoriui tik tuo atveju, kai šis reikalaudamas pateikia ir reikalavimo perleidimo sutartį. Taigi, prievolės dalyviams esminę reikšmę turi pranešimas apie reikalavimo perleidimo faktą, nes nuo pranešimo momento pradinio ir naujojo kreditoriaus sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis pradeda veikti skolininkui ir nuo šio momento reikalavimo perleidimo faktą naujasis kreditorius gali panaudoti prieš skolininką.
29. Kasacinis teismas išaiškino, kad skolininkui apie reikalavimo perleidimą, kai jam sudaryti skolininko sutikimo nereikėjo, gali būti pranešta bet kokia forma ir bet kokiu būdu, svarbu, kad pranešime būtų informacija apie pradinio kreditoriaus turimą ar būsimą reikalavimą ir jo perleidimą įvardytam naujajam kreditoriui. Siekiant nustatyti, ar pranešimas apie reikalavimo perleidimą yra tinkamas, turi būti taikomas objektyvusis metodas, t. y. sprendžiama, ar pranešimas yra tiek informatyvus, kad skolininkas, kaip protingas asmuo, pagal pateiktą informaciją suvoktų, jog reikalavimas perleistas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010).
30. Nagrinėjamo ginčo atveju ieškovės įgyti reikalavimai kildinami iš apeliantės neįvykdytų sutarčių ARVI/1586 ir Nr. ARVI/1606, pagal kurias apeliantė turėjo patiekti trąšas Arvi NPK OOO, šiai už prekes sumokėjus išankstiniais mokėjimo pavedimais. Reikalavimo teisės perleidimo sutartys ieškovei perleistos 2018 m. spalio 31 d. sutartimis NR. 16-LOT ir Nr. 17-LOT. Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad byloje nėra rašytinių duomenų, jog apeliantei buvo įteiktas pranešimas apie reikalavimo perleidimą. Ieškovės atstovas tik žodžiu teismo posėdžio metu nurodė, kad toks pranešimas apeliantei buvo išsiųstas, tačiau jo nepavyko įteikti (2019 m. birželio 10 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 10:07 min. iki 10:44 min).
31. Visgi kasacinis teismas yra pasisakęs dar ir tokiu aspektu, kad jeigu skolininkas nėra įvykdęs reikalavimo pradiniam kreditoriui, cesijos būdu įgytas reikalavimas, kartu su reikalavimo perleidimo sutartimi pareikštas teismo tvarka, laikytinas tinkamu skolininko informavimu apie reikalavimo perleidimą ir tai atitinka CK 6.109 straipsnio 7 dalies nuostatas. Informavimas apie teisių perleidimą ieškiniu skolininko teisių nevaržo labiau negu apie cesiją skolininkas būtų informuotas atskiru pranešimu ar jam įteikiant cesijos sutartį iki ieškinio pareiškimo. Šiuo atveju reikalavimo perleidimo sutarties pateikimas skolininkui kartu su ieškiniu, reikalaujant patenkinti reikalavimą, neriboja skolininko teisių ir gynybos priemonių. Skolininkas nepraranda teisės reikšti atsikirtimų, kuriuos turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui, į naujojo kreditoriaus reikalavimą (CK 6.107 straipsnio 1 dalis). Skolininkas, turintis priešpriešinį reikalavimą, kurį įgijo iki reikalavimo perleidimo, pradiniam kreditoriui gali įskaityti naujojo kreditoriaus reikalavimą (CK 6.108, 6.136 straipsniai). Po reikalavimo perleidimo skolininkas turi teisę pareikšti ieškinį pradiniam kreditoriui dėl juridinio fakto, iš kurio atsirado prievolė, pripažinimo negaliojančiu (CK 6.107 straipsnio 3 dalis). Kilus ginčui, kam priklauso reikalavimas, skolininkas turi teisę atsisakyti mokėti konkrečiam kreditoriui, kol paaiškės, kuriam kreditoriui priklauso reikalavimo teisė (CK 6.106 straipsnio 2 dalis). Pranešus skolininkui apie reikalavimo perleidimą ieškinio pareiškimu ir kartu pateikus cesijos sutartį, reikalavimo teisės perleidimas sukelia jam teisinius padarinius nuo ieškinio priedų gavimo momento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2011).
32. Vadinasi, nagrinėjamu atveju apeliantė apie reikalavimo perleidimą buvo informuota ieškovei pareiškus ieškinį teisme ir apeliantei gavus ieškinį su priedais, tarp kurių buvo ir minėtos reikalavimo perleidimo sutartys. Toks informavimas, atsižvelgiant į šioje byloje konstatuotą faktą, kad apeliantė nebuvo įvykdžiusi savo įsipareigojimų pradinei kreditorei, pripažintinas tinkamu.
33. Kaip nepagrįsti atmestini ir tokie apeliacinio skundo teiginiai, kad reikalavimo perleidimo sutartys sudarytos tarp abejones keliančių juridinių asmenų, apeliantės teigimu, nevykdančių veiklos, kadangi nei ieškovei „Driada M“ OOO, nei Arvi NPK OOO apeliantės išsiųstų 2019 m. kovo 14 d. prašymų pateikti informaciją, susijusią su reikalavimo perleidimu, įteikti nepavyko. Apeliantei žinoma (turi būti žinoma), kad buvusiai jos kontrahentei Arvi NPK OOO yra iškelta bankroto byla, juolab kad pati apeliantė teikė teismui 2019 m. birželio 3 d. Arvi NPK OOO kreditorių reikalavimų registro išrašą iš bankroto bylos.
34. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, vien formaliai apeliantės po ieškinio šioje byloje gavimo išsiųstas paklausimas, jį išsiunčiant Arvi NPK OOO registruotos buveinės adresu, kartu suvokiant, kad bendrovė bankrutuoja ir visa korespondencija turi būti siunčiama bankroto administratoriaus korespondencijos adresu, vertintinas kaip apeliantės gynybinė pozicija. Be to, deklaratyvūs apeliantės skundo teiginiai, kad reikalavimo teisės perleidimo sutartys šiuo atveju buvo sudarytos tarp nepatikimų juridinių asmenų, stokoja pagrįstumo dar ir tuo aspektu, kad reikalavimo teisės iš Arvi NPK OOO ieškovei perėjo varžytynių būdu, t. y. atliekant bankroto procedūras, kurių metu siekiama patenkinti kreditorių reikalavimus. Pažymėtina, kad ir pati apeliantė pripažįsta su Arvi NPK OOO sudariusi ne vieną komercinę sutartį, o tai reiškia, kad sutarties kontrahentės patikimumas jai nekėlė abejonių.
Dėl teismo pareigos motyvuoti teismo sprendimą
35. Teisėjų kolegija nesutinka ir su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino apeliantės pateiktų įrodymų, jog apeliantė turi patvirtintą reikšmingo dydžio kreditorinį reikalavimą (daugiau nei tris kartus didesnį už ieškovės turimą reikalavimą į apeliantę) į Arvi NPK OOO, taip pat nesutinka su apeliante, kad skundžiamas teismo sprendimas neatitinka teismo sprendimo turiniui ir formai keliamų reikalavimų, todėl turėtų būti panaikintas dėl neatskleistos bylos esmės ir nepakankamos jo motyvacijos.
36. CPK 226 straipsnyje nustatyta šalių pareiga pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Teismas sprendimą gali grįsti tik tais įrodymais ir aplinkybėmis, kurios buvo ištirtos teismo posėdyje (CPK 263 straipsnio 2 dalis), o reikalavimai teismo sprendimo turiniui yra nustatyti CPK 270 straipsnyje. Be to, CPK 142 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę atsisakyti priimti įrodymus ir motyvus, kurie galėjo būti pateikti atsiliepime į ieškinį, jeigu mano, kad vėlesnis jų pateikimas užvilkins sprendimo priėmimą byloje.
37. Šios nutarties 22-24 punktuose jau buvo aptarta, kad 2019 m. birželio 3 d. Arvi NPK OOO kreditorių reikalavimų registro išrašus apeliantė pirmosios instancijos teismui pateikė 2019 m. birželio 21 d. kartu su prašymu atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ir priimti naujus įrodymus, t. y. jau po to, kai 2019 m. birželio 10 d. teismo posėdyje bylos nagrinėjimas iš esmės buvo baigtas ir teismo procesinio sprendimo paskelbimas atidėtas 2019 m. birželio 25 d. Nei 2019 m. gegužės 29 d. parengiamajame teismo posėdyje, nei 2019 m. birželio 10 d. teismo posėdyje apeliantės atstovai nedalyvavo. Kadangi šioje byloje buvo paskirtas parengiamasis posėdis, apeliantė iki jo pradžios turėjo pareigą pateikti visus įrodymus, pagrindžiančius jos procesinę poziciją.
38. Reikalavimus teismo sprendimo turiniui nustato CPK 270 straipsnis. Šio straipsnio 4 dalyje nurodyta, iš kokių elementų turi susidaryti motyvuojamoji teismo sprendimo dalis, t. y. sprendimo motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymai ir kiti teisės aktai bei teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi. Tokio turinio teismo sprendimas atitinka teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimą (CPK 263 straipsnis).
39. Teisėjų kolegija, iš dalies sutikdama su apeliante, kad skundžiamo teismo sprendimo motyvai šiuo konkrečiu atveju nėra pakankamai išsamūs, visgi pažymi, kad tai savaime nelemia pirmosios instancijos teismo sprendimo pripažinimo neteisėtu ir jo panaikinimo vien dėl šios priežasties. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pasisakęs, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją ir H. B. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 30544/96; 1998 m. vasario 19 d. sprendimas Higgins ir kiti prieš Prancūziją, peticijos Nr. 34/1996/753/952). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją, peticijos Nr. 16034/90).
40. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat laikosi pozicijos, kad tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius bei teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215-915/2017).
41. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė svarbiausias tinkamam kilusio ginčo išsprendimui aplinkybes, t. y. tai, kad apeliantė neįvykdė įsipareigojimų patiekti prekes pagal sutartis Nr. ARVI/1586 ir Nr. ARVI/1606, nors už trąšas gavo išankstinius mokėjimus, kad reikalavimo teises pagal minėtas sutartis perėmė ieškovė, ir šias aplinkybes tinkamai įvertino ir bylą išsprendė teisingai. Todėl net ir gana lakoniškas, bet iš esmės teisingas teismo sprendimas, iš kurio turinio galima suprasti sprendimo esmę ir kokiu pagrindu teismas padarė išvadas dėl ginčo dalyko, negali būti panaikintas vien dėl jo surašymo ydingumo, jeigu šį procesinį pažeidimą gali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas (CPK 328 straipsnis, 329 straipsnio 1 dalis). Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai neaptarė visų įrodymų ir nepateikė kiekvieno iš jų atskirai įvertinimo, nereiškia, kad teismas nevertino priimtų įrodymų kaip visumos ar neatskleidė ginčo esmės.
42. Kadangi skundžiamo teismo sprendimo surašymo (motyvavimo) trūkumus ištaisė apeliacinės instancijos teismas, kai kuriais aspektais pasisakydamas plačiau ir išsamiau, apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas iš esmės nepakeistas. Pagrindų grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo teisėjų kolegija taip pat nenustatė.
Dėl procesinių palūkanų priteisimo laikotarpio, kai bendrovei iškelta bankroto byla
43. Ieškovė prašė iš apeliantės priteisti 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės ieškinį, priteisė iš apeliantės ieškovei šias įstatymo nustatyto dydžio procesines palūkanas už visą bylos nagrinėjimo teisme laikotarpį, t. y. nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. vasario 7 d.) ir iki teismo sprendimas bus visiškai įvykdytas.
44. Prievolė mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo nustatyta CK 6.37 straipsnio 2 dalyje. CK 6.210 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos 6 proc. dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.
45. Tačiau nagrinėjamu atveju yra aktualus ne tik procesinių palūkanų dydis, bet ir jų skaičiavimo tvarka. Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatyme (toliau – JANĮ) 28 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad nuo teismo nutarties iškelti nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą arba nutraukti nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos draudžiama skaičiuoti netesybas ir palūkanas už juridinio asmens prievoles, atsiradusias iki teismo nutarties iškelti nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos. Nuo teismo nutarties nutraukti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos palūkanų ir netesybų skaičiavimas, juridinio asmens prievolių įvykdymo terminai, taip pat išieškojimai atnaujinami (JANĮ 82 straipsnio 1 dalis).
46. Kasacinis teismas, aiškindamas savo esme analogišką, iki 2019 m. gruodžio 31 d. galiojusiame Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte ir 27 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, yra nurodęs, kad toks reguliavimas skirtas finansiškai pažeidžiamoms bankrutuojančioms bendrovėms apsaugoti ir jis reiškia, kad laikotarpiu nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo iki nutarties nutraukti bankroto bylą įsiteisėjimo įmonei negali būti skaičiuojamos palūkanos už visas prievoles, tarp jų ir įstatymo nustatytos procesinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis Nr. 3K-3-234-823/2020).
47. Kaip buvo nurodyta pirmiau, Vilniaus apygardos teismas 2020 m. spalio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-3773-852/2020, įsiteisėjusia 2020 m. lapkričio 4 d., apeliantei UAB „Baltkalis“ iškėlė bankroto bylą, taigi, atsižvelgus į pasikeitusį apeliantės teisinį statusą (bankrutuojanti bendrovė) ir imperatyvų JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą reguliavimą (draudimą skaičiuoti palūkanas, įskaitant ir procesines), skundžiamo teismo sprendimo dalis dėl procesinių palūkanų priteisimo patikslintina, nurodant, kad 6 proc. procesinės palūkanos šiuo konkrečiu atveju skaičiuotinos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. vasario 7 d.) iki nutarties iškelti apeliantei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (2020 m. lapkričio 4 d.), iš viso už 636 dienas, bet ne iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Patikslinant teismo sprendimą nurodytina, kad iš apeliantės BUAB „Baltkalis“ yra priteisimos 198 954,74 Eur procesinės palūkanos (1 903 000 Eur x (6 proc. / 365 dienos) x 636 dienos) (CPK 328 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
48. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.
49. Duomenų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas atstovavimo išlaidas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos šalys nepateikė, todėl jų paskirstymo klausimas nespręstinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
50. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. balandžio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-563-943/2020 išnagrinėjęs apeliantės atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 6 d. nutarties, kuria apeliantės apeliacinis skundas dėl 2019 m. birželio 25 d. sprendimo laikytas nepaduotu ir grąžintas apeliantei, ir nustatęs, kad už paduotą apeliacinį skundą UAB „Marijampolės pašarai“ sumokėjo 500 Eur žyminį mokestį, atleido apeliantę nuo likusios 10 750 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą dalies sumokėjimo. Taigi, tiek ši aplinkybė, tiek faktas, kad apeliantė nuo 2020 m. lapkričio 4 d. įgijo bankrutuojančios bendrovės statusą, lemia, kad žyminis mokestis iš apeliantės nepriteisiamas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 25 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą, patikslinant rezoliucinę dalį ir nurodant, kad iš atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Baltkalis“ (juridinio asmens kodas 125025140) ieškovei ribotos atsakomybės bendrovei ,,Driada M“ (juridinio asmens kodas 1177746212654) priteisiamos 6 (šešių) procentų dydžio metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo priteistos 1 903 000 Eur (vieno milijono devynių šimtų trijų tūkstančių eurų) sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. vasario 7 d.) iki nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Baltkalis“ įsiteisėjimo dienos (2020 m. lapkričio 4 d.), kurių suma už šį laikotarpį yra 198 954,74 Eur (šimtas devyniasdešimt aštuoni tūkstančiai devyni šimtai penkiasdešimt keturi eurai 74 centai).
Teisėjai Artūras Driukas
Dalia Kačinskienė
Vytautas Zelianka